Tyla. Scenoje vyraujanti tylos eklektika ima keistis. Iš lėto. Pasigirsta greiti žingsniai. Žodžiai plius. Jie seka vieni kitus. Deklaruotoje realybėje. Ar suvaidintoje tikrovėje. Aktoriai tyli. Dabar jie dalijasi žvilgsniais. Jų daug. Ir man gera. Sėdėti šalia stimuliuojamo veiksmo. Tau gera? Kažkas atsako. Man gera. Kartu mes linksime galvomis. Su perukais. Ar be jų. Su. Ar be. Pirmasis šviestuvas pagauna emocinį kažkieno akių badą. Kažkas nusisuka. Turbūt tai scenarijus. Jis personažų lūpose. Galvose. Ties akimis. Čia prasideda spektaklis. Ar tai drama? Paklausia Bernardas. Jis klausia savęs. Savo žodžiais. Apie save. Aš taip nemoku. Aš tyliu. Žiūrėdamas aš visuomet tyliu. Vis dar. Tuo pačiu metu. Kai tyla nutyla. Muzikoje. Žmonės ima kalbėti. Apie kitus žmones. Tai keista. Nes keista. Tave krečia drebulys. Gaila. Kad tavęs nepažįstu. Tu prisistatai. Vardu. Jis švelnus. Bet aš jo negirdžiu. Tik matau jį kintant. Veidrodžių perspektyvoje. Šviesa lygu šviesa. Paprasta? Tu paklausi ar tai jau prasidėjo. Aš atsakau teigiamais žodžiais. Jie tau patinka. Todėl tu vėl užsimerki. Mes sėdime trečioje eilėje. Iš šono. Čia ramu. Linksma? Dar ne. Atsakymas nuskamba per garsiai. Garsas kažką užpildo. Kažkas sprogsta. Franciskas vėl pasislepia šešėlyje. Jo ieško. Žmogus spalvotomis akimis. Kartais aš jį sapnuoju. Dabar aš jo sapne. Jis tuo nesididžiuoja. Tiesiog vaidina save. Skina obuolius. Skina obuolius. Geltoni obuoliai krenta iš rankų. Krenta ant žemės. Į žalią stiklinę pievą. Kur saulės spindulių šukės palaidoja gyvybės užuomazgas. Žmogus spalvotomis akimis nemato žalios stiklinės pievos. Jis skina obuolius. Obuoliai dūžta. Mano žvilgsnis pavargsta nuo veiksmo. Užsimerkiu. Sulėtintas veiksmas kartojasi žodžiais. Dviem. Trim. Keturiais sustingusiais žodžiais. Kurie kartais užmiega. Dairosi. Žvelgia į vienas kitą. Ir bijo. Aš tavęs bijau. Taip sako baimė. Ar jūs nebijote? Paklausia Marcelas. Jo akys bijo savojo manęs. O gal atsakymo. Kuris pasigirsta vieną sekmadienio rytą. Kai nuostabios akimirkos pasipuošia viena kitos plunksnomis. Ir išnyksta. Pasibaigia. Išdžiūsta. Tuomet įžengia Horacijus. Jis vienas. Nors aplinkoje vyraujantys veidai skaičiuoja daugiskaitą. Du. Trys. Keturi. Penki. Ne! Penkios. Jos buvo penkios. Paslaptys. Kurių mes nežinojome. Kodėl? Nes jas vaidino kiti žmonės. Kiti aktoriai. Vaidino judesius. Mūsų akyse. Akys buvo patenkintos. Savimi. Taip. Ji pasako taip. Aš pasuku galvą. Į jos žodžius. Kurie tyliai pjausto orą. Tai taip žavu. Jums būtinai reikėtų tai pamatyti. Dabar aš tai matau. Ji taip pat mato. Nors žiūri į sceną. Baltai tuščią sceną. Kur Bernardas. Kur Horacijus. Ir keli kiti veidai sako vienas kitam žodžius.

