Nebiju vienīgais, kuram ir darbs par fotogrāfiju un kuram somā mētājās dSLR :) Sarunu uzsākt un urbanizētā fotogājienā aiziet - pavisam viegli...

/foto no corbis.com/

Pirmais zibens, laikam jau pērkons arī kaut kur bija. Vēl divi un varēsim sēdēt uz zemes.

Vis labiau įsibėgėjant pavasariui (pamirškim pūgas, šiandien oras tikrai gražus), pajutau, kaip smagu yra judėti, judėti, judėti.

Pirma investicija - dviratis. Nusipirkau ir prisnigo, bet va va, jaučiu, kad savaitgalį belsiuos po miestą mindama kiek "eina". Gaila tik, kad šiandien nepavyks man sudalyvauti "Kritinėje masėje". Bet tai - ateitis :)

Antra investicija - šokių pamokos. Keturis kartus per savaitę šoksiu šoksiu šoksiu street ir hiphop dance. Pirma hiphop pamoka baigėsi jausmu "lamerė aš, lamerė" ir raumenų skausmu. Bet dar trys mėnesiai ir aš jums parodysiu! :)

Trečia investicija - greičiau dovana arba sėkmė. Laimėjau pusmečiui abonementą į "Zebra Sport". Labai super, nes taip šokant keturias dienas per savaitę automatiškai norėsis fizinės veiklos ir likusias tris dienas (tikiuos). Be to ir lengvas pavydėlis buvo kilęs pamačius, su kokiais navarotais Evil sportuos... Taigi, maždaug pusmetį gyvensiu sveikai ir, galbūt, imsiu ir mesiu savo didįjį žalingą įprotį (rūūūūūūūūūūūūūūkt).

Ką gi, susitiksime kažkur ten pakeliui :)

Un es atcerējos, ka tūliņ būs klāt pavasaris. Fiziski tas jau ir gaisā jūtams, astroloģiski tas iestāsies 22.martā, kad dienas un nakts garums būs vienādi. Un pēc tam katra diena aizvien garāka...

Tāpēc šodien gribu parunāt par pavasara tīrīšanu. To var iedalīt vairākās kategorijās:

1. Visiem zināmā dziļāko stūrīšu izmazgāšana mājās, lai tur ielaistu tīrību un dzīvību, sauli un svaigu gaisu, atbrīvotos no sastāvējušās, negatīvās enerģijas. Vēdās iesaka attīrīt māju enerģētiski sekojoši - ar zvana skaņu, ar vīraka (vai kadiķa) smaržu, ar sveces gaismu - izstaigāt pa visiem mājas stūriem. To iesaka darīt arī, ievācoties jaunā mājoklī.

2. Atbrīvošanās no liekajām mantām – skapju un atvilkņu revīzija. Drēbes, kas nav vilktas 2 gadus, nav vērts paturēt. Mantas, kas piesaista pagātnei un atmiņām (ja vien tiešām nav ļoti, ļoti personīgi nozīmīgas vēl šodien) nav vērts paturēt. Jo mēs dzīvojam šodien un pieķeršanās pagātnei tikai atrauj mūs no realitātes. Atbrīvoties no lietām, kas nerada prieku un nav patiešām vajadzīgas. Vislabāk liekās mantas ir nevis aizvest uz laukiem un noglabāt bēniņos vai izmest ārā, bet atdot citiem - radiem, draugiem. Uztaisīt garderobes maiņu ar draudzenēm vai nodot Sarkanajā Krustā (vai nolikt pie mājas, ja tev ir zināms, ka tavā rajonā apgrozās arī trūcīgāki cilvēki). Vēdās iesaka ziedot nabagiem tieši sestdienās.

3. Prāta attīrīšana – atbrīvoties no domām, atmiņām, kas nevajadzīgi saista ar pagātni, radīt brīvu vietu jaunām lietām. Ikdienas meditācija, mantras utml. nodarbes palīdz uzturēt prātā tīrību.

