neakivaizdinės studijos sukuria tik tiek ryšio, kiek reikia, kad mane užkabintų. tiek, kad susijaudintum. pradedu galvoti apie kitas studijas, maybe tspmi, nes kiek klausau - tai yra labiausiai tai, ko man reikia. darbe, viena iš praktikančių, kurių atvyksta kasmet, mokosi ten. sako sunku. sako diskutuoja. sako tai, ką noriu girdėti. o romantiško susižavėjimo periodai visada gyvenime šviesiausi.

galvoju, iš kur gauti pinigų, ir gauti pinigų daug, kad galėčiau sau leisti nedirbti. arba dirbti kažką.. nežinau. čia, alytuj, turiu sąlygas dirbti pagal poreikius - kada noriu, kartais ir kiek noriu. kadangi esu quite atsakingas, nepiktnaudžiauju ir esu viskuo patenkintas. vilniuj įsitvirtinti būtų labai sunku.

taigi visą dieną mąstau apie tai, ką žinau, susijusio su politologija. gėda prisipažint, žinau ne kaži ką. bandau formuluot argumentus už/prieš demokratiją, nes nieko rimčiau nesugalvoju. totalitarizmas tiek tobulas, kiek tobulas gali būti vienas žmogus, padaugint iš tikimybės atrinkti tinkamą iš visų kandidatų. nes tai, kaip aš viską matau - didžiausia nūdienų problema, kad žmonės dirba darbus ne pagal kompetenciją. laikais, kai tik lipantys per galvas kažko pasiekia, tikrieji savo amato specai lieka žinomi tik saujelei žmonių. rinkos ekonomika, pasakysit, evoliucija, natūrali atranka, pasakysit, bet tai paprasčiausiai neefektyvu didesniu mesteliu.

kai per ilgai susitelkiu ties viena mintim ir nieko protingo nesugalvoju, šoku į dar vieną pastarųjų dienų obsesą - antrojo pasaulinio karo nacių eksperimentus aušvice ir kitose stovyklose. internete šia tema medžiagos taip pat nedaug, beveik viską jau perskaičiau. esu ant ribos užsisakyti knygą, kurią parašė žydas, dirbęs kartu su džozefu mengele. nesu susižavėjęs tais eksperimentais, bet jaučiu nesveiką potraukį sužinot viską. tai šlykštu in every single way, bet nieko sau negaliu padaryt - ieškau žmogiškumo ribos. bandau suprasti kur žmogaus pasąmonėje yra mygtukas, įjungiantis arba išjungiantis humaniškumą. suvokimą, kad kitas nėra blogesnis už tave, kad visi mes esame žmonės.

nesu tikras, ar pasaulis pasimokė iš to. keistai jaučiu, kad jei ne naciai ar japonai (jie tą patį darė), viskas būtų įvykę kažkokia kita forma. ir mintyse vis atsimušu į sieną: kaip galima tūkstančius žmonių laikyti kažkokiais parazitais, ir likviduoti. genocidas. prieinu prie išvados, kad, matyt, kiekviename iš mūsų, vis tik, jungiklio esama. ir reikia visai nedaug, kad kažkas jį pakrutintų - nusivylimas, ekonominis nepriteklius, fatalizmas ir visuotinis nepasitenkinimas mus paverčia žvėrimis, kuriais galima manipuliuoti, ir priversti daryti viską. kiekviename galima pažadinti savanaudišką, egoistišką, nepatiklų, paranojišką ir nesuvokiamai sadistišką žvėrį.

kaži, ar tie ex-naciai, kurie dar gyvi, kurie buvo viso to liudininkai ir į krūvas dėjo tūkstančius žydų, dabar, po tiek metų, atsipeikėjo? jungiklis vėl grįžo į žmogiškąją padėtį? kaži, koks jausmas, dabar visa tai prisiminti?..

šiandien darbe turėjau įdomią diskusiją su 'bosu', ko pasekoje pavyko išgryninti bent keletą svarbių minčių, kurios galvoje sukosi jau kurį laiką. esu vienas tų, kurie prieš pasakydami gerai pagalvoja (išskyrus su draugais - jiems prišneku per daug, o kartais tenka ir gailėtis, nes draugais laikau vienom dienom per daug žmonių, kitom per mažai). taigi dažnai prieš skleidžiant ereziją man reikia kažkokiu būdu pasitikrinti, ar tai nėra nesąmonė in any way. nes aš galiu būti labai išsiblaškęs.

arba šiandien pasitikrinau, arba tiesiog pavyko susisteminti srautą ir išryškinti dar kelis kertinius reikalus. apie liberalizmą ypatingai, kuriuo iš principo tikiu. kas liečia pilietinę visuomenę, staigūs dideli pokyčiai neįmanomi, apskritai ir reformos šioj sritį irgi nelabai įmanomos, žmonių kitaip mąstyti juk nepriversi. jau sakiau - gyvenimas gerėja nuolat, mes jį kuriam geresnį ir to nusipelnėm. kad ir kokius vagis išrinksim - gyvenimas nepablogės, ir to iš mūsų niekas neatims. blogi žmonės tik gali pristaptydi visą reikalą ir priversti mus eiti į kitą gatvės pusę aplinkui, o ne per perėją tiesiai prieš akis. tai šiuo metu ir vyksta, ir kol kas dar nesupratau, kodėl. konkrečiai apie švietimo reformą, kuri padėtų pamatus ateinančioms kartoms tobulėti žymiai, žymiai sparčiau. nes tokiais tempais, pilietiški ir sąmoningi tapsim po šimto metų. evoliucija vyksta, bet kodėl niekas nesiima elementarių priemonių padėti - beats me.