Mes jų klausomės. Žodžių. Apie tylą. Kodėl jie kalba apie tylą? Kodėl aš to klausiu? Ji paklausia manęs. Aš rodau pirštu į Marcelą. Jis juokiasi. Gal tai juokinga. Man tai primena vaikystę. Banalu. Pasakau pats sau ir nukreipiu žvilgsnį į scenos gilumą. Ten šviesu. Balta spalva skausmingai pjausto mažąsias akių smegenis. Dabar jos dainuoja tylą. Ir tylą du. Kur skaičius neturi jokios prasmės. Man pasirodo, jog čia kažko maža. Tau pasirodo, jog mano balsas pakitęs. Nesiginčiju. Sunku kalbėti tyla. Arba žodžiais. Pasakau ir pagalvoju apie savo žodžius. Cha. Gerai pasakiau. Taip pat pagalvoja ir Marcelas. Skaitydamas savo tekstą. Savo žodžius. Kieno žodius jis skaito? Ji paklausia. Aš nežinau ką atsakyti. Todėl sakau bet ką. Ji patiki. Žavu. Aš pasakau jai tu. Pirmą kartą. Po penkių minučių tylos. Ji šypsosi. T.y. tu šypsaisi. Argi ne gražu? Tu atsakai. Gražu. Ir mes vėl stebime žodžius. Scenoje. Jie žaidžia. Su jais linksma. Kažkas juokiasi. Bet ne visi. Juokas dingsta. Staiga. Kai Horacijus nustoja vaidinti. Jis tampa personažu. Dabar galiu jį atpažinti. Jis Horacijus. Taip sako scenarijus. Jį skaito Bernardas. Garsiai. Ir nelabai išraiškingai. Gal taip reikia. Gal. Aš nežinau. Aš tik vaidinu tave. Ji tai sako. Netyčia? Turbūt. Išsprūdę žodžiai pasimeta tarp savęs. Manęs. Tavęs. Jie tik žodžiai. Mes tai užmiršome. Mes begalo laimingi. Kartu. Atskirti plono nepadorumo sluoksnio. Tu paprašai manęs pasaugoti. Aš nežinau ką. Tu parodai save. Aš suprantu. Tavo ranka atsiduria manojoje. Joje balti milteliai. Sapnai? Aš paklausiu. Kol tu tolsti. Tu atsakai. Taip. Tavo atsakymas trumpas. Pastebiu. Bet tu manęs nepastebi. Tu tolsti. Akimis. Žodžiais. Tu atsisveikini. Bet aš nepaleidžiu. Tavęs. Ant tavo rankos pražysta svajonės. Jų daug. Jos keičia viena kitą. Aš keičiu tave. Į kitą save. Tu priimi mano pakeitimus. Ir pasikeiti. Detalę. Pirmą. Antrą. Trečią. Jų daug. Jos mano rankose. Pasakoja apie tave. Kartais aš nenoriu to klausyti. Tu perklausi. Ar pasiliksiu pas tave. Rankos paleidžia detales. Jos byra. Į tylą. Ant žalios stiklinės pievelės. Kur auga žolė. Žalioje spalvoje. Kažkas gimsta. Kažkas jau mirė. Ką tik. Belaukiant atsakymo. Reikia sulaukti traukinio. Kartoju tai. Sau. Bet negaliu pajudėti iš vietos. Kitų akyse. Aš tik žiūrovas. Keista būti žiūrovu. Kartais tai visai malonu. Bet tik kartais. Kai galiu leisti sau kartoti. Save. Cituoti. Save. Mylėti? Tave? Ji paklausia apie meilę. Užgesinu akių šviesas. Tu uždegi žvakes.

