"Pisanie jest desperacką próbą wydarcia z samotności odrobiny godności..."

PS: Jakbym się uczyła do matury z biologii z takich tablic, to zdałabym ją zapewne na 1000 pkt :D
PS2: Koszmar! Mam w głowię multum tematów, ale boję się o nich pisać. Czyżby nadszedł kryzys twórczy? Czy też to strach, że za dużo osób zajrzy mi w duszę?

PS3: Spotkałam się dzisiaj z Piękną Kobietą, której nie widziałam z kilka długich miesięcy. (Na złość zazdrośnikom jeszcze wyładniała) Otóż nasz wspólny spacerek po mieście okazał się idealnym studium ludzkich zachowań, nie danych mi do zaobserwowania w normalnych okolicznościach (można powiedzieć, że jestem ładna, ale nie jakoś szczególnie). Po raz pierwszy zobaczyłam DUŻO. Nie wszystko, ale wiele... Obie strony posiadania uroczej buźki i ponętnego ciała (a także, w jej wypadku, prześwietnego charakteru). Jak satelita orbitujący wokół gwiazdy, mierzyłam i badałam reakcję ciała niebiańskiego na otaczającą je rzeczywistość.

I tak zobaczyłam niewyżytych staruchów zapodających sprośne teksty częściej niżby wypadało, długie spojrzenia mężczyzn (jeśli wydawało Wam się, że tylko kobiety mogą je rzucać - myliliście się) i zazdrosne strzały ich partnerek. Byłam świadkiem iście dżentelmeńskich zagrań zbaraniałych na jej widok sklepikarzy i ślizgałam się na maślanych oczach większości mijanych facetów. A także, jako osoba towarzysząca, wdawałam się też w niepoważne pogadanki z nieznajomymi, podczas których cały męski wszechświat zaczynał się i kończył na mojej Pięknej Koleżance. (Trochę drażniące, jednak dawało się przeżyć.)

I taka teraz, już jakiś czas po powrocie do domu, dopadła mnie refleksja:
Ludzie śliczni (zwłaszcza kobiety) mają w życiu i dobrze, i źle. Owszem, profity z urodziwej powierzchowności są, ale jeśli miałabym znosić ciągłe molestowanie ze strony ścierwojadów... Cóż, wolę już być sobą ze swoją dziwną, dziewczyńskosąsiedzką aparycją.

(I tak biegnąc przez miasto nie zwracam uwagi na nikogo, kto nie ma czułek, ew. dłuugich, ciemnorudych włosów ;)  )

P.S. do PS3: Gdybym ja miała taki tłum u stóp to po prostu nie wiedziałabym co robić (dlatego w dziecięcych marzeniach nigdy nie byłam księżniczką).

Bless

Artėjančių Joninių proga prisiminkime, kaip mažasis glūkoidas Jonukas mini šią tradicją. Veiksmas vyko Virgiaus rančoje ''Aptvare pas Džonį'' 2007 metais.

Kamera Artūras  ||  Montažas Dzilbus ||  Trukmė 2:28

[googlevideo=http://video.google.com/videoplay?docid=-4402206099039932760&hl=en]

JANNA IR HIPIŲ ATRIBUTAI

Hipiai: meilė, gėlės, taika ir dar šis tas. Šios gėlės ne iš gėlių mylėtojų katalogo. Jos išaugintos Bavarijoje, Jannos kieme. Kaip neprisiminti hipiško Scott McKenzie mega hito - ''San Francisco (Be Sure To Wear Flowers In Your Hair)''. Pirmą liepos savaitgalį tikimės vieną šių grožybių pamatyti įsegtą į kažkurios glūkoidės plaukus. Jau netrukus. Liko tik dvi savaitės. !!! Visos gėlės 276 Kb

Šį kartą darėme ekskursą į PRAEITĮ, kai vieną gražią dieną, antrosios vidurinės septintokas Alvydas, grįžęs iš mokyklos, atsisėdo ant savo metalinės lovos ir tarė – būsiu dailininkas. Tokį sprendimą inspiravo paveikslų reprodukcijos, kurias atidžiai tyrinėjo pas Ginto tėtę, vartydamas 'Švyturio' žurnalo puslapius. Ir dar įkirus klausimas pačiam sau - o ką, ar aš taip negalėčiau? Pirmieji aliejum daryti darbai ant kartono gabalo - niekur, niekada nepublikuoti, kurie pasakoja atskiras istorijas, panašiai kaip Rod Stewartas 1971 metais savo albume „Every Picture Tells a Story“ darė, tik muzikos ir dainų režimu.

Tai vaizdas iš duobės į kitą Nemuno krantą Vidzgirio miške. Tada nuslinko visas šlaitas su pušimis ir eglėmis, atsivėrė dirvožemio ir giliau esančių sluoksnių grožis. Labai sunkiai Alvydui sekėsi tą šlaitą perkelti ant kartono. Užeini po poros dienų ar savaitės, o jis vis dirba prie šlaito spalvų ir kiek ten dažų sluoksnių yra, žino tik pats autorius. Duobė tai puikus mini pliažas Vidzgirio ir Madrido vaikams, kiti atklysdavo ir iš Gorodoko. Labai nuošali vieta, kur galima pyškinti iš parakinių. Pliažo teritorija vasaros pabaigoje virsdavo smėlio ir degtukų mišiniu, o kai kuriems ,,šauliams'' teko apsilankyti pas Alytaus vaikų milicijos bosą Filonovą.