emigracija kai kuriems atrodo išeitis. iškart pabėgti į gerą gyvenimą, užtikrintą gerbūvį ir didesnes socialines garantijas. čia tiktų ilgai badavusio žvėries pavyzdys - mes ilgai negalėjom gauti to, ko norėjom/reikėjo, o dabar kai visos galimybės prieš akis, stengiamės prisiplėšti kuo daugiau, nes jaučiamės neužtikrinti. ypač taip elgiasi politikai. vienas neoficialiai, ne man (bet 100%) net prisipažino, kad "o ką aš daugiau daryčiau? reikia laikytis kėdės, nes daugiau nieko neturiu". aš stengsiuosi būti čia tol, kol galėsiu. nenoriu galvoti tik apie savo gyvenimą, o nors ir mažu masteliu, kiekvienas išvažiuojantis prišika į košę kiekvienam likusiam.

netikiu, kad kada nors ką nors pakeisiu, bet ir nuleisti rankų (kol kas) nesinori. gyveni puoselėdamas tokias vertybes, kurios tau atrodo svarbios, ir niekada nesakai "do as I say darling, not as I do". dar daug kontraversiškumų neapgalvojau. kad ir europos konstitucijos pvz - man atrodo, kad tokių dalykų negalima priiminėti referendumais, nes žmonės ne visada pasirenka teisingai, kas prieštarauja viskam kitam ką sakau, arba galų gale kas aš toks, kad spręsčiau kas yra "teisingas" gyvenimas. žmonės žymiai ilgiau gyveno kaip pavieniai lobių medžiotojai, nei kad visuomenė. tai gal tik etapas toks, kai tokie durneliai kaip aš svaičioja apie tai kaip viską galima sutvarkyti. padaryti geriau. jeigu jau tikim žmonėm, taip fuck that - tikim iki galo, right?

/kliedesiai over.

pasirodo blogo lankomumas kinda apgailėtinas, palyginus su skaičiais kai kelis kart žiūrėjau prieš daugiau nei metus. nežinau ar man tai rūpi. man dažniau nemalonu, kai žinau, kad vienas ar kitas tai skaito, nei kad noriu whole world to see. na bet google analytics pateikė ir variantą į kurią sritį orientuotis norint sulaukti didžiausio lankomumo - topicai apie menstruacijas. here, +50 100%.

aišku tokie įrašai padėties, kurios gelbėti nereikia, ir negelbėja, bet ko būčiau vertas, jei slėpčiausi pats nuo savęs? ;-) anyway bendradarbė pasakojo, kad žmogaus charakteris ar būdas keičiasi kas septynerius metus, manau, kad aš ant ribos.

o gal ką tik ją peržengiau?

Tarkim norėčiau įvesti pasaulinę diktatūrą - ką daryčiau? Užduotis - aiški, kaip aišku ir tai, kad anksčiau naudotos priemonės neveiks.

Iškart atmetame karinius veiksmus teritorijų kontrolei, kaip ir kitas “pasaulinės revoliucijos“ pagundas - pasaulis per daug integruotas ekonomiškai, ir per daug susiskaldęs tikėjimais, kultūromis bei išsivystymo lygiu. Viskas turi būti elementaru :)

Ilgai galvojęs (kas man nebūdinga) nusprendžiu, kad vienintelis galimas variantas - galimybė kontroliuoti atskirai kiekvieną žmogų. Kaip tai padaryti? Besijuokiantys surimtėja:

1. Pasaulio girnos tepamos pinigais. Jie, žinoma, laimės nesukuria, bet į ją mes ir nesikėsinsime. O štai laisvės jie suteikia. Kol žmonės turi  galiojančių pinigų - tol turi laisvę jais disponuoti (naudotis). Neturi galimybės jais naudotis - esi apverktinoje padėtyje. Taigi kontroliuodamas žmogaus pinigus, beveik kontroliuoji žmogų. Kaip tai padaryti? Elementaru - kontroliuojame bankus ir panaikiname grynuosius pinigus. Galima ir palaipsniui - įvedame elektronines atsiskaitymo korteles pradžiai. Atsiskaitymas tik kortele arba internetu, ir viskas per žmogaus sąskaitą, kuri gali būti bet kada užblokuota banko.

2. Nekontroliuojant žmogaus judėjimo, nekontroliuojame žmogaus. Taigi įvedame judėjimo kontrolę - pradžiai užteks to, kad asmens dokumentai turi būti prie žmogaus. O į dokumentą (pavyzdžiui pasą ar vairuotojo pažymėjimą) galima įdėti RFID žymeklį. Belieka įrengti pakankamą kiekį skaitytuvų, ir mes pilnai kontroliuojame žmogaus judėjimą.

Šioje vietoje verta pasakyti, kad abu punktai gali būti realizuoti drauge - atsiskaitymo kortelę paverčiame RFID lustu ir įdedame į mobilų telefoną. Tada jis tampa tiek atsiskaitymo kortele, tiek asmens tapatybės įrodymu, tiek ryšio priemone. Nauda akivaizdi - skaitytuvus įrengs visi prekybos centrai, viešojo transporto priemonės ir t.t. Informacija suplauks į bankus, kurių kontrolė reikalinga 1-am punktui įgyvendinti.

