Jau kelios dienos jaučiuosi taip, tarsi kiaurą dieną būčiau tampius bulvių maišus. Na, tampiau ne maišus. Ir ne bulvių. O savo akių šviesą jauniausiąją dukrelę. Ji ir šiaip buvo nemiegalė: kai gimdymo namuose jos "kaimynė" parpė ir parpė, ji tai atsimerkdavo, tai kniurkdavo, tai pykdavo...žodžiu, aktyvistė. Dviejų mėnesių apžiūros metu pediatrė pasakė, kad - kadangi Gertrūda labai gerai miega naktį - nenuostabu, kad ji būdrauja dieną. Ji miega tokiais "cat naps'ais", trunkančiais apie 15-30min. Po to atsibunda su dideliausia ir nuostabiausia pasaulyje šypsena...negali pykt:) O ir šiaip. Paimu maitinti. Šypsosi. Arba valgo valgo ir ima mane kalbinti. Nuostabu ir nepakartojama.

Tiesa, šeštadienį mergina miegojo VISĄ DIENĄ - net kelis kartus ėjau tikrinti, ar ji sveika gyva:) Šiandien jau manau, kad ji ruošėsi šiai demo versijos pabaigai:) Kodėl baigėsi demo versija? Ogi todėl, kad dabar diena atrodo va šitaip:

7.45 keliamės, prausiamės, tvarkomės ir pamaitinu Gertrūdą

8.15 išleidžiame Augustą

8.25 išvežiojame Mortą, Vilhelmą į darželį ir tėtį į darbą

9.10 grįžtam namo

9.10-11.00 (maždaug) Gertrūda miega, o aš - dirbu

11.00 Gertrūda valgo:)

Gertrūdai pavalgius, dar galima tikėtis vienos ramios valandėlės, tai dirbu su ja ant kelių: ji tai šypsosi, tai snaudžia, tai mane pakalbina:) Apie dvyliktą džiaugsmo jau mažoka...Einame gaminti pietų. Su visokiais padainavimais ir pašokimais, keliavimu į vežimą, į kėdutę...ištraukiame iki pirmos. Tada su grįžusiu tėveliu pietaujame iki antros. Nuo dviejų iki trijų - sunkus laikas. Nes mažoji jau pyksta ir nori miegelio, bet...neminga. Anksčiau įdėdavau į vežimuką ir - truputuką pastumdžius - mergina "lūždavo"...Dabar - na jau ne! Vakar turėjau darbų, tai įsidėjau merginą į nešynę ir - atsiklaupus prie kompo - dar iki trijų padirbėjau.

Trečią važiuojam susirinkti brolio ir sesės, grįžtam prieš ketvirtą ir apie ketvirtą grįžta kitas brolis. Na, o tada...Gertrūda dažniausiai prabunda nuo, švelniai tariant, padidėjusio triukšmo. Ir pyksta. O kitiems trims reikia mano dėmesio. Ir daug. Augustas sėda ruošti namų darbų. Vilhelmas - daryti savo "darbelių". Morta - eina žaisti arba "dajyti dajbeju": jai labiausiai patinka knygelės su daug lipdukų: klijuoja juos ir rodo, kokia šaunuolė! Dirbti su berniukais - vienas malonumas. Jie tik pasiaiškina užduotis ir dirba iš peties. Ir dar pasakoja, kokia buvo jų diena. Vienas per kitą. Taip būna tomis dienomis, kai niekur nereikia važiuoti, t.y. nėra būrelių. Kai yra būreliai, tai turime suktis dar greičiau:) Taigi - jeigu norite su manimi susisiekti - tai yra pats netinkamiausias laikas:))))

Mažoji visą tą laiką užminga ir...vėl atsibunda...užminga...vėl atsibunda. Jeigu tuo metu ką nors aiškinu Vilhelmui, Augustas ją supa. Jeigu Augustui - prišoka Vilhelmas. Beje, berniukai puikiai ją užsupa - tik tiek, kad trumpam...Šiandien VIlhelmas buvo namie. Kol gaminau pietus, jis supo Gertrūdą, nes šioji buvo pikta it širšė. Vos Vilhelmas apsidžiaugdavo, kad Gertrūda miega ir liaudavosi ją supęs, mažoji tuoj vėl atmerkdavo akis. Po kelių kartų Vilhelmas jau juokėsi ir sakė (kai liaudavosi supęs): tuoj ji vėl atsimerks...ir juokdavosi, kai ji iš tiesų atsimerkdavo:)

Didysis džiaugsmas būna vakarais. Štai kad ir šį vakarą: užmigdom ją jau kokį 25 kartą. Ir - ką jūs manote - kur buvus, kur nebuvus ji vėl jau atsibudus ir kniurkia...O - neduokdie - nereaguosi į kniurkimą. Tai šiukštu neleistina! Nes jau po keliolikos sekundžių kniurkimas virsta aiškiu reikalavimu, kurio dviprasmiškai suprasti beveik neįmanoma: KĄ NORS DARYKITE PA-GA-LIAU!!! Ir taip - iki maždaug 22val. Tada mergina lūžta ir (su nejaučiamais pavalgymais) miega iki...7.45:)

Bet...skųstis negaliu. Jau daug geriau tokios dienos, nei panašios naktys. Tiesiog mūsų vaikai nėra miegaliai. Ir tiek. Ir netikiu "nelaikyk ant rankų" teorija. Visiškai. Gertrūda iki praeito savaitgalio gražiausiai užmigdavo ir pati, ir vežimėlyje. Jūs man pasakykite, kaip ji galėjo priprasti prie rankų, jei ant jų...nebūdavo 24/7? Hmmm...dar vienas mitas į šiukšlių dėžę. Gal ir gerai. Man patinka demistifikuoti vaikų auginimo mitus. Be to, kada - jei ne dabar - laikyti ant rankų ir glausti prie krūtinės vaikelį?

O atsikėlėme šiandien vėlokai - jau buvo 10val. Man - kai pagalvoju apie motinas ir tėvus, kurie keliasi N kartų naktį - net šiurpuliukai nugara ima lakstyti. Ne veltui sakoma, kad gauni tai, kas būtent TAU skirta, nes man atrodo, kad jau po savaitės laipiočiau stogais arba būčiau iškeliavus į Mėnulį, jei mano vaikas naktimis nemiegotų. O dabar: Gertrūda "lužta" apie 22val, apie 1val pavalgo ir...atkeliauja Dėdė Miegas! Žinoma, dar naktimis mergina vis pavalgo, tačiau nelabai jaučiu aš tuos jos valgymus...Kai vaikai eina į mokyklą, tenka keltis paragintai žadintuvo, tačiau savaitgaliais parpiam iki 10val ir vargo nematom:)

Kur buvus, kur nebuvus pradėjom ruoštis. Augustas iki to padarė dalį savo projekto: kadangi jau Pietų Amerikos valstybės, jų vėliavos ir sostinės jau "perkąstos", čiumpam Europą už ragų. Taigi Augustas iš ryto pasiėmė žemėlapį ir pradėjo - Wikipedia pagalba - ieškoti sostinių ir vėliavų (daro plakatą, kurį pasikabins prie savo lovos, kad būtų galima vakarais su tėte "praktikuotis"). Morta šiandien sumąstė, kad nori eiti su suknele (pats tas oras!), tai užtruko, kol susiruošėm. Vilhelmui taip pat buvom gavę nurodymus aprengti jį tamsiai, o jau prieš keletą savaičių buvom paprašyti atnešti saulės akinius. Gertrūdai irgi teko "perkratyti garderobą", nes tikrai atšalo (šiandien buvo tik 11 laipsnių). Be to, išvažiavom per patį Gertrūdos miegą. Iš vienos pusės - labai gerai (mergina miegos). Iš kitos - išvažiuodama buvo pikta it širšė. Taigi pamaitinau Gertrūdą ir - lietui pliaupiant - lėkėme iš namų į mašiną. Hmmmm....Teisybę pasakius, lėkti ten reikia tik kokius keturis žingsnius, tačiau ir tai pavyko sušlapti. Iš tiesų - lietus nė kiek neaprimo. Atvirkščiai - kartais palėkdavo tokie šuorai, kad o-ho-ho!

Kadangi vyko šventė, eismas aplink mokyklą buvo stabdomas, vadinasi, privažiuoti nebuvo įmanoma. Apsukę vieną...du...tris...ratus ir neradę, kur aplinkinėse gatvėse pastatyti mašiną, nusprendėm, kad Gabrielius privažiuos kaip galima arčiau, o aš su Gertrūda ir Vilhelmu eisim į VIlhelmo klasę. Kadangi Morta - o, stebukle! - mašinoje užmigo, Gabrielius sakė, kad atsineš Mortą, o Augustas padės, jei ką.

Nuėjom į klasę pačiu laiku: 14.45. Ach, koks tas vaikų gražumėlis! Ir, žinote, pastebėjau labai akivaizdų skirtumą tarp berniukų ir mergaičių tėvelių. Visi berniukai atėjo tamsiai apsirengę: Vilhelmas išsirinko tamsiai mėlynus babos Nylės pirktus Spidermen'o džinsus, tamsiai mėlynus golfo marškinėlius ir Augustas atidavė jam savo tamsiai mėlyną labai dailų megztuką bei juodus kostiuminius batelius (abu - nors avėsi tik porą kartų - savuosius išaugo. Taigi Vilhelmui atiteko Augusto, o Augustui...vėl reikia naujų! Kai turi keturis vaikus - nuolat kažkuriam ko nors reikia. Jau pradedu apsiprasti, kad dabar taip bus.) Tai va. Berniukus mamos (arba tėtės) atvesdavo į klasę (grupę), pabučiuodavo ir - paklausę mokytojos vieno ar kito klausimo - išeidavo. O mergaičiukių mamos atėjo nešinos maišeliais, iš kurių traukė jų aprangą (mat mergaitės persirengė - juk neisi tokiu oru su baltom kelnėm ir rožiniais marškinėliais!), pynė kasas ir visaip kitaip dailino. Štai vat kas manęs laukia - baigsis tos dienos, kai vaiką tik pristatai į "tašką" ir eini žiūrėti renginio!

Iki renginio dar buvo likęs geras pusvalandis, tai mes nuėjome į knygų mugę. Kaip aš jos laukiau! Kodėl? Ogi todėl, kad ten parduodamos knygos "iš antrų rankų": mokyklos bendruomenė visą rugsėjį aukoja knygas, kurias per šventę parduoda juokingomis kainomis. Mes nusipirkome du maišus knygų: vien Augustas išsirinko 7 ar 8 knygas (jam pasisekė - šiemet buvo labai daug knygų anglų kalba!), kurios kainavo PO 50cnt. Nuostabu, nes tarp knygų buvo viena, kurią praeitą savaitę buvo galima nusipirkti Augusto knygų mugėje (naujų) už 8.50eu. Štai taip! Taigi "šlavėme" viską, kas pasirodė verta dėmesio. Man labiausiai patikusi knyga - anglų kalba kaip užsirišti batų raištelius (kadangi šiemet pradėsim mokyti VIlhelmą batų rišimo subtilybių).

Po Mugės keliavome į milžinišką palapinę, kurioje vyko kiekvienos klasės koncertas. Vilhelmo klasė pasirodė 15.15. Dar spėjome į jo paralelinės klasės pasirodymą - šie vaidino cirką. Nuostabu! Ir štai...mūsų mažylio pasirodymas. Buvo šiek tiek neramu, nes jis namuose labai jaudinosi, net apsiverkė, kad nenori eiti į jokį koncertą, kad nenori, kad mes fotografuotumėme, filmuotumėme ir išvis...jis nenori rengtis...jam niekas nepatinka...žodžiu, viskas yra tiesiog BLOGIS. Pasisodinau ant kelių, bandžiau kalbėtis, o tas dar labiau įsisriūbavo. Padėjo tik tėtė, kuris pakvietė susišukuoti taip, kad visi iš koto grius pamatę:) Ant scenos VIlhelmas užlipo drąsus ir susikaupęs. Jų pasirodymas buvo...šokis pagal Madonnos dainą. Nepaprastai smagu buvo ir tai, kad Augustas vis mojavo broliui, vis atsisukdavo į mus ir klausė, ar matom, kaip gerai Vilhelmas visą daro, koks jis šaunuolis ir pan. Smagu matyti, kad ir brolis labai nuoširdžiai "serga" už brolį ir jaudinasi ne ką mažiau, nei jis pats...

Labai didžiavomės, kad VIlhelmas taip drąsiai ir susikaupęs pašoko, tačiau kai visi plojo ir šaukė bis! ir po to mažiai kartojo šokį, Vilhelmas pradėjo...žiovauti:) Pavyko tai užfiksuoti, todėl dar ne kartą žiūrėdami šypsosimės...

Žinot, kas buvo įspūdinga? Ogi tai, kad salė "lūžo": net neįtikėtina, kad toks oras nieko neatbaidė! Peršlapę tėvai stovėjo ir sėdėjo šalia peršlapusių senelių, dėdžių ir tetų, kurie atėjo pasigrožėti vaiko pasirodymu ir paremti šią gražią bendruomenės šventę. Viduje vyko tik knygų ir kitų "antrų rankų" daikčiukų mugė, visa kita vyko lauke. Žinoma, buvo palapinės, tačiau visvien...vieni tėvai organizavo įvairius žaidimus, tapė ant veido, kiti - maistą (buvo galima nusipirkti ir bulvyčių fri, ir cukraus vatos, ir čia pat kepamų blynų, ir dešrainių, ir įvairiausių saldainukų)...žodžiu, tikra šventė vaikams. Ir tai dar ne viskas. Tėvų komitetas užpirko tą pripučiamą pilį šokinėjimui, vieną mašinėlių atrakcioną mažesniems vaikams ir tas mašinėles, kur vairuoja patys - didesniems vaikams. Reikėjo pirkti bilietėlius, ir viskas "kainavo" tam tikrą kiekį bilietėlių. Surinkti pinigai keliauja į mokyklos kasą būtinoms mokyklinėms išlaidoms. Tam tikra prasme tai - labdaros renginys, tačiau iš tiesų padeda bendruomenei...pasijusti bendruomene. Kol Gabrielius su berniukais važinėjo didesnėmis mašinomis, įsodinau Mortą į tą mažesnę. Šalia stovėjo mama su mažyliu Babybjorn nešynėje, o aš - su Gertrūda tokioje pačioje BabyBjorn nešynėje. Užsimezgė kalba. Kadangi mama stovėjo kiaurai šlapia (mat laukė vyresnėlio, kol jis važiuoja), pasiūliau jai Gabrieliaus skėtį. Pradėjom kalbėtis ir...paaiškėjo, kad ji - britė. VALIOOOO, galėjau "persijungti" į anglų kalbą, ką nedelsiant ir padariau...(ot, bėgėdė, reiktų juk "treniruoti" savąją prancūzų...) Taip ir pajunti, kad būtent tokios šventės padeda susidraugauti - juk dabar, pamačius ją pasiimant vaiką, jau ir pasilabinsiu, o gal net susitarsim, kad kurią dieną vaikai kartu pažaistų! Be to, jos vidurinėlis (galbūt) kitais metais eis į viena klasę su Morta, nes yra tik keliais mėnesiais jaunesnis. Šiemet jie nusprendė jo dar neleisti ir palaikyti namuose su mažąja sesute Nelly, kuriai, pasirodo, 8 mėnesiai.

