Norėdamas neatsilikti nuo estų, gerb. meras įšoko į sportbatukus, griebė grėblį į rankas ir tapo "Darom 2008" globėju. Kodėl anksčiau jam nekilo noras aptvarkyti savo miestą?

Norėdami pasirodyti Europoje, tapome kultūros sostine. Kažin, 2010 metais savivaldybei dar reikės kultūros nakties ar muzikos dienos?

Apie oro gondolas jau kalbėta prikalbėta.

Šiandien jau skaitau, kad Vilnius nori tapti žaliausia Europos sostine. Staiga visi lėšų trūkumai, metų metais nevykdomi žaliųjų plotų tvarkymo darbai nebeatrodo neįmanomi. Kaip tik, tai jau iššūkis!

Kyla paprastas klausimas. Kodėl iššūkiu negali būti tiesiog vilniečių kasdieninio gyvenimo gerinimas? Negi jis nėra pakankamai didelis?

Tapkime miestu, su geriausiais dviračių takais, mažiausiais kamščiais, geriausiomis, šiuolaikiškiausiomis mokyklomis, geriausiu aptarnavimu, galiausiai valdžia, geriausiai dirbančia savo miesto gyventojams. Lietuvos, Pabaltijo, Europos, pasaulio.. Koks skirtumas. Ar būtinai reikia galimybės tapti Europos dviračių sostine, kad žmonės, dirbantys mums sukrustų?

Persiprašau, kad burbu, bet man dabar tas etapas, kai matau daug problemų ir galvoje niekaip nesusidėlioja, kaip galiu prisidėti prie jų sprendimo. Gal yra minčių?

Nelabai mėgstu visokius fervex'us ir kitus farmacijos išmislus ir labiau pasitikiu liaudies išmislais. Taigi, dalinuosi savais pasigydimo būdais, žiūriu, ką pataria internetas ir klausau jūsų nuomonės bei slaptų efektyvių išgyjimo būdų.

Visus negalavimus visų pirma gydau miegu. Jei išsimiegu ir nepagerėja, reiškias reikia susimąstyti jau. Iš visų ligų tenka susidurti tik su visokio plauko peršalimais, tad nuo jų ir moku geriausiai išsigydyti. Visokie skrandžiai, virškinimai ar dar kas nors liktų arba ignoruojami, arba kreipčiaus į mamą, nes ji viską žino.

Taigi, jei net išsimiegojus vis dar jaučiuosi peršalus, kitas žingsnis - karšta vonia, vilnonės kojinės, šalikas gerklei ir dar miego. Jei šitas nepadeda, tada jau reikia gert arbatą su medum ir citrina. Pradžiai tinka bet kokia, bet jei antrą dieną iš eilės skauda gerklę, tada iškviečiamas slaptas ginklas - aviečių arbata su citrina. Nežinau, gal čia saviįtaiga, nes tinka ir keli šaukštai paprastos, parduotuvinės, iš stiklainiuko. Vakar vienas puodelis pradangino visą skaudesį gerklės, kurio prieš tai trys matės su medumi neįveikė.

Gerklės nebeskauda, bet vis dar kosčiu, čiaudėju ir turiu įnamį nosyje. Čia jau mama paprastai susivokia, kad kažkas namuose bakterijas skleidžia ir parūpina visokių žolelių bei kitokių mandrybių. Dabar, besiruošdama rytdienos prezentacijai, iš kito kambario gavau jos sms'ą, kad eičiau kojų šildytis :) Taigi, dabar bandau išlaikyti kojas kartšutėliame vandenyje, pagardintame kažkokiomis druskomis. Tada reikės išsitepti jas daktaro Taiso eukaliptų tepaliuku ir patalpinti vilnoninėse kojinėse. Jei šitas nepadės reiks jau kažko rimčiau imtis.

Mūsų senolės visokių gudresnių metodų žinodavo. Jos turėdavo prisirinkusios visokiausių stebuklingų žolių, vaistažolėmis vadinamų ir žinodavo, kada kurią naudoti. Pasiskaitinėjau aš čia, kad šiuo metu dar verta eit miškan pasirankioti įvairių gamtos džiaugsmų. Dar neišsiskleidę pušies pumpurai turi gausybes visokių gerų medžiagų, tad iš jų paruošti preparatai malšina skausmą, naikina visokias bakterijas stiprina imunitetą ir t.t. Šalpusnis yra vienas geriausių naturalių gelbėtojų nuo kosulio, o raktažolės turi daug vitamino C. Kas į kompaniją kurį savaitgalį pasižaisti ir bandyt keliaut kokion girion jų pasirankioti? :)

Visi, aišku, žinot apie česnakų ir svogūnų nemeilę ligoms. Jei aš labaiau mėgstu aviečių arbatą, tai mano tėtis visada renkasi česnaką. Daug česnako. Dar geras imuniteto stiprintojas yra imbieras. Vakar Drambliuose prisigėriau jogų arbatos su imbierais, cinamonais, kitokiais prieskoniais, tai džiūgavo gerklytė, o su ja ir visas organizmas. Yra kažkoks mandras gėraliukas iš imbiero, medaus, gal citrinos.. Toks kartus, bet labai veiksmingas. Gal kas receptėlį žinote?

Gudobelės žiedai, rašo, širdį stiprina. Aš kol dar jauna, galvoju, kad geriau širdį stiprinti lakstant po laukus, kvėpuojant grynu oru ir visokius darbus darbelius aktyvius dirbant (klaviatūros maigymas nesiskaito, bet va kirvuku pasimosavimas - labai gerai).

Kai ėjom kraujo duoti, gydytojos pripasakojo, kas padeda atstatyti hemoglobino kiekį organizme, t.y. turi daug geležies. Taigi, pirma vieta - dilgelėms. Labai tikėjaus Mano Guru užtikti kokias salotas su dilgelėm, bet buvo tik arbata. Bet ta labai gardi. Dar gerai džiovinti ir ne tik obuoliai, svarainiai bei kriaušės. Ir kopūstai rauginti, bet šitų nemėgstu.

Ramunėlių arbatėlės irgi nuo peršalimo gerai. Bandau prisiminti, ar kada nors bandžiau. Gal tik vaikystėje kvėpuoti reikėdavo jų antpilo garais. Jei nemaišau ko nors.

Nervus apramina tos pačios gudobelės, arba apynių spurgai. Man patinka visokios arbatos iš daug žolelių, kurios ramina. Esu pakankamai rami ir šiaip (atrodo), tad geriu labiau jas dėl gardumo.

