debesys ant kalno...

Šiomis dienomis man buvo tokia krizė, kokios gyvenime neprisimenu, kad būčiau turėjus. Visgi nuo praeitos vasaros neturėjau normalių atsotogų - visos universitetinės atostogos pradingo darbuos darbeliuose, dabar po sesijos irgi nespėjau atsikvėpt.

Jau zyziau, kad nenoriu jokios stovyklos, bet paklausykit! Buvau net užmiršus, kad mūsų himnas šiemet toks tobulas! Gražiausias iš visų buvusių ir už tai didelis dėkui Eglei, kurios balsą girdit.

Vėl prisiminiau dėl ko mes prieš kiekvieną didesnę stovyklą stresuojam, tada dirbam iki nukritimo ir pabaigoje vistiek visi švytim džiaugsmu. Gaila, kad youtub'as pagadino kokybę, bet iš nuotraukų nesupras niekas to gero jausmo.

To, kuris kaip ir visas skautavimas veža nerealiai.

Dar liko daug darbų, bet jau tikrai laukiu legendos tęsinio. Nes mano namai žolynai ir vėjas ir nieko nėra geresnio už priklausymą didžiausiai pasaulio šeimai :)

Klaipėdą penktadienį pasiekėme puikiai - nuo Maximos bazės iki savo laikino (ir labai tobulo) būsto keliavom lygiai tris valandas ir lygiai keturiomis mašinomis. Kur važiuojam? Džiazuot važiuojam. Šis sakinys du kartus priedė prie ilgų diskusijų kurios vystėsi taip:

-> šiek tiek apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį -> Lietuvos muzikinė padangė -> Lietuvoje viskas blogai -> mes, jaunimas, esam Lietuvos ateitis -> Švietimo sistema Lietuvoje ->dar sykį. Geriau nebus, jei mes nepadarysim, kad būtų. A, dar buvo kelis sykius išlindus tema apie politiką ir politikus.

tokias beveik analogiškas diskusijas paturėjom su dviem senselėjusiais vyriškiais. Jie taip kišo tai, kad mūsų karta lems Lietuvos ateitį (lyg to nežinotume), kad vajė vajė. Užtat paskutinis vairuotojas su išvis kosmosine mašina buvo tikra atgaiva, nes tik persimetėm keliais žodžiais ir į jokias gilias diskusijas nelindom. Ir dar pradėjus lynoti privežė mus iki pat reikiamos gatvės, netgi namo, tad pagarba jam didžiausia.

Beje. Dabar rečiau tranzuoju nei prieš porą metų, bet kas daros, moterys visiškai neima jokių tranzuotojų?  Mes gi reikia - patylim, reikia - istorijų papasakojam, reikia - iš anekdotų pasijuokiam, nu ir net galim išnaudoti savo karmos atsargas gilių minčių pilnam pokalbiui.

Turėsiu kada nors mašiną, tai imsiu tranzuotojus. Bet tai bus labai negreitai, nes ei ei ei! Kaip patogu be nuolat iš paskos sekančių ratų! Eini, važiuoji kur nori, nereikia galvoti kur pasistatyti... Nepatenki į tokią situaciją, kai matai namus už tvorelės menkos ir niekaip negali į juos patekti, kai pėsti tiesiog eitum ir nueitum. Oi, kiek penktadienio naktį sukom ratų po Klaipėdą...

Džiazai džiazai džiazai. Penkioliktą sykį Klaipėdoj siautė (vis dar siaust turėtų dabar) Pilies džiazo festivalis. Pasirodo, organizatoriai tyliai šneka, kad čia jau paskutiniai, bet labai nenorėčiau, kad trečias kartas būtų paskutinis :) Bijau bandyt įsivaizduot kiek laiko jėgų ir noro reikia organizuojant tokį nemokamą renginį, bet ei... Kur kitąmet važiuos tower'iai, jei festivalio nebebus?

Penktadienio muzika. Pasidėjusios daiktus savo prieglobstyje, į Teatro aikštę atėjom jau prasidėjus viskam, tad praleidom lenkus. Sakė, gerai varė... Jazz Orchestra Concertgebouv - olandai, vakarą prieš tai koncertavę Vilniaus Kongresų rūmuose. Visi profesionalai, visi varo gerai. O bet tačiau. Mano kuklia nuomone, vienas repertuaras yra tinkamas išsičiustijusiai Kongresų rūmų publikai ir kitas po smarkiu lietumi stovinčiai liaudžiai, kurios akyse parašyta "NORIM TŪSO". Buvo tikrai vėsoka ir vien grožio bei puikių solinių pučiamųjų partijų (gitaristas irgi kūl buvo) neužteko. Mane tik apžavėjo dirigentas. Jis toks am... atrodo, lyg iš šalies stebėtų muzikantus, bet iš tiesų jis valdo visą muzikos srautą. Pakelia pirštą - išlenda saksai, nuleidžia - jie nutyla ir leidžia kitiems pasireikšti. Gražiai atrodė jo darbas.

