Tai - chroniškas neklystamumas. Šią diagnozę man padėjo atskleisti draugas Lewis'as, labai paprastai ją perkandęs. Pacituosiu:
"Ar esate kada girdėjęs, kad koks pasipūtėlis drąsiai PAGIRTŲ paveikslą? Vienas dalykas, ko jis bijo (kito nėra pastebėta), yra ĮVERTINTI KLAIDINGAI! Jei sykį PAGIRSITE paveikslą, jūsų kaip NEKLYSTANČIO reputacija pakibs ant plauko. Sakykime, matote figūrinį paveikslą ir surizikuojate pasakyti: "Jis gerai piešia". Kas nors pamatuoja ir atranda, kad viena iš proporcijų aštuntadaliu colio netiksli. Jūs žlugęs kaip kritikas! "Tai sakote, kad jis GERAI piešia?", - sarkastiškai paklaus jūsų bičiuliai, o jūs nuleisite galvą ir smarkiai parausite".
Neklystamumu lengva susirgti, o dar lengviau susirgti ilgam, nes tai - viena iš priklausomybės ligų. Kartą pamatęs esąs teisus žmogus pajunta didį pasitenkinimą. Jo ego pakrapštoma labiausiai jam niežtinti vieta, kuri vadinasi "aš esu fantastiškai nuostabus".
Chroniškas neklystamumas yra gana sunki priklausomybės forma, ypač jei ego yra labai didelis, o visos kitos asmenybės dalys (intelektas, siela, jautrumas, bla bla bla), lyginant su juo, mažesnės. Čia, aišku, galima daug kalbėti apie tai, kad nereikia leisti ego išaugti iki tolio makabriško dydžio (seniau žmonės naudojo tam nemažai priemonių: griežtas auklėjimas, religija ir t.t.) - dabar gi daugelis tų priemonių beviltiškai paseno (pvz. religija), o juos pakeitusios (pvz. prekės ženklai ir kiti vartojimą skatinantys dalykai) veikia atvirkščiai: suteikia viską, kas tą ego dar truputį pakasytų.

Chroniškas neklystamumas matomas visur. Aiškiausia jo oazė, aišku, yra "Delfi" komentarai. Požymių yra darbo rinkoje: žmonės neina į darbą, kuriame moka geriau, kad tik galėtų tapti vadybininkais-konsultantais ir dėvėti kostiumą, neklystančiojo veido išraišką bei balso toną ir nešiotis vizitinę kortelę, o ne, pvz., tiesiog plauti indus. Dar vienas požymis - bendravime: blaivūs žmonės siaubingai bijo pasirodyti neteisūs ar nusišnekėti, todėl labai daug kalba apie tai, kas yra blogai, ir viską kritikuoja. Ir taip toliau.
Chroniškas neklystamumas neleidžia mums bendrauti kaip žmonėms. Mes bendraujam kaip PROFESIONALAI. Vienas už kitą, žinoma, geresni ir profesionalesni. Vietoj pokalbių apie tai, kas tikrai svarbu, kas skauda ar neduoda ramybės, kalbam apie nekilnojamojo turto kainas.
Gerai, viskas nėra taip beviltiška. Sakiau, kad chronišką neklystamumą galima gydyti. Yra kelios rūšys vaistų.
Viena - nuskausminamieji (dažniausiai naudojama, kuo labiau išsikerojęs neklystamumas, tuo didesnėmis dozėmis). Tai - alkoholis, bilietas į suklydimus, nes girtas gali nebekritikuoti, gali apsikabinti, gali žliumbti ir sakyti "aš jus... visus... myyyliu..." ir pan. Tai nuveda net iki sekso, kuris būtų geriausias vaistas, jei jo nebūtų taip desperatiškai siekta net nesistengiant per daug susipažinti su partneriu. Kaip ir beveik visi nuskausminamieji, ilgalaikio gydančio poveikio alkoholis neturi, bet yra labai populiarus.
Antra rūšis yra mokymasis. Padeda. Mokydamasis nori nenori susipažįsti su naujais dalykais, kurių pats nebūtum išradęs, ir žmonėmis, kurie yra gerokai protingesni, tad jau kažkaip sunkiau save ir savo mintis iškelti (net tik kitų akyse) aukščiau visko. Juolab kiekvienas dėstytojas vietoj to, kad pakasytų ego, mielai trinktels jam gera kuoka, kad jis truputį pamiegotų, o protas veiktų ne "aš esu toks ir toks", o kita linkme: nukreiptas ne į savo ego, o į aplinką, ir truputį tobulėdamas.
Aišku, geriausias vaistas visada brangiausias. Tokia jau ta mūsų farmacijos pramonė. Tad geriausias vaistas, net geresnis už mokslą, yra ego mažinimas. Pasakyti sau "aš nesu nei tobulas, nei netobulas" - jau mažytė pradžia. Sunku pripažinti, kad esi kažkoks nei šis, nei tas. Bet kad, po velnių, visi mes tokie, tik išsigalvojam iliuziją, kad kažkas apskritai GALI būti tobulas. Loginis mąstymas mus, gyvulius (turiu omenyje biologiškai), privedė prie daugelio iliuzijų. Soriukas, mane sudaro mėsa, kaulai ir jausmai, tad galiu būti maksimum KAM NORS fainas, o ne TOBULAS visiems. Toks vienas aktorius gerai pasakė, truputį jį perfrazuosiu: pasižiūrėk į kiekvieną dalyką iš mirties pozicijos. Ego tikrai bijo pasakymo "vis tiek mirsi". Skaudu, ne? Bet sveika.
Pabaigai turiu prašymą: žmonės, leiskit man nusišnekėti. Negalvokit, kad esu toks ar anoks žmogus. Tiesiog žiūrėkit, jauskit, juokitės iš manęs, bet kartais susilaikykit ir nekritikuokit, a? Nepažadu, kad man pavyks lengvai atsakyti tuo pačiu, bet nepykit dėl to ant manęs. Aš dažnai ir daug klystu.

