Beje, neseniai ir pačiam teko sutikti piktą suomį loozeri, plaukojanti su motorine valtimi iki Estijos, ir dar nemažai kitų piktų, ypač kai padaugina. Teko stebėti labai komišką dviejų suomių agresijos iškrovą, kuri pasireiškė tuo, kad jie stovėjo arti vienas prieš kitą apie dešimt minučių ir sustingusiomis iš pykčio akimis žvelgė veinas į kitą. Galiu tik isivaizduoti kas būtų buvę jei jie būtų turėję po ginklą...

Na o šiaip būriuojantys suomiai yra laibai puikūs, malonūs ir paslaugūs žmogeliukai, todėl nebijokime prie jų prisiartinti :)

Kas mokat suomiškai? Pavertėjaukit :)
Esmė tokia - šią suomių dainušką turbūt yra girdėję visi. Aš taipogi, tik taip jau žvaigždės susideliojo, kad iki šiol nežinojau nei kas tai per dainuška, nei kas ją atlieka. Sužinojau :) Sena ruonių...oj, suomių liaudies daina "Ievan Polkka" . O išpopuliarino ją Finlandijos prisigėrę ir Nokiom užsikandę folk'ininkai Loituma (taip, taip Suomijoje egzistuoja ne tik Pagan, Black ir kiti metalistai - yra ir folk'o :) ). Taip ir įsivaizduoju, kaip sėdi Kalėdų senelis,  Mika Häkkinen'as ir visi Lordi monstriukai kur nors giliai girioje esančioje saunoje ir smagiai sau traukia:

Ievan suu oli vehnäsellä
ko immeiset onnee toevotti.
Peä oli märkänä jokaisella
ja viulu se vinku ja voevotti.
Ei tätä poikoo märkyys haittaa
sillon ko laskoo laiasta laitaan.
Salivili hipput.

Paskui atbėga (laaaabbaaaiiii, laaabbaaaaiii greiiitaaaaiiiiii) estų emigrantas, atneša jiems dar kibirą Kilju ir vėl....:

Ievan äiti se kammarissa
virsiä veisata huijjuutti,
kun tämä poika naapurissa
ämmän tyttöä nuijjuutti.
Eikä tätä poikoo ämmät haittaa
sillon ko laskoo laiasta laitaan.
Salivili.

Na gerai, jei dar atsirado nesusipratelių apie kokią dainušką kalbu, prašau:

Viskas brangieji, hyvää viikonloppua!!!

Miestelis, kuriame studijavau, vadinosi Kajaani. Jame vos 37 000 gyventojų. Šis miestelis dar vadinamas studentų miesteliu, nes jame įsikūrusi ne viena aukštoji mokykla. Suomija mane pasitiko gražiu ir šiltu rudeniu. Jau nuo pirmųjų akimirkų stebino nepaprastas gamtos grožis, miestelio tvarkingumas, žmonių nuoširdumas. Žinoma, pirmosios dienos buvo sunkokos, teko adaptuotis. Aplink tave kita kultūra, kalba, maistas…Bet dabar viską prisimenu su šypsena. Greitai pripratau ir jaučiausi kaip namie. Šios studijos padovanojo man gražią patirtį ir daug šaunių draugų!

Džiugino labai geros mokymosi sąlygos: puikūs bendrabučiai, juose įrengtos saunos, modernios auditorijos, naujausios technologijos, didžiulė biblioteka, organizuota Studentų atstovybė, įdomios paskaitos ir dar įdomesni dėstytojai, ne tik iš Suomijos, bet ir iš Australijos, Didžiosios Britanijos. Studentų noras mokytis, aktyvumas, drausmingumas ir draugiškumas – visa tai stebino.

Visi buvome tokie skirtingi, bet kartu kaip viena šeima, sugužėję iš įvairių pasaulio kampelių: Ispanijos, Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Vengrijos, Graikijos, Kinijos, Kenijos ir kt. Tarp studentų vyravo labai draugiški ir šilti santykiai, vieni kitiems padėdavome, kartu mokydavomės, leisdavome laisvalaikį.

