Taigi, kokios tokio apverktino Lietuvos klubų pasirodymo Eurotaurėse priežastys ir ką reikėtų padaryti, kad liūdna padėtis pasikeistų? Pirmiausia - priežastys. Jos yra trys pagrindinės.

Žemas lietuviško futbolo lygis. Taip, tai yra ko gero populiariausia priežastis. Mes esam silpni, todėl iš mūsų daug ir nereikalaukit. Tai yra vieningas Lietuvos futbolo dejonių motyvas, kurį kaip kokie budistai mantras kartoja ir klubai, ir rinktinės vadovai, ir federacijos atstovai, ir žurnalistai, ir žiūrovai. Tuo tarpu tikrąjį futbolo lygį nustatyti yra velniškai sunku. Nes tai, kad FBK pernai pralošė makedonams (berods, makedonams), dar nereiškia, jog Lietuvos futbolo lygis yra smarkiai žemesnis nei Makedonijos. Tai gali reikšti daugybę dalykų. Aš sakyčiau, kad tai reiškia tik tai, kad makedonai tą kartą labiau laimėti norėjo, nei lietuviai. Juk taurių turnyrai apskritai yra loterija. Ir visi žinome, kaip padoriose Europos lygose kartais taures laimi ar bent iki finalo nuropoja antros ar net trečios lygų pusiau mėgėjiški klubai. Vadinasi - viskas įmanoma. Ir nors teoriškai bei statistiškai tas lietuviško futbolo lygis atrodo labai nekoks, tačiau tai dar nieko nereiškia. Realybė gali būti pasukta į kitą pusę.

Maža tarptautinių rungtynių patirtis. O tai jau yra visiškas melas, nes tie klubai, kurie dažniausiai Eurotaurėse dalyvauja, daro tai jau daugybę metų. Per tą laiką buvo galima tiek patirties prisisemti ir tiek didžiulius informacinius archyvus sukurt. Galų gale - jau kelintus metus egzistuoja Baltijos lyga (kokia ji bebūtų), o komandos sezonui rengiasi ir draugiškas rungtynes lošia su užsienio klubais. Esmė čia yra kitur.

Esmė yra tame, kad žaisdami tarptautines rungtynes lietuvių klubai yra psichologiškai nusiteikę pralaimėti. Štai čia, mano manymu, ir yra didžioji priežastis, kuri lemia iš pirmo žvilgsnio visai pajėgių lietuviškų klubų beviltiškus tarptautinius pralaimėjimus.

Kasmet Eurotaurėse dalyvaujantys klubai (bent jau dalis jų) deklaruoja didžius tikslus. Aišku, kol kas tie didingi tikslai dažniausiai apsiriboja trečiojo etapo pasiekimu, bet kol kas ir to padaryti nepavyko. Šių deklaracijų čempionas neabejotinai yra Breikštas, kuris ne taip seniai žadėjo per pora metų išvesti FCV į Čempionų lygos grupių etapą. Šio tikslo jis siekė lygiai pusę A lygos rato. Kažko man kirba įtarimas, kad tas pats žmogus atsakingas ir pažadus nugalėti Celticą, kai Sūduva pirmą kartą UEFA taurėje lošė. Pamenu tais laikais į žiniasklaidą ėjo keisti ir mistiški pareiškimai apie tai, kad Sūduva, važiuodama į Škotiją, turi kokį tai slaptą planą, kaip parversti ant menčių legendinį tos šalies klubą. Kaip baigėsi ta istorija, manau, visi mes prisimename.

Tai yra senovė. Tačiau šiandiena ją primena. Visas įkarštis deklaracijomis ir baigiasi. Vėliau joms įgyvendinti nedaroma jokių konkrečių veiksmų ir klasikiniu būdu tiesiog einama į aikštelę ir žiūrima kas gausis. Kaip taisyklė - nesigauna nieko. Vienintelis padoresnis lietuviškų klubų pasiekimas ko gero yra tik Žalgirio kelionė iki trečio ar ketvirto Intertoto etapo prieš pora metų. Pernykščio Vėtros „žygio" minėti neverta. Tiesiog jiems palankiai aplinkybės susiklostė.

Visi žino, kad pirmą etapą greičiausiai praeis visos komandos. Vis tik ten lietuviams tenka tokie varžovai, kurių neįveikti yra tiesiog gėda (nors nutinka retkarčiais ir taip). Tačiau antram etape paprastai gaunama vidutinio stiprumo komanda iš vidutinio lygio čempionato arba, retais atvejais, iš tikro padorus Europos klubas. Todėl į tą etapą visi kaip vienas lietuvių klubai eina žemai nuleidę galvas - „žaisim kaip galėsim, iš paskutiniųjų mėginsim neapsijuokt, bet, žinot, jie vis tiek visa galva už mus geresni. Todėl ko nors tikėtis neverta".

Tam, kad situacija imtų keistis, reikalingi du dalykai - vienas elementarus, antras - žymiai sudėtingesnis.

Pirmas veiksmas, kurį tiesiog privalėtų atlikti bet kuris klubas žaidžiantis su sau nežinomu kitos šalies klubu - tai susirinkti apie tą klubą kiek įmanoma daugiau informacijos. Žiauriai elementaru, tiesiog savaime suprantama. Visur - bet ne Lietuvoj. Be abejo, siųsti trenerius į svečias šalis rungtynių žiūrėt arba ieškot vaizdo įrašų nėra pigu ir labai lengva. Tačiau įmanoma. Ir tai, kad tokie veiksmai dažniausiai nėra daromi, tik įrodo, kad lietuvių klubai iš Eurotaurių nieko doro nesitiki. O jei nesitiki - kam švaistyt energiją ir pinigus?

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai Ekrano treneris be jokios gėdos pareiškia, kad apie Rosenbergą informacijos daug neturi ir nėra matęs jokių vaizdo įrašų. Tai bet kokiu atveju skamba įspūdingai, nes ši komanda pernai žaidė Čempionų lygos grupiniame etape. Apie tai, kad kas nors iš komandos galėtų būti pasiųsti į Norvegiją priešininko rungtynių pažiūrėt - nėra nė kalbos. Tuo tarpu Liubšys kitos norvegų komandos, Viking, keletą įrašų teigė matęs. Be to, jam pasisekė - ten žaidė Velička, tai galima pasikonsultuoti ir su juo. Tačiau apie kelionę į Norvegiją kalba taip pat nėjo (bent jau tuomet). O norvegai, nors ir niekino Vėtrą, sakydami, kad viena koja ją sumindžios, vis tik nepatingėjo atsiųsti trenerio Vėtros rungtynių pažiūrėt.... Sūduvos istorija ligšiol būdavo identiška. Gabrys niekada labai neslėpdavo, kad apie priešininkus jokios info neturi. Tiesiog sunku suvokti, kaip galima rengtis rungtynėms, jei priešininko visiškai nežinai...

Antras, žymiai svarbesnis dalykas yra realaus tikslo iškėlimas ir atitinkamas komandos psichologinis nuteikimas. Nes jei turi konkretų, realų tikslą, tuomet ir gali susidėlioti konkrečias, realias priemones tam tikslui pasiekti. Realias priemones. Nes jei komanda neranda galimybės trenerio nusiųst į priešo lizdą, tai apie jokį priemonių realumą kalbėt negalima. Tačiau mūsuose tikslas laimėti prieš padorią komandą ko gero buvo vienintelį kartą iškeltas - tą gėdingą kartą, kai Sūduva gavo kaip niekad nuo Celtico. Aišku, to atvejo rimtai svarstyti nėra jokios prasmės. Visa kita... Aš visais laikais girdavau Gabrį, tačiau kasmet kai tik Sūduva pradėdavo UEFA žaidimus, ant Gabrio galvos pildavau kibirus paplavų. Nes jis klasikiniu būdu pakartodavo visas čia mano suminėtas klaidas. Skaudžiausia būdavo, kad treneris nemato jokios galimybės laimėti ir atvirai apie tai visai Lietuvai pasakoja. O šiemet su tokiu pareiškimu jau spėjo išstoti Liubšys, pareiškęs, kad žaidžiant su Viking, Vėtros tikslas yra nepralaimėti. Juokingas tikslas, to nė tikslu vadinti nėra prasmės.

Tad ar gali tikėtis iš komandos teigiamo rezultato, jei net treneris netiki, kad toks rezultatas galėtų būti pasiektas? Ko gali tikėtis iš komandos, kuri į aikštę eina visiškai nežinodama priešininko ir siekdama tikslo „nepralaimėti"? Iš tokios komandos gali tikėtis tik pralaimėjimo.