Lurrie Bell. wawa wiwa, va čia tai bliuzukas. Buvo smarkiai smagiau, bet... taip pat ir smarkiau šlapia. ta proga, kad prie mūsų pagaliau prisijungė ratuotieji kompanijonai, truputį pasibliuzinę patraukėm arbatos ir sausų drabužių. Va tada ir buvo milijonas ratų ieškant Įgulos gatvės :) gerai, kad yra žmonių, pataikančių skambint tada, kada jie reikalingiausi. Po detalių instrukcijų viską radom.

Labai gerai, kad šildėmės per koncerto pabaigą ir jam'o pradžią - laiką, kai žmonių daugiausia ir nebūtinai muzika smagiausia. Atėjom po antros, kai jau visi "ne į temą" buvo prasiskirstę, Kurpiuos net buvo kur prisėst, o muzikantai (baltarusiai pagrinde jamino) jau grojo atsipūtę sau. Apsauginis ganėtinai juokingas buvo, bet čia jau visa jam'ų sistema šiek tiek šleiva. Svarbiausia, kad buvo labai smagu.

Seniai jau neturėjau prabangos prabusti pusę dvylikos ryte! Gerai, kad kažkam buvo darbo diena ir kažkas išvertė iš lovos skambučiu. Ko tik nepadarysi dėl draugų - po krūvos metų pertraukos buvau Palangoje. Tikiu, kad žiemą tai tobulas miestas, bet birželio pabaigoje... Gal, jei nelendi į Basanavičiaus gatvę. Valandžiukė kopose relaksuojant ir džiaugiantis jūra beveik atpirko viską, bet į Klaipėdą buvo džiugu grįžt. Tiesiai į koncerto pradžią pataikėm. Va va, ta proga, keli žodžiai Grubliauskui. Su visa derama pagarba ir vartindama tamstos indėlį festivalin turiu klausimą. Nu negi būtina tiek daug šnekėti apie nieką? Taip, reikia pristatyti grupę, reikia išgirti remėjus, bet kam daryt sviestą trigubai sviestuotu? Išvedėm teoriją, kad tos kalbos gal yra skirtos laiko užtempimui, bet tai žymiai gražiau muzikytė rami skambėtų.

Nato jazz orchestra pradėjo vakarą gana ramiai. Mums, kaip jaučiančioms miego trūkumą ir puikiai įsitaisiusioms ant laiptukų, tai buvo visai geras chillout'as. Sėdi, valgai sumuštinuką, o tau į ausį gražumai groja. Bet bent aš nesu tiek išprususi, kad tai būtų buvę kas nors daugiau nei gražu. Labiau pasirodė monotoniška, gal net akademiška. Cecile Verny kvarteto beveik negirdėjom - kol suvaikščiojom iki kurpių ir atgal, mūsų laiptukai buvo užimti, teatro aikštė sausakimša žmonių buvo, tad pasilabinom su kaip grybai po lietaus sudygusiais vilniečiais ir patraukėm marių krantine pasivaikščioti. Parsiradom jau Grubliauskui pristatinėjant Tower of Power, tad pravėplinom Depart su Mayer'iu...vėplos vėžlos :)

Dėl to, kas dėjosi vėliau, buvo galima savaitę po lietum prastovėti. Toweriai - amerikiečiai, šiemet švenčiantys savo veiklos keturiasdešimtmetį. galit patikėti? Aš ne. Mano tėtis keturmetis buvo jiems pradėjus groti. Tie nenusakomo amžiaus vyriškiai auč kaip varo! Jau taip groti reikia daug daug energijos turėti. Tai jie dar po nerealios pučiamųjų partijos tuoj pat dainuoti ima (nė sykio nepagavau jų padususių). Ir ne gana to, jie šoka! O jau kaip, tai čia ohoho.... Fiesta totali. Tokie oldskūliniai hipiai, kuriems pasenti grojant tokią muziką neįmanoma. Teatro aikštė buvo persigrūdusi žmonių ir dėjom super tūsą.