Žinoma, vaikai suvalgė ir cukraus vatos, kurią "suko" vienas iš tėvelių. Ar jūs prisimenate tą skonį? Aš tai puikiai. Ir prisimenu, kaip baisulingai jos visada norėdavau...Kažkodėl labai gerai prisimenu kaip ją valgau Kauno zoologijos sode...buvo dar tikrai labai maža. Ir prisimenu tą didžiulį jos "kalną", kurį dideli "tetos ir dėdžiai" paduoda, kai paprašai...Dabar tie "tetos ir dėdžiai" - mano dydžio, o vatos "kalnas" - gerokai mažesnis, tačiau - pačiupus galabėlį iš vaiko - aš pasimėgaudama ragauju...vaikystę...

Taigi Morta apsuko "mažiukų" karuselėje du ratus, o po to prie jos prisijungė porai ratų ir broliai. Kadangi liko vienas bilietėlis, tai visi trys nuėjo prie saldainių stendo ir išsirinko po saldainį už tą vieną bilietėlį. Buvo jau po penkių, ir pradėjo budinėti Gertrūda. Supratome, kad jau laikas keliauti... Be to, jau iš tiesų buvome pakankamai sušlapę ir pašalę, kad galėtumėme sakyti, jog iš tiesų sudalyvavome "ekstremalioje" šventėje!

Įsėdę į mašiną vaikams pasakėme, kad Vilhelmo ir Mortos mokyklos šventės bei VIlhelmo pasirodymo proga turime vaikams siurprizą - važiuojam į Pizza Hut. Nurimus aistroms VIlhelmas pasakė, kad jam šita diena - pati geriausia...

Kodėl vaikai taip mėgsta Pizza Hut? Ogi todėl, kad ten galima gerti...KIEK TIK NORI. Išsirinkti PICĄ. Ir po to valgyti KIEK TIK NORI ledų ir su KOKIAIS TIK NORI IR KIEK TIK NORI priedų. Įsivaizduojate? Jie patys keliauja ir įsipila lašą Pepsi MAX, po to...Fantos, po to...Ice Tea, po to...žodžiu, supratot. Ir dar...PATYS įsideda ledukų! Tas pats su ledais: krauni, kiek tik nori ir renkiesi iš daugybės priedų. Žodžiu, iš ten išvažiuojame tada, kai ledainėje lieka pusė porcijos (nesvarbu, kad tai kokia trečia porcija...) ledų...ir išgerta koks litras limonadų:) Kai tau 2.5, 5.5 ir 7.5 metų tokia išvyka - švenčių šventė! Tokia ir buvo ši diena. Ir lietus visai nesugadino nuotaikos.

VIsi smagumai (bent jau mums su Gabrielium) tuo nesibaigė. Būtent Pizza Hut pamatėme Gertrūdą labai sąmoningai siekiančią žaisliuko ir jį vis nustumiančią:) Tas žaisliukas irgi simbolinis - Gertrūda jį ir krūvą sauskelnių gavo dovanų nuo Gabrieliaus kolegų, kai gimė! Toks mažas ir nereikšmingas žingsniukas žmonijai, o toks didelis Gertrūdai:)

Grįžus pripylėme vonią šiltutėlio vandens ir įkišome į ją VIlhelmą ir Mortą. Jie pažaidė, o po to - jiems plūduriuojant šiltame vandenyje - perskaičiau ir šio vakaro pasaką. Tuo metu Augustas greitai maudėsi duše ir po to ilgai skaitė su tėtė knygą...Atrodo, kad zuikiai užmigo vos padėję savo papurusias galveles ant pagalvių...Tikrai gera diena. Ir džiaugsmas dvigubas, kad vaikams jis asocijuojasi su mokykla: MANO mokykla yra nuostabi, MANO mokytoja mane viso to išmokė...tikrai nuostabu, ar ne?

manau tevai imasi inyciatyvos apginti savo vaikus,nes teisetvarka isikisa,tik kai jau saukstai po pietu.Bet paziurekime kuo baigesi merginos is Jonavos gyvenimas:ogi po traukiniu.Tevas bande spresti humaniskai:per policija,per mokytojus.Koks rezultatas ,tai mergina nusizude.O juk ji taip pat pradzioje patyre psichologini smurta klaseje,poto vizini mokykloje,kreipesi i gydytoja del sukeltos is aplinkiniu depresijos.Ka padare policija,mokytojai,ogi nieko.As manau jeigu tos mergaites tetis pats butu gerai atauzes kaili smurtautojams,jo dukra butu gyva.Kuo baigesi humaniskumas tevo,ogi dukros mirtimi.Ir kas jam dabar is to,kad policija atlieka tyrima,kad nustatys kaltininkus,dukros jau nera.Manau tevai matydami vaiku bejegiskuma,patys imasi priemoniu apginti savo vaikus,nes niekas ju negina prevenciniu budu,tai yra kol nenukencia auka IR DAR: Nuo to, kad isbandziau visus teisinius keliu, geriau nepasidare: visa pusmeti po teismo apklausu abi merginos mokesi kartu, atsirado daug liudytoju, kurie liudijo ka norejo (tai dare net jei tuo metu gulejo ligonineje), mergaite numete 6 kg - ir dabar sveria 45 (budama 14), o kur dar tie kosmarai...
ISVADA: TEVELIAI, KOVOKIT KAIP GALIT - TIK NELIKIT ABEJINGI...

Taigi...ką daryti? Teoriškai reikėtų visų pirma kalbėti su klasės auklėtoja; jei nepadės - su socialine darbuotoja, psichologe, administracija, kalbėti su smurtaujančių vaikų tėvais...imtis griežtesnių priemonių. Bet ką daryti, jei tėvai viską išbando ir...NIEKAM TAI NERŪPI???

SKaitant komentarus, šiurpas nugara bėgioja, nes tikrai LABAI daug pasisakančių teigia, kad taip jiems ir reikėjo. O kas būtų, jei tai būtų jūsų vaikas? Netikiu, kad negražiai pasielgti gali tik asocialių tėvų vaikas. Iš mano sesers pradinėse klasėse tyčiojosi mergaitė, kurios šeima - toli gražu ne asociali. Teko su ja eiti kalbėti...man. Nes mokytoja nedarė nieko (netgi sakė, kad nieko tokio, užsigrūdina vaikai, kai truputį iš jų pasišaipo), mūsų tėvai nedrįso, sakė, gali būti dar blogiau...ėjau aš. Užteko vieno pokalbio, kad mano seserį paliktų ramybėje.

Kartais manau, kad Lietuvoje neužkertame kelio emocinio smurto daigams: darželyje, pradinėje mokykloje. Jei tokio amžiaus vaikas būtų "pagaunamas" tai besielgiant ir būtų pasekmės jis, manau, įprastų elgtis kitaip. Žinoma, tai nereiškia, kad visiškai būtų išrautas tyčiojimasis iš mokyklų, bet apimtis, manau, tikrai būtų mažesnė...Nes dabar man siaubą kelia ir tai, kad vos ne kasdien į blog'ą užklysta žmonės, įvedę į paiešką "patyčios mokykloje". Tai juk kažką reiškia, ar ne???????

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=739 Wed, 17 Sep 2008 16:06:54 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/09/17/vaiku-draugai/ Ar pamenate savo vaikystės draugus? O gal vis dar su jais draugaujate? Teisybę pasakius, mano trys labai labai labai geros draugės ir yra...iš vaikystės. Vieną prisimenu nuo...gimimo, kitą - nuo trejų metų, o kitą...gal nuo šešerių...Kartais atrodydavo, kad...va, su šituo žmogumi tai draugausiu ilgai ilgai, tačiau Gyvenimas pasisukdavo, ir nebūtinai tas žmogus likdavo šalia. O šios draugės liko, nors su viena daugiau nei pusę gyvenimo net skirtinguose miestuose gyvenome... Matyt, yra kažkas tokio, kas lemia, ar būsime draugais, ar ne, ir kiek ta draugystė truks.

Žinoma, vaikystėje draugus dažniausiai parenka tėvai - juk visi pradėjome draugauti su tėvų draugų vaikais. Aš net nebepasakysiu kiek metų maniau, kad viena mano draugė iš tiesų yra mano giminaitė: tiesiog jos tėvai buvo "dėdė" ir "teta", atrodė, ji dar artimesnė nei kai kurie "antros eilės" pusbroliai, kuriuos pamatai tik per didžiuosius giminės suvažiavimus. O ir kažkaip apie tai labai daug nesikalbėjome su tėvais. Žodžiu, kartais draugas gali būti labai artimas visomis prasmėmis.

Taip ir mūsų vaikai: Lietuvoje ir Augustas, ir VIlhelmas daugiausiai draugavo su mūsų draugų vaikais. Tiesa, paskutiniais metais abu berniukai užmezgė draugystes darželyje, pas mus svečiuotis dažnai važiuodavo jų draugai iš ten, su kurių tėvais tik pakalbėdavome telefonu ir susitardavome, kada jie arba aš pasiimsim vaiką iš kitų namų. Pamenu, vieną kartą pas mus namuose viešėjo net 8 draugai iš darželio! Teko kepti dauuuuuuug kotletų:) Tačiau buvo itin smagu stebėti, kaip mezgasi pirmosios savarankiškos draugystės.

Dabar Augustas turi draugą Leo. Pernai jie buvo keturi geriausi draugai, kurie nuolat tarpusavyje aiškindavosi santykius. Šiemet iš Belgijos išvykus Charles ir KeeYun'ui, Leo ir Augustas liko dviese. Leo - labai "gyvas" ir linksmas vaikas, vyresnių tėvų šeimos "pagrandukas".  Augustas šalia jo atsipalaiduoja. Pernai jie nelabai daug kartų viešėjo vienas pas kitą, tačiau šiemet jau kartą Augustas buvo jo namuose ir susitarė, kad antradienį nakvos vienas pas kitą. Smagu matyti, kaip Augustas džiūgauja, turėdamas gerą draugą. Pernai buvo beužsimezganti draugystė ir su berniuku, su kuriuo jie važiuoja kartu autobusiuke, jis pasikvietė Augustą porą kartų į svečius bei į gimtadienį, tačiau sužinoję (ir išgirdę), kad berniukas keikiasi, tyčiojasi iš kitų vaikų, draugystės nebeskatinome. Ir, žinia, ji išblėso. Šiemet vėl buvo panašus atvejis: Augustas papasakojo, kad autobuse anas taip erzino mergaitę, kad šioji apsiverkė. Sutarėme, kad kitą kartą jis pasakys savo "draugui", kad turės jį "išduoti", jei šis ir toliau taip elgsis:)

Vilhelmui draugystės pradėjo megztis pernai metų gale. Jam iš tiesų reikėjo daug laiko: juk reikėjo išmokti prancūzų kalbą, įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Tačiau metų pabaigoje negalėjome patikėti: vos spėdavo iš vieno gimtadienio grįžti, jau gaudavo kvietimą į kitą. Mergaitės - jam praeinant - vis kalbindavo, o berniukai sakė, kad VIlhelmas - geriausias jų draugas:) Vaikas tiesiog akyse atgijo. Šiemet nemažai jo draugų - paralelinėje klasėje. Iš geriausių draugų (irgi buvo keturiese) jo klasėje liko tik vienas - Guillome (Gijom). Vakar pasikvietėme tą jo draugą pas mus į svečius (juk norisi, kad ne tik pas AUgustą, bet ir pas VIlhelmą galėtų ateiti geriausi draugai). Atėjau jų pasiimti ir...draugas apsiašarojo. Še tau, boba, ir devintinės! Ką daryti? Gerai, kad Guillome brolis - trečiamečių grupėje. Nuėjome visi prie jo mamos ir sakau: gal važiuokime visi pas mus? Morta pažais su Pierre (jam šiandien - treji), Vilhelmas su Guillome, o mes, merginos, išgersim arbatos:) Sakau merginos, nes...Claire irgi turi mažą dukrytę, kuri gimė...liepos 29 dieną! Mergaitės vardas man labai negirdėtas, Victoir. Taigi visi atvažiavome pas mus į namus.

BUvo įdomu žiūrėti, kaip vaikai "įsivažiuoja". Pierre, atrodė, čia jau lankėsi bent jau 500 kartų: nuėjo prie žaislų, ėmė žaisti - vis pažvairuodamas į Mortą, ką veikia ši. Morta žaidė šalia. Taigi jie elgėsi taip, kaip ir dera tokio amžiaus vaikams: lyg ir kartu, tačiau kiekvienas savo žaidimą. Vilhelmas su Guillome įsivažiavo pamažiukais, tačiau greitai jie jau lakstė į lauką-iš lauko, aukštyn-žemyn. Jeigu Pierre ateidavo ir garsiai pareikšdavo, ko nori, tai Guillome ateidavo ir tyliai tylutėliai šnibždėdavo mamai į ausį.

Smagiausia, kai vaikai išsitraukė žaidimą "Alkani begemotai". Jei neturite tokio žaidimo, o turite vaikų, labai rekomenduočiau. Šis žaidimas patinka ir Mortai, ir Augustui...ir vyresniems Augusto draugams! Žodžiu, tai vienas tų žaidimų, kur patinka ir mažam, ir dideliam, nes yra paprastas, greitas ir nuotaikingas. Va, čia radau jo reklamytę:

Vienintelis minusas - kai vaikai žaidžia, sunku susikalbėti, nes jie krykščia iš džiaugsmo, o begemotai garsiai čepsi savo plastmasinėmis burnomis!