Žinau, dabar jūs sakysit, kad lietuviai neturi jokių šansų laimėti prieš kokį nors Celticą, Totenhemą ar Valensiją. Iš teorinės pusės jūs būsite visiškai teisūs. Kaip gali įveikti komandą, kurios vieno žaidėjo metinis atlyginimas viršija visą tavo klubo biudžetą? Deja, įveikti galima. Tie klubai yra įveikiami žymiai silpnesnių komandų. O mes čia kalbame ne apie kokį nors socialistinį lenktyniavimą tarp dviejų fabrikų (tiesiog objektyviai laimi tas, kuris naudoja geresnes stakles). Mes kalbame apie futbolą, o futbolas yra sporto šaka, kuri ir yra žavi tuo, kad komanda čia visuomet yra svarbesnė už individualybės. Jei nebus komandos, tai net ir iš didžiausių žvaigždžių sudaryta komanda nieko padoraus parodyti nesugebės. Individo reikšmė šioje sporto šakoje yra žymiai mažesnė, nei, pvz., krepšinyje. Todėl gerai parengta, kad ir teoriškai silpnesnė komanda, visada turi galimybę įveikti stipresnį priešininką.   

Tačiau turėdamas planą „einam ir žaisim, kaip gausis taip gausis", niekada nelaimėsi. Tu net nežinosi silpnųjų priešininko pusių. Tačiau gyvenimas yra žymiai įdomesnis ir jame nutinka daugybė netikėtų dalykų. Bet jei ir jiems nebūsi pasirengęs - ir vėl liksi prie suskilusios geldos.

Prisiminkime FBK rungtynes su Liverpuliu. Kas galėjo pagalvoti, kad lietuviškas klubas gali įmušti legendinei anglų komandai? Dar daugiau - įmušti pirmas. Apie tai, kodėl pavyko įmušti, pakalbėsime žemiau. Tą kartą FBK pamiršo, kad žaidžia ne su Šilute, o su Liverpuliu. Įmušęs įvartį, FBK ir toliau žaidė, kaip pas sakoma, „įdomų, gražų akiai atakuojantį futbolą", praleido tris bankes ir beviltiškai pralaimėjo. Ką reikėjo daryti? Paprasta. Kai tau pirmam pavyksta įmušti įvartį tokio rango varžovui, tu privalai iškart atsitraukti į gynybą ir siekti vienintelio tikslo - nepraleisti įvarčio. Nes jei nepraleisi - laimėsi. Tačiau, atrodė, kad FBK rungtynių planuose tokio įvykių posūkio numatyta nebuvo. Todėl komanda nežinojo, ką reikia daryti ir toliau žaidė to paties stiliaus žaidimą.

Kad ir kaip tai keistai beskambėtų, tačiau lietuviai Eurotaurėse turi rimtų privalumų prieš daugelį komandų, su kuriomis tenka žaist - tiek silpnesnių, tiek stipresnių. Esmė tame, kad dauguma čempionatų pirmaisiais Eurotaurių etapais dar nebūna prasidėję, todėl mūsų priešininkai būna labai dviprasmiškos parengties. Aišku, yra išimčių - pvz., norvegai, su kuriais kasmet tenka žaisti - bet išimtys tegul ir lieka išimtimis.

Štai kodėl FBK sugebėjo įmušt Liverpuliui. Nieko nestebina, kad ta komanda į Kauną atvažiavo be jokios ypatingos kovinės dvasios. Žaidėjai dar tik rengiasi čempionatui, tad nei jų fizinė parengtis, nei taktinis komandos pasirengimas, nei psichologinis tvirtumas tikrai nėra aukščiausio lygio. Tai yra atostogaujanti komanda. Antras labai svarbus dalykas yra tai, kad bet kurios bent kiek stipresnės lygos komandos niekada lietuvių rimtai nevertina. Visada atvažiuoja galvodami apie lengvą, treniruotės pobūdžio žaidimą - rungtynes, kurios atitinka sezono išvakarėms tinkamas draugiškas rungtynes. O tai reiškia, kad tas atsipalaidavusias komandas galima „pagauti", nes jos niekada nesitiki iš kažkokių lietuvių jokio įžūlumo.

Pamenu, kai Sūduva lošė Kaune su Briugei, visos šios priešininko komandos savybės buvo akivaizdžios. Ta komanda iš tikro lošė puse kojos. Ir dėl to Sūduva neatrodė taip jau beviltiškai. Bėda ta, kad Sūduva neturėjo nė menkiausio plano ar tikslo laimėti, todėl nebuvo jokių šansų, kad susidariusia situacija galima būtų pasinaudoti. Žaidė labai atsargiai ir tarsi baimės sukaustytomis kojomis. O Briugei pakako pora kartų įjungti didesnę pavarą, kad būtų įmušti keli ramūs įvarčiai. Ir kai jau viskas buvo aišku, kai iki rungtynių pabaigos liko kokios penkiolika minučių, Sūduva pagaliau atsipalaidavo ir tuos pagarbų drebulį keliančius varžovus sugebėjo visai padoriai užspausti prie jų vartų. Ir iki įvarčio ne tiek daug trūko - ir skersinį kamuolys pabučiavo, ir dar keletas rimtų gaisrų prie Briugės buvo užsiliepsnoję.

Klausimas kilo visai pagrįstas ir natūralus. Jei Sūduva gali gerokai paspaust Briugę rungtynių pabaigoje, kodėl to nebuvo galima padaryt pirmam kėlinyje? Tuomet gal ir galėjo nutikt toks stebuklas, kuris nutiko FBK lošiant su Liverpuliu. Ir rungtynės galėjo visai kitaip pasibaigt. Tačiau, kai komanda neturi nė menkiausios vilties ir pasiryžimo laimėti bet kokia kaina, kai žaidėjai į aikštę eina neturėdami iš anksto sudaryto plano pergalei pasiekti, kai žino, kad nieks už pralaimėjimą nesmerks (nes nieko kito ir nesitiki) - tai sunku tikėtis ne tik teigiamo rezultato, bet ir, mažų mažiausiai, atkaklių rungtynių. Toks globalus visos komandos (pradedant vadovais, kurie gaili pinigų trenerius paskraidinti po Europą) abejingumas Eurotaurėms juolab keistas, nes mūsų klubams tai yra ko gero vienintelis būdas lengvai (tai yra laimėjus pora rungtynių) gerokai papildyti savo biudžetą - UEFA juk moka už kiekvieną prašoktą taurės etapą...

 Ar galim tikėtis, kad šiemet kaip nors visa tai pasikeis? Kad ir kaip būtų gaila, bet net ir čia pateikti keli pavyzdžiai rodo, kad sunku tikėtis tiek pokyčių, tiek ir kitokių rezultatų. Ekranas pasižaidimus Europoje jau baigė. Dabar - FBK, Sūduvos ir Vėtros eilė.

Šodien veiksmīgi nokārtoju CSDD teorijas eksāmenu, hip hip urā. Un domāju to nosvinēt ar kokteiļa glāzi, pēc pirkumiem devos lielveikalā NELDA. Pārnākot mājās ar draugiem sākām gatavot kokteiļus un uzkodas.. bet what the fuck, atverot MOSKOVSKAYA degvīna pudeli viņa palika duļķaina un pēc aromāta bija arī likās , ka nav labi.

Pēc garšas arī reāla krutka. Pirms tam līdzīgs gadījums bija ar LB produkciju, kas iegādāta tajā pašā veikalā, un es vēl domāju, ka MASKOVSKAYA ir ok...

p.s. esiet uzmanīgi ar apšaubāma rakstura precēm..

p.s.s alkohola lietošanai ir negatīva ietekme..