Va toje grūstyje, kai jau atrodo, kad prie scenos susigrūst turėtų tik tie kurie nori išsitaškyti ir inteligentiški gerbėjai, kuriems pakanka palinguoti galva, nerealiai erzino treninguotos, jau fazę pagavusios šeimynėlės su alumi rankose. Nu jei klausaisi ruskaje radio ir radžio, tai kodėl reikia kitiems šventę gadinti?

Po pasiskundimo vėl džiaugsmas. Turbūt tik va tie, be fazės ir ne į temą, neprisimins grupės pažado atvykti Lietuvon dažniau. Ir Larr'io pažadą persikraustyti čia gyventi :) (ne į temą, bet už lango trys oro balionai!) Jau kiek daug sako, kad tokia grupė ne tai, kad atvažiavo į Lietuvą, bet dar ir Klaipėda pradėjo savo turą po Europą.

Klykėm plojom prašėm pakartot ne veltui. Jie gudriai visus geriausius gabalus buvo užlaikę galui. Nu jau gyvai jų "you still a young man" taip pasakiškai skambėjo... Visas jų pasirodimas buvo gerulis gerulis. Dar manau kelias savaites winamp'e jų albumai suksis.

Pasibaigus koncertui, nuėjom pasižiūrėti situacijos prie kurpių. Auč, kiek žmonių. Kokių ledinių ledi prisižiūrėjom... Pačios tos, kurioms ką nors sako tie jam'ai. Viduj tiek žmonių buvo, kad net nelindom. Juolab, kad jamino Nato mesendžeriai ir bent tą valandą kurią pasedėjom prie kurpių nelabai jie ką smagaus gamino. Jau įvaldėm, kad geriausia jamų dalis prasideda apie trečią, kai visi ne ten pataikę prasiskirsto ir lieka smagesnė liaudis. Tik šeštadienį nebeturėjom jėgų laukt tos akimirkos. Būtume gal ir užsibuvusios, bet manęs šiandien laukė smagus popietinis posėdis kaune, tad reikėjo rast laiko pamiegojimui ir tranzavimui.

Šiandieninė dalis jau nebe esmė. Vistiek ne apie džiazus. Tik gavom traumą, kai nuo Klaipėdos sutranzavom tik po valandos. Vis ne berniukai nuo pusės aštuonių tranzavę... Mus pajamė apie dvyliktą, tai jie vis dar stovėjo vargšai.

Pabuvom tikrai neilgai Klaipėdoje. Kas čia - nuo penktadienio vakaro iki šiandienos ryto. Bet kaip pailsėjau! Dar šiąnakt miegant galvoje maloniai skambėjo pučiamųjų variacijos. Toks visiškas visiškas atsipūtimas, kuris nežinau, ar atsitiktų, jei tokie džiazai būtų Vilniuje. Gal gerai, kad mūsiškiai stipriai skiriasi.. Žiemą reikia vienos atmosferos, vasarą kitokios. Ir vasariniai pasismaginimai uostamiestyje yra kažkas geresnio už viską.

Jau laukiu kitų metų!

Knygos autorė, kaip supratau iš trumpos įžangos - išeivijos lietuvė. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido rinkdama liaudies dainose, kuriose minimas Vilnius. Senatvėje geriausias surinko, ir išleido štai tokį puikų rinkinuką (nuotrauką įdėsiu dailesnę, kai sesė grąžins fotoaparatą)

Knyga labiau megėjiška nei profesionali - tai labai matosi iš įžanginio skyriaus, kur dainos bandomos šiek tiek paanalizuoti. Nieko smarkiai naujo, jokių labai gilių įžvalgų, bet juk ne tame visas knygos vertingumas. Visas vertingumas prasideda ėmus vartyti rinkinio puslapius. Darbo dainos, karo dainos, vestuvių dainos... Visi tradiciniai tautosakos rinkinių skyriai. Visose dainose tikrai minimas Vilnius (jų per visą rinkinį virš pusantro šimto susideda), nors kai kur, kaip sakoma ir įžangoje, Vilnius nėra vienintėlis dainos variantuose naudojamas vietovardis. Pavyzdžiui "Per Širvintėlės miestelį" man visada skambės geriau ir mieliau nei "Per Vilniaus miestą miestelį". Nors pirma eilutė yra vienintėlis dainų skirtumas. Tik dėl bendro išsilavinimo įdomu žinoti, kad yra tokia variacija.