Jose širdys. Dvi. Jos kraujuoja. Sapnais apie meilę. Rankos vėl paleidžia detales. Tai jau antras kartas. Trečiadienį bus trečias. Šie žodžiai bus parašyti rytoj. Ties mano horoskopu. Kurį tu perskaitysi. Poryt. Rytoj mes nutariame nepabusti. Miegas. Tu jį nuveji. Jis mus pasiveja. Akyse gimsta rūkas. Jo daug. Horacijus Bernardui parodo savo baimę. Žodžiais. Ir bereikšmiais ženklais. Kurie paaiškina. Mums. Vieni kitus. Drama prasideda. Iš lėto. Ramiai. Tarsi mes to nesuprastumėm. Ko tu supranti? Tu paklausi. Aš neatsakau. Tai kartojasi. Kartuose. Kai mūsų žodžiai susitinka. Ir išsiskiria Marcelo dialoge. Jis kalba. Su sienomis? Vėl? Ne. Jis kalba su mumis. Su publika. Sienos dekoruoja tuštumą. Arba jos nebuvimą. Todėl Marcelas kalba. Sienose. Tarp sienų. Mūsų ausų labirintuose. Sklinda gandas. Apie Šmėklą. Kartais. Visada. Mano mintys atsiduria popieriuje. Aktoriai jas skaito. Tai nėra dialogas. Bet jie kalba. Ji paklausia. Kas čia vyksta? Aš pakartoju. Nežinau! Bet ji vis tiek klausia. Akimis. Jos akys gražios. Tą pastebi ir Horacijus. Jis aktorius. Jis dabar skaito. Savo padidintas mintis. Jose kitos mintys. Ar jos taip pat suvaidintos? Kažkas paklausia. Kažkas atsako. Kažką. Man tai neįdomu. Todėl toliau stebiu Horacijų. Ne. Stebiu Franciską. Dabar žiūriu į Marcelą. Jų akimis slankioja Šmėkla. Akyse. Saulės spinduliai pavirsta skausmingo neono blyksniais. Man skauda. Ką tau skauda? Ji paklausia. Ji atsako. Pasiskolintais žodžiais. Ir mano burna. Ji nesąmoningai skleidžia žodinę tylą. Tyliai. Viskas prasideda. Viskas baigiasi. Tyliai. Nežinau ką reikėtų sakyti toliau. Taip sako Marcelas. Jis atsistoja. Ir atsiprašo. Už viską. Ko nepadarė šiandien. Iki pietų. Mes tai girdime pirmą kartą. Todėl nežinome kada reikės ploti. O gal nereikės. Ji garsiai mąsto. Aš garsiai juokiuosi. Juokas tampa užkrečiamas. Jis užsikrečia savimi. Ir dingsta. Kažkurioje sekundės dalyje. Gyvybė mėgsta kitą gyvybę. Bernardas klausosi Marcelo. Stovėdamas. Po to jis atsisėda. Ir visi lengviau atsidūsta. Aš sušunku valio. Valio nėra scenarijuje. Todėl Bernardas ima klausytis manęs. Man tampa nuobodu. Todėl trumpam užmiegu. Sapnuoju tave. Ir tave. Ir kitą tave. Tik manęs čia nėra. Sapne. Kurį sapnuoju dabar. Rytoj tai jau bus praeitis. Bet šiandien tai laiko esatis. Ji tiksi. Ir primena bombą. Ne! Žadintuvą. O! Koks jautrumas. Tu nusistebi. Aš nesuprantu. Nori pistis? Kruštis? Kuo tu stebiesi. Bet man tai patinka. Man patinki tu. Tu nusišypsai. Mes bėgame. Neriame į sniego bangas. Jose jūra. Tavo veidas staiga surimtėja. Nežinau kodėl. Tu padovanoji man savo akis. Akys įsispraudžia į mano rankas. Kas čia dedasi? Aš nebesuprantu. Man to nereikia. Aš pasakau. Bet. Jau vėlu. Taksi atvažiuoja nekviestas. Jis mane nuveža. Aš išlipu. Jis pasiima tavo akis. Išvažiuoja. Tolstančiame savo garse. Smagu likti vienam. Kartais. Šis kartas jau baigiasi. Aš imu nuobodžiauti. Kas toliau? Norisi savęs paklausti. Bet aš neklausiu. Tiesiog stoviu. Kitoje gatvėje. Prie kitų sniego bangų. Ir sapnuoju tave. Tu juk tai žinai. Taip. Taip ir galvojau.