Paskaitos buvo labai įdomios, ypač Roberto Charles‘o, kurį, manau, gerai žino ir mūsų kolegijos studentai. Teko nemažai pasėdėti prie knygų, ruošiantis paskaitoms, atliekant praktines užduotis. Ypač daug laiko skirdavome taip vadinamam „group work“. Dėstytojai suskirstydavo mus į grupeles, kurias sudarydavo tik skirtingų šalių studentai. Gavę įvairiausias užduotis turėdavome jas atlikti ir paruošti prezentacijas, kurias pristatydavome visai auditorijai. Pamenu buvo visko - ir juoko, ir ašarų. Taip pat rimtai teko paplušėti prieš pat egzaminus!

O tuo metu tiek daug sniego jau buvo už lango...Taip, kokia gi Suomija be sniego? Jau lapkričio pradžioje su draugais nulipdėme pirmąjį senį besmegenį. Juk ten buvo ir tokių, kas sniegą matė pirmą kartą savo gyvenime.

Kad geriau pažintumėme Suomiją, mums organizuodavo išvykas. Aplankėme daugelį Suomijos miestų: Helsinkį, Turku, Oulu, netgi į Sankt Peterburgą buvome nuvykę. Pastaroji kelionė buvo įsimintiniausia. Ir tikrąjį Kalėdų Senelį aplankėme, pasigrožėjome Šiaurės elniais, kuriuos galėjai savo ranka paglostyti. Na, o pačios įspūdingiausios turbūt buvo poliarinės šviesos, nutvieksdavusios vakarais visą dangų. Dažnai ir patys po paskaitų išeidavome pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiais, o pasnigus daug linksmybių prisigalvodavome...

Buvo tikrai gražus studentiškas gyvenimas, tiesiog virte virė. Organizuodavome daug smagių vakarėlių. Studentai buvo tikrai aktyvūs ir noriai visur dalyvaudavo. Na ir visko čia neišpasakosi, visa tai reikia patiems patirti.

Tikrai džiaugiuosi studijomis užsienyje, patobulinta anglų kalba, naujais draugais. Smagu dabar su jais susirašinėti elektroniniu paštu, toliau bendrauti. Daug kas žadėjo aplankyti Lietuvą, kai kas jau tai ir padarė. Dabar vartau nuotraukas ir ilgiuosi...

Laura Jančytė

Renata   Šutinytė

Jyväskylä yra vienas iš didesnių Suomijos miestų, kurio didžiąją dalį populiacijos sudaro studentai. Universitetas siūlo tikrai platų studijų programų pasirinkimą, sportininkams ir gamtininkams čia iš viso rojus. Pagrindinis skirtumas tarp lietuviškos ir suomiškos studijų sistemos yra tai, kad pas mus studijų programos yra sudaromos fakulteto sprendimu, o Suomijoje studentai gali patys rinktis dalykus (ir kartais netgi gali rinktis dėstytojus), kuriuos nori studijuoti. Žinoma, kursai turi būti iš pasirinktos studijų krypties, tačiau yra ir tokios vadinamos minor studies, kur iš esmės gali studijuoti visai kitą dalyką (visgi apmąsčius, kaip jie tarpusavyje dera), pvz. Įstojęs į žurnalistiką, minor gali rinktis meno istoriją. Kas smagiausia, kad šių „minor“ galima turėti nors ir penkis, svarbu visur suspėti. Kitas skirtumas yra tai, kad pasirinkto dalyko nesimokai visą semestrą, jis gali prasidėti pvz. spalį ir baigtis lapkričio vidury. Dėl šios priežasties tokio dalyko kaip sesija nėra; atsiskaitymai vyksta kurso pabaigoje.

