Eglė:

Kičas. Tokia buvo mano nuomonė grįžus iš Turkijos po bambos deginimo atostogų su tėvais prieš porą metų. Gyvenimas kaip turguje, kur negali ramiai išeiti pasivaikščioti, nes tiesiog už viešbučio ribų nors sąvartynas. Viskas pritaikyta turistams, originalią Gucci pinigine gali nusipirkti už „just 10 € only for you, my friend". Štai tokia nuomonė apie šalį, lankantis Lietuvos poilsiautojų taip pamėgtame kurorte Antalijos apylinkėse.

Tačiau po šio projekto ( dalyvavome jaunimo mainuose „Young and Active Europeans“ pagal ES remiamą programą „aktyvus jaunimas“) Turkiją pamačiau visiškai kitokią: keturias dienas praleidus Stambule supratau, kad mums, kai kuriais atžvilgiais, dar toli iki jų. Ypač likau sužavėta nuostabiomis sąlygomis, sudarytomis universitetų studentams. Netgi suspaudė širdį – kokie mes, Lietuvos studentai, visgi vargšai... Pats miestas – milijoninis ūžiantis gargaras su savu ritmu ir savomis taisyklėmis, kurias įsikirsti be vietinių pagalbos gana sunku. O ir vietiniai visgi ne tik paslaugūs, bet ir angliškai šneka pakankamai gerai.

Perskridus per visą Turkiją – nuo šiaurės vakarų iki pietryčių – vaizdelis ganėtinai pasikeitė. Jau vos išlipus iš lėktuvo susidarė keistas įspūdis lyg nusileidai taikos palaikymo misijai Afganistane ir bėgsi tiesiai į apkasus. Bet ramiai atsiimi bagažą, sėdi į autobusiuką ir keliauji į Gaziantepą. Miestas visiškai kitoks – unikaliai turkiškas, kur viskas pritaikyta vietiniams, o ne turistams, kur dauguma šneka tik sava kalba (keista ta turkų kalba: turkiškai "iki" reiškia skaičių du).

Su projekte dalyvavusiais turkais iš menų mokyklos atsisveikinti tikrai buvo sunku, nes per tą trumpą laiką, praleistą kartu, pamilome vieni kitus. Taigi manau, kad puikiai atstovavome VUSA: pririnkome kontaktų bei jau rezgame planus ateities projektams. Buvome priimti svetingai, visuomet buvo stengiamasi mums kaip įmanoma padėti, o kilus problemoms – jas spręsti.

Juk ne veltui sakoma, kad įspūdį apie šalį palieka ne kas kitas, o ten sutikti žmonės. Mano įspūdis apie Turkiją labai pagerėjo. Tikiuosi, kad ir kitų įspūdį apie Lietuvą mes kur kas pagerinome.

Ieva:

Pirmasis dalykas, kuris pasitiko nusileidus Turkijoje, Gaziantepo oro uoste, buvo didžiulė dykvietė ir kaitri saulė, kurios taip trūko Lietuvoje tomis dienomis. Plačios turkiškos šypsenos, vėžlys vidury hostelio kiemo ir hipnotizuojantys šauksmai maldai buvo tai, kas laukė jau atvykus į projekto vietą. Turbūt daug ką pasako faktas, kad mūsų draugė Monika per pirmąsias porą dienų sugebėjo išnaudoti 4GB fotoaparato atminties kortelę! Akimirkų, kurias norėjosi įamžinti, pilna ant kiekvieno kampo. Laimingi veidai, turkiškų šokių pamokos – mūsų vaikinai šioje srityje tapo tikrais ekspertais, taigi jei kada reikės pamokų, jie, manau, mielai pagelbės? J Tiesą sakant, sunku viską nusakyti žodžiais, reik patiems nuvažiuoti ir pamatyti!

Kiekviena diena gausi veiklos. Pažintis su Turkijos kultūra: daile, muzika, maistu. Įvairios ekskursijos: Nacionalinė vaikų šventė miesto stadione, VIP vietose; spaudos konferencija įtakinguose Gaziantepo prekybos rūmuose (čia buvome filmuojami, fotografuojami – patekom į miesto laikraščių pirmuosius puslapius, televiziją!); neišdildomos akimirkos didžiuliame Gaziantepo zoologijos sode; kelionė garsiąja Eufrato upe aplankant jos užlietus, nuskendusius kaimus; apsilankymas įžymiajame mozaikų muziejuje.