Okupacinės armijos poligonas prie Kaniūkų tilto. Tankečių išartas kelias, šaudyklos pastatas. Įeiti draudžiama. Gintas lenkia lazdyno šaką, Alvydas tuoj prisijungs ir abu suskins riešutus. Daugiausia jų buvo Nemuno šlaituose, pačioje ugnies zonoje. Nelinksmas potyris kai virš galvų kulkos drasko medžių lapus ir gerai, kad spėji laiku nugriūti.

Pulko gatvė link UAB „Dzūkijos vandenys“, tada sakydavo – link Sudvajų kelto per Nemuną ar žydų kapų. Arba tiesiog į mišką. Dešinėje tik pasodintos liepos, šiandien lyg ir paaugusios. Čia gyveno ožkų augintojai, gatve vaikščiojo dabartiniai glūkoidai Šekspyras, jo broliukas Antonis (Ga-Ga), sesuo Laima, Virgis, jo sesuo Beatričia.
Alvydo ožka labai mėgo skroblų krūmų šakas ir mamos pavedimus teko vykdyti. Kaip Tomas Sojeris, dažydamas tvorą, sugebėjo prisikalbinti draugus į talką, taip Alvydas rasdavo pagalbininkų šakoms iš miško glėbiais tempti. Kartą šis procesas užtruko ilgokai ir Alvydo mama paklausė – ‚,Tai kur jūs taip ilgai buvote?‘‘. Alvydas atsakė: ,,Mama, taigi ant bitlų užkritome‘‘. Mamai aiškiau nepasidarė, nes liko neįminta mįslė – kas tie bitlai ir kaip galima ant jų užkristi. Kaip neužkrisi, jei vienoje rankoje glėbys šakų, kitoje spidolos, o bitlų „Penny Lane“ miške bent iš keturių radio stočių reikėjo išklausyti. Tada topuose stovėjo. O dar pasiginčijimai (dabar tai vadinama apsikeitimas nuomonėmis) su Gintu, kuris gabalas geresnis - „Penny Lane“ ar „Strawberry Fields Forever“. Mat Alvydas buvo didesnis P.McCartney gerbėjas, kai Gintą labiau vežė J.Lennon.

Alvydas su Gintu po pamokų. Gali būti, jog palydėdami paukščius, prisimena vasarą, kai Alvydo kiemo tvartuke, kuriame mekeno ožka, abu brazdino gitaromis. Labai nuošali nepriklausoma vieta repetuoti bitlų Ob-la-di, ob-la-da. Vienintelė vertintoja buvo ožka, kuri kritikos atlikėjams taip ir nepažėrė, gal todėl, įgavę pasitikėjimo, vėliau mašinų gamyklos klube pasiprašė pas tada ten grojusius Žorką su Silva (Pranas Seilius), leisti šokių metu padaryti bombą – pagroti bitlus, juolab abu apsirengę vienodais švarkais a-la early Beatles. Padarė klaidų: kartą ritmą sumaišė, porą frazių dainavo pro šalį. Apie tai Silva diplomatiškai nutylėjo, tik paklausė - įdomi uniforma, iš kur gavote? Tie švarkai - taip pat Alvydo kūrinys. Galėjo būti drabužių dizaineris. Matyt, meniška siela jau tada visomis kryptimis reiškėsi.

Baltas pastatas - tai „Saulutės“ parduotuvė Ulonų-Pulko gatvių susikirtime. Priekyje tamsi Kelių valdybos tvora, dviejų metrų aukščio, nuo kurios šoki į pusnį su tvora lygią, o jei dar tunelį sniege išsirausi... Katakombos. Aišku, tai buvo dar tada, kai Lietuvoje žiemą snigdavo. Priekyje, tuščioje erdvėje dabar stovi individualūs namai, kurių statytojai ištisą dešimtmetį rengė tarpusavio varžytuves kas pastatys didesnį architektūrinį darkalą.

Anot Rod Stewart'o, kiekvienas paveikslas pasakoja istoriją. Vėlesnieji ir dabartiniai Alvydo Petkevičiaus darbai taip pat galėtų papasakoti savo sagą apie jų kūrybos procese išnykusį laiką, kai užmirštamos visos nereikalingos ir atmintį ryjančios smulkmenos, kai pasijunti pavargęs tik tada, kai drobė jau buria spalvų ir tonų santykiais ar šešėlių magija. Tikėkimės, Alvydas apie tai dar papasakos.

Alvydas A. Jegelevičius, pratęsdamas pokalbį glūkoiduose apie Alytų (Rasos straipsniai), siūlo susipažinti su tematiškai artima medžiaga - savo ketvirta knyga "Kalbantys šešėliai", kurią išleido Vilniaus leidykla "Versus aureus". Čia apmąstomas laikotarpis apie mūsų kraštą nuo paskutinės okupacijos iki dabarties. Knyga jau knygyne. Rimtų vyrų anotacijos – čia.