Gaila, kad sutartinės įmaišytos į atskirus skyrius, o ne sudėtos atskirai - man, kaip besirenkančiai dainas išmokimui, tokia klasifikacija būtų patogesnė. Bet negaliu smarkiai bumbėti, nes tokį trūkumą smarkiai atsveria tai, jog maždaug pusė dainų turi pridėtas melodijas ir jos užrašytos pakankamai profesionaliai. T.y. ganėtinai tvarkingai atspindi originalią melodiją. Dar vienas pliusas - išsamus žodynas. Tokius žodžius kaip kasninkėlis, stuomenėlis ar abrusėlis lengviau išmokti, kai daugiau mažiau nutuoki, ką jie reiškia.

Bet tobuliausia šitoje knygoje - žodžiai. Pavyzdžiui pamokymas apie žalnierėlius:

"Oi mergele lelijėle,

Neduok rankos žalnierėliui.

Žalnierėlis šalbierėlis

Nusegs tamstos vainikėlį.

Nusegs tamstos vainikėlį,

Pašers savo juodberėlį"

Dar ne visą knygą išsinagrinėjau, bet galima būtų cituoti ir cituoti kai kuriuos perliukus.

Įdomu pagal dainų tekstus sekti jų atsiradimo likotarpį. Gediminui perkėlus LDK sostinę į Vilnių, ėmus rašyti savo laiškus ir kviečiantis visus amatininkus, miestas sustiprėjo, tad matyt ir prieš didesnius karo žygius kariai iš visos kunigaikštystės sujodavo būtent čia. Būdavo, kad ir nebegrįždavo, tad natūralu, kad karo dainose pradėjo populiarėti motyvas kur broliai išjoja karan, sesės jų laukia ir galų gale sulaukia tik žirgo su balneliu.

Gedimino laiškai sostinėn sukvietė ir daug pirklių, tad aukso žirklelių, triūbelių ir kitų panašių dalykų sūneliai jodavo pirkti būtent čia. Žinote gal V. V. Landsbergio dainuojamą "Oi ant kalno", kur sūnelį tėvai siunčia Vilniaus miestan nusipirkti tris triūbelas. Užtriūbijęs pirma triūba, bernelis pravirkdo tėvą ir močią, užtriūbijęs antra prabudina Vilniaus miestą, o trečiąja sujudina visą svietą.

Trečia, labai atskira dainų sritis - ATR bei lenkų okupuoto Vilniaus laikotarpiai. Čia jau paprastus bernelius nukonkuruoja ponaičiai iš Varšavos, o mergelės jau nebe šiaip lelijėlės, o visos padabnos panelės. Šiaip daugiau vyrauja bajorijos temos, kaip, pvz, "Visi bajorai į vainą jojo". Manau nereikia pasakoti, kokia skaudi Lietuvai buvo Vilniaus netektis. Tai, aišku, paliko ir didelę žymę mūsų tautosakoje. Va ir gimė visos "lenkai krito kaip lapeliai" ar "Vilniaus miestelis/Gražiai muliavotas/ Ašarėlėm išmazgotas".

Tokie pagrindiniai pastebėjimai man susidėliojo šiek tiek pavarčius knygą, bet labiau į ją gilinantis dar kiltų daugiau ir įvairesnių. Iš šios knygos dar sykį įsitikinau, kad geriausias būdas suprasti tautos būdą, charakterį, istoriją ir kodėl mes dabar esame tokie, kokie esame, yra domėjimasis tautosaka. Į dainas, pasakas, patarles sudėta viskas viskas... Svarbu tik mokėti suprasti viską.

Vilniečiams ši knyga ypač svarbi - ne tik kad žinot daugiau dainų apie savo miestą nei "Senieji Vilniaus stogai", bet ir kad geriau suprasti miesto istoriją.

Jei norit įsigyti šią knygą, tai nežinau ką galiu pasiūlyti... Jos taip greitai dingsta iš knygynų lentynų (neapsimesiu, kad esu niekuom dėta), kad galioja tik vienas posakis - kas pirmesnis, tas gudresnis.

Ekskursija laiku po Vilniaus miestą už 2,95Lt... Kai tokia infliacija, nelabai yra pigesnių dalykų ;)

Gerai, kad yra Coffee - Inn'as. Aplinkos pakeitimas smarkiai prisidėjo prie darbingumo (džiaugsmingumo). Ne tik prisiverčiau pasidaryti nemaloniausius džiaugsmus, bet dar prisiskanavau kavos, nesušlapau lietuje, kas dar? Pasiskaičiavau, kad nors kava, Mykolo žodžius pasiskolinant, surija pusę atlyginimo,  pabėgimas iš namų ir sedėjimas čiliake naudojant zebros internetą ar, dar blogiau, kokioje interneto kavinėje tiek pat laiko, būtų žymiai skaudesnis variantas. Dar yra taupieji universitetas ir skautų centras, bet vienas šiaip gyvenimą gadina, kitas tiesiog įgrisęs labai labai. Ir šalta ten.