Šodien devos kārtot CSDD teorijas eksāmenu, svētdien biju visu dienu mācījies un devos eksāmenu kārtot apņēmības pilns. Ierados gandrīz stundu ātrāk nekā vajadzēja, sēdēju lasīju telefonā ziņās :) Sāka saukt pa vienam kabinetā, bija jāuzrāda pase un maksājuma kvīts, tad pateica pie kura datora jāsēžas. Izstāstīja noteikumus un tika doti 3 iesildīšanās jautājumi, kurus parasti aizpildu ejot http://csdd.lv/csnt (nez kāpēc lapa pašreiz nedarbojas). Redzēju, ka sieviete blakus jau kļūdījās pirmajos divos no trim iesildīšanās jautājumos. Sākās eksāmens visiem vienlaicīgi, bija daudz neredzētu jautājumu, centos tikt galā.. Eksāmena izpildei ir paredzētas 30 minūtes, es pabeidzu 14 minūtēs un tad bija jāgaida kamēr visi klasē pabeigs vai beigsies laiks (tāds gadījums pēdējo reizi bija 2001. gadā). Un monitorā parādijās, ka man ir četras kļūdas :@, biju ļoti vīlies. Uzzināju, ka citā kabinetā var pieteikties pārlikt eksāmenu un steigšus devos turp. Pārlieku RĪT. Nu tu norausies CSDD teorija :)

Esmu piemirsis padalīties ar savu lielāko jūnija prieka ziņu, 18. jūnijā nokārtoju skolas teorijas eksāmenu. No 60 jautājumiem pareizi atbildēju uz 57, respect manam teorijas pasniedzējam, ka viņš pievēra acis uz manu neuzmanības kļūdu par miglu. Izejot no skolas biju tiešām ļoti priecīgs, ka man tas ir izdevies, jo trīs reizes jau nošāvu greizi. Aizvakar iesniedzu dokumentus autoskolā, lai tiktu uz CSDD teorijas eksamenu, un šodien man zvanīja un sarunājām, ka pirmdien eju kārtot eksāmenu. Tātad man pa weekendu būs laiks pamacīties. Tad jāsamācās braukšanas CSDD eksāmenam un jācer, ka viss ritēs gludi un tiesības drīz būs kabatā.

P.S. kas labāks Audi A3 vai VW Golf 4 ?

P.S.S. wish me luck ;)

Įžanga. Laisvoms dienoms siūlau jums rašinėlį „laisva tema". Vis tiek Sūduvos gyvenime yra stojusi kelių savaičių pauzė. Nežiūrėkite į žemiau pateiktą tekstą, kaip į rimtą analizę. Kaip ir viskas šiame dienoraštyje, tai yra tiesiog išsakyta asmeninė nuomonė autoriai įdomia tema. Ginčytis neverta, bet kultūringai padiskutuoti galima. Nuotrauką pasiskolinau iš tinklapio, kuriame galima rasti prieš gerą dešimtmetį Romos ultrų parašytą manifestą , bent dalinai liečiantį šio rašinio temą. Kam anglų kalba neįkandama - štai jo vertimas į rusų kalbą.

 +

Prieš kiek laiko tylomis eteryje prasisuko pranešimas apie tai, kad Lietuvos futbolo federacija kyla į kovą prieš pirotechnikos naudojimą stadionuose. Į šį pranešimą reagavo nebent ultros, nes toks požiūris juos liečia tiesiogiai. Tačiau jokių platesnių diskusijų. Futbole žiniasklaidos ir piliečių susidomėjimą sukelia nebent kokios nors italų rinktinės atvykimas į Marijos Žemę (juk įdomu, ką tokios žvaigždėms pietums pagamins kartu atsivežtas virėjas) arba pernykštis Legia banditų šokis Vėtros stadione.

O man ta žinia įstrigo. Tik progos ją panarstyt vis nebuvo. Prasidėjus eiliniam futbolo festivaliui Europoje - tokia proga kaip sykis pasitaikė. Juk visi tarptautiniai futbolo renginiai geriausiai atspindi tai, kas yra vadinama moderniuoju futbolu. Nors tai neturi nieko bendra su generaline šio dienoraščio tema, tačiau visiškai ignoruoti Euro 2008 kažkaip nepatogu.

Sakysit, ką bendro turi LFF noras uždrausti pirotechniką su moderniuoju futbolu? Kai pagalvoji apie Lietuvą - nieko. Nėra todėl, kad ir to šiuolaikinio, kapitalistinio futbolo Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Dėl to ir skamba keistai noras tiesmukai vietiniam kontekstui pritaikyti verslininkiškas UEFA taisykles. Mažų mažiausiai atrodo, kad su didžiausiu aktyvumu lietuviško futbolo gyvenimas yra keičiamas ne tose vietose, kur skauduliai giliausiai ir labiausiai supūliavę. Tiesiog einama paprasčiausiu keliu - pasiraitojus rankoves griebiamas reiškinys, kurio anuliavimas jokios didesnės reikšmės futbolo evoliucijai Lietuvoje neturės. Ale už tai paukščiuką riebų bus galima labai lengvai pasidėti.

Ne taip seniai teko pabuvoti stadione Lisabonoje, kur žaidžia „Benfika". Didelis ir naujas stadionas, patogus kaip supermarketas - virš 60 000 vietų, nuostabi ir patogi infrastruktūra, įgalinanti saugų ir patogų žmogaus judėjimą patekus vidun. Tribūnos, be abejo, dengtos. Žmonės sėdi patogiose kėdėse. Viskas padaryta taip, kad laikas, praleistas stadione, kiek įmanoma labiau primintų vakarą patogiame fotelyje priešais televizorių.

Štai jei dūmus paleisi tokiame stadione, jie uždengs kelias dešimtis tūkstančių žiūrovų. Vaikai, moterys ir senjorai bus nepatenkinti - nes nesimato ir gerklę graužia. Akivaizdu, kad dėl architektūros uždarumo, tie dūmai tvyros ilgai. Taigi, pirotechnikos draudimą tokioje vietoje labai lengvai argumentuoja paprasti verslo interesai. Ultros niekada neužpildys tokio dydžio stadiono. Todėl tenka kviesti eilinius piliečius, o jie čia ateis tik tuomet, jeigu viskas bus patogu ir sklandu. Jokių kraštutinumų - kaip teatre ar kine. Tik tuomet tie žmonės mokės po 30-40 eurų į eilines kokios nors Portugalijos čempionato rungtynes.

O dabar įsivaizduokime, pavyzdžiui, Žalgirio stadioną ir tos komandos ultras savo tradicinėje tribūnoje. Ji šiandien yra visiškai izoliuota ir per kelis šimtus metrų nutolusi nuo eilinių žiūrovų sėdynių. Vėjas per vieną stadiono galą įeina, per kitą - išeina.

Tai kur tada problema? Saugumo argumentą galime iš karto atmest, nes jeigu jis būtų toks svarbus, tai reikėtų pirotechniką uždrausti ir per Naujuosius metus.  

Ištransliuota žinia buvo tokia - „pirotechnikos stadionuose būti negali, jeigu jos bus - klubai mokės baudas". Kaip suprantu, klubai ėmė tartis su ultromis, prašydami į tokį draudimą atsižvelgti. Pranešimas LFF svetainėje, teigia, jog draudžiama saugumo sumetimais ir apeliuoja į abstraktų LFF nuostatų punktą. Jame kalbama apie tai, kad klubai atsako už saugumą bei tvarką stadione varžybų metu. (Visus nuostatus galima paskaityti štai čia). Taigi, lyg ir siūlomas saugumo argumentas. O štai visai nesenoje futbolas.lt laidoje LFF atstovas teigia, jog jie nedraudžia pirotechnikos apskritai, o tik degančių objektų mėtymą į aikštę. Įdomu, kiek per Lietuvos futbolo istoriją yra buvęs tokių nutikimų? Toks atvejis lyg ir įrašytas į vienų šio sezono rungtynių protokolą, bet kaip ten buvo iš tikro niekas nedetalizuoja. Bet kokiu atveju, tokia draudimo korekcija ne tik kad nebuvo padoriai ištransliuota, bet netgi neatitinka apsauginių elgesio kai kuriuose stadionuose, kur jų veiksmai akivaizdžiai demonstruoja, kad tiesiogiai taikoma būtent pirmoji draudimo versija.  

Šios padėties rezultatas - juokingiausia šio čempionato situacija, kurią stebėjau Marijampolėje. Ten Sūduvos suporterių tribūnoje parūkus dūmams, tuoj pat atbėgo apsauginis ir tuos dūmus pačiupo. Ir tik pačiupęs suprato, kad nelabai žino, kur juos dėti. Taip ir blaškėsi žmogus su rūkstančiu daiktu rankose, kol susiprato pasišalinti už tribūnų.

Manau, daugelis jūsų, kurie kaip ir aš nepriklauso jokiai ultrų organizacijai ir yra eiliniai piliečiai sėdintys centrinėje tribūnoje, galėtų paklausti - o ar iš tikro pirotechnikos draudimas yra tokia didelė bėda? Ar kas nors keisis, kai lietuviškuose stadionuose nebeliks dūmų?

Be abejo - radikaliai niekas nesikeis. Dūmai nėra privaloma žaidimo dalis. Tai nėra elementas, be kurio negalėtų vykti varžybos. Pirotechnikos draudimas yra detalė. Tačiau ji sėdi tarp kitų detalių ir kai jas sudedi į krūvą, vaizdelis praranda nekaltybę.