Žinoma, geriausiai nelaukti, kol susirgsi ir stiprinti imunitetą iš anksto. Miegoti gryname ore, jei įmanoma - prie atviro lango, visokios pirtelės, kurių aš nelabai mėgstu irgi gerai. Kai buvau maža, labai gerai žinojau, bet dabar buvau pamiršus ir tik perksaičius prisiminiau, kad labai gerai yra lakstyti basomis. Anksčiau gegužės mėnesį vaikščiojimo be batų sezonas jau senai būdavo atidarytas. Visos stovyklos, atostogos soduose, kaimuose, Nidose, būdavo praleistos basom. Dabar ko tais pamečiau šį įprotį, bet manau laikas atgaivinti. Padus visokie akmenukai spygliukai puikiai pamasažuoja, o ir šiaip smagu gi nuo batų išsilaisvinti.

Jei jau apie pamirštus gėrius, tai buvau visai pamiršus ir prieš kurį laiką man vilkės priminė, kad nuo smulkių įsibrėžimų, įsipjovimų labai gerai padeda trauklapis (gyslotis). Vaikystėje visi nukritimai nuo dviračio ir kitos kruvinos traumos tik juo ir buvo gydomos. O dabar visai neįdomu ir turbūt mažiau veiksminga - peroksidas ir pleistriukas.

Apie liaudiškus vaistukus labai daug informacijos yra "medicina visiems" puslapyje. Iš jo ir parankiojau čia šiek bei tiek įdomybių. Žinau, kad namuose turiu nemažai pasiskaitymų šia tema, bet dabar skaitau knygą iš kitos operos, tad plačiau apie liaudies mediciną pasidomėsiu, kai kitą kartą sirgsiu.

O ką jūs darot, kai apsergat?

Šiaip ar taip. Seniai jau bedariau šviečiamąjį įrašą apie senovės lietuvių šventes. O ką, mielieji, žinot apie mano mėgstamiausią Jorės šventę.

Tai, kad tuo pačiu metu minima pasaulinė žemės diena, reiškia labai paprastą dalyką - šiuo metų laiku visų Europos tautų žemdirbiai dar labai senais laikais turėjo pavasario šventes. Nuo užgavėnių ir paskutinio rimto žiemos varymo lauk per pavasario lygiadienį iki Jorės, Jurginių, Žemės ar dar belenkaip pavadintos šventės žemė jau spėdavo atsigauti po šalčių, sužaliuoti ir pasiruošti derlingiems metams. Man su chronologija visada bėdutės kyla, bet dar pirmykščių, matriarchalinių bendruomenių baltai šiuo metų laiku turėdavo apeigas, skirtas žemės deivei Ladai. Lada yra viena labiausiai pirmykščių mūsų regiono dievybių, kurios pėdsakų galima rasti ne tik kaimynų slavų, bet ir tolimesnių tautų mitologijoje. Iki šių dienų yra išlikę daug dainų su formuluotėmis "laduto laduto, ladutėla laduto". Tai daugiausiai aukštaitiškos sutartinės, o laduto rodo, kad jų pradiniai variantai buvo skirti Žemei, pavasariui ir, kad jos yra laaaabai senos. Vėliau, besiformuojant baltų gentims, Lada virto į Žemyną. Tai Žemė motina, žiedkėlėlė, maisto davėja, kurią pavasario pradžios švenčių metu budinam budinam ir galiausiai, per Jorę jinai sprogsta, sužydi, suklesti.

O dar, prieš prieinant prie pačios Jorės, būtina paminėti baltiškąją trejybę. Daugelis senųjų Europos ir turbūt ne tik Europos pasaulėžiūrų turėjo savas trejybes. Trys šiaip yra magiškas skaičius daugelio tautų mitologijose. Neveltui krikščionys, siekdami savo religiją padaryti priimtinesnę pagonims, irgi susideliojo savą trejybę. Grįžtu prie lietuviškosios. Perkūnas - dangaus prižiūrėtojas, beigi vyriausiais iš dievų (kaip koks graikų Dzeusas), Pikuolis (neseniai išvedėm, kad nuo jo turbūt kilo žodis piktuolis) - požemio dievas ir Patrimpas - žemės stichijos dievas. Vėliau kai kur vadintas Joriu, Jore.

Vedžiau, vedžiau ir privedžiau prie išvados, kad mistiškasis Joris, Jorė yra susijęs su žeme, bei pavasariu. Vardų žodynuose Jorės, Jorio reikšmės visada labai prastos būna, bet tam yra Lietuvių kalbos žodynas. O jis sako:

jõrė sf. (2) G89, BS87; K.Būg, Š, BŽ629

1. pavasario žaluma: Jõrė yra žalesa pavasarį J. Pažaliavo kaip jorė Kos218. Kaip jõrė žaliuo[ja] Als. Pavasarį sniegui padribus, kad kielė ledą išspir, tad pasirodo lauke ir krūmuose jorė, beje: žalesa J.Jabl. | Visur jorė ir žydrė rš.

2. Kos240 žali dažai; metalo pažaliavimas (vario junginys): Medis žalias it jõrė. O kas tai yra jõrė? – Tokia žalia dažyvė J.Jabl.

jorėti, -ėja, -ėjo intr. augti, plisti (?): Maras taip baisiai jorėjo, jog trečioji dalis svieto beliko S.Dauk.

Dabar telieka viską susieti. Ateina pavasaris, ir viskas aplinkui sužaliuoja, atgimsta. Tas gamtos sprogimas ir yra jorė. Tai ir ta pati energija užplūstanti ne tik gamtą bet ir mus pavasarį. Dėl visų pavasarinių liūčių irgi kalta jorė - juk be drėgmės niekas nesužaliuotų. Čia jau nemanau, kad esu kur nors skaičius, bet šiaip pagalvojau, kad jorė į žemę turėtų atkeliauti kartu su pirmuoju pavasariniu griaustiniu. Nes juk kol nebuvo klimato atšilimo būtent po jo viskas sužaliuodavo.

Čia teorijų dar galima išvedinėt ir išvedinėt - kai kuriuose regionuose joris buvo arklių dievybė, būtų galima ilgeliausią rašliavą sukurpti ir apie latvių, gudų, kitų tautų jorius, jaroslavus, bei išsinagrinėti, kaip Joris vėliau pavirto Jurgiu, nugalėjusiu slibiną (žiemą?).

Šiaip ar taip, esmė ta, kad be galo smagu turėti tokį vardą.