“KALBANTYS ŠEŠĖLIAI“. AUTORIAUS ŽODIS

Gerb. Skaitytojai, patikėkit – šešėliai tikrai kalba, rodo, primena, verčia sustot, susimąstyt. Kad ir kaip greitai bėgtų laikas, tačiau net sekundės dalelytėje – šešėlių rodyklės stabteli kaip žvilgsnis, fotokadras ir trumpam sustoja, spragteli...
Šešėliai ne tik bara, kaltina, bet ir gina, slepia, užstoja netyčia pakliuvusį į spąstus...
Ši knyga – duoklė ir pagarba tėvų ir protėvių kovoms, jų godonėms apie

šviesesnę tėvynę. Manau, ir net neabejoju, kad ir Jūs panašiai galvojat...
„Kalbantys šešėliai“ – savotiška studija – bandymas analizuoti ir apibrėžti lietuvio bruožus, šimtmečių formuotus sudėtingoje ir pavojingoje geopolitinėje „darželio ant rubežiaus“ erdvėje, tačiau svarbiausia – žmogus, tėvynės žemė ir kapai...
Skausminga praeitis, istorinės klaidos – karai, okupacijos, kovos už savo žemę, laisvę, nepriklausomybę. Laisvės suvokimas – siekiai, būdai...
Tėvynė vakar, šiandien, rytoj, jos ateities vizija pasaulinėj vienodėjimo erdvėj, kur pasaulio pilietis – mažos šalies patriotas bando likt ištikimas savo tėvynei, o tuo pačiu – išlikt atsparus jį spaudžiančioms svetimybėms (Mėnulio atplaišos)...
Pagonybė, krikščionybė kaip universalus tikėjimo ir harmonijos siekis tarp žemės ir dangaus...
Pavojingos gyvenimo sąlygos – svetimų ideologijų pinklės, gundymai, savisaugos instinktas, kompromisai su sąžine...
Smulkmeniškumas, godumas, pavydas, abejingumas, išdavystė – kaip ydingi ir gėdingi bruožai...
Painiava tarp „mano-mūsų“, apsivalymas-išpažintis...
Vizijos, sapnai, regėjimai, skraidymai (Kitas laikas), „išėjimas“ iš kūno ir sugrįžimas, ekologinės katastrofos nuojauta...
Visa tai – žinoma, bet nematoma „mėnulio“ pusė, apie kurią retai ir nenoriai kalbama. Tai slaptieji minčių klodai – dora būtis, moralė, sąžinė, garbė, pareiga ir tas amžinas nepatogumas – kalbėti drąsiai, priekaištauti, tuo labiau – reikalauti, smerkti, barti, teisti, tiesą teigiant atvirai ir tiesiai... Gal todėl baikštumas, atsargumas ir gimdo prisitaikėliškumą, o šis – abejingumą, lėtai žudantį bet ką ?..
Šios mintys – klausimai ir abejonės, bandymas suvokti ir įminti jas – kaip pats didžiausias rūpestis – šioje knygoje.

Pagarbiai – Jūsų Alvydas Augustinas Jegelevičius

I started living with him when he was just born and I was maybe around 19 years old. At first it seemed to me that he is very simple and straight and won't bother me much and would be a good companion and would at least try to live up to be a perfect friend. I remember when he must be just 1 month old. That was really a very beautiful time of my life. I would enjoy his company more than I would enjoy playing games on my computer. For a guy like me who was a game freak it seemed odd that I would find some kind of solace or a better word would be a love-li-hood-ness with this new born baby. So the days passed.
Every passing day, he would grow up a little, sometimes he would not grow and sometimes, to my sheer surprise, he literally would go in reverse and I could feel that at those times my fondness of him used to diminish somehow. But then these days never stayed for long. He would then return to his normal way of growing up a little every day. There would be fights, small and sometimes very long ones. He would bark at me saying he was misusing him for my own benefits and not being honest. He said that my intention of befriending him did not seem to him of the respectful type. But then I had to sit and talk with him and make him believe that nothing of that sort if going on. He was hard to please but eventually he used to give in. But there were times when he had so many demands and I used to get exhausted fulfilling them. But then this companion is special one and its not very easy to just let him go. Once he is gone, it is hard to find him again. So then I stuck with him for long. At times when I could not fulfill his demands myself I had to borrow some stories, grief, joy, their share of happiness from my other friends. This in turn sometimes was somewhat increasing the rift between me and my other friends. But when the monsoon came, there were birthdays and some good news from some or the other from then and rift would fill up with rains of joy again, And the soiled far-away-ness would erode down the rift. So eventually I managed to catch with them too.

Love was now 6 months old. And his being with me now had become my addiction. It was just impossible for me to leave him. He used to now command me sometimes. His stature had now grown exponentially. He would be such a demon sometimes. I was helpless at times when I was alone and I needed him and he would not be there. He was once dependant on me but now I was dependant on him. My brains would keep thinking about the new behavioural patter that was developing in him. It was not so extreme but it could still make you go insane. He would not listen to me and I kept asking him to be with me more and more. His adamant nature and his constant stubborn attitude drove me crazy every moment.

On 4th of July, 2021, he visited me and it was kind of surprised by him standing in front of my eyes that day .He said he can be no more with me. I thought that I must have gone nuts to be even hearing such kind of joke. But it was not a joke. I suddenly felt afraid of all the things that existed around me. They were full of bloodshot eyes and blood filled faces. Now I felt their collective voices shouting at me and cursing me for all these days not giving any attention to them. They all started hitting me with sharp pins of dissatisfaction. A white robed translucent figure appeared before me. I was terrified at the sight of it. I felt I was hallucinating but that happened was an encounter with truth, though harsh. I had not drunk a drop of alcohol for quite a long time. I feared I must be going insane over the fact that I was never going to see him again. My brain constantly told me that this is a temporary matter and would subside within a matter of time. But such kind of advices are not effective in situations where your uncontrollable urge to not believe the truth has taken over you.

The white robed figure was not big though in size, it must be just the size of a small puppy but it kept hovering around my head. The angel said," Sameer, you are free now" and he vanished. All of a sudden, I felt as if there was some kind of revelation.

I felt my head whirring, I sat on my bed and next moment I must have dozed off.