Galbūt dėl šios priežasties studentai universitetuose studijuoja metų metais, kol atsibosta. Kažkur skaičiau komentarą, kad turbūt Suomijoje išlėkti iš universiteto neįmanoma. Už nebaigtus kursus iš tiesų niekas nemeta, ir pinigėlių netgi neatima. Bet jei egzamino metu žiūrėjai kažkur kitur, o ne į savo lapą, arba jei vietoj rašto darbo atnešei kokį sulopytą kompiliatą – gali susirinkti savo žaislus.

Mainų studentams studijuoti iš tiesų nesunku, nes reikalavimai nėra dideli (visgi suvažiuojanti fauna pasižymi didžiule įvairove ir turimų žinių kiekiu). Man naujovė buvo tai, kad vietoj egzaminų teko rašyti esė, kuriame išdėstai tai, ką naujo sužinojai kurso metu, kokia yra tavo nuomonė šiuo klausimu ir pan. Paskaitose vyksta intensyvios diskusijos, dėstytojas neprisiima visažinio vaidmens ir  užuot diktavęs iš knygos, yra tiesiog „flameris“,  kuris provokuoja studentus savo klausimais ir komentarais. Nebent jei yra didelė studentų grupė, dėstytojas tampa garsiakalbiu, kurio tenka klausytis.

Gyvenimą atvykėliui palengvina tutorius (vietinis universiteto studentas), kuris pasirūpina visais formalumais, supažindina su mokymosi, gyvenimo, kultūros subtilybėmis, atsakinėja į kvailus klausimus, eina ieškoti praradusių orientaciją auklėtinių ir už dyką dirba suomių kalbos vertėju.

Studentams yra ką veikti po paskaitų. Tiesą sakant, retas kuris iš suomių studentų dirba, užsieniečiams šansų rasti darbo išvis nėra, nes darbdavių požiūris yra toks, kad pirmiausia jaunas žmogus turi įgyti reikiamą išsilavinimą, todėl studentų darbe nepageidauja. Todėl studentai laisvą laiką skiria sportui, priklauso įvairioms draugijoms, dirba savanorišką darbą, rengia (kartais nesuprantamai keistus) vakarėlius, eina į barus, koncertus, spektaklius, etc. Reikia pasakyti, kad pasilinksminimuose suomiai išmaukia alkoholio kelis kartus daugiau nei mums įprasta (ir po to dar sugeba namo grįžti dviračiu pvz.). Tradiciniai Erasmusų „renginiai“ – vadinami „stammtisch“ (vakarėlis, organizuojamas mainų studentų, paprastai pagal šalių grupes, turi savo tematiką ir pan.), „Animal parties“ bendrabučiuose, arba „pub-club crawl“ (nuo baro prie baro taip sakant per visą miestą - brangoka.

Turbūt nebus naujiena, jei pasakysiu, kad kainos Suomijoje yra apie 3 kartus didesnės, tačiau tikrai ne visų prekių. Maistas nėra pastebimai brangesnis nei Lietuvoje, bet kokybė tikrai geresnė (sūris yra sūris, o ne marmalas pavadintas sūrio produktu; bandelių skonis neprimena kramtomo popieriaus). Studentai apskritai gali prisišlamšti vos už 2,35 euro bet kurioje universiteto valgykloje ir nebesukti galvos apie pietų gaminimą.

Iš Erasmus stipendijos (450e/mėn.) teoriškai buvo galima išgyventi, tačiau šie pinigėliai atkeliauja dalimis (ir labai dažnai vėluoja atkeliauti nurodytu laiku), o studijų pradžioje reikia išleisti tikrai daug įvairioms registracijoms, bendrabučiui, užstatams ir pan., taigi iš pirmosios dalies, kurią gauni prieš išvažiuodamas, viskam šlamukų taip sakant gali ir neužtekti.