Iš Lietuvos važiavo keturios pačios gražiausios lietuvaitės ir du šauniausi lietuvaičiai. Buvom, nesumeluosiu, patys „kiečiausi“ projekto dalyviai. Netikit? Mes vieninteliai buvom pakviesti nuvažiuoti prie turkiškos jūros ir išsimaudyti šiltame, kaip arbata, Viduržemio jūros vandenyje. O jau gamta! Kalnai, kad net žadą atėmė, slėniai, virš kurių pakilti norėjosi ir .... ojojoi, kiek visko daug!

Mūsų kultūrinis vakaras praėjo be priekaištų. „Skrydis per Lietuvą“, lietuviškos dainos gyvai, šaltibarščiai ir, kas be ko, skaniausias lietuviškas alus, visiems patiko beprotiškai! Kas be ko, VUSA prezentacija praėjo sėkmingai, taip pat kaip ir supažindinimas su lietuvių teatru, lietuviškų žodžių pamoka ir Lietuvos pristatymas – 3B: Beautifull girls, Basketball ir Beer! J

Liūdniausia projekto dalis buvo atsisveikinimas. Su šalim, šiltais žmonėmis, kuriuos ten palikom. Tačiau tai tik įrodymas, kad važiuoti buvo verta!

AČIŪ labai žmonėms, su kuriais mielai dabar važiuočiau į bet kokį projektą dar kart:

Eglei, Aivarui, Eugenijui, Jovitai ir Monikai!

Aivaras:

Šis projektas Turkijoje man buvo viena įsimintiniausių (o gal ir pati įsimintiniausia) kelionių mano gyvenime. Per 10 dienų sužinojau, patyriau ir pamačiau tiek, kad jei norėčiau viską papasakoti savo draugams, vieno vakaro neužtektų. Todėl čia dabar visko ir neatskleisiu, o tiesiog pasidalinsiu keletu įspūdžių.

Projekto dalyviai – 6 lietuviai, 6 latviai (atvyko pavėlavę), 3 italės (vidutiniškai 5-eriais metais vyresnės už mus) bei daug turkų (vidutiniškai 5-eriais metais jaunesni už mus moksleiviai bei jų mokytojai). Neslėpsiu, jog iš pradžių šiek tiek nusivylėm, jog teks bendrauti su „vaikais“. Tačiau projekto metu su jais taip susidraugavom, jog išvykimo dieną neapsiėjom be ašarų. Be įvairių ekskursijų, maisto ragavimų kaljano rūkymo ir piešimo bei muzikos pamokų turėjome keletą netikėtų vizitų rimtose Gaziantepo (miestas, kuriame vyko projektas) organizacijose. Tai – vietos prekybos rūmai, TRT (Turkijos radijas ir televizija). Kiekvienu atveju mūsų „delegacija“ buvo priimta kaip ypatingos svarbos svečiai, buvom klausinėjami, kaip mums patinka Turkija, Gaziantepas. O po poros dienų vietiniuose laikraščiuose radom straipsnių bei nuotraukų apie tai.

Vertėtų keletą žodžių tarti ir apie patį miestą. Gaziantepas - pagal gyventojų skaičių 5-as Turkijos miestas, tačiau visiškai skiriasi nuo didžiųjų savo brolių. Ten, skirtingai nei kokiam Stambule, turistų praktiškai nėra, todėl nereikia nustebti, jog gatvėje tave pamatę pypina vairuotojai arba muziejuje filmuoja vaikai. Nors angliškai susikalbėti sunku, tačiau teigiama yra tai, kad gali ramiai praeiti gatve ir nebūti tampomas ir šaukiamas įvairių prekeivių ar restoranų vadybininkų.

Pabaigai norėčiau pasakyti, jog mano nuomonė ir supratimas apie Turkiją bei jos žmones po šio projekto smarkiai pasikeitė ir dabar nuolat ieškau progos, kada galėsiu ten vėl sugrįžti.