3. Totalinis informacijos valdymas. Žmonės, negalėdami laisvai burtis (žr. 2 punktą) bei keistis informacija - diktatūrai nebepavojingi. Ką darome? Sekti visą informacijos srautą (telefono pokalbiai, internetas) yra labai sudėtinga ir labai brangu, tačiau to ir nereikia. Nereikia sekti pastoviai, užtenka turėti priėjimą prie ankstesnės žmogaus komunikacijos. Ir tikrinti periodiškai, arba reikalui esant. Tarkim visi pokalbiai įrašomi ir laiškai, dokumentai ir t.t. - prieinami bet kuriuo metu. Ir nėra problemos. O prieiti prie informacijos geriausia tada, kai informacija saugoma ne pas žmogų, o nutolusiuose serveriuose. Pavyzdžiui visas el. paštas - Google serveriuose (Gmail). Taigi - keliame viską į tinklą. Beje, keliam taip, kad tai būtų labai patogu (nemokamas saugojimas, apsauga nuo dingimo, virusų ir pan.) ir daroma savanoriškai, kad niekas nieko neįtartų.

Kai visas pasidaro labai patogu ir akivaizdu, gaminame kompiuterius, kurie neturi savo OS, neturi savo kieto disko ar ko nors kito informacijai saugoti. Toliau - naikiname galimybę vartotojui ištrinti informaciją. Tai nebūtina daryti akivaizdžiai - tiesiog “ištrintą“ informaciją kaupiam atskirai, tikrinam pirmoje eilėje.

4. Esant neramumams (o jų galime tikėtis!) logiška būtų visiškai apriboti judėjimo laisvę. Kaip galima tai realizuoti? Taip, tai protingo namo koncepcija. Telieka paprastas spynas pakeisti elektroninėmis bei priešgaisrinės saugos taisyklėse numatyti jų nuotolinio valdymo galimybę. Esant neramumams Vilniuje, mes tiesiog blokuojam visas gyventojų mokėjimo korteles, ryšius ir... užrakiname visas duris :))) (Velniai rautų, aš jau linksminuosi!)

5. Be jokios abejonės, nepaklusniuosius reikia bausti... Ir bausmės neišvengiamybė turi būti šimtaprocentinė. Tai gan lengvai įgyvendinama sveikatos apsaugos priemonėmis. Esate girdėję apie idėją implantuoti po oda čipus (taip, tuos kurie jau yra dulkės dydžio). Jie padėtų taikiais tikslais - tarkim atveža jus į ligoninę, o prie durų jūsų medicininę kortelę nuskaito įėjimo durys, gydytojai viską žino. Be to, tas čipas galėtų atlikti ir 1-o punkto funkcijas, taip pat jis galėtų turėti ir fizinio poveikio galimybę - pavyzdžiui išskirti nuskausminamųjų, migdomųjų ar net paralyžuojančiųjų dozę... Užteks, tai yra silpnasis plano taškas...

Taigi, ką turime įvykdžius kompleksinį veiksmų planą?

Galimybę kontroliuoti žmogų, žmonių grupę, regioną ir... pasaulį. Scena totalinei diktatūrai paruošta.

P.S.

1) prašau, - nebandykite to daryti namuose be specialistų priežiūros. Geriausiai tiktų vaistininkas.
2) suprantu, kad pranokau pats save
3) nesu paranojikas, tačiau technologijos vystymesi matau ir neigiamų galimybių.
4) galbūt esu paranojikas, todėl raminamųjų injekcija bei keli pagiriamieji žodžiai įkvėptų sekančiam rašinėliui laisva tema.

Sėkmės visiems, ypač Tau!

Tai jokia naujiena – tokių ar panašių tyrimų jau buvo atlikta begalės. Kur kas įdomesnė yra kita tyrimo išvada – anot autorių, berniukai, visiškai nežaidžiantys kompiuterinių žaidimų, dabar jau yra laikomi socialiai atsilikusiais. Cituoju – „šiai kartai vaizdo žaidimai yra socialinių sugebėjimų rodiklis“.

Hm. Du labai garsaus universiteto mokslininkai teigia, jog nuo šiol tuos, kurių nedomina kompiuteriniai žaidimai, vertėtų laikyti socialiai atsilikusiais. Vis dėlto greitai tas pasaulis keičiasi.

Iki

Aš - ne visuomenė, ir visuomenė - tai ne aš. Mes ne tapatūs, ne lygūs ir ne lygiaverčiai. Tik pasaulis mūsų tas pat. Ji gyvena pagal savo taisykles, o aš - pagal savo sąžinę. Galima priimti jos tvarką ir normas kaip savo, gyventi su “ką žmonės pagalvos?“, galvoti, jog visuomenės normos = tavo moralė ir sąžinė. Bet, pasikeitus visuomenei, ar papuolus į kitą - keisi sąžinę? Ar nuomonės keitimo užteks?

Visuomenę galima tik pripažinti. Ir likti su savo laisve, sąžine ir teise rinktis. Daryt “kaip sako“, ar “kaip noriu“, bukai klausyt “ką sako“ ar galvoti pačiam?. Pastaruoju atveju prisiimi ir Atsakomybę už savo veiksmus, nesvarbu ar jie atitinka visuotines normas ir įstatymus. Atpirkimo ožys irgi yra - tai tu.

Sau tą klausimą išspręndžiau seniai, kai visuomenės interesai susikirto su manaisiais. Sovietmečio armijoje, antraisiais metais, norėdamas naudotis sistemos “privilegijomis“, turėjai brutaliai engti kitus, ir sistema to reikalavo ir skatino. Didžioji dauguma tai priima vos ne su džiaugsmu - privilegijos dalykas malonus, o legalus smurtas kai kam net malonus. Visada gali rinktis – arba priimi tos visuomenės normas, arba lieki su savo sąžine, gal net be privilegijų. Laikinai. Grįžęs namo gali “pamiršti“ tą realybės šou ir savo “žygdarbius“.

Matyt visada patogu ir labai praktiška vadovautis ne savo normomis – tu visada būsi teisus, tu neliksi vienas lauke karys, tavęs nespardys “savi“ vaikinai. O tavo paties pasaulis – juk jo niekas nemato, taigi kam svarbu kad jį mėšlinais batais patryptas...