Futbolas keičiasi. Jis radikaliai keičiasi nuo to laiko, kai buvo suprasta, kad šis žaidimas gali tapti galinga pinigų darymo mašina. Kol to nesuprato Anglijos klubų savininkai, tol tos šalies stadionuose stumdėsi priešiškai nusiteikę skirtingų klubų gerbėjai. Viskas baigėsi, kai pajusta, kad klubų klientais gali būti ne tik įvairaus amžiaus futbolą dievinantys vyrai, bet ir visi kiti žmonės, kurie ieško ne futbolo, o tiesiog dar vieno reginio laisvalaikiui. Kaip teisingai pastebėjo nežinomas interneto rašytojas (žr. šio straipsnio komentarus), futbolo verslininkai, kad kiekvienas į stadioną ateinantis žmogus būtų klientas. Deja, stadionuose vis dar yra gausu žmonių, kuriems labiau patinka partnerio, o ne kliento vaidmuo.

Futbolas visais laikais buvo laukinis žaidimas. Ir prasidėjo jis nuo varžybų tarp dviejų kaimų, kurios visuomet buvo vainikuojamos masinėmis muštynėmis. Tai nėra nei blogai, nei gerai - tiesiog taip buvo, nes futbolas dėl nepaaiškinamų priežasčių nuo pats savo gimimo buvo socialiai įtakingiausia sporto šaka - padedanti žmonėms tapatintis su gimta vieta, pajusti identitetą ir patirti maksimalių emocijų. Futbolas nuo pat pradžių buvo stiprus socialinės iškrovos įrankis. Įtariu, kaip tik dėl to futbolo chuliganizmas taip ilgai toleruotas Anglijoje. Nors Geležinė Ledi ir burbėdavo išgirdusi eilinę žinią apie pogromus po futbolo rungtynių, tačiau visuomenės tvarkai jie iš esmės buvo naudingi, nes į krūvą suburdavo dešimtis tūkstančių žmonių, linkusių į antisocialinę veiklą. Valstybei yra patogiau, kad tie žmonės savo energiją išlietų kartą per savaitę, konkrečiame taške. Juos lengviau kontroliuoti, nei naktimis prie praeivių besikabinėjančius chuliganus. Futbolo chuliganizmą stadionuose ten įveikė ne valstybė, o verslas. Futbolas iš socialinio reiškinio pavirto dar viena kapitalistinės visuomenės pramoga, o tradiciškai sunkiai valdomi futbolo žiūrėtojai pasijuto atidžiai kontroliuojami dešimčių vaizdo kamerų ir apsauginių.

Įdomiai pakalbėjo per vienų Euro rungtynių pertrauką teisėjas Malžinskas. Kalba ėjo apie filmavimo naudojimą teisėjui priimant sprendimus rungtynių metu. Kunigėlis klausė - „ar nebūtų viskas paprasčiau?" O Malžinskas atsakė - „teisėjų klaidos yra tokia pati šio žaidimo dalis, kaip ir žaidėjų klaidos. Todėl tokiu būdu pakeitus teisėjo funkcijas, futbolas prarastų dalį savo žavesio ir identiteto". Labai teisingi žodžiai - net jei gali viską kontroliuoti ir valdyti, to nebūtina daryti. Kai reiškinys netenka teisės į atsitiktinumą, jis tampa kažkuo kitu. Futbolo verslininkai, be abejo, labai norėtų futbolą paversti tuo „kažkuo kitu", nes atsitiktinumas yra pavojingas - jis neleidžia racionaliai ir tiksliai planuoti būsimo pelno. O juk jis didžiulis! Jau kelintame UEFA ar FIFA čempionate yra nuolat akcentuojami pinigai, kuriuos uždirba tiek federacijos, tiek šalys, kuriose tie čempionatai rengiami, tiek juose dalyvaujančios komandos. Uždirba net klubai, kuriuose žaidžia rinktinių atstovai - matote, jiems reikia kompensacijos už tai, kad žaidėjai išleidžiami į nacionalines rinktines!

Kas toliau? Kamuoliai kažkuriuo metu tapo lengvesni - nes taip smagiau žiūrovui. Vyresnieji futbolo mėgėjai, manau, prisimena, kad buvo laikas, kai vartininkas kamuolį nuspirdavo tik šiek tiek toliau už vidurio linijos. Bet čia jau senienos. Apie naujienas imta kalbėti Euro metu - apie galimas futbolo taisyklių korekcijas. Įdomiausias šia prasme man pasirodė noras padidinti vartus. Priežastis tiesiog akivaizdi - juk tūlas futbolo vartotojas ateina į stadioną įvarčių pažiūrėti, tad mes turime siekti, kad jų rungtynių metu būtų daugiau. Jų akimis žvelgiant nulinės lygiosios yra prastai atliktas darbas, kuris klientų negali tenkinti. Ką darom? Ogi padidinam vartus. Arba jau šiame čempionate veikiantis „naujo geltonų kortelių skaičiavimo" principas - berods, komandai pasiekus ketvirtfinalį, visos iki tol gautos geltonos kortelės anuliuojamos. Kodėl? Todėl, kad finale privalo žaisti visi geriausieji, nes taip smagiau futbolo vartotojui. Trumpai tariant, taisyklės pamažu koreguojamos, kad spektaklio kūrimas futbolo aikštėje taptų kiek įmanoma lengvesnis. Futbolo verslininkų tikslas - pasiekti tokį lygį, kuris primintų per BTV transliuojamas amerikoniškas muštynes. Tikras žaidimas nėra būtinas - žymiai patogiau turėti tokį surežisuotą spektaklį, nes tuomet jį paprasta koreguoti pagal naujausius vartotojų poreikius ir naujausias vartojimo madas.

Tuo tarpu Lietuva yra labai keistoje padėtyje. Tokio futbolo, kokį matome Čempionų lygoje Lietuvoje ilgai neregėsime. Iš vienos pusės lyg ir galėtum džiaugtis, kad mūsų mylimas žaidimas dar nėra pernelyg užkrėstas komercija. Tačiau visi suprantame, kad jei Lietuva nori pasiekti bent kiek padoresnių rezultatų šioje sporto šakoje, kelionė link kapitalistinio futbolo yra neišvengiama. Žodžiu, yra kaip yra. O kaip bus - pamatysime.

Atbildēju uz ''galvas gabalu'' nu tas ir viens no pieciem jautājumiem uz kuru vajag atbildēt, lai vispār biļeti saņemtu. Tālāk tika izdalīta lapa uz kuras ir divas biļetes (60 jautājumi) un tad arī iedeva lapas ar pirmajiem 30 jautājumiem. Atbildēju uz tiem visiem 60 jautājumiem pēdējais, jo lēnā garā pa 3 reizēm pārlaisīju. Bet labums no tā nekāds vienā biļetē 3 kļūdas, otrā 4, bet varēja būt tik katrā pa vienai kļūdai.

bilde no tfd.com

1. biļetē 8 kļūdas
2. biļetē 4 kļūdas
3. biļetē 2 kļūdas
4. biļetē 6 kļūdas

Tātad, vidēji vienā biļetē 5 kļūdas un tas nemaz nav labi, jo autoskolas eksāmena ir 2 biļetes pa 30 jautājumiem un pieļaujamais kļūdu skaits ir 2, katrā biļetē pa vienai. CSDD no 30 jautājumiem var būt 3 kļūdas, tas man liekas vēl cerīgi. Bet nu ko es žēlojos, pats jau nemācījos, un īsti teikt, ka laika nebija mācīties arī nevaru teikt :( Šodien tiko braucu ar instruktoru, no sakuma pa salu tiltu viss likās labi, bet tad Ziepniekkalnā sākās kļūdiņas, un pat vienreiz noslāpu. Šodien man bija 10 braukšanas stunda, vēl obligātas ir 4, bet nu noteikti, ka vajadzēs vēl.