Mes - gerdamos arbatą - kalbėjome apie darbus. Pasirodo, ir ji dirba namuose. Pritarėm viena kitai, kad sunkiausia - atsisėsti ir pradėti, nes visada yra kitokios veiklos:) Ji - dizainerė, kaip supratau, padaro vaikų kambarius nuo...iki. Kai "įlindau" vakare pasižvalgyti, man labai patiko. Daugiausiai su ja kalbėjome apie mažąsias. Kadangi vienu momentu abiems merginoms būtinai reikėjo užkąsti, susėdome maitinti pakalbėjome apie maitinimą. Paklausiau, kodėl seselė buvo man minėjus, kad Belgijoje - mažai ilgai maitinančių motinų. Ji sako, jog gali būti, kad jos nori, kad vaikelis...naktį būtų ramesnis. Pasirodo, jos duoda mišinuką, o į tą mišinuką dar įdeda...miltų, kad būtų sočiau, ir vaikas ilgiau miegotų naktį. Gerai, kad sėdėjau...o tai būčiau iš koto išvirtus. Sakau: o jos bent girdėjo Pasaulio Sveikatos Organizacijos rekomendacijas, kur rekomenduojama iki šešių mėnesių kūdikiui duoti TIK motinos pieną???? Sako, aišku, kad girdėjo, bet daro...kaip patogiau. Štai taip. O mes sakome, kad baisu, jog LIetuvoje dar "klijukais" vaikus maitina ir kaltiname "tamsųjį 50metį". Pasirodo, čia ne ką šviesiau:)

O kalbant apie draugus...noriu, kad į mūsų namus vaikų draugai ateiti norėtų, noriu girdėti vaikų balsus kieme ir krykštaujančius viduje. Be to, juk sakoma, kad jeigu leidžiate vaikams kviestis draugų, kai jie maži, jie norės jų pasikviesti ir paauglystėje (o ne "pabėgti" iš namų): geriau sėdės savo kambaryje, miegos miegmaišiuose ir kalbės iki paryčių ir netgi...pagamins sau ir jums vakarienę! Manau, kad tėvams tai tik naudinga - juk kaip smagu žinoti, kur ir kuo užsiima jūsų paauglys...ir dar smagiau žinoti, kad jis linksmai leidžia laiką! Gal taip nebus...bet verta pabandyti:)

Kadangi daug mūsų draugų dar neturi savo vaikų (nors jų gretos grėsmingai retėja), tai mūsų vaikai mano juos esant ir savo draugais! Gal kartais ir "susinepatoginam", kai Augustas sako, kad mūsų draugai - jo draugai, tačiau nusiraminau perskaičiusi, kad tokie - suaugę - draugai labai naudingi vaikams: jie gali daug iš jų išmokti, gali norėti būti tokie, kaip jie. Teigiama, kad tokie vaikai turi geresnius santykius su suaugusiais ir...net su tėvais!

Žodžiu, perskaityta literatūra tik patvirtino tai...kad draugai yra labai svarbu. Manau, kad tėvams labai svarbu padėti vaikams išmokti būti gerais draugais ir skatinti bei puoselėti jų pirmąsias draugystes...ką žinosi, gal jos bus tai, kas padės ištverti sunkias akimirkas ir pasidalinti džiugiomis;) Ir nors kartais atrodo, kad ir taip namuose nebėra vietos, o stogas kilnojasi nuo triukšmo, tačiau...atsivežus dar porą piratų ar princesių (o gal ir tų, ir tų) triukšmingiau nebebūna, o - matydamas vaiką džiugiai leidžiantį laiką su draugais - ir pats nejučia imi šypsotis:)

O kaip jūs? Ar ribojate savo vaikų draugystes? Kaip padedate susirasti draugų?

Šią istoriją prisimenu dažnai. Ypač, kai galvoju apie senelius: juk kartais seneliai ir anūkai gyvena tame pačiame mieste, tačiau ryšys yra menkas arba jo išvis nėra. Prieš kokį mėnesį labai "karštai" diskutavome su pusbroliu: aš sakiau, kad toks ryšys yra labai svarbus, o jis teigė, kad dar geresnį ryšį vaikas gali turėti su tėvų draugais ir tai, kad nėra ryšio su seneliais (tuo labiau su proseneliais) - nieko tokio.

Žinoma, vaikai užauga. Ir užauga laimingi, jei juos myli tėvai, jei supa profesionalūs pedagogai, jei turi draugų ir jaučiasi saugūs. Tačiau iš tiesų koks turtingas yra vaikas, jei  artimi yra ne tik tėvai, bet ir seneliai...o jeigu artimi dar ir proseneliai! Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikai pažino daug prosenelių. Gaila, kad iš mano pusės - tik vieną, tačiau džiugu, kad iš vyro - visus keturis. Nors viena promočiutė iškeliavo Anapilin, tačiau Augustas su Vilhelmu ją puikiausiai prisimena ir sako, kad ji labai skaniai gamino valgyt:)

Šiemet pirmą kartą pajutau ir tai, kad mano tėtė pažįsta mano vaikus. Na, žinote, vyresnės kartos vyrai nebūtinai yra aš-einu-tėvystės-atostogų tipo tėčiai:) Kai tėtė parvežė vaikus po jų atostogų Lietuvoje ir iki išnaktų pasakojo įvairius dalykus...tiesiog pajutau iš smulkmenų, kad jis pirmą kartą žino įvairius jų "niuansus", kuriuos, teisybę pasakius, gali pajusti tik iš tiesų leisdamas laiką su vaiku. Buvo labai gera... Ir, žinote, kas juokinga? To niekada nejutau, kai gyvenome LIetuvoje ir matydavomės tikrai daug dažniau.

Prisiminti tai paskatino tai, jog šiandien pusdienį praleidome kartu su vaikų promočiute, vyro močiute. Ji pirmą kartą matė Gertrūdą, atvažiavo su pilnu krepšiu gėrybių: vaikai pilnais žandais kapojo keptą vištą (juk jų mėgiamiausia yra "balta" mėsytė!), pasakojo, kaip sekasi darželiuose/mokyklose, o Morta išdainavo ir išdeklamavo visą savo repertuarą. Po to visi kibo į pyragą, saldainius ir melioną...mmmmm...Tokiomis akimirkomis gera būna atsitraukti, atsiriboti ir pažvelgti į situaciją iš šalies. Ir dar šiandien pagalvojau: juk iš tiesų tai nė vienam mūsų draugui nebūtų TAIP įdomūs tie vaikų pasakojimai...nė vienas taip "nesvaigtų" girdėdamas Mortos dainuojamus Du gaidelius ir neimtų pritarti...Močiutės, seneliai, pro-seneliai ir pro-senelės yra būtent tie, kurie...taip daro! Tai tarsi tėvų meilės tąsa.

Dar tada mūsų diskusijoje pusbrolis pasakė, kad jam visiškai dzin, kas buvo mūsų giminaičiai prieš 100 metų, kokie jų buvo vardai, ką jie veikė. Jam daug svarbiau žmonės, kurie supa DABAR. O aš pagalvojau, kad man svarbu. Ne veltui visiems vaikams antrus vardus davėme giminės...ir nebūtina gyventi praeitimi, kad ją gerbtum. Man atrodo, kad jei giminėje buvo žmonės, kuriais gali didžiuotis, jie gali būti įkvėpimu... Ir nebūtinai jie nuveikė "kažką tokio". Man užteko žinoti, kad mano mamos močiutė Sofija buvo jai labai artima, kad labai ją mylėjo, globojo...ir Mortai davėm antrą vardą Sofija. Gertrūdos antras vardas - Elena, o tai - nepaprastai vyro mylėtos ir jį mylėjusios močiutės vardas... Tai tarsi meilės tąsa, to, kas geriausia, perdavimas ateičiai... Žinoma, čia jau metafizika, bet juk jausmų pasaulis yra labai svarbus.

Kai šiandien su vaikų promočiute vaikščiojome parke, pagalvojau, kad džiaugiuosi, jog vaikai gimė mums esant jauniems: mes kaip mes, tačiau su seneliais jie stato namus medyje, renka vaistažoles ir verda arbatas, kurias po to geria pavėsinėje, kuria pasakas, eina į kino filmus ir dalinasi paslaptimis palėpėje...o su proseneliais žaidžia šachmatais, eina į parką, gaudo varles ir iš pirties lekia į ežerą:) Ir galbūt tai nieko nepakeis jų gyvenime, bet neabejoju, kad tą gyvenimą praturtins:)))

Dar apie anūkų ryšius su seneliais čia ir čia.

Jau vasaros pabaigoje vis sukau galvą, ką darysime, kai prasidės berniukų baseino užsiėmimai. Pernai eidavome visi keturi: aš su Morta eidavau į baseinėlį vaikams, iš pradžių į pamokėlę išeidavo Vilhelmas, po to - Augustas, po to dar pasipliuškendavome visi ir...keliaudavome namo. Keliones į baseiną baigėme birželio gale: baigėsi mokslai ir jau buvo likęs tik mėnuo iki Gertrūdos gimimo.

Grįžus vaikams iš atsotogų Lietuvoje, užrašėme vėl į baseiną. Vakar buvo pirmoji pamokėlė. Taigi jau nuo pat ryto nerimavau ir vis bandžiau sugalvoti, kaip efektyviau nuvažiuoti į baseiną su mėnesio kūdikiu (kurio dar nenoriu kišti į chloruotą baseino vandenį, nes jis kūdikiams nepritaikytas), 2.5 metų mergina ir 5 ir 7 metų vaikinais. Visi su savo poreikiais... Visiems dar gali prireikti mano pagalbos. Pagalvojau, kad šįkart pabandysiu - jeigu bus katastrofa, tai galvosiu planą B.

Susidėjau viską dar tol, kol vaikai buvo mokyklose. Parsivežus Mortą ir Vilhelmą iškart juos pamaitinau, kad nevažiuotų išalkę. Esmė ta, kad Mortos ir VIlhelmo mokyklėlė baigiasi 15.25, Augustas iš mokyklos grįžta 16.00, o jau 16.30 VIlhelmui reikia būti vandenyje - prasideda pamokėlė. Taigi reikia ne tik viską susiruošti, bet ir daryti viską labai efektyviai, kad spėtumėme nuvažiuoti laiku. Kol vaikai valgė, pamaitinau Gertrūdą, kad būtų soti ir patenkinta, kai važiuosime;) Morta net spirgėjo iš džiaugsmo, kad vėl važiuojame į baseiną, o man vis dar buvo neramu.

Vaikams pavalgius, iškart nuėjome ruoštis. Tuo metu grįžo Augustas, pasidėjo kuprinę, pasiėmė užkandėlę į mašiną ir išvažiavome. Nuvažiavome 16.15. Augustas pasiūlė Vilhelmui iškart eiti persirengti - jis jam padėtų, tačiau pamačiau, kad mažajam jau kaupiasi ašarėlės. Tada ir sakau: zuiki, pasirink: arba stovime eilėje su mama, mama tau padeda, bet tada pavėluoji į pamokėlę, arba dabar eini su broliu. VIlhelmas pasirinko būti su mama ir pavėluoti. Taigi visi penkiese atstovėjome eilėje. Ačiū Dievui, Gertrūda nepradėjo pykti, o Mortai pasirodė, kad tąkart verta stovėti prie mamos!

Taigi susimokame už įėjimą (čia - nepatikėsite: suaugęs moka 2.5eu, o vaikas - 2eu. Viduje - trys baseinai: vaikams iki 6 metų, tada toks nedidelis baseinas (kur vyksta berniukams pamokos) ir jau normalus baseinas. Yra pirtis. Jacuzzi. Ir gali būti KIEK TIK NORI. Kodėl tokia kaina? Ogi todėl, kad savivaldybė skatina žmonių sveikatinimą, todėl subsidijuoja. Vat taip. Čia nėra Siemens arenų, tačiau yra baseinai, į kuriuos gali vaikščioti visi vaikai ir daugybė būrelių (pavyzdžiui, už vaikų baseiną - iki naujų metų - mokame po 35eu; už vaikų dailės užsiėmimus (2val savaitėje) - apie 70eu pusmečiui ir t.t. Vat tokią paramą šeimoms ir vaikams aš suprantu!) ir keliaujama į persirengimo kabiną. Vėlgi - pagalvota apie šeimas su vaikais. Yra persirengimo kambariai vyrams, moterims ir...šeimoms su 2 vaikais ir daugiau. Įgužame į kabiną visi ir dar su mašinine kėdute (kurioje - viltingai tikiuosi - Gertrūda išbus bent kiek laiko).  Berniukai greitai persirengia ir, palikę viską, išlekia į baseiną. Aš perrengiu Mortą, sutvarkau berniukų rūbus, nunešu juos į spinteles, duodu užkąsti Gertrūdai ir einame į baseiną ir mes.

Gertrūdą su visa kėdute pastatau kamputyje prie mažojo baseino. Grįžta prisiminimai, kaip taip kėdutėje gulėdavo VIlhelmas, kol aš plaukiodavau baseine Jeruzalėje;) Tačiau dabar aš einu ne plaukioti pati, bet su Morta į vaikų baseiną. Labai greitai Mortai manęs nebereikia - ji čiuožia nuo čiuožyklos, lipa ant gyvatės, lenda po skėčiu, nuo kurio bėga vanduo arba bando sustabdyti vandens kriokliukus, kurių pora yra tame baseine - vandens žaidimų aikštelėje! Augustas šiek tiek pabūna su mumis (jam dar nėra pamokos) ir eina į patį didįjį baseiną pasiplaukioti. Viena akimi stebiu jį, kita - Mortą, o rankų paimu jau virkauti pradėjusią Gertrūdą. Tarp savęs ir jos įsikišu rankšluostį, kad ji nesušlaptų (iš anksto apie tai pagalvojau ir ant kėdutės užsimečiau rankšluostį). Kai Mortai reikia pagalbos - įbrendu su visa Gertrūda ir padedu. Kai ne - vaikštom aplink. Augustas parodo keletą savo triukų, pasidžiaugiam. Kai baigiasi VIlhelmo pamokėlė, šis ateina pas Mortą. Abu ima dūkti, Augustas išeina į savo pamokėlę. VIlhelmas pasiūlo Mortai eiti į vidurinį baseiną, nes jam su "lėliukais" nuobodu. Aha...įdomu. Ką gi, einame visi. Aš brendu iki šlaunų, kad būčiau netoli Mortos. Tačiau su ja labai gražiai žaidžia VIlhelmas, o ir ji pati supranta ir klauso, nebrenda dar giliau.

