Prieš gerus 7.5 metų (Augustui vakar kaip tik buvo 7.5, vadinasi, prieš šiek tiek daugiau) mano kolegos žmona į darbą atnešė didžiuuuuuulį maišą savo sūnelio išaugtų rūbelių ir...Babybjorn nešynę. Tada dar nežinojau, kad būsiu TAIP jiems dėkinga už šį daiktą. Teisybę pasakius, iš pradžių jis man pasirodė gan juokingas: kažkoks medžiagos gabalas, už kurį, ant jų, buvo sumokėta virš 100 JAV dolerių (2001 tai buvo tikrai nemaži pinigai...ypač mums, studentams, ir tik pradedantiems savo darbines karjeras). Dar prisimenu, kaip mokė užsidėti, sakė: įsivaizduok, kad šitie žiedai - speneliai:)...jie turi būti būtent tose vietose, kur ir yra speneliai:) Žodžiu, gavom BabyBjorną su visu instruktažu.

Kadangi apskritai nešynės buvo vos vos pradėjusios keliauti į Lietuvą, ko tik nesulaukėme! Kai išeidavome su Augustėliu pasivaikščioti, vis prieidavo kokia moteriškaitė ir sakydavo, kad jo kojose kraujas nebėgioja: va, žiūrėkit, kokios mėlynos...kad jam siaubingai nepatogu (nesvarbu, kad jis parpdavo nešynėje 100 kartų geriau, nei bet kur kitur). NESVARBU. Svarbu, kad jos ŽINO:) Gerai, kad mūsų komentarai neatbaidė - o ir kaip galėjo? Pabandymui gavome dar kelias nešynes, kurios irgi buvo atvežtos iš "užusienių". Ką jūs - negalima buvo net lyginti! Taigi anas, padėkoję geranoriškiems skolintojams ir dovanotojams, arba grąžinome, arba atidavėme tiems, kurie išvis nieko neturėjo, o patys...kuo toliau, tuo labiau džiaugėmės BabyBjorn nešyne.

Kodėl ji taip patiko? Vaikas gali būti nešiojamas ir veidu į nešiotoją, ir veidu į pasaulį; vaiką galima nešioti nuo gimimo (nebent gimsta itin mažas) iki kažkur +-12kg, vadinasi, ilgai; aš įsigudrinau nešamą vaiką netgi pamaitinti - ir taip, kad niekas net nesuuosdavo! Be to, ši nešynė buvo vienintelė, kurioje nešiojant vaiką minimaliai pavargdavo ir pečiai, ir nugara...Ta prasme, kad aš šias kūno dalis pradėdavau "jausti", tarkim, po maždaug šešių ir daugiau valandų nešiojimo (kelionėse). O ką ir kalbėti apie psichologinį komfortą, kai tau - važiuojant visuomeniniu transportu - nereikia įkėlinėti vežimo, kai nuolat turi abi laisvas rankas: ir valgiui gaminti, ir su "kompu" padirbėti, ir vaikutį paglostyti ir, galų gale, parduotuvėje piniginei išsitraukti, nes paprastai tautiečiai nusisuka, jei mato, kad tau kažkas sunku:)

Ir dar. Kelionės. Čia jau reikėtų parašyti odę BabyBjornui. Prieš akis: Švedija, Norvegija, Prancūzija, Ispanija, Rusija...visos šalys, kurias aplankėme su nešynėje "gyvenančiais" mažyliais. Tai buvo tiesiog nepakartojama: mes laipiojam po romėniškas ar maurų pilis, kylam į Norvegijos kalnus...o nešynėje net primerkęs akis žvalgosi patenkintas pilietis arba...miega. Neįsivaizduoju, kas galėjo būti patogiau.

Tiesa, kai Vilhelmui buvo 2.5 mėnesio, keliavau (darbo reikalais) dviem savaitėm i Maskvą. Kol aš dirbau, nešynėje mažių nešiojo mano sesuo tol, kol jis užsimanydavo valgyti - tada lėkdavo į mano viešbutį, aš pamaitindavau ir...vėl viskas iš pradžių: aš  - prie darbų, o sesuo eidavo su Vilhelmu "gastroliuoti" po Maskvą. Vertintojų komandoje buvo moteris (amerikietė), kuri keliolika metų dirbo Afrikoje. Ji pirmoji mane supažindino su slingu - sakė, kad ji taip išnešiojo savo vaikus iki kažkur dvejų-trejų metų. Taigi mes vieną vakarą po darbų iš staltiesės padarėme man sling'ą. Tačiau: 1) Vilhelmas susierzino, kad nieko nemato (jau buvo pripratęs prie BabyBjorno) ir 2) Pagalvojau, kad jei jau pusė mus pamatančių su BabyBjornu nevalingai išpučia akis, tai kas bus, jei pamatys mane su tokiu sling'u...pagailėjau:)))) Bet šiaip buvo patogu, o ir pasidaryti - vienas juokas. TIesa, dabar, jau po penkerių metų pertraukos, pati bandyti nedrįsčiau - visgi jį tada man surišo labai patyrusios moters rankos, o pati aš taip ir nepabandžiau...

Taigi ir Augustas, ir Vilhelmas, ir Morta užaugo tame iš amerikiečių draugų paveldėtame BabyBjorne. Ir tai dar ne viskas. Kai BabyBjornas grįžo Mortai, ji jau buvo septintas - SEPTINTAS - vaikas, augsiantis jame (nes mes "tarpuose" BabyBjorną duodavome savo draugų vaikams). Tarsi keliaujančio BabyBjorno brolija:) Kai kraustėmės iš Lietuvos, reikėjo atsirinkti ir vežtis tik būtinus daiktus. Patikėkite, BabyBjorną kilnojau net kelis kartus...tačiau išvykome jį perleidę mūsų pažįstamų draugų dukrelei:)

O visos šitos mintys kilo, kai vakar į BabyBjorną pirmą kartą įdėjome Gertrūdą. Ir ką jūs manote - mergina netrukus jau miegojo, nors buvo pats vakarinių ritualų įkarštis! O šįkart BabyBjorną mums "perleido" Kipras, kuriam šiandien - jau vieneri! Taigi sveikiname Kiprą su gimimo diena ir džiaugiamės galėdami džiaugtis dar vienu keliaujančiu BabyBjornu, kuris, jei neklystu, jau atkeliavo pas trečią vaikiuką:)

Pasidalinkite, kaip darote jūs: kokią nešynę išsirinkote, kodėl, ar patiko, ar neteko pasigailėti....

O čia...mūsų vaikai BabyBjorne:)))

[caption id="attachment_1000" align="alignright" width="229" caption="Vilhelmas 2003-ųjų vasara, Norvegija, Oslas"][/caption]

[caption id="attachment_1001" align="alignright" width="225" caption="Gertruda 2008-ųjų ruduo, Belgija, Briuselis"][/caption]

[caption id="attachment_998" align="alignnone" width="187" caption="Morta 2006-ųjų vasara, Ispanija, Chelva"][/caption] ]]> http://rengvita.wordpress.com/?p=261 Tue, 23 Sep 2008 12:28:37 +0000 rengvita http://rengvita.lt.wordpress.com/2008/09/23/skuosena-vestuvems-vienas-is-svarbiausiu-akcentu/

Šukuosena jaunosioms yra labai svarbus dalykas, apie kurį reikia pagalvoti iš anksto. Pateikiame siūlomą veiksmų planą. Jeigu jį vykdysite - problemų ir nerimo atsikratysite tikrai.

Prieš 6 mėnesius

• Domėjimasis šukuosenomis: apsvarstykite savo asmeninį stilių, kokia bus vestuvinė suknelė ir kur Jūsų šventė vyks.
• Pasikonsultuokite su stilistu: paprašykite, kad parodytų katalogus ir patartų, kokia šukuosena labiausiai tiktų Jums.
• Kartu su savo stilistu nuspręskite kaip kirpsitės, kaip dažysite plaukus ir kitus dalykus.
• Plaukams, kad jie būtų spindintys ir sveiki, pradėkite taikyti gydymą prieš šešis mėnesius iki Jūsų vestuvių dienos.

Prieš 3 mėnesius

• Išsirinkite šydą ar kitą galvos apdangalą.
• Susirinkite visas savo plaukų formavimo priemones ir parodykite stilistui. Galbūt lieps ko nors atsisakyti, galbūt parekomenduos kitas, labiau plaukus tausojančias priemones.

Prieš 1 mėnesį

• Plaukus pakirpkite. Jeigu Jūsų šukuosena stipri ir ilgalaikė, ištiesinkite ar nudažykite savo plaukus, atlikite tai kaip galima atsargiau.
• Pabandykite pasidaryti eksperimentinę šukuoseną. Atsiveskite patikimą draugą, kad jis išsakytų savo nuomonę. Nebijokite pasakyti ne. Jūsų stilistas turi dirbti tol, kol Jūs liksite patenkinta.
• Paprašykite savo stilisto, kad pamokytų Jūs nusiimti šydą nesugadinant šukuosenos. Pasipraktikuokite, kol dar neišėjote iš salono.
• Jeigu jau paryškinot šukuoseną ir ji Jums patinka, laikas paskutiniams patobulinimams. Plaukų dažymas. Plaukų spalva gražiausiai atrodo po pirmų dviejų savaičių po nudažymo. Jeigu spalva Jums nepatinka - dar lieka laiko ją pakeisti.
• Susirinkite plaukų formavimo priemonių komplektą vestuvių dienai. Jame turi būti papildomi segtukai ir visos kitos modeliavimo priemonės paskutiniams prisilietimams, paskutinę minutę. Paprašykite pamergės, kad įsitikintų ar viskas su Jumis, kai apsirengiate.

Jūsų vestuvių dieną

• Dėvėkite laisvus marškinius ar palaidinę, kurios užtrauktukai ar sagos būtų priekyje, o nereiktų vilktis per galvą, kad nesugadintumėte savo šukuosenos, kai persirengsite į savo vestuvinę suknelę.

Paspaudę ant žemiau esančios nuorodos, Jūs atsirasite labai įdomiam puslapyje, kuriame, įkėlę savo nuotrauką, galėsite pasirinkti norimą šukuoseną ir pasižiūrėti kaip atrodote, ar ji Jums tinka, ar ne. Sėkmės eksperimentuojant.

www.thehairstyler.com/virtual_hairstyles.asp

Malonus Jūsų gvenimas su Rengvita taps dar malonesniu...

Laba diena,

Paskaičiau straipsnelį apie vaikų draugus, ir klausimas, kuris kankina mane paskutiniu metu, vėl įkyriai pradėjo suktis galvoje. Austėja rašo, kad jos geriausios draugės iš vaikystės, ir mano tokios pačios - nuo neatmenamų laikų:) Va ir susirūpinau dėl savo dukrų.

Turiu dvi mergaites: vienai 4 metai, kitai 10 mėnesių. Keturmetė nuo 2,5 m. lanko darželį. Šiuo metu gyvename Rusijoje, tai ir darželis mūsų rusiškas ir dukros draugės - Lilia, Sonia, Vika, Katia. Puikios, gražios, protingos, drąsios mergaitės. Super draugės, mano galva. Širdis iš džiaugsmo dainuoja, kai mažoji Lilia prieina prie manęs ir sako: “Рута - моя подружка”. Po pusantrų metų planuojame grįžti į Lietuvą. Dukra Rūta eis į darželį Vilniuje. Atsiras naujos draugės - Ugnė, Miglė, Emilija…o Lilia, Katia, Sonia po kurio laiko liks tik mano atmintyje. Gaila. Ir dar… vyras siūlo po “kadencijos” Rusijoje negrįžti į Vilnių, o važiuoti 3 metams į Ukrainą. Aš visai UŽ, bet vėl gi mano mergaitės. Nežinau, ar toks vaikų “tampymas” geras dalykas. Ir dėl draugų, ir dėl mokslo, ir dėl suvokimo, “o kur gi mano tikri namai”. Gal kas iš jūsų, mielos skyrelio lankytojos-skaitytojos-rašytojos, gyvenate keliaujančios šeimos gyvenimą? Kaip sekasi jūsų vaikams svečiose šalyse? Ar sunku jiems palikti draugus ir susirasti naujus? Gal parekomduotumėte literatūrą, kurioje rašytų apie “expatų” vaikus? Ačiū.

Miela Ona,

Puikiai suprantu Jūsų rūpestį ir nerimą - mane kankina lygiai toks pat. Tačiau tas nerimas nėra "apskritai" - aš daugiau galvoju apie tai, kaip į persikraustymus reaguos kiekvienas mūsų vaikas konkrečiai. 10 metų atidirbus tarptautinėje mokykloje teko matyti labai daug "migruojančių" tėvų vaikų.  Ir - kaip ir visada - vieno, visiems tinkančio modelio, nėra: vieni vaikai adaptuodavosi nepaprastai greitai, o kiti - ilgai ir sunkiai. Be to, tie metai kažkaip sumažino baimę dėl to, kaip bus MŪSŲ vaikams: tiesiog supratau, kad žmogus gimsta norėdamas keliauti...arba ne. Ir vis dėlto pastebėjau keletą tendencijų. VIsų pirma, lengviausiai kraustosi maži vaikai: kuo mažesnis, tuo lengviau. Ir tai nėra sunkiai suprantama - juk mažyliams svarbiausia, kad šalia būtų tėvai. VIsų antra, labai priklauso, ar naujasis kolektyvas priims "naujoką" išskėstomis rankomis. Pastebėjau, kad jei vaikas greitai susiranda draugų, tai adaptacija įvyksta gan greitai. Jeigu į vaiką žiūri "iš šono", tai adaptacija užtrunka. Tuo atveju prisireikia tėvų ir pedagogo bendradarbiavimo ir pagalbos, tačiau ir tai yra įmanoma.

