A palavra gnose (do grego gnosis, "conhecimento") emprega-se, ao se tratar do movimento filosófico e religioso a que deu nome, para designar o conhecimento adquirido não por aprendizagem ou observação empírica, mas por revelação divina. À gnose, privilégio dos iniciados, opõe-se a pistis, ou mera crença. Os eleitos que recebiam a gnose experimentavam uma iluminação que era regeneração e divinização, e conheciam simultâneamente sua natureza e origem. Reconheciam-se em Deus, conheciam a Deus e apareciam diante de si mesmos como emanados de Deus e estranhos ao mundo. Assim adquiriam a certeza definitiva de sua salvação para toda a eternidade.

Até a descoberta, no século XX, de diversas coleções de manuscritos, entre os quais os de Nag Hammadi, Egito, era comum considerar o gnosticismo como uma forma de heresia cristã inspirada na filosofia grega. Atualmente, tende-se a falar num conjunto de escolas que, em virtude de princípios comuns, formam o movimento gnóstico. As noções compartilhadas pelas diversas escolas gnósticas podem resumir-se em três grandes temas: (1) a miséria do homem, prisioneiro do seu corpo, pois o gnóstico considerava a alma procedente de uma realidade supramundana; (2) a dualidade cósmica, na qual o mundo visível, mau e tenebroso, teria sido criado por um demiurgo perverso - elemento tipicamente neoplatônico - oposto a outro  Deus, bom mas desconhecido; e (3) o apocalipse gnóstico, em virtude do qual o mundo perverso seria substituído pelo reino divino. Os pneumáticos (conhecedores puros da gnose) ascenderiam até o pleroma, reino da luz e da perfeição, e o fogo latente oculto no cosmos se avivaria e consumiria toda a matéria.

As escolas gnósticas empregaram diferentes métodos de especulação. A maior parte dos estudiosos tende a considerar a existência de uma gnose não cristã , que englobaria movimentos como o hermetismo e o maniqueísmo e de uma gnose cristã, herética. Esta última, formulada no século II por Basilides e Valentim, afirmava a realidade de um Deus transcendente e desconhecido, enquanto identificava o demiurgo criador do mundo físico com o Iavé bíblico. Os ataques a esse tese por parte dos teólogos cristãos dos séculos II e III, como Hipólito e santo Irineu, fizeram com que o gnosticismo tenha sido considerado um desvio do cristianismo.

Por fim, alguns autores opinam que as teses enunciadas por Orígenes de Alexandria (séculos II e III), segundo as quais o objetivo da encarnação e morte de Jesus teria sido trazer o conhecimento ao homem enganado por seus sentidos, constituiríam na realidade uma tentativa de assimilar a gnose à ortodoxia cristã.

Fonte: Enciclopédia Barsa

Se você sabe mais sobre o assunto e gostaria de contribuir para a melhoria deste post, deixe seu comentário e links interessantes sobre o assunto. Obrigada.

Tyla. Scenoje vyraujanti tylos eklektika ima keistis. Iš lėto. Pasigirsta greiti žingsniai. Žodžiai plius. Jie seka vieni kitus. Deklaruotoje realybėje. Ar suvaidintoje tikrovėje. Aktoriai tyli. Dabar jie dalijasi žvilgsniais. Jų daug. Ir man gera. Sėdėti šalia stimuliuojamo veiksmo. Tau gera? Kažkas atsako. Man gera. Kartu mes linksime galvomis. Su perukais. Ar be jų. Su. Ar be. Pirmasis šviestuvas pagauna emocinį kažkieno akių badą. Kažkas nusisuka. Turbūt tai scenarijus. Jis personažų lūpose. Galvose. Ties akimis. Čia prasideda spektaklis. Ar tai drama? Paklausia Bernardas. Jis klausia savęs. Savo žodžiais. Apie save. Aš taip nemoku. Aš tyliu. Žiūrėdamas aš visuomet tyliu. Vis dar. Tuo pačiu metu. Kai tyla nutyla. Muzikoje. Žmonės ima kalbėti. Apie kitus žmones. Tai keista. Nes keista. Tave krečia drebulys. Gaila. Kad tavęs nepažįstu. Tu prisistatai. Vardu. Jis švelnus. Bet aš jo negirdžiu. Tik matau jį kintant. Veidrodžių perspektyvoje. Šviesa lygu šviesa. Paprasta? Tu paklausi ar tai jau prasidėjo. Aš atsakau teigiamais žodžiais. Jie tau patinka. Todėl tu vėl užsimerki. Mes sėdime trečioje eilėje. Iš šono. Čia ramu. Linksma? Dar ne. Atsakymas nuskamba per garsiai. Garsas kažką užpildo. Kažkas sprogsta. Franciskas vėl pasislepia šešėlyje. Jo ieško. Žmogus spalvotomis akimis. Kartais aš jį sapnuoju. Dabar aš jo sapne. Jis tuo nesididžiuoja. Tiesiog vaidina save. Skina obuolius. Skina obuolius. Geltoni obuoliai krenta iš rankų. Krenta ant žemės. Į žalią stiklinę pievą. Kur saulės spindulių šukės palaidoja gyvybės užuomazgas. Žmogus spalvotomis akimis nemato žalios stiklinės pievos. Jis skina obuolius. Obuoliai dūžta. Mano žvilgsnis pavargsta nuo veiksmo. Užsimerkiu. Sulėtintas veiksmas kartojasi žodžiais. Dviem. Trim. Keturiais sustingusiais žodžiais. Kurie kartais užmiega. Dairosi. Žvelgia į vienas kitą. Ir bijo. Aš tavęs bijau. Taip sako baimė. Ar jūs nebijote? Paklausia Marcelas. Jo akys bijo savojo manęs. O gal atsakymo. Kuris pasigirsta vieną sekmadienio rytą. Kai nuostabios akimirkos pasipuošia viena kitos plunksnomis. Ir išnyksta. Pasibaigia. Išdžiūsta. Tuomet įžengia Horacijus. Jis vienas. Nors aplinkoje vyraujantys veidai skaičiuoja daugiskaitą. Du. Trys. Keturi. Penki. Ne! Penkios. Jos buvo penkios. Paslaptys. Kurių mes nežinojome. Kodėl? Nes jas vaidino kiti žmonės. Kiti aktoriai. Vaidino judesius. Mūsų akyse. Akys buvo patenkintos. Savimi. Taip. Ji pasako taip. Aš pasuku galvą. Į jos žodžius. Kurie tyliai pjausto orą. Tai taip žavu. Jums būtinai reikėtų tai pamatyti. Dabar aš tai matau. Ji taip pat mato. Nors žiūri į sceną. Baltai tuščią sceną. Kur Bernardas. Kur Horacijus. Ir keli kiti veidai sako vienas kitam žodžius.