Eugenijus:

Turkija - nerealūs žmonės, kita religija, įdomios tradicijos bei kultūra, keista ir ne visiems suprantama šalis. Taip atrodė iš pradžių. Jau pirmąją dieną nusileidus lėktuvui supratau, kad bus įdomu:). Žmonių nuoširdumas, svetingumas, paslaugumas bei geranoriškumas padėjo geriau suprasti juos, pažinti kultūrą, papročius tradicijas, kadangi kiekvieną akimirką projekto organizatoriai buvo pasiruošę papasakoti mums tai, ko nežino nei vienas europietis.

Jau nuo pirmos dienos mus pradėjo lepinti, kaip vaikus: nuvežė į vieną restoraną pavalgyti tikros turkiškos virtuvės patiekalų, kurie, beje, Gaziantepe, yra žinomi, kaip skaniausi ir geriausi. Taip pat buvome pakviesti į kitą restoraną, kur gavome parūkyti kaljano, po vieną kiekvienas:).

Verta pastebėti ir tai, kad Gaziantepe mes buvome labai populiarūs ne tik tarp gyventojų, bet ir tarp vietinės žiniasklaidos. Buvome pakviesti į jų prekybos rūmus, bendravome su aukščiausio lygio vadovais, kurie mus tikrai svetingai ir nuoširdžiai priėmė bei išklausė mūsų nuomonių.

Ir taip kiekvieną dieną, aštuonias dienas iš eilės mes nesveikai leidome laiką, keliavome, domėjomės, atlikinėjome įvairias užduotis kartu su Latviais, Italais bei minėtais Turkais, kurie mums paliko begalę neišdildomų įspūdžių bei pakeitė mūsų mąstymą taip, kad buvo sunku išvykti iš ten ir grįžti atgal į Lietuvą, kur vėl mūsų laukia universitetas, nuobodžios paskaitos bei kasdienė rutina.

Kitiems, kurie nesiruošia ar ruošiasi vykti į Turkiją, kuo greičiau ten nuvažiuoti ir tikrai, nuoširdžiai šnekant, pasijusti taip kaip mes;).

Monika:

Kelionės – visada gerai. Bet kur, bet kada ir beveik bet kaip. Po žiemos labai norėjosi kur nors ištrūkti. Kur nors visiškai kitur. Kur kita kultūra, kiti žmonės, kita gamta, kitas gyvenimas. Pavyko. Ir gavau daugiau nei tikėjausi.

Labai džiaugiuos, kad patekau į VU studentų šešetuką. Gera kompanija – geros kelionės garantija. Juo labiau, kad tai buvo pirmas projektas, kuriame dalyvavau. Blynas neprisvilęs.

Po Stanbulą vaikščiojau trim išplėstom akim (dvi mano, viena – fotoaparato). Minaretai, mečetės, turkai ir skarotos (arba ne) turkės. Didžiulė Mėlynoji mečetė, išklota raštuotais kilimais. Visi vaikšto be batų.

Skrisdami į Gaziantepą sužinojom, kad šis miestas garsėja ypač gardžiais patiekalais. Mums pranašavo, kad kasdien priaugsim po 1kg. Bet nepriaugom, nors valgėm nemažai. Padarėm išvadą: turkiškas maistas arba labai aštrus, arba labai saldus. Vidurio nėra. Viskas – kraštutinumai. Beje, į trintų lęšių sriubą turkai visada įsispaudžia citrinos skiltelę, o aštriuosius patiekalus užgeria ne vynu ar sultimis, o vandeniu.

Gaziantepo apylinkės mane sužavėjo dar žvelgiant į jas iš paukščio skrydžio – žemė labai įvairių spalvų (smėlio, bronzos, medžių žaluma). Nuo vieno miesto krašto iki kito driekiasi ilgas žaliuojantis ir žydintis parkas. Tačiau žalumos Turkijoj ne tiek, kiek Lietuvoj. Tai supratau sugrįžusi į pavasariškąjį Vilnių. Turkijos mietuose namai susigrūdę vienas prie kito ir pašonėj turi tik vieną kitą medelį. Užtat gėlės žydi ten kaip pasiutusius. Gražu. Turkijoj išties gražu. Bet gražu kitaip.