Taigi, teorijos esmė: kuo aukščiau karjeros laiptais pakilęs kūrybininkas, tuo labiau "oldskūliniai" yra jo akinių rėmeliai. Ir tuo storesni. Nepaisant to, gerą karjerą padariusio kūrybininko akiniai nėra kokie nors močiutės akiniai ir kainuoja laaabai brangiai.

Kuo žemesnis laiptelis, ant kurio kūrybininkų grupėje stovi vadovas, tuo plonesni jo akinių rėmeliai.

Aišku, kaip parodė google images, daugybė kūrybos vadovų nenešioja akinių, tad teorija taikoma tik tiems, kurie akinius nešioja. Kitų, geraakių, hierarchiją reikia aiškintis stebint kitus išorinius požymius.

Na gerai. Paminėjau google images ne be reikalo. Specialiai išrinkau keletą akiniuotųjų kūrybos vadovų. Per kokius keliolika rezultatų puslapių akiniuotų kūrybos vadovų radau tik kokius dešimt, du ar trys iš jų buvo akiniais plonais rėmeliais ir mažiau oldskūliniais (reiškia, neužima labai aukštų postų kūrybininkų piramidėse). O kiti:

Mano draugas sakė, kad mūsų kartos negalima pavadinti karta. Kaip kitos kartos turi kažką, kas juos vienija - pasaulėžiūros dalelę, kuri bendra visiems - mūsiškė neturi nieko tokio.Jis taip sakė per kelias pjankes ir buvo tuo tikrai įsitikinęs. Bet vieną dieną mes atradom tą gyslelę, kuri mūsų kartą vienija. Mes esame prikolo karta. Mūsų tėvų karta nėra prikolo karta. Jie turi ironijos, turi sarkazmo, bet prikolas yra ne tai. Ironija, sarkazmas, pašaipa atsiranda, kai tiki, kad yra kažkokia teisybė, kuri turėtų būti, ir ironizuoji, kai kažkas tos teisybės neatitinka. Toks ironiškas humoras žmonėms yra psichologinis ginklas apsiginti nuo to, kaip neturėtų būti, kas yra neteisinga ir t.t. Pavyzdžiui, "Dviračio žinių" kūrėjai ironizuoja. Jie tiki, kad yra gera, teisinga politika, ir šaiposi iš tų politikų, kurie nesiekia tos geros ir teisingos. Donskis irgi priklauso tai senesnei, ironiškajai kartai, nes jam prikolas yra chamizmas, jis tiki, kad yra, kaip reikėtų elgtis, ką derėtų gerbti ir kaip turėtų būti.

Be to, prikolais mes dalinamės. Jei jau kalbi nuorodomis, tai geriau tegu tai būna prikolas - juk nesiųsi kam nors linko į ilgą straipsnį apie pasaulio prognozes 2200 metams, parašytą gerbiamiausio pasaulio profesoriaus. O prikolą gali mest ir kokiems trims adresatams.Šiaip, jei jau sėdi kavinėj su žmogum, jau geriau tegu jis prikolina ką nors, nes kitaip parašysi kam nors dar, kas žino porą netikėtų prikolų. Aišku, yra išimčių, būna be saiko protingų ir įdomių žmonių, kuriems nereikia prikolint, bet tik jie turi privilegiją. O kvailiams arba ne tokiems protingiems prikolas yra tiesiog stebuklingas preparatas, kurį turėdami jie gali būti tarp žmonių vien todėl, kad daro ką nors juokingai.Tokia nedidelė teorija. Aišku, apie mūsų kartą yra daugiau teorijų, kaip antai kad mes esam technologijų karta, naftos produktų karta, interneto karta ir t.t. Bet tos labai nuobodžios.