Aš pati turiu labai gerą draugę, kurios tėvai kraustėsi visą jos gyvenimą (jie - švedai). Jie turi dvi seseris. Ir štai iš trijų vaikų mano draugė yra ta, kuri kaskart "kaifuodavo": jai patiko tai, kad vis nauji draugai, vis nauji namai, nauja mokykla ir pan. Jos sesuo (tarp jų - tik 15mėnesių skirtumas) tikrąją ta žodžio prasme nekentė tokio gyvenimo būdo: vos jai suėjo 18 metų, ji persikraustė į tą miestą, kur prabėgo jos paauglystė, įstojo ten į universitetą ir nuo tada tebegyvena ten. Mano draugė ir kita jos sesuo prie vienos vietos neprisirišo. Minėtoji draugė važiavo į Norvegiją, nes ten buvo geras darbo pasiūlymas, po to įstojo į vieną universitetą, šį baigusį - į kitą ir labai lengvai kraustosi iš miesto į miestą, iš valstybės į valstybę. Kartą su ja kalbėjome ta tema, ir ji prasitarė, kad niekada nesuprato sesers, kuri nenorėjo viso to patirti! Štai taip. O draugai...mes susipažinome, kai abi gyvenome JAV. Man buvo 19, jai - 18. Dabar jau prabėgo 12 metų, tačiau beveik kasmet kažkur susitinkame ir visada susitikusios kalbame ir bendraujame taip...tarsi niekada nebuvome išsiskyrusios. Taip pat ir su ta drauge, kur minėjau, kad gyvenome skirtinguose miestuose. Na, ir kas? Pati per savo gyvenimą pastebėjau, kad svarbiausia - ne atstumas, o santykis. Gali turėti "draugų" tame pačiame mieste, tačiau jaustis vienišas...

Mūsų pačių vaikai...Tam tikra prasme mūsų situacija buvo dėkinga - pirmasis vaikų darželis ir buvo tarptautinis. Taigi vaikai - nors ir gyvendami Lietuvoje - patyrė, ką reiškia turėti draugų iš daugybės pasaulio kampelių ir...kad jie išvažiuoja. Kiekvienų metų pabaigoje būdavo atsisveikinimo šventės tai su vienu, tai su kitu klasioku. Todėl vaikams nebuvo didelio šoko, kad išvažiuojame ir mes - tai tarsi buvo jau vykusio gyvenimo tąsa. Ir vis dėlto...sunku buvo ir Augustui, ir Vilhelmui. Tuo metu jiems buvo 6 ir 4 metai. Mus buvo išsikvietusi Augusto mokytoja, nes jis sėdėdavo visas vienišas ir susiraukęs ir sakydavo, kad visi jo draugai - Lietuvoje, geresnė mokytoja - LIetuvoje..ir apskritai, kad jis NIEKADA čia nesusiras draugų ir jam čia NIEKADA nepatiks. Vilhelmas neįvardino viso to, kas vyksta jo širdelėje, tačiau vis prasitardavo, kad jam labiausiai patinka...Lietuva, jo TIKRI namai ir pan. Iš tiesų šiandien jau galiu sakyti, kad adaptacija užtruko vienerius metus. Pirmųjų mokslo metų pabaigoje vaikai sakė "mano mokykla", "mano namai" ir pan.

Draugai? Augustas turi draugą Lietuvoje, kuris ir mus aplankė Briuselyje, ir kuriam skambinome per jo gimtadienį. Iš tiesų tai viskas yra įmanoma. Gaila, tačiau daug draugų liks prisiminimuose...bet vėlgi - juk kai kurie geriausi mūsų draugai "atrasti" ne vaikystėje, ar ne? Vadinasi, nereikia taip į ją įsikabinti. Mūsų gyvenimo būdas buvo sėslesnis, todėl ir draugystės kitokios. Na, vien pagalvojus apie tai, kad "klasiokas" reiškė 12 metų vienoje klasėje, o dabar...visai nebe tai!

Dėl mokslo. Teko padirbėti vertinant tarptautines mokyklas. Ten standartai - tikrai ne tokie, kaip tūloje mokykloje. Manau, kad toks mokslas yra iš tiesų didžiulė dovana vaikams. Žinoma, lazda turi du galus - vaikus reikia patiems mokyti lietuvių kalbos/kultūros/istorijos. Na, mes turime visus vadovėlius ir pratybas ir kasdien turime lietuvių pamoką:) Patikėkite, Augustas ir rašo, ir apie Lietuvą žino ne ką mažiau (o gal net ir daugiau), nei Lietuvoje gyvenantis vaikas. Tai reikalauja tik tėvų pasiryžimo, pastangų ir darbo!

Dėl knygų - jų parašyta nemažai, tačiau dabar neprisimenu nė vieno pavadinimo. Jei prisiminsiu, papildysiu. Viena jų - Managing International Schools (nors šioje knygoje daugiau apie tokių mokyklų specifiką, tačiau galima kai ką pri(si)taikyti ir migruokančioms šeimoms.

Be to, yra manančių (ir galinčių tai pagrįsti tyrimais), kad "migruojančių" vaikų gyvenimas turi daugiau privalumų, nei minusų. Štai ir dar vienas, mano manymu, labai neblogas straipsnis šia tema:

WHAT EXPATRIATE CHILDREN NEVER TELL THEIR PARENTS…
The difference between children and adults is whether they look backwards or forwards.
Most expatriate parents, often with the best of intentions, have the wrong approach when it comes to communicating to their children about moving abroad and the impact their new lifestyle will have on them. Although children are the most important people in a parent’s life, they are hardly ever involved in the initial decision-making process of moving. We all assume that children do not suffer very much from a transition, that they learn a new language quickly, that they make friends easily and that they often embrace their new surroundings far faster than their parents. Moreover, it is easy to conclude that they will not be confronted with the adult distress of culture shock and the long, slow process of acculturation. “Children are more flexible”, we tend to think. What’s the point of involving them, from the start, in a long and very difficult process of decision-making?
What parents often forget is that they play a very significant role in their children’s lives, but that their friends and their surroundings are just, if not more, important. Most of the time children hear about the move out of the blue. But how do they react? What can they do when they learn about it? Research shows us that children find it very hard to argue about the matter. Often they internalize their feelings about the move because of several reasons; lack of verbal skills, afraid to destroy a dream, afraid to thwart the process, afraid to be misunderstood. Children are not able to come up with a decisive argument that will change their parent’s thoughts.
In truth, an international move impacts children in unique and vastly different ways then their adult counterparts. I call them the ‘followers’ because they will follow their family members abroad even though they did not choose to go. This very fact makes their situation very different from their parents’.
The classical models of culture shock such as the W-curve are linear, do not take a premature return into account, and assume that everybody goes through the same stage. Based on years of experience and further research, we developed a new model which takes several additional factors into account.
Talking about culture shock is talking about coping with a great amount of changes. Expatriates; adults, children, families, singles and couples, need to adapt to a lot of changes in a short period of time. The way each of them copes with it is different. The biggest difference between adults and children, or often also between the expatriate and the partner, is the fact that one chose it and the other didn’t.
As an adult, who has chosen expatriation, you enter the model in the adventure stage, which is marked by excited anticipation. The little misfortunes you already encountered are still reasonably acceptable because of the excitement about the expatriation and the numerous positive first impressions. It gives you the hope and sometimes the illusion that everything will work itself out.
After a while you notice that confronting different ways of doing things, which was earlier seen as surprising and interesting, is now an obstruction. Things are not that easy as you had expected and coping with all the small changes is exhausting you.
In a third stage it is becoming more difficult to build up relationships with the locals. Since you do not see them as “equal” you search your fellows. This will make the acculturation difficult. You are sick of trying, you’ve done your best but now it’s not fun anymore. At this moment culture shock is serious; sleep deprivation, mood swings and depressions are not rare in this phase. The locals get blamed for everything and the only viable remedy you see is the return home.
Those who do not get weighed down with culture shock learn to adapt faster. The phase of acceptance towards your own values and norms has replaced ethnocentrism or the third stage. Humor towards extremes of both cultures sets the scene for understanding and adjustment.
In our seminars we show this model and ask the participants if they think they go through the same stage? The answer is no for some, yes for others.
There is a major difference between those who have chosen expatriation and those who haven’t. Children will start on the other side of the model. They will go through the normal change process. They are shocked when they hear about the move and want to stay home. Even weeks after they have arrived in the new country they do not want to be there and dislike everything. They are fighting against the change. After a while, they realize that there is nothing they can do and are willing to try. Nevertheless, they keep looking back. Only when their feelings start to become positive, step by step, about the whole transition they will adapt and find themselves in the adventure stage.
“I’m sick of listening to my parent’s discussions about how we would live and adapt in Paris. It makes me feel sad and very angry. I just don’t understand why we have to leave L.A. in thefirst place.”
The disconnection between children and their parents stems from the feeling that their parents don’t understand a thing. This is related to fact that parents look forward during the whole process. How are we going to organize everything? How will our life be over there? How do we find the bus timetable? How do we find an electrician? How will we ever find such nice curtains again? Even after they are totally settled, they keep looking ahead.
“They just don’t understand … , we left right before the school holiday started in order to get everything ready in the new country. I hadhoped so much that I could at least spend some time with my friends before I moved to the other side of the world.”
Children, on the other hand, look backwards. Their problem is not arriving in Paris, their problem is leaving L.A. And their worry is not how, but why.
There are many tips and tricks on how to help children cope with changes, but a lot depends on your child and the situation. Raising happy and well-adjusted children is always a challenge, no matter where you live. However, when parenting issues are magnified because traditional support is absent, this challenge is even greater.
Besides being flexible, maintaining routine, good communication, making life exciting and staying in contact with home, we have learned that it is better to involve children as soon as possible in the decision-making process. Let them hear your arguments and let them state their opinion. They are very important family members and they want to be treated that way as well.
If you look at the culture shock model, keep in mind that children need time to adapt to differences and try to support them in conquering culture shock. Very obvious symptoms of culture shock are boredom, homesickness, irritability, minimum productivity and a sense of loss.
“Dads have to work more. You’vegot the feeling that you’re losing your parents”
“Communication with home is not always easy because they startthinking you are a multimillionaire, that you’re stuck-up, …”
Before you leave or shortly after you have arrived, make sure that you find out and try to answer all your children’s concerns. Promise them that they will be able to call home often, pack their favorite books, stuffed animals or photos, make it a priority to install the computer immediately after you have arrived. The idea is to take away their major concerns.
Often parents are so busy with everything else that these worries are the last things on their minds. But this ‘teddy bear effect’ is very important to them and is significant for the rest of their acculturation process.
They need to know that they are able to play their favorite tape or that there will be a phone connected to call their grandma.
After this first stage, emphasizing with the concerns of your kids stays very important. The relation between you and your children needs to stay positive so that they can feel safe and can tell you what’s on their mind.
“You are left behind with all the issues yourself”
“I’m glad that neighbors are helping my mom because now I don’t have to put up with it”
When they are ready to try to fit in and accept the fact that they are here now for a while, let them explore. Give them the freedom to explore, but don’t force them or sell it to them.
If you went swimming with them, don’t ask them leading feedback questions. “Wasn’t it great and didn’t we have a lot of fun today?” Support them but don’t try to convince them.
A last, but probably one of the most important rules is not to deny culture shock yourself. Children will notice when you hide your own difficulties and will perceive that you are being deceitful. Culture shock affects everyone. It does not strike you after one single event, it is not selective and it affects the whole family. Be aware of it and be the best coach you can for your children!
Ellen Van Bochaute
YEO Management

Nuotrauka: recompose

Mama Renata parašė:

Laba vakareli.

Kadangi jau esu isreiskusi savo susizavejima ir pasitikejima Jumis, noreciau paprasyti kokio a la straipsnio apie vaiko “prisijaukinima”. Mano vaikis 2 metu ir beveik 8 menesiu, o mes vis dar nelabai randam bendros sunaus ir mamos kalbos. Berniukui didziausia susizavejima ir meile kelia tetis. Daznai jauciuos atstumta ir neivertinta savo vyru. Nes vaikas daznai pademonstruoja, kad lauke is darbo griztancio tecio, o ne manes, nori tik su juo eiti miegot, net i tualeta… Aisku, tam yra kazkokios priezastys. Viena ju, kad pati nevisada suvokiu esanti to vaiko MAMA. Siuo metu jau antras vaikas pakeliui. Bijau, kad istorija nepasikartotu. Ir kad vel nelikciau viena. Nors bent jau mano nestuminis rysio su naujuoju zmogeliu pajautimas yra daug stipresnis, idomu butu, kodel kartais mamos, kurios turetu buti visa ko centras, lieka uz borto… Nezinau, ar aiskiai suformulavau minti. Taciau laukciau bent jau komentaro Aciu!

Kartą radau labai gerą citatą: visos mamos nori, kad sunūs būtų Prezidentas, tačiau nė viena - kad būtų politikas. Sūnui mama...visada yra KAŽKAS TOKIO. Mamos meilė sūnui suteikia pasitikėjimo savimi, padeda išlaikyti pusiausvyrą. Daugiausia, ką mama gali padaryti sūnui - suteikti žinojimą, kad visada bus šalia, kai jam reikės ir visada palaikys.