Jori, šildyk žami

Jori, palaisk rasų

Jori,apsižanyk

Par man nėra mergų

Tiktai viena rožė

Ir ta daržį auga

Tuinais apkaišyta

Vandeniu aplaista

Tuinų palaužysiu

Vandenį išlaisiu

Rožį sau paimsiu

Šiandien ganėtinai neplanuotai sudalyvavau ant Pūčkorių piliakalnio, kartu su romuviečiais, Kūlgrinda ir prijaučiančiais (aš taikau į šitų draugę) vykusiame pavasario lygės šventime. Moteriškaitė, kaip vėliau išmąstėme, matyt, Pavilnių regioninio parko direktorė, iš pradžių bendrais bruožais papasakojo apie šventės tradicijas. Bandysiu susilaikyti nuo pagundos pasitelkti į pagalbą protingąsias knygas ir papasakoti tai, ką prisimenu.

Visose pavasario šventėse ypatingai svarbus yra vanduo. Jis simbolizuoja gyvybę, enegiją, tėkmę. Dabar galvon atėjo labai gražus palyginimas. Juk sakome "teka gyvenimas", "gyvenimas bėga sava vaga". Juk ir vanduo teka, bėga. Vanduo nuo seniausių laikų buvo tai, be ko žmogus neišgyventų. Žmonės, atvykę į naujas žemes, dažniausiai apsigyvendavo šalia upių. Pradedant senovės Babilonu, Egiptu, baigiant Pabaltiju. Jei pamenate iš istorijos, viena iš pirmųjų kultūrų, vyravusių mūsų krašte buvo vadinta Nemuno kultūra. Indijoje yra šventoji upė Gangas, Lietuvoje turime Šventosios upę. Dar būtų galima ieškoti ir iešoti vandens reikšmingumo pavyzdžių. Taigi, per lyges svarbu bent būti aptaškytam upelio, šaltinėlio vandeniu. O jei pasiryši ir išsimaudysi, tada metai bus tikrai skalsūs ir kupini energijos.

Verbos. Sekmadienį važiavau per Vilnių su estais ir jie labai susidomėjo ką per gėles visi čia nešasi. Tada papasakojau jiems apie verbų sekmadienį. O pasirodo, verbos atėjo iš pavasario lygės šventės. Autentiškas jų variantas - surištos žilvičio, kadugio šakelės. Parko direktorė pasakojo, kad žilvitis gali simbolizuoti kažkokį mirusį bernelį, kuris pavasarį pats pirmas prisikelia. Tą istoriją tik viena ausimi girdėjau, bet kad žilvitis "kačiukais" pasipuošia anksčiausiai, tai tikrai žinau. Tik vėliau ima sprogti kitų medžių pumpurai, sužydi žibutės ir kita augmenija.

Margučiai. Jie irgi yra visiškai pagoniškas simbolis. Kiaušinis mitologiškai simbolizuoja pasaulio pradžią. Jis turi trynį - žemę, baltymą - mus supantį orą ("atmosferą") ir lukštą - dangaus skliautą. O ir marginam jį įvairiais Saulės, Perkūno simboliais. Kaip sužinojau šiandien, margučiai ne tik būdavo dažomi lygei, bet ir nešami ant kapų.

Nei viena lietuviška šventė neapsieidavo (neapsieina ir dabar, nebent susirenkam paašaroti klausydamiesi už širdies griebiančių kalbų valstybinių švenčių metu) be dainų ir šokių. Smagiąją dalį iškeičiau į ramius pasidainavimus prie aukuro, tad nieko negaliu papasakoti :) Bet prieš ją dar buvo apeiga, kurią jau tikrai pamenu ir beveik nieko nepravėpsojau. Jei nieko nepraleidau, daugiausiai dėmesio per šią šventę skiriama Perkūnui ir Žemynai. Jiems sakomos maldos, giedamos giesmės bei aukojamos aukos (alus, javai, druska). Sakoma, kad pirmasis pavasario perkūnas pabudina žemę. Šiemet dar jo negirdėjau.. Šiaip ar taip, Perkūnas - baltiškųjų dievų vyriausiasis. Yra dar du jo "draugeliai", sudarantys trejybę, bet apie juos nesiplėsiu. Taigi, norint, kad greičiau ateitų pavasaris, kad vasara būtų gera ir gausi derliumi, visų pirma reikia palenkti savo pusėn šefų šefą Perkūną. Žemyna po ilgos žiemos dar tik bunda (šiemet aiškiai jau buvo pabudus, bet kaip koks barsukas ar aš tik apsivertė ant kito šono ir vėl užmigo), tad dalis apeigų yra skirtos suteikti Žemynai daugiau jėgų. Tai, visų pirma, aukojimai. Juk soti Žemyna bus kupina energijos pasirūpinti skalsiais metais. Ką prisimenu iš šiandienos - per lygę buvo stengtasi kuo daugiau liesti žemę. Ridinėtis ir viską ten. Tas pats paprotys yra per užgavėnes ir jo idėja yra ta, kad liesdamas žemę žmogus jai perduoda dalį savo energijos.

Pati pati smagiausia dalis lygės yra vertimasis per rąstą. Oii... Visada su maža tikimybe, kad taip ir liksi pakibus aukštyn kojom :) Kažkaip stebinančiai energingai aš ten pasivarčiau ir net gyva likau. Gal stažas daro savo..Visgi 10 rudens lygiadienių Kernavėje paminėti tokiu pačiu persivertimu. Kam čia vartaliotis? O gi kad kartu su visa gamta persiristum į pavasario laiką. Rudenį atvirkščiai - kartu su Saulute ritiesi žiemon, tamson. Visai smagu - pavasarį švieson, rudenį tamson.

Atrodo viskas apie tą lygę. Galėčiau dar apie dainas parašyti, bet žinau save - kai pradėsiu nagrinėti tai ilga procedūra bus.

Tadas sugėdino, kad šiemet visai nei po žygius važinėju nei ką. Rimtai, popierinė darausi. Ir matrasininkė dar :) Va, pirmadienį VU žygeiviai dzūkijon trauks. O aš ką.. sedėsiu namučiuos ir darbus dirbsiu :) Užtat savaitgalį atduosiu duoklę šeimai ir keliausiu visur kur tik reikės. Kolkas, kiek supratau, planai yra šeštadienį pasitvarkyti savoje sodyboje ir vakarop traukt pas gimines į Molėtus pavelykauti.

Smagių švenčių ir tvirtų margučių ;)

Turėdami iš 3 milijonų su trupučiu 75 procentus  mylinčių Lietuvą ir neabejingų tuo, kuo ji bus rytoj ar po penkiolikos metų įtariu, kad mokytojai neturėtų poreikio streikuoti, o emigracija nebūtų tokia didi bėda. Aš gal eilinį sykį naivi, bet juk tai, ką turim šiandien Lietuvoje yra bendras visų mūsų kūrinys. Tai, ką pasaulis apie mus galvoja irgi yra mūsų kūrinys.