Starp citu - mantra = "manas" (prāts) +"tra" (aizsargāt/atbrīvot/instruments)= prāta atbrīvošanas instruments.

4. Ķermeņa attīrīšana – fiziskā līmenī attīrīt organismu vislabāk iesaka tieši pavasarī, jo pavasaris saistīts ar aknām – orgānu, kam ir būtiska loma gremošanā un sārņu izvadīšanā no organisma. Protams, ja nav piesārņojuma smalkajā, garīgajā līmenī, tad ar fizisko līmeni viss būs kārtībā. Un otrādi - ja fiziski pašsajūta ir slikta, tad smalkākie līmeņi jau ir galīgi "piesārņoti" :(

Autors: Zane R.

Vis dėlto man patinka viešasis transportas. Ypač šiandien. Ir ypač 11 autobusas, važiuojantis nuo Žvėryno iki Žvėryno, per beveik visas gražiausias Vilniaus vietas.

Rytas. Naktį prabudau kelis kartus ir vis bėgau pasižiūrėti į kompiuterį. O gal man kas parašyta? Keistai suverstas kambarys - vakar vaikinai bandė susukti dvi spintas. Na, daugiau nei pusė darbo padaryta, šiandien, reikia tikėtis, bus pabaigti visi darbai ir pavasariniai ryškiaspalviai drabužiai išsirikiuos pačiame priekyje.

Vis dar rytas. Žvilgteliu pro langą, o ten - vis dar maloni balta prietema. Per naktį prisnigo, nors pirmadienį taip smagiai pavasariškai lijo. Visi erškėčių krūmai, beržų šakos net apsunkusios nuo sniego. Grįžtu dar numigti - vis dėlto, šiandien galiu sau leisti keltis šiek tiek vėliau nei įprastai.

Pats metas keliauti į paskaitą. Šiandien ir vėl susitikimas su Romu Sakadolskiu. Kalbėsime apie žurnalistinį objektyvumą. Apie jį aš papasakosiu šiek tiek vėliau, na, gal būsimame įraše. Labai smagu ausis užkimšti saulėta muzika, nors danguje saulės kol kas nerasta. Vis šilčiau.

Mikroautobusiukas (mikriukas). Specialiai tam, kad nepavėluotume į paskaitą. Nuo pašilaičių iki Pamėnkalnio gatvės. Vairuotojas, klausantis "Ruskoe radio" ir retkarčiais pasikrapštantis nosį. Nei vienam keleiviui nedavė bilietėlio. Ai, tiek jau to. Sunki ta savaitės pradžia vis dėlto kai kuriems.

Važiuojame neskubėdami, netoli šaligatvio ir atsargiai - tam, kad neaptaškytume tirpstančiu sniegu praeivių. Kambariokė kumšteli mane: "Lipam čia? Tuoj vienuoliktas atvažiuos, aš kavos nusipirksiu". Išlipam Pamėnkalnio stotelėje. Iki šitos stotelės nuo pat Žvėryno tilto pabaigos nuolat būna kamštis nepriklausomai nuo paros laiko. Kambariokė geria kavą, aš rūkau pirmą šios dienos cigaretę, o ausyje maloniai Erica Jennings dainuoja summer's in the air. Giedrijasi, šen bei ten išlenda mėlyno dangaus lopinėlis, kyšteli saulės spindulys, žinoma, pataiko tiesiai į akį taip, kad reikėtų užsimerkti.

Vienuoliktas autobusas pilnas studentų ir senučių. Vienos važiuoja į polikliniką arba šiaip kažkur, studentai, aišku, kaip ir mes, į paskaitas. Ir labai keistas jausmas užplūsta - jauti, kaip kvepia senatvė, matai, kaip ji atrodo, o čia pat - jauni veidai, užsimiegoję, klausantys muzikos ir rimtais veidais mąstantis dėl ko yra čia ir dabar.