{ ištraukos pabaiga }

Žaidimas paprastas. Ji pasako man. Aš tai pakartoju. Tu atsakai. Ir viskas prasideda. Tuomet mes apsidairome. Aplink penktadienis. Nors kalendorius įkyriai cituoja antradienį. Tą antradienį! Kurio mes neatsimename. Ir kuris neatsimena mūsų. Visų mūsų. Tu patikslini. Mano žodžius. Aš juos jau užmiršau. Dabar aš valgau. Tai ištariu garsiai. Ir pusryčiai baigiasi. Rytas. Jis taip pat eina į pabaigą. Taip. Tą pačią pabaigą. Tu išrėki du žodžius. Absento fėjos. Mūsų žvilgsniai prasilenkia. Menamoje jų sankirtoje verda smegenų žievelės. Mes jų nematome. Ir tu užuodi tylą. Kažkas paklausia. Lūpomis. Arba jų raudoniu nuspalvintas klausimas tampa klaustuku. Klaustuko paklausiu apie kažką nesvarbaus. Jis įsižeidžia. Šiandien. Dabar. Kai mes įžengiame į absento fėjas. Filmas prasideda. Kameros vaidmenį atlieka rožiniai drambliai. Jų švelnus kailiukas. Tu pastebi. Aš pritariu. Bet negaliu dairytis. Mane seka. Kas? Tai kažkas tavo viduje. Mano atsakymas paralyžiuoja pokalbį. Pokalbis atidėtas. Tenka keisti temą. Apsikeičiame temomis. Jaučiuosi lengvai. Tik tavo žodžiai ilgėja. Jie tampa ilgomis salomis. Be gyventojų. Be mūsų. Be kažko svarbiai paprasto. Tu svarbėji. Mano akių tankyje. Ugnis išlaisvina alkoholio poveikį. Kaip gera kvėpuoti beorėje erdvėje. Kur tu? Šalia savęs matau kitą save. Gerai. Kas gerai? Paklausia kitas aš. Kas gerai? Paklausiau aš. Kada? Neprisimenu. Prisimenu tik atsakymą. Jį nufilmavo rožiniai drambliai. Arba jų kalbančios šeimos. Jie kalba. Mes žiūrime. Į vienas kitą. Kitu kampu. Arba išvis be jo. Tu paklausi apie meilę. Mano lūpos išduoda paslaptį. Vaizdas ima kartotis. Naktis? Naktis ir absento fėjos. Naktis? Klaustukas vėl atkakliai braunasi į smegenis. Aš susinervinu. Ir imu kramsnoti niekuo dėtą delfiną. Jis mėgsta būti valgomas. Pats vakar prisipažino. Mes susipažinome. Vakar. Žinot, kaip būna. Taip. Atsakymas priimtas. Jis jau mano kišenėje. Visuomet jį pasiimu. Kad ir kas atsakytų. Ar paklaustų. Aš bandau prisiminti. Naktis? Apsidairau. Mintyse dūsta delfinai. Mintyse gyvena blogis. Ne! Kažkas bando prisiminti kažką gera. Gėris gimsta išsigimusių dramblių šeimose. Juos vadina rožiniais drambliais. Nes jie filmuoja dūstančius delfinus. Mano mintyse. Ilgos salos tampa dar ilgesnės. Dar ilgesnės. Tu juokiesi. Iš pavasario? Ne? Tai iš ko? Klausdamas prisidegu svajonę ir užsidaręs joje sprogstu. Milijoną kartų. Sprogstu. Milijoną kartų. Smegenys nori dar. Bet kūnas ilsisi ant sienų. Čia kraujas? Ne. Tik atskilusios kūno dalys. Jos ilsisi. Naktis?