O iš kur tos visuomenės normos? Man atrodo, kad jos kuriasi kaip ir visuomenės nuomonė - žiniasklaidos darbas keisti “nuomonę“ kaip Windows atnaujinimus - pagal “visuomenės“ poreikį. O žmonės tiesiog priima SKELBIAMAS visuomenės normas ir “visuomenės nuomonę“ kaip savo. Vakar nereikėjo elektrinės - šiandien reikia, vakar norėjom euro - šiandien ne. Vakar pirkom Gripex, ryt - Tripex, čia jau kaip telikas pareklamuos. Parodo “gerų filmų“ - ir siunčiam Youtube kaip kaime žmogus šūdą valgo. Pagalvoju - jei filmų nebūtų, ar žinotų 12 metų pypliai kaip žmogų papjaut - juk net širdies vietos kūne nerastų...

Taip žmogus ir susiurbia “visuomenės nuomonę“, normas, pažiūras ir visa kita - vien dėl to, kad telikui mastymo funkcijas perleido. Valstybei, arba valdžios narkomanams tai būtina, kitaip nesuvaldysi. Ir to negana - reikia, kad vieningi nebūtume. Todėl gatvėje, su kaimynais, darželyje ir baseine mes draugiški ir paslaugūs, visai ne žvėrys. O darbe - “tau dar atlyginimą 50 Lt kelti??? Juk jau 800 Lt gauni!!!“. Taigi visuomenė - su “instaliuojama“ nuomone, visi visiem priešai. Ko daugiau reikia?

Neprisitaikiusiems (suprask - savo galva galvojantiems ir išsišokantiems) - panieka ir “visuomenės moralė“. Moralės, normų ir kitų gėrybių sergėtojams - santykinė ramybė, telikas ir “daug dirbsi, visuomenei naudingas būsi - tavo vaikai užaugę net Prezidentu gali tapti“. O tuo tarpu vaikai gatvėj mafijozus žaidžia, jais tapti norėtų - filme matė.

Turbūt taip ir turi būti - pagal Darviną evoliucija atsirinks geriausiai prisitaikiusius. Būtent juos - jie turi daugiau šansų išlikti. Bet tikėti visuomene, tokiais žmogiukais man neišeina - kurioj pusėj būsi tu, kai pasaulis apsivers?

Gyvenimo dekoracijos - visuomenė, gyvenama vieta, įstatymai ir moralės normos gali kisti, ir labai greitai. Tik mūsų sąžinė yra su mumis. Todėl ir sakau - darau, ką noriu, tai mano gyvenimas. Su dekoracijomis tenka žaisti, dažnai nusileisti, kartais net apgauti. Tačiau, nors ir tektų nugarą lenkti (katės viduj nagais drasko) - bent jau žinai, kad kito kelio neradai.

Darau kaip noriu - rizikinga. Vaikams nereik sakyti, kaip su degtukais žaisti – santvarka, visuomenė, tauta - galingi dariniai, suvėžins ir nepastebės. Kad liksi nesuprastas, balta varna, “vasaros nematęs“ - garantuoju, žinau žmonių net grotas mačiusių. Tokiam labiau pasiseks, jei tyla bus draugas. Jei žmogus, pabandę suprasti tave, o ne atitikimą “žmogaus“ klišei - tau sekasi, (Teleloto jau nebepirk) - į tą patį medį žaibas dukart netrenkia.

Ir turiu aš viltį, kad yra tokių, kur “dėjo“ ant visų normų ir visuomenių, tačiau turi pakankamai proto dvigubą žaidimą žaisti - visuomenė laiminga, o darau ką noriu. Lenkiu galvą - jie turi šansą Darvinu pasinaudoti.

P.S. Man nesvarbu, ar Tau tai patiko, - tai tik “ką žmonės pasakys“. Gal todėl man tas pat, kiek Jūsų tai skaito ir/ar prenumeruoja. Jei atrodo, kad tai “paaugliškas maištas“ - gal būt, bet greičiau anomalija (man 38).

Foto - http://www.orientaltrading.com/

mieste bus klijuojami nedideli plakatai su troleibusų planais, papildytais Lietuvos veikėjomis moterimis, kuriomis miesto valdžia nepasirūpino. Sąrašas dar tik pradedamas sudarinėti, tad visi gali jį papildyti, koreguoti ir komentuoti.

Julija Žemaitė

Ieva Simonaitytė

Salomėja Nėris

Margarita Jankauskaitė (gyva legenda?? bet gal ir nieko)

Šatrijos Ragana

Lazdynų Pelėda

Emilija Pliaterytė

Barbora Radvilaitė

Marija Gimbutienė

Liuda Purėnienė– Vienožinskaitė

...

Yra pasiūlymų įsijungti ir į tarptautinį kontekstą:

Pina Baush ir Maja Pliseckaja

Valentina Tereskova ir Dalia Grybauskaitė (jos kartu gerai atrodo)
Valery Solanas

Virginija Woolf

Frida Kahlo

Janis Joplin

Vivjene Westwood

Indira Gandhi

Leni Riefenstahl

Litvinova

Muratova

...

Kas dar? Kodėl?