P.S. Ceru, ka varbūt ceturtdien nolikšu to skolas teorijas eksāmenu, nu bet cerība muļķa mierinājums :)

Bilde iz bellflower.org

Tai - chroniškas neklystamumas. Šią diagnozę man padėjo atskleisti draugas Lewis'as, labai paprastai ją perkandęs. Pacituosiu:
"Ar esate kada girdėjęs, kad koks pasipūtėlis drąsiai PAGIRTŲ paveikslą? Vienas dalykas, ko jis bijo (kito nėra pastebėta), yra ĮVERTINTI KLAIDINGAI! Jei sykį PAGIRSITE paveikslą, jūsų kaip NEKLYSTANČIO reputacija pakibs ant plauko. Sakykime, matote figūrinį paveikslą ir surizikuojate pasakyti: "Jis gerai piešia". Kas nors pamatuoja ir atranda, kad viena iš proporcijų aštuntadaliu colio netiksli. Jūs žlugęs kaip kritikas! "Tai sakote, kad jis GERAI piešia?", - sarkastiškai paklaus jūsų bičiuliai, o jūs nuleisite galvą ir smarkiai parausite".
Neklystamumu lengva susirgti, o dar lengviau susirgti ilgam, nes tai - viena iš priklausomybės ligų. Kartą pamatęs esąs teisus žmogus pajunta didį pasitenkinimą. Jo ego pakrapštoma labiausiai jam niežtinti vieta, kuri vadinasi "aš esu fantastiškai nuostabus".
Chroniškas neklystamumas yra gana sunki priklausomybės forma, ypač jei ego yra labai didelis, o visos kitos asmenybės dalys (intelektas, siela, jautrumas, bla bla bla), lyginant su juo, mažesnės. Čia, aišku, galima daug kalbėti apie tai, kad nereikia leisti ego išaugti iki tolio makabriško dydžio (seniau žmonės naudojo tam nemažai priemonių: griežtas auklėjimas, religija ir t.t.) - dabar gi daugelis tų priemonių beviltiškai paseno (pvz. religija), o juos pakeitusios (pvz. prekės ženklai ir kiti vartojimą skatinantys dalykai) veikia atvirkščiai: suteikia viską, kas tą ego dar truputį pakasytų.

Chroniškas neklystamumas matomas visur. Aiškiausia jo oazė, aišku, yra "Delfi" komentarai. Požymių yra darbo rinkoje: žmonės neina į darbą, kuriame moka geriau, kad tik galėtų tapti vadybininkais-konsultantais ir dėvėti kostiumą, neklystančiojo veido išraišką bei balso toną ir nešiotis vizitinę kortelę, o ne, pvz., tiesiog plauti indus. Dar vienas požymis - bendravime: blaivūs žmonės siaubingai bijo pasirodyti neteisūs ar nusišnekėti, todėl labai daug kalba apie tai, kas yra blogai, ir viską kritikuoja. Ir taip toliau.
Chroniškas neklystamumas neleidžia mums bendrauti kaip žmonėms. Mes bendraujam kaip PROFESIONALAI. Vienas už kitą, žinoma, geresni ir profesionalesni. Vietoj pokalbių apie tai, kas tikrai svarbu, kas skauda ar neduoda ramybės, kalbam apie nekilnojamojo turto kainas.
Gerai, viskas nėra taip beviltiška. Sakiau, kad chronišką neklystamumą galima gydyti. Yra kelios rūšys vaistų.
Viena - nuskausminamieji (dažniausiai naudojama, kuo labiau išsikerojęs neklystamumas, tuo didesnėmis dozėmis). Tai - alkoholis, bilietas į suklydimus, nes girtas gali nebekritikuoti, gali apsikabinti, gali žliumbti ir sakyti "aš jus... visus... myyyliu..." ir pan. Tai nuveda net iki sekso, kuris būtų geriausias vaistas, jei jo nebūtų taip desperatiškai siekta net nesistengiant per daug susipažinti su partneriu. Kaip ir beveik visi nuskausminamieji, ilgalaikio gydančio poveikio alkoholis neturi, bet yra labai populiarus.
Antra rūšis yra mokymasis. Padeda. Mokydamasis nori nenori susipažįsti su naujais dalykais, kurių pats nebūtum išradęs, ir žmonėmis, kurie yra gerokai protingesni, tad jau kažkaip sunkiau save ir savo mintis iškelti (net tik kitų akyse) aukščiau visko. Juolab kiekvienas dėstytojas vietoj to, kad pakasytų ego, mielai trinktels jam gera kuoka, kad jis truputį pamiegotų, o protas veiktų ne "aš esu toks ir toks", o kita linkme: nukreiptas ne į savo ego, o į aplinką, ir truputį tobulėdamas.
Aišku, geriausias vaistas visada brangiausias. Tokia jau ta mūsų farmacijos pramonė. Tad geriausias vaistas, net geresnis už mokslą, yra ego mažinimas. Pasakyti sau "aš nesu nei tobulas, nei netobulas" - jau mažytė pradžia. Sunku pripažinti, kad esi kažkoks nei šis, nei tas. Bet kad, po velnių, visi mes tokie, tik išsigalvojam iliuziją, kad kažkas apskritai GALI būti tobulas. Loginis mąstymas mus, gyvulius (turiu omenyje biologiškai), privedė prie daugelio iliuzijų. Soriukas, mane sudaro mėsa, kaulai ir jausmai, tad galiu būti maksimum KAM NORS fainas, o ne TOBULAS visiems. Toks vienas aktorius gerai pasakė, truputį jį perfrazuosiu: pasižiūrėk į kiekvieną dalyką iš mirties pozicijos. Ego tikrai bijo pasakymo "vis tiek mirsi". Skaudu, ne? Bet sveika.
Pabaigai turiu prašymą: žmonės, leiskit man nusišnekėti. Negalvokit, kad esu toks ar anoks žmogus. Tiesiog žiūrėkit, jauskit, juokitės iš manęs, bet kartais susilaikykit ir nekritikuokit, a? Nepažadu, kad man pavyks lengvai atsakyti tuo pačiu, bet nepykit dėl to ant manęs. Aš dažnai ir daug klystu.

Dr. Rober Reasoner
Dr. Reasoner je pritegnil mojo pozornost, saj s svojim fenomenalnim rezimejem hitro povzroči, da se človek zamisli nad lastno pedagoško vizijo. V svoj sestavek sem ga vključila, ker poleg krasnih pedagoških rezultatov ponuja tudi zelo konkretne nasvete.
In kakšni so njegovi dosežki? V člankih ga imenujejo ’Stvaritelj nadpovprečnežev’ in ne zastonj, saj lahko postreže z naslednjo statistiko:
• ravnateljeval je na 8. srednjih šolah in tri od njih so prejele priznanje za najboljše
šole v ZDA
• med drugim so se te šole lahko pohvalile z 99,7 odstotno navzočnostjo pri pouku,
saj niso poznale težav z nedisciplino ter mamili
• v petih letih je delež učencev z inteligenčnim kvocientom nad 132 s 5 povečal na
45 odstotkov
• in razglasili so ga za predavatelja leta
Mojo pozornost pa dejansko niso pritegnili ti podatki, ampak način, na katerega je to dosegel. Ko govori o svojih metodah, nikoli ni govora o spreminjanju šolskega pravilnika ali neumornih bojih na ministrstvu za šolstvo. Njegova metoda je ’enostavnejša’ – razvijanje občutka lastne vrednosti. In na čem temelji?
Dr. Reasoner pravi, da poskuša s svojim programom predvsem razviti samozavest, sposobnost za reševanje težav, vodenje, medčloveške odnose in vztrajnost.
Prepričan je, da večina učencev uporablja le približno deset odstotkov svojih zmožnosti. ’Človeški potencial je velikanski, ampak ogromno ga izgubimo, ker se toliko mladih zaplete v neproduktivne dejavnosti, kot so zapijanje, drogiranje, nesposobnost za sporazumevanje z drugimi. Zanimalo me je, s kakšnimi metodami lahko povećamo ustvarjalnost, voditeljske sposobnosti, iniciativnost, zmožnost za trajno učenje. Morali bomo namreč začeti hoditi v šolo, ki traja 50 let. Treba se bo učiti vse življenje.’
Konkretno je formuliral pet prvin, ki jih učitelji lahko razvijajo pri učencih:
1. zbuditi občutek varnosti – to dosežemo s postavljanjem jasnih mej doma in učenjem odgovornega vedenja; tisti, ki izhajajo iz prestrogih ali premalo strogih družin, ne razvijejo občutka za osebno odgovornost, zato so bolj dovzetni za pritiske vrstnikov, teže rečejo ne alkoholu, drogam, kriminalu, nasilju
2. razvijanje občutka identitete - vsak bi se moral zavedati svoje osebne vrednosti,
svojih odlik in pomanjkljivosti
3. razvijanje občutka povezanosti z drugimi – imeti občutek za druge, jih razumeti,
biti strpen
4. razvijanje občutka smiselnosti – otrokom je potrebno dati visoke cilje in ideale ter jim hkrati dati podporo, da jih dosežejo
5. razvijanje občutka sposobnosti, kompetentnosti – treba jih je usposobiti za reševanje njihovih lastnih težav
Zelo malo ljudi ima tako osebno moč, da bi postali ti krasni vzgojitelji, ki jih opisujem zgoraj. In ravno zaradi tega se mi zdi dr. Reasoner še posebno zanimiv – od učitelja ne terja nemogoče, le 5 osnovnih prvin vzgoje. Zavedati pa se je potrebno, da je potrebno vseh teh 5 prvin najprej vzbuditi v učitelju samem – če učitelj nima občutka lastne vrednosti ga ne more vlivati naprej.