Gertrūdą, matyt, užliūliuoja kaskadų šniokštimas ir vandens garsai. Paguldau ją į kėdutę...miega. Lekiam su Morta į vidurinįjį baseiną ir dar 20 minučių siaučiam su ja: mokau plaukti, visaip tampau po vandenį, šokinėjame (jai patinka šokti į vandenį nuo baseino krašto) ir pan. Vilhelmas mums parodo įvairiausių "triukų", kuriuos išmoko pamokėlėje. Baigiasi ir Augusto pamokėlė. Pažaidžiam truputėlį visi kartu ir skubam namo, nes...šįvakar tėtė eina į tėvų susirinkimą Augusto mokykloje, ir jam reikia mašinos.

Turbūt sunkiausia baseine bus dušas. Kaip gera, kad Augustas jau nusimaudo iš esmės pats - man lieka tik porelė. Gerai, kad Gertrūda rami sėdėjo kėdutėje dušo "užribyje" - gal jai visai įdomu buvo visi tie garai ir tas triukšmas? Ką žinosi... Išsimaudę skubame į persirengimo kabiną, rengiamės. Apsirengti sunkiau, nei nusirengti, nes vaikai dar drėgni, todėl pagalbos reikia visiems. Galiausiai apsirengiame.  Augustas surenka visų maudymosi kostiumėlius, rankšluosčius, sudeda viską į "tašę" ir - pasiėmęs Vilhelmą ir Mortą - išeina mūsų laukti į koridorių. Apsirengiu, pasūpuoju Gertrūdą, kuri vėl snūduriuoja ir einu į koridorių, kur mašinėlėje (na, toje, kur reikia mesti pinigėlį) sėdi šaunioji mano trijulė ir leidžia įvairius garsus, panašius į tuos, kuriuos girdime Formulėje 1.

VIens...du...trys - sėdime mašinoje. Vaikai geria vandenuką, o aš negaliu patikėti: pavargau tai pavargau, tačiau...ĮMANOMA! Vadinasi, baseino klausimas išspręstas. VALIOOOOOOOOOOOOOOO.

]]> http://egidijaus.wordpress.com/?p=101 Wed, 10 Sep 2008 21:42:39 +0000 egidijaus http://egidijaus.lt.wordpress.com/2008/09/11/prasau-ismokinkite-mokykloje-to-kas-man-bus-naudinga-gyvenime/

Ar mokykloje mes išmokstame tikrai to, kas mums bus naudinga gyvenime?

Japonai, prakeikdami sako: "Kad tu gyventum permainų laikotarpiu". Permainų laikai – tai daug galimybių, tačiau mažai stabilumo ir žinomybės. Permainų laikotarpis tikrai sunkus išbandymas švietimo sistemai, nes kuriami nauji stereotipai, naujos vertybės, nauji mokymosi metodai ir t.t. Niekas nežino, kaip bus ateityje, ar sistema sugebės novatoriškai ir koja kojon žengti kartu su mūsų vaikais. Nepretenduodamas į žinovus, noriu pasvarstyti, ko iš tikrųjų reikėtų mokytis šiame 21 amžiuje.

Pirmiausiai, norėčiau pastebėti, kad mokykloje mažai arba visiškai neskatinama kūryba. Pateikiami įrėminti faktai, kurių neleidžiama interpretuoti, subjektyviai suvokti. Viskas remiasi taisyklėmis. Kad ir ta pati lietuvių literatūra. Analizuojant ir interpretuojant kūrinius reikia juos interpretuoti taip, kaip reikalaujama. Jeigu supranti jį kitaip - blogai. Yra išleistos įvairių lituanistų ir filologų kūrinių interpretacijų knygutės, kurių pagrindu mokytojai verčia vaikus suprasti tekstą taip, kaip suprato knygučių autoriai. Remiamasi jų kompetencija ir t.t. Bet vaikai, gyvenantys 21amžiuje turi savo naują pasaulėžiūrą, naują suvokimą, kuris kardinaliai skiriasi nuo to, kurio reikalauja mokykloje. Juk gyvenime yra tokia prielaida: ieškoti, daryti klaidas, iš jų mokytis ir vėl ieškoti... Pas mus už ieškojimus yra baudžiama.

Antras dalykas, mano manymu, gal net svarbesnis už pirmąjį, yra tas, kad nepadedama vaikui suprasti šių laikų vertybių, nemokoma savęs pažinimo pagrindų, nesistengiama kiekviename vaike rasti potencialų genijų. Galvoju, kad šiai problemai išspręsti yra būtini du dalykai. Atsikratyti senų mokytojų, pasenusių savo pažiūromis, užsisėdėjusių, gyvenančių sovietmečio idėjomis. Antras dalykas - neversti visų vaikų mokytis tų pačių dalykų, o leisti kiekvienam pasirinkti tuos, kas jį iš tikrųjų domina ir intriguoja. Tokiu būdų galima vaikui leisti visiškai atsiskleisti jam patinkančioje srityje, tobulintis joje ir, kas gali žinoti, gal jis taps gerbiamu mokslininku ar tiesiog laimingu žmogumi, kuris bus atradęs tikrąjį savo pašaukimą. Elementarus pavyzdys - tarkim, mano svajonė yra įstoti į muzikos akademiją. Tai velniam aš turiu mokytis chemijos, biologijos ar istorijos, jeigu man to visiškai nereikia ir neįdomu? Ugdykite manyje profesionalų kompozitorių ar muzikantą, o ne vunderkindą, kuris nei vienoje srityje nebus pakankamai stiprus ir kompetetingas.

Pinigai, pinigai, pinigai. Šiais monopolistų laikais neįmanoma išgyventi neišmanant apie pinigus. Jie yra visur: mokykloje, šeimoje, televizijoje, žaisluose, internete ir t.t. Visos iškabos tik ir rėkia: "Pirkit mane". Aišku, pradmenis apie pinigus duoda tėvai, kai vaikas prašo saldumyno ar kokio nors, staiga užsigeisto žaislo, o iš tėvų girdisi tik "ne, nepirksiu" :) . Vis gi, dažnai gimę "ne karjeristų" tėvų šeimoje, vaikai ilgiau prabūna mokykloje, o ne bendraudami su tėvais. Todėl ir namuose, ir mokykloje, ypač mokykloje, turėtų būti aiškinama, kas yra pinigai, kokia jų vertė, iš kur jie atsiranda, iš kur tėvai juos gauna ir kodėl jie negali nupirkti užsigeisto daikto. Galbūt gavęs pradmenis, vaikas pradės gilintis į finansus vis labiau ir labiau, ir taps turtingu, finansiškai nepriklausomu asmeniu.

Na, o ar pasidomėjote, kaip Jūsų vaikui sekasi bendravimas su draugais, vyresniesiems - su panelėmis? Blogai? Nėra čia ko stebėtis. Ar jie gauna bendravimo pagrindus apart empiriškai patys išmokdami? O, juk mokytis iš savo gyvenimiškų patyrimų yra be galo sunku, kai niekas nepataria, kai niekas nepalaiko... Manau, kad mokyklose turėtų būti skiriamas didelis dėmesys vaiko charakterio, asmeninių savybių formavimuisi. Įvairių baimių, kompleksų analizavimui ir šalinimui. Juk ar ne pats svarbiausias dalykas gyvenime yra asmeninė laimė? Pripažinimas, draugai, socialinė sauga? Remiantis Maslow poreikių piramide, tik būdamas sotus, apsirengęs, sveikas, gerbiamas, reikalingas ir sociališkai saugus asmuo gali pasiekti aukščiausią poreikių viršūnę - savirealizaciją. Kada visą save gali atiduoti mėgstamai veiklai, veikti tai, ką nori. Tokiu būdu pasiekti stipriausią dvasinį pasitenkinimą. Toks žmogus yra pats laimingiausias. Ar nenorėtumėte, kad ir Jūsų atžala toks būtų?

Kiekvienas iš mūsų turi kažkokių norų, užgaidų, tikslų. Tikslas varo mus į priekį, bet kokia kaina stengdamiesi jį pasiekti. Tačiau ar tikrai mes mokame planuoti? Mokame nusistatyti savo tikslus? Ar vaikai yra to mokomi? Bijau, kad ne, nei namuose, nei mokykloje. O reikėtų. Išmokykite vaiką susiplanuoti ir užsirašyti savo tikslus. Pirmiausiai nedidelius, kad ir iki gimtadienio išmokti 5 eilėraščius. Vėliau sudėtingesnius tikslus ir t.t. Pasiekęs tikslą, vaikas pasijaus tvirtai, savimi pasitikintis, laimingas. Troškimas, galvojimas apie savo tikslą priverčia judėti, priverčia gyventi ir galiausiai materializuojasi. Kuo anksčiau vaikas išmoks planuoti savo tikslus, tuo greičiau jis tobulės ir pasieks aukštą gyvenimo lygį.

Pagalvokite apie tai!

Vakar, 09.09, buvo lygiai septyneri metai nuo tos dienos, kai pakrikštijome savo pirmagimį. Ta proga vakarienei valgėme pyragą. Ir ne bet kokį. MORKŲ. Žinoma, apie šią mistinę sudedamąją jo dalį žinome tik Gabrielius ir aš. Šis pyragas mus jau daugelį metų gelbsti nuo to, kad vaikai nemėgsta daržovių.

Receptą dar seniai seniai man davė kolegė Ruth Anne, kurios vaikas Anders- kaip ir mano Augustas - labai nemėgo daržovių. Taigi šis pyragas gali būti morkų, moliūgų, cukinijų...pabandykite. Gal jūsų nevalgiukas pilnais žandais lapnos šį skanų pyragą?! Beje, Augustas vakar PIRMĄ KARTĄ sako: o kas čia??? Morkos????????????? Aš nudelbiau akis, o Gabrielius nepasimetė: Kaip tu manai, ar mama dėtų į pyragą MORKAS? :) Kadangi Augustas tik nusišypsojo ir suleido dantis (nors dar įtariai apžiūrinėdamas) į pyragą, šįkart dar "praslydom":)

Man - irgi su pasimėgavimu šveičiant morkų pyragą - prieš akis bėgo visų vaikų krikštynų prisiminimai. Beje, mama, visai neseniai atsiutė nuorodą į straipsnį apie krikštynų tradicijas Lietuvoje. Mane nustebino (ta prasme, niekada nebuvau girdėjusi),  kad į krišto tėvus dažnai kviesdavo susituokusius žmones, TAČIAU ne sutuoktinius. Tai pagalvojau, kad nė vieno mūsų vaiko krikšto tėvai nėra pora, tačiau iš visų trijų (kol kas, žinoma) tik dvi krikšto mamos - Anna ir Ramunė - susituokusios. Visi kiti - viengungiai:) Augusto krikšto tėvai -  mano pusbrolis ir uošvio žmona, Vilhelmo - Gabrio draugas ir mano Švediška "mama", Mortos - mano sesuo ir Gabrio brolis.

O štai ir MORKŲ PYRAGO receptėlis:

Įkaitinkite orkaitę iki 200.

Jums reikės:

2 stiklinių miltų

1 šaukštelio sodos

1.5 šaukšelio kepimo miltelių

1/2 šaukštelio druskos

2 šaukštelių cinamono

4 kiaušinių

pusės stiklinės aliejaus (gero, nes kitaip jausis skonis ir kvapas)

pusės stiklinės cukraus (recepte - trigubai daugiau, tai žiūrėkite, kiek JUMS reikės)

3/4 stiklinės pieno

3 stiklinių LABAI GERAI smulkintų morkų (moliūgo, cukinijos ir pan)

Viename dubenėlyje sumaišykite miltus, sodą, kepimo miltelius, cinamoną, druską. Kitame gerai išplakite kiaušinius, aliejų, cukrų ir pieną. Iš "sausojo" dubenėlio viską supilkite į "šlapiąjį" ir gerai išmaišykite. Sudėkite morkas ir - supylę tešlą į formą (prieš tai išteptą sviestu arba aliejumi) - šaukite į jau įkaitusią orkaitę. Kepti reikia apie 30-40 minučių. Beje, kai kuriems šis pyragas skanesnis šaltas. Labai tinka su pieneliu:) Skanaus!

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=183 Sun, 31 Aug 2008 14:53:10 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/31/i-keliones-visa-seima/

ŠVEDIJA
Pirmą kartą į didelę kelionę susiruošėme, kai Augustui buvo beveik septyni mėnesiai. Kelionės tikslas – Švedija. Nusprendėme važiuoti automobiliu ir „į kompaniją“ pasikvietėme mano seserį. Kadangi tai buvo pirmasis bandymas keliauti, nusprendėme aplankyti draugus, pas kuriuos aš gyvenau, kai mokiausi Švedijoje. Vyro seneliai paskolino Europos žemėlapį, mano tėvai „užpylė“ benzino į mūsų mašiniuką ir išvažiavome. Sunkiausia buvo tai, kad važiavome spalio pabaigoje – tvyrojo baisus rūkas, vyras vos matė, kur važiuoti, o lauke jau kando šaltukas. Aš sėdėjau mašinos gale su Augustu (juk tuo metu jis dar buvo krūtimi maitinamas kūdikis), tai negalėjau padėti. „Šturmanu“ tapo mano sesuo. Kai nuvažiavome į Gdynią, abu sakė, kad vis dėlto buvo baisu. Iš Gdynios kėlėmės į Karslkroną, iš kurios po to važiavome į Malmę.
Kelionė į Švediją neišgąsdino. Na, gyvenome pas žmones, kuriuos pažįstame, kalbėjome tos šalies kalba, pati kelionė – nors ir su nuotykiais – bet pavyko puikiai. Todėl jau grįžę pradėjome planuoti kitą kelionę.