Nesiplėtosiu aš čia labai, nes taip ir šventė baigsis. Bet jei per 19tus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus dažniau susimąstytume, kokią Lietuvą kuriame savo darbais ir kokiomis smulkmenomis galime prisidėti prie jos augimo ir gražėjimo, gal ir apklausomis atsirastų didesnis noras tikėti :)

Tuo tarpu einu pasimokyti, kad augčiau protinga ir protingiau prisidėčiau prie savo šalies ateities kūrimo.

Su besibaigiančia kovo 11tąja!

Jei iki tol skaitytų pokalbių vaikų mintys spindėjo gyvenimo džiaugsmu ir gerumu, šių jaunuolių mintys kupinos tamsumo. Nei vienas iš jų negalėjo pasakyti, kad yra laimė, džiaugsmas... Nesuprato, ką reiškia "prisirišti prie žmogaus". O taip, vienas papasakojo, kada jausdavosi laimingas. Kai rankose turėdavo pavogtą daiktą. Sedėjau troleibuse žiūrėdama į vieną tašką ir tikrai buvau sukrėsta jų pasakojimų. Vėl prisiminiau, kaip prieš beveik metus darydama skautišką gerąjį darbelį lankiau Pravėniškėse kalinčius jaunuolius ir su jais bendravau. Vėl atgijo visi po to pusdienio kilę apmastymai. Juos ir dabar turiu kažkur kompe - reikės susirasti ir peržiūrėti.

Ką supratau (prisiminiau?) šiandien, tai kad tokios patirtys yra būtinos suprasti, kiek daug iš tiesų turiu.

Sugebu dėl visiškų niekų susipykt su tėvais, kai kiti tokių nė neturi.

Bent kartą į savaitę paburbu, kad universitetas kitame miesto gale ir reikia anksti keltis norint į jį patekti - Daukantas pėsti iš Žemaitijos ėjo į Vilnių, kad tik mokytis galėtų. O kiek ir šiandien yra žmonių, kurie viską atiduotų, kad galėtų mokytis? Ir įtariu, kad gavę tokią galymybę pasiektų geresnių rezultatų nei aš su savo tingėjimais.

Burbu, kad troleibusai sausakimši, o tarp būsimo "dvimiesčio" Vilniaus ir Kauno susisiekimas nė kiek neplėtojamas. O kiek žmonių gyvenime nėra matę troleibuso?

Šiandien Coffe Inn'e jau išleidau tiek pinigų, už kiek Somalio vaikas savaitę kaip minimum maitintis galėtų.

Jei susergu, namo pirmam aukšte turiu vaistinę, o poliklinikoj, kad ir nevisiškai kokybišką, bet visgi galiu gauti konsultaciją. Ir galiu per kelias dienas išsigydyt ligas, kurios tiems patiems Afrikos vaikams yra mirtinos.

Man nereikia vogti, kad gaučiau pavalgyti. Kaip tik, dažnai nesugebu visko suvalgyti.

Turiu nešiojamąjį kompiuterį, kuriuo dabar rašau tinklaraščio įrašą. Be jokios cenzūros ir baimės, kad man mano mintys yra "neteisėtos"

Kiekvieną rytą ir vakarą pagalvoju, kad gyvenu be galo laimingą gyvenimą, o mane supa puikiausi draugai, kurie visada gali padėti.

Šiandien man gėda, kad nors dažnai daugiau dėl juoko, bet vistiek nėr dienos kada nepazysčiau ar nepaburbėčiau. Gi mano bėdos tiesiog juokingos lyginant su kitų! Tą sąrašą aukštėliau būtų galima tęsti ir tęsti.

Už kiekvieną šitame tinklaraštyje atsiradusį paburbėjimą kaip man ale blogai galėčiau atsidėt po litą. kas pasiūlys geresnį po mėnesio susikaupusios sumos panaudojimo būdą?

Pasaulinis skautų judėjimas yra vienas didžiausių ir seniausių jaunimo judėjimų pasaulyje. Pasaulio skautų organizacijos (WOSM) duomenimis, per visą skautybės egzistavimo laiką (nuo 1907 m.) net 500 milijonų žmonių iš 216 šalių buvo ar yra skautai. Jo įkūrėjas, skautų vadinamas tiesiog B.P. pagrįstai vadinamas vienu įtakingiausių XX a. asmenybių.

Trylikos metų Robertas laimėjo stipendiją mokytis Čarterhauso (Charterhouse) mokykloje. Mokslams jis nebuvo labai gabus, tad mieliau laiką leisdavo greta mokyklos esančiame miške. Kaip jis pats sako, daug dalykų išmoko būdamas mokykloje, bet visų jų – už klasės ribų. Stebėdamas miško gyventojus, jis išmoko sėlinimo, pėdsekos ir kitų gamtamokslinių dalykų. Juos gilino atostogų metu keliaudamas su broliais. Septyni vyresni broliai Robertui įskiepijo meilę jūrininkystei bei suteikė didelį žinių bagažą.

Dėl žemų balų nepatekęs į Oksfordą, Robertas stojo į karo akademiją. Įveikęs didelį konkursą ir aplenkęs daugiau nei 700 konkurentų, čia jis įstojo penktu numeriu. 1876 – aisiais, būdamas 19 – kos metų, svajotojas, žingeidus ir komunikabilus, Antrasis Leitinantas Baden – Powell‘is pradėjo savo pirmąją kelionę į Indiją.

Indijoje jis kareiviams pasiūlė tyrinėjimo kursą. Afrikoje apmokė Mafekingo kadetus ir Pietų Afrikos policiją. Ir ten ir ten jo pagrindiniai mokymo metodai buvo žaidimai, komandinis darbas ir pasitikėjimas. Jis tapo inovatoriumi, kuriančiu asmenine iniciatyva paremtas sistemas.

Kolonijiniu laikotarpiu armijoje B.P. gerai susipažino su Indijos ir Afrikos kraštovaizdžiu ir žmonėmis. Jis atrado jų kultūras, mokėsi apie jų papročius, fiksavo jų asmenybes ir niekada nesustojo mokytis apie juos. Iš šių žmonių, kuriuos mylėjo, jis išlaikė daugybę simbolių ir elementų, kurie vėliau įsiliejo į jo sukurto skautavimo tradicijas. Kaip slaptas agentas Europoje, Viduržemio jūros regione ir Rytuose, B. P. sėkmingai susidorojo su daugybe rizikingų situacijų. Jo maskavimosi talentas, artisto genialumas ir tyrinėjimo bei pėdsekystės įgūdžiai padėjo ne sykį.