Dėl ryšio - visų pirma pasidžiaukite. Juk kiek daug mamų išgyvena, kad jų vaikas neturi ryšio su tėte! Jūsų vaikutis - atvirkščiai. Be to, tikrai daug vaikų pergyvena periodus, kai staiga "prilimpa" prie vieno ar kito iš tėvų. Ir tai visiškai nereiškia, kad Jūsų sūnus Jūsų nemyli, kad jam Jūsų nereikia ir - tuo labiau - kad nesate puiki mama. Tegul tėtė džiaugiasi šiuo metu, kai jis yra sūnui pats svarbiausias - tikriausiai net nepastebėsite, kai viskas apsisuks, ir jis norės laiką leisti TIK su Jumis.

Tarkim, mūsų VIlhelmas ir Morta - labiau "maminukai". Tačiau Morta - jei tik padarau, kas jai nepatinka - tuoj pat paleidžia dūdas ir sako: "tiaaaaaatiiiiii, tiaaaaatiiiii" :) Be to, jai NUOLAT užeina periodai, kai plaukus šukuoti gali TIK tėtė, aprengti - TIK tėtė ir pan.

Žinoma, gali būti, kad taip ir nebus. Juk beveik visiems žmonėms vienas tėvų atrodo artimesnė "dūšia", nei kitas, nors tikrai mylime abu vienodai. Pavyzdžiui, mūsų vyriausias dėl tėtės ugnį pereitų. Kai aš išvažiuodavau į komandiruotę, jis sakydavo: VALIOOOO, būsiu su tėte! Mažylis - atvirkščiai. Dar dabar jis nori, kad aš pasaką skaityčiau, nepamirščiau jo išbučiuoti ir pan. Jis gali man baseine siųsti dešimtimis oro bučinių...o vyresnėlis tik ir laukia, kada galės kalbėti, skaityti, žaisti...tiesiog BŪTI su tėte.

Be to, Jūs pati rašote, kad ne visada jaučiatės esanti MAMA. Juk gali būti, kad tai daro įtaką Jūsų bendravimui su vaiku, o vaikas jaučia, kad esate "atitolus". Galbūt jo tėtė yra artimas ir jaučia pilnatvę kartu su vaiku? Juk santykiai - visada abipusiai.

O bijot nebijokite. Aš - kai laukiaus antro - vis galvojau: kaip bus??? Juk taip myliu tą pirmagimį, taip myliu...negali būti, kad ir dar vieną vaiką taip be galo be krašto mylėsiu. Skaičiau knygas, tačiau maniau, kad ten rašo neteisybę, kad aš būsiu išimtis. Ir ką gi? Nebuvau aš ta išimtimi. Vos gimus mažajam, pamilau jį be galo be krašto. Kadangi daug dėmesio skyriau mažyliui (juk reikėjo kūdikį maitinti, rūpintis juo), tėtė tapo  vyresnėliui dar artimesnis...Bet, teisybę pasakius, aš tik džiaugiausi, kad vaikas nesijaučia vienišas, kad jam tas "nukarūnavimas" nebuvo skaudus ("maminukams" daug sunkiau susitaikyti, kad sostas nebe jo). Ar jis mane myli? Be jokios abejonės! Ar Jus myli Jūsų sūnus?  Patikėkite - be galo be krašto!

O tai, kad mama turėtų būti pasaulio centras - netiesa. Taip, ji dažniausiai juo yra, tačiau tikrai tai nėra taip ir ne kitaip:) O kodėl ji juo dažnai yra? Ogi todėl, kad pati juo "pasidaro" (sąmoningai ar ne): mano, kad TIK JI gali prižiūrėti ir pasirūpinti vaiku. Jeigu tėtė KARTU SU MAMA augina vaiką (o ne taip, kad vaiką augina mama, o tėtė yra šalia tik kaip žaidimų draugas: palepinantis, paimantis ant rankų ir pan., bet ne būnantis kartu tikrąja to žodžio prasme), tai nenuostabu, kad vaikui abu tėvai yra svarbūs, o labiau linksta prie to, kuris...na, tiesiog yra artimesnis. Suprantu, kad tai gali skaudinti - juk visada sunku, kai nesi svarbiausias, o aplinka (įsitikinimai) teigia, kad turi tokiu būti. Tačiau net ir nesant pasaulio centru nepamirškite kartu skaityti knygų, kartu pažaisti, pasikalbėti, apsikabinti...Jeigu tik graušite save (arba, neduokdie, kaltinsite save ar pyksite ant vaiko/vyro/savęs) ir to nedarysite - iš tiesų galite sugadinti savo santykį. Juk iš tiesų tai JŪS ABU esate svarbiausi žmonės jo pasaulyje. Ir JUS ABU jis myli labiausiai.

Gal kam nors buvo panašiai? Kaip sprendėte? O gal kilo minčių? Pasidalinkite!

Nuotrauka: ortizmj12

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=590 Fri, 08 Aug 2008 15:34:31 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/08/atsisakome-sauskelniu-pratinames-prie-puodo/ Straipsnis iš www.alfa.lt

Kada?

Tas magiškas klausimas, kuris neduoda tėveliams ramybės: kada REIKIA atsisakyti sauskelnių? Atsakymas vienas – tada, kai ir jūs, ir vaikas esate tam pasiruošę. Jūs būsite pasiruošęs tada, kai galėsite skirti tam laiko, dėmesio bei energijos kiekvieną dieną maždaug tris mėnesius.

Jūsų vaikas yra pasiruošęs tada, kai pradeda suprasti, kad sauskelnės pilnos arba moka pasakyti, kad nori į tualetą. Paprastai vaikai gali tai padaryti būdami 18-24 mėnesių (kai kurie užtrunka iki 36mėn).

Kaip pasiruošti ir paruošti vaiką?

Norite to ar nenorite, tačiau vaikai daug lengviau išmoksta naudotis tualetu ir daug greičiau supranta, kam jis reikalingas, kai mato, ką jūs jame darote (žinoma, jauskite ir ribas!). Paaiškinkite vaikui, ką darote, leiskite nuleisti vandenį.

Jei nuspręsite naudoti puoduką, nusipirkite jį iš anksto ir vis žaisdami „pasėdėkite“. Leiskite vaikui tyrinėti puoduką, tegul sėdi tada ir tiek, kiek nori. Jeigu gyvenate per kelis aukštus, reikės turėti puoduką kiekviename. Jei manote, kad naudositės tualetu, nusipirkite vaikišką dangtį (dabar yra ir labai patogių su laipteliais bei rankenėlėm). Iš pradžių vaikui bus labai įdomu pačiupinėti, užsilipti. Leiskite vaikui tyrinėti ir žaisti – nors ir ne pagal paskirtį. Jei nori, tegul sėdi su kelnėm. Tegul sėdi tiek laiko, kiek nori. Jokiu būdu neverskite vaiko nusirengti arba sėdėti tol, kol „kažką padarys“.

Kai matysite, kad vaikas apsiprato, pasiūlykite pabandyti pasėdėti „taip, kaip brolis/sesė/mama/tėtė“ ir pan. Pasistenkite, kad vaikui nebūtų šalta ir/ar nemalonu – taip tik sulėtinsite procesą (puoduką galima pastatyti prie šildytuvo arba perlieti karštu vandeniu ir nušluostyti (paprastai vaikai labai nemėgsta sėstis ant šlapio paviršiaus). Parodykite vaikui, kodėl žmonės naudojasi tualetu – sauskelnių turinį išmeskite į tualetą ir nuleiskite. Paprastai vaikai susidomi ir nori tai daryti patys. Leiskite.

Kaip išmokyti naudotis tualetu?

Kai vaikas jau ramiai sėdės ant pasostės ir nuleidinės vandenį, pradėkite mokyti „eiti į tualetą“. Geriausia tuo metu vaiką aprengti laisvomis, lengvai nusitraukiamomis kelnėmis. Kai įtariate, kad vaikas gali norėti į tualetą (prieš ar po miegelio, daug išgėręs ir t.t.), pasodinkite jį ant puoduko. Dažnai tėveliai iš vaiko išraiškų arba elgesio pastebi, kad „jau laikas“. Kai kurie vaikai patys išmoksta pranešti, kad jiems reikia į tualetą: ar pasako, ar ima plėšti žemyn rūbus, ar sustingsta. Ypač tą galima pastebėti jei labai įsitraukęs į veiklą vaikas staiga nustoja žaidęs. Pastebėta, kad vaikai dažniausiai tuštinasi vieną kartą dienoje, praėjus maždaug valandai po valgio, o šlapinasi valandą po to, kai atsigeria.

Kad pratinimas būtų efektyvesnis, ne tik stebėkite signalus, bet ir klauskite, ar vaikas nenorėtų atsisėsti ant puoduko bei vis skatinkite jį tai padaryti. Rekomenduojama, kad pradžioje vaikas sėstųsi ant puoduko maždaug kas 1 ½-2 valandas.

Kadangi ne visiems vaikams šis pereinamasis periodas yra malonus, nepalikite vaiko vieno (nebent matote, kad jam jūsų nereikia). Kol vaikas sėdi ant puoduko, jam galite skaityti arba pasikalbėti. Būtinai pagirkite, kai vaikas pasinaudoja tualetu ir jokiu būdu nebarkite, jei vaikui nepasisekė. Turėkite kantrybės.

Kiek tai užtruks?

Manoma, kad pereinamasis periodas paprastai užtrunka apie 3 mėnesius. Labai svarbu, kad visą tą laiką būtumėte kantrūs ir geranoriški. Nebauskite vaiko, jei jam nepasiseka. Jei vaikas – jaunesnis nei trejų metų – neatpranta per 3 mėnesius, tikriausiai jis dar tam nėra pasiruošęs, tačiau vis dėlto verta pasikonsultuoti su daktaru, jei jūsų vaikas jau arti trečiojo gimtadienio.

Procesą gali palengvinti ritualai:

Dainuokite vis tą pačią dainą TIK TADA, kai vaikas sėdi ant puoduko (savaime suprantama, kad daina turi labai patikti mažyliui, ir jis labai nori ją vis išgirsti!)

Plokite ir šokinėkite kaskart, kai vaikas pasinaudoja tualetu. Iš šono gali atrodyti kvailai, tačiau pažįstu vaiką, kuris vien dėl to, kad pamatytų savo tėvus taip besielgiančius, per keletą savaičių visiškai atprato nuo sauskelnių. Verta? Be jokių abejonių!

Išsirinkite keletą knygelių, kurias skaitysite TIK tualete (ant puoduko).

Jei pratinate berniuką, į tualetą įmeskite ledo gabaliuką/nedidelį sausainį ar pan., į kurį vaikas turi pataikyti. Taip berniukas stebuklingai greitai išmoksta pataikyti ten, kur reikia!

Tualeto vandenį galite nudažyti raudonais arba mėlynais maistiniais dažais. Vaikui bus nepaprastai įdomu matyti, kaip vanduo pasikeičia į oranžinį ar žalią (be to, mokysis, kas įvyksta, kai maišome tam tikras spalvas!)

Girkite, girkite, girkite. Jei turite šunį, kurį vaikas myli, kaskart jį pakvieskite „pasidžiaugti“.

Turėkite siurprizų maišelį. Kaskart, kai vaikui pasiseka pasinaudoti tualetu, tegul jis iš maišelio išsitraukia siurprizą.

Vyresniam vaikui galite pasiūlyti apdovanojimą: tualete ant sienos priklijuokite kirmėliuką (traukinuką, liniją ar pan.). Kiekvieną kartą, kai vaikas pasinaudoja tualetu, priklijuokite lipduką. Kai apklijuosite visą kirmėliuką, važiuokite į parduotuvę, kur vaikas galės išsirinkti prizą.

Mergaitėms yra patogiau, jei tuo metu, kai jos mokosi, vilksite sukneles.

Nepamirškite, kad kiekvienas vaikas yra kitoks. Vienam reikės kelnaičių su paveiksliukais, kitam reikės „paskutinių paskutiniausios“ sauskelnių pakuotės, o kitam...tiesiog užteks, kad jūs pasakysite – viskas, daryk, ką nori!tam, kad atprastų nuo sauskenių. Tačiau ir jums, ir vaikui šis procesas bus daug malonesnis, jei jo neskubinsite, jei išlauksite ir jei kartu pasidžiaugsite dar vienu – šįkart tikrai nemažu – žingsneliu iš kūdikystės į vaikystę!

Daugumai tėvų vaikų baimės atrodo visai be pagrindo. Tačiau vaikams tamsoje tupintys monstriukai ir iš palėpės sklindantis žingsnių aidas yra patys tikriausi. Baimės itin išryškėja apie antrąjį gimtadienį: mažai arba nieko nebijojęs mažylis staiga ima paniškai bijoti kaimynų šuns, maudynių vonioje ar tamsos. Kodėl būtent šiame amžiuje atsiranda baimės?

Visų pirma 2–6 metų vaikai dažniausiai jau būna susidūrę su skausmu (kažkas įkando, nudegė, prisivėrė ir pan.) ir baime (jiems pasirodė, kad pasiklydo; palikote su aukle, darželyje ir pan.). Šio amžiaus vaikų laki vaizduotė, o priežasties ir pasekmės ryšys – dar nelabai suprantamas.

Dvejų trejų metų vaikas jau žino nemažai apie dydžius ir formas, tačiau jis nesupranta, kad niekas negali jo įtraukti į unitazą ir juo labiau „nuleisti“ kartu su tekančiu vandeniu. Darželinukai išgirsta (per TV, radiją, neatsargius suaugusiųjų pokalbius) apie įvykius, kurie jiems atrodo baisūs ir nė nesuabejoja, kad tai atsitiks ir jiems. Juk jie dar negirdėjo apie tikimybių teoriją ir jiems nėra lengva atskirti, kas yra tikra, o kas – fantazija.

