Kaip man gražu tulpės vyrų rankose. Kaip man gražu šypsenos moterų veiduose. Čia panašiai kaip ir šv. Valentino diena – tam tikras pareigos jausmas, noras neatsilikti nuo kitų ir štai – pradžiuginai savo moterį, o ji tau šypsosis dar ilgai prisimindama...

Kažkaip visai ne į temą pradėjau šitą įrašą. Iš tiesų, taip jau sutapo, kad artėja moters diena (šeštadienį), o dėl vieno mielo žmogeliuko ypatingos padėties (būsimas vaikutis) pagalvojau, kad verta paliesti ir šią temą.

Niekada per daug nesigilinau į SODRA‘os sistemą ir pernelyg nesidomėjau vadinamais „mamos pinigėliais“ (dabar jau ir tėčio). Tačiau esmė labai paprasta: kiekviena moteris ir vyras moka tam tikrą procentą (3)  nuo savo algos į SODRĄ. Dėl to kiekvienas dirbantis ir turintis etatą (ar verslo liudijimą, kitus dokumentus ir ect. – per daug nesigilinau) yra apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu. Šitas draudimas garantuoja, kad jei susirgsite, susižeisite, dar kažkas nutiks, pagimdysite vaikutį gausite pašalpą, prilygstančią daliai atlyginimo.

Pamiršau paminėti, kad dalį pajamų mokesčio, skaičiuojamo nuo jūsų atlyginimo, SODRA‘i moka darbdavys. Taigi, situacija tokia, kad jūs esate suinteresuoti „ant popieriaus“ turėti didesnį atlyginimą, o darbdavys, norėdamas išvengti mokesčių, suinteresuotas mokėti jums priedus, honorarus pagal autorinę sutartį ir taip toliau, tačiau popieriuose rašyti tik minimalų atlyginimą.

Ištraukėlė iš SODRA‘os puslapio:

Motinystės pašalpa mokama 100 procentų pašalpos gavėjos kompensuojamojo uždarbio dydžio.

Jeigu gimė daugiau negu vienas vaikas, motinystės pašalpa didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių (gimus dvynukams – 2 kartus, gimus trynukams – 3 kartus ir t. t.).

Kompensuojamasis uždarbis nustatomas pagal užpraeito kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, asmens draudžiamąsias pajamas.

Asmens draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos ar turėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, apdraustajam priskaičiuotos ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pašalpos, taip pat nedarbo socialinio draudimo išmokos.

O dabar – svarbiausia. Nebe pirmą kartą girdžiu, pastebiu, žinau ir t.t., kad su žurnalistų atlyginimais žiniasklaidos koncernų vadovai elgiasi vienodai. Popieriuje gauname minimumą, visa kita – pagal autorinę sutartį.

Dar viena ištraukėlė iš SODRA‘os puslapio:

Ar skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos nuo autorinio atlyginimo?

Valstybinio socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos nuo autorinio atlyginimo pagal autorinę sutartį, sudarytą raštu, ir autorinio atlyginimo pagal autorinę sutartį dėl kūrinio paskelbimo periodiniuose leidiniuose.

Ar dabar suprantate apie ką aš?

Ogi labai paprasta – mums, žurnalistėms ir žurnalistams, praktiškai negalima susirgti, negalima susižeisti. Kodėl? Nes pašalpas ir draudimo pinigus mums mokės nuo to minimalaus atlyginimo. Mums negalima pastoti ir turėti vaikučių, nes motinystės/tėvystės pašalpos ir vaiko pinigėliai bus skaičiuojami nuo to paties minimalaus atlyginimo. Netgi jei darbdavys sakys, kad mokės autorinį honorarą ir tuo laikotarpiu, kai, pavyzdžiui, jauna mamytė sėdės namuose su naujagimiu, jis nedarys to nei metus laiko, nei trejus metus, ką garantuoja SODRA.

Ir pikta pikta. Iki skausmo. Negalima turėti šeimos ir vaikų, nes esi žurnalistas?

P.S.: gal aš kažkur kažką ne taip suprantu? Prašau apšviesti ir užpildyti mano įstatymų ir mokesčių sistemos žinojimo spragas.

Jei apskritai norit sužinoti daugiau apie žurnalistų apgavystes ar bugus pasauliniu mastu, pasiimkit į rankas Udo Ulfkotte knygą "Taip meluoja žurnalistai". Oooo, ten tikras lobynas.