Širdis ima plakti pamažu. Tarsi jos ir nebūtų. Nebūtų buvę. Širdies. Džiaugsmo. Šypsenų. Ir akimirkose pasislėpusio juoko. Mes juokiamės. Dabar. Tada mes taip pat juokėmės. Bučiniais. Prisilietimais. Ir begalinio artumo magija. Ji pražysta. Pamažu. Kaip širdis. Sprogstanti. Pamažu. Aš pakeliu skeveldras. Tu surenki mane. Žvilgsniu. Palydi į savo rankas. Jose smėlis. Aš vanduo. Dabar tu juokiesi. Ne. Ne. Tai ne tu. Tai kažkas manyje. Juokiasi. Tu sakai. Tai aš. Aš pradedu juoktis. Tavo žodžiais. Apie juoką. Jie pjausto širdį. Į šukėse sustingusias mintis. Mintyse jausmai. Jie miršta. Kad gimtų kiti. Kuriuos mes prisimename vėliau. Kitą dieną. Savaitę. Metus. Kurie prabėgo tyliai. Po sprogimo mes išnykstame. Atsiranda tuštuma. Ji plečiasi. Ji žudo. Ji kraujuoja. Žaizda. Manyje. Tavyje yra mano žaizda. Išsiunčiu ją tau. Su naujametiniais linkėjimais. Bet dabar vasara. Tu pasakai. Aš vėl juokiuosi. Prisiminimuose. Apie vasarą. Kuri nutinka tik vieną kart. Besibaigiant pavasariui. Skausmas tampa nebepakeliamas. Todėl paprašau savęs išeiti. Tuomet ateini tu. Su širdimi. Kuri sprogo. Kurios nėra. Dvi dūžtančios širdys spinduliuoja meilę. Gal tai patarlė. Bet aš jos nežinau. Tu uždengi akis. Ir mes sapnuojame. Ugnį. Mes sapnuojame save. Ugnyje pasislepia mėnulis. Ir šypsosi. Nors mes jau seniai praradome laiką. Jo pojūtis sugrįžta. Į akis. Akyse paveikslas. Tavo rankų. Jos liečia veidą. Kuris nuolat tirpsta. Mažėja. Traukiasi. Kol tampa tašku. Ties bangomis. Kuriose paskęsta dar nesugalvotos viltys. Ir krentanti žvaigždė ima juoktis. Pirma. Antra. Trečia. Lietus? Ne. Tik savižudės žvaigždės. Išpildančios norais apgaubtą pasaulį. Jis priklauso mums. Jis priklausė mums. Tada. Tu pasakai tai. Dabar. Kai mūsų nebėra. Dabar. Tu pakartoji laiką. Ir mes sugrįžtame. Į pavasario pabaigą. Į jūrą. Ten mes sugrįžtame. Vėl. Ir vėl. Tai kartojasi. Tai sprogsta. Ir vėl kartojasi. Mums truputį šalta. Vakare. Prie jūros. Drebulio krečiami jausmai pavirsta saulėlydžiu. Lempų šviesomis. Ir praeivių žvilgsniais. Kuriuos mes ištirpdome arbatoje. Aš paimu tavo akių spalvą. Tu uždegi mano plaukus. Mes bėgame smėliu. Basi. Kai mus vejasi bangos. Mašinų šviesos. Ir greičio baimė. Kurią mes nugalime sapnuodami. Sapnai baigiasi ties kitais. Sapnais. Kuriuose mes išsiskiriame. Vėl. Ir vėl. Kitais veidais. Mes apsimetame vienas kitu. Tuk tuk. Kažkas pabeldžia. Tu nekeli telefono. Aš atsakau už tylą. Kuri sprogsta. Kasdien. Kol viskas baigiasi. Mes surandame pabaigą. Pavasariui baigiantis. Naktį. Kai vėl ima kristi žvaigždės. Mes užsimerkiame. Ir tu nematai. Ir aš nematau. Krentančių žvagždžių. Jos krenta. Kitų akyse. Kitos vasaros. Tu pavadini mane kitu. Aš tai žinojau. Atsakau. Atsakymą pagrobia žvaigždės. Jos krenta. Bet tu manęs negirdi. Netikėtai prie mūsų pribėga horizontas. Jis gražina žvaigždes. Į mūsų delnus. Juose šypsenos. Tavo. Ir mano. Jos verkia. Kodėl? Tavo atsakymai pavirsta bučiniais. Jie mus apgaubia nuo šalčio. Greičio bangoje. Mes nespėjame atsisveikinti. Žvilgsniais. Kurie kartais sugrįžta. Spalvotuose ekranuose. Čia žydi gėlės. Viena kalbanti gėlė pasisveikina. Salut. Kita kalbanti gėlė jai atsako. Hello. Pokalbis baigtas. Pokalbis tęsiasi. Mes tarp jų. Gėlių? Tu jas skini. Jas valgau aš. Bet gėlės nežino mūsų norų. Jos traukia. Aš nežinau jog tai aš. Tu nežinai jog tai tu. Vienas kito akyse mes užduodame daug klausimų. Atsakymai dažniausiai būna panašūs. Į mus. Kodėl? Aš neklausiu. Tu paklausei. Jau? Ir mes vėl prie jūros. Atminties ekranuose. Kurių negalime užmiršti. Dabar. Amri sugrįžta. Aš paklausiu. Kas tu? Tu atsakai. Aš Irma. Tai ne vardas. Tai mano jūra. Kurioje randu užuovėją. Nuo savęs. Kai mūsų rankos suspaudžia viena kitą. Kvėpavimo bangose. Dūžtančios akys. Jose laisvė. Aš paklausiu. Ar mes laisvi? Tu tik nuspaudi gaiduką. Tyla du.