1899 – aisiais, talentų ir įžvalgumo dėka, pulkininkas Baden – Powell‘is apsaugojo Pietų Afrikoje esantį Mafekingo kaimelį, po 217 dienų būrų apsupties. Su vos tūkstančiu vyrų jis įveikė šešis kartus didesnes pajėgas. Viena iš jo stipriųjų pusių buvo jaunuoliai, apmokyti kaip bėgikai ir sargybiniai. Grįžtantį į Angliją, tėvynainiai jį pasitiko kaip nacionalinį didvyrį, savo nuopelnais mažai nusileidžiantį Nelsonui ar Welingtonui. Karalienė pakėlė jį į generolus.

Ilsėdamasis nuo kelionių, Baden – Powell‘is atkreipė dėmesį į nedarbo sukeltas britų visuomenės problemas ir nusprendė pasišvęsti tarnavimui jauniems žmonėms. Pasinaudodamas savo šlovės privalumais, jis šnekėjo tiesiai jiems laikraščių, parduodamų aplink Angliją pagalba.

1907 metų liepą 20 jaunuolių iš skirtingų socialinių sluoksnių susirinko Brownsea saloje į bandomąją Baden – Powell‘io stovyklą. Dalyviai statė lapines, mokėsi gyvenimo gamtoje, dalinosi savo patirtimi ir padėjo vietiniams gyventojams. Sukeltas berniukų entuziazmas buvo jaudinantis. Taip gimė skautavimas.

1908 metais išleisdamas knyga “Skautybė berniukams“, jos autorius neįsivaizdavo, kad ką tik parašė darbą, kuris pakeis milijono jaunų žmonių visame pasaulyje gyvenimus. Pasinaudodamas asmenine savo patirtimi, jis pakvietė jaunuolius imti savo gyvenimus į rankas ir būti atskakingais už savo ateitį. Jis buvo daugiau nei savo laikmečio žmogus. Jis buvo ateities žmogus.

Praėjus metams po knygos išleidimo, Anglijoje buvo 50000 skautų. Žinia apie judėjimą perkirto vandenyną ir 1909 metų gegužę skautai įkurti Čilėje – šalyje, kurią Baden – Powell‘is buvo aplankęs prieš kelis mėnesius. Nuo tos akimirkos, skautavimas tapo tarptautiniu. 1910 – aisiais, Baden – Powell‘is išėjo iš armijos ir paskyrė save skautavimo augimui ir vystymui.

Būdamas generolu, Baden – Powell‘is nepalaikė karinės ideologijos. Pasaulinio karo metais jis suprato, kad skautavimui derėtų labiau atsiriboti nuo militarizmo ir tapti judėjimu, nešančiu pasauliui taiką. Nuo tada skautų Įkūrėjas nuolat lankė užsienio šalis, skatindamas Nacionalines skautų organizacijas ugdyti taiką ir tarpusavio supratimą.

1939 metais Lordas buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, tačiau, prasidėjus Antram Pasauliniam karui ji liko neįteikta. Karo pradžia palaužė ir taip silpną Baden Powell‘io sveikatą ir 1941 metais jis mirė.

B. P. mintys apie taiką

- „Kaip Dievas turi juoktis iš tų mažų dalykų, kuriuos mes, žmonės, susikuriame sau dangstydamiesi religijos, politikos, patriotizmo, socialinių klasių protestu, o ne rūpindamiesi svarbiausiu broliškumo ryšiu ir vieninga žmonijos šeima!“ (1921)

- „Taikos negalima garantuoti nei komerciniais interesais, nei kariniais susitarimais, nei dvipusiu nusiginklavimu, jei tautos valioje nėra Taikos dvasios. Ji ugdymo uždavinys“ (1926);

- „Neįmanoma išvengti karo panaikinus kariuomenes, taip pat kaip negalima sustabdyti nusikaltimų atsisakius policijos. Reikia naikinti karo priežastis. Tai efektyviau nei kariuomenė. Pastaroji yra tik baimės ir kovos instinkto produktas. Tokio požiūrio formavimas – ugdymo tikslas.“ (1933);

- „Jei visi žmonės būtų išsiugdę broliškumo jausmą, tai jei įprastų neteikti tiek daug reikšmės savo ambicijoms, asmeniniams malonumams bei interesams. Tačiau kai kurie tai vadina utopija. Kiti paprieštaraus: “jei tai tik fantazija, tai ar verta prieš ją kovoti”. Bet jei nesvajosime ir nefantazuosime, niekada nepadarysime progreso.“ (1925).

------

„Pats tikriausias kelias į laimę yra nešti laimę kitiems žmonėms. Bandykite juo eiti ir palikite šį pasaulį truputį geresnį negu radote. Ir kada ateis Jūsų eilė artėti prie mirties, galėsite mirti laimingi, jausdami, kad neleidote laiko tuščiai, bet padarėte viską, ką galėjote.“ Šie žodžiai – iš Baden – Powell‘io paskutinio testamento skautams. Šiuose trijuose sakiniuose telpa visas jo gyvenimas. Suvokimas, kad laimė slypi ne materialiuose dalykuose, darė jį laimingu žmogumi, kuriam sekasi. Visi darbai, kurių šis žmogus imdavosi, pavykdavo puikiai. Jo ryžtas palikti pasaulį po savęs truputį gražesniu pasiekė stulbinančių rezultatų, bet mano nuomone didžiausias jo pasiekimas - tie milijonai jaunų žmonių, visai tokių kaip aš, galinčių pasakyti, kad žinot, skautavimas veža. Ir kuriančių geresnį pasaulį. Gal naivu, bet. Man smagiau ką nors naiviai daryti negu veikt nieką :)

M. Biografinius faktus esu surankiojusi iš krūvos skirtingų šaltinių, tad čia jų nerašau.

O kadangi reklamuotis reikia, tai štai: Pasaulio skautų organizacijos ir Lietuvos skautijos svetainės.

Pasitaikė čia laisvo laiko truputis, tad sugalvojau pagaliau išsiaiškinti kas ir kaip. Taigi, Frank Zappa yra vienas įtakingiausių bei geriausių XX amžiaus muzikantų bei kompozitorių. Dar ir filmus kūrė. Pasižymėjo ypač plačiu žanrų spektru - pradedant roku, įpusėjant džiazu ir baigiant kūriniais simfoniniam orkestrui (Čia galima pasiklausyti Zappos radijo).