O prie Onos bažnyčios visiškas pavasaris. Linksmai šūkauja statybininkai stebėdami dailias Dailės Akademijos merginas, su didžiuliais aplankais keliaujančiomis mokytis, žvirbliai ieško gilesnės balos norėdami pasiturkšti.

Paskaita ir neprailgstančios pokalbių minutės. Jauku kažkaip - tiek nedaug mūsų. Kalbame apie objektyvumą ir dar šį bei tą. O po paskaitos išeini, atsikvėpi, užsirūkai kartu su dar keliais kolegom, apsižvalgai ir trauki per gatvę, skiriančią Žurnalistikos institutą nuo Dailės Akademijos. Metas pietauti, ar ne?

Valgykloj kaip visada - pagyvėjimas, nei vieno laisvo stalo ir šviežiai keptų bandelių kvapas. Taip taip, būtent čia galima gauti vietoje keptų bandelių su varške arba aguonomis, su obuoliais arba uogiene, o jei labai nori - ir su dešrele. Ech. Pasakau bufetininkei Elytei "laba diena" ir užsisakai to paties kaip visada - kavos su kondensuotu pienu. Kai šilčiau, paprastai ją išsinešu į kiemą ir stebiu pavasarinius arba jau vasarinius mažų juodų katinėlių žaidimus. Nuostabu. Šalia keraminė krosnis, todėl jiems tikrai šilta. Be to, visa Akademija myli mažylius ir nuolat maitina taip, kad šie tampa tingūs ir žvilgantys.

Kava, pokalbis, spalvos ir kvapai. Pats metas į darbą. Stotelėje stebėdama linksmus statybininkų veidus sutinku savo buvusią dėstytoją. Pasidžiaugiam abi, kad pavasaris, kad gražu ir pamažu vis daugiau saulės tenka po žiemos pabalusiems veidams. O štai ir mano vienuoliktas autobusas. Įlipu, važiuojam.

Labai smagu važiuoti per Užupį. Autobusui kylant į kalną pamažu vienas po kito atsiskleidžia Vilniaus vaizdai. Štai Užupio angelas. Kažkoks pasišiaušęs šiandien - vėjuota, vis dėlto. Siauros gatvelės, iš mokyklos į namus skubantys vaikai. Prilipa pilnas autobusas, veiduose šypsenos - dar spėjo pasimėtyti sniegu, kuris, nors ir sparčiai tirpsta, vis dar šviečia baltai gatvių pakraščiuose.

Autobusas pasisuka Goštauto gatvės link. Šypsausi pro autobuso langą iš paskos važiuojantiems vairuotojams, nekantriai norintiems lenkti mano transporto priemonę. Nagi, neskubėkit, tokia graži diena.

Senamiesčio širdis papuošta tulpėm. Gražu ir pavasariška. Kažkaip vis daugiau šių žiedelių gyvų ir gėlių pardavėjų rankose. Ech, kaip man patinka tulpės. Primena vaikystę, kada smalsiai kišdavau riestą nosytę į žiedo vidurį ir uostydavau, bandydama suprasti, kvepia ar nekvepia. O ištraukus nosytę pasirodydavo, kad ji pajuodo nuo žiedadulkių.

Ir vėl Pamėnkalnio gatve. Į autobusą įlipa vyras, kartu įstumdamas ir vežimėlį su žavia moterimi. Gražu matyti, kad negalia iš tiesų nėra kliūtis, gražu matyti šypsena moters veide, o vyro akyse švelnumą ir rūpestį.

Dar minutėlei užsisvajoju - trumpam, nes tuoj turėsiu išlipti. Visą kelią šypsojaus sau, keleiviams ir tiems, kurie skuba už lango. Išlipau. Smagu matyti, kad šypsena mano veide sulaukia atsako ir praeivių reakcijos - šypsenos. "Gal įsimylėjai?", - klausia kolegė darbe. O kita palinguoja galva: "Pavasaris, pavasaris". O aš pridedu: "Pavasaris mano mieste".