8:00. 8:15. 8:45. Nieko. 9:00. 9:10. Ir vėl nieko. 9:22. 9:35. Nieko nevyksta. Diena tęsiasi. 12:30. Niekas neateina. 12:12. Niekas. 12:31. Nieko. Nieko asmeniška. Nieko. 00:00. Kita diena. 13:15. Mes susitikome. 16:57. Ir vėl. 16:55. Šaltos cigaretės. Dūmai. 17:20. Viskas baigiasi. 20:20. Girti žvilgsniai. Žingsniai. 20:21. Mes neatsisveikiname. Tik nusiperkam vienas kito pinigines. 20:23. Dar kartą. Ji ištaria svetimą vardą. Svetimo žmogaus. Ji sako tai aš. 20:30. Aš nieko nekalbu. 20:32. Jau seniai. Stoviu ir dairausi. Pro šalį. 20:50. Jaudinantys mašinų žvilgsniai. Žingsniai. Į šviesą. Susitinkam su Ponia H. Pasisveikinam. Be žodžių, bet vis taip pat maloniai. Kaip ir vakar. Ponia H primena Ponią G. Gal tai likimas. Nemanau. Bet jei pažvelgtumėte man į akis. Nustebtumėt. Jų ten nėra. Ten žaliuoja agrastų krūmas. Visais metų laikais. Dieną ir naktį. Jis stebi. Manau save. Gal kas nors ir nežino kad aš agrastas. Bet jis to neslepia. Žaliuoja. Aukštyn galva, kurią kartais pasiskolina iš manęs. Šiandien aš geras. Nes galvoju apie agrastus. Jie tokie trapūs. Ypač mėnulyje. Kur akys neturi ko įkvėpti, todėl iškvėpdamos galvoja apie gyvenimą. Jis tampa taupomas. Tampomas. Visai ne kaip agrastas. Ponios H skruostai mažumėlę paraudonuoja. Agrastui tampa nejauku. Jie kalbasi apie akis. Jų nėra. Tai prisimena Ponia G, kurios dabar nėra. Bet apie ją pagalvoja agrastas. Tai ima mane nervinti. Jaudinti. Žavėti. Narvo durys atsidaro ir scenoje pasirodo Žvėris. Ponia H ima juo žavėtis. Žvėrimi. Aš sužvėrėju. Bet aš ne agrastas. Ne. Ji tai taria su jausmingu lengvumu. Kol baigia gerti kavą. Daina pasibaigia. Prasideda kita. Kita H. Kita G. Nors Ponios jau seniai miega skaitau jų laiksraščius. Kaip agrastas. Ir žvėris. Ir mėnulis ima leistis. Sakau jam palauk. Bičiuli. Aš jau greit. Jis atsako. Mano žodžiais. Tai malonu. Tai madinga. Cha. Aš tik šoku čia čia čia. Kaip agrastas. Žalias žvėris. Jie rodo, kad neturiu akių. Rodo pirštais, kurie paskęsta galvoje. Braunasi į mintis. Ponia pabunda. Ji rėkia, nes nieko nemato. Ji pagalvoja. Kad turi mano akis. Jų nėra. Prisimena Ponia G. Agrastas gyvas. Sušunka žvėris ir užmiega. Narve. Tai jo laisvė. Taika savyje. Kvailas disko tęsiasi. Amžinai. Kol vieną akimirką suskambo telefonas. Alio. Sako ponia H Poniai G. Alio. Sako Ponia G Poniai H. Cha. Ir pokalbis tęsiasi. Agrastas vėl nieko nesupranta. Paimu viską aiškinti. Suaiškinu. Viskas tampa išieškota. Truputį. Man niežti smegenis. Jie sako negaliu jų pasikasyti. Žuvau lėktuvo katastrofoje. Liūdna. Išeiti neatsisveikinus. Bet aš atsisveikinau. Su Ponia G. Su Ponia H atsisveikino agrastas. Žvėris taip ir liko laisvėje. Viskas baigėsi gerai. Tik nežinau kur aš. Bet tai ne klausimas. Greičiau atsakymas. Trumpas? Bet ilgai sugalvotas. Praeityje daug tardavausi su agrastu. Jis protingas. Tik žalias. Jei suprantat ką noriu pasakyti. Todėl šįkart patylėsiu. Tyliau. Galit pažadinti žvėrį. Bet jis miega. Blogiau nebūna.

