Galėčiau ilgai ir nuobodžiai jums pasakoti, koks gražus buvo šitas ilgas šventinis saulėtas savaitgalis. Pavyzdžiui, galėčiau pasigirti, kaip stebėjau šunyčių gimimą. Arba dar, kaip smagiai vairavau tėčio mašiną ir buvau pagirta, kad "gera vairuotoja" būsiu. Bet vis tiek - didysis savaitgalio įvykis yra tas, kad aš pagaliau pagaliau po devynių metų pertraukos ir vėl turiu savo nuosavą dviratį!

Taigi, istorija paprastutė: kartu su kambarioke Erika likom dviese namuose ir pasiėmėm dviračius: ji savo, aš pasiskolinau. Ir nuo dešimtos valandos ryto iki pat vėlyvos popietės beldėmės po saulėtą Vilnių. Per Zujūnus ir Buivydiškes į Žvėryną, o iš ten - į Gedimino prospektą, tada per Sereikiškių parką atgal į Žvėryną, trumpam stabtelėjom prie tvenkinių maitinti ančių ir tada atgal į Pašilaičius namo. Ech...

Visų pirma dviračiui pliusas todėl, kad pakvėpavom grynu oru. Važiavom ir taip smarkiai šypsojomės, kad vairuotojai linkčiojo galvom ir šypsojosi žiūrėdami į mus. Tiesa, į kalnus važiuot tikrai sunku, bet išmokom dirbti su pavarom :)

Prisiminėm, kad sukant reikia rodyti posūkius ranka. Labai tvarkingai tą darėme.

Perskaičiau Ežiuko Vilniuje įrašą apie dviratininkus ir, prisiminusi nuotykius, pagalvojau, kad stabdžiai iš tiesų labai svarbu. Geri stabdžiai, turiu omeny. Nes savaitgalį sužinojau, ką reiškia leidžiantis nuo Taurakalnio suvokti, kad stabdžiai neveikia. Ir ką reiškia suvokti, kad jie vėl nesuveikė, kai išlėkiau į gatvę per raudoną šviesą. Na, bet viskas tikrai puikiai baigėsi.

Taigi, nusipirkau sau dviratį. Gražiai derantį prie manęs ir mano mėgiamos spalvos. Kol kas stovi kambary - praktiškai su juo miegu :) Bet atsiras vietos ir jam kažkur namie. Galiu pasakyt, kad labai džiaugiuos šita investicija, nes jau matau, kaip linksma bus važiuot į darbą ar universitetą.

Taigi, pėstieji trupučiuką erzina, bet labai smagu, kai jie su pavydu baisiu nužvelgia tavo du ratus ir tave išsišiepusią ant tų ratų lekiančią tolyn. Dar supratau ir tai, kad plaukus geriau susirišti, nes Erika visą laiką sakė, kad aš panaši į garbanę Sju iš filmo kažkurio vieno. Pasižiūrėjau grįžus namo - tikrai panašu :)

Beje, antys Žvėryno tvenkiniuose taip nušertos, kad tvenkinio pakrantė batonais nusėta ir jos visai nenori lesti daugiau. Užtat balandžiai narsiai traukia iš vandens duonytę ir lesa.

Tiesa, gaila, kad oras dar kol kas labai apgaulingas važinėjimui. Palaksčiau savaitgalį ir peršalau gerklę. Aišku, arbata gelbėja, bet...

Na štai, nors jau tuoj tuoj turėsiu vairuotojo pažymėjimą, dviratis super daiktas miesto gyventojui. Liko tik išmokti įsijungti šviesą ir nusipirkti dvi spynas - kad saugiai jausčiaus palikus savo du ratus :)

Gal blogeriai mieli prisijungtų kurią dieną ir pasivažinėtų kartu? ;)

Netinka man tie neskelbti “karai keliuose“ ir idiotiškos “reklamos“ ta tema. Turiu kelis pasiūlymus:

1. 2006 metais užfiksuotos 6658 autoavarijos. 10-15 proc. avarijų sukelia neblaivūs vairuotojai. Vietoj kalbų apie alkoholio branginimą, baudų ir policijos patrulių skaičiaus didinimą, gal geriau inicijuoti alkotesterių privalomą įrengimą transporto priemonėse (pripūtei - ir neužvesi mašinos). Mano supratimu - net valstybės lėšomis finansuojant, tai būtų naudinga. Vieneto kaina - apie 300-350 Lt. Pasaulyje jų yra nemažai, pvz čia, čia. Ir Lietuvoje atsirastų kas juos pagamintų.

2. Užvažiavimas ant pėsčiojo - 33 proc. Nuojauta kužda, kad pėsčiųjų NIEKAS netraiško specialiai. Taigi, vietoj absurdiškos reklamos, reiktų pasidomėti gatvių apšvietimu, pėsčiųjų perėjų įranga - papildomu apšvietimu, mirksinčiais specialiais ar papildomais šviesoforais, “gulinčiais policininkais“ arba pėsčiųjų viadukais. Galų gale - kelio netaisysi prieš perėjas - niekas neįsibėgės (marazmatiška idėja, bet pigi ir veiksminga :))))

3. Tą “Karą keliuose“ reiktų užbaigti arba švelniai pervadinti. Šizofrenija yra gydoma, o pliurpalų apie KARĄ, kurio nėra, kitaip ir nepavadinsi. Kažkas bloge teisingai pastebėjo - liguistos fantazijos kartais išsipildo.

Foto šaltinis - http://mitsymoto.spaces.live.com/blog/