Pasmaidīt gan nav.

Vēl joprojām Sigma 70-300mm.

Vis dėlto, galiu pasidžiaugti tik kūrybine laisve namuose, supratingom kambariokėm ir tuo, kad nepaisant orų prognozių ir temperatūros už lango vis sėkmingiau namuose apgyvendinu pavasarį. Patys pažiūrėkit.

Čia - svogūnas, apgyvendintas sename metaliniame arbatinuke, kurio kilmės istorijos neradau. Svogūnas su prasikalusiais laiškučiais buvo rastas tarp kitų, dar miegančių brolių, ir nusprendžiau jam suteikti šansą gyventi. Tai štai. Beje, jis jums neprimena briedžio?

Už šitą mažą fėją, vardu Marta, reikėtų dėkoti vienai iš ard.lt narių FyFai, kuri, pamačiusi mano nuotrauką (šalia fėjos), pasiklausė, ar aš norėjau mažos žalios fėjos su oranžiniais batais. Vakar gavau dovanų ir įkurdinau ant spintos. Labai man patinka maža žalia mergaitė Marta.

Kambariokėms už supratingumą dėkojau todėl, kad man leidžiama paišyt kur noriu. Netgi prašoma apipiešti veidrodžius namie - tas bus daroma artimiausiu metu. O čia yra mano ir kambariokės Erikos drugeliai. Kambaryje jie iš viso keturi, o šie visą laiką skraido virš mano ir Erikos galvų. Na, bet kuriuo atveju, bus ir daugiau tų drugelių. Juo labiau, kad turiu naktį šviečiančių dažų, taigi.. Tikiuos, kad greitai visuose namuose plasnos drugeliukai tarp mano piešinių :)

Pasirodo, melavau pati to nežinodama ir nenorėdama, kad neimsiu į rankas tušo ir plunksnos mėnesį. Ir sakydama, kad anas pasipiešinėjimas buvo paskutinis šią savaitę irgi melavau..

Dėl neišpasakytos laimės jausmo šią savaitę ir pastarąjį mėnesį griebiau šiandien piešinio eskizą, prie kurio neprisiliečiau nuo praėjusio pavasario ir... pabaigiau. Taigi, atsiprašau, kad melavau jums visiems. Tikiuos, atleisite. Nenorėjau :)

Tik va.. Pavadinimo nesugalvoju, tuščia tuščia galvoj.. O čia gi ne daina, kad track 1, track 2 vadintųsi.. Gal kas į galvą jums šauna?

Tur uz ceļa. Lauka vidū. Pie apvāršņa rēgojas zils mežs, kas norobežo šejieni starp turieni. Ar izstieptu roku stāvi, vēro pelēko, ogļu melno asfaltu. Matos jaucas vējš. Pilna mute ar brīvību, neatkarību, nerobežošanos un sevi. It kā tu lūdzies, katrai garām braucošajai mašīnai paņem mani, paved, aizved. Pazemošanās? Nē, nē tā nav. Tu esi brīvs, nevienam neinteresē cik ir tava vidējā atzīme, cik deadlainu tu esi nokavējis, vei tu bēdz no mājām vai dodies uz paradīzi. Vai tu dodies uz mežu, uz jūru uz blakus ciemu vai valsti. Ar melniem burtiem uz baltas lapas loksnes tu norādi aptuveno virzienu. Prom no Rīgas. Un tev tic.

Vieglas? Varbūt mazliet uzspīlētas sarunas par Dievu, par reliģiju, par politiku, kas tāpat ir kāda reliģija. Par cirku. Par cirku... un tikai tāpēc, ka parasti neviens nerunā par cirku... par laiku, par dzīvi. Un tu vari ticēt un vari neticēt. Vari stāstīt patiesību un vari melot.