Kako na učence vpliva neuspešnost v šoli?
Neuspešnost učenja se kaže predvsem na tri načine:
• visok osip
• mnogi končajo šolo z neustreznim in nezadostnim znanjem
• ljudje vse življenje ostajajo kulturno in funkcionalno nepismeni
Neposredne in posredne posledice tolikšne neuspešnosti so neizmerne, ceprav se jih ne zavedamo. V gospodarstvu se to kaže kot manjša produktivnost in inovativnost, manjša sposobnost za samostojno podjetništvo, nezaposlenost, manjša gospodarska rast, nižja življenjska raven itd. Še huje pa je, da ljudje, ki jih je šolski sistem izvrgel in ne dovolj izobrazil, vse življenje nosijo v sebi gorje neuspešnosti, razočaranja, potrtosti in jeze, kar prispeva k naraščanju družbenih bolezni, kot so alkoholizem, vdajanjem mamilom, samomori, nasilje in kriminal.
Še več! Zatrt nadarjeni otrok bo bržkone odraščal z zavestno ali nezavedno zamero do družbe, ki mu je storila nepopravljivo krivico, in njegova potlačena ustvarjalna nadarjenost se lahko sprevrže v nadarjenost za maščevanje. Če oziroma ko se to zgodi, je to dvojna tragedija – za prizadetega posameznika in za družbo, ki ga omejuje.
Če hočemo to nevzdržno stanje popraviti, moramo odpraviti njegove vzroke. Glavni pa je vsekakor ta, da se šola in mnogi učitelji ne čutijo odgovorne za uspeh svojih učencev, ampak za neuspešnost krivijo učence in posredno starše.
V nobeni šoli ne učijo tega, kar človek v življenju najbolj potrebuje: kako se uspešno učiti, kako kritično in ustvarjalno misliti, razumeti sebe in svet, reševati probleme. Šola ne uči življenjskih veščin, še manj pa skrbi za osebnostno rast in vzgojo učencev – za odkrivanje in razvijanje sposobnosti in nadarjenosti, za izgradnjo vrednot, odgovornosti in značaja, razvijanje pobud, ustvarjalnosti, sodelovanja, sočutja, strpnosti in vzajemnosti in s tem osebne izpolnjenosti in uspešnega delovanja in srečnega življenja.
Z negativnim odnosom do otrok jim učitelji dajo čutiti, da so slabi in nesposobni in da so usmerjeni v njihove dosežke. Kakšne posledice trpijo otroci zaradi nezaupanja vase? Poleg neposredne škode – čustvene prizadetosti, manjše šolske uspešnosti in motiviranosti, nediscipliniranosti, slabših odnosov, odklonilnega vedenja, motenj hranjenja itd. – ima nezaupanje vase tudi trajne hude posledice. Te so življenjska neuspešnost sploh, nesposobnost za spopadanje z življenjskimi izzivi, manjša podjetnost in manjše življenjsko veselje pa tudi psihosomatske bolezni, odvisnosti, zasvojenosti in celo nasilje in kriminal.

Občutek lastne vrednosti
Če lahko učence razdelimo na uspešne in neuspešne, potem je ločnica med tema dvema poloma njihov občutek lastne vrednosti, ki se mu v obstoječem izobraževalnem sistemu daje ekstremno premalo pozornosti.
Kako prepoznamo otroka s pozitivnim občutkom lastne vrednosti? Najopaznejši znak je, da ti otroci nenehno dvigajo roko, ker verjamejo, da znajo rešiti zastavljeni problem. Otroci s pozitivnim občutkom lastne vrednosti imajo dobre pretekle izkušnje, se počutijo varne in poraz sprejemajo kot izkušnjo za nadaljnje učenje. So nekakšni pozitivni vodje v skupini (imamo pa tudi negativne vodje). Z lahkoto komunicirajo, so sproščeni, zaupljivi, imajo odprt pogled in izredno zaupanje vase. Sprejemajo sebe in sošolce, so tolerantni in imajo širok krog prijateljev. Otrok z negativnim občutkom lastne vrednosti denimo ne bo želel sedeti ob nekom, ki ni popularen. Tisti s pozitivnim občutkom lastne vrednosti pa se z vsemi lepo razumejo in so se sposobni vživeti v vrstnike. Pripravljeni so sprejeti priznanje za svoj uspeh, medtem ko imajo tisti z negativnim občutkom lastne vrednosti občutek, da so uspeli, ker imajo pač srečo.
Nasprotno pa so otroci z negativnim občutkom lastne vrednosti sramežljivi, potegnejo se vase, zelo so občutljivi na kritiko in radi kritizirajo druge. So destruktivni, pogosto se hvalijo, pri tem pretiravajo in tako želijo narediti vtis na druge. So pasivni, ne želijo se povezovati s tistimi, za katere menijo, da so šibki, in nagnjeni so k zasvojenosti.
Podjetja ne cenijo več poslušnega ponavljanja, ampak iščejo ljudi, ki so sposobni sodelovati in komunicirati. Na to pa odločilno vpliva občutek o lastni vrednosti. Dandanes potrebujemo ljudi, ki bi zaupali vase, se znali neodvisno odločati in ustvarjalno razmišljati. Potrebujemo vztrajne in domiselne ljudi, ki ne bi takoj obupali, ampak bi znali iskati rešitve. Vse to so izjemno pomembne lastnosti, vendar jih v šoli ne učijo.

Kako vzgajamo?
Za konstituiranje človeka je nujno, da se v njegovem svetu najde nekdo, ki ga bo vzgojil. Pri tem je odveč poudarjati, da je pristop: ’Ne glej, kaj delam, temvec poslušaj, kaj ti govorim’, neproduktiven, kajti mlajši, ko so otroci, več se naučijo z imitacijo, vrednote pa pobirajo neposredno iz neverbalne govorice.
Nekako pa se vzgojitelji vseeno lotijo vzgoje. Kako? Russel pravi, da si ljudje ustvarimo predstavo o tem, kakšno osebo želimo oblikovati, prej kot si lahko ustvarimo kakršno koli določeno mnenje o vzgoji, ki jo obravnavamo kot najboljšo. In kakšna je najboljša, če sploh je? V vseh člankih, ki sem jih prebrala ni bilo enotnega odgovora na to, kako vzgajamo, saj ga v končni fazi tudi ne more biti. Všeč pa mi je bila misel Vida Pečjaka, ki je namesto z receptom za idealno vzgojo postregel z razmišljanjem o smotru vzgoje, ki lahko služi kot odgovor na moje vprašanje: ’Vzgoja pa je lahko tudi nekaj drugega: oblikovanje avtonomne osebe. Ki se odloča na podlagi osebnega znanja in razumevanja, ki misli kritično in samostojno izbira med alternativami. Indoktrinacija temelji na enakih načelih kot politična in ekonomska propaganda. Je pranje možganov. Človeka sili k tej ali oni izbiri, ne da bi mu dopustila lastno odločitev. Alternativa temu je vzgoja avtonomnega človeka. Ta vzgoja posameznika sooča z alternativami, mu daje znanje,
odločiti pa se mora sam. Odgovornost je njegova.’

Ali šola vzgaja?
Ker sem opredelila vse bistvene vidike vzgoje, brez okolišenja nadaljujem z bistvenim vprašanjem, ki odloča o tem, ali se moje razmišljanje zaključi kar tukaj.
Mojo dilemo je rešil Rutar: ’Šola je tudi izjemno pomemben dejavnik vzgoje, saj neposredno sodeluje pri oblikovanju osebnosti. Nesmiselno je zato prepiranje, ali je šola tudi kraj za vzgojo otrok ali ne. Šola tako ali tako že vzgaja, če to hoče ali ne, če se tega zaveda ali ne. Seveda je bolje, da ve kaj dela, kaj mora delati in to tudi hoče.’
Za potrebo tega sestavka bom privzela Rutarjevo misel – pa ne samo zato, ker mi olajša pisanje, ampak tudi zato, ker se mi iskreno receno zelo dopade. Čeprav v prebranih člankih (na podlagi katerih je nastal ta sestavek) nisem zasledila tako eksplicitne opredelitve, se je iz mnogih razbralo, da jo privzemajo in na njej gradijo svoja stališca o vlogi šolstva v razvoju človeka.