Vualia, steroidiniai geriečiai dryžuotai žvaigždėti laimi. Labiausiai man patiko suinterpretuotas himnas (va kodėl norėjau sieti su Borat'u). Manau, daug amerikiečių tai priėmė kaip tikrą žalią pinigą, kaip ir, beje, pačias amerikietiškas imtynes.

Ir pabaigai, jei kas netyčia pamiršot kaip skamba Tarybų sąjungos himnas, spauskite čia.

Ir dar: vienas iš bolševikų (tas lyg ir tamsesnio gymio) iš tikrųjų yra amerikietis (a la rusiškų raidžių idėjos vėl lyg ir matytos. Jagshemash?). Antrasis, giedantis himną, yra kilęs iš Kroatijos (tuometinė Jugoslavija). Pasak Wikipedijos šis vaikinas šaltojo karo metu turėdavo sugerti visą amerikiečių neapykantą vaidindamas komunistą. Apskritai, šio vaikino biografija įdomi vaizdinių ir scenarijų požiūriu: kaip jums komunisto ir Geležinio Šeiko iš Irano komanda 1984 metais? :)

wow. Amerikietiškų imtynių scenaristai galėtų pravedinėt mokymus. Užsidirbtų gražaus pinigo.

P.S. apie imtynes turiu dar poros postų idėjų. neperjunkit kanalo.

P.P.S. beje, anksčiau aprašyta kova vyko 1990 metų balandžio 1 dieną. Kažkas turi gera jumoro jausmą :) arba ne.

Buvę žurnalistai pasakoja apie tai, kaip giliai mūsų žiniasklaidoje įsišaknijęs VPPĮKPPS [Vienos Partijos Politikas Įspyrė Kitos Partijos Politikui Sindromas].

Su kartėliu tenka pripažinti, kad dėl žiniasklaidos įskiepyto neaiškumo, nukenčiame visi.
Panagrinėkime viešų autorių vardus, kitaip tariant - jų tapatybę. Retai kur surasi tikrą Vardą Pavardkų, Vardmantą Pavardūną, Vardžių Pavardį, Vardį Pavardėną, Vardgirdą Pavardauską. Visiems jiems myspace ikoneles ir blogų tekstus kuria gyvi, paprasti ir kokias nors double face pereigas užimantys rašeivos.
Kuriozai neišvengiami ir bloguose. Štai įžvelgiu panašumų tarp Vienotokio, (kuris, kaip matome, mus skaito) ir Buvusio Žurnalisto. Sudėjus gaunasi puiki subjektyvumo kaukė. Ar jis pats galėtų paneigti, jog tai ne vienas ir tas pats asmuo? O gal tai nė vienas iš išvardintų?

Vieną dieną netyčia radau skelbimą apie atminties lavinimo seminarą ir nusprendžiau, kad tai ženklas. Tą pačią dieną knygyne nusipirkau Jonathan Hancock knygą „Lavinkite atmintį“ (nekenčiu seminarų).

Nors knygoje daugiau paveiksliukų negu teksto – įdomių minčių joje yra. Pagrindinė knygos teorija yra tokia – kairysis smegenų pusrutulis yra atsakingas už logiką, skaičiavimus ir mąstymą, dešinysis – už kūrybą ir vaizduotę (na, arba atvirkščiai). Lengviausiai informaciją atsiminti jeigu naudoji abi smegenų puses – t.y. abstrakčią informaciją (pvz. skaičius) įsivaizduoti kaip vaizdinius, jiems suteikti kvapą, skonį, kontekstą (sąryšį su kitais pojūčiais).

Pavyzdžiui skaičius „9“ yra absoliučiai abstraktus informacijos vienetas. Jis nesukelia jokių vaizdinių ir pojūčių, todėl atmintyje jis neužsilieka. Tuo tarpu „citrina“ yra objektas su kuriuo nesunku surišti įvairius pojūčius. Tetrunka keletą sekundžių ją vizualizuoti mintyse ir netrukus ims žliaugti seilės. Jeigu skaičių „9“ įsivaizduosi kaip citriną – jį bus žymiai lengviau įsiminti. Tada skaičių „3” galima įsivaizduoti kaip begemoto užpakalį ir t.t.