Vakars pie ugunskura, nav, nav vēl vasara. Kājas samirkušas un nosalušas, pastiepjas pret ugunskuru. Silts. Dūmi kož acīs. Alkohols silda. Mēness apgaismo. Naksnīgas pastaigas. Pa ciemu, kura nosaukumu zina tikai tie, kas tur reiz ir bijuši. Caurbraucot. Es zinu. Viens ceļš un pāris mājas. Skola. Dome. Viesnīca. Pils. Pa ceļam pabrauc garām tikai pāris mašīnas. Nav laternu. Pilnmēness apgaismo ceļu. Fūres piesārņo gaisu, un liek drebēt māju pamatiem.

Smiekli. Nepilnu gadu veca alus muciņa tik iztukšota. Vācu. Normāls. Brēmenē, gan nedzērām, pēc tā smirdēja visa pilsēta. Pēc sintētiski brūvēta šņabja. Kāpēc gan latviešu Aldaris nesmako tik ļoti? Vispār nesmako. Un atkal smiekli. Sarunas tās pašas, par Dievu, par politiku, par cirku, par to kas ar ko, vietējās baumas un tenkas. Sarunas tās pašas, bet cilveki citi.

Uz priekšējā sola ierocis. Uz sāna ģērbonīts. Šoferis zaļās drēbēs, ar cepuri. Elfs, nē, bet robežsargs. Vedīs meitenes uz jūru. Ar mani atkal runā kaijas. Jūras nav. Ir, bet priekšā plešas niedres, un sastāvējies ūdens. Jūra ir tālu. Pikniks uz vēja appūstiem un kaiju nodirstiem akmeņiem. Cilvēks no filmas grib fotografēties. Uz akmeņiem. Tā, lai jūriņu redz. Un stāsta, kā cilvēkus piemeklē Dieva sods....

Cik Rojā ir moli? Divi. Kā gan meitene no Rīgas zina??? Viens. Nē. Divi. Nepārbaudījām. Bet jābūt diviem.

Nakts saruna ar mēnesi. Un krāsns kurai par ātru aizšauts šīberis. Bezgaiss. Gaisa nav. Smakšana.

Uz mājām. Auksti. Atkal pūš vējš, sāk smidzināt. Stunda. Un sarkanās krāsas šarms. Un tad tālāk prom atpakaļ uz civilizāciju. Līdz šosejai. Un tad līdz Rīgai.

Atpakaļ argumentiem un pamatojumiem. Atpakaļ pie politikas un spriedumiem.

Brīvība ir visapkārt mums, bet allaž liekas, ka tā ir tur, kur mūsu nav.

Šajā gadsimtā dzīvojot, un vēloties izdarīt visu ko sirds vēlas un ko sabiedrība uzspiež ar 24 stundām diennaktī ir krietni par maz. Trešdaļa dzīves paiet, stāvoklī, ko par dzīvošanu gluži nenosauksi. Atļaujot apziņai un zemapziņai klejot apkārt, mēs tik daudz laika zaudējam. Tik daudz, ko var iegūt un tik daudz, ko var zaudēt.

Sapņi ir dārgs izklaides veids. Miegs ir kļuvis par luksus preci, ko var atļauties tikai bagātie. Ne materiāli, bet gan garīgi bagātie - BRĪVIE!

Steiga, darbi un kaut kur tam pa vidu dzīve. Informācijas plūsmas aktivitāti neietekmē darba laika beigas, vai tas cik ļoti pārguris ir cilvēks. Tā pulsē prom. Deadlaini. Termiņi. Darbdienas rīti un vakari. Robotu cienīgs laikmets.

Bet mēs esam tikai cilvēki. Ar savām vājībām un kaislībām. Un katram no mums ir vajadzīgs laiks, kad nolikt malā visus papīru kalnus, mācību grāmatas un būt sev pašam. Uzkrāt spēkus, lai nākamajā posmā pietiktu spēku negulētajām naktīm. Naktīm, kad tiek sasniegti mērķi un soļots pa kāpnēm pretī ideāliem.

Ir iesākusies īslaicīga brīvības sajūta. Pavasaris.