Žodžiu, prieš savaitę apsilankiau viename iš daugelio studentų klubų. Šiame jie šoka hip-hopą. Man ten visai patiko - prisiminiau senus laikus ;), taigi nusprendžiau ateiti ir šiandien. Tik pamiršau, kad šiandien atranka. Na, nevisai atranka - niekas neiškrenta. Tiesiog visi ką nors parodo: ar tai pašoka, ar padainuoja, ar pagroja. Atėjau ir supratau, kad nieko ant smūgio nemoku ;) Šokio neparuošiau, dainos taip pat, gitaros ten nebuvo... ir staiga prisiminiau, kad dėviu WonHwaDo marškinėlius ;)) Po 5 minučių repeticijos koridoriuje jau turėjau numerį  - WonMu šokį:) Su DJ'jum suradom tinkančią muziką ir beliko tik tikėtis, kad neapsikvailinsiu.

Visas dvi valandas publika šėlo! Visi nerealiai faini, išradingi, talentingi ir... drovūs :) Kaip supratau, dauguma iš pasirodžiusiųjų nebuvo nieko pasiruošę, tik parodė 10-ies sekundžių savo pasimaivymą prieš veidrodį ;) Apie savo trumpą pasirodymą negaliu nieko pasakyti, nes nemačiau :) Buvo smagu :)

Į Slovakiją mes su tėčiu tranzavome :) Nusigavome per 2 dienas, važiavome su 16 automobilių. Vairuotojų nemaža dalis buvo pliki, kaip ir mano tėtis ;) Vieną naktį nakvojome miške, palapinėje. Žodžiu, sekėsi gerai. Atgal į Lietuvą važiavome su treneriu ir vaikais mikroautobusu, tik nuo Alytaus tranzavome iki Klaipėdos. Prie IX forto stovėjome 3 valandas, bet šiaip ne taip nusigavome namo.

Stovykloje dalyvavo vaikai, jaunimas ir nevisai jaunimas iš Slovakijos, Lietuvos, Vokietijos ir Bulgarijos. Jauniausias dalyvis buvo 8-metis Olegas iš Lietuvos, o vyriausias - 46 metų mano tėtis :) Stovyklos tvarkaraštis aprašytas čia.

Atrodytų, jog treniruotės - tai kūno lavinimas, juk reikia keltis 6 ryto, po to kęsti karščius gerokai virš 30 laipsnių, treniruotis ant akmenėtos žemės. Tačiau iš tikrųjų viskas atvirkščiai. Aš stovykloje radau nemažai vidinių iššūkių, kurių kai kuriuos įveikiau, o kai kuriuos teks įveikti ateityje. Įdomiausia, jog tokioje aplinkoje, kokia buvo WHD stovykloje, galima pamatyti tikrąjį save. Savo privalumus ir svarbiausia - savo trūkumus. Pirma, ką pamačiau - tai savo baimę. Aš nuo mažens daug ko bijojau: šokti nuo medžio, plaukti, stovėti ant rankų ir t.t. Tai jau buvau pamiršusi, nes kažkur pasąmonėje įtikinau save, kad man to nereikia, nes nesiruošiu tų baimių įveikti (taip sakant pasidaviau). Stovykloje supratau, kad vis dėlto turiu savo baimes įveikti. Nesvarbu, ar tąsyk įšoksiu į vandenį, svarbu, kad nugalėsiu savo vidinę baimę ir nesudarinėsiu sau pačiai ribų. Taigi, ar įveikiau savo baimę? Man truputėlį neužteko laiko, kad įveikčiau visiškai, bet pirmas žingsnis tikrai žengtas - aš tikiu, kad panorėjusi laisvai galiu savo baimės ribas peržengti :)

Kitas svarbus atradimas, kurį padariau stovykloje - prisiminiau, ką reiškia būti vaiku. Visai ne dėl to, kad laksčiau po pievas, mušiausi ant žolės ir galėjau elgtis kaip šauna į galvą ;) Tiesiog buvau stovykloje kaip vyresnioji sesuo, turėjau pasirūpinti jaunesniais už save ir per tą bendravimą prisiminiau tai, ką jaučia vaikai. Jie tik atrodo linksmi, nerūpestingi ir išdykę. Iš tikrųjų jie labai pažeidžiami, viską priima arti širdies ir jiems labai reikia mamos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, ant kiek dar nebūčiau pasiruošusi tapti mama :) Galiu labai pasistengti ir rūpintis kuo nors ... apie savaitę. Bet full-time mama... hmmm. Dar reikia pasitreniruoti ;)