**********************

Love was now long gone away. Its been another 2 months since the last incident. For the first 15 days I kept very much to myself but then I felt good and there was less burden on my head. My heart and my brains both felt clearer day by day. They started to notice all the things around and duly listened to them. The things around me, my bed, lamppost, my pen, my diary now seemed to be happier and were not disgruntled at me. It was a good feeling to have my old pals back. They took care of me.

I was again sharing joy, happiness and grief all over again. It changed my way of looking at the things.

I think I have met Life now.

She is tremendous....

**********************

No sehän on ostjsen njormalnaja ja vielä lisäksi harashoo, että Suomen ulkomaankauppaministeri huolehtii omistaan. Paljon ymmärrettävämpäähän se toki on kuin se, että ympäristöministeri haluaa kansallispuistoon kuusinkertaisesti lisää hotellikerrosneliöitä.

Stockmann ei ole kuulemma päässyt vuokran suuruudesta sopimukseen venäläisen vuokranantajansa kanssa ja siksi Stockmannin tavaratalo Moskovan keskustassa on pysynyt suljettuna viikon ajan. Toisin sanoen Stockmann ei ole maksanut ajallaan pyydettyjä lahjuksia Putinin kampanjatukiyhdistykselle.

Tilojen vuokraaja on katkaissut kuulemma tavaratalosta sähköt nopeuttaakseen neuvonpitoa, Siperian kun tiedetään opettavan uppiniskaisimmankin liikemiehen talon tavoille. Stockmannin liiketoiminta on toisin sanoen muuttunut venäläisen mallin mukaiseksi pimeäksi liiketoiminnaksi.

Mutta ei hätiä mitiä: meitin Paavo on tavannut maanantaina Moskovassa Venäjän kauppaministerin Elvira Nabiulinan. Ihme on jos ei Paavon karisma pure Elviiraan. Luulen, jotta tapaamisen seurauksena Stockmann saa tilat lopulta ihan ilmaiseksi. Ainakin siihen asti kunnes Pate siirtyy siviiliin. Siis joskus ensi vuosikymmenen loppupuolella.

No, Paula Lehtomäki siis lobbaa, mutta vain jonkun tietyn mielitiettynsä puolesta. Ei leiki Paula Topin, siis Sukarin Topin kanssa samalla tavalla kuin Pertsan, siis Lapin matkailukeisari Pertti Yliniemen kanssa. Ai miksikä päättelen, ettei Paula leiki Topin kaaaaa?!

No, koska ympäristöministeriö ei kuuleman mukaan todennäköisesti vahvista kaavamuutosta, jolla Vihtiin suunniteltu Ideapark voitaisiin rakentaa. Edes Lempäälän Ideapark ei enää menisi läpi. Siis Mitäh?! Ettäkö mieluummin voidaan rakentaa vaikka tupla- tai triplanaturasuojeltuun kansallispuistoon tuhatmäärin hotellikerrosneliöitä ennemmin kuin pikatien varteen myyntipaikkaa. Nyt pitää laittaa ensin tukiliivi päälle… No nyt on! Paikoillenne, valmiina… ja nyt: Hahhahahaahahahahahahhhahahahahahhahahhahahahhahahhahahaahhahahahah

hahhahahahahahahahhahhhahahahahahahahhhahahahaaaaa….Ei tullut tyrää, kiitos tukiliivin!

Ja tietysti perustelut päätöksille: Ideaparkin sijainti etäällä taajamista on vähittäiskaupan sijaintia ohjaavan lain hengen vastainen, kertoo Kauppalehti. Kaupan suuryksiköiden sijoittumisessa on olennaista, että ne ovat julkisen liikenteen tavoitettavissa. Kansallispuistorakentaminen ei se kun ei ole minkään lain hengen vastainen… Ja... taas... liivit... päälle: Hahhahahhahhahhahahahahahahhahhhahahahhahahhahhahahhahahhahahhahahahah

hahahahahahhahahaahahhahahahhah…. Voi tätä elämää olla onnen narri! Mutta hälläväli, ikähän se senkun jatkuu, koska nauru sitä pidentää.

Mitä ihmettä voidaankaan vielä keksiä herrojen kammareissa?! Perustelut tikahduttavat ainakin meikäläisen. Nauramisessa on kyllä myös se hyvä puoli, että ratkinauraessa on helpompi pidätellä itkua.

Ai niin, vielä yksi mielenkiintoinen juttu, ikään kuin Post Scriptum: sain äsken sähköpostissa kiertokirjeen, jossa kannustetaan olemaan tankkaamatta Shellin ja Neste Oilin bensa-asemilta.

Kirjeen tarkoitus on heilauttaa näiden ketjujen markkinaosuuksia ja saada siten aikaan hintasodan.

No onpas aika metkaa! Minkälaisia konnankoukkuja markkinataloudessa vielä keksitäänkään?!

Kirjeessä lausutaan: ”Ajatelkaapa! Kun kaksi suurinta öljy-yhtiötä eivät enää onnistu myymään bensaa, täytyy niiden pakon edessä laskea litrahintaansa. Tämä johtaa välittömästi hintasotaan ja muiden on seurattava.” Kah, tämähän on kuin suoraan amerikkalaisesta markkinaoppaasta!

Silviisiin, puita piisiin, sanotaan Sudeetti-Savossa. Mualima se näättääpi toas olevan mallillaan ...