Mes jų klausomės. Žodžių. Apie tylą. Kodėl jie kalba apie tylą? Kodėl aš to klausiu? Ji paklausia manęs. Aš rodau pirštu į Marcelą. Jis juokiasi. Gal tai juokinga. Man tai primena vaikystę. Banalu. Pasakau pats sau ir nukreipiu žvilgsnį į scenos gilumą. Ten šviesu. Balta spalva skausmingai pjausto mažąsias akių smegenis. Dabar jos dainuoja tylą. Ir tylą du. Kur skaičius neturi jokios prasmės. Man pasirodo, jog čia kažko maža. Tau pasirodo, jog mano balsas pakitęs. Nesiginčiju. Sunku kalbėti tyla. Arba žodžiais. Pasakau ir pagalvoju apie savo žodžius. Cha. Gerai pasakiau. Taip pat pagalvoja ir Marcelas. Skaitydamas savo tekstą. Savo žodžius. Kieno žodius jis skaito? Ji paklausia. Aš nežinau ką atsakyti. Todėl sakau bet ką. Ji patiki. Žavu. Aš pasakau jai tu. Pirmą kartą. Po penkių minučių tylos. Ji šypsosi. T.y. tu šypsaisi. Argi ne gražu? Tu atsakai. Gražu. Ir mes vėl stebime žodžius. Scenoje. Jie žaidžia. Su jais linksma. Kažkas juokiasi. Bet ne visi. Juokas dingsta. Staiga. Kai Horacijus nustoja vaidinti. Jis tampa personažu. Dabar galiu jį atpažinti. Jis Horacijus. Taip sako scenarijus. Jį skaito Bernardas. Garsiai. Ir nelabai išraiškingai. Gal taip reikia. Gal. Aš nežinau. Aš tik vaidinu tave. Ji tai sako. Netyčia? Turbūt. Išsprūdę žodžiai pasimeta tarp savęs. Manęs. Tavęs. Jie tik žodžiai. Mes tai užmiršome. Mes begalo laimingi. Kartu. Atskirti plono nepadorumo sluoksnio. Tu paprašai manęs pasaugoti. Aš nežinau ką. Tu parodai save. Aš suprantu. Tavo ranka atsiduria manojoje. Joje balti milteliai. Sapnai? Aš paklausiu. Kol tu tolsti. Tu atsakai. Taip. Tavo atsakymas trumpas. Pastebiu. Bet tu manęs nepastebi. Tu tolsti. Akimis. Žodžiais. Tu atsisveikini. Bet aš nepaleidžiu. Tavęs. Ant tavo rankos pražysta svajonės. Jų daug. Jos keičia viena kitą. Aš keičiu tave. Į kitą save. Tu priimi mano pakeitimus. Ir pasikeiti. Detalę. Pirmą. Antrą. Trečią. Jų daug. Jos mano rankose. Pasakoja apie tave. Kartais aš nenoriu to klausyti. Tu perklausi. Ar pasiliksiu pas tave. Rankos paleidžia detales. Jos byra. Į tylą. Ant žalios stiklinės pievelės. Kur auga žolė. Žalioje spalvoje. Kažkas gimsta. Kažkas jau mirė. Ką tik. Belaukiant atsakymo. Reikia sulaukti traukinio. Kartoju tai. Sau. Bet negaliu pajudėti iš vietos. Kitų akyse. Aš tik žiūrovas. Keista būti žiūrovu. Kartais tai visai malonu. Bet tik kartais. Kai galiu leisti sau kartoti. Save. Cituoti. Save. Mylėti? Tave? Ji paklausia apie meilę. Užgesinu akių šviesas. Tu uždegi žvakes.