Dažnai pasitaikančios baimės

Išsiskyrimo baimė. Šią baimę jaučia ne tik vaikai, bet ir tėvai, kurie juos palieka darželyje ar auklei. Visada pasakykite vaikui, kad išeinate. Jei išeisite neperspėję, tik pasėsite nepasitikėjimo sėklą. Kai kurie vaikai apsiramina, jei tėvai padeda įsitraukti į žaidimą, o kitus užburia atsisveikinimo ritualas. Žiūrėkite, kas tinka jūsų vaikui. Jei vaikas bijo net kalbos apie darželį ar mokyklą, apsilankykite ten kartu su juo, pasikalbėkite apie tai, susitikite su auklėtoja.

Baimė maudytis. Kai kurie vaikai bijo, kad jų neįtrauktų iš vonios išleidžiamas vanduo. Jokie logiški paaiškinimai nepakeis vaiko nusistatymo. Tiesiog tol, kol vaikas bijo, to nedarykite jam esant vonioje. Pratinkite pamažu – vandenį išleiskite jam esant GRETA vonios – tegul jis pamato, kad srovė neįtraukė nė vieno žaisliuko, šampūno buteliuko ir pan.

Šunų baimė. Vaikams šunys yra dideli, greiti ir nenuspėjami gyvūnai. Jokiu būdu nestumkite vaiko prie šuns, ypač jei jis svetimas. Jei norite vaiką supažindinti su pažįstamu, draugišku šuniuku, iš pradžių jį stebėkite iš toliau ir tik tada, jei vaikas pats norės, prisiartinkite. Jei vaikas nenori glostyti, vėlgi jokiu būdu neverskite.

Garso baimė. Nors mažyliai mėgsta daužyti per puodus, langus ir pan., siurblio ar plaukų džiovintuvo garsas gali juos labai išgąsdinti. Prieš įjungdami stiprų garsą skleidžiančius prietaisus leiskite vaikui juos pačiupinėti ar net pažaisti su jais. Jei baimė yra tokia didelė, kad net susipažinimas su daiktais nepadeda, atlikite „garsius“ darbus, kai vaikui gera nuotaika arba – dar geriau – kai vaiko nėra namuose. Pamažu ši baimė natūraliai išgaruos.

Tamsos baimė. Nemažai tėvų prisipažįsta, kad jų vaikai miega prie įjungtos naktinės lemputės. Nieko čia nėra nei gėdinga, nei baisaus. Kai kuriems vaikams naktinės lemputės reikia net iki 10–11 metų. Jei vaikas pasirengęs, pabandykite naktinę lemputę išjungti, bet palikti lempą koridoriuje, o po kurio laiko ir ją išjunkite. Kai kuriems vaikams reikės jūsų pagalbos atprantant, o kiti tiesiog patys vieną dieną išsijungs tą lemputę. Bet kuriuo atveju neskubinkite vaiko.

Mokyklinukų baimės. Nors mokyklinukai dažnai jau būna išaugę iš vaikystės baimių (paprastai ilgiausiai užsitęsianti yra tamsos baimė), tačiau jiems iškyla naujos baimės. Pradinukas gali bijoti, kad jį atstums draugai, kad iš jo pasityčios, kad po pamokų bus namuose vienas. Jie gali bijoti apiplėšimo, pagrobimo, žudynių (televizija šias baimes nuolat skatina). Jei vaikai bijo būti vieni, pasiūlykite grįžus iš mokyklos įsijungti radiją arba žinomą animacinį filmuką – taip jie negirdės „baisių“ garsų. Jei vaikas bijo likti vienas vakare, pasiūlykite įsijungti visas šviesas arba kalbėtis telefonu.

Kaip padėti?

Vaikų baimės dažniausiai priklauso nuo vaiko jautrumo, patirties ir vaizduotės. Jei vaikui baimės vis kartojasi, pasistenkite kurį laiką vengti situacijų, galinčių tas baimes sukelti – paprastai po kelių mėnesių su baime susidoroti daug lengviau! Be to, venkite pamokslauti. Ar jums padėdavo tokios frazės, kaip: „Elgiesi kaip mažvaikis“, „Čia nėra pabaisų“ ir pan.? Geriau pasistenkite įvardyti ir suprasti vaiko baimes. Neįsijauskite ir nepadarykite iš to didelio burbulo, bet tiesiog pasakykite, kad suprantate jo baimes.

Be to, šiek tiek baimės dar niekam nepakenkė: nei svetimų šunų, nei svetimų žmonių. Geriausia, jei su vaiku kalbėsite, galbūt pavyks rasti knygelių, kaip nugalėti panašias baimes, galbūt ją nugalėti padės prožektorius po lova arba tiesiog... laikas. Nestumkite vaiko į baimę, norėdami parodyti, kad nėra ko bijoti (pavyzdžiui, tamsos bijančio vaiko neuždarykite tamsoje tikėdamiesi, kad baimė praeis) – taip baimė tik padidės. Baimės yra nugalimos mažais žingsneliais!

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=454 Wed, 06 Aug 2008 19:10:59 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/06/patarimai-dirbancioms-mamoms/ http://www.alfa.lt/straipsnis/146763

Dirbančios mamos mažų mažiausiai dirba dviem etatais: darbas namuose ir darbas biure (versle) reikalauja labai daug energijos ir pastangų. Netgi tuo atveju, jei namuose yra padedanti auklė ar močiutė ir neriboja finansai, vis vien šios dvigubos pareigos atima daug jėgų. Tyrimai rodo, kad dažniausia streso ir / ar perdegimo priežastis – nelankstūs darbdaviai ir nelankstus darbo grafikas. Norint išvengti perdegimo, reikia ieškoti pusiausvyros ir išmokti pasidalyti pareigomis su sutuoktiniu.

Namuose

1. Apsibrėžkite prioritetus. Visų pirma apsispręskite, kokie darbai jūsų namuose yra patys svarbiausi (nes dėl jų neatlikimo šeimose dažniausiai kyla konfliktų). Tam jums reikia žinoti sutuoktinio darbo grafiką ir jį informuoti apie savo planus. Tik ieškodami pusiausvyros tarp darbo ir šeimos, ją atrasite.

2. Planuokite. Kai šeimoje dirba abu, dienos produktyvumą didele dalimi nulemia planavimas. Iš anksto numatę ir aptarę darbus ir laiką išvengsite brangaus laiko ir energijos švaistymo. Nusistatę darbų tvarką ir tos tvarkos įgyvendinimo būdus pasiekiate daugiau tikslų, efektyviau dirbate, gyvenate laisviau, nes kontroliuojate situaciją.

3. Bendraukite. Nepamirškite, kad šeimoje svarbiausia – dialogas. Jis būtinas net tada, kai, atrodo, griūsite iš nuovargio. Mokėjimas bendrauti – įgyjama savybė, vadinasi, to galime išmokti kiekvienas (žinoma, jei yra noro).

4. Diskutuokite. Aptarkite, kaip pasidalysite vaikų ir namų priežiūrą. Būkite atviri pasiūlymams. Jei jūsų sutuoktinis iki šiol po darbo trina sofutę prie televizoriaus, nes jis „po darbo“, o vakarienė, vaikų maudymas, pasakos, skalbimas ir kiti ruošos darbai griūva ant jūsų pečių – pats laikas (jei jūs DAR neperdegėte) apie tai pasikalbėti. Galbūt jūsų netenkins pirmasis susitarimas, tačiau tai bus žingsnis šeimos gerovės link.

5. Būkite lankstūs. Tapusi mama, norite nenorite tenka permąstyti savo prioritetus. Tačiau to neužtenka – esate priversta tapti daug lankstesnė, nei buvote anksčiau. Pavyzdžiui, po darbo kiekvienam žmogui reikia atsipalaiduoti. Tačiau kaip būna dažniausiai? Vos praveriate namų duris, auklė į rankas paduoda kūdikį ir... užveria jas iš kitos pusės, o jūsų laukia vakaro valgio ruošimas visai šeimai, stirta skalbinių, vyro, vaikų drabužiai, priešpiečiai rytdienai ir t. t., ir pan. Vienintelė išeitis – tartis su sutuoktiniu, kad vieną dieną jis žiūrės kūdikį, o jūs gaminsite, o kitą dieną – pasikeisite. Būdami su kūdikiu išeikite pasivaikščioti, kartu paskaitykite knygelę (kad jis nesitrintų apie valgį ruošiantį sutuoktinį) – ir atsipalaiduosite, ir pabūsite su vaiku. Be to, žinosite, kad namų ruošos naštą nešate ne viena. Ir bene svarbiausia – tolsite nuo stereotipų ir tapsite tolerantiškesni.

6. Neskubėkite. Nepamirškite, kad tai, ką labai skubate daryti su vaikais (valgyti, maudytis, eiti miegoti ir pan.), vėliau jie prisimins visą gyvenimą. Jūsų gyvenimas nepasikeis, jei migdysite vaiką 20, o ne 10 minučių, tačiau jūsų vaikui tos 10 minučių kas vakarą gali tikrai pakeisti gyvenimą. Užuot bėgusios gyvenimu, stabtelėkite, nes akimirkos, kurias instinktyviai labai norėjote sustabdyti (kai vaikas taškėsi vonioje ar kai pasakojo vieną iš nepakartojamų savo istorijų, ar kai jau aprengtas naktiniais siautė jūsų lovoje...) nepasikartos.

Kaip geriau planuoti?

1. Jei nebūtina – nedarykite. Pagalvokite, ar visa tai, ką darote namuose, yra būtina? Pavyzdžiui, skalbinių lyginimas. Juk galima lyginti tik marškinius! Manote, kad lyginti būtina? Raskite kitą darbą, kurio lengvai atsikratytumėte.

2. Taupus moka dukart. Šimtą kartų patikrinta liaudies išmintis. Jei norite sutaupyti vieno iš šių dalykų, turite išleisti daugiau kito. Jei jums atrodo, kad namų tvarkytoja – prabanga iš fantastikos srities, nemažai laiko gali sutaupyti mikrobangų krosnelė, indaplovė ir pan.

3. Turėkite kalendorių. Jei esate dirbanti mama, neišsiversite be kalendoriaus. Savaitgalį su sutuoktiniu aptarkite kitos savaitės darbus, pasidalykite. Pasidarykite sąrašus, iš kurių išbrauksite atliktus darbus. Paprasta, tačiau stebuklingai mažina chaosą.

4. Neapsikraukite. Jei kas vakarą sudėliosite daiktus į savo vietas, jums tai užims daugių daugiausiai keliasdešimt minučių. Jei indus išplausite arba sudėsite į indaplovę iškart pavalgę, neteks plauti kalnų indų. Tas pats pasakytina ir apie darbus darbe.

5. Gerbkite kito individualumą. Kai ką jums teks išmokti iš partnerio, o kai ką – išmokyti jį. Tačiau – kai parodysite – nebesikiškite. Tegul daro taip, kaip jam atrodo tinkamiausia. (Tai ypač pasakytina apie vaikų auginimą – mamoms vis vaidenasi, kad net sauskelnių jie nesugebės pakeisti, ką jau kalbėti apie aprengimą, maitinamą... Nenuostabu, kad ilgainiui vyras nebenori kištis!)

6. Išmokite kelis darbus dirbti vienu metu. Laukdama, kol skalbyklė švarina jūsų skalbinius, paskaitykite su vaiku. Kol ant virykles jaukiai kunkuliuoja puodas, paskambinkite visiems, kam ketinote, bet neradote laiko visą dieną. Jei išsirengėte apsipirkti kitai savaitei, pakeliui užsukite į valyklą, skalbyklą ir elektros lemputės, nes perdegė jau prieš kelias dienas.

7. Planuokite mitybą. Žinoma, efektyviausia yra susiplanuoti visos savaitės valgiaraštį ir viską nusipirkti vienu metu. Tačiau jei negalite šitaip, pabandykite bent jau susiplanuoti iš vakaro, o grįždami iš darbo pakeliui užsukti į parduotuvę, kad nereikėtų grįžti namo, suderinti valgiaraščio, tada važiuoti į parduotuvę ir pan. Tarkime, negalite žinoti, ko norėsite net ir iš vakaro – susirašykite „Skype“ arba susiskambinkite per pietų pertrauką, kad išvengtumėte nereikalingos kelionės.

Su vaiku

Kai kurie tėvai mano, kad vaikams reikia skirti visą savo dėmesį. Nenuostabu, kad tokie tėvai labai greitai pervargsta. Tyrimai rodo, kad vaikai jaučiasi laimingi net tada, kai tėvai jiems skiria VISĄ savo dėmesį tik... valandą per dieną. Visa kita – užtenka būti su vaiku šalia ir pritaikyti tam buvimui aplinką. Meilės nematuojame kartu praleistomis valandomis. Taigi ką daryti ir ko NEdaryti su vaiku? Tikrai nereikia stengtis visą laiką užimti vaiko. Svarbu, kad dienos pradžioje ir pabaigoje būtų bent pusvalandis intymaus, kartu praleisto laiko. Tai daug svarbiau nei blizgantys namai ar iš darbo parsinešti popieriai ir rūpesčiai. Tai laikas, kai jūs turite pasidžiaugti esantys tėvai. Keletas dalykų, kuriuos vertėtų daryti (arba NE):

- Pakeliui į / iš darželio klausykite tokios muzikos, kokią mėgsta vaikas. Arba kartu dainuokite. Arba kalbėkite. Kad ir koks jūs užimtas darbe, žinias spėsite permesti akimis ir naujienas perskaityti per trumpas pertraukėles... kai vaiko nebus šalia ir nebegalėsite skirti jam dėmesio.