Rytoj negalėsiu džiaugtis kultūros naktimi. Labai norėčiau, bet. Užteks to, kad įdėsiu savo indėlį į bendrą kitų džiaugsmą ir rytojaus rytą pradėsiu Senukų šturmu. O vėliau. Vėliau važiuosiu pabūt vadove ir pasižiūrėti į daug lėktuvų. Kažkokia aviacinė šventė Panevėžio aerodrome vyksta.. Per šias dienas tiek įdomybių prisižiūrėjau ir prisiklausiau, jog tai, kad vešiuos kompą ir toliau šlifuosiu skaičiukus, mano skautiškumui nepakenks. Vis ne metalinis trikojis (mane rimtai įskaudino šitas nejuokas)

Liko 21 diena ir dar pusė.

Šitie po savaitės ir dar trupučio atvažiuoja Klaipėdon. Bus puikus atlygis už visus džiaugsmus :)

Ell'os Fitzgerald visada malonu pasiklausyti, o ką jau kalbėti apie jos duetus su Sinatra. O ši daina visiškai mano šiandienos nuotykius, nuotaikas ir viską viską atspindi.

Tiek visko sutilpo į vieną penktadienį, kad net prasisklaidė visą savaitę ramybės nedavęs susierzinimas ir lengvas piktumas. Jei tokie visi penktadieniai, tryliktos dienos, tai lai daugiau jų būna, nes veža ir veža taip realiai, kad net jėė.

Senstu, nes tranzuoju nebe todėl, kad labai pinigo trūktų ar ką, bet todėl, kad taip komfortabiliau, greičiau ir smagiau. Bet šiandien pasitikrinau, ar dar nepraradus įgūdžių, tai viskas tvarkoje. Buvau atsiradus šiandien Paluknio aerodrome trumpam, tai grįžimui namo susitranzavau per 4 minutes maždaug. 5 minučių limitas tam keliui neviršytas.

Kad jau rašau padrikai, tai mintis deranti ir prie dainos ir prie tranzavimo. Galiu apsimest, kad negirdžiu, kai žmogus šnekėdamas savo kalboje vartoja daugiau keiksmažodžių nei normalių žodžių, dar galiu pakentėt, kai šalia rūko, smarkiai nezyzdama. Bet kai viskas kartu ir dar rūkoma neatidarius automobilio langų tai fui kaip šlykštu.

Gerai, kad su tokiais tipažais tenka susidurti tik retkarčiais. Nes tie, kuriuos jau galima ir asmenimis pavadinti, parveža namo su motoroleriu, prieš tai uždėję šalmą ant galvos, veždami mašina pastato ledų, o troleibuse užleidžia vietą.

Nežinau, kaip jūsų, bet mano tai gyvenimas gerėja. Ir pasirodo, dėl to ne visada reikia smarkiai stengtis, nes atsiranda, kas už tave pasistengia.

Neįprask, Jore. Nieko gero iš tokio išlepimo.

Jei Senosios Livonijos kronikoje stengiasi viską kuo vaizdžiau nupasakoti, čia pirmenybė skiriama tiksliems faktams. Gausu vietovardžių, asmenvardžių bei skaičių. Ji apima laikotarpį nuo 1196 iki 1378 metų ir daugiausiai dėmesio skiriama tiems laikams, kai latvių bei estų tautos jau buvo priėmusios krikščionybę ir tik retkarčiais sukildavo, o Lietuva buvo ką tik susikūrusi valstybė ir stengėsi atremti kryžiuočių atakas. Todėl daugiausiai vietos kronikoje ir užima lietuvių - kryžiuočių kovos. Minėjau, kad čia daug faktų - jų dėka sužinome daugybę gana tikslių dalykų apie Lietuvą. Čia minimi visi svarbiausi kunigaikščiai (vadinami karaliai) ir vietovės, kuriose vyko kovos. Keista įsivaizduoti, kad XIV amžiaus Utenoje, Varniuose ir kituose miesteliuose taip virė gyvenimas. Vilnius minimas tik kelis sykius, kalbant apie Gedimino laiškus ir iki jo prasiveržusius kryžiuočius, bet gyvenimą jame man lengviau įsivaizduoti. Gal dėl to, kad mokykloje nemažai mokėmės apie tų laikų aplinką ir šiaip nesykį vaikšiojau po senamiestį bandydama įsivaizduoti jį skirtingais laikotarpiais.