Jose širdys. Dvi. Jos kraujuoja. Sapnais apie meilę. Rankos vėl paleidžia detales. Tai jau antras kartas. Trečiadienį bus trečias. Šie žodžiai bus parašyti rytoj. Ties mano horoskopu. Kurį tu perskaitysi. Poryt. Rytoj mes nutariame nepabusti. Miegas. Tu jį nuveji. Jis mus pasiveja. Akyse gimsta rūkas. Jo daug. Horacijus Bernardui parodo savo baimę. Žodžiais. Ir bereikšmiais ženklais. Kurie paaiškina. Mums. Vieni kitus. Drama prasideda. Iš lėto. Ramiai. Tarsi mes to nesuprastumėm. Ko tu supranti? Tu paklausi. Aš neatsakau. Tai kartojasi. Kartuose. Kai mūsų žodžiai susitinka. Ir išsiskiria Marcelo dialoge. Jis kalba. Su sienomis? Vėl? Ne. Jis kalba su mumis. Su publika. Sienos dekoruoja tuštumą. Arba jos nebuvimą. Todėl Marcelas kalba. Sienose. Tarp sienų. Mūsų ausų labirintuose. Sklinda gandas. Apie Šmėklą. Kartais. Visada. Mano mintys atsiduria popieriuje. Aktoriai jas skaito. Tai nėra dialogas. Bet jie kalba. Ji paklausia. Kas čia vyksta? Aš pakartoju. Nežinau! Bet ji vis tiek klausia. Akimis. Jos akys gražios. Tą pastebi ir Horacijus. Jis aktorius. Jis dabar skaito. Savo padidintas mintis. Jose kitos mintys. Ar jos taip pat suvaidintos? Kažkas paklausia. Kažkas atsako. Kažką. Man tai neįdomu. Todėl toliau stebiu Horacijų. Ne. Stebiu Franciską. Dabar žiūriu į Marcelą. Jų akimis slankioja Šmėkla. Akyse. Saulės spinduliai pavirsta skausmingo neono blyksniais. Man skauda. Ką tau skauda? Ji paklausia. Ji atsako. Pasiskolintais žodžiais. Ir mano burna. Ji nesąmoningai skleidžia žodinę tylą. Tyliai. Viskas prasideda. Viskas baigiasi. Tyliai. Nežinau ką reikėtų sakyti toliau. Taip sako Marcelas. Jis atsistoja. Ir atsiprašo. Už viską. Ko nepadarė šiandien. Iki pietų. Mes tai girdime pirmą kartą. Todėl nežinome kada reikės ploti. O gal nereikės. Ji garsiai mąsto. Aš garsiai juokiuosi. Juokas tampa užkrečiamas. Jis užsikrečia savimi. Ir dingsta. Kažkurioje sekundės dalyje. Gyvybė mėgsta kitą gyvybę. Bernardas klausosi Marcelo. Stovėdamas. Po to jis atsisėda. Ir visi lengviau atsidūsta. Aš sušunku valio. Valio nėra scenarijuje. Todėl Bernardas ima klausytis manęs. Man tampa nuobodu. Todėl trumpam užmiegu. Sapnuoju tave. Ir tave. Ir kitą tave. Tik manęs čia nėra. Sapne. Kurį sapnuoju dabar. Rytoj tai jau bus praeitis. Bet šiandien tai laiko esatis. Ji tiksi. Ir primena bombą. Ne! Žadintuvą. O! Koks jautrumas. Tu nusistebi. Aš nesuprantu. Nori pistis? Kruštis? Kuo tu stebiesi. Bet man tai patinka. Man patinki tu. Tu nusišypsai. Mes bėgame. Neriame į sniego bangas. Jose jūra. Tavo veidas staiga surimtėja. Nežinau kodėl. Tu padovanoji man savo akis. Akys įsispraudžia į mano rankas. Kas čia dedasi? Aš nebesuprantu. Man to nereikia. Aš pasakau. Bet. Jau vėlu. Taksi atvažiuoja nekviestas. Jis mane nuveža. Aš išlipu. Jis pasiima tavo akis. Išvažiuoja. Tolstančiame savo garse. Smagu likti vienam. Kartais. Šis kartas jau baigiasi. Aš imu nuobodžiauti. Kas toliau? Norisi savęs paklausti. Bet aš neklausiu. Tiesiog stoviu. Kitoje gatvėje. Prie kitų sniego bangų. Ir sapnuoju tave. Tu juk tai žinai. Taip. Taip ir galvojau.

{ ištraukos pabaiga }