Aukštojo mokslo reforma kol kas egzistuoja tik laikraščių puslapiuose ir ministerijos atstovų kalbose. Tiesa, jau pradėtas ruošti naujo Aukštojo mokslo reformos įstatymo projektas. Beje, visą "popierizmą" Švietimo ministerija planuoja paruošti iki 2009 metų... Ministerija įsitikinusi, kad nuo tos dienos, kai bus pakeistas Aukštojo mokslo įstatymas, įvyks didysis lūžis ir lietuviškosios studijos pasieks bene Oksfordo lygį. Tačiau ar gali vieno įstatymo pakeitimas kažką pakeisti iš esmės? Ne. Kaip bebūtų gaila, matėme daug Lietuvoje vykdytų reformų, iš kurių nebuvo visiškai jokios naudos. Kokios to priežastys? Labai paprastos, tačiau labai sunkiai išgyvendinamos - žmonių įpročiai ir mentalitetas. Dabar nekalbu išskirtinai apie ministerijos darbuotojų ar kitų valdžios atstovų mąstymą ir elgesį, bet apie kiekvieno lietuvio mentalitetą. Argi gali kas nors keistis į gerąją pusę, kai patys žmonės, šiuo atveju studentai, dėstytojai, dekanai, rektoriai ir kiti universiteto bendruomenės atstovai, nenori jokių pokyčių? Kodėl dauguma studentų, postringaujančių apie blogą studijų kokybę, nebando patys kalbėtis su dėstytojais, burtis į grupes, viešai deklaruojančias savo mintis, siūlyti problemos sprendimo variantus? Dauguma galbūt nesąmoningai mano, kad studijų kokybė yra ne jų, o ministerijos reikalas. Bet taip nėra. Studijų kokybė priklauso nuo visų šioje sistemoje besisukančių narių. Daugiausiai - nuo dėstytojų.

Kodėl? Nes dėstytojas yra tiesiogiai atsakingas už paskaitos kokybę, už tai, kad studentai būtų sudominti dėstomu dalyku ir noriai gilintųsi į to mokslo subtilybes. Dėstytojas privalo būti ne tik žinių skrynelė, bet ir charizmatiška, traukianti asmenybė. Gaila, tokių žmonių nėra daug, o dar blogiau - tokie žmonės nenori dirbti už statybininko algą (beje, kai kurie statybininkai dabar uždirba net daugiau už dėstytojus). Taigi pasiekti, kad visi dėstytojai būtų tokie yra labai sunku. Tačiau bent minimaliai atitikti šiuos reikalavimus turi kiekvienas, siekiantis ko nors išmokyti. Kaip bebūtų gaila, šiandien pasitaiko kuriozinių atvejų, kai, pvz., komunikacijos įgudžių dalyką dėsto žmogus, sunkiai besurezgantis rišlų sakinį.

Pasistūmėkime šiek tiek toliau - link valdžios. Papasakosiu vieną mane apstulbinusį reiškinį. Buvo ruošiamas aukštojo mokslo istatymo dokumentas. Pirminiame šio popieriaus variante didžiulis skirtumas nuo ankstesniojo buvo toks - jame numatyta, kad universiteto rektorius renka universiteto bendruomenė ir socialiniai partneriai. Tai būtų buvęs labai sveikintinas demokratinis pakitimas. Tačiau tuometinis Ministras pirmininkas A. Brazauskas savo parašą padėjo ant dokumento be šio punkto. Jis buvo tiesiog išbrauktas iš jau paruošto tvirtinimui dokumento. Ministerija tai pavadino įstatymo gludinimu. Išties neblogas gludinimas. Aš iki šiol įsivaizdavau, kad žodis gludinti reiškia pataisyti gramatines klaideles... Pasirodo klydau. Taigi, rektoriai ir toliau sėkmingai bus skiriami pagal seną tvarką. Kad jie pareigas užims nešvariai užprogramuoja vien tas gludinimo faktas.

Taip pasireiškia ir valdžios atstovų mentalitetas. Kaip bebūtų liūdna, čia pateiktas tik vienas pavyzdėlis, ištrauktas iš didelės pavyzdžių kupetos.

Apskritai, manau, kad tokia reforma, kokia yra ruošiama dabar, yra visiškai bereikalingas ministerijos laiko švaistymas. Ji paprasčiausiai nereikalinga visų pirma todėl, kad nespręs opiausių universitetų ir kolegijų problemų. Pavyzdžiui, studentų skaičiaus universitetuose problemos. Ministerija apskritai teigia, kad netelpantys auditorijose studentai nėra problema. Šabloninis atsakymas - kuo daugiau išsilavinusių žmonių, tuo geriau Lietuvai. Na, gerai, bus visi lietuviai diplomuoti. Didžiajai daliai niekada neprireiks universitetinių žinių. Gal ir gerai. Neblogai, kai ekonomikos bakalauras, įsigijęs diplomą neakivaizdiniu būdu, dirba suvirintoju. Gaila, virinti tai nemoka. Bet tai, ministerijos teigimu, yra labai gerai. Švieskime tautą. Gal ir gerai, kad trys ketvirtadaliai lietuvių po dešimt metų bus "mokslininkai". Neneigiu to, kad gerai yra apsišvietusi tauta. Esminė problema yra tame, kad dalis universitete studijuoja tikslingai, motyvuotai, siekia tapti mokslininkais ar įmonių vadovais. Tačiau didžioji dalis įstoja tik tam, kad turėtų diplomą. Tik todėl, kad įmonės iš švaros ekspertų (liet. valytojų), reikalauja aukštojo išsilavnimo. Šie žmonės neturi nei motyvacijos, nei noro mokytis. Automatiškai yra smukdomas viso universiteto lygis; jis negali paruošti nei eilinių darbininkų, nei mokslininkų, kuriuos teoriškai turėtų ruošti.

Ši problema nebus sprendžiama nei šios reformos metu, nei per artimiausius dešimt metų. Juk už jos slepiasi dekanų ir rektorių piniginės. Kuo daugiau studentų, tuo daugiau pelno. Beje, jei galvojate, kad universitetas negauna pelno, labai klystate.