Gaziantepiečiai, kurie mus pasikvietė į projektą, – labai jaukūs, mieli ir svetingi žmonės. Smagiai leidami laiką kartu susipažinom su jų kultūra ir tradicijomis. Mergaitės pamokė mus turkiškų šokių, o važiuojant autobusu gyvai skambėdavo tradicinės turkų dainos arba visų pamėgta lietuviška “Ooooi lyyyyliaaaaa”.

Tokia ta mūsų pamatyta Turkija....

Nuotraukos – Monikos M.

Andras Darida
BARAKA Association (Vengrija)
daridaster@gmail.com

Carlos Ferreira
Geoclube (Porto, Portugalija)
geografo_porto@hotmail.com

Emilia Persson
Ungdomsdelegationen (Švedija)
emilia_persson12@hotmail.com

Emil Ivanov
Municipal Youth Centre (Bulgarija)
eivanoff_bg@abv.bg

Gatis Vidins
Klikskis Blink (Latvija)
gunc2@inbox.lv

Jessica Preuss (Vokietija)
Blende 39
preuss@blende39.de

Inese Cinovska
NGO Development Centre (Latvija)
inesecinovska@hotmail.com

Rebeca Rodriguez Lorenzo
DEMA (Ispanija)
lorenzo.rebeca@yahoo.es

Tamara Burduna
Saspraude (Latvija)
btamara@gmail.com

Nele Smeyers
Hannibal Vakanties (Belgija)
nele@hannibalvakanties.be

Morgan Nordin
Euromeet (Švedija)
big_mogg@hotmail.com

Roger Schrader (Bulgarija)
Youth and Civil Inintiatives
RNY81584@gmail.com

Balandžio 13-19 dienomis dalyvavome tarptautiniame projekte Zakopanėje, Lenkijoje. Organizatoriai kvietė po 8 dalyvius iš penkių šalių, o nuvažiavę į Krokuvą sužinojome, kad lietuvių bus 8, o ne 4 (nes juos ten susitikome).

Gaila, kad nebuvo pakankamai laiko pasiruošti kelionei, nes nusprendėm ten važiuoti tik vieną dieną prieš išvažiavimą. Spėjome nupirkti šį bei tą lietuviško, pagriebti keletą lankstinukų apie universitetą ir įsirašyti lietuviškos muzikos bei filmų.

Projekte dalyvavo jaunimas iš Rumunijos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos ir Lietuvos. Prieš važiuojant turėjome tik projekto programą, bet jos projekto metu niekas nesilaikė, todėl organizatoriai turėjo problemų su nacionaline agentūra, kuri vis iš paskos sekiojo ir tikrino, ką ir kada veikiame.

Pagrindinis projekto minusas: projektas buvo skirtas jaunimui iki18 metų, tačiau mes, rumunai ir lenkai buvo studentai, o slovakai ir latviai – moksleiviai (aštuntokai – devintokai).

Pagrindinis projekto minusas 2: paskutinėmis dienomis beveik neturėjom ką veikti. Vieną dieną turėjome eiti į kalnus, tačiau paskutinėmis projekto dienomis buvo blogas oras, todėl važiavom kelis kartus į Zakopanę.

Tris dienas su mumis dirbo dėstytojas, kuris kuravo mūsų laiką, kitomis dienomis turėjo atvykti mergina, tačiau taip ji ir nepasirodė.

Šalių prisistatymai: galim pasigirti, kad lietuvių vakaras praėjo šauniausiai. Rodėme filmus, vaidinimo lietuviškas vestuves (lietuviai vaikinai labai šauniai pasirodė jaunosiomis), vaišinome lietuvišku maistu.