Anksčiau pristačiau eilėraštį, kuriame „ kalbančios“ taurelės įvaizdžiu bandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją. Dabar skaitykite apie gyvenimo kasdienybę, kuri primena varginančią maratono distanciją ... Ją, man regis, dažniausiai bėga moterys. Šiame eilėraštyje pabandžiau pažvelgti per moteriškos sielos prizmę.
Skambantis viltingas meilės motyvas lai įpareigoja mus, vyrus, savo supratimu, atjauta ir pagalba moteriai tą sunkų maratono kelią sutrumpinti ...

Moters maratonas

Aš pavargau. Man norisi prisėsti.
Jau avalynę ir marškinėlius
Šiam ilgame kely baigiu nuplėšti.
„Ryga“, „Maliutka“ patvory seniai rūdija.
Aš dar „vežu“ ... Dainuoja dar ir MIA.

Pavargo rankos. Nebelinksta keliai.
O dar vaikai, vaikų vaikai, vaikeliai ...
Jų meilės klystkeliai, slėpynės ir nenorai –
Tarsi vakarių vėjų ir audrų neramūs šuorai.

Ir norisi tą finišo juostelę krūtine nukirsti.
Gal minutėlei jūroje audringoje nugrimzti ...
Įveikus ilgą maratono kelią,
Ilgiuos tavęs – man širdį šitaip gelia!..

Paimk, brangusis, švelniai man už rankos
Ir vesk tenai, kur toliuos kelias rangos.
Kur taboro garsai skambės per visą naktį –
Gal čia aistroj sušoktume sirtakį!..

Некоторое время назад я обратил внимание на одну, весьма странную, по моему мнению, но прелюбопытнейшую тенденцию – очень многие девушки любят суши! Я подчеркиваю: именно ДЕВУШКИ! Ибо я не знаю ни одного представителя мужского пола, который был бы неравнодушен к этой «инопланетной» пище. И если вы, все же, увидели в каком-нибудь японском ресторане мужчину с блаженным лицом уплетающего эти сырые «какашки», то здесь возможно 4 варианта (сразу прошу простить меня за неприятные аллегории, которые я был вынужден применить здесь и дальше по тексту, но с ними «ароматнее»):

1) он либо гей;

2) либо, сейчас есть такое сравнительно новое понятие – метросексуал, хотя лично я считаю, что это тот же самый «гей», которому просто придали более дипломатичный вид в духе времени, но, тем не менее, выделим его в отдельную группу;

3) он отчаянный исследователь вроде меня;

4) наконец, он просто вкушает сии «фекалии» за компанию со своей девушкой.

Само собой, как только эта тенденция мною была выявлена, я, как человек интересующийся, начал ее изучать. Но, к сожалению, мои исследования не привели к желаемым результатам, потому что никто из респондентов не мог назвать мне (или не желал признать) истинную причину своего нового гастрономического предпочтения. А потому я очень рассчитываю на то, что вы мне поможете как следует разобраться во всей этой истории.

Для того чтобы вам было проще, я хочу изложить несколько своих предположений и доводов, но для этого нам нужно обратиться к истории вопроса и некоторым моим наблюдениям. Да, только одно очень важное замечание – поскольку я являюсь жителем города Москвы, то все мои наблюдения, соответственно, ограничиваются территориальными пределами города Москвы. Стало быть, каким образом подобные процессы происходят во всей стране я не знаю и говорить не стану, но предполагаю, что таким же. Так что, это будет, если угодно, своего рода «взглядом уставшего москвича».

Итак, я думаю, многие девушки знают как появляются мировые тенденции в моде и не мне вам об этом рассказывать, но уверен, что немногие обращали внимание на то как подобные процессы происходят в Москве.

И здесь я выделяю следующие стадии:

1) cначала мода появляется и, как бы, концентрируется среди ограниченного круга людей, которых мы привыкли называть олигархами (кстати, термин весьма подходящий, ибо, если кто не знает, «олигархия» в переводе с греческого означает «власть немногих»). Все это дело, конечно же, строго ограничивается пределами садового кольца и рублевки;

2) а спустя какое-то время, когда тенденция внутри этого ограниченного круга людей устаревает, становится неинтересной, скучной и банальной, она сливается всему остальному плебсу и уже тогда весь этот «отстой», как бы, размазывается по всей столице.

Именно так в Москве появилась мода на суши.

Я помню когда в Москве было всего несколько японских ресторанов все это дело, конечно же, было дорого и только для избранных. А сейчас куда не плюнь одни «якитории» и «планеты суши». Даже в каком-нибудь местном клубе «че пачем, хакей с мячем», располагающемся в помещении бывшей кулинарии, вам непременно предложат второе меню с сууу-ши. Но при всем изобилии японского «сырья» в Москве, находятся люди, которые зимой и летом стоят в очереди в этот ресторан на тверской. И эта ситуация не перестает меня удивлять по сей день, поэтому если кто понял о чем идет речь, расскажите, пожалуйста, что там за история такая. Кстати, вы когда-нибудь задумывались о том, сколько ресторанов русской кухни в Токио? Я уже не спрашиваю о том, есть ли там сеть ресторанов «елки-палки». Это вам будет в качестве домашнего задания.

«В чем же собственно проблема?» - спросите вы. Отвечу, милые мои и прекрасные, я пробовал суши и это не вкусно. И не нужно говорить мне всякие банальности про вкус и цвет! Это не вкусно и все тут! И поэтому мой главный тезис заключается в том, что девушки любят суши не за какое-то особое гастрономическое наслаждение, как меня многие пытались уверить и впарить эту «чебурашку», а из-за своих пристрастий к моде и всякого рода тенденциям, порой даже абсурдным. Потому что, если вам по-настоящему, искренне нравится эта «инопланетная» пища, тогда вы инопланетные создания. Кстати, это неплохой довод к утверждению «Все от Бога, кроме женщины», но это тема совсем другого исследования.