Med vzgojo in izobraževanjem
Vzgoja in izobraževanje sta bistvenega pomena tako za osebnostni razvoj, življenjsko uspešnost in dobrobit vsakega posameznika kot tudi za gospodarski, družbeni in kulturni razvoj in blagostanje družbe. Odločilno in najzahtevnejšo nalogo pri tem ima šola, poleg družine, kulturnih ustanov, množičnih občil itd.
Izobraževanja ni težko opredeliti. Gre za osvajanje znanja, trening spretnosti in pridobivanje novih informacij, in ker znanje v pospešenem tempu raste in spreminja našo podobo sveta, šola čedalje bolj pritiska na učence, ki tega znanja ne morejo ’prebaviti’.
Mnogo težje je reči, kaj je vzgoja. Za nekatere avtorje je indoktrinacija z ideologijo, za druge učenje pravil lepega vedenja, za tretje discipliniranje in prilagajanjem pravilom šole in družbe. Skratka, ubogljivost in konformiranje. Ta vzgoja temelji na oblikovanju refleksov in navad, nezavednih avtomatizmov, ponavljanju, zunanjih nagradah in kaznih in nekritičnem sprejemanju tega, kar se zahteva. Učence spreminja v papagaje.
Vzgoja pa je lahko tudi nekaj drugega. Kot alternativa se ponuja (zgoraj omenjena) vzgoja kot oblikovanje avtonomne osebe, kot jo je opredelil Vid Pečjak.
Avtonomna oseba se razvija postopoma in veliko vlogo ima pri tem domača in šolska vzgoja (v pravem pomenu besede). Ni pomembno le to, kaj se učenec uči, temveč kako se uči. Učitelj mora dopuščati svobodo odgovarjanja, učenec pa mora razumeti, da so teze, ki mu jih vbijajo v glavo, večinoma samo hipoteze. Indoktrinacija temelji na tezah, znanost, vzgoja in izobraževanje pa (naj bi) na hipotezah.
Čim bolj izobražujemo in trpamo v glave suho znanje, tem bolj pozabljamo na avtonomno osebnost in tem manj vzgajamo.

Dobro bi bilo, če bi na začetku srednješolske poti šolski svetovalni delavec v vsakem razredu imel kratko predavanje z diskusijo o strategijah učenja. Tako bi dijaki dobili več občutka za učenje in bi se lažje učili. Tudi učitelj sam bi moral dobro poznati te strategije, sploh njihovo uporabo pri svojem predmetu; tako lahko svetuje učencu, ki ga prosi za nasvet pri učenju.

Vsak učenec že lahko ima svoj sistem učenja. Kljub temu učitelj lahko pove primer takega sistema:

1. Poslušaj pri pouku; če česa ne razumeš, vprašaj.

V šoli se lahko že veliko naučiš, tako da imaš manj domačega dela, za večino je učiti se matematike iz učbenika težje, instrukcije so drage …

2. Vsaj dan pred naslednjo uro matematike ponovi zadnjo snov in ostalo snov, potrebno za njeno razumevanje, ter naredi domačo nalogo, lahko tudi kakšno dodatno nalogo (približno 0,5 do 1 h).

3. Pred testom zadnji konec tedna ponovi vso snov, zadnji dan pa pomembnejše stvari in kakšne detajle, ki so ti delali probleme.

Meni osebno se je podoben način zelo dobro obnesel.

Učitelj ne sme pozabiti poudariti pomen sprotnega učenja, saj se tako pridobljeno znanje bolje ukorenini in je kasneje učencu treba manj ponavljati, pri naslednjih urah v šoli bolje razume snov, manj ga je strah pri testih …

Poudariti mora tudi učenje z razumevanjem. Čeprav se na prvi pogled morda ne zdi, je razumevanje snovi ključno, najpomembnejše, pomembnejše od memoriranih formul brez prave predstave. Dobro je, če si učenec stvar skuša predstavljati, jo analizira …; tako si snov tudi bolje zapomni in ko jo res razume, jo zna tudi na pamet.

Razumevanje je najpomembnejše, včasih pa se je treba kaj naučiti tudi na pamet. Če se neko snov naučiš na pamet in je še ne razumeš dobro, je včasih potreben samo 'ta pravi' stavek profesorja ali kakšnega sošolca, da pade zavesa nerazumevanja. Kakšno formulo npr. se je dobro naučiti na pamet zato, da se sploh spomniš nanjo, ko rešuješ nalogo, problem. Tudi če formulo pogosto uporabljaš, se jo bolj splača naučiti na pamet kot vedno znova izpeljevati (npr. višina in ploščina enakostraničnega trikotnika). Oznake se je tudi potrebno naučiti, da lahko razumeš zapisano; ponavadi si jih ni težko zapomniti, ker so smiselne (npr. m(A) pomeni moč množice A (m kot moč)).

Kdaj plonk listek, če kdaj? Morda v 4. letniku; na njem so npr. vse formule, ki so na maturitetni poli, da se dijak navadi na njihovo uporabo. Morda pa sploh nikoli. Težje formule pa bi lahko bile kar na plakatu v razredu. Tako si jih marsikdo spotoma vtisne v spomin.

Naučeno snov je treba tudi ponavljati in obnavljati, da ne zaide v pozabo. Prva ponovitev mora priti kar takoj za učenjem. Tudi če učenec pozabi večino naučenega, bo za naslednje učenje porabil manj časa.

Učitelj se mora zavedati, da njegov predmet ni najpomembnejša stvar v življenju učencev; ti imajo namreč še ne samo druge predmete, ampak tudi življenje izven šole (hobije, prijatelje, družine ..., za katere si radi vzamejo čas). Učitelj, ki bi rad svoje učence res motiviral za učenje, bo več kot s predavanjem o načinu učenja dosegel s svojim načinom dela. Če si bo npr. na začetku vsake ure vzel 5 minut za hitro ponovitev z ne pretežkimi vprašanji, bodo tisti, ki nanje niso znali odgovoriti, doma verjetneje odprli zvezek zaradi občutka, ki ga bodo dobili: 'to pa ni tako težko, to bi pa vedel, če bi si doma malo pogledal snov ...'. Ne sme pozabiti, da npr. bližajoča se matura za prve letnike ni nikakršna motivacija, ker je časovno preveč oddaljena, je pa dobra motivacija za četrte letnike, saj od uspeha na maturi zavisi njihov nadaljnji študij.
Pomemben cilj, ki ga učitelj želi doseči pri učencih, je tudi samostojno učenje (zmožnost samostojnega uravnavanja in kontroliranja učenja ter sprejemanja pomembnih odločitev o učenju). Zato jim mora puščati tudi prostor za samoiniciativo (npr. 'Nadaljnje naloge pa najdete v učbeniku na strani 65.'). Hkrati pa se mora zavedati, da jim ne sme puščati svobode, za katero niso sposobni, saj je potem učinek negativen, namesto da bi se navadil samostojnosti in odgovornosti za svoja dejanja. Samostojnost je tudi v tem, da se učenec uči sam; če učitelj ugotovi, da se v srednji šoli vedno z njim še vedno uči eden od staršev, mora opozoriti, da je to dobro tlakovana pot k nesamostojnosti.
PS: Morda te zanima še: Pomoč pri učenju, Učno gradivo

Pri matematiki se zelo pogosto dogaja, da učenec česa ne razume. Toda preden mu kdo pomaga, mora poskusiti razmisliti sam. Če bi mu namreč nekdo vsako nejasnost takoj razložil, se ne bi več trudil razumeti in sam dokopati do cilja, to je pa važna vaja ne samo za logiko, ampak tudi za vztrajnost.Dijak v šoli lahko vpraša učitelja pri pouku takoj, ko ne razume. Glede na izkušnje večina tega ne stori, ker se boji posmeha sošolcev, neredko tudi učiteljevega posmeha. Učitelj bi lahko učencem pomagal tudi preko e-maila, vendar tako odgovarjanje vzame preveč časa; boljša rešitev so npr. govorilne ure enkrat tedensko pred ali po pouku.

V razredih, kjer se sošolci dobro razumejo, si največ pomagajo kar med sabo. Če učitelj to spodbuja, s tem podpira kolegialnost, poleg tega pa sebi prihrani nekaj razlage.

Učenec lahko prosi za pomoč tudi prijatelje, znance iz paralelk in druge, ki se spoznajo na matematiko. Nekateri učenci imajo tudi navado, da se za teste učijo skupaj; tako si lahko med sabo pomagajo in se hkrati zabavajo.