Tuo būdu telefono numerių įsiminimo pratimas būtų labai paprastas – reikia tik susikurti kiekvienam skaitmeniui ryškų vaizdinį, bei sudėlioti tuos vaizdinius (skaitmenis) į lengvai įsimenamą (ryškią) istoriją. Norint atsiminti ilgesnę abstrakčios informacijos vienetų seką reikia susikurti informacijos planą, kad istorijos tarpusavyje nesusimaišytų. Butą kuriame gyveni (ar kitą gerai pažystamą vietą) reikia mintyse sudalinti į dešimt dalių (kambarių), kad po to mintyse būtų galima atskiras istorijas pririšti prie atskiros buto dalies ir po tą butą mintyse vaikščioti. Tuo būdu informacija tampa labai tvarkinga, bet tuo pačiu vaizdinga ir įsimenama (prieškambaryje tu atsikandi citrinos; virtuvės kriauklėje maudosi begemotas).

Šie pratimai yra be galo įdomūs nes jie veikia! Kelias dienas eksperimentuodamas su didėjančiais informacijos kiekiais bei labai savęs nekankindamas sugebėjau padaryti ultimate knygos pratimą – išmokti visų 52 kortų seką. Dabar aš galiu sumaišyti kortas ir iš naujo išmokti jų seką per pusvalandį bei ją prisiminti ją tiek iš karto, tiek kitą dieną.

Taip pat šie pratimai yra nerealiai nepraktiški. Aš nenoriu tikėti, kad vienintelis būdas atsiminti ką reikia nupirkti parduotuvėje yra sukurti ilgiausią istoriją su stipriais vizualiniais ir jutiminiais pojūčiais. Kita vertus – tai turi ir netiesioginį efektą. Treniruojantis mintyse kurti istorijas lavinama vaizduotė. O gera vaizduotė turėtų stiprinti atmintį. Na, bent jau taip sako knyga.

Šio pasakojimo moralas yra trigubas. BLOGą aš rašau, (1) kad nepamirščiau tų filmų kuriuos mačiau (tame tarpe ir paties fakto, kad juos iš viso mačiau); (2) kad lavinčiau vaizduotę kurdamas tekstus, nes tikiu, kad tai padeda lavinti atmintį; (3) kad išmokčiau pojūčius ir mintis suformuluoti ir išreikšti tekstu (jeigu kas nors iš jūsų nėra bent pusvalandį sėdėjęs prieš priešais tuščią popieriaus lapą, kompiuterio ekraną ar pasveikinimo atviruką – meskit į mane akmenį), kuris ne tik tvarkingas ir logiškas bet taip pat vaizdus ir įdomus.

Šią savaitę vakarieniavau su senai matyta pažįstama, kuri yra priešingybė visam tam ką aš matau kiekvieną dieną. Gal man jau senai to trūko, bet klausydamas jos aš supratau koks gaivus oro gurkšnis yra šis susitikimas. Lyg iš pergrūstos ir nekondicionuojamos Maxima parduotuvės išlįsčiau į lietingą pavasario orą. Ji pasakojo apie save bei tai, ką išgyvena bandydama kurti poeziją. Dvi jos teorijos man įstrigo labiausiai.

Teorija numeris vienas sakė, kad rašytojo profesionalumą atspindi tai, kiek jo kuriamas pasaulis yra nutolęs nuo jo realaus pasaulio. Mintis primityvi, bet aš ekonomistas, todėl mane tokios mintys aplanko nedažnai. Žmonės ir mano aplinkos tokiomis mintimis irgi nesimėto.

Blogas rašytojas aprašinėja tai, ką mato. Jo kuriamas pasaulis yra labai artimas jo tikram pasauliui, kuriame jis gyvena. Panašūs įvykiai, panašūs veikėjai. Geras rašytojas kuria pasaulį. Jam nereikia stebėti aplinkos – viskas gimsta jo galvoje (aišku, visos žmogaus mintys vistiek yra įtakojamos jo ankstesnių išgyvenimų, bet anyways). Ši teorija man pasirodė artima, nes pats pradžioje bandžiau BLOGe rašyti savo mintis, bet man tai nesisekė. Dar bandžiau rašyti apie savo išgyvenimus, bet jie buvo blankūs. Tada aš ėmiau aprašinėti filmus, kuriuos mačiau – istorijas, kurias sukūrė kiti, žymiai sėkmingesni rašytojai.