Pasirodo, Edgaras Allanas Poe 1844 metais pateikė amerikiečių New York Sun laikraščiui savo straipsnį apie per tris dienas karšto oro skraidykle perskristą Atlanto vandenyną. Tačiau tai buvo daugiau nei aiškiaregystė. Po 29 metų du amerikiečiai pamėgino tą įgyvendinti, tačiau nuskrido tik iki Long Ailando. O Atlantas perskristas buvo po daugiau nei šimto metų. Tai melagis tas Poe... Aišku, ko norėti iš tokias istorijas kuriančio žmogaus?

Dar vienas afroamerikietis žurnalistas, vardu Alex Haley, gavo žurnalistinę Pulitzerio premiją už dokumentinį romaną "Šaknys" (Roots), kuris, pasirodo, išgalvotas nuo pradžios iki pabaigos. Tiksliau, 80 šio romano skyrių jis nusirašė... Tačiau kai išaiškėjo tiesa, šis žurnalistas buvo toks garsus, kad kritikuoti niekas jo nebedrįso. O jei drįso, jis apkaltindavo savo kritikus rasizmu. Patys žinot, kaip siejasi Amerika ir rasizmas.

Dar vienas garsus žurnalistinis melas susijęs su karu tarp serbų ir bosnių. Prisimenate filmą "Welcome to Sarajevo"? Na, jei neprisimenat, tai žvilgtelėkit čia:

Aš šitą filmą prisimenu daugiau nei puikiai. Pirmą kartą jį pamačiau dvyliktos klasės pabaigoj, o rudenį tvirtai pasiryžusi būti karo žurnaliste studijavau Žurnalistikos institute. O pasirodė, kad dėl karo ir žudynių Sarajeve, dėl kurio iš karto buvo apkaltinta Serbija ir buvo ruošiamasi jai taikyti ekonomines sankcijas ir t.t., pirmiausia buvo kalti patys bosniai, surengę žudynes saviems žmonėms, taip norėdami ir tikėdamiesi sulaukti Vakarų pagalbos. Žurnalistai, žinoma, reikalą paskelbė nė neįsiklausę į teisingą vieno švedų gynybos pajėgų vado nuomonę, kad toje vietoje serbų granatų būti negalėjo.

Labai juokinga būna tada, kai žiniasklaida praneša apie įžymių žmonių mirtis. Štai mes Lietuvoje turime bent du kartus palaidotą Vytautą Kernagį, britų karalienės motina buvo laidota dukart (vieną kartą apie jos mirtį pranešė BBC), Markas Tvenas, ačiūdie, tik sykį ir taip toliau, ir taip toliau.

Tačiau žiniasklaidos bugų pasitaiko ne tik dėl skubėjimo ar noro sukelti sensaciją, padidinti pardavimų tiražus, tam tikrų laidų reitingus. Kartais žurnalistai būna išsigandę. Štai, kad ir šis vaikinas, tiesioginio eterio metu pakalbinęs Arvydą Sabonį. Legendinis video:

O kartais žurnalistai bando provokuoti, ir tai tampa jų fiasko. Interviu su Š. Jasikevičiumi.

Dar dažniau žurnalistams elementariai trūksta įgūdžių arba tam tikrų, kad ir kalbos, žinių.

Žinoma, yra ir daug juokingų atvejų, kada interviu arba žinias sugadina keiksmažodžiai, prašalaičiai ir panašiai. Štai du pavyzdžiai: vienas iš Rusijos Federacijos (pirmasis), kuriame informacija tapo bevertė vien dėl veikėjo, atsiradusio kadre. O antrame žinių vedėjui sugedo sufleris (daiktas, kuriame rodomas tekstas, sakomas žinių metu). Panašiai pasielgė ir mūsų Vilma Čereškienė. Tiesa, ne taip ekspresyviai.

O štai kartais žurnalistams labai trūksta pagarbos tam, kurį kalbini. Jei tavęs prašo ateiti vėliau, tau juk nėra taip sunku luktelėti, ar ne? Juo labiau tada, kai įvykis ir tavo renkama informacija tikrai nėra skubi.