{išspausdinta Delfi.lt Plunksnos Brolijos skiltyje}

simbolių kalba prabyla simboliais nutildanti lietaus rasa raudono kraujo pašvaistėmis žudo vienetus kitomis rankomis pamatytą pasaulį ar jo vaizdą iškonstruotame ežero dugne jų akys sutinka viena kitos nematydamos jausdamos ir pavargusios nenutildoma tyla smegenų garsais sugrąžina pajuoką stengdamasi apčiuopti nuo rankų pasislėpusias odos skiautes kraujo labirintuose kruvinos mintys čiulpia organais pavirtusią gyvenimo žaliavą atskildamas ir susiliedamas išsprūdusio žodžio veidmainiškumas ne kaukė ne paveikslas ne pieštas bet tampantis akimis sukurto sakinio blogis kopijuoja save savyje kitus kitais ryškios spalvos ir šokis dviems atliekamas vieneto vieno vieneto dviejuose veidrodžiuose sunkiais rėmais tyla atpasakoja savo kalbą negalėdama tylėti kituose kurie kalba daug daug pasako per tyliai kad nesuprastum nieko arba daugiau nieko negalėtum pasakyti rodydamasis sapnuose veidais nepanašiais į tuos televizoriaus ekranuose didelėse aikštėse su daug kolonų ir nuostabiais kvapais širdies balsas virsta dūžiais stipriai lėtėjančiais ties posūkiu į sustojimą mes kalbamės apie save savimi pasitenkinančiais žodžiais plyšta ritminės pulsacijos ar glamonės monitoriaus gelmėje išsiliejančios bangų mūša tonizuojančiame dušo burbule lūpos išsipučia ir sprogsta dingstamumo dinamikoje jos ir jie mūsų veidais prašo paskolinti kitai nakčiai kitais tikslais mes sukeičiame vaidybą su ja pačia todėl kažkam ima trūkti oro ir trupučio dvejonės kad uždusčiau laidojamas virš duobės po dešine nuo skaitytojo bibliotekoje tarp elektroniniais signalais virtusių antrinių formų dejonės ir pastabos apie jas virsta sakiniais paskolintais algirdui tiksliau algirdas javtokas kaip išgalvotas personažas ima juoktis eilučių bedugnėse kažkas atsisuka į objektą kurio nykimas tirpstančiame suvokime apie žvaigždes ir lietų jose aš tik pasitikslinu ir ji pašaukia vardu jį akimirkoje kurioje nebuvo mūsų su tavim kartu nebuvo ir jų bet jie kentėjo tai verčia sugrįžti pasitenkinus iš naujo ir išeiti pasigražinus dideliais simboliais bet galinga jų aritmetika įtikina pradėti viską nuo pradžių sunaikinant viską dar kartą mes mėtomės peiliais ir degtukais gal sklidinais žodžiais išvedžiotais po tuščią kambarį jausmais kurių konservuotas santykis išlieka nesikeisdamas veidu su kitomis kaukėmis tik paryškindamas vidinį makiažo sluoksnį po storais raidžių patalais ji paklausia ar žvaigždėse lyja jis tyli nes žino atsakymą kuris išduoda paslaptį jos nebuvimą tyloje kai rėkianti kraujotaka nepaliaujamai trykšta laiko fontanuose nes ji myli jį mirštant savyje kai gatvėse šalia skaičiais sustojusių rodyklių paliekamas laikas ir jo atsakymas kaustančioje žvilgsnio nuojautoje ji bėga baimės koridoriais į šaltyje pražystančias orchidėjas matydama save dviejuose veidrodžiuose kurie reikšmingai susižvalgo nesidulkindami tik laukia įtampos skersvėjų raudonose lūpose nusileidžia mėnulio įprasminta žvaigždė ar gėlė ornamentuose tarp saugių sienų ir švelnių rankų pjaustančių save į skardžiame gėlių juoke užsimerkiančias mėnulio akis mes matome ir girdime atsakymą kai žvaigždėse ima lyti elektra pažadina pūvančių kūnų geismą išeiname iš savęs ieškodami tavo aprašymo su paveikslėliais ir instrukcijomis susibadžiusia amžina kasdienybe ji paklausia kodėl jis miršta ir ryškiai raudonoje šypsenoje supjaustytos žvaigždės ima lyti mėsa

no b moll

{išspausdinta Delfi.lt Plunksnos Brolijos skiltyje}

vakarykštės dienos tapatumas sau pačiai priminė gyvenimo monotoniją ėjimo į niekur metafora mintyse susiskaldė į milijonus bereikšmių ženklų niekad nesibaigiančiame laikiškumo nebuvime
mes stovėjome galimybių stotyje kur visada ir viskas išsireikšdavo tikrovės haliucinacijomis laukiančiomis savo eilės pakilti į dangiškųjų vertybių pilnatvę ašarų tuštuma palydinti saulės spindulius švytėjo vaivorykštės forma į neseniai palaidoto vienuolio žingsnių aidą
paslaptis neturi akių viltyje nebėra paguodos žingsniai pavargę nuo savo paties sukelto aido
pasaulis veidrodžio šukėse

žudynių svaigulys apakinęs akis tebuvo dieviškosios valios aktas arba aklas požiūris į gyvenimą kuris jau vakar baigėsi mirties instaliacija kapinių fone
pradžios virsmas atrakcionų parku kreipė praeivių žvilgsnius pasitikti žodžio žudiką sugebėjusį falsifikuoti debesų srautą į niekad nesibaigiančios upės tekėjimą padangių platybėmis
viskas buvo šia diena rytojaus būsenoje mes laukėme traukinio kažkas skubėjo į darbą kažkas ėjo namo visuma kito tvarkingu chaoso žingsniu
klausimams skirtas laikas baigėsi

pražystančios laisvės svaigulys tuščios erdvės lietuje
akys vis skendo žodžių ritmikos keliamam pyktyje kurio prabėgantys garsų pliūpsniai išnykdavo traukinio keleivių ausyse
kartais mano pavidalas susiliedavo kartais kelio šifras tapdavo panašus į nesibaigiančios meditacijos bejėgį savasties siekimą prarandant suvokiamumo galimybės esatį dabar tai nebesvarbu dabartis kaip išsekusių galimybių fenomenas kaukė slepianti grožio mirties bejausmį gyvastingumą
beformis visa dengiantis šešėlio aidas
supynės jūros pursluose likimuose klaidas ištrynė