SKANDINAVIJA
Kita didžioji kelionė buvo kelionė mašina po Švediją ir Norvegiją. Norvegijoje irgi mokiausi metus, pati šalis irgi nemažai išvažinėta, todėl jau iš anksto žinojom, ką norime pamatyti ir kur norime nuvažiuoti. Šįkart važiavome su jau 2m 3mėn Augustu ir 4mėn Vilhelmu (kelionėje jam sukako 5mėn, nes buvome išvykę beveik visą mėnesį). Važiuoti su tokiu mažu kūdikiu nebijojome, nes aš jau prieš keletą mėnesių (kai jam buvo du mėnesiai) darbo reikalais skridau kartu su juo dviem savaitėms į Maskvą (kartu pasiėmiau seserį, kuri jį prižiūrėjo tuo metu, kai aš dirbau).
Šįkart kelionę planavome nuosekliau, nusipirkome kelto bilietus iš Gdansko i Trelleborg‘ą, kad reikėtų mažiau važiuoti jau pačioje Švedijoje. Išvažiovome anksti ryte, kad spėtumėme į keltą ir kad vaikai ryte dar numigtų, ir kelionė jiems neprailgtų. Tačiau...atvažiavę į Gdanską supratome, kad atvažiavome...diena anksčiau. Ką darysi...iš pradžių ieškojome viešbučių, tačiau likę apartamentai buvo labai brangūs. Kadangi vasara buvo šiltutėlė nusprendėme, kad nakvosime mašinoje. Kai taip nusprendėme, patraukėme į Gdanską. Sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – nei aš, nei vyras niekada nebūtume pagalvoję, kad Gdanskas – toks gražus miestas. Gaila, kad mažai apie jį žinojome iš anksto, tai ėjome tiesiog paskui turistų srautus. Vakare pasistatėme mašiną stovėjimo aikštelėje prie pat jūros. Mudu su Gabrieliumi sėdėjome ant pakrantėje, niekur neskubėjome, šalia miegojo Vilhelmas, o Augustas lakstė ir džiaugėsi jūra. Toks idiliškas vakaras buvo tikrai puikus pagalvojus, kad vos prieš kelias dienas baigėme labai sunkų maratoną: Gabrielius bakalauro, o aš – magistro studijas. Tik gan ilgai prieš užmiegant teko įtikinėti Augustą, kad žmonės miega ir mašinoje! Jau Švedijoje savaitei apsistojome sodyboje pas savo draugus, kur kieme buvo didžiulis baseinas, iš kurio vaikus vos ištraukdavome. Ten būdami taip pat važiavome į visokias „atrakcijas“, kurios yra pietinėje Švedijos dalyje : gyvūnų parką, vandens parką, vikingų kapavietę, prie ežerų, aplankėme garsius miestelius ir kurortus, pilis.
Štai taip pasiilsėję, sukaupėme jėgas didžiajai kelionei. Pradėjome kilti į Švedijos šiaurę. Savaitgalį praleidome su dar vienais draugais viename žinomiausių Švedijos kurortų – Striomstade. Po šio savaitgalio keliavome jau į Norvegiją. Norvegijoje mūsų tikslas – Bergenas. Taigi nusprendėme, kad važiuosime vienu keliu iš Oslo iki Bergeno, o kitu keliu grįšime. Žinoma, kelias dienas norėjosi praleisti Osle. Apsistojome pas draugus.
Mūsų Augustas – labai judrus vaikas. Todėl – keliaujant su juo – svarbiausia būdavo jį sugaudyti. Vieniems tėvams bėda, nes reikia vaikus nešioti, o mums būdavo bėda sužiūrėti, kad jis nenukristų, neišbėgtų į gatvę ir pan. Todėl ir objektai, kuriuos lankėme, turėjo būti tokie, kur tinka eiti su judriu vaiku: taigi keliavome i Vigeland‘o parką, aplankėme fontanus, Akerbrygge krantinę ir visas kitas žymias Oslo vietas, pakeliui neaplenkdami nė vienos vaikų žaidimų aikštelės. Mažasis Vilhelmas labai greitai priprato prie klajoklių gyvenimo būdo: BabyBjorn nešynėje jis ir miegojo, ir valgė, ir dairėsi, ir ilsėjosi.
Keliaujant su vaikais, labai svarbu suprasti, kad tikslas yra pati kelionė, o ne kažkoks miestas ar objektas. Todėl reikia pasiruošti nemažai sustoti, važiuoti keliais, kurie bus įdomūs vaikams (ir bus lengva sustoti), turėti mašinoje „priemonių“, kurios užtikrintų saugią kelionę su vaikais. Todėl važiuodami iki ir iš Bergeno mes sustodavome pasigrožėti nuostabiais kalnų ir fjordų vaizdais, išsimaudyti kalnų upėje ar ežere (vienintelis, kuriam nebuvo šalta, buvo Augustas), pasigrožėti Stavkyrkje (medinėmis bažnyčiomis iš viduramžių), aplankyti senovės Skandinavijos dievų muziejų gamtoje, pasigrožėti fantastiškais kriokliais (kuriuos – neįtikėtina! – Augustas dar dabar prisimena), kelio atkarpą ne važiuoti automobiliu, o pasidaryti mažyti kruizą keltu po vieną gražiausių Hardanger fjordų ir t.t. Pakeliui – gausu norvegiškų „hytte“ (mediniai nedidukai nameliukai, kuriuose viskas, kas būtina), kuriose galima apsistoti pernakvoti. Jie taip gražiai įsikomponavę į Norvegijos gamtą, kad, atrodo, ten stovėję per amžius.
Bergenas visiems paliko didžiulį įspūdį. Iš pradžių užėjome į turistų biurą ir ten susirinkome visą informaciją. Aplankėme visas žemėlapyje pažymėtas vietas, tada paklaidžiojome šiaip po miestą, kuriame man jau buvo tekę lankytis keletą kartų – aplankėme norų išsipildymo šulinį, siauriausią (medinę) gatvelę, funikulieriumi pakilome pasižiūrėti į miestą, kurį supa septyni kalnai, iš viršaus. Kadangi mieste vyko kažkoks festivalis, tai dar teko pamatyti žmones, dėvinčius „bunad“ (tautinius norvegų rūbus) ir dainuojančius tautines dainas bei šokančius tautinius šokius. Programa – super! Bergene apsistojome studentų bendrabutyje, kuriuo buvome labai patenkinti, nes: a) visai šeimynai vienos nakties nakvynė tekainavo apie 300Lt, b) bendrabutis buvo labai švarus ir tvarkingas ir c) miesto centre, todėl – mašiną palikę prie jo – galėjome laisvai vaikščioti po miestą tomis dienomis, kai ten svečiavomės.
Grįždami iš Bergeno vėl džiaugėmės viskuo, ką galėjome pamatyti pakeliui. Osle pernakvoję jau greitkeliu ir be sustojimų grįžome į Malmo, kur – ramiai praleidę dar vieną savaitgalį – keltu persikėlėme į Lenkiją, o iš jos – grįžome namo.

ISPANIJA
Kadangi paskutinės „tikros“ (kai buvome išvykę iš Lietuvos ir keliavome) atostogos buvo tada, kai gimė Vilhelmas, nusprendėme, kad, gimus Mortai, galima vėl kažkur patraukti. Mūsų draugams išvažiavus keleriems metas pagyventi į Valensiją, ilgai negalvojome, kur norėtumėme nuvažiuoti. Gabrielius paauglystėje buvo buvęs Ispanijoje, tačiau aš jau keleri metai vis pasvajodavau, kad labai norėčiau ten nukeliauti. Draugų išvažiavimas ten (kurie mus vis kvietė apsilankyti) ir Mortos atėjimas (tai man reiškė atostogas kada noriu, o ne kada galiu) paskatino apsispręsti. Taigi apsisprendėme dar likus geram pusmečiui iki Mortos gimimo, kad 2006-aisiais keliausime į Ispaniją.

PLANAVIMAS Čia norėčiau išsklaidyti visų tų, kurie galvoja, kad mes tiesiog susimetėme viską į mašiną ir išdūmėme, iliuzijas. Išsklaidysiu ir tų iliuzijas, kurie mano, kad mes turėjome daug pinigų ir galėjome sau bet ką leisti. Taip nebuvo. Be to, mano manymu, tai būtų buvę mažų mažiausiai neprotinga. Dabar – ypač išgirdę mūsų kelionės istoriją – daug kas mums sako: na, jūs avantiūristai! (būna ir dar „gražesnių“ epitetų), bet aš manau, kad mes drąsūs, bet protingai. Taigi planavimas. Jis prasidėjo nuo tos dienos, kai nusprendėme, kad NORĖTUMĖME kitą vasarą važiuoti į Ispaniją. Visų pirma, padarėme, kad mūsų kelionė būtų „išsimokėtina“, tačiau nešėmė įnašus ne bankui (kur dar reikia mokėti ir palūkanas), o taupėme. Tam tikra suma keliaudavo į kelionės sąskaitą. Ir tai buvo NEJUDINAMI pinigėliai. (Labai norėjosi juos „pajudinti“, kai šventėmė Naujus Metus – tačiau apsisprendėme švęsti namie; labai norėjosi juos „pajudinti“, kai kelios draugės išlėkė šaltą gegužę su savo vaikeliais į saulėtą Turkiją už „paskutinės minutės“ kainą, tačiau atsilaikėme ir pinigėlių nepajudinome). Gabrielius dar rudenį jau užsiregistravo įvairiose keliautojų Interneto svetainėse ir ten skaitė žmonių, keliavusių į Ispaniją, pasakojimus, uždavinėjo klausimus. Taip pamažu „gimė“ mūsų maršrutas. Jis buvo daug kartų tobulinamas, kai kas buvo išmetama, o kai kas atsirasdavo naujai (beje, paskutinis variantas buvo sudarytas jau Ispanijoje), tačiau esmė ta, kad apie jį buvo nemažai galvojama. Taip palaipsniui pasiskolinome draugų palapinę, nusipirkome čiužinį į palapinę, pompą, miegmaišį (vieną turėjome, o du pasiskolinome) ir t.t. ir pan. Pasiskirstėme darbais – Gabrielius buvo atsakingas už „techninę“ (kaip keliauti, kur keliauti, mašinos sutvarkymas ir kt.), o aš už „praktinę“ (rūbai, maistas, dokumentai, sveikatos draudimas ir kt.) kelionės dalis. Taigi pasus bei sveikatos draudimo korteles darėme laiku, todėl nereikėjo mokėti ir didelių mokesčių.