Merhaba (Sveiki)…
Prasidejo viskas tradiciškai: pakuojiesi daiktus, ruošiesi kelionei, skrendi. Aišku nepamirškime tokių dalykų kaip stresas, plaukų slinkimas, lengvai krintantis svoris bei lengvutė nežinomybės baimė.
Būsimų projekto aukų buvo 18, kurios iš 12 Europos šalių atvyko į nedidelį kaimelį Turkijos gilumoje. Projekto pavadinimas CMS “Youth in Nature” slėpė užkoduotą kontaktų “gaminimo” seminarą. Savaime kylantis klausimas: “Ar kažką pagaminome?”
Ania: “Aišku kad pagaminome! Pagaminome didelį draugų būrį, patirties išgyvenimus bei naujos kalbos bazę. Tai buvo nuostabiai bei turiningai praleistas laikas. Aišku, iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog per 4 dienas neįmanoma daug padaryti, tačiau mes padarėme tiek, kiek kai kurie ir per mėnesį vos-vos sugebėtų nuveikti: projektų idejos kilo per vieną naktį, artimi draugai atsirado per pora akimirkų, šalies kulturą pajutome per pora dienų!
Man trūksta Jų visų, tiesa pasakius, noriu grįžti! Linkiu, kad ir mūsų projektai būtų tokie pat sėkmingi, šilti bei užkariaujantys!
Agne: Pirmą kartą dalyvavau tarptautiniame projekte ne Lietuvoje. Manau, kad per keturias dienas pasiekėme pakankamai gerą rezultatą – su Latvija, Švedija, Rumunija ir Bulgarija susitarta kartu organizuoti projektą. Dabar viskas priklauso nuo mūsų, tarptautinio komiteto narių, iniciatyvos. Projekto dalyviai iš kitų šalių - potencialūs VUSA partneriai kituose projektuose, taip pat matau didžiulę perspektyvą mūsų tarptautiniam komitetui rašyti projektus, o ne tik juose dalyvauti.
Taigi, laukiame JŪSŲ aktyvaus dalyvavimo, iniciatyvų bei neįprastų idėjų!

2008 - 04 -11

Pakeliuj

“What can we do to make the world green?” – rašė projekto Turkijoje organizatoriai informaciniame laiške. Dabar - nieko, galvoju, dabar jau nieko. Pakuotės nuo pašildytų lėktuvo pusfabrikačių pramaišiuj su pietų likučiais popierinėse servėtėlėse jau ramiai laukia kelionės į sąvartyną iš lėktuvo šiukšlių maišuose, murkiantys varikliai jaukiai tuština kuro bakus, o priešaky dar kelionė autobusu iki Bolu miesto, kuriame tris dienas praleisime su kitais projekto “Let’s create a green world” dalyviais.

“Green”-iausia būtų buvę visiems likti, kur buvome. Bet dabar jau – nieko.

Likus gal valandai skrydžio, vėl pakeliu užuolaidą: saulė taip kaitina, kad nesitiki paliesti šaltutėlį keliagubo lango stiklą.

O apačioje –upė. Kelios upės pažabotais krantais. Ir pliki laukai su įrantais ir šachmatų lentomis kur ne kur: tai keliai ir žmonių namai, į kuriuos jie veda.

Beje, o kodėl visuomet sakoma “šachmatų lentos”, o ne “šaškių”?...

Leižiantis vėl užgula ausis. Kramtomoji guma – dieviškas žmonijos išradimas. Bet kartu ir vienas velniškiausių... Argi ji suyra? Kažkada vykusios baterijų surinkimo akcijos pradžioje buvo galima už penkis išnaudotus elementus gauti mp3 grotuvą. Kažin, o už kiek “kramtoškių” gaučiau mp3?

Pakeliu akis: negi tik man vienai šitaip sunku skrydžiai? Ne, dabar jau ką nors čepsena, čiaumoja ar šiaip žiopčioja kone pusė lėktuvo. O juk reikėjo tik nepamiršti laiku papūsti pro nosį ją sugnybus!...

Ekologija prasideda WC

Vizų išdavimo langelis. Eilė, nors ir milžiniška, juda neįtikėtinai sparčiai. Neilgai trunka suprasti, kodėl: „Lithuania? Ten euro. Give me, give me! QUICK!“ Sugavę kone skriste iš vizų lipdytojo rankų išskridusius pasus, su Jurgiu kėbliname atgauti lagaminų. Kad įsitikinčiau paėmusi tikrai savąjį, kišu ranką į priekinę kišenę: turėčiau rasti žirklutes. Žirklutės kišenėje yra. ŠLAPIOS žirklutės šlapioje kišenėje... Na, iš dešimties vežtų lietuviško alaus butelių turėsime devynis. Nieko, bet kad tik tas permirkęs lagaminas taip nedvoktų...