techninis pasaulio miniatūrų miestas
magija kaip nesibaigiančios isterijos šventovė begalė protingų veidų dėvinčių šalmams skirtas galvas mes niekada nežinojome kelio atgal klausimus išsiaiškindavome stotyje pirkdami bilietus visada pasiimdami grąžą popieriaus pavidalu sutvarkyto tualeto dinamika nenustojo stebinti net ir netekus akyto žvil- gsnio perspektyvos kurioje nuolat paklysdavusios mano akys bandydavo spėti šios dienos rūko laipsnį
narkotizuoti idealizuoti vulgarizuoti veiksmas peraugantis į savitikros laipsnio didėjimą algoritminėje kalbos vienovėje kartais mes juokdavomės visą dieną ir nustodavome tik baigus lyti
tuščia erdvė
minties paradas vandentiekio vamzdynuose nuplaunantis paviršiaus
dulkes suprakaitavusių darbininkų sielos vakuume
tik tavo rankose vandens portreto spalvinė gama tik meilėje nuvytusios lelijos vaisingumo pradas
erdvė erdvė
šviesos palaima ežero dugne tik laimės paukščio lūpose prabilo vaikas mažojo dievo stebuklas rankose nešantis norų išsipildymo naštą
bėgimo asimptotika laikinybės sferoje visiems ir visada praeinančių arba nebaigtuose erdvės tuneliuose

būsena

mirties ieškojimas išversto romano puslapiuose ima kartotis vizualinės geometrijos jausmingumo kontūrais

žodis

baimės siena žvaigždėtame rytojaus danguje paslapties kasdienybė turgaus aikštėje jie arba jie mes arba mes ne egzistuoti kaip stygiaus patyrimas kryžiaus harmonikoje juoko mirtis vaikiškų žodžių skambesyje

aidas

belaisvių šokis pasakų pasaulio gramatinių sluoksnių kaitos perspektyvoje šviesa ir žaidimas vaivorykštė mėnulio tuštumos fone popierinės natos klausos išlavintos aranžuotės realybėje arba be jos žmogus pavadino tylą tašku juokingame patyrimo džiaugsme žvilgsnio ramybė

menas mirė dievo žodyje
menas mirė žodyje daugybės žodžių kalbomis išreikšto dievo vardo juokingai mažos rankos laiko tuštumoj įkalintos vergystės tarną kai realybės vartai mirtingumo kalvės paukščiais skraido jų užduoties mįslingas palikimas protingus veidus elgetom paverčia
šiandien rytoj bet kurioj pusėj

statydamas pasaulį laikas tapo visų nuosavybe džiaugsmas laikiškumui dovanojo laimę tikslingumo kaukėje paslėpęs nerimo kerus nudūrė tėvas brolžudišką meilę dievui liūdesio šešėlis žvilgsnio priešuose draugus suranda knygose teisybę degina slaptažodžių giesmės kerais kryžiuje medinis tampa jausmo svoris padėtas ant svarstyklių degti

dievą nužudžiusios meno formos skendi metaforizuotoje pseudorealybės hipnozėje perteklingos pasaulėžiūros bodėjimasis visa apimančiose tuštumos kronikose laimės prarastis traktuotina kaip meilė balta naktis bereikšmėj formoj skaistybės veidas dulkių siurblyje

žaidimas šachmatais
paklydusios figūros erdvės aibėje ieškančiųjų veiduose grimzdo į protinio pasaulio pinklėmis virtusio saulės spindulio bangas ir vėją prabėgančio dievo akyse gal lūpose sudužusio neono aidas hipnotinės meta realybės galaktikose yra ar buvo ateities žaidimas trijų akių dimensinėje kaitoje gimęs garsas išliejo natomis ko jausti negalėjo stovinčio laiko bevardės kasdienybės melancholijos ribose gyvenančios egzistencijos baimė ir troškulį malšinantis žodžio vandens paveikslas prieš įgydamas pavidalą tapo svetimas dykumoje užmigusio lietaus ašaroms tik naktyje prie tiltais grįsto kelio pabaiga prasidedančio dekadanso uosto var-tuose pakylančių vienatvės paukščių šokio klyksmas

ateities tamsa atvers langus į šešėliais apaugusios tikrovės voratinklį

vėlu
suprast ko nesukūrėm griaudami neigimo tiesą
non b moll

{išspausdinta žurnale Varpai 2000 metais}