Garsus jis ne tik muzika, bet ir savo asmenybe. Daug ką sako vien faktas, kad savo vaikus jis pavadino Moon Unit, Dweezil, Ahmet Emuukha Rodan and Diva Thin Muffin Pigeen. Nenoriu primeluot ko nors darydama savus apibendrinimus, tad štai vienas jo interviu.

Tad kuo gi jis susijęs su Vilniumi? Niekuo, neskaitant to, kad či stovintis paminklas yra toks vienintėlis pasaulyje. Bet šiaip Zappa gyvenime nebuvo Lietuvoje ir šiaip tiesiog neturi nieko bendro su ja. 1992 metais grupė atlikėjo gerbėjų vedini S. Paukščio iniciavo paminklo kūrimą. Nulipdė jį K. Bogdanas. Įdomu, kad tai buvo pirmasis skulptoriaus paminklas, darytas ne sovietinams veikėjams :) Iš pradžių norėta jį statyti priešais Dailės Akademiją, bet kažkas užprieštaravo ir paminklas dabar stovi Kalinausko gatvės pradžioje, netoli Centro poliklinikos.

Nedėjau daug informacijos (visgi nepakako laiko rimtam prisėdimui), tad jei smalsu, pasiskaitinėti galima čia:

Puikiojoje wikipedijoje

Zappa.com

o lietuviškai tai vienas plačiausių straipsnių čia yra.

Persirengėliai

Akivaizdu, kad kaukės turėjo būti kuo baisesnės - juk reikėjo išgąsdinti šaltą žiemą. Pernai besiruošdama abitūros egzaminams dariau teksto suvokimo užduotį pagal Beresnevičiau tekstą. Jame kaip tik ir buvo nagrinėjama kaukės reikšmė įvairiose apeigose. Matėt kada nors per televizorių Australijos ar Afrikos genčių karo šokius? Veido paslėpimas po išraiškinga kauke leidžia įsijausti į kitą būtybę. Pavyzdžiui, mūsų karo šokis meškutė - šokant jį XXI amžiuje pasijaučia nereali energija, tad tik pagalvokit, koks poveikis buvo mūsų protėviams, kurie tikėjo, kad taip iš meškos pasisemia tvirtybės. Nukrypau šiek tiek nuo Beresnevičiaus minčių. Taigi, jis teigė, kad kaukių pagalba senoliai sumažindavo, o gal net visai panaikindavo skirtumą tarp gyvųjų ir dvasių pasaulio. Labai tuo tikiu. Ritmingi, energingi magiški užkalbėjimai, dar jei kokių senovinių psichotropinių grybukų užvalgydavo...:)

Dabar apie persirengėlius šiek tiek rimčiau ir tiksliau. Atsiverčiu Dundulienės knygą ir žiūriu ką turim. Šitas geras - įėję į trobą persirengėliai turėdavo gi ką nors pasakyti. Pamenat iš vaikystės "Esam žydai Lietuvos, norim blynų ir kavos, jeigu blynais nevaišinsit.." tai ten bus kažkas. Jau nebeprisimenu visko :) Taigi, o senovėje žmonės mėgdavę taip sakyti: "Mes vargšai iš nugnybtos žemės, iš anapus šišės, už dviejų nedėlių. Mano vardas kaip daržinės ardas, o pavardė kaip daržinė.."

Dar na, toks ir smagus ir nesmagus paprotys - nevedusių pajuokimas. Prie jų drabužių slaptomis prikabindavo kaladėles, pelenų maišelius, silkės galvą ir pan. Nuo seno mes gi vieni su kitais gražiai elgiamės ;)

Persirengėlių apranga labai priklausė nuo laikotarpio. XIX amžiuje žemaitijoje buvo populiaru persirengti žydais, vokiečiais. Pačios archaiškiausios, o dėl to - man ir įdomiausios - gyvūnų kaukės. Man vienas įdomesnių personažų - gervė - pavasario pranašė. Ožiui nuo seno, pasirodo, priskiriama didelio vaisingumo galia. Ji, artinantis vasarai, nuo vedžiojamo ožio turėjusi persiduoti žemei. Apie ožį yra nemažai užgavėnių dainų, sutartinių. Mano mėgstamoje "Išmivedi vedi", ožys mėgdžioja visus šeimos narius. (Pamirodyk, oželi, kaip motutė šoka) Arkliais persirengta siekiant apsaugoti arklius nuo nelaimių, norint pakelti žemės derlingumą.  Gaidys savo balsu turėjęs išbaidyti piktąsias dvasias, kenkiančias gyvuliams, pasėliams, žmonėms. Gaidžiu persirenginėta ir tikint, jog tai - vaisingumo bei budrumo simbolis. Persirenginėjimas laukiniais žvėrimis, paukščiais, turėjo kelias prasmes. Pirmoji - magiškais ritualais garantuoti jų dauginimąsi ir sėkmingą medžioklę. Kita vertus, kiekvienas žvėris turėjo kažkokią simbolinę reikšmę. Lokys laikytas mitiniu protėviu, globojanęiu savo giminę bei saugančiu nuo visokių blogybių, piktų jėgų, taip pat suteikiančiu gerovę, sveikatą ir vaisingumą. Asmeniškai, turiu pastebėti, kad čia labai matosi patriarchalinės kultūros įtaka. Nes, vis dėl to, archaiškesnė yra meška, arba, keliantis jau į visai pirmykštes bendruomėnes, didžioji lokė. O iš esmės, tai viskas kaip toj dainoj - "meška su lokiu - abu labu tokiu". Dar liko vilkas. Jei jau žmonės bijo vilko, tai piktosios dvasios, laikančios žemę įšale, jo tikrai turėjo bijoti ir bėgt šalin.

Vyrai persirenginėjo moterimis, moterys - vyrais. Jauturbūt pastebėjote, kad žiemos pabaigos šventėse daug dėmesio buvo skiriama vaisingumui. Visoke Europoje nuo Antikos laikų žinomi agrarinių švenčių metu žaisti meilę simbolizuojantys žaidimai, vestuvių inscenizacijos, be visų tų simbolinių užuominų apie vaisingumą, turėjusių gana tiesioginę erotinę prasmę (mintyse automatiškai suskamba "..o ir išmindžiojo žalias rūteles") Gudri mintis, jog Žemė, Žymyna buvo vadinta Motina. Taip būdavo pabrėžiamas jos sugretinimas su moterimi. Su Žeme - kaip su moterim elkis, jei nori, kad ji duotų vaisių :) Jau minėjau, kad per užgavėnes viengungiai buvo išjuokiami. Ne veltui - juk iš senmergės nevaisingumas gali persiduoti žemei. Senmergės vadintos "bergždinėmis". Suprask - moterie, nėr iš tavęs jokios naudos. Logiška, kad su poromis, ypač jaunavedžiais, elgtasi priešingai - jie buvo labai gerbiami.