TREČIASIS ETAPAS: KELIONĖ. Jau iš vakaro viską susidėjome į mašiną, kad galėtumėme atsikelti penktą ryto (laukė ilga kelionė per visą Lenkiją). Pagal sąrašą viską sutikrinome, ar viskas tvarkingai sudėta/supakuota, užmigdėme iš nekantrumo nenustygstančius vaikus ir patys užmigome neramiu miegu. Atsikėlėme, viskas vyko kaip suplanuota ir...prieš akis atsivėrė dar neįveikti 9 000km. Pirmas juokas buvo kai Augustas, nuvažiavus maždaug 50km, paklausė, ar dar toli Ispanija. Prisiminėme „Šreko 2“ asilą, kuris vis klausinėjo, ar jau atvyko. O likus 50km iki sienos laukė dar vienas siurprizas – apsičiupinėjome, kad pamiršome mobilųjį telefoną. O, siaube! KĄ gi, apsisukti lyg ir vėloka. Dar Gabrielius bandė galvoti, kur čia nusipirkus naują telefoną su pildyk kortele, tačiau nusprendėme, kad tai – per brangus malonumas. Teko sugalvoti, kaip pranešti artimiesiems, kad mums viskas gerai – tiesiog pamiršome telefoną. Taigi sustojome Statoil degalinėje ir ten labai malonus darbuotojas leido mums paskambinti tėvams. Tiesa, jie atsiliepė (juk vis dėlto ankstyvas šeštadienio rytas!) labai ne iš karto ir mes jau buvome beprarandą viltį. Pradžiugino ir tai, kad prie degalinės veikė belaidis internetas, tai mes galėjome išsiųsti ir laišką, kad artimieji nesijaudintų (Beje, visos kelionės metu toks dalykas – nemokamas belaidis internetas – pasitaikė dar tik vieną kartą. Še tau ir Rytų Europa!) Kaip ir galite numanyti, susinervinome kaip reikalas. Save raminome, kad dar visai neseniai žmonės keliavo be mobiliųjų (beje, ir mes patys prieš trejus metus) ir nieko baisaus. Taigi pirmą dieną keliavome beveik nesustodami. Kaip tai padaryti su trimis mažais vaikais? Berniukai arba žaidė, arba skaitė/vartė knygutes. Augustas kelionėje perskaitė pirmąją savo knygą – senelio parašytas „Obuolių pasakas“. Buvo smagu girdėti, kai jis pats sau krizendavo iš įvairių juokelių, o grįždamas į Lietuvą net skaitė broliui! Lenkijoje ypač pravertė mūsų nešiojamas kompiuteris – tik berniukai imdavo nenustygti, tuoj pat įjungdavom jiems filmuką (pasiėmėm milžinišką filmukų kolekciją). Taip ir važiavome: skaitydami, žiūrėdami filmukus, žaisdami, nusnausdami, kartais sustodami ištiesti kojų ir užkąsti. Pirmą naktį nakvojome 200km už Vokietijos-Lenkijos sienos Vokietijoje. Išvažiavome su megztiniais, striukytėmis ir šiltesniais batukais (nors norėjau vaikus apauti basutėmis su kojinėmis, tačiau dar tikrai buvo per šalta). Vokietija mus pasitiko labai panašiais orais – tik vėjas buvo dar baisesnis. Gerai, kad bent važiuojant per Lenkiją oras buvo visai saulėtas, todėl galėjome sustoti ir prasiblaškyti. Tačiau Vokietijoje lijo. Ne lijo, o pliaupė! Vaikai pavargę, Gabrielius išsekęs nuo vairavimo Lenkijos keliais – nekoks vaizdelis...Morta tikriausia atrodė geriausiai  Beje, visi labiausiai baisisi, kad mes į tokią kelionę važiavome su 4 mėnesių kūdikiu, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad jai ta kelionė buvo vienas malonumas: visą laiką LABAI netoli mamos, dėmesio (iš VISŲ šeimos narių, nes visi kartu ir visi šalia) – marios, maistas – visada šalia. Ko daugiau gali reikėti, kai tau keturi mėnesiai??? Taigi jau nuo sienos ėmėme ieškoti nakvynės. Iš pradžių labai nesisekė – nusukome į vieną pakėlės miestelį, radome ten viešbutį, tačiau mums pasiūlė kambarį už...106EU. O mes buvome pasiruošę mokėti apie 50EU už vieną naktį. Taigi ieškojome toliau. Savo kelionės viešbutį – Etap – radome miestelyje Dassau. Visi pernakvojome už 35EU. Neblogai, ar ne? Ryte vaikai prabudę žiūrėjo vokiškus filmukus, o aš ilgai maudžiausi duše. GEEEERA. Kelionė tęsiasi. Kai susiruošėme važiuoti toliau, Gabrielius pastebėjo, kad viena mūsų padanga visiškai susileidusi. Teko iškrauti VISKĄ iš bagažinės, keisti ratą ir vžiuoti į degalinę žiūrėti, kas atsitiko su mūsų ratu. Paaiškėjo, kad ratą reikia taisyti...Tai bent...Pirmą dieną telefonas, antrą – ratas, tai kas bus trečią??? Taip mes su atsarginiu ratu tęsėme kelionę. Nuvažiavome iki Strasbūro, kuriame nakvojome pas Mortos (!) draugą Grigą. Vaikams ten buvo svajonių vakaras, nes Grigo tėtė ir mama apipylė juos skanumynais, kurie namuose dažniausiai gaunami tik ypatingomis progomis. Be to, jie visi labai smagiai išsimaudė ne duše, o vonioje! Suguldę vaikus susėdome prie vyno taurės – po ilgos ir varginančios kelionės buvo labai smagu būti namuose. Tačiau tą naktį miegą pertraukė Augusto riksmas. Pamanėme, kad jis atsibudo ir ėjo mūsų ieškoti, tačiau atsitrenkė ir užsigavo ar pan. Gabrielius ilgai jį ramino...Ryte Augustui vis dar labai skaudėjo. Aš – manydama, kad čia sutrenkimas – norėjau jį ištrinti su FastumGel, tačiau a) jam siaubingai skaudėjo b) jis pasirodė alergiškas ir jis visas siaubingai paraudo – teko jį iš naujo prausti. Taigi Gabrieliui teko jį ir aprengti, ir įkelti į mašiną, kad galėtumėme tęsti savo kelionę. Tada dar nežinojome, kad šis įvykis bus baisiausias mūsų kelionėje – taigi trečia diena ir trečias kartas nemelavo – Ispanijos ligoninėje sužinojome, kad Augustas susilaužė raktikaulį. Jis tikriausiai visu svoriu iškrito iš lovos ir pats neprisiminė, kas atsitiko. Tačiau tądien mes dar galvojome, kad jam „tuoj praeis“. Kelionė po Prancūziją buvo fantastiška. Kadangi Prancūzijoje renkamas mokestis už kelius (ir tikrai nemažas), mes nusprendėme trečdalį kelio važiuoti nemokamais keliais. Taigi du trečdalius kelio skutome mokamais keliais ir nieko nematydami – tai galėjo būti bet kuri kita pasaulio valstybė, o tik išsukę patekome į nuostabaus grožio Prancūziją. Važiavome kalnų keliais pro nuostabius miestelius ir net aikčiojome nuo vaizdų įvairovės. Pravažiavome romėnų gyvenvietes, tiltus, akvedukus...viename miestelyje net išlipome...Tylu, gražu, miela, ant akmeninio namo puikuojasi užrašas: 1687 (!). Tiesiog žodžiais nenupasakojama...Vaikai šokinėjo senu grindiniu ir prilipo prie močiutės, kuri vedžiojo savo šunytį. Ši buvo itin maloni ir draugiška. Kažkokia pasaka...ne kitaip. Tądien sustojome jau beveik vidurnaktį viešbutyje Etap Prancūzijos pietuose. Ryte Vilhelmas ir Morta prie viešbučio durų išvydo pirmąją savo gyvenime palmę. (Augustas jau buvo jų atsižiūrėjęs praeitą vasarą Los Angeles). Išaušo paskutinė kelionės diena – tą popietę pasiekėme Valensiją. Kadangi važiavome mokamais keliais, tai pamatėme nelabai daug – tiesiog stebėjome, kaip akyse keičiasi gamta ir oras. Vaikai nusimetė visus šiltus rūbus ir batus, kurie nebebuvo paliesti iki pat kelionės pabaigos...Morta, kuri iš pradžių buvo aprengta kaip koks svogūnas, liko tik su smėlinuku – ir tai visa prakaitavo. Jūs turbūt norite paklausti, kur mes sutalpinome visus rūbus ir kitus daiktus? Mūsų mašinytė – visai ne mikro autobusas, o įprasta keturių durų mašina. BE kondicionieriaus, todėl pietuose langus teko atidaryti ilgam... O rūbus atrinkau atsižvelgdama į tai, koks bus oras. Summa summarum galiu pasakyti, kad VISI vaikų rūbai, kuriais jie vilkėjo kelionėje, tilpo į didelį prekybos centro maišą (dar vienas maišiukas susidarė, kai nusivilkome visus šiltus rūbus). Į kitą didelį maišą tilpo mano ir Gabrieliaus rūbai. Pavyzdžiui, Mortai buvau paėmusi 5 smėlinukus ir keletą suknyčių. Berniukams po keletą maikučių ir šortų. VISKAS. Daugiausiai vietos užėmė palapinė, miegmaišiai, kelios sauskelnių pakuotės bei maistas. Pasiekę draugų namus, džiūgavome. Be to, tie namai atrodė kaip kokia oazė nesvetingos Ispanijos pietų gamtos fone: gražus namelis tarp palmių ir dar gražesnis baseinas. Vaikai buvo pasiruošę šokti į jį tuoj pat! Tačiau visų pirma teko važiuoti į ligoninę. Kol Gabrielius su berniukais uvo ligoninėje,mes, merginos, patraukėmė prie jūros. Taigi Morta pirmą kartą pamatė ne Baltijos, o Viduržemio jūrą ! O sūrumas sūrumėlis! Žinoma, labai nuliūdome sužinoję, kad Augustui lūžo raktikaulis – pirmą akimirką išvis atrodė, kad žemė slysta iš po kojų – juk atostogos tik prasidėjo. Tačiau vakare atsisėdome ir viską ramiai aptarėme. Pagrindinė gydytojo rekomendacija Augustui buvo kuo mažiau judinti ranką. Kadangi jis itin judrus vaikas, tai nulaikyti jį sėdintį vienoje vietoje būtų neįmanoma. Taigi nusprendėme, kad tikriausiai geriausia išeitis – nors iš pirmo žvilgsnio atrodanti beprotiška – būtų važiuoti mūsų numatytu maršrutu. Turiu užbėgti už akių pasakydama, kad mes neapsirikome – Augustas kelionės metu judėjo mažiau, be to, jam nereikėjo kentėti dėl negalėjimo maudytis (jis išmoko plaukti būdamas vos ketverių ir tiesiog iki išprotėjimo laukė kelionės į Ispaniją, kur galės plaukioti tiek, kiek jo maža širdelė geidžia). Penkias dienas pabuvę pas draugus ir apvažiavę Valensijos apylinkes bei pačią Valensiją, mes patraukėme ir toliau. Be to, kaip tik tuo metu ir Augustas ėmė jaustis geriau, tačiau vis dar buvo su įtvaru (jį nuėmėme tik grįžę į Lietuvą). Taigi mūsų maršrutas buvo Valensija – Granada – Cordoba – Sevilija – Gibraltaras ir pajūriu grįžimas į Valensiją. Kelionė buvo fantastiška! Žinoma, karšta buvo kaip reikalas, todėl valgyti nelabai norėjosi. Mes – paragaudami Ispanijos nacionalinių patiekalų ir užkandžiaudami maistu, pasiimtu iš Lietuvos – būdavome sotūs visą dieną. Vaikai itin džiaugėsi, nes kelionės metu aplankė daugiausiai MacDonalds restoranų per visą savo gyvenimėlį (jie kažkaip nepuolė ragauti Ispanijos patiekalų, o nupirkti vaikams meniu už 6-7EU vien dėl to, kad jie po pusvalandžio vėl prašytų valgyti, atrodė neprotinga).Tačiau kaip tik tuo metu buvo trešnių, melionų, persikų ir abrikosų sezonas, kurių buvo apstu ir pakelėse, ir turguje. Mmmmmm...skanumėlis. Tiesiog jokio pramoninio „prieskonio“ nesijautė. Net Mortai priliečiau šviežutėlį melioną prie lūpyčių, o ji kad ims čiulpti! Taigi galima teigti, kad Ispanijoje Morta ir pirmą kartą paragavo ne tik mano pienelio – dar davėm palaižyti ir persiką bei abrikosą, kuriuos ji laižė net drebėdama iš baimės, kad atimsiu! Visų kelionės įspūdžių aprašyti neužtektų nė dešimties lapų...Buvo smagu ir tai, kad nuo karšto oro ir vaisių ėmė tirpti ir mano kilogramai – migdant Mortą vis tekdavo prašyti Gabrieliaus, kad pakeltų man kelnes, o galų gale nusipirkau dydžiu mažesnes – vaje, kaip džiaugiausi! Galėčiau valandų valandas pasakoti apie tai, ką mes pamatėme: Alhambra, Mezquita ir kitus ne tik Ispanijos, bet ir pasaulio stebuklus. Savo rankomis lietėme romėnų statytas pilis, tiltus, maurų rūmus, mečetes bei pirmųjų krikščionių statinius. Labai gerai, kad turėjome nuostabią knygą/gidą po Ispaniją (Rough Guide to Spain), kurios visos kelionės metu beveik nepaleidome iš rankų – toje knygoje buvo ir miestų žemėlapiai, ir Ispanijos istorija, ir lankytinų vietų smulkus aprašymas, ir net rekomenduotinos vietos užkąsti bei nakvoti. Visa tai puikiai papildė mūsų maršrutus. Taigi keliavome per kalnus, per nacionalinius parkus, per baltuosius maurų miestelius bei kalifų ir romėnų keliais – pamatėme tai, ko jokioje turistinėje kelionėje nepamatysi...Jerez de la Frontera miestelyje pirkome vietinio šerio (garsaus visame pasaulyje), Montilla miestelyje ragavome vieno geriausių Ispanijos vynų (ir, žinoma, jo įsigijome), važiavome tokiu kalnų serpantinu, kad plaukai šiaušėsi vos pažvelgus į šoną, pakeliui į Granadą užsukome į urvinių žmonių (!) miestą Guadix, Nerja miestelyje leidomės į olą, kurioje rasti 4 000m.pr.Kr siekiantys piešiniai, Gibraltare beždžionės susidomėjusios spietėsi apie mane, kai aš ant vienos olos atbrailos maitinau Mortą (netoliese vaikščiojo ir mamos-beždžionės, kurių vaikeliai lygiai taip kaip Morta užkandžiavo), o viena jų bandė apčiupinėti Vilhelmą. Važiuodami pajūriu galėjome nevaržomi sustoti, šokti į jūrąar mažame kaimelyje nusipirkti ledų. Gabrieliui labiausiai patiko Granados Alhambra, man – Cordobos Mezquita, o vaikams – Gibraltaro beždžionės. Tačiau kiekviena diena nuo tos akimirkos kai pramerkdavome akis iki tos, kai jas vakare visai be jėgų bet kupini įspūdžių užmerkdavome, buvo nepakartojama. Ar viskas buvo kaip sviestu patepta? Ne visada. Labai sunku buvo statyti palapinę nepaprastai kietoje Ispanijos žemėje, kartais nuvažiuodavome ne ten, kur reikėjo, tačiau viską atpirkdavo įspūdžiai. Vien ko verti pusryčiai ant Viduržemio jūros kranto? Nesvarbu, kad tai buvo dribsniai su jogurtu vienkartiniuose puodeliuose, bet užtat koks VAIZDAS buvo atsivėręs tiesiai mums prieš akis!
Grįžę iš didžiosios kelionės dar savaitę pasisvečiavome pas draugus. Kaip tik tada dar kartą Gabrielius nuvažiavo su Augustu į ligoninę, kur pasakė, kad kaulas gyja gerai, todėl Augustui leidom mirkti (ne plaukioti, bet mirkti!) baseine. Vilhelmas per tą savaitę (nepaprastų Gabrieliaus pastangų ir jo begalinės kantrybės dėka) išdrįso ne tik lįsti į baseiną, bet ir jame plaukioti su plaukmenimis. Kur ten plaukioti! Jis šokdavo į tą baseiną kaip koks senas naras! Morta visa plikšė sėdėdavo kėdutėje ir džiaugėsi vis pribėgančių varvančių brolių draugija. O mes tiesiog „sugėrėme“ visus įspūdžius.
Atgal keliavome per Barseloną, užsukome į Sagrada Familia bažnyčią, pasivažinėjome po miestą ir apžvelgėme visas jo grožybes, o po to...įvažiavome į Prancūziją ir mažais keleliais apvažiavome Provansą. Levandos, cikados, nepaprasto grožio kaimeliai...tokie gyvi, kad net kvapą gniaužė. Ispanijoje vis dar labai gyva ta mauriška dvasia. Net spalva čia kitokia – alyvuogių spalva, tokia dulkėtai žalia (alyvuogių plantacijos gali tęstis šimtus kilometrų). Čia jautiesi svečias. O štai Prancūzijoje pasijutau grįžusi....namo. Vieną dieną praleidome Avignon: Popiežiaus rūmai, bažnyčia, romėnų tiltas – aš svaigte svaigau. O dar sužinojome, kad šv.Morta – Avignon globėja. Taigi važiavau į Ispaniją, ją apkeliavome ir įspūdžiai fantastiški, tačiau įsimylėjau...Provansą. Po Provanso vėl įvažiavome į mokamus kelius ir dūmėme namo. Šįkart ilgiau pasivaikščiojome po Strasbūrą, kuris – vėlgi – nuostabus Prancūzijos miestas ir kurio Katedra tiesiog likome sužavėti (ypač ją norėjome pamatyti po to, kai U.Eco knygoje „Rožės vardas“ perskaitėme, kad tai viena gražiausių Katedrų). Po Strasbūro jau tiesiog dūmėme namo – norėjosi kuo greičiau miegoti savoje lovoje.
Po šios kelionės – kaip ir po kelionės po Skandinaviją – mūsų vis klausė: Ar vertėjo? Gal geriau su mažiais į turistinę – atsiguli Turkijoje prie baseino ir nematai vargo? Žinoma, ir poilsinė kelionė turi savo privalumų, tačiau noriu padrąsinti tuos, kurie svajoja, tačiau nedrįsta leistis į tokias keliones. Pinigų mes išleidome panašiai, jei būtume penkiese keliavę dešimčiai dienų į Turkiją, tačiau atostogavome triskart ilgiau, o pamatėme, na, gal šimtus kartų daugiau...Norintiems pasiryžti noriu pasakyti, kad svarbiausia - išankstinis planavimas, protingas ryžtas ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.