Reforma pavadintas naujų įstatymų kūrimas galbūt tik privers kai kuriuos surasti savyje išradingumo naujuosius įstatymus švariai apeiti. Studijų kokybė didžiąja dalimi priklauso nuo kiekvieno žmogaus noro kelti tą kokybę, bet tikrai ne nuo sistemos. Jei norėtumėme, puikiai gyventume ir su esama sistema. Tačiau juk reikia ministerijai kokios nors veiklos, kad nenuobodžiautų, tai ir kuria įstatymus, kurie nuo buvusių skiriasi žodžių sakininyje tvarka ir sinonimais.

Visų pirma, nereikėtų manyti, kad ES yra grobuonis, belaukiantis progos pasiglemžti lietuvybę. Euroskeptikams reikėtų įsikalti į galvą, kad tik pats lietuvis gali išsaugoti savo kalbą, kultūrą ir papročius, nes prancūzai ar anglai paprasčiausiai nemoka nei mūsų kalbos, nei papročius žino. Tačiau tas pats lietuvis gali juos ir palaidoti: viskas priklauso nuo mūsų pačių ir ES didelės įtakos šioje srityje nedaro, nebent jūs manote, kad Lito pakeitimas euru yra nacionalinė kultūrinė katastrofa.

Kalbant apie Eurą – tai dar vienas integracijai ES nepritariančiųjų argumentas. Kai kurie nenori iškeisti lietuviškojo Lito į kosmopolitišką Eurą. Ne tik dėl to, kad nacionalinė valiuta – valstybės suverenumo ženklas, bet ir dėl gresiančio kainų šuolio. Šis argumentas, deja, nėra fantazijos vaisius. Neseniai teko bendrauti su vokiečiais, kurie vieningai tikino, kad po Euro įvedimo restoranai jiems tapo prabangos dalykas, nekalbant apie tai, kad iki jų važiuoti dingo noras dėl šoktelėjusių benzino kainų.

Tačiau šios valiutos privalumai – nenuginčijami. Visoje Europoje atsiskaitinėti viena valiuta tikrai patogu – nebereikia verstis per galvą ieškant valiutos keityklų, kurių kai kuriose šalyse tikrai nėra daug. Yra ir plika akimi nematomas, tačiau labai svarbus poveikis ekonomikai, kurį tiksliai apibūdinti gali tik specialistai. Taip pat, atsiskaitinėdami eurais Lietuvoje, galėsime džiaugtis: Lietuva – lygiavertė europietė.

Yra ir kita medalio pusė. Lygiavertiškumo siekimas gali virsti perdėtu bandymu pritapti. Liaudyje tai dar vadinama padlaižiavimu. Labai gaila, bet Lietuva šiuo bruožu kartais pasižymi. Ryškiausias pavyzdys – prieš kelis metus vykęs ES konstitucijos ratifikavimas. Mūsų Seimas, net nespėjęs visko perskaityti, nekalbant apie analizavimą, šią konstituciją pripažino. Turbūt pirmasis visoje Europoje.

ES Konstitucija – tik vienas pavyzdys. Šį reiškinį puikiai iliustruoja ir anglų kalbos vartojimas iškabose, ir nuolat svetimybėmis pasipildanti mūsų kalba. Tai ir yra didžiausias pavojus lietuvybei. Kažkodėl pradedame negerbti to, ką turime, o plagijuojame visai kitų kultūrų bruožus, dažnai net nesuprasdami jų reikšmės. Lietuviai pamiršo, kad sudominti kitus galima savo originalumu, unikalumu, bet jokiu būdu ne padlaižiavimu.

Šiuo aspektu ES pateikia mums savotišką egzaminą: jei išsaugosime tai, ką turime, būsime geidžiami ir gerbiami Europoje; jei ne – įsiliesime į pilką masę. Tada galėsime tik gailėtis ir purkštauti, kad ES palaidojo mūsų kultūrą. Bet ir tai bus netiesa, nes laidojame ją patys.

padaryk taip, kad visi sulaukę aštuoniolikos balsuotų.

ir damn, aš tikrai noriu taip padaryt. labai romantiškai. gal čia ta netyčiom suvešėjus meilė miestui, kurį jau buvau nurašęs, ar kaip. tiesiog sužinojau lately, kad labai daug žmonių čia liko tik dėl to, kad tai jų miestas, nors bilekur bilekiek daugiau galėtų uždirbti. man tai iki šiol nesuprantama, bet aš labai noriu padėti, nors tai nėra mano miestas. aš neturiu savo miesto. aš turiu savo kambarį o rytoj turėsiu vorą. simple.

aišku, tokį projektą parašyti, nebūtų sudėtinga. gauni bapkių mikrūškei, benzui, už darbą, važinėjo po mokyklas ir kalbi su keliom klasėm (11-12) vienu kartu (kad nebūtų daugiau 60 žmonių), apie tai kaip viskas vyksta. damn, aš pats tai visada norėjau, kad man kasnors paaiškintų kaip veikia savivaldybės ir apskritai vyksta rinkimai, o dabar kai daugmaž nutuokiu, kodėl gi ne. ir užsidirbčiau. žinau, kaip reikia švaistytis projektiniais pinigais, tai gali būti quite fun ir net challenging!

anyway, reiktų susirast daugiau žmonių. mokyklų tarybų nariai.. labai vietomis tik pagelbėtų, + reikia kažko mano amžiaus ir bent apytiksliai kompetetingo šitoj sritį. galbūt iš studentų atstovybės, bet ten tokių nėra. nebijočiau kalbėt vienas, bet morališkai sucks. ypač tada kai išpultų kalbėt prieš mokyklų elitus, kuriuos sudaro fyfos ir tie tokie, nu irgi, graužuoliukai.