Lašininis ir Kanapinis

Kokios gi užgavėnės be šių dviejų personažų! Lašininis - devyniais sluoksniais prisitūlojęs, Kanapinis - liesas, bet gyvybingas. Abu pasilypėję ant kojūkų kovoja. Ši kova - ne paprastų pacanų pasimušimas. Inscenizuojama labai rimta žiemos ir pavasario kova. Aišku, visada laimi pavasaris - Kanapinis. Radau dabar kitokį šių jaunuolių reikšmės paaiškinimą. Lašininis - mėsėdis, o Kanapinis - Gavėnia. Čia matyt, kaip ir su viskuo lietuvišku - kiekvienas kaimas vis kitaip galvoja. Nes dar vienas, jau labai labai naujoviškas aiškinimas yra, kad vienas velnias, kitas - angelas. Gavėnia nugali persivalgymą ir prasideda gavėnios laikotarpis. Tas ant to gaunas. O Anykščių apskrity žmonės padarydavę Kanapinę. Gal moterą todėl, kad gavėnia ale moteriškos giminės? Dar radau, kad Kanapinio ir Lašininio kova turėjusi vykti naktį, geriausia - vidurnaktį ir abudu kovotojai turėję savo ginklų arsenalą. Lašininis būdavo apsiginklavęs dešromis, mėsa, o Kanapinis - silkėmis ir kanapių aliejum. (Še, še tau žiema, iš silkės!). Dabar gražų palyginimą radau. Kanapinis - tai tas saulės spindulys, pirmasis išlendantis pro debesis ir įveikiantis žiemą - Lašininį.

Kas dar liko nepaminėta

Kažin, kas nors bandė suskaičiuoti, kiek kartų žiniasklaida mums pasako, kad lietuviai - liūdna tauta? O mūsų protėviai tikėjo, kad juokas nugali mirtį, blogas dvasias.. Kas juokiasi - tas nesensta. Juoktasi ne tik apeigų metu, bet ir gimdant (kad kūdikį ir gimdyvę apsaugoti nuo mirties), per vestuves, netgi per laidotuves. Juokas per laidotuves turėjęs padėti mirusiajam išvengti amžinosios mirties, pabusti tariamajam pomirtiniam gyvenimui ir apsaugoti jį nuo piktųjų dvasių. Agrarinėse apeigose juokas turėjęs prikelti žemę, skatinti jos vaisingumą. Tad ir užgavėnėse juokas buvęs labai svarbus. Kiek juoko sukelia vien Lašininio ir Kanapinio kova! O cha.. Turit kokį piktą kaimyną? Įsivaizduokite jį su ožio kostiumu..;) Visi tie užgavėnių vartymaisi sniege, persirengėlių pokštai ir šunybės buvo lydimi daugybės juoko.

Dar šiek tiek apie simboliką užgavėnių:

- vanduo, tekėjimas reiškė pirmapradę gamtą, kurioje viskas užgimsta ir atgal sugrįžta. Labai protingas galvojimas - juk neveltui turime vandens apytakos ratą tą didelį. Judantis, tekantis vanduo simbolizuoja gyvybės budimą.

- kai kuriose dainose minima mergelė, kuri žuvų šukelėm galvą šukuoja. Jei dar sėdi aukso soste, tai ooo.. Turim puikų matriarchato pavyzdį. Šis simbolis, vaizduojantis Deivę - Gamtą, yra nerealiai archainis. Tik vėliau mieliesiems pabodo vandenį semti, žirgelį girdyti ir pas mergelę joti. Tada jau jie soste sedėjo, bet, mano giliai subjektyviu supratimu, ne be taip elegantiškai ;) Šukuojami plaukai liaudies dainose primena vandens bangavimą, su juo susitapatina ("Plaukit plaukeliai per Dunojėlį", tad jie irgi susiję su gyvybingumu. Plaukų bei gyvybės plitimo simbolis yra ir linai. Išsamiau vandens reikšmės nesiimu nagrinėti, nes jaučiu, kad užstrigčiau ilgam. Dabar nerandu, o ir nelabai bepamenu, ar esu išvis kada nors kur nors skaičiusi apie tai, ką gi simbolizuoja tos "žuvų šukelės". Nebent esu girdėjus pasakojant, bet ech.. šį sykį atmintis paveda. Visgi labai gražus išsireiškimas. Gal kas netyčia turit minčių?

Na štai, dabar jau apžvelgiau viską ką norėjau. Tikiuosi, kam nors bus naudinga.

O ši, antroji dalis sukurpta remiantis visų pirma - atmintimi, visų antra ir trečia - Dundulienės "Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos" ir Trinkūno "Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai"

Beje, reklama. Šią savaitę jau minėjau, kad sekmadienį nusimato didysis šėlsmas Rumšiškėse. pradžia 12 valandą, įėjimas, priklausomai nuo didumo ir statuso 4 arba 8 Lt plius termosas arbatos ir krūva blynų :)

Iš čia

Užgavėnių kilmė

Žiemos palydos šventes turėjo ne tik senovės lietuviai, bet ir kitos žemdirbių tautos. Kupinais magijos ir simbolių ritualais siekta pabudinti įšalusią žemę bei suteikti jai derlingumo. Krikščionybė žiemos išvarymo ir atsisveikinimo su ja apiegas sutapatino su užgavėnėmis ir ėmė jas švęsti likus 46 dienoms iki Velykų, dažniausiai vasario mėnesį ir visuomet - antradienį. A. J. Greimas rašė: "Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos laiku. Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujų metų pradžią".

Senovinių Užgavėnių apeigoms būdingi keli pagrindiniai elementai:

1. vaišės
2. važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius bei žirgų lenktynės
3. Morės vežiojimas ir jos sudeginimas ar paskandinimas šventės pabaigoje
4. vaidinimai persirengus gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis bei demonais (ožys, gervė, arklys, giltinė, gydytojas, elgeta, kareivis, čigonas, vestuvininkai ir t.t.)
5. žiemos kovos su pavasariu vaizdavimas - Lašininio ir Kanapinio dvikova, kurią laimi Kanapinis
6. Vestuvių/laidotuvių inscenizavimas
7. laistymasis vandeniu
8. būrimai

Vaišės

Turbūt galima drąsiai sakyti, kad blynai - valgis, su kuriuo daugeliui asocijuojasi užgavėnės. Įtariu, kad dalies lietuvių suvokimas apie šią šventę tuo ir apsiriboja. Dar kaukes galbūt žino. Pasirodo, blynai savo kilme - vienas archaiškiausių valgių. Iš ties - juk jų kepimui nereikia mokėt pasigamint kažkokius indus, keptuves. Įkaitini akmenį ir voila - kepiesi sau puikiausius blynus. Bet apie primitive cooking'ą kitą sykį. Apskrita blynų forma (niekada nebūčiau pagalvojus!) simbolizavo pavasario saulę. Blynus žmonės valgė patys, jais apdovanodavo persirengėlius ir vaišindavo mirusių artimųjų vėles, taip tikėdamiesi geresnio derliaus. Žemaitijoje ilgai išliko kitas patiekalas - šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių ir mėsos.