Ankstesniame pasakojime apie Livonijos kronikas rašiau, kad Henrikas Latvis labai visur kišo Viešpaties valią ir šiaip aukštino kryžiuočius. Hermanas santūresnis ir, mano nuomone, objektyvesnis. Jo aprašymuose kryžiuočiai jau nebeteisinami, nedailinami jų tikrieji tikslai, o rašoma taip, kaip buvo - tą ir tą dieną nusiaubė tiek kaimų, sudegino tiek trobų, nužudė tiek žmonių išsivedė tiek gyvulių ir tiek abiejų lyčių netikėlių. Su netikėliais įdomus dalykas yra - pasirodo Hermano laikais netikėliais buvo vadinami nepriėmę krikščionybės, netikintys žmonės. Tik vėliau, laikui bėgant, šis žodis įgavo dabartinę reikšmę.

Kad kryžiuočiai laikui bėgant pamiršo savo tikrąją misiją ir ėmė tiesiog plėšikauti Lietuvos žemėse, yra faktas ir to nelabai nuginčysi. Kronikų įvade netgi rašoma, kad sovietmečiu šis faktas buvo naudojamas siekiant kurti neigiamą vokiečių įvaizdį Pabaltijo regione. Ale va kokie mes šaunūs, nuo šių nedorėlių plėšikų jus saugom. Lietuvoje mes vis dar labai išaukštinam  savų kunigaikščių nuopelnus ir smarkiai idealizuojam juos.  Bet intrigų ten buvo daugiau negu šiandienos seime, broliai išdavinėjo brolius, kariavo vieni prieš kitus, o kaimynų (tame tarpe ir kryžiuočių) atžvilgiu irgi ne auksiniai buvo. Laužė savo pačių sudarytas taikos sutartis kada tik galėjo, sulaukę, kol kryžiuočiai išvyks kariaut su rusais ar kitom tautom, tuoj pat nusiaubdavo jų žemes. Tai, kad mes dabar kompleksuojam, jog lietuvaičiai Europoje garsėja žmogžudystėm ir visokiomis aferomis, lyginant su viduramžiais irgi juokas. Taip kaip kryžiuočiams krikščionybės nešimas, taip mums - gynyba tapo svarbiu pretekstu plėšikaujant. Ir lietuvių kunigaikščiai puikiai jį išnaudojo. Kaip juos reikėtų vertinti - kaip plėšikus ar kaip puikius karius, diplomatus ir politikus nesiimu vertinti. Tas pats ir su kryžiuočiais. Taip, jie įvykdė daug grobiamųjų žygių į mūsų žemes, jie tikrai labai ilgai terorizavo šį kraštą, sustabdė natūralią raidą, bet kartu su krikščionybe atnešė mums raštą, tų laikų europietiškąją kultūrą, galų gale daugybę architektūros paminklų kuriais dabar didžiuojamės (Onos bažnyčią pvz). Juk jei ne jų apsigyvenimas kaiminystėje, kažin kada būtų susiformavusi mūsų valstybė!

Mus mokykloje labai įdomiai moko istorijos. Pernai daug apie tai diskutavom su mokytoja. Šiaip Lietuvos istorija yra įdomus dalykas. Tik dabar karts nuo karto atsiranda objektyvių požiūrių į LDK istoriją. O dauguma, ypač to, ką reikia mokytis mokykloje - taip giliai romantizuota, kad net keista. Kadaise gyveno Daukantas, gyveno Basanavičius, Kojelevičius.. Visi jie buvo daugiau mažiau švietimo epochos, tautų pavasario vaikai, kada visoje Europoje buvo stengiamasi iškelti savo tautą į padebesius. Klausimas, kiek per tą laiką nuo Daukanto "Būdo senovės žemaičių ir lietuvių" iki šiandienos pasikeitė mūsų požiūris į istoriją..

Pernai, per visą ruošimąsi abitūros egzaminams ėmiau labai kreivai žiūrėti į tai, ko mus moko mokykloje, o ypač į tokius dalykus kaip istorijos vadovėliai, kurių prileista milijonas, tik visuose tie patys įvykiai aprašomi skirtingai.

Paskutines savaites be