laikraštis, aišku, nepasivargino įdėti nuorodą į informacijos šaltinį, o organizacijos tinklapyje apie naujus apdovanojimus info neradau.

tačiau lietuviški ostapai gali būt ramūs - tas sarginis šuo, kuris juos pagarsintų, panašu, dar negimė. arba neužaugo, arba bijo, arba apsirijęs tingi išlįst iš būdos.

ir, matyt, neveltui į lietuvą grįžo irvingo normano paveikslas "aukso veršis" - baisiai jau prašosi lietuviški "aukso veršio apdovanojimai 1998-2008".

nes į svogūnus politikams ateiti negėda - čia jiems nemokamas promo. o stebint kandidatų į "aukso veršio" nominacijas sėkmės istorijas, nervai eina į šaldytuvą, palūkėti už konservų dėžučių, kol baigsis reportažas.

dar vakar "žurnalisto tyrimas" (dėkui lrt už galimybę žiūrėti online ir naudotis archyvais) eilinį kartą bandė atverti akis užhipnotizuotu žvilgsniu žiopsantiems į valdovų rūmus.

trobos sąmata 207 mln., o kiek mokesčių mokėtojų pinigų bus sukišta į vidų - drįstama laikyti paslaptyje. jau nekalbant apie visą išnaglėjusių reikalo rėmėjų sapaliojimą. net tapkinis sako - pažiūrėsim, kas čia bus.

galgi reiktų lietuvoje prie seimo įrengti tokią 12 kėdžių viešą kavinę reikalams tvarkyti, o savivaldybės aikštėje į fontaną įmest auksinę vonią?

prie tų kėdžių koks tadas blinda kas mėnesį galėtų pririšt po mėnesio seimūną viešam pabendravimui su rinkėjais , o savivaldybės aikštėje būtų numaudomas/reabilituojamas vietinis nusidėjėlis.

Kas darosi? Tiksliau -- kodėl nieko nesidaro?! Nieko nematyti, niekur nesmirdi, nedrėksta ir nesistoja (bent jau klausimai beigi įžvalgos)?! Juk tinklaraščiai turėtų būti TAIP PAT ir išsivadavimo iš šalto, beveik neegzistuojančio tradicinio košer-seksualumo (užsimerkus ir per nosinaitę) bei visokių kūną pančiojančių draudimų/nuvertinimų vieta??

Nutariau -- Lietuvai reikia savos Charlotte Roche, buvusios vokiečių pop-muzikos kanalo VIVA vedančiosios, dabar parašiusios pusę Vokietijos pralinksminusį, o pusę sukrėtusį romaną "Drėgnos vietos" (vok. "Feuchtgebiete"). Reikės pasiūlyt "Vagai" (leidyklos pavadinimas visuomet man maloniai siejosi su lot. terminu "vagina", kurį bent jau, tikiuosi, tikrai žinote).

Tai drąsi feministinė knyga, pirmą kartą atvirai vokiečių kalba (ir tai, patikėkite, nemenkas pasiekimas) kalbanti apie moterų patiriamą alinantį spaudimą nuolat maloniai kvepėti, nesimasturbuoti užsinorėjus, nesidalinti erotinėmis fantazijomis su kitomis moterimis ar vyrais. Romano pagrindinė veikėja -- seksualiai nepasitenkinanti, prieš  higieninį gyvplaukių skutimosi ir nuolatinio kvėpinimosi fašizmą maištaujanti 18-metė, vardu Helene Memel (lietuvninkiškas ačiū tau, mme Roche!).

Dauguma skaitytojų Vokietijoje, kaip teigia beveik visos šios knygos apžvalgos, skaitydami patiria nemenką šoką: analinis seksas moters iniciatyva, grupinė masturbacija, nemalonūs kūno kvapai, moters gleivinė (ir gleivės, aišku) bei pan.t.t.

Knyga, kaip teigia Kulturnews.de nėra pigi provokacija -- tai drąsus kūrybinės laisvės elgtis su savo kūnu/jo poreikiais ne pagal sustabarėjusias, netgi sveikatai žalingas seksualinių tabų bei higienos taisykles. Nuolat bijoti save (ir kitus) maloniai liesti, sukelti kitiems nemalonių kvapų ar nuolat kruopščiai skustis nėra sveika. Išsilaisvinantis saikas higienoje ir paklusime paprotinėms taisyklėms (prievartoje sau) yra ypač patartinas mumi, brangūs tautiečiai/-ės!