tikriausiai reiktų ant jų šeimų pastūmt, kad bent du-trys mąstantys kažką suprastų.

atleiskit, bet tikrai nėra vietos (o aš mikrūškėj, kai tik nebijau, vairuotojo paduodu kuo smulkiau. pusę).

va, išsipasakojau apie tai kaip išgelbėti pasaulį, aprimau ir visai geriau jaučiuosi.

turi mergaitę?:DDD ei!:DD ?????:DDDDD (bet, sako, žudymas nepadėtų).

alytuje niekas neturi miesto vizijos. jokios idėjos. jokios vaizduotės, paveiksliukų, maketų - nieko. that sucks. tai tipiškiausias lietuvizmo pavyzdys tikriausiai, ir tas sucks kvadratu (is you gay?). negaliu sakyti, kad žinau ir kaip tai sutvarkyti, bet niekada negalvojau kad protingų žmonių tiek mažai. be abejo tai, kad vienam protingam miesto taryboj tenka ~20 šiaip_sau, irgi daro savo, o ir tas mano romantizmas, gi žinau, kai rytoj ryte reikės keltis į pirmą paskaitą, bus dingęs ir svaidysiuosi rusišku penio pavadinimu į visas puses.

galvojau pasėdėtum, paplėpėtum truputį.. (o japonijoj pradėjo gamintį alų iš pieno. tik kad aš nemėgstu alaus ir krepšinio žaisti nemoku).

]]> http://mentalporcelain.wordpress.com/2007/09/25/007/ Wed, 31 Dec 1969 23:59:59 +0000 mentalporcelain http://mentalporcelain.wordpress.com/2007/09/25/007/ tikriausiai būtų galima ilgai diskutuoti kuo skiriasi "erzina" ir "nervina", bet anyway esu užsi***ęs įvairių ratų ratelių ir kitų bendravimo struktūrų, kurios tarpusavy dalinasi informacija.

gal man vienam nepatinka, kai nepažįstami žmonės apie tave žino ryškiai per daug, bet pastaruoju metu tai stačiai akis bado. bachūrai viską pasakoja savo draugams draugeliams, panos viską (ir pabrėžtinai viską. daugiau ir detaliau, nei bachūrai) - savo geriausioms draugėms draugaitėms. ir tai nebūtų užburtas ratas, jei ne stipriosios lyties silpnumo akimirkos, kai savo draugėms (m. daugiau, nei draugėms) jie irgi pripasakoja per daug. ir tai nebūtų blogai - to net netraktuočiau kaip klaidos, jei ne tie begaliniai išsišakojimai kurie stūksto už kiekvieno nugaros.

nesakau, kad pats niekada gandais neužsiiminėjau. damn, tai buvo mano popamokinė veikla.

šeštoj fuckin klasėj.

ir taip, galiu sakyti, kad dabar asmeniškus reikalus, ir ne tik savo, pasilaikau sau.

ir ne, čia ne situacija "don't trust no one". čia tiesiog liūdnas dedikavimas, kad arba žmonės nesupranta apskritai, arba tiki, kad tam kuris pasakoja tikrai nepasielgs lygiai taip pat.

oh well.

bent jau šilta.

]]> http://mentalporcelain.wordpress.com/2008/05/08/vakar-paryciais/ Wed, 31 Dec 1969 23:59:59 +0000 mentalporcelain http://mentalporcelain.wordpress.com/2008/05/08/vakar-paryciais/ (atsitiktinai paviešintas).

neužmiegu.

guliu.

žiūriu pro langą.

galvoju- nekenčiu langų. jie tokie sterilūs, jokio nuoširdumo. matau, kaip už stiklo plaikstosi beržas. į kairę. visada į kairę. niekam niekada apie jį nepasakojau,bet manau kad tą medį pastebėjau ne aš vienas. anyway, jis priešais mano langą kiekvieną dieną jau daug daug metų. žiemą tik šakos, o dabar visas žalias toks. ir į kairę, damn it.

man patinka vėjas. dievinu vėją. bet jo negirdžiu ir nejaučiu. prakeiktas plastikinis sterilumas. kiek praėjo? metai ar du. anksčiau, kraštutiniais atvejais pro langą taip pūsdavo, kad virpėdavo net gėlės ant palangės. dabar viską matau, bet tik tiek. nors esmė, aišku, garse. ne-gir-džiu.

ne-mie-gu.

galvoju- šlykštūs žmogeliūkščiai, bandantys izoliuotis mažuose šlykščiuose betoniniuose urveliuose. na ir kas iš to? visą gyvenimą dirbi tam, kad temptum šlykščius mažus ir didelius bilzgučius į savo urvelį, susidedi plastikinius langus ir šarvuotas duris, kad būtum kuo labiau atskirtas. nepriklausomas. savo mažuose šlykščiuose kvadratiniuose metruose vaidini dievą, nors visumoj net lyginant su tavo namu ar miestu, tu jau esi mažiau nei niekas.

bandauį sivaizduoti skruzdeles, tempiančias šapelius kiekviena sau.

netik kad mes nesuprantam savo gyvenimo esmės, bet net kaip žmonija neturim jokių tikslų. tik apsimetam draugais. esame užsiėmę atiminėti vieni iš kitų naftą, elektrą,ryžius ir kitą briedą. net nemanom kažkaip stabdyti pasaulinio atšilimo ar susikaupę surasti alternatyvių energijos šaltinių.

niekas neturi tam laiko. juk gyvenimas toks trumpas, va gavai litą - išleidai - ir numirei. o paskui kaip nors. ir kuo greičiau išleist, kad neateitų tas kaip nors.

