http://lyrics.lolo.lt/index.php?search=dj+tiesto&type=lyrics

DJ Tiesto - Dance 4 Life Lyrics

You only take heat when you need to
You only take heat (E) when you need to
And you need to

Come let me brief you
And let you see where greed leads to
And you need to

Inspire the love inside your people
Our people, equal
[For teens oh] knows people, no [spyads]
No more hellfires and please no more gunfire

Dance 4 Life (4x)

Quench we [meable] in thirst
Put them first
And when the floodgates burst
Come inside and we'll keep you strong

We protect the children of this new dawn
We're properly skilled and we fear no storm
And what we're building will persevere long
After the wicked ‘em disappear

Justice, dues and rights gone clear
And the and the youth we have will start this year
And the youth we have will start this year

Dance 4 Life (12x)

Šiandien mama apsiverkė, nes pagalvojo, kad stosiu į psichologiją. Vakar mama apsiverkė, nes pagalvojo, kad stosiu į skandinavų filolololo. Rytoj mama verks, nes dar balažin kur stosiu. Nu bet ji čia taip iš džiaugsmo ir meilės man, nu. Aš taip manau ir tikiuosi. Ane?

Labai liūdna, kai pagalvoji. Atsimenu, kaip pernai vasarą turėjau du katinus ir jie miegodavo susiglaudę. Aš juos fotkindavau ir turėjau evil planą tas nuotraukas parduoti Sigutei Ach ar dar kokiam sentimentaliam verslo rykliui. Šeduikytei gal. Ji, beje, apšildys bjork. Kai tau šūdas, ką? Pasidaro liūdna, kai pagalvoji.

Čia ta pati foto, kur jie miega labai intymiai. Brolis ir sesuo. Fu fu.

Dabar aiškinuos, ką reiškia "L'Via L'Viaquez", bet internetas dingo, ir man baisu, kad paskui pamiršiu, kad reikia aiškintis, o paskui pamiršiu. O! Užkrovė. Labai nusivyliau. L'Via L'Viaquez yra daina. O jau maniau bėgsiu laukais ir rėksiu L'Via L'Viaquez! L'Via L'Viaquez! ir tai skambės labai protingai. Ai, nepatinka man internetas ir jo žodynai.

Apie tai, ką paturėjau. Paturėjau žinią, kad akademinių atostogų neišleistų, net jei būčiau nėščias. O aš jau viskam buvau pasiryžęs. Dar paturėjau žinią, kad gerklę skauda. Ir kad kai kas yra didelis pletkų maišas.

Laiškas Nuotakai. Tie du, kur pūpso, yra gėlynai. Tai ne žemės menas. Ten paskui petunijos suveši ir atrodo kaip eglutės mailaizijoj, kur iš tikro nėra eglučių, tik petunijos.

Hipnotizuojančiai ritmingai nuo įtvirtintos žvakės kapsėjo vaško lašai, krito ant senojo rašomojo stalo ir stingo. Baltas popieriaus lapas tylėdamas laukė, o kad jis būtų žinojęs, kiek jis dar turės taip gulėti! Ant sienos kabojo nuvytęs juodas žiedas, nepastebėtas nė vieno, kuris kadais buvo įžengęs į šitą kambarį. Atsisukau: mane persmelkė jo kraupi istorija. Žinojau - jis visada manęs laukė ir sulauks.
Klūpojau lyg garbindamas naktį, kuri elgesė kaip rafinuota dama, kasnakt dovanojanti mėnesieną, o ištikimiesiems dar numetanti žiedų. Ir šiąnakt aš žinojau: mane vėl kvies tie žiedai, su tokiu pat nerimu laukiau jų ir jau pradėjau drebėti.
Pašiurpusia oda stebėjau - juodas žiedas magiškai skleidėsi iš žvakės liepsnos. Mano rankos jau vėso, tik dešinį delną dar šildė ant jo kapsintys vaško lašai.
Keliauju į niekur, kur nieko, taip nieko nėra, kur pamiršta tai, kas nebuvo įvykę, kur mirę jau tie, kas dar gimę nebuvo, kur neparašyti laiškai pelenais tepavirtę.

P.S. Wordpress.com pagaliau įdėjo K2 theme, kuri geresnė - buvusi ar ši?

Juk tu matei tą žvilgantį ir magišką paviršių, kuris atspindėjo iliuzijas, netikras, bet kerėjusias. Lyg stiklas, kuris atspindi saulę, lyg ežeras, kuris į save sumerkęs visą pasaulį, ir taip džiugesningai!

Dabar tas pasaulis, tas žvilgantis ežero veidrodis vėl blizgėjo, prieš mano akis raibuliavo, ramino, kaip kažkadais stebėti vaizdai prie jaukaus ežeriuko miško vidurį. Žuvys neplaukiojo, saulė danguje nejudėjo, vis vienodai tą saulę atspindėjo, tik raibuliavo, ramiai ramiai raibuliavo... O kai vėjas pavargo, lyg ankstyvo miego nuėjęs, ir paviršius sustingo, tada išryškėjau tame stikle aš pats. Ir lyg ne nuo amalgamiško stiklo, sugebėjau pažvelgti į savo akis.

O tuomet vėjas vėl pradėjo pūsti iš šiaurės. Pakėlęs nurimusius lapus, nunešdamas juos į lygų vandenį, sumaišydamas mano atvaizdą. Debesų šešėlis krito ant ežero, lig visiškos tamsos. Užmerkė akis.