Kaip ir bus dar daugkart kelionės metu, abu pasukame skirtingomis kryptimis: kas – parūkyt, kas – išsirankioti šukių iš apatinių... Lagamine, žinoma. Vis dar naiviai tikėdama, jog vykstame organizuoti ekologinio perversmo, džiugiai nustembu tualeto kabinoje aptikusį lentelę su prašymu išmintingai nuleisti vandenį ir instrukcijomis, kaip tai padaryti spaudžiant blizgantį mygtuką du kartus. Visai nebloga pradžia ekologiniam perversmui. Būtų, jeigu būtų.

Apie drąsą

Už oro uosto durų pasitinka turkiška saulė, turkiškai šiltas pavasaris ir turkiškas... triukšmas. No comments. Tik su eurais bei litais kišenėse traukiame į požemį ieškot metro.

Vargu bau, ar pavyktų rasti lankstinuką apie Turkiją, neliaupsinantį neva žavinčios kontrastų gausos šioje šalyje. Šiukšlynai ir statybinių atliekų krūvos, šmėkščiojančios pro langą, tikrai yra priešingybė kiekvienoje stotelėje pasitinkančioms plytelėms su skoningais ornamentais. Tačiau bent jau man iš pastarųjų dviejų tik arabeskos yra gražu.

„ – O kas tos arabeskos?“ – klausia kolega. Spausdama iš savęs kuo suprantamesnį atsakymą apie tai, ką pati blausiai beišmanau, patyliukais žaviuosi, bet ne šalies kontrastais, o savimi pasitikinčio žmogaus drąsa. Aš tai bijočiau; bijočiau šitokio dalyko klausti, bijočiau parodyti (tikriausiai pačiai sau), jog nežinau vieno iš esminių šios kultūros ir religijos bruožų. Bijočiau, kad tokio žodžio nežinau ir bijočiau dar kad kitas iš to nežinojimo gal juoksis ir... O varlių užtat tai nebijau! Bet - kas iš to, jei šitaip ir toliau gyventi žmonių bijant.

Apie viską ir kas virš jo

Dar penkios valandos autobuse ir būsime Bolu. Nepanašu, kad iš snūduriuojančio Jurgio pavyks greitu laiku pramokti to drąsumo būti savimi, bet kitom dienom tikrai ką nors - kažką - jame stebėsiu. Ech, galvoju, kad taip ne tris dienas, o gerus tris mėnesius projekte praleidus...

Suleidusi dantis į paskutinį kuprinėje tūnojusį lietuvišką obuolį, vietoje jo į nosį gaunu porciją atseit citrinų kvapo su lyg žibalo užuominomis. Nusiplovėme, vadinasi, rankas tuo jų pasiūlytu autobusiniu bizaliuku. Bet čia dar ne viskas: jie ne tik plauna rankas kvepėti turinčiu skystimu kelionėje, JIE PLAUNA AUTOBUSUS kelionėje!

Jie plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu. Jie plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu kelionės vidury. Jei plauna autobusus gėlu vandeniu ir dargi su šampūnu kelionės vidury SUTEMUS.

Taip, troškulys yra viskas. O štai čia tai jau virš visko.

Pradžios pabaiga

Pasitikę autobusų stotyje, organizatoriai mus atbogina į gan išvaizdžius specialiai mokytojams statytus poilsio namus (vadinkime tai viešbučiu tik paprastumo dėlei). Pasirodo, su mumis autobuse visą kelią buvo ir kiti projekto dalyviai. Kaip atrodo krūvelė azerbaidžaniečių iš Belgijos? Tvarkingai rudos akys, reikiamo standumo marškinių apykaklės, tinkamai išbilzginti batai ir ilgoms kelionėms atsparios šukuosenos. O kaip tokia grupelė skamba? Ogi vidury nakties savo sklandumu malonia ausiai anglų kalba.

Iš paskos vilkdama lagaminą ir jo dvelksmą, kelių valandų miegui ropoju į paskirtą kambarį. Aplinkosauga nebekvepia, bet ir be to, matyt, bus įdomu.