šlykštu ir kad aš pats ne kitoks. pagalvoji, nemigos naktim, ir vistiek anksčiau ar vėliau užmiegi. ir sapnuoji gražaus ką nors. kas kainuoja daug daug pinigų.

o ryte eini į darbą.

]]> http://mentalporcelain.wordpress.com/2008/05/25/wwiii/ Wed, 31 Dec 1969 23:59:59 +0000 mentalporcelain http://mentalporcelain.wordpress.com/2008/05/25/wwiii/ prisikaupė, o vistiek neturiu su kuo apie tai pakalbėt. arba jei ir pakalbėčiau, tikriausiai nieko neatsakytų. so.

šią savaitę mirė alytiškis karys afganistane. tragedija, nieko mažiau, bet tai karas o ne vaikų darželis. shit happens, people die. jie profesionalai ir puikiai supranta ką ten veikia, kitaip jų ten nebūtų, right? ir ačiū jiems, nes pats to nesugebėčiau. mirti už kilnų tikslą galėčiau, bet žinau, kad nebūtų jokios naudos iš manęs kare. anyway, noriu apie kitą reikalo pusę.

dauguma sako, kad reikia atšaukti karius iš goro.

dauguma sako, kad nereikia padėti gruzijai.

man klaikiai netelpa galvoj. kai bandau įsivaizduoti save taip mąstant, priežastis kodėl žmonės taip galvoja. taip klaikiai susinervinu, kad nebegaliu reikšti minčių. tai tokia didelė bukumo ir trumparegiškumo apraiška, kad net nėra ką komentuoti. nėra ką pasakyti.

HOW FUCKING DUMB PEOPLE CAN BE?

kaskart nustembu, kaip kaskart ryte nustembu pamatęs giedrą dangų, nes orų prognozių nežiūriu, ir visada nusiteikiu tokiems orams, kokie buvo man užmiegant.

gruzija mums tokioj situacijoj nepadėtų, bet esmė tame, kad negalima leisti rusijai taip elgtis. come on, tai vienintelis agresorius kurio mes turim bijot. mes by any way būsim pirmas taikinys, visi trys ar po vieną, nes net jei esu paranoid šmikis - WW III išprovokuos būtent rusai. o dabar su jais elgiamasi kaip su vokiečiais prieš WW II. pasispardys ir nurims? yeah, right.

visada nekenčiau tų kurie visur įžvelgia potencialią grėsmę, bet it scares the shit out of me, nes mes niekada nesugebėsim pasipriešinti rusijai nei vienoj sritį. ir actually, nemanau/nematau, kad mus kas nors gintų.

]]> http://mentalporcelain.wordpress.com/2008/06/11/mantai-juokinga/ Wed, 31 Dec 1969 23:59:59 +0000 mentalporcelain http://mentalporcelain.wordpress.com/2008/06/11/mantai-juokinga/ Turininga diena,vakar. O kad nebuvo jau tokios rimtos ribos skiriančios paras, tai ji vis dartęsiasi. Aišku, ta pirmos jos pusė, buvo melejoną kartų geresnė.

Ryte anksti, bet nieko. Egzas, bet irgi nieko, nes net laptopu pasinaudojau. Dabar jau žinau,kad tas „net pasinaudojau" prisidėjo prie „net 3". Neįsivaizduoju kaip aš galėjau tik tiek gaut, nes parašiau viską, bet sugebėjau. Oh well, rudenį perlaikysiu, nors, aišku, nesmagu tiek tempt.

Tada pora neįvykusių susitikimų, ir europos parkas, užmušt laiką iki link park koncerto. Nemaniau, kad ten tiek daug vaikščiot reikia, bet oras buvo geras, fotikas rankoj, keli draugai, taigi neblogas laikas. Po tris su puse kadro per minutę kaskart prie naujos skulptūros retoriškai pamąstant „ką jai galimą būtų padaryt?"

Teko labai anksti keltis, į darbą. Apsiblausęs grįžau tik va tik tik, su sunkiai atmenamu nuovargiu visame kūne. Neišlaikiau. So what. Bet abstulbino kitkas - kalbėdamas skype su grupiokais išvydau viena eilutė po kitos gimstant fuckin antivalstybininkų vadovėlį. Pasirodo turim vieną - „mantai juokinga kai zmonesant rusijos deda ir giria europa nors nieko nesupranta" (kalba netaisyta). Darpo pusvalandį trukusių išvedžiojimų prieita išvada (priėjo ją vienas) „astikras lietuvis, niekad nebusiu rusas, bet faktas, kad europas SUDAS" (kalba taip pat netaisyta).

WTF? (pastaruojumetu dažnai taip reiškiu emocijas. Arba tokios emocijos vis užplūsta).

Akivaizdu, kad tai ne asmeninė nuomonė. Jaunas pilietis, matyt tik per atsitiktinumą nerašęs kirilica, citavo tėvų (tikriausiai tėvo) nuomonę. Discusting. Studentas. Lietuvos ateitis. Ir dar be to tokio jausmo, kai suprasdamas, kad varai prieš visus, varai toliau. Man būtų gėda. O šiuo konkrečiu atveju priskaičiau tiek,kad kitas žingsnis tokioj veikloj matyt jau eiti į gatves su transparantais.

P.S.

Kaip visas vakarų pasaulis galiausiai bulves pradėjo auginti ne dėl gražio, taip ir aš pradėjaug oogle naudot ne vien dėl pašto. O analytics‘as parodė quite amazing faktą -bene populiariausias raktažodis kuriuo paieškos sistemoj randamas mano blogas - menstruacijos.