Таким образом, вам остается сделать лишь две вещи – признать себя жертвами моды и сомнительных тенденций (от которых, честно вам признаюсь, меня просто трясет), либо раскрыть тайну вселенского масштаба и признать-таки, наконец, что вы марсианки. Ибо как говорили древние римляне «Tertium non datur», что в переводе с латинского означает «Третьего не дано».

Спасибо. Прошу. Вам слово.

Alvydas kviečia visus prijaučiančius dalyvauti. Žada atsivežti gitarą, jei bus klavišas – padžiazuos. Numatomi pokalbiai rūsyje.

Daugiau apie renginį skaitykite glūkoido Igorio Riabovo straipsnyje ''Alvydas Jegelevičius parako dar turi''.

SUSITIKIMO FRAGMENTAI

Trumpas reportažas iš įvykio vietos. Alvydo eilės, džazo porcija, hipių laikų daina, būrelis gerbėjų.

[googlevideo=http://video.google.com/videoplay?docid=-9142787130798030673]

Pristatau filmuką apie savo pirmtakę Elfą. Ji mokėjo vykdyti daug komandų, aš, gal būt, irgi išmoksiu.

[googlevideo=http://video.google.com/videoplay?docid=4428080769969783715&hl=en]

ANTANAS GRAMBA

Esu 55 metų dzūkas. Rašau sau, deklamuoju vaikams, draugams ir anūkams. Į viešumą nelendu. Bandau išlaukti ir vertinti kritiškai tai ką rašau. Savo eilėraščius priskirčiau socialinei poezijai. Mane jaudina visuomenės problemos ir skauduliai. Žinoma, rašau ir apie meilę!..
Labai sunkiai ryžausi šiai publikacijai. Ilgai įkalbinėjamas draugų, pagaliau nutariau peržengti savąjį rubikoną.
Viena iš šiandienos visuomenės rykščių – girtavimas. Šia tema parašiau keletą eilių. Savo debiutui ir jūsų teismui pateikiu vieną jų. Degtinės skonį žinau. Niekada nuo jos nebuvau priklausomas, nors 3-ji metai visiškai nevartoju. Per „ kalbančios“ taurelės įvaizdį pabandžiau atskleisti į alkoholio liūną puolusio žmogaus tragediją ...

TAURELĖS IŠPAŽINTIS PRASIGĖRUSIAM DRAUGUI

Marteno krosnies pragarą iškentus,
Kasdien nebylų priekaištą kenčiu.
Tu tarsi kalne prirakintas Prometėjas –
Aš tyliai tavo kepenis „lesu“...

Kodėl tuščia? Nė lašo „samanėlės“,
„Trejų devynerių“ ir „Starkos“ nebėra.
Apduję akys ... Kūnas šlitinėjas ...
Galvoj dar pinasi „Raudonrožių“ daina ...

Staiga pradingo rūmų menės, smokingai, liokajai.
Nutilo smuiko muzika ir pažo juoko negirdžiu.
Užuot kvepėjus cigaru „HAVANA“, dabar langų
Valikliu ir net batų tepalu „trenkiu“...

Jau nespindi manasis krištolo „rūbelis“,
Dažnai šąlu palaikiam pastate ...
Kodėl, bičiuli, taip aukštai užkopę,
Šiandieną murkdomės akivaro dugne?!.

2007 rugpjūtis

Post-scriptum non souhaité

• Homme en demeure cherche femme soignée
  Dentellière gantée, veuve en taulière ravagée
  Autochtone femelle, étendue d’idées
  Brodequins de souillons et plantes de pieds
  Pourvue d’une largesse aux formes notables
  Spontanée, distinguée, davantage complaisante

• Plus précisément…

• L’orifice pré-lavé, arrosée d’eau bénite
  L’air ravi, enduite et sou-poudré de riz
  Virginale, blanchâtre, aux intimes perspectives
  Inhalée, ressentie, le visage recelé
  Appréciant l’entité de la Verge et du saint
  Révolue élaguée de mes aplombs canins

*Aux chroniques des apôtres et loups de bergeries, nous autres incertains.

Gimusi Kaune, Janna Riabowa nuo 1976 gyvena Vokietijoje Landau, netoli Miuncheno. Hipių laikais Alytuje jos piešti plakatai su rock grupių herojais puikavosi dažno būsimo glūkoido namuose ar viešose vietose. Todėl visiškai nekeista, jog Janna nuolat tobulėjo, jos konceptualūs darbai apjungia modernios šiandieninės medios atributus: video, foto, taip pat tapybą, piešinius, materialius objektus ir tekstą. Kartais vienas iš komponentų: vieta, laikas ar pats objektas laikinai išnyksta ar keičiasi vietomis, tai intriguoja, vaizduotei suteikia laisvės. Parodos Vokietijos miestuose: Asbach, Berlin, Bremen, Burghausen, Garmisch-Partenkirchen, Munich, Oldenburg, Passau, Straubing, Deggendorf, Landshut, Leimen, Ludwigshafen, Mannheim, Saarbruecken.
Parodos kitur: Austria, France, Spain, Cheque Republik, Slovakia, Poland, Russia, USA, Italy.
Daugeliui tai bus pirma pažintis su Jannos kūryba. Vėliau pamatysite daugiau darbų. Susipažinkite: JANNA RIABOWA