- Kuo jaunesnis vaikas, tuo svarbiau šypsotis ir liesti. Nepamirškite akių kontakto, parodykite, kad tikrai jo klausote.

- Ikimokyklinukams ir pradinukams kuo daugiau skaitykite. Ką jau kalbėti apie tai, kad taip ne tik padėsite vystytis savo mažylių kalbai. Įrodyta, kad skaitymas drauge sukuria nepaprastą intymumą. Pakaks, jei kartu su kūdikiu vartysite knygutes ir kalbėsite apie paveiksliukus.

- Spontaniškai žaiskite. Kai kuriems tėvams atrodo, kad žaidimui reikia „prisiruošti“. Sėskite šalia vaiko ant grindų ir žaidimas įsisiūbuos per keletą akimirksnių.

- Klausykite savo vaiko. Labai lengva pradėti sakyti: „aha“, „jo“, „hmmm“ ir pan. Vaiko jausmai tokie pat svarbūs, kaip ir jūsų. Geri tėvai išmoksta ne tik girdėti, bet ir klausyti.

- Neperkraukite laiko kartu. Laikas kartu turi būti mielas abiem. Gal pakaks, jei kartu išeisite pasivaikščioti?

- Nebūtina vaikui nuolat skirti viso dėmesio. Jūs galite su vaiku kalbėtis ir rūšiuodama skalbinius, ir tvarkydama namus. Dar geriau, jei darysite tai kartu! Greitai nusimaudykite po dušu (jūs), o po to abu pasinerkite su darželinuku į šiltą atpalaiduojamą vonią...

- Nepamirškite, kad laikas kartu nėra laikas be taisyklių ir ribų.

- Nenuleiskite rankų, jei jūsų buvimas kartu neatrodo kaip „Commercial Union“ reklamoje... Gyvenimas ne toks saldus, bet įdomesnis ir tikras. Ir jūsų vaikui esate pats svarbiausias ir mylimiausias žmogus.

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=364 Tue, 05 Aug 2008 12:42:34 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/05/vel-pesasi-vaikai-14-patarimu-kaip-elgtis-tevams/ http://www.alfa.lt/straipsnis/155461

Nežinau kaip jus, bet mane vaikų peštynės visada išbalansuoja. Dažniausiai jos būna dėl ko nors tikrai labai svarbaus: pavyzdžiui, paskutinės peštynės buvo dėl to, kas rankose laikys Mazda puodelį. Atrodo, jau nebėra jėgų klausytis viso to, kas vyksta tarp jų. Ką jau ten jie – pačiai susibodo pykti, kelti balsą ir jiems grasinti (kad neteks malonumo, bus nubausti ir t. t.). Pažįstama situacija?

Žinoma, kai parsivežate iš ligoninės antrąjį kūdikį, atrodo, kad štai juodu su vyresnėliu taps pačiais geriausiais draugais visam gyvenimui. Taigi vaikų peštynės ne tik gadina nervus, bet ir skaudina širdį. Geriausia, ką tėvai gali padaryti: nusiraminti ir atsipalaiduoti. Vaikai pešasi dėl milijono priežasčių: nes nenori dalytis, nes nori dėmesio, nes abu kitaip įsivaizduoja, kas būtų „teisinga“, nes jiems galų gale... nusibodo diena iš dienos būti kartu. Vaikų peštynės – ne pasaulio pabaiga.

1. Pasitraukite. Vaikai pešasi ilgiau, garsiau ir su didesniu vėjeliu, jei yra publikos. Dažniausiai jie tikisi, kad įsikišite ir išspręsite problemą (kiekvienas tikisi, kad jo naudai, žinoma). Jeigu jūsų nebus – spręsti problemą teks patiems. Pastebėta, kad apsižodžiavimai labai greitai liaunasi, jei tėvai visiškai nesikiša. Pagalvokite – juk šis sprendimas tikrai jūsų naudai ;)

2. Nustatykite ir spręskite problemas. Jei pešasi dėl to, kurį filmuką žiūrėti – vieną dieną leiskite rinktis vienam, o kitą – kitam. Jei pešasi, kai jūs kalbate telefonu arba gaminate vakarienę – patupdykite į atskirus kambarius arba duokite veiklos (tegul padengia stalą, gamina salotas, ruošia namų darbus ir pan.). Jei pešasi dėl sėdėjimo vietos prie stalo arba automobilyje – paskirkite vietą ir kas savaitę ją keiskite ir t. t.

3. Mokykite. Pasodinkite vaikus vieną priešais kitą ir paprašykite, kad susitartų. Iš pradžių nepavyks, bet su laiku vaikai išmoks spręsti problemas be jūsų pagalbos.

4. Atitraukite dėmesį. Jei vis dėlto esate šalia, kai įvyksta konfliktas, pagalvokite, ar verta jį aštrinti. Galbūt viską galima nuleisti juokais? Galbūt galima sudominti vaikus kažkuo kitu? Jeigu vienas vaikas rėkia, kad kitas į jį „ne taip“ žiūri, nėra jokio reikalo apie tai kalbėti. Apsimeskite, kad negirdėjote, bet pasiūlykite eiti pažaisti, paprašykite, kad jums padėtų ir t. t. O galbūt vertėtų pasijuokti: „O, siaube! Ką dabar darysime?“ (Aišku, jei vaikas supranta humorą.)

5. Pagirkite už gerą elgesį. Juk būna ir taip. Nemanykite, kad tai savaime suprantama (dažnai tokiomis akimirkomis puolame tvarkyti namų, pildyti sąskaitų ir pan.). Parodykite vaikams, kad pastebėjote, jog jie gražiai žaidžia drauge. Tokios akimirkos – pats tinkamiausias laikas pritūpti šalia jų su kokiu gardėsiu ir juos pagirti. Jei apdovanosite vaikus (kad ir geru žodžiu) už gerą elgesį, jie bus motyvuoti ir toliau taip elgtis.

6. Vaikai negimė mokėdami tartis. Deja, kai supyksta, jie dažnai trenkia. Jei nemokysite, kad tokį elgesį reikia kontroliuoti, jei nemokysite susitarti žodeliais, tai jie vis griebsis fizinės jėgos.

7. Jei vaikai susimušė, būtinai juos išskirkite (bent jau kuriam laikui). Kai nusiramins, pakvieskite pasikalbėti. Kalbėkitės tol, kol problema bus išspręsta (ar bent jau susitarta dėl jos sprendimo). Tada vėl vaikus išskirkite į atskiras erdves (tuo metu negalima žiūrėti TV ir pan.) Žinoma, tikriausiai iš pradžių jie sakys: „Ir gerai! Aš visai nenorėjau su juo žaisti!“, bet jau po keliolikos minučių jie ims prašyti, kad leistumėte vėl žaisti drauge.

8. Prieš pradėdami žaisti drauge tegul „agresorius“ atsiprašo „aukos“. Be to, nepatingėkite ir nubausti. Pavyzdžiui, tegul „agresorius“ praranda vieną dieną, kai jis renkasi filmuką ir pan. Beje, tokią bausmę galite skirti tik tokiu atveju, jei SAVO AKIMIS matėte, kaip vaikas trenkė kitam.

9. Net ikimokyklinukai jau gali pasakyti, kokios taisyklės ir kokios pasekmės jiems priimtinos. Jei bus iš anksto susitarta dėl taisyklių ir jų laužymo pasekmių – mažiaus kils bėdų.

10. Jokiu būdu nemanykite, kad visada kaltas yra tas, kuris trenkia. Dažnai tariamoji „auka“ prieš tai erzino, įžeidinėjo, kalbėjo nesąmones ir... brolis / sesuo pratrūko. Nors turite duoti suprasti, kad neleisite muštis ir vaikas visada bus už tai baudžiamas, įsižiūrėkite, ar jis nėra privedamas iki tokios situacijos. Jei pastebėsite, kad tikrai kalti abu (kaip dažniausiai ir būna), bauskite abu.

11. Natūralu, kad pastebite, jei vienas vaikas daro tai, ko norite jūs, bet vaikų lyginimas tik sunkina situaciją: vaikai labiau pavydi ir labiau pyksta. Stenkitės dėmesį sutelkti (pykčio akimirką) į tai, kas konkrečiai jums nepatiko vaiko elgesyje, o ne į tai, ką brolis / sesuo padarė geriau.

12. Labai dažnai tėvai, norėdami išvengti konfliktų, stengiasi, kad vaikams visko būtų po lygiai. Toks elgesys tik skatina vaikų tarpusavio konkurenciją. Kuo labiau tėvai stengiasi, tuo labiau vaikai mano, kad jie yra jiems „neteisingi“. Geriausia yra sakyti: tau darau taip, nes tu esi tu, o broliui – nes jis brolis. Ir viskas. Dėmesį kreipkite į individo poreikius.

13. Nesitikėkite, kad peštynės liausis it mostelėjus burtų lazdele – tam reikia laiko ir nuoseklumo. Visų pirma turite išmokti kitaip elgtis su vaikais, bet, antra vertus, vaikai turi išmokti naujo bendravimo. Nepasiduokite. Juk mokote vaikus bendrauti, o to jiems reikės visą gyvenimą.

14. Jei vaikai mušasi ir pešasi be jokio perstojo, galbūt verta kreiptis į psichologą. Nebijokite kreiptis pagalbos. Juk tai jūs darytumėte tik todėl, kad jūsų vaikai ir jų santykiai jums rūpi.

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=290 Tue, 05 Aug 2008 08:53:55 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/05/mazylis-nenori-sukuotis/ http://www.alfa.lt/straipsnis/167716

Jums pasisekė, jei jūsų vaikas mielu noru leidžiasi šukuojamas ar pats šukuojasi. Daug daugiau yra tokių, kurie, vos išvydę plaukų šepetį jūsų rankose, stoja į kovą: slepiasi, muistosi, pyksta ir apskritai atsisako kirptis bei prisileisti prie grėsmingai į varnų lizdą panašėjančio kaltūno. Kodėl?

Yra kelios priežastys. Kai kurie vaikai labai jautriai reaguoja, kai svetimkūniai liečia jų odą. Jie gali netgi bijoti to jausmo, kai šukos slysta galva (paprastai tokia baimė gali apnikti 1–3 metų vaikus).

Atpažinti šiuos vaikus nėra sunku: dažnai jie nemėgsta šiurkštaus audinio drabužių, jie jiems „graužia“, ,,trina“, netgi kelia skausmą. Yra vaikų, kuriems nedideli įsiuvai ar etiketės, ant kurių užrašytas dydis ir jų priežiūros ženklai, sukelia tokių nemalonių pojūčių, kad šias žymas tenka tuoj pat nukirpti. Ką jau kalbėti apie vaikus, kurie atsisako mūvėti kojines, kuriose daug siūlių. O vaikų, kurie mėgaujasi, kai jiems trenkama galva ir vanduo žliaugia per veidą, dar mažiau. Ką galima padaryti, kad išvengtume alinamų vaidų ir triukšmo vonioje?

Jei vaikui baisu, nemalonu galvą trinkti po dušu, tai darykite praustuve – pasistatykite kėdę ir pakvieskite vaiką į kirpyklą. Parduotuvėse dabar galima nusipirkti guminį lanką, kuris apjuosia vaiko galvą ir apsaugo nuo tekančio vandens (tačiau gali būti, kad vaikas atsisakys jį užsidėti). Tada teks apsišarvuoti kantrybe ir leisti vaikui kuo dažniau žaisti su vandeniu, kad vanduo imtų asocijuotis su maloniais potyriais.

Grįžkime prie plaukų šukavimo. Visų pirma šepetys (ar šukos) neturi būti nei aštrus, nei tankus, nei retas – juk ne veltui pasakų močiutės galvelę šukuodavo ,,marių žuvų šukelėmis“. Parinkite ir nepagailėkite nupirkti specialių priemonių, padedančių iškedenti susivėlusius plaukus. Vaikas sėdės daug ramiau, jei tuo metu, kai jūs šukuojate jo galvą – jam duosite šukuoti lėlę arba minkšto gyvūno dirbtinį kailį.

Jeigu visos jūsų idėjos nueina perniek, pagalvokite, ar verta tęsti kovą. Daugumos vaikų plaukučiai yra švelnūs ir plonučiai, todėl tikrai jokios bėdos, jei kurį laiką nesišukuos. Žinoma, tankiomis garbanomis ar kupeta plaukų apdovanotų vaikų tėvams išeitį rasti sunkiau – gali tekti kurį laiką rinktis trumpesnių plaukų ,,šukuoseną“.

Paprastai apie per nugarą vilnijančius dukters plaukus labiau svajoja jų mamos nei pačios princesės. Nesvarbu, kad ant galvytės tik ,,penki plaukai, ir tie patys pasišiaušę“ Teko kalbėtis su mama, kuri guodėsi, kad neatsargiai pagrasino savo mažylei nukirpsianti plaukus, jei ši ir toliau šauks šukuojama. Mergaitės veidas nušvito, ir ji tuoj pat papasakojo mamai, kokio ilgio plaukų ir kokios šukuosenos norėtų. Visos problemos išsisprendė kitą dieną apsilankius kirpykloje.