Dėmesio! Žinot kokia šiandien diena? Taip, ketvirtadienis. Nuo šiandienos iki užgavėnių visos dienos vadinamos "riebiosiomis". Reikia stengtis valgyti kuo daugiau mėsos. Blynų, per riebųjį ketvirtadienį valgydavo keturis, penktadienį - penkis, šeštadienį - šešis, o sekmadienį - net septynis kartus! Paskutinę apeigų dieną (matyt antradienį) stengtasi valgyti devynis ar net dvylika kartų. Abu šie skaičiai yra magiški. 9 reiškia gerą derlių, o 12 - remiantis P. Dundulienės spėjimu - 12ką sočių mėnesių.

Bulviniai blynai su kumpiu ir svogūnais

Reikia: 1 kg žalių bulvių, 1 kiaušinio, 1 svogūno, 100 g rūkyto kumpio.

Bulvės ir svogūnas sutarkuojami. Kumpis supjaustomas mažais kubiukais, įmušamas kiaušinis, sumaišoma ir kepami blynai, dedant po šaukštą paruoštos masėss į įkaitintus riebalus. Valgoma su grietine.

Važinėjimasis, lenktynės

Tai magiška priemonė siekiant gero linų ir javų derliaus. Nuo kalniukų buvo važinėjama rogutėmis, geldomis ir pan. Ypač tai mėgo vaikai, jaunimas ir jaunavedžiai. Taip pat važinėtasi arkliais pakinkytais vežimais. Buvo stengiamasi išvirsti iš rogių ir pasivolioti sniege (viltingas mano žvilgsnis pro langą tikintis pamatyti bent menką snaigutę). Va čia labai gražu! Tikėta, kad žemė ir žmogus labai susiję. Dėl to besivoliodami žmonės stengėsi perduoti žemei dalį savo jėgų ir energijos, kad jinai sustiprėtų ir atsibudus po žiemos negailėtų žmogui gėrybių.

Jei jau apie važinėjimusis, tai mano viena mylimiausių užgavėnių dainų išmokta dar pradinėse klasėse:

Čiūž čiužela, vež vežela

Geras kelias, čiūto blogas

Arklys čiūto.

Arklys simbolizavo bundančią gamtos gyvybinę galią. Kitoje užgavėnių dainoje arklys primena mitinį elnią devyniaragį:

Ja akelės danguj žvaigždelas suskaita.

Ja auselės visas vainelas suklausa

Ja kojelės kely duobelas išmuša

Ė uodegėlė visus kelelius pašluoja

Teigiama, kad senovės indams žirgas galėjo būti ritualiniu simboliu, ekvivalentišku pasaulio medžiui. Iš vis, žirgas lietuvių ir kitų indoeuropiečių tikėjimuose yra.. Kosomonautas. Joks kitas žodis jo taip tiklsiai neapibūdintų.

Morė

Morė - sukrikščionintas Bobos, Senės Kūniškės ar Motinėlės, gyvavusių dar kaplinės žemdirbystės laikais variantas. Tokie stabai vežioti keršais jaučiais pakinkytomis rogėmis, iš paskos sekdavo persirengėliai. Kai kur stabai buvo veižiojami vienu ar keturiais baltais arkliais, laikytais dievų arkliais ar net šventais. Logiška, kad ir pats stabas, vežamas šventų arklių, buvo dieviškos kilmės.

Žemaitijoje Morė laikydavo rankose spragilus. Galva būdavo padaryta iš senos sėtuvės, plaukai - iš arklio karčių. Aprengdavo Morę kas met vis kitaip, bet visada senais kailiniais ar margomis paklodėmis. Veždami Morę per kaimą persirengėliai užsukdavo į kiekvieną trobą. Kas į namus neįsileisdavo, persirengėliai visokių eibių prikrėsdavo - dar mano močiutė pasakojo, kaip per didžiausius šalčius tokiems langus burokais ištepdavo.

Kaip ir visi kiti užgavėnių ritualai, šis irgi neapsieidavo be dainų. Ši visai smagi:

Saulė teka užu kluono,

Gaidys muša baraboną,

Kiaulė tagu dūduoja,

Karvė pievoj mauroja...

Jau pačioje šventės pabaigoje, šaukiant "Žiema žiema, bėk iš kiemo", Morė būdavo sudeginama.

------------------------

Kadangi labai daug jau čia gavosi, darau pertrauką. Bus daugiau :)

Naudoti šaltiniai:

- Kažkiek ar prisimenanti galva

- P. Dundulienė "Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos"

- N. Laurinkienė "Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose"

- J. Trinkūnas "Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai"

- J. Pauliukonienė "Lietuvių valgiai"

Neveltui pagal žinių kiekį mūsų šalies mokiniai pasaulyje yra statistiškai pirmose vietose, o pagal žinių kokybę - paskutinėse.

Jei jau apie mokyklą, tai ką tik prisiminiau įvykį, kai muzikos mokytoja baisiai supyko man atsisakius dainuoti pagal bavarijos fonogramą. Tai kogi stebėtis, kad Lietuvoje minedai (man tai jau bendrinė sąvoka) karaliauja topų viršūnėse, jei mokykloje ciciną dainuodavom pagal fonogramą, o apie geriausius pasaulio džiazistus nykiai konspektuodavomės ant lapelių, kurie iškart po pamokos atsidurdavo šiukšliadežėse?

Tai tik eilinį sykį galiu pasidžiaugti, kad be mokyklos, augau puikioje aplinkoje, kur tiek šeima, tiek įvairios veiklos sudėliojo iš manęs nors ir nežinančią, kas yra RSS, bet visgi asmenybę.

Kadangi mokykloj mokė, kad viskas, kas turi įžangą, turi turėti ir išvadas, tai pabaigai  galiu pasidžiaugti. Jau moku ir jau naudojuosi RSS ir jaučiuosi bent vienu pirštu prisidedanti prie tos mistiškosios žinių visuomenės kūrimo.

Aš kuriu, tu kuri, kurkime visi visi!