[googlevideo=http://video.google.com/videoplay?docid=6872013367794484309&hl=en]

[googlevideo=http://video.google.com/videoplay?docid=-5342434655759239160&hl=en]

Čia persiunčiu visiems glūkoidams informacija apie alytiškio (jis tikrai čia prigijo ir tai įrodė atvykęs iš
Radviliškio), menų mokyklos dėstytojo, dailininko-akvarelisto Beno Jenčiaus sėkme Sankt Peterburge. Pasiutęs diedas. Bohemos jame geri trys su puse pūdo, o gal ir daugiau, o savo akvareles – jis lieja kibirais ir malūnsparnių ventiliatoriais (kartais vietoj jų pasiskolina iš moterų fenus) jas taško į visas puses, dar pabarsto įvairiausiais prieskoniais… Net visuos pasaulio pakraščiuos, o dabar (po Leningrado blokados) net ir Petrozavodske purslai tyška… Ten jis nusitempė ir nemažą Alytaus menininkų desantą !..
Tikrai vertas dėmesio glūkoidas, o pagal Shaekspeare’ą – tikras glukozauras… Pažiūrėkit Beno tinklapį – įsitikinsit ir užsisakykit jo darbų – žiūrėkite reklamos skiltyje. Tik, abejoju, ar verta jį pakviesti prie Glūko, o tai ims semt kibirais ežero vandenį ir liet savo akvareles ?..
Jis tikrai išsems visa Glūka ! Ne, nekvieskim jo…
Linkiu visiems geros nuotaikos.

Siunčiu Jums visiems - musų taikios, bet neramios kartos fighter'iams - hipišką, pacifistinę poemą-viziją-misteriją...
Ilgai, kankinančiai ilgai - visa gyvenimą apie tai galvojau... Ir - pasikalbėjau su Joška Brodskiu (Joseph Brodsky). Manau, tai suprantama mums visiems, nors mano ,,šaudymai" per epochas, kartais gali kai ką trikdyti, bet čia tik 2000 metų istorija, kuri kartojasi nuo Kristaus (graikiskai - Ishthys - beveik Vikcius - žuvis), o kur dar - Persų įlanka, šumerai, Gintaro kelias, Mesopotamija, Araratas, rasai, porasai, raskalanai, aisčiai, ugliai (UK - nežinoma karalystė), ugriai (hunai be Volgos) ?..
Kita X' a parašysiu daugiau. Dabar skaitykit ir QMKT(!) - komentuokit.
Vardan mūsų kartos ir šviesaus J. Brodskio ATMINIMO !!!

Josifas Brodskis - žymus žydų kilmės rusų poetas. Gimė 1940 metų gegužės 24 dieną Leningrade ( Sankt Peterburge). Mokyklą lankė ne labai ilgai – daugiau aštuonių klasių neištvėrė. Keletą metų dirbo, kartais sunkiai įsivaizduojamose vietose: švyturyje, lavoninėje. Vasaromis samdydavosi į geologines ekspedicijas, vykdavo į Kazachstaną, Jakutiją, Tian Šanį. J. Brodskis atstovauja moderniąją rusų lyriką ir tęsia pirmųjų dvidešimtojo amžiaus dešimtmečių, „sidabrinio rusų poezijos amžiaus“, tradicijas, perkeldamas jas į dabarties pasaulio kultūros kontekstą. Brodskis – kultūros ir kalbos poetas, remiasi senaisiais tekstais, Biblija, mitais. Žymiausios knygos: „Sustojimas dykumoje“, „Nuostabios epochos pabaiga“, „Kalbos dalis“, „Uranija“, „Peizažas su potvyniu“.
Atrėjančios jubiliejinės Nepriklausomybės šventės proga, Jūsų dėmesiui Alvydas apie J.Brodskį.

Paskutinė laisvė.pdf 287 KB

Taip pat Zitai ir Romui, atsiuntusiems savo austriškų nuotykių akimirkas ir balsus. Dėkui Alvydui, Sauliukui, Jannai, Aidui, Igoriui, Albertui, Laimai, Ugnei, Vytui, Saulinai, Rasai P., Arvydui ir visiems kitiems, pasislėpusiems po nikneimais. Ačiū ir stebėtojams (pažiūrėsim ką čia tie durneliai sugalvojo) – tai irgi pozicija.
Reitingas rodo, jog daugiausia balsų gavo vaizdelis, pažymėtas 8-tu numeriuku „Alytus 23.05 “. Autorius Gintas.
Antra vieta – 5 foto „Metamorfozė “ Autorius Gražvydas.
Trečioji vieta – 3 foto „Šventė “ Autorius Saulius.
Sudrebėjusi ranka, fotografuojant ir nostalgija Alytui surinko daugiausia balsų, tačiau sublizgėjo Alvydo genuose užkoduoti talentai. Beliko sutarti dėl prizų ir tai geriausia daryti komentuose prie šio posto. Nesiūlyti rolls-royce ‘ų rolex‘ų ir panašių dalykų. Putokšlis, gėlės, Dzūkijos miškuose rinktų baravykų vėrinys ar džiovintas mekšras būtų prizai default . Aišku, reikia originalių idėjų, kurių, bent dabar, niekaip nesiseka sugeneruoti. Gal reikia šlakelį burbono ar kavos išgerti ar nuogam į pusnį nugriūti – gaila kad neprisninga. Laukiame idėjų dėl prizų. Dėl kainų (jei kainuos) susitarsime. Apdovanojimus įteiksime 2008 metų susirinkime.
Idėjas dėl prizų siūlykite komentaruose iki birželio 1 dienos.