Kdor pa bi rad le vadil in nima nikogar, ki bi hotel in mogel z njim sedeti in reševati naloge, si lahko pomaga z rešenimi nalogami.

Ena od rešitev so tudi inštrukcije. Te naj bodo kvalitetne, ne predrage in naj ne vzamejo preveč časa (predvsem v smislu vožnje na inštrukcije in nazaj). Na žalost marsikateri starši otroku s plačevanjem inštrukcij samo podpirajo lenobo in jemljejo odgovornost (npr. otrok v šoli ne posluša, potem pa bi se rad v dnevu ali dveh naučil za dobro oceno na testu). Nekateri pa otroka silijo v šolo, za katero ni dovolj sposoben, potem pa plačujejo inštruktorje, ki se z njim trudijo za pozitivno oceno. Inštrukcije pa so lahko zelo koristne npr. v primeru, ko je inštruktor bolj mentor: vodi in spodbuja učenca pri učenju. Pri iskanju inštruktorja so lahko v pomoč prijatelji pa tudi na internetu je veliko oglasov učiteljev, študentov, podjetij, Borza znanja ..., ki ponujajo takšno in drugačno izobraževanje.

Nadaljevanje sledi.

Najpomembnejši je učbenik, za katerega so se odločili na šoli; tega so starši otroku mogoče že kupili, če so predhodno dobili seznam. Dobro je, da učitelj sproti komentira, katere vaje iz učbenika so primerne, in iz njega daje domačo nalogo. Tudi če mu učbenik ni najbolj všeč, naj ga ne kritizira, kako da je slab, saj je učbenik prav tako neke vrste avtoriteta kot učitelj, zato s tem na nek način kritizira sebe. In ni tako slabega učbenika, da ga dober učitelj ne bi mogel obrniti sebi v prid, niti tako dobrega, da ga slab učitelj ne bi mogel pokvariti.

Poleg predpisanega učbenika učenec lahko dodatne vaje poišče še v kakem drugem učbeniku ali zbirki vaj. Posebej koristne so lahko rešene naloge s celotnim potekom rešitev.

Za višje letnike pa so tu še priprave na (poklicno, strokovno, splošno) maturo. Vaje so potrebne, ker tako učenec vadi obvladovanje zakonitosti, velja pa tudi, da si človek najbolje zapomni stvar, ki jo sam naredi.

Učiteljeve vaje

Nekateri učitelji dajejo posebne vaje nekaj dni pred testom, test pa je potem sestavljen iz skoraj enakih nalog kot vaje (npr. samo številke so spremenjene, postopki za izračun pa enaki). Tako je lahko hitro zgrešeno bistvo: učenje z razumevanjem namesto učenje na pamet. Učitelji to lahko popravijo tako, da dajejo več vaj, različne vaje in bolj pogosto (ne le malo pred testom, ampak npr. ko se predela določen del snovi).

Tudi pri dajanju vaj se koristne prednosti interneta: učitelj vaje lahko objavi na spletni strani. Tudi za kakšne teste iz prejšnjih let bodo učenci hvaležni, saj bodo tako imeli več vaj in več občutka za zahtevnost preizkusa, zato bodo bolje pripravljeni in manj prestrašeni. Vaje na internetu šoli prihranijo marsikatero kopijo.

Matematični testi naj torej ne bodo čisto predvidljivi. Učitelj pa mora paziti, da res preverja tisto, kar je napovedal, sicer rezultati ne bodo pravi odraz znanja, ki se preverja.

Učenje z računalnikom

Obstaja veliko programov (npr. Mathematica), s katerimi učenec lahko računa, riše grafe …, kar mu je v pomoč pri učenju. Iz izkušenj pa marsikdo pove, da je pri uporabi računalnika samo par klikov stran od bolj zanimivih vsebin, ki ga hitro premamijo, zato učenje z računalnikom ni tako 'učinkovito' kot učenje iz pisanega gradiva.

Knjige

Še posebej v primeru, da ima učenec matematiko zelo rad in si vzame tudi čas zanjo, naj vzame v roko tudi kakšno matematično knjigo, npr. s kakšnimi matematičnimi problemi.

Rezultat: smejali smo se drug drugemu v kolegialni solidarnosti, nekateri so stražili domače poštne nabiralnike (da pisemca ne bi dobili starši), nekateri so aktivirali za klic v šolo "starše" (=kakega starejšega prijatelja). Sama sem se v tej poplavi ukorov tresla, "ja kaj bodo pa odma rekli". Pa niso rekli prav nič tragičnega. Oba izvoda znamenitega ukora pa sta pozabljena pristala v predalu...

Ker se s kaznovanjem srečujemo vsakodnevno, ne le v šoli ali pri vzgoji, se mi zdi potrebno najprej zapisati nekaj o "teoriji" kaznovanja.

Po ameriškem behavioristu Skinnerju je princip nagrajevanja in kaznovanja temeljno gibalo spreminjanja vedenja pri instrumentalnem pogojevanju (= ena najbolj osnovnih oblik učenja, kjer pride do sprememb vedenja zaradi pričakovanih posledic načrtnega ponavljanaj nekega dejanja). Zaželeno ravnanje se podkrepi z nagrado. Pri tem se skuša povišati verjetnost, da se tako ravnanje v podobnih situacijah ponovi. S kaznovanjem pa se skuša že v kali zatreti negativno vedenje.

Teorija se sliši optimalno, ampak kaznovanje (in tudi nagrajevanje) v praksi skrivata ogromno pasti.

Za doseganje pravega učinka mora kazen ustrezati teži dejanja.

Ne sme biti preveč lahkotna, saj so v takem primeru njene posledice zanemarljive s koristjo zaradi prekrška. Kaznovanec pri tem lahko dobi občutek, da se prestopke splača ponavljati, saj je kazen minimalna. S tem pa se doseže ravno obraten učinek in se celo spodbudi nadaljnje prekrškanje.

Nasprotje tega ekstrema pa je pretirano visoka kazen za razmeroma majhen prestopek. S tem se doseže kvečjemu odpor in se pojavijo negativna čustva, v šoli oz. vzgoji sovraštvo do kaznovalca, strah, agresija. Nič dobrega torej.

Pri določanju teže kazni je torej nujno upoštevati individualne lastnosti in razvojne značilnosti kandidata za kazen.

Konec maja deliti ukore za januarske zamude ...

Pomemben je tudi časovni vidik kaznovanja. Kazen mora biti takojšnja oz. čimprejšnja. Zavlačevanje izraža neodločenost, oklevanje in s tem prepušča dojemanje prestopka pozabi. S časom tudi posledice napak zbledijo in se omilijo, odložena kazen pa postaja vse bolj "nepravična", pa tudi brez možnosti spremembe vedenja.

Kaznovan-a si, ker si to storil-a ...
Kaznovan-a si, ker si len-a, neubogljiv-a (ker mi greš na živce, ker te ne maram)...

Pri kaznovanju pa je treba paziti tudi na razliko med osebnim odnosom do kaznovane osebe in dejanjem. Kazen mora biti stvarna, nikakor pa ne osebna. S stvarnostjo kazni se poudari teža prestopka, saj kazen izhaja iz njega, ne pa iz osebnostnih lastnosti "prestopnika". Velika razlika je namreč med naslednjima dvema utemeljitvama kazni:

Ti si itak nagnjen-a k prestopkom, saj si že bil-a kaznovan-a...

Izrečena kazen tudi ne sme vplivati na kasnejši odnos med vzgojiteljem kot kaznovalcem in otrokom, učencem, dijakom kot kaznovancem.

Pri tem pa prihaja do izraza največja razlika med kaznijo in drugimi sredstvi spodbujanja in usmerjanja vedenja. Nagrada namreč sama po sebi pove, kakšno vedenje se ceni in pričakuje tudi v prihodnje, kazen pa te alternative ne daje. Pove le, česa se ne sme. Seveda, če se v samo kaznovanje ne vloži nekaj več časa in energije ter ser jo skuša dobro utemeljiti in pospremiti v prakso z učinkovito spremno besedo in zaključkom...

Ja, tudi kazen mora biti kakovostna, nikakor pa ne nepremišljena, površno izvedena ali samoumevno dodeljena...

O (idealnih) predlogih (realnih) kazni v šolski oz. vzgojni praksi pa kdaj drugič...

A.

Intervijas merki ir: daudz izskaidrot, izprast respondenta viedokli. Zhurnalistam jaspej sevi izteloties respondenta loma un uz vina situaciju paraudzities vina pasha skatijuma.