ITALIJA

PO dvejų metų – 2008-aisiais – susiruošėme į (kol kas) paskutinę didžiąją kelionę – slidinėti į Italiją. Vėlgi noras atsirado jau seniai, tačiau vis neprisiruošdavom – atrodė, kad slidinėjimas tokiai didelei šeimynai – brangus malonumas. Pradėjome aiškintis, kurie kurortai yra ir „padorios“ kainos, ir draugiški šeimoms su mažais vaikais. Labai greitai supratome, kad važiuosime į Prancūziją arba į Italiją. Kadangi ir vyrą, ir mane labai vilioja Italija, paieška labai natūraliai krypo ta linkme. Būtent Gabrielius išsiaiškino, kad visomis prasmėmis mūsų šeimynai geriausia būtų važiuoti į Livigno arba Bormio, esančius prie pat Šveicarijos sienos. Aš – po gan netrumpos paieškos – radau nameliuką, kuriame apartamentai išsiskyrė itin nedidele kaina – tik 460eu savaitei už 6 žmoniems skirtus apartamentus. Žinoma, reikėjo važiuoti „ne sezono“ metu, nes tie patys apartamentai sezono metu kainavo trigubai. Taigi kelionei pasirinkome sausio vidurį. Kadangi apartamentai buvo prie pat Bormio, tai, žinoma, buvo aišku, kad slidinėsime ten.
Tada liko rasti slidinėjimo mokyklas vaikams, sugalvoti, kaip darysime su Morta (jai dar nebuvo dvejų), išsiaiškinti, kiek kainuoja slidžių nuoma ir t.t. ir pan. Šios kelionės planavimas jau LABAI skyrėsi nuo pirmųjų kelionių. Visų pirma, į Ispaniją dar važiavome su GPS aparatu, kurį tvirtinome prie nešiojamo kompiuterio. Nebuvo lengva, nes vyras vairavo, o aš turėjau sėdėti šalia ir tikrąją ta žodžio prasme sekti maršrutą. Žinoma, patogiau, nei su žemėlapiu, bet vis dėlto. Žinoma, tai jau buvo DAUG geriau, nei keliaujant po Skandinaviją, tačiau to pirmojo mūsų aparačiuko net negalima lyginti su tuo, kurį įsigijome šiai kelionei. Šis – nukrypus nuo kelio – iš naujo perskaičiuodavo atstumą, nurodydavo naują maršrutą ir t.t. Žodžiu, net negalima lyginti kelionės 2001-aisiais ir 2008-aisiais, nors – kaip bebūtų juokinga – „tais laikais“ geras žemėlapis kainavo ne ką mažiau, nei šiandien – mūsų įsigytas GPS‘as. Visų antra, per tuos metu atsirado daugybė pokalbių svetainių. Jau nekalbant apie tai, kad vien Lietuvos poaklbių svetainėse prisiskaitėm daugybę patarimų, ką ir kaip daryti atostogaujant būtent Bormio. Aš netgi asmeniškai susisiekiau su keliomis moterimis, kurios ten atostogavo, ir gavau naudingų patarimų. Didžiosios Britanijos pokalbių svetainėse radau nuomonių apie slidinėjimo mokyklas vaikams: kurios patiko, kur instruktoriai kalba angliškai ir t.t. Žodžiu, reikia tik pasiryžti praleisti laiko naršant internete, ir kelionė bus suplanuota nuo...iki. Sužinoję, kad maistas ten tikrai pigesnis, nei Briuselyje, nusprendėme, kad neverta jo daug vežtis. Tačiau visvien – kaip po to pastebėjome – nusipirkome per daug!
Tačiau ir ši mūsų kelionė nebuvo be nuotykių (matyt, kitokių kelionių retai ir būna, kai keliauji su vaikais). Prieš pat kelionę visi mūsų trys muškietininkai susirgo, o Gabrielius sugebėjo nukristi nuo laiptų ir stipriai susitrenkti nugarą. Taigi teko imtis „griežtų“ priemonių: kojas mirkėme ir druskingame, ir garstyčių milteliais „pagardintame“ karštame vandenyje, skalavome gerkles ir ėmėmės visų kitų įmanomų natūralių ir nenatūralių priemonių. Be to, tikėjomės, kad Gabrieliaus nugara pasveiks. Tačiau...likus dviem dienoms iki kelionės pakilo temperatūra Gabrieliui, Mortai ir Vilhelmui. Kažkoks siaubas! Kelionės išvakarėse teko sukaupti drąsą ir nueiti pas gydytoją – darysime taip, kaip jis pasakys. Vaikų pediatrė pasakė: važiuokite, čia juk virusas...koks skirtumas, kur sirgs, o dar kalnų oras ir nuostabūs vaizdai greičiau pagydys...Gabrieliui daktaras paskyrė antibiotikų, tačiau važiuoti...irgi patarė. (Beje, kaip tik pakliuvo pas gydytoją – italą!). Žodžiu, išvažiavome į Italiją gan prastu „sąstatu“: Gabrielius, Vilhelmas ir Morta su temperatūra, Augustas – tik ką po ligos. Taigi realiai sveiki tebuvome aš ir Vilhelmo krikštatėvis, kuris važiavo drauge su mumis.
Kadangi šįkart turėjome kelionės tikslą, išvažiavome ketvirtą valandą ryto – kad pusę kelionės vaikai miegotų. Be to, jau anksčiau buvome įsigiję mašininį DVD grotuvą su dviem ekraniukais (mokėjome apie 200 eurų), vaikai išsirinko nemažai filmukų. Taigi, atrodė, kad kelionei esame pasiruošę: vaikai miegos, tada pažais, o – kai nusibos – žiūrės filmukus. Viskas ėjosi it sviestu patepta iki Šveicarijos. Šveicarijoje ir vaikai (bei Gabrielius) pavargo, pasijuto prasčiau, be to, pradėjo snigti. Teko kelias valandas laukti, kol pakliuvome į traukinį, kuris kėlė iš Šveicarijos į Italiją. Temo. Sniguriavo. Kellionė užtruko gerokai ilgiau, nei manėme. Tačiau visi „smagumai“ prasidėjo atsidūrus Italijoje: mus ten užklupo tikrąją to žodžio prasme „amžiaus audra“: ačiū Dievui, kad bent jau turėjome grandines, kurias dar spėjome užzidėti ant padangų prieš sutemstant ir prieš prasidedant tikrai baisiai audrai. Audra buvo tokia, kad kas kelios minutės reikėjo lipti iš mašinos ir gramdyti šąlantį sniegą nuo valytuvų, važiavome maždaug 10km/val greičiu (įsivaizduokite, per kiek laiko įveikėme likusius 30km), Gabrielius jautėsi siaubingai, vaikams pakilo temperatūra – žodžiu, siaubo filmo scenarijus. Ir – lyg mums nebūtų visko užtekę – pries mus važiavusi italų mašina įkalnėje ėmė į mus slysti (juk italai per daug „kieti“ grandinėms! ): gerai, kad už mūsų važiavę žmonės buvo geranoriški, visi iššoko iš mašinų ir nukreipė slystančią mašiną į šalikelę...kitaip dar nežinia, kaip būtume baigę tą kelionę. Nenuostabu, kad – kai galų gale pasiekėme savo apartamentus – griuvome į lovas it negyvi. Še tau, boba, ir devintinės! Atrodė, kad viskas suplanuota iki smulkmenų, bet, kaip sakant, niekada nesakyk niekada. Džiaugtis liko bent tuo, kad buvome viskam pasiruošę: ir tokioms oro sąlygoms, ir galinčioms pakilti vaikų temperatūroms, ir turėjome pakankamai duonos ir pramogų mašinoje, kad vaikai nepradėtų lipti per stogą.
Jau kitą rytą Augustas, aš ir Vilhelmo krikštatėvis Viktoras išvažiavome slidinėti. Beje, jau vien rytui išaušus ir pamačius vaizdus pro langą, supratome, kad tikrai ilgai nesirgsime. Na, gi neįmanoma tokioje fantastiškoje gamtoje sirgti! Ir jau po kelių dienų ant kalno keliavome visi. Mes su Gabrieliumi nusipirkome vieną slidinėjimo pasą: važiuodavome nuo kalno pakaitomis: iš pradžių vienas su Morta, o kitas važiuoja, o po to apsikeičiame. Kadangi kitą dieną atvažiavo ir Gabrieliaus brolis Jonas, tai kartais netgi mes abu galėdavome nuvažiuoti: su Morta pabūdavo arba Viktoras, arba Jonas. Mortai išnuomavome roges, į jas įklojome šiltą antklodę, tai ji – kai nenorėdavo dūkti sniege – sėdėdavo rogutėse, kurias mes užtempdavome į varlinuką, ir ji labai smagiai lėkdavo nuo jo. Tose rogėse Morta miegojo ir pietų miegelį.
Bene labiausiai bijojome dėl Vilhelmo, kuris yra labai nedrąsus. Galvojome, ar jis išvis išdrįs atsistoti ant slidžių. Taigi jam nusamdėme individualų trenerį. Pirma diena buvo sunki: Vilhelmas grįžęs pasakojo, kad daug verkė ir gavo daug šokolado! Tačiau jau antrą dieną jis pradėjo lekti su vėjeliu. Tiesiog širdis dainavo į jį žiūrint. Augustas tik pirma dieną buvo su individualiu treneriu. Antrą dieną užrašėme jį į mokyklėlę, kuri truko visą savaitę – tol, kol buvome Italijoje. Taigi pusę dienos Augustas leido mokyklėlėje, o kitą pusę – važinėjo su vienu iš mūsų. Vilhelmas tuo tarpu – pabuvęs su treneriu – ateidavo pas mus su Morta ir smagių smagiausiai važinėjo varlinuke. Teisybę pasakius, jį vos būdavo galima ištempti pavalgyti. Paskutinėmis dienomis jis jau drąsiai leidosi ir nuo mėlynų trąsų. Augustas – tuo tarpu – skriejo nuo raudonų trąsų ir sakė, kad galėtų ir nuo juodų! Tiksliai nežinom, bet atrodo, kad jie su Gabrieliaus broliu tai ir padarė kartą-kitą.
Taigi ant kalno ateidavome kai tik atsikeldavome ir pavalgydavome pusryčius, o išeidavome jau uždarant trąsas. Jei kas būtų sakęs prieš kelionę, kad taip darysime – nebūčiau patikėjus. Juk vis dėlto vaikams sausio mėnesį tebuvo beveik dveji, beveik penkeri ir šešeri metai. Tačiau vaikai džiūgavo be galo be krašto. Net Mortą būdavo sunku ištraukti iš pusnynu virtusios žaidimų aikštelės. O kiek ašarų buvo, kai teko grąžinti rogutes į nuomos punktą!
Vakarais irgi nesėdėjome namuose: tai pašokdavome iki kokio restoranėlio, tai vaikščiojome po tikrai nuostabų Bormio miestelį (kuris siekia net romėnų laikus), tai vėl prisigalvodavome kokių nors pramogų. O kartais tiesog užsisakydavome picą į namus ir žiūrėdavome filmus, kuriuos atsivežėme nešiojamajame kompiuteryje.
Dabar – kai prisimenu Italiją – prieš akis matau tik nuostabaus grožio gamtą, tiesiog švytinčius vaikų veidus (dažnai išsitepusius šokoladu, nes po pietų VISADA reikdavo išgerti puodelį šilto karšto šokolado!) ir juos lekiančius nuo kalno. Augustas su Vilhelmu – vos spėjus grįžti – jau planavo, kaip važiuosime slidinėti kitais metais. Tikimės, kad sugebėsime ištrūkti. Tik pagalvojome, kad – su tiek vaikų – geriau važiuoti į tą pačią vietą, o ne bandyti kažką naujo. Tiesiog dabar jau viską žinosime, nebereikės vėl iš naujo ieškoti ir klausinėtis. Nes – nors ir perskaitėme įvairių įspūdžių ir pasidalinimų patirtimi – vis dėlto sava patirtis yra sava patirtis. O kelionėse žiemą iš tiesų reikia kuo daugiau aiškumo ir nuspėjamumo. Nors...ką žinosi – gal, artėjant žiemai, ims atrodyti kitaip?

LONDONAS ir DUBLINAS

Šiais metais dar ir turėjome dvi „ilgo savaitgalio“ keliones į Didžiąją Britaniją ir į Airiją. Londone dirba mano buvusi kolegė, kurią jau seniai norėjome aplankyti, o Dubline – vyro kursiokas ir bendradarbis, kurį irgi jau metai kaip žadėjome aplankyti.
Į Londoną keliavome švęsti Naujų Metų ir keliavome savo automobiliu. Į Dubliną dar rudenį nusipirkome lėktuvo bilietus (visai šeimai bilietai kainavo 100eu). Londone praleidome 5 dienas, Dubline – 4. Abi kelionės buvo tiesiog fantastiskos.
Tačiau dėl savaitgalinių kelionių pagalvojome, kad su trim mažais vaikais jos reikalauja šiek tiek per daug jėgų. Nes norisi būti vaikų ritmu, o – kai turi tik kelias dienas – visvien atsiranda tas „paskubėk“ elementas, kas – mūsų nuomone – nėra teisinga vaikų atžvilgiu – juk jie tokie patys lygiaverčiai keliautojai, kaip ir mes! Taigi reikia arba keisti nusiteikimą (ką, manau, labai sunku pakeisti, jei, pavyzdžiui, pirmą kartą lankaisi kokioje nors šalyje), arba keletą metų lukterėti.

