senamiestis « WordPress.com Tag Feed

"Niekada nemaniau, kad tokie dalykai gali dėtis palėpėje..."

erephas — Mon, 24 Mar 2008 20:48:42 +0000

Senokai nieko nerašiau. Nebuvo apie ką, o kartu ir nebuvo ūpo prie to rimtai prisėsti - tad dabar reikėtų pasiaiškinti, kas atima liūto dalį mano laiko.

"Palėpė" - tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė "Palėpės".

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite - "Literatūra ir menas"

Nuo to laiko "Palėpėje" gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia "Palėpės" premjera - "Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje", kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną "Badas".

Bet tai - tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai... "Palėpė" neturi teatrams įprastos salės - jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos - jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti - ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį "Palėpė" rodo spetaklį "Dangaus Keleivis" pagal Edmond Rostand pjesę "Sirano de Beržerakas", kurios premjerai Paryžiaus "Port Saint Martin" teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume "Mes kartu" spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai - už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į "Palėpę" - juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė - dvi su puse valandos.

Apleistas vienuolynas arba "Satanhaus'as"

maybely — Fri, 30 Nov 2007 16:59:14 +0000

Bevaikštant po Vilniaus senamiestį, pasukus viena iš gatvelių vedančių link Dominikonų gatvės akį patraukia didžiulis niūrus pastatas, didelėm skylėm vietoj langų, aptvertas tvora. Ilgaamžis vienuolynas turi savo istoriją. Pasakojama, kad Dominikonų vienuolynas nuo pat įkūrimo 1501 m. turėjo labai didelius dviejų ar net trijų aukštų rūsius, o juose iš viso buvo palaidota apie keturis tūkstančius žmonių. XVIII a. maro epidemijos metu, kai žmonės mirdavo tiesiog gatvėse ir jų nespėdavo laidoti, kūnus tempdavo ir sumesdavo tiesiai į kriptą pro rūsio langus. Kalbama, kad Dominikonų vienuolyno požemiai buvo labai ilgi ir vedė net iki Pilies gatvės. Po 1863 m. sukilimo carinė valdžia nusprendė juos užmūryti – manyta, kad jais galėjo naudotis sukilėliai. Saugoti įėjimų į požemius buvo pastatyti kareiviai. Naktį vienas jų susidūrė su požemių vaiduokliu, baltai apsivilkusiu vienuoliu, tiesusiu į jį rankas. Nuo to laiko daugiau niekas nebūdėjo požemiuose ir atsisakė artintis prie Dominikonų vienuolyno.
Šiandien vilniečius šiurpina kitos istorijos susijusios su šiuo pastatu. Nuo 1993 m. kuomet iš čia išsikraustė kelerius metus gyvenę dominikonų ordino nariai, pastatas tapo apleistas. Buvęs vienuolynas pasidarė populiaria jaunuolių susibūrimo vieta. Satanhausu pravardžiuojame pastate vyksta orgijos, neva viename iš anto aukšto patalpų yra akmeninis altorius prie kurio vyksta aukojimai. Kitų metų pabaigoje, pastatą žadama renovuoti, tačiau ateinančią žiemą, pavasarį ir galbūt vasarą, jis dar tarnaus benamiams ir pramogų ištroškusiam jaunimui.

[gallery]

Prašymas

erephas — Sun, 21 Oct 2007 21:58:33 +0000

Kažkaip neseniai vaikščiodamas po senamiestį aptikau paminklą Šv. Kristoforui, Vilniaus globėjui. Sujaudino:

Prašau.