Na, aišku, yra tokių atvejų, kada laidos vedėjas tiesiog nesusivaldo. Ačiū Dievui, mūsų Nomedai taip nenutiko - ji visada suprantamai lingavo galva ir žiūrėjo užjaučiančiom akim į tuos, kuriuos kalbino. Beje, ne už užuojautą jos laida buvo nuolat baudžiama tūkstantinėm baudom, o už įstatymų, pirmiausia "Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio", pažeidimus. Negražu, negražu. O video iš užsienio laidos:

Štai kaip tie žurnalistai ne tik meluoja, bet ir susimauna. O jūs pastebėjot, kaip dažnai nukenčia tie, kurie kalbina sportininkus? Juokinga net, kiek daug neprofesionalumo lietuviškoje žiniasklaidos sistemoje. Baigdama savo pasvarstymą turėčiau pasakyti, kad pirmiausia žurnalistai visi būna idealistai ir tikintys tuo, kad gali pakeisti pasaulį. O vėliau pradeda skaityti medijų teorijas, atlieka praktikas, susiduria su pinigais, kosminiu greičiu tirpstančiu laiku ir "žvaigždėmis", kuriomis, atrodo, visas pasaulis domisi labiausiai. Nėra sunku būti tokiu žurnalistu. Sunku būti tokiu, kad pažvelgęs į veidrodį ar kalbėdamas su žmonėmis nebijotum savęs, savo profesijos, savo rašinių. Štai čia dabartinių Žurnalistikos instituto antrakursių video iš numirusių prikėlus vieną seniausių VU leidinių "Universiteto žurnalistas".

Finally, I think I get the superhero fixation [among bloggers, that is -- A.D.]. It's the flying. It's the suspension of punctuation and good manners and even identity. Bloggers at their computers are Supermen in flight. They break the rules. They go into their virtual phone booths, put on their costumes, bring down their personal villains, and save the world. Anonymous or not, they inhabit that source of power and hope. Then they come back to their jobs, their dogs, and their lives ...

Labai taiklu. Manau, ir mes čia smagiai paskraidysma :).

Nick Davies

A must-read for anyone worried about journalism - which, on this analysis, should be everyone. - Ian Hislop

From the publisher: 'Finally I was forced to admit that I work in a corrupted profession.' When award-winning journalist Nick Davies decided to break Fleet Street's unwritten rule by investigating his own colleagues, he found that the business of reporting the truth had been slowly subverted by the mass production of ignorance.

Working with a network of off-the-record sources, Davies uncovered the story of the prestigious Sunday newspaper which allowed the CIA and MI6 to plant fiction in its columns; the newsroom which routinely rejects stories about black people; the respected paper that hired a professional fraudster to set up a front company to entrap senior political figures; the newspapers which support law and order while paying cash bribes to bent detectives. Davies names names and exposes the national stories which turn out to be pseudo events manufactured by the PR industry, and the global news stories which prove to be fiction generated by a new machinery of international propaganda. He shows the impact of this on a world where consumers believe a mass of stories which, in truth, are as false as the idea that the Earth is flat - from the millennium bug to the WMD in Iraq - tainting government policy, perverting popular belief. He presents a new model for understanding news. With the help of researchers from Cardiff University, who ran a ground-breaking analysis of our daily news, Davies found most reporters, most of the time, are not allowed to dig up stories or check their facts - a profession corrupted at the core.

Chatto | hardback |ISBN: 9780701181451

Na, o aš toliau klausau Tom Waits - "Orphans: Brawlers, Bawlers and Bastards" trilogijos - randą smegeninėje paliekantis albumas. Laukit review.

Nu arba aš jau esu visiškai nebeprotingas, arba laikraščiai mūsų tikrai pievas pradėjo rašyt. Ne tik L.T. Praktiškai dauguma lietuviškų laikračių žmonėms pateikia ne bent jau daugmaž objektyvią informaciją, bet ieško skandalų skandalėlų, nuogų papų ir per gimtadienius pasigėrusių seimūnų. Na, gal tik „Lietuvos rytas“ bando išlaikyti savo reputaciją ir jam tai neblogai sekasi.

Be abejo, galvojate, kad pamiršau L.T. ir visokių „Vakaro žinių“ formatą? Taip, jie bulvariniai. Nepamiršau. Tačiau tokio žemo lygio straipsneliai, kokių dauguma spausdinama dabar, nedera net bulvarinei spaudai. Apskritai, jei reikėtų išskirti respublikos mastu leidžiamą nebulvarinį laikraštį, turbūt išskirčiau tik „Lietuvos rytą“. Net ir „Respublika“ tapo bulvarine, nors ji ir kratosi tokio apibūdinimo.

Vienu žodžiu, ne pyragai mūsų spaudoje, ne pyragai. Kartais niekaip negaliu suprasti, kokia prasmė buvo dėti vieną ar kitą straipsnelį, kuriame parašyta ne apie ką kitą, o apie nieką. Gėda turėtų būt leidėjams.