KELETAS PATARIMŲ, kuriais galima pasidalinti su tėvais, kurie apasisprendžia keliauti automobiliu su mažais vaikais:
- Kelionę planuokite. Kuo daugiau „nežinomųjų“ išmesite iš sąrašo, tuo didesnė tikimybė, kad viskas bus gerai.
- Išvažiuokite anksti ryte – kai dar vaikai tikrai bent jau kelias valandas miegos mašinoje. Pasiimkite pagalvėlių ir antklodėlių – dauguma vaikų miega ir užmiega daug geriau, jei jiems iš tiesų yra patogu ir jauku.
- Mašinoje turėkite įvairiausių užkandėlių. Geriausia, kad tai būtų kuo mažiau trupios ir teplios užkandėlės. Jei geriate, tai geriau ne iš paprasto butelio, o iš to „sportinio“, su specialiu dangteliu, kuris padeda skysčiui neišsilaistyti. Vaisius nuplaukite ir sudėkite į maišelius. Be to, mes pastebėjome, kad vaikams patinka, kai jie turi kiekvienas savo maišelį – tada nereikia dalintis, nereikia lenktis, kad pasiektum ir t.t. Vaisius nuplaukite, supjaustykite, nulupkite ir pan. – žodžiu, paruoškite valgymui ir – geriausia – sudėkite į dėžutes. Mūsiškiai, pavyzdžiui, mėgsta nuluptus ir supjaustytus obuolius, apibarstytus cinamonu. Ir sveika, ir puiki užkandėlė išalkusiems mažyliams!
- Leiskite vaikams pasiimti mažų žaisliukų, su kuriais jie tikrai žaidžia. Geriausia, jei padėsite jiems išsirinkti. (Nes kitu atveju vaikai kartais pasiima tuos, su kuriais NIEKADA nežaidžia – ne išimtis bus ir kelionė). Važiuodami į Ispaniją, berniukai turėjo po nedidelę kuprinę, į kurią susidėjo mažus žaisliukus, su kuriais smagu žaisti. Nebuvo jokių problemų!
- Kai sustojate, leiskite vaikams išsilakstyti. Tiesiog sustokite ten, kur jie TIKRAI galės lakstyti. Nepamirškite, kad vaikams labai sunku suprasti tokią abstrakciją kaip laikas. Trys valandos ikimokyklinukui (ir netgi pradinukui) gali atrodyti visa amžinybė.
- Jeigu pakeliui nakvojate, leiskite vaikams išsimaudyti, paskaitykite smagią knygą, įjunkite televizorių, nupirkite kokį skanėstą – tiesiog pasistenkite, kad vaikams būtų smagu.
- Jei važiuojate su kūdikiu (ypač vasarą), dažnai keiskite sauskelnes. Ispanijoje mums itin praverte kremas uzpakaliukui (Sudocrem).
- Nepamirškite, kad mašina – ne girežto režimo kalėjimas. Vaikams įdomūs įvairūs žaidimai. Mūsų berniukams Augusto krikšto mama padovanojo nuostabų mašinos žaidimą, kurį vaikai mėgsta žaisti net ir nelabai ilgose kelionėse. Tai tiesiog kortelės su tuo, ką vaikas turi pamatyti: pavyzdžiui, sugedusią mašiną; žalią mašiną; mašiną, kurioje sėdi penki keleiviai; mašiną, kuri ant stogo vežasi dviračius ir pan. Kai pagalvoji – net nereikia tokio žaidimo, juk viską galima sugalvoti ir patiems! Vaikams ir smagu, ir jie užimti.
- Nors jums gal ir nebus labai smagu, tačiau vaikams nepaprastai patinka įvairi vaikiška muzika. Londone nusipirkome keletą vaikiškų diskų – jų vaikai klausė visą kelią atgalios: pritardami, krizendami, dainuodami ir plodami.
- Pasiimkite knygų. Mažesniems vaikams tinka kietais lapais ir su daug paveikslėlių. Vyresni – jei jų nepykina – gali net ir kelias valandas išbūti pasinėrę į fantazijų pasaulį (mūsų Augustas jau nuo kelionės į Ispaniją pamėgo skaityti mašinoje)
- Ilgose kelionėse vasarą tikrai padeda tamsinti langai arba bent jau tie prilipinami „tamsintojai“. Šiltuose kraštuose net ir mažiems vaikams praverčia saulės akiniai (tik – jei jau perkate – pirkite neprastus). Nepamirškite kremo nuo saulės ir kepurių. Mums – kartą apsižioplinusiems – teko ieškoti Augustui tinkamos kepurės po visą Gdanską.
- Turėkite vaistinėlę. Būtinai. Nes – jeigu neprireiks – parsivešite. O – jeigu prireiks – žinosite, kad turite vaistų, kuriems jūsų vaikas nėra alergiškas, kurie jam tinka ir pan.
- Keliaujant su mažais vaikais, visai neprasta mintis yra į mašiną įsimesti puodelį, jei kartais prispirtų reikalas, o negalėtumėte sustoti. Mums puodelis itin išgelbėjo, kai važiavome į Italiją: lauke sniegas, šaltukas spaudžia, tu stovi viduryje niekur, vaikui labai prisireikia...
- Jei leidžia galimybės, nusipirkite nešiojamą DVD grotuvą. Net jei vaikų turite tik du, geriau, jei jis turi du ekraniukus. Leiskite vaikams išsirinkti filmukus, kuriuos jie norės žiūrėti. Ir – jei galite – nupirkite ir/ar pasiskolinkite keletą naujų – paprastai šie dar geriau prikausto dėmesį. Kai jau pamatote, kad vaikams nusibodo įvairūs žaidimai – įjunkite filmuką.
- Jei nakvojate viešbutyje, viską, ko jums reikės tai nakčiai, susipakuokite į atskirą maišelį – tada nereikės raustis po visą mašiną ieškant vieno ar kito daikto. Mes apskritai nieko nepakuojame į lagaminus. Viską pakuojame į prekybos centrų didesnius maišelius: kiekvienam vaikui po vieną. Tada dar paimu vieną tikrai didelį maišą (dažnai šiukšlių) – į kurį dedu visus nešvarius skalbinius, kad nesusimaišytų su švariais. Kai atvažiuojame, reikia tik atidaryti maišelius ir juose – visa vaikų apranga. Visų higienos reikmenims – vėl atskiras maišelis. Ir t.t. Pasirinkite arba skirtingus maišelius, arba užrašykite ant jų, kas kur – tada labai lengvai atskirsite ir rasite, ko jums reikia.
Iš tiesų – pats smagumas yra pati kelionė. Todėl reikia ją taip planuoti, kad visiems būtų smagu. Ar galima teigti, kad smagu keliauti visiems susigrūdus mašinoje, kuri jau po kelių valandų vis labiau panašėja į šiukšlyną, kurioje – nors ir be galo stengsitės išvengti – vaikai verkia ir susipyksta? Argi toks scenarijus vertas atostogų termino? Visų pirma, šeimai keliauti mašina yra DAUG pigiau. Kai kurioms šeimoms tai iš tiesų yra vienintelis būdas keliauti. Taip keliaudamas pamatai tikrai daug daugiau, nei nuskrisdamas iš taško A į tašką B. Visada turi su savimi mašiną, visada gali pakeisti maršrutą, kelionę derinti pagal esančius poreikius – jau nekalbant apie tai, kad iš tiesų į mašiną sutalpinti galima labai daug ką. Apie tai, ką tai duoda šeimai kaip vienetui, net neverta pradėti kalbėti: visi išsikalba, leidžia iš tiesų daug laiko drauge, tiesiog suartėja, geriau pažįsta vieni kitus...o kiek diskusijų kyla!

Kadangi kalbos buvo labai daug - tėtė vis pasakojo ir pasakojo apie vaikų vizitą Lietuvoje, jau po vidurnakčio tėtė atidavė - kaip jis pats pasakė - tėvų ir uošvių dovaną. Dovana buvo nuostabi. Ji buvo maišiuke, ant kurio užrašyta: Yurga. Pagalvojau, kad, va...kažkas nenori būti tiesiog Jurga. O, pasirodo, tas "kažkas" - juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago. Pakabukas man labai patiko: šeši laumžirgiai aplink savo pasaulį, geriantys iš Gyvybės šaltinio. Kaip vėliau pasakė Giedrė: "Tai tavo šeimos talismanas". Gražu, ar ne? (jį rasti galima čia). Galės Gertrūda paveldėti tokį simbolį, kurį sukūrė būtent jos gimimas... Medeina irgi sugalvojo savo dovaną atiduoti išvakarėse: gavau nuostabų žiedą ir auskarus. Bet man kaip smagu...Kažkaip jau keleri metai labai džiaugiuosi papuošalais ir...netgi pradėjau juos nešioti! Tačiau pamėgau...gražius papuošalus. Ta prasme, kad jau geriau be nieko, nei su kičiniu blizgučiu. Norisi dėvėti kažko tokio, kas turėtų šarmo...kažką TOKIO. Ir pradėjau suprasti, kas iš tiesų man patinka: gan masyvūs akmeniniai bei a la keltiški-nordiški papuošalai. Mmmmmmm, kaip gražu...

23-iosios rytą atsibudau...tyloje. Tiesa, pradėjo kniurkti Gertrūda, todėl ir atsibudau, tačiau jau buvo 10 valanda ryto. Nusileidom į apačią...tuščia. Šį tą aprankiojau, kai pro duris sugužėjo visa šeimyna su bordinėm orchidėjom ir šviežutėlėm bandelėm, ir visi užtraukė "Su Gimimo Diena". Vaje, kaip nepaprastai miela...Beje, orchidėjos - concorde (kad aš žinočiau, ką tai reiškia), tačiau man didžiausią įspūdį padarė tai, kad jų pavadinimas - "jonvabalis". Matyt, kažkas su tais laumžirgiais-jonvabaliais man šiemet... Neištvėriau ir pasiaiškinau, ką reiškia laumžirgis simbolių pasaulyje

Mums begeriant kakavą su burnoje tirpstančiom bandelėm, atsikėlė ir tėtė su Medeina. Taigi netrukus jau sėdėjome mašinoje ir dūmėme į...Prancūziją, kur aplankėme Givet miestelį. Man tai buvo labai fainas siurprizas, nes kartą jį pravažiavome, ir man nepaprastai patiko...tai Gabrius atvežė būtent ten. Jeigu spustelėsite čia, pamatysite raudonai "įrėmintą" kavinukę, kur mes valgėme vėlyvus pusryčius - ankstyvus pietus (kamera įtaisyta tikriausiai rotušės lange, nes priešais kavinukę buvo rotušė). Pats miestelis nepaprastai gražus, primena prancūzų filmus. Užvalgėme, pasivaikščiojome po senamiestį, perėjome paupiu ir..patraukėme į Dinant'ą.

Dinante pasistatėme mašiną ir patraukėme link citadelės, t.y. tvirtovės ant uolos virš miesto. Eiti buvo labai smagu: berniukai vis veržėsi vežti Gertrūdą, taigi ilgai netrukus tarsi pasidalino: vienas ėjo/dūko su Mortule, o kitas vežė Gertrūdą. Į citadelę kėlėmės tokiu keltuvu. Vaikai prisiminė, kad panašiu keltuvu keldavomės slidinėti Italijoje į kalnus. Vos užkilome, gidas surinko grupę. Gidas buvo labai malonus - vis išversdavo ir į anglų kalbą. Manau, kad toks gimtadienio šventimas šeimai - pats tas. Visų pirma, visiems diena tampa ypatinga. VIsų antra, įdomu ir mums, ir vaikams. Vaikai daugiau žvalgėsi pro šaudymo angas, lipo ant įtvirtinimų ir pan, o mes klausėme gido ir skaitėme užrašus ant sienų. Įdomiausias buvo kambarys, kur negalima važiuoti su vežimėliu. Antrojo pasaulinio karo metais citadelė buvo apšaudyta ir taip atsitiko, kad visas vienas kambarys...pasviro. Kadangi jame nėra langų, vadinasi, smegenys "neranda" vertikalės, apima siaubingas "nėra pusiausvyros" jausmas. Tik įėjus man pasirodė, kad gidas ir visi prieš mane ėję - pasvirę. Net nemoku nupasakoti. SIAUBAS kažkoks. Mane supykino lygiai per sekundę ir supykino taip, kad turėjau atsiremti į sieną: atgal eiti iškart negalėjau, nes žemyn siauručiais laipteliais leidosi kiti žmonės. Morta supyko,kad aš neinu ir tempė mane eiti tolyn...gerai, kad jau buvo nusileidusi Medeina: ji pasiėmė visus vaikus ir nuėjo tolyn. Aš - vos sulaukusi, kada nusileis paskutinis žmogus - šoviau atgal it kulka. Pasikeičiau su Gabrium, kuris su Gertrūda buvo likęs viršuje. Brrrr...nemėgstu tokių dalykų. O ir "išlindau" pačiu laiku, nes Gertrūda jau reikalavo pienuko. Kaip trijų savaičių solidi mergina, ji elgėsi tiesiog puikiai: visą kelionę prabusdavo tik valgyti...na, ir kartais apsidairyti. Ach, koks nuostabus toks amžius! Tai ne 2.5 metų:) Mūsų Fėja Morta jau aiškiai žino, kad...pienu ir vėžinimu vežime jos jau nebepasotinsi! O ir fotografuotis mergina nori tada, kai...ji pati nori. Žodžiu, gyvenimas su šia gražuole - kasdieninės derybos. Bet jums reikia išgirsti jos dainas! Pradėjusi kalbėti vos prieš porą mėnesių, dabar Morta jau beveik nebeturi "vaikiškų" žodelių, viską...VISKĄ galima susikalbėti, o "Du Gaideliai" ir "A-a, pupa" yra tiesiog super hitai! Ir TAAAAAAIP gražiai dainuoja, taip gražiai...galima tiesiog ištirpti vietoje.

Iš Dinanto dūmėme namo, kur vyrai grilino iš Lietuvos bočiaus atskraidintus kepsnius. Sėdėjome lauke, valgėme kepsnius (net vaikai šlamštė pilnais žandais), kalbėjomės...susirinkau visus sveikinimus...g-mail, Skype, žinutes. Labai smagu, kad tiek daug žmonių prisiminė... Originaliausiu papuošiau šią temą...nuotaikingas, ar ne?

Užmigdę vaikus persikėlėme į vidų. Kad jūs žinotumėte, kaip gera vėl skaityti pasakas! Gabrielius su Augustu viename kambaryje skaito jau rimtą literatūrą, o aš su mažaisiais - kitame kambaryje: vieną knygelę išsirenka Mortulė, o kitą - Vilhelmas. Su Vilhelmu dabar skaitome "Miško pasakas". Jam - pats tas. Kad ir Mortai būtų įdomu, aptariame paveikslėlius. Smagiausia, kad Vilhelmas jau gali ir pats perskaityti...pradėjo skaityti jis šį birželį, būdamas 5m4mėn. O pradėjo...netikėtai. Jeigu su Augustu į tai "investavome" labai daug laiko ir dar daugiau pastangų, tai Vilhelmas pradėjo skaityti...labai natūraliai, per žaidimą. Aišku, Augustas pradėjo skaityti 4m5mėn, tačiau kartais savęs paklausiam, ar tai, kad jis pradėjo skaityti metais anksčiau už Vilhelmą, buvo verta visų tų pastangų? Na, pirmagimis, nieko nepadarysi...

Su tėte kalbėjome iki...beveik trečios valandos ryto. Įdomu, kad beveik niekada to nebuvo, kai gyvenome Lietuvoje. Ir su mama kalbamės daug daugiau per Skype, nei Lietuvoje kalbėdavomės "gyvai". Žinia, viskas turi savo prasmę...

Va tokia ta diena, kai rusai ir vokiečiai pasidalino Lietuvą, kai liūtas virto mergele, pirmąkart išsiveržė Vezuvijus, pirmąkart buvo padaryta Žemės nuotrauka iš Mėnulio orbitos, Rytų ir Vakarų Vokietijos paskelbė, kad susivienys ir lietuviai, latviai bei estai susikibo rankomis...

Ko norėčiau užpūsdama žvakeles šiais metais? Ko daugiau galima norėti, kai, atrodo, turi tiek, kad bet ko norėjimas būtų tarsi Dievo varymas į medį...Na, bet, žinoma, visada yra kažkas, ko daugiau nepakenktu :)))))) Tačiau bučiuoju artimuosius už tai, ką jau turiu...