Manau tai rodo, kur aš stoviu dabar ir kokia kryptimi reikėtų judėti. Mano galutinis tikslas – vietoj filmo kurį mačiau aprašyti filmą, kurio dar niekas nesukūrė. Papasakoti nuotykį kurio neišgyvenau. Teoriją, kurios neįrodžiau. Sukurti pasaulį kuris neegzistuoja.

Teorija numeris du iš mano perspektyvos žiūrint buvo žymiai juokingesnė bet tiek pat artima. Neprofesionalus rašytojas turi atsakomybės problemą, nes jo aprašinėjamas pasaulis yra artimas jo tikram pasauliui. Abiejuose pasauliuose veikiantys veikėjai, skaitydami rašytojo kūrinius atpažįsta save. Tai gali juos labai liūdinti ir įžeisti. Tai suvokdamas autorius privalo apriboti save rašyti tik politiškai teisingas mintis.

Suprasdamas savo mėgėjiškumą šią problemą aš išsprendžiau paprastai. Aš nesu Faustas. Aš nesu rinkodaros ekspertas. O net jeigu kas nors ir atpažins mane ar save – aš tai neigsiu.

Ir dar – negaliu pakęsti tavęs, Aleksandrai! Tu smirdi! Išsiplauk galvą!

Kaip svarbiausias žemėlapio elementas išlindo vienas aspektas, kuris ko gero išspręstų didžiąją dalį visų egzistuojančių problemų. Jeigu aš galėčiau sukurti elgesio taisyklę, pagal kurią funkcionuotų visa ką aš darau - ji būtų pavadinta "separavimo taisykle". Pagal šią taisyklę, nesvarbūs gyvenimo elementai turėtų gauti mažiau dėmesio.

Aš pastebėjau, kad didžioji dalis problemų man iškyla (arba tiksliau aš jas susikuriu) dėl nesugebėjimo atskirti svarbių dalykų nuo nesvarbių. Aš pavyzdžiui galiu pusvalandį praleisti parduotuvėje bandant išsirinkti tarp dviejų skirtingų arbatos pakelių ir kurių vienas kainuoja 50 cnt daugiau, o kito įpakavimas nėra toks gražus. Lygiai taip pat galima net susipykti svarstant kur nueiti pavalgyti pietų.

Manau, kad visi žmonės, kurie vos neužsimuša avarijose, kuriems tik paskutinę akimirką išsiskleidžia parašiutas, ar kurie kokiu kitu būdu išgyvena klinikinę mirtį - jie neturi šios problemos.

Ši problema turi dvi dimensijas:
a) asmeninėje dimensijoje problema pasirodo kaip per daug užsitęsę ir daug pastangų reikalaujantys svarstymai bei atsakymų ieškojimai, kai tuo tarpu pačios problemos yra menkavertės (pvz.: ar reikėtų ar nereikėtų eiti į gimtadienį? Pabendrauti su žmonėmis yra smagu, bet mano mėgstamiausi džinsai dar neišdžiūvo.. Hmm.)
b) bendravimo dimensijoje problema pasirodo aršiai diskutuojant, ginant savo nuomonę ir kitaip konfliktuojant (arba kuriant konfliktus) tose srityse kurios yra nesvarbios (pvz.: ar tu nemanai, kad taip kaip tu į jį pažiūrėjai galėjo jį įskaudinti?)

Aš taip pat galėčiau pasiūlyti du skaičiavimo būdus, kurie padėtų įvertinti kas iš tikro yra svarbu ir kas ne:
a) blogiausio scenarijaus būdas - priklausomai nuo svarstomo asmeninio sprendimo ar ginčo priežasties - kas blogiausiai gali atsitikti. Aš visada liksiu ištikimas minčiai, kad galima imtis bet kokių priemonių, kad atpratinti žmogų pjaustyti duoną atsukus peilį į save arba daržoves pasidėjus jas į delną. Bet nemanau, kad verta konfliktuoti dėl nesuplautų indų, neišneštų šiukšlių ar nepalaistytų gėlių.
b) piniginio vertinimo būdas - kokia yra sprendimo vertė (tai taip pat rišasi su "a" - kokia būtų piniginio nuostolio vertė blogiausiu atveju). Mano riba yra 10 Lt. Aš galiu praleisti pusvalandį svarstydamas, ką valgyti nes patiekalai ten kur aš valgau dažniausiai kainuoja apie 13 - 20 Lt. Mane tiesiog krečia mintis, kad aš galbūt išleisiu 10 + X lt ir patiekalas nebus toks skanus kokio tikėjaus. Bet McDonalde valgyt visada skanu - komplektas kainuoja 8,99 Lt.

Klausimas lieka tik vienas - kaip įsidiegti "separavimo" taisyklę su teisingais nustatymais be klinikinės mirties sukelto nušvitimo?