Laukiame Jūsų vertinimo komentaruose prie šio posto.

Renkame geriausias iki sausio 30 dienos. Sėkmės!
Daugiau ...

Atsisiųsti visas foto.zip 1,4 MB

!!!

Gerbiami skaitytojai, visi suprantame žodžio „nerštas“ prasmę, tačiau dažnai užmirštame, kad
tie, iš tikrųjų neršiantys gyviai, augalai (!) yra tikrieji mūsų broliai ir seserys šioje mūsų amžinoje
buveinėje – mūsų žemėje. Užmirštam ir tai, kad patys neršiame žymiai dažniau... Kas kita – menininkų „nerštas“ (!) Sena kaip pasaulis nuomonė, kad kūryba nėra darbas, pats kūrėjas – ne visai tikras darbuotojas, o kažkoks susireikšminęs tinginys (?) Dar A. de Saint-Exupery yra pasakęs, kad „Nė viena tauta negali suklestėti, kol nesupranta, kad arti lauką – toks pats garbingas darbas kaip ir rašyti poemas.“ Tiktai šiandien – aš sukeisčiau vietomis „rašyti“ su „arti“. Tačiau – pabandykime suprasti ir kūrėją, kuriantį dvasinį produktą (!) Kartais tas, kūrėjo darbas tampa tiesiog titanišku darbu! Kai laikas suspaudžiamas taip, kad nelieka nei dienos, nei nakties, o tik ištisas degimas...Kiek menininkų taip išėjo ? Nusispjovę į savo fizinį kūną ir susideginę šioje ugnyje ? R. Jonutis, A. Verba, Z. Šteinys, R. Gavelis, J.Kunčinas, N. Miliauskaitė, E. Mezginaitė, kiti menininkai – dailininkai, muzikai, aktoriai... Jūs, aišku, pasakysit – alkoholis? Taip – jis reikalingas. Tai patikrintas vaistas nuo išpuikimo, nes sutryptas – visada aukščiau pakyla... Jūs pasakysit – tinginystė? Taip – ji reikalinga, netgi nereikšminant savęs ir nesidangstant – meditacijos, kontempliacijos, nirvanos, katarsio sąvokom, nes ji kitokia... Nes tai yra dar skausmingesnis degimas – sunkus, kankinantis kelias į būsimą kūrinį. Juk kūryba – tai amžinas degimas, kai kūrėjui reikia pasakyt tai, apie ką Jūs galvojat, gerbiami skaitytojai. Šioje poemų knygoje kalbama apie kūrybą ir apie kūrėją, jo sunkią, bet tikrą paskirtį. Be garbinimų, be niekinimų, tačiau kartais su visa anatomija – nuo spindinčių laurų iki patvorių mėšlo. Nes tikras menininkas ir yra mėšlavežys-auksakalys – tikras dvasinio gyvenimo restauratorius ir kūrėjas, kaip pasakė „Neringos“ kavinėje maestro „N“ (!) Nes jo vagos ir jo arimai visada rodo teisingą kryptį.

Knyga pasirodys artimiausiu metu.

  Knygos „Nerštas“ viršelis

Vidmos eilės.mp3 / klausyti / parsisiųsti 350 KB

Kamera ir montažas: Dzilbus

[googlevideo=http://video.google.com/videoplay?docid=-685059806412223068]

---

(I repeat myself).

---

In 1992 I was 17. Gish was one of my favourite albums of the time. "Tristessa" a song I didn't stop listening to. Many a time I skipped classes to sit outside listening to it on my cassette walkman (the tape was one of those black "metal" Sonys, with Soundgarden's Badmotorfinger on the B side). The thought of ever seeing the Pumpkins live was always present but filled with a sense of utter impossibility. There was no Internet back then. If songs, like poems, hold essential fragments of our biographies, this particular song holds a lot of me.

> Šuo apsimeta karve (2007 spalis)

> Ugnė saugo gamtą (2007 liepa)

> Adrenalino gaudytojai (2005 gruodis)

Lapkričio 13 d., LTV laidos „Be pykčio“ svečią Joną Meką – filmininką ir poetą, visame pasaulyje žinomą menininką kalbino Leonidas Donskis. Kalbėjo apie laisvo žmogaus vietą pasaulyje, apie avangardo likimą, apie Vilnių, Semeniškes ir Niujorką, apie gebėjimą būti atviriems pasauliui ir gyvenimo vertybes. Glūkoidus, pretenduojančius atstovauti išprususiai publikai, manau, sudomins ši laida. J.Meko kūrybos bendrakeleiviai: Andy Warhol (1928-1987) pop-art judėjimo centrinė figūra, avangardinių filmukų kūrėjas, intelektualus bitnikas ir hipis, bohemos atstovas ir John Lennon (1940-1980). Jei ekspresionizmo užuomazgų atsirado 19 amžiaus pabaigoje Vakarų Europos tapyboje – P.Gogeno V.van Gogo, Dž.Ensoro, E.Munko paveiksluose, tai ekspresionizmo muzikoje užuomazgos buvo Jonhno ir jo grupės kūryboje. Juk The Beatles sudėjo tris pagaliukus tokiu deriniu, jog roke įvyko didis sprogimas, panašus į Didijį Sprogimą Visatoje prieš daug milijardų metų. Nors lėtas internetas vargins žiūrovus, linkiu kantrybės ir pilnaverčių emocijų.

Žiūrėti laidą