Ką daryti, jei trumpinti plaukų neketinate, o vaikas šaukia, kad jam peša? Galbūt pravers keletas patarimų:

a. Maudydami vaiką visų pirma ištrinkite galvą ir plaukus ištepkite kondicionieriumi. Galvą skalaukite prieš pat lipdami iš vonios. Plaukai bus kaip šilkiniai.

b. Šlapius plaukus apipurkškite specialiomis priemonėmis. Paklauskite savo kirpėjos, manau, ji tikrai patars, kokios priemonės apsaugos plaukus, kad jie nesiveltų. (Parduotuvėse esu mačiusi „Johnson‘s hair detangling spray“).

c. Plaukus šukuokite nuo apačios į viršų. Jei kelyje sutinkate „kaltūną“, neplėškite, stenkitės jį iššukuoti kuo švelniau.

d. Šukuodami prilaikykite galvos odą – daug mažiau peš.

e. Šukos minkštais danteliais yra švelnios, bet neiššukuoja „kaltūnų“.

f. Leiskite vaikui šukuoti lėlę ar minkštą gyvūnėlį, kai šukuojate jį.

g. Iš pradžių leiskite vaikui šukuotis pačiam, vėliau perimkite patys.

h. Pasakykite, kad jei nesišukuos – plaukučius teks nukirpti.

Kai kuriems vaikams daug labiau patinka, kai šukuojami drėgni plaukai vonioje. Darykite tai, kai plaukučiai sutepti kondicionieriumi – šukos slys kaip per sviestą.

Kai kurie tėvai įsigudrina sušukuoti miegantiems vaikams plaukus. Ilgus mergaičių plaukus galima supinti – taip jie mažiau velsis, o ir šukuoti nebus būtina kasdien. Kai kuriems vaikams patinka, jei juos pagiriate: kai susišukuos – bus labai graži; jei susišukuos, važiuos pas močiutę parodyti, koks jis (ji) šaunuolis (-ė) ir t. t. Kai kada padeda ir „akių atvėrimas“: jei nesišukuosi, nevalysi dantukų, nesimaudysi – niekas nenorės su tavimi draugauti, nes būsi murzė (murzius)! (Žinoma, tokie pareiškimai nėra labai pedagogiški, bet daugeliui vaikų jie suveikia labai efektyviai).

Dar keletas „plaukuotų“ patarimų:

– Kai kerpate vaikams plaukus, visų pirma nukirpkite kirpčiukus. Jei vaikas supanikuos ir persigalvos, plaukai bent jau nekris į akis.

– Kuo anksčiau vaiką pripratinsite prie plaukų higienos (šampūnas, vanduo, rankšluostis, šukos), tuo greičiau vaikui tai taps savaime suprantamu dalyku. Plaukai gali būti pasididžiavimo šaltinis ir sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi. Žinoma, gali būti ir priešingai, todėl nuo pat ankstyvos vaikystės sakykite savo vaikams, kad raudonplaukiai, garbaniai ir visi „kitokie“ yra tokie pat įdomūs, gražūs ir žavūs – ir kartais netgi patrauklesni nei turintys įprastus plaukus!

Turbūt visi esame išgyvenę panašią situaciją, kai vakare akys lipte limpa, o taip norėtųsi dar pažiūrėti žinias ar tą seną gerą filmą. Galiausiai nusprendžiate nebekovoti su snauduliu: išsivalote dantis ir einate į lovą. O lovoje... miegelio nė padujų nebėr.

Psichologai pastebi, kad dauguma žmonių dalijasi būtent tokia istorija. Kodėl negalime užmigti? Dažnai to nė neįtardami patys sau pakišame koją. Dažniausiai psichologai gali mums padėti atsikratyti su nemiga susijusių blogų įpročių ir teigia, kad jau po kokių aštuonių seansų žmonės užmiega greičiau, miega geriau ir atsibunda rečiau.

- Plėskite žinias apie miegą. Pasirodo, elgesys, kuris, atrodytų, turėtų skatinti miegą, iš tiesų jam trukdo. Psichologai stengiasi su pacientais aptarti tokį elgesį ir nurodyti trumpiausią kelią, kuriuo reikėtų eiti. Pavyzdžiui, kai kurie sunkiai užmiegantys žmonės stengiasi kuo anksčiau atsigulti arba kuo ilgiau miegoti, kad „kompensuotų“ nemiegojimo laiką. Tačiau tas vartymasis lovoje nieko gera nežada: ilgai lauktas miegas nėra toks vertingas, kaip galėtų būti, jei užmigtume tik atsigulę. Taigi miego sutrikimų turintiems žmonėms ekspertai pataria gultis ir keltis kasdien tuo pačiu laiku, prieš miegą vengti nusnūdimų, nikotino, kofeino, sporto ir alkoholio.

- Kognityvinė terapija. Ji dažnai būna būtina, kad padėtų atsikratyti su miegu susijusių negatyvių minčių, kurios dažnai tik skatina nemigą. Pavyzdžiui, nemažai nemiga besiskundžiančių žmonių kankina klaidingas įsivaizdavimas ir mitai apie tai, kiek jie turi miegoti, kad jiems nesiseka darbe, gyvenime, nes jiems nepakanka miego arba kad dėl nemigos patiria daug daugiau nepatogumų, nei yra iš tiesų.

- Stimulų kontrolė. Šį metodą pradėjo taikyti dr. Richardas Bootzinas iš Arizonos universiteto. Terapijos tikslas – sumažinti stresą, kuris kyla nemigos kankinamiems žmonėms, kai artėja miego laikas. Pavyzdžiui, žmogus, kuris aną vakarą išgėrė per daug kavos ir negalėjo užmigti, šįvakar eidamas miegoti jaus stresą. Šis stresas ir neleis jam užmigti, kai šis susiruoš miegoti. Kuo toliau, tuo sunkiau jam bus – tai tarsi mažutis sniego kamuoliukas, kuris – besirisdamas žemyn – gali tapti tikra sniego griūtimi. Specialistai tokiu atveju siūlo atsikelti ir užsiimti veikla tol, kol akys vėl bus pilnos miego. Miegokite tik miegamajame.

- Lovoje praleisto laiko trumpinimas. Kad miegas būtų efektyvesnis, lovoje reikia stengtis praleisti tiek laiko, kiek miegate. Pavyzdžiui, jei miegate tik šešias valandas iš aštuonių, kurias praleidžiate lovoje, specialistas jums patars gultis likus šešioms valandoms iki tol, kol suskambės žadintuvas. Žinoma, iš pradžių tas porą valandų, kaip ir anksčiau, neužmigsite ir dėl to miego trukmė vis mažės. Bet vieną gražią dieną nuovargis nugalės – užmigsite greičiau ir miegosite „kokybiškiau“. Kai pacientas gerai išmiega šešias valandas, specialistas pradeda ilginti lovoje praleidžiamo laiko trukmę, o tai paprastai reiškia ir ilgesnį, geresnį miegą.

- Išmokite atsipalaiduoti. Raumenų atpalaidavimas mažina įtampą, todėl pavyksta ir geriau atsipalaiduoti psichologiškai. Kai kurie psichologai į pagalbą pasitelkia ir kvėpavimo pratimus, kurie padeda atsipalaiduoti ir padeda užmigti.

Bet kuriuo atveju, jei nemiga jus kankina ilgiau nei tris savaites ir jau išbandėte visas liaudiškas priemones (medų su šiltu pienu, ajerų, melisos pagalvėles ir t. t. ir pan.) protingiausia būtų kreiptis į specialistą, kuris nustatys, koks metodas jūsų atveju būtų efektyviausias. Nors dažnai patys save įstumiame į aklavietę, deja, be pagalbos, ne kiekvienas gebame išsikapstyti. Saldaus miego, tik nesusirkite mieglige!

(Parengta pagal JAV psichologų asociacijos patarimus)

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=196 Mon, 04 Aug 2008 15:12:24 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/04/ka-daryti-jei-vaika-apniko-uteles/ http://www.alfa.lt/straipsnis/182226

Turbūt visi ne kartą esame smagiai gurkšnoję kavą su draugais, o mūsų vaikai valandą ar dvi lando tuneliais, čiuožinėja, karstosi kokios vaikų žaidimų šalies labirintais. Tačiau... vieną dieną aiktelite supratę, kad parsinešėte ir nemalonią dovanėlę: utėlėmis apsikrėtė jūsų vaikai, o gal net ir jūs su sutuoktiniu. Baisiausia akimirka ta, kai suvokiate, kad ir jūs, ir vaikai po to lankėtės įvairiose susibūrimo vietose, kur sėkmingai galėjote užkrėsti visus, kuriuos susitikote. Ką daryti? Juk, atrodo, mirsite iš gėdos. Tačiau kad ir kaip nemalonu, būtų sąžininga apie tai pranešti draugams ir pažįstamiems, kuriuos lankėte ar sulaukėte pas save, kad karą šiems nemaloniems vabaliukams galėtų paskelbti visi, pas kuriuos apsilankė šie nekviesti parazituojantys ,,svečiai“.

Žinoma, bet kuriuo atveju iš gėdos kais skruostai ir apniks baimė. Net jeigu jūsų vaiko, atrodo, utėlės dar neapstojo, nors sužinojote, kad kažkuris klasės vaikas jų pasigavo, neapsigaukite, nes dažniausiai netruksite nusivilti – jeigu jos atropojo pas vieną, labai didelė tikimybė, kad nuropojo... pas visus. Jeigu išgirsite tokią žinią, nepatingėkite kad ir profilaktiškai ištrinkti visų namiškių galvas šampūnu nuo utėlių.

Antra vertus – nors ši tema iš tų, apie kurias labai nenoriai kalbama, reta šeima užaugina vaikus niekada nesusidūrusi su šia neganda. Parazitų vaikai parsineša į gražiausius ir švariausius namus, jie jokiu būdu nerodo nei šeimos išsilavinimo, nei jos ekonominio statuso. Nors ir norisi pasislėpti, kad niekas nesužinotų apie jūsų „gėdą“ – kad vaikas apsikrėtė utėlėmis, būtina nedelsiant pranešti vaiko mokytojai. Juk kuo anksčiau pastebės kiti tėvai, tuo lengviau bus jomis atsikratyti. Nes svarbu ne tik skubiai naikinti utėles – dar svarbiau yra išnaikinti jų kiaušinėlius.

Nors teigiama, kad kai kurie šampūnai paverčia parazitų kiaušinėlius „pleiskanomis“, t. y. nužudo juos ir neleidžia išsiristi utėlėms, vis vien kiaušinėlius teks iššukuoti. Žinoma, jei auginate sūnus, užteks juos – gerai iššukavus namuose – nuvesti į kirpyklą, trumpai nukirpti, ir jūsų kryžiaus žygis kaip ir bus baigtas. Tačiau jei auginate dukras su juosmenį siekiančiomis kasomis – tai nebus taip paprasta. Teks pirkti (pirkdami specialų šampūną galbūt gausite) labai tankias šukas, kuriomis kelias valandas šukuosite sruogelę po sruogelės, nors tai ne pats maloniausias užsiėmimas. Kitas patarimas: kai tik ištepsite tepaliuku nuo utėlių lopinėlį galvos – iškart supinkite to lopinėlio plaukučius į tvirtą kasytę, kad ji nesusimaišytų su dar neteptais plaukais.

Ir tai dar ne viskas. Privalote išplauti, išveisti, dezinfekuoti viską, kas kontaktavo su vaikų galvelėmis. VISKĄ. Karštame vandenyje išskalbkite visą patalynę, kepures ir visa kita, kas, jūsų nuomone, lietėsi su vaikų galvelėmis. Sunku... bet tada bus mažesnė tikimybė, kad šis nelauktas įsibrovėlis sugrįš. Išplaukite grindis, nuvalykite dulkes, gerai išsiurbkite visus kilimus, sofas ir kt.

Kai atsipūsite po viso šito parazituojančių išnaudotojų naikinimo maratono, paplekšnokite sau per petį. Juk įveikėte dar vieną žingsnį iš tų, apie kuriuos sakoma: tai buvo gėdingiausias įvykis auginant vaikus, kurio, deja, retam pasiseka išvengti. Ir jeigu išdrįsite apie tai pasikalbėti su draugais – pamatysite, kad beveik visi jie patys išgyveno šią bėdą... arba su tuo susidūrė jų vaikai. Parazituojančių vabzdžių (ir ne tik) apstu visur. Ir ne taip lengva jais atsikratyti. Bet juk augindami vaikus įveikiame ne tokias kliūtis!

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=193 Mon, 04 Aug 2008 15:06:50 +0000 Austėja Landsbergienė http://austulle.lt.wordpress.com/2008/08/04/patarimai-kaip-ismokyti-vaika-higienos/ http://www.alfa.lt/straipsnis/182228

Nežinau kaip jūs, bet aš iki pat šiol puikiai prisimenu iš vaikystės atkeliavusį eilėraštuką apie berniuką Henriką, kuriam labai svarbi buvo higiena. Visi vaikai nuo ankstyvos vaikystės nuosekliai ar tik priešokiais yra pratinami prie higienos ritualų, ir jau trejų sulaukęs pyplys turėtų ne tik būti įgavęs tam tikrų įgūdžių, bet ir suprasti, kodėl:

- reikia maudytis ir plauti plaukučius;

- dažnai plauti rankeles;

- valytis dantis;

- pūsti nosytę į servetėlę;

- užsidengti, kai kosi ir (arba) čiaudi;

- pasikeisti drabužėlius, kai šie išsipurvina;

- šukuotis.

Todėl kai tik švarinatės su savo mažyliu, stenkitės aptarti, ką ir kodėl darome, kad kartojimu įgytas gebėjimas taptų įgūdžiu ir įpročiu visam gyvenimui. Nuosekliai siekdami tikslo netrukus pamatysite, kad vaikas puikiai supranta, kodėl, pavyzdžiui, reikia plauti rankeles. Kartais teks imtis ir griežtesnių priemonių. Štai vieno šešiamečio tėvams niekaip nesisekė įtikinti sūnaus, kad rankas – grįžus iš lauko ir pasinaudojus tualetu – plautis būtina. Viską pakeitė iš Youtube.com parsisiųstas trumpas filmukas, kuriame pro bambą ištraukiamas kaspinuotis... šis argumentas, matyt, buvo svarus, nes prašyti du kartus nebereikia...