Prisiminiau, kad pamiršau parašyti apie gyvenamą vietą. Universitetas skiria vietą bendrabutyje, kaina apie 170-190e. Bendrabučiai nuo universiteto nutolę apie 2-4 km, kuriuos tenka įveikti dviračiu arba pėsčiomis. Autobuso bilietui pinigų leisti ranka nekyla, kai kaina 2,60 euro. Bendrabučiai nors ir panašaus amžiaus, kaip VU Saulėtekio, bet būkle skiriasi kaip diena nuo nakties. Švaru ir tvarkinga, nenutrupėję, nenubyrėję, tarakonų nėra, nebent pats įstengi užsiauginti per pusmetį. Vadinamuose „butuose“ gyvename po tris arba po du, atskiri kambariai, bendra virtuvė ir vonia. Yra skalbykla (nemokama arba už simbolinę vieno euro kainą), sporto salė, laisvalaikio kambarys, sauna. Už langų strakalioja voverės ir kiškiai (po pusmečio jaučiu, kad žinau viską apie voverių gyvenimo būdą ir įpročius). Labai švarus oras ir malonu važinėtis dviračiu arba vaikščioti pėsčiomis, netgi per lietų.

Svarbu yra atvykus į bet kurią užsienio šalį neužsidaryti vien savo tautiečių rate arba vien tik tarp užsieniečių. Nėra lengva pakliūti į vietinių gyventojų ratą, ypač tokioje šalyje kaip Suomija, bet tada kyla klausimas, ar aš tikrai ten buvau? Suomiai iš tiesų yra drovūs, ypač jaunesni, bet jei parodai, kad tavo ketinimai patys geriausi, visos baimės išgaruoja ir jie tampa labai gerais draugais. Suomiai yra nepaprastai sąžiningi ir nuoširdūs, iš tavęs jie tikisi to paties ir čia yra pagrindinės sąlygos norint su jais susibendrauti.

Jaučiu, kad parašiau superpozityvų straipsnį apie Suomiją :/ Na ką gi, norit tikėkit šita mano propaganda, norit ne.

Jūratė

Politechnikumas buvo Raisio mieste. Valanda kelio nuo Turku. Pradžioje tai buvo problema, bet laikui bėgant ji išsisprendė. Mokymosi vieta - jauki, patogi. Studentui sudaryti visi patogumai mokytis. Skaitykla, biblioteka, dvi kompiuterių klasės. Dauguma mokytojų labai paslaugūs, mandagūs. Su studentais elgiasi pagarbiai. Savo dėstomą dalyką išdėsto labai aiškiai. Naudojama power point programa, skaidrės. Taigi dėstomus dalykus nebuvo labai sunku suprasti ir išmokti. Nors studijavau ne savo specialybę, bet sužinojau daug svarbios ir įdomios informacijos, kuri padės mano ateities versle. Ateityje galvoju pratęsti marketingo studijas.

Klasiokai taip pat labai šiltai priėmė mus į savo grupę. Nuoširdžiai padėdavo, patardavo.

Bendrabutis įkurtas studentų miestelyje. Netoli centro. Turėjome po atskirą kambarį. Jaukų, nedidelį, bet patogų. Buvo skirti beveik visi reikalingiausi namų apyvokos daiktai. Taigi netrūko nieko. Bendrabutyje gyvenantys studentai tapo gerais draugais. Nors jie buvo atvykę iš įvairių pasaulio kampelių, bet tai nesutrukdė mums šiltai bendrauti. Tapome lyg didele šeima. Jei kam kildavo kokių problemų visi draugiškai bandydavom jas išspręsti. Stipendija buvo siunčiama kiekvieną mėnesį. Šių pinigų užtekdavo vidutiniškam pragyvenimui. Labai džiaugiuosi man skirta galimybe studijuoti Suomijoje. Įgijau daug anglų kalbos praktikos, marketingo pagrindų, susiradau daug naujų draugų. Susipažinau su visai kitu gyvenimu Suomijoje. Ačiū už šią man suteiktą galimybę.

Salvinija