Taigi verta pasistengti, kad vaikui suformuotumėte tinkamus savigalbos įgūdžius. Be jokios abejonės, vaikas viską darys energingiau ir priešinsis daug mažiau, jei, užuot burbtelėję: daryk, nes aš taip pasakiau, jam paaiškinsite, KODĖL privalu visa tai daryti. Tačiau pasakodami vaikams apie tai, kodėl švara yra svarbiausias higienos reikalavimas, neperlenkite lazdos. Kai kurie ikimokyklinukai gali taip išsigąsti „nematomų purvo dalelių“, kurios gali juos susargdinti arba apgyvendinti jų pilvelyje kirmėles, kad ima paniškai bijoti nešvaros. Nepamirškite, kad stengiatės ugdyti švaros įpročius, o ne fanatišką perfekcionistą.

Užtenka vaikui pasakyti, kad – susikišus nešvarias rankeles į burną – galima susirgti arba net užsikrėsti kirmėlėmis, bet pakanka rankeles nusiplauti, ir jam pavyks to išvengti. Jei vaikas nenori valytis dantukų, užtenka pasakyti, kad maisto likučiai „graužia“ dantuką ir jei jis išsisukinės nuo šios procedūros, išgrauš didelę skylę – tada jam skaudės, reikės gydyti, o tai gali būti nemalonu. Juk daug paprasčiau išsivalyti dantukus, ar ne? Jei net ir tokie paaiškinimai nepadeda, o vaikas tiki dantukų fėja, galite pasakyti, kad dantukų fėja dovanėles palieka tik tiems vaikams, kurių iškritę dantukai yra švarūs!

Kai dėl kasdienių jūsų pastangų vaikas pagaliau supranta, kodėl reikia atlikti vieną ar kitą švaros ritualą, nepamirškite jų laikytis. Trimečiam vaikui bus labai sunku suprasti, kodėl taip svarbu nusiplauti rankeles grįžus iš lauko, jei jūs jį paraginsite tai daryti tik... kas antrą ar kas trečią kartą. Tai pat svarbu suprasti, kad vaikai yra vaikai ir... jie išsimurzins. Taip, nusiplauti rankas prieš valgį, grįžus iš lauko ir pasinaudojus tualetu svarbu, bet neleiskite švaros manijai apsėsti jūsų ir jūsų vaikų. Neįmanoma pasiekti, kad ikimokyklinukas visą laiką būtų švarus. O jeigu vis dėlto jūsų mažylis visą laiką švarus... tikriausiai jūs ribojate jo pasaulio pažinimą, kuris šiame amžiuje vyksta per pojūčius. O ir ne tik pasaulio pažinimą, bet ir fizinį vystymąsi, nes tokio amžiaus vaikui privalu lakstyti, laipioti, čiuožti, čiupinėti, šokinėti po balas ir... griūti.

Jeigu norite vaikui vaizdžiai parodyti, kaip atrodo visi tie ant mūsų rankų nusėdantys nešvarumai, apibarstykite jo ranką blizgučiais. Paaiškinkite, kad dabar blizgučiai – prie rankyčių prisitvirtinę nešvarumai, kurių mes paprastai nematome. Tegul vaikas savo rankutėmis paliečia sofą, stalą, paspaudžia jums ranką. Bus nesunku pastebėti, kad blizgučiai pasklinda... visur. Nusiplaukite rankas. Vėlgi vaikas pastebės, kad blizgučių neliko. Tai gali būti puiki aiškinamoji-lavinamoji pamokėlė dvejų trejų metų vaikui, kuriam dar sunku suprasti tai, ko nemato.

Beveik visiems mažiems vaikams patinka žaisti vonioje. Tam tinka seni geri guminiai žaisliukai, bet puikiausiai tiks ir plastikiniai indeliai, laistytuvas, kamuoliai, vonios knygelės. Kad vaikui tikrai patiktų maudytis, neskubinkite jo. Neskubinkite vaiko ir tada, kai jis maudosi vandens telkiniuose vasarą. Jei diena šilta, leiskite ikimokyklinukui pažaisti nuogam. Juk taip nepakartojama pajusti šalto vandens purslus, šiltą saulės zuikutį ant kaklo ir vėsų vėjelį ant pilvuko, o paskui susisupti į minkštą rankšluostį. Juk neketiname atimti iš vaiko džiugesio patirti visus įmanomus vaikystės malonumus, nors ir esame atsakingi išmokyti pajusti švaros kvapą ir džiaugsmą.

]]> http://stilistas.wordpress.com/?p=44 Tue, 01 Jul 2008 05:26:34 +0000 stilistas http://stilistas.lt.wordpress.com/2008/07/01/stilistas-pataria-2008-vasaros-mada-ir-stilius-siandien-liepos-2-ai/ Mados tendencijos, mada ir stilius liepos 2-ai (moterims): Pasibaigus nakčiai ateina rytas? Dažniausiai taip. Bet tik ne šiandien. Šiandien skelbiama baltoji naktis. Ar jūs jai pasiruošusi? Būkite šiąnakt šviesi ir paslaptinga, uždekite akių liepsneles ir užgesinkite nerimo šešėlius. Nuotykiai prasideda!  

DKNY 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius liepos 2-ai (vyrams): Šiandien jūs - Mados Fantomas. Mados Diktatorius ir Mados Vergas. Išlaisvinkite savyje baltos, juodos, raudonos ir violetinės spalvos blyksnius klasikinių siluetų nuodėmėse ir jūs - žmogus iš ateities.

Versace 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Jil Sander 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius liepos 1-ai (vyrams): 2+2=4. Tai - logika. Šios dienos logika yra paprastesnė: 2+2=X. Kas yra "X"? "X" - tai šios dienos paslaptis. Būkite paslaptingi nederindami drabužių spalvų, formų ar nuotaikos, nederinkite nieko, nes tai šiandienos mados kodas. Jums tai patiks. Stilistas garantuoja. 

Ralph Lauren 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Marni 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius birželio 30-ai (vyrams): Elegancija. Elegancija yra šios dienos moto. Elegancija atostogose, Elegancija darbe, Elegancija namuose, Elegancija valgant, Elegncija miegant, Elegancija nieko neveikiant, Elegancija skaitant laikraščius, Elegancija. Elkitės su ja švelniai, rūpestingai ir aistringai, ji juk - moteris. Stilistas garantuoja.

Michael Kors 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Balenciaga 2008 vasara + Dizainerio štrichai

• Paskelbkite apie savo susižadėjimą
• Aptarkite su savo sužadėtiniu/sužadėtine vestuves, kaip Jūs jas įsivaizduojate
• Nustatykite preliminarų vestuvių biudžetą (aptarkite su visais, kas prisidės)
• Paskirkite vestuvių datą, ar bent jau sezoną (laikymais nustatytos datos yra labai naudingas renkantis sodybą, salę ar pan.)
• Sudarykite pradinį svečių sąrašą
• Pradėkite lankytis ceremonijų ir priėmimo vietose. Kaip galima greičiau paduokite avansą (tai užtikrins Jūsų vestuvių datą, laiką ir vietą)

Prieš Vienuolika Mėnesių

• Išsirinkite ir susitarkite su vestuvių vedėju, koordinatoriumi
• Pasiieškokite vestuvinės suknelės ir išsirinkite
• Pasiieškokite smokingo ir išsirinkite
• Pasirinkite savo patarnautojus
• Užsisakykite savo sutuoktuvių žiedus (jei jūs dar nenusipirkote jų)

Prieš Dešimt Mėnesių

• Susitikite ir susitarkite su fotografu bei filmuotoju
• Nuspręskite kokia bus pagrindinė vestuvių spalva bei tema
• Išsirinkite savo pamergių ir mergaičių, barstančių gėles, sukneles
• Aptarkite vestuvinių rūbų galimybes su motinomis ir padėkite joms pasirinkti

Prieš Devynis Mėnesius

• Išsirinkite maisto ir gėrimų tiekėją, susitarkite dėl pristatymo
• Išrinkite dvasininką ir bažnyčią
• Sudarykite galutinį vestuvių biudžetą su visais, papildomai prisidėjusių žmonių pinigais
• Išsirinkite floristą ir dekoratorių
• Kartu su partnere/partneriu pradėkite rūpintis sveikata ir gera savijauta- tai padeda sumažinti įtampą bei puoselėja Jūsų išvaizdą vestuvių dienai

Prieš Aštuonis Mėnesius

• Išsirinkite muzikantus bei pramogas ceremonijai ir priėmimui
• Suplanuokite maisto degustaciją su maisto ir gėrimų tiekėju
• Patvirtinkite, sumokėkite avansą ir apžvelkite kontraktus su vestuvinių žinovais, su kuriais Jūs norite bendradarbiauti
• Pradėkite rinktis vestuvinius priedus (žiedo pagalvę, taurės, torto peilį, svečių knygą, torto viršūnę, žvakes)

Prieš Septynis Mėnesius

• Išsirinkite pakvietimų į vestuves dizaino šabloną ir atsispausdinkite juos
  
• Suplanuokite torto degustaciją, pasirinkite ir sumokėkite avansą kepyklai
• Pasirinkite ir užsisakykite transportą vestuvių dienai

Prieš Šešis Mėnesius

• Pasirinkite transportavimą svečiams iš užmiesčio
• Užbaikite sudarinėti svečių sąrašą
• Išsiųskite pranešimus apie tikslią vestuvių datą svečiams, kurie turės užsirezervuoti kelionės bilietus iš anksto, jeigu gyvena užsienyje ir pan.
• Užbaikite svečių priėmimo metu būsiančio maisto meniu
• Užsisakykite visus papildomai reikalingus, nuomojamus daiktus (drobes, porcelianus, baldus, apstatymus)
• Apsilankykite kelionių agentūroje ar pas privatų kelionių agentą ir susidarykite savo medaus mėnesio planus

Prieš Penkis Mėnesius

• Išsirinkite kaligrafą
• Išsirinkite padavėją ir barmeną (jeigu būtina)
• Jeigu svečiams bus įteikiama po vestuvinį suvenyrą, pasirinkite jį ir užsisakykite
• Nuotakai - pasikonsultuoti su specialistais ir jų pagalba išsirinkti šukuoseną bei makiažą

Prieš Keturis Mėnesius

• Suplanuokite savo bandomuosius pietus
• Informuokite savo darbdavį, apie jums reikalingą laisvą laiką vestuvėms ir medaus mėnesiui
• Skirkite laiko pasimatuoti vestuvinei suknelei, jos pritaikymui Jums
• Užbaikite savo dekoro tematiką su dekoratoriumi bei floristu
• Jei jūs medaus mėnesį praleisite užsienyje, įsitikinkite, kad turite vizas, pasus bei esate paskiepyti
• Surinkite svečių namų adresus bei pasirinkite kvietimų vokus

Prieš Tris Mėnesius

• Susitikite su savo patarėju aptarti vestuvių ceremonijos ir įžadų
• Išsirinkite žmogų kuris būtų atsakingas už svečių knygą, dovanas ir programos tęstinumą
• Išsirinkite ir nupirkite dovanas savo vestuvių padėjėjams bei vienas kitam
• Pasirinkite muziką savo ceremonijai ir priėmimui, informuokite muzikantus/programos vadovus
• Supirkite pašto ženklus ir suruoškite kvietimus siuntimui paštu
• Patvirtinkite medaus mėnesio planus
• Pasiskirkite grožio procedūras vestuvių dienai (masažą, manikiūrą, pedikiūrą, šukuoseną ir makiažą)

Prieš Du Mėnesius

• Pasirūpinkite savo santuokos liudijimu ir įsitikinkite kad jis eilėje
• Išsiųskite pakvietimus svečiams ir vestuvių dalyviams (prieš 6 savaites)
• Kai gaunate dovanas iš anksto, jas užfiksuokite ir nusiųskite padėką – taip pranešite, kad dovanos Jus pasiekė
• Sudarykite vestuvių dalyvių sąrašą (pamergės, pabroliai, piršliai ir t.t.)
• Nupirkite visus kitus vestuvinius reikmenis (žiedo pagalvė, tostines taures, pyrago peilį, pyrago viršūnę, svečių knygą ir rašiklį, žvakes, gumą po drabužiais, papuošalus)
• Paskutinai suknelės derinimo etapai, vestuvinių batelių pasirinkimas
• Patikrinkite ar visi vestuvių dalyviai yra pilnai pasiruošę
• Iš juvelyrinės pasiimkite vestuvinį žiedą ir įsitikinkite, kad jis idealaus dydžio ir su tinkamu užrašu
• Paruoškite fotografams ir filmuotojams scenarijus, žmonių nuotraukas, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį

Prieš Vieną Mėnesį

• Sudarykite sėdėjimo planą vestuvių ceremonijos metu (pirmos eilės) bei suorganizuoti priėmimą
• Padarykite sėdėjimo vietų korteles (jeigu reikia)
• Susisiekite su svečiais, kurie dar nėra atsakę į Jūsų kvietimą
• Atšvęskite savo mergvakarį/bernvakarį, pasimėgaukite laisve kartu su draugėmis ir draugais
• Sudarykite kėdžių išdėliojimo planą vestuvių šventei po ceremonijos
• Nusiteikite teisiniams dalykams (vardo pakeitimas, socialinė apsauga, vairuotojo pažymėjimas, draudimas, banko sąskaitos). Juk nuotaka turės kitą pavardę

Prieš Dvi Savaites

• Susisiekite su visų paslaugų tiekėjais ir patvirtinkite datą, laiką, vietą, patvirtinkite, kad šventė įvyks
• Pasiimkite vestuvinę suknelę bei pamergių rūbus
• Įteikite vestuvių svečiams dovanas oficialiojo susitikimo metu (jeigu buvote numatę)
• Informuokite tiekėjus/priėmėjus dėl tikslaus svečių skaičiaus ir surepetuokite priėmimą
• Surepetuokite pietus
• Patvirtinkite smokingo nuomą
• Įpareigokite kažką pervežti vestuvines dovanas iš suorganizuoto svečių priėmimo į namus
• Paketas medaus mėnesiui – patvirtinkite viešbučius ir skrydžius
• Nupirkite kelionės bilietus ir įsitikinkite ar turite visus deramus kelionės dokumentus
• Įsitikinkite ar visi vestuviniai rūbai kiekvienam tinka idealiai
• Supakuokite visus daiktus, kurie turi būti paimti į ceremoniją ir priėmimo svetainę (geriausiai dvi atskiros pažymėtos dėžės – ceremonijai/priėmimui)
• Pasiruoškite nenumatytiems atvejams vestuvių dieną (aspirinas, nailonas, kaspinas, žiogeliai ir t.t.)

Prieš Dieną

• Masažo malonumai, manikiūras, pedikiūras
• Prižiūrėkite vestuvių ceremonijos ir pietų repeticijas
• Vestuvių dalyviams priminkite laiką ir parenkite vietą priešvestuvinėms nuotraukoms
• Galutinai sumokėkite vestuvių ceremonijos vedėjui (koordinatoriui)
• Išlikite ramios/ramūs, bandykite atsipalaiduoti ir gerai išsimiegoti

Didžioji Diena

• Skirkite laiko sau, savo apmąstymams
  
• Šukuosena ir makiažas
• Eilinis pavalgymas
• Įsitikinkite ar santuokos liudijimas, sutuoktuvių žiedai bei kiti ceremonijos reikmenys yra savo vietose
• Giliai įkvėpkite, atpalaiduokite ir nepamirškite šypsotis (juk tai Jūsų diena!)

Ar nebūtų daug paprasčiau ir maloniau jeigu visą šventę suorganizuotų „Rengvita“? Pasisamdykite mus ir mes išspręsime varginančias detales. Tai gerokai palengvins visą šventinį pasiruošimą. Mes padėsime Jums susitvarkyti su bet kokia iškilusia problema!

Rengvita - Jūsų šventės garantas.

www.rengvita.lt

Giambattista Valli 2008 vasara + Stilisto štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius birželio 29-ai (vyrams): Aštriai kvepiančios vasaros spalvos šiandien turi būti dar.. dar ryškesnės, dar seksualesnės, dar labiau pabrėžti jūsų siekį puikiai praleisti tingaus laiko akimirkas, kurios iš lėto glamonėja atostogaujantį ego. Visuomet tavo, visuomet Stilistas.

Burberry Prorsum 2008 vasara + Stilisto štrichai

Maison Martin Margiela 2008 vasara + mano štrichai

Balmain 2008 vasara + mano štrichai

Alexander McQueen 2008 vasara + mano štrichai

Comme des Garcons 2008 vasara + mano štrichai

Skirtingai nuo suaugusiųjų, vaikams pirkti batus dažnai yra kančia. Tačiau, turint omeny kaip greitai auga mažosios kojelės, pasimatuoti batukus prieš juos perkant yra tiesiog būtina. Šį rudenį madingi sendintos, blukintos, tarsi nutrintos odos, chaki ar smėlio spalvos batai. Tačiau, kaip žinia, bet jau ikimokyklinio amžiaus vaikai turi „savo“ stilių, „savo“ spalvą, kuri nebūtinai sutaps su paskutiniu mados klyksmu.

Kada pirkti naujus batukus?

Dažniausiai tėvai susirūpina tik tada, kai vaikas skundžiasi ??????, tačiau būtų labai sveika ir dažniau patikrinti, ar vaiko avalynė yra jam tinkama.

Ypatingai atkreipkite dėmesį į labiausiai nunešiotas vietas. Jei „plyšta“ ar labai nunešioti atrodo šonai, gali būti, kad vaikui avalynė yra per siaura. Jei batų priekis riečiasi į viršų, plyšta priekis arba kulnas, tai irgi tikriausiai reiškia, kad vaikui reikia naujų batų.

Kad būtų lengviau...

• batukus pirkite po pietų arba vakare, nes kojos linkusios patinti į vakarą;
• jei jūsų vaikas visiškai nenori matuotis, geriau eikite į vaikiškų prekių parduotuves – bus didesnė tikimybė, kad pardavėjos ne tik nesusierzins, bet ir padės sudominti vaiką bei pasirinkti tinkamą avalynės porą;
• nors yra labai daug mielų ir madingų batukų, vis dėlto geriau turėti keletą porų, tačiau gerų batų;
• prieš matuojantis, paprašykite, kad vaiko kojytę pamatuotų (dabar kai kurios parduotuvės turi specialius pėdų matuoklius). Matuoti koją reikia stovint tiesiai ir BŪTINA pamatuoti abi kojytes. Beveik visada viena kojytė yra didesnė, todėl batai turi būti pritaikyti būtent jai;
• kai vaikas apsiavęs batukais, pažiūrėkite, ar pirštukai yra ištiesti (daug ikimokyklinio amžiaus vaikų pirštukus yra linkę riesti). Tarp didžiojo piršto ir batuko krašto turi likti 0.5-1cm tarpas;
• kai kurie tėvai perka gerokai didesnius batus, nes „vaikai greitai išauga“, tačiau specialistai nerekomenduoja pirkti didesnių nei vienu dydžiu batų vaikams. Su batais, kurie yra didesni, vaikui sunku vaikščioti, jis gali griuvinėti – jau nekalbant apie tai, kad gali išsivystyti ir pėdos bėdos;
• nei per laisvi, nei per ankšti batai nėra gerai – jie turi būti „kaip tik“;
• suaugę dažnai sako, kad batai „prasinešios“. Tai yra netikusi mintis ir suaugusiems, o ypač vaikams. Su batais turi būti iš karto patogu.
• Vaikiški batai turi tvirtintis: ar „lipukais“, ar raišteliais, ar sagučiais. Nepatariama ikimokyklinio amžiaus vaikams pirkti „laivelių“ ir  batų be „nugarėlės“. Jei vaiko pėdutė yra iki 18cm ilgio, tai vaiką būtina apauti batais su tvirtais užkulniais, kurie prilaikys dar nesusiformavusį kulną;
• Geriausi yra batai iš natūralių medžiagų. Jie ilgaamžiškesni, vaiko kojytė kvėpuos ir bus sausa, o tai apsaugos nuo pūslių, nepatogumo ir nemalonaus kvapo;
• Nors atrodo patraukliai, tačiau aukštakulniai bateliai vaikams yra nepatartini. Jie ne tik yra nepatogūs, bet ir trukdo teisingai formuotis pėdai. Vaikiškų batų padai turi būti lygūs;
• Geriausia, kai batų padai turi kokius nors raštus – taip su grindiniu susidaro trintis, kuri apsaugo vaikus nuo paslydimo ant slidžių paviršių;
• Padai turi būti pakankamai tvirti ir stori, kad apsaugotų pėdas nuo traumų, tačiau jie turi būti ir lankstūs, kad galėtų lankstytis kartu su pėda;

Kai rasite batukus, kurie tiks jums, leiskite pasireikšti ir vaikui. Tegul pasirenka, kuri pora jam labiausiai (labiau) patinka. Jei vaikas galės pasirinkti spalvą ar modelį, batų pirkimas nebe atrodys nepakeliama kančia.

Ką galima rasti?

Geri batukai – ir plokščiapadystės profilaktika. Anot gyd.Žitkausko, plokščiapadystę įveikti padeda ir vaikščiojimas nelygiu paviršiumi, vaikščiojimas basomis. Kuo mažylis judresnis, kuo jis daugiau bėgioja, laipioja, šokinėja, tuo jo pėdos labiau išmankštinamos ir tuo sėkmingiau įveikiama plokščiapadystė. Taigi – net ir turėdami gerų batukų porą leiskite pėdoms būti ir basoms. O jeigu vis dėlto gydytojas nustatys, kad vaikui skauda kojas dėl plokščiapadystės, teks patobulinti mažylio avalynę ir įdėti specialius ortopedinius vidpadžius, kad nepavargtų kojos.

Lietuvoje batų parduotuvės, atrodo, dygsta kaip grybai po lietaus. Beje, kalbant apie lietų, rudenį gali prireikti ir botų. Apsilankius parduotuvėse, paaiškėjo štai kas( beje, verta paminėti ir tai, kad lankiausi „Akropolyje“, šeštadienį – dieną, kai ir taip netrūksta klientų):

• Parduotuvėje „Tindi Rindi“ prekiaujama Naturino firmos batukais. Kaip paaiškino konsultantė, batukai – iš natūralios odos. Atkreipiau dėmesį į tai, kad batukai – įvairių spalvų ir užsegimų – t.y. patenkins įvairų skonį. Kainos – nuo 99lt iki maždaug 300Lt. Konsultantė taip pat užtikrino, kad jie turi pėdos matuoklį (kitose parduotuvėse sakė tokio neturinčios). Beje, kai paklausiau, ką gero galėtų pasakyti apie Naturino, pasakė, kad galiu pasieiškoti Internete J,nes visus lankstinukus jau išdalino. Taigi Internete susiradau. Kompanijos puslapyje  teigiama, kad jie ieško pačių geriausių medžiagų, bendradarbiauja su pėdos ekspertais bei pediatrais ir gamina ne tik patogius, bet ir natūralų pėdos formavimąsi užtikrinančius batukus. Beje, guminių batų (botų) šioje parduotuvėje neaptikau.
• Parduotuvėje „Mada vaikams“ prekiaujama Bartek bei Mariquita firmų batukais. Šios parduotuvės konsultantė papasakojo, kad Bartek firmos batukai yra gaminami iš natūralių medžiagių, o štai – Mariquita – būna įvairiai (reikia klausti). Rudeninių batukų įvairovė – didžiulė. Pastebėjau, kad batukus rinkosi ir berniukai, ir mergaitės. Be to, šeimų su vaikais šioje parduotuvėje buvo ne viena ir ne dvi. Konsultantė taip pat pasakė, kad atvežta ne tik rudens, bet ir žiemos kolekcija. Taigi, kaip sakant, galima ruošti roges žiemai J. Batukų kainos šioje parduotuvėje – nuo maždaug 50 iki maždaug 150lt. Taip pat galima pasakyti, kad jei tikrai einate rinktis batukų, tai tikriausiai teks mokėti vis dėlto apie 100lt, nes visi batukai, į kuriuos atkreipiau dėmesį, buvo apie 110-120Lt. Beje, šioje parduotuvėje buvo labai spalvingų guminių batų, pro kuriuos sunkiai praeidavo mažesnieji pirkėjai.
• Parduotuvėje „Bimbo“ prekiaujama Falk firmos batukais. Konsultantė minėjo, kad daugiausiai šioje parduotuvėje – Italijos arba Ispanijos gamintojų batukai. Ji taip pat minėjo, kad šie batukai išsiskiria tuo, kad ir viduj, ir išorėj yra natūralios medžiagos. Batukų dydžiai – nuo 18 iki 41-42 dydžio, vadinasi, batukus sau galėtų rasti ne tik vaikai. Kainos – nuo 59 (akcija) iki maždaug 160Lt. Šioje parduotuvėje patiko itin maloni konsultantė, kuri paslaugiai atsakė į visus klausimus.
• Pabaigai užsukau į „Ecco“ parduotuvę. Ecco – visame pasaulyje garsi Danijos kompanija, gaminanti batus ne tik vaikams. Čia konsultantė aprodė viską, ką galėjo. Papasakojo, kad Ecco batukų padas – pritaikytas aktyviems mažyliams, kurie nuolat tyrinėja pasaulį. Batukai – ilgaamžiai, nes yra „užkelta nosis“, yra atsparūs smūgiams, elastingais padais, nebijo drėgmės. Visi Ecco batukai yra gaminami iš natūralių medžiagų, o dažomi – natūraliais augaliniais aliejais ir/arba spalvom. Rudeniniai/žieminiai batukai išsiskiria gore-tex technologija, kuri leidžia kojytėms kvėpuoti, bet tuo pačiu ir sulaiko šilumą. Internete išsiaiškinau, kad prakaitas pro tokį pamušalą lengvai išgaruoja, ir kojos būna sausos visą dieną. Kita šiuos batukus išskirianti savybė yra išimamas vidpadis, kuris yra ir antibakterinis.  Batukai – labai patogūs vaikams, nes turi itin lengvus ir lanksčius poliuretano padus. Tiesa, batukų kainos šioje parduotuvėje prasideda nuo 159Lt.

Geriau pagalvojus – studentams ir ypač abiturientams pavydėti tikrai nėra ko. Na nebent tokios mažytės detalės – trijų mėnesių trukmės vasaros atostogų!!! Žinoma ne visi iš jų griebs kelionines kuprines, pigių skrydžių bendrovės bilietus į kitą Europos pusę ar pabirs į kokius lietuvio akiai labai egzotiškus kraštus... Dalis studentijos pasiliks ilsėtis Lietuvoje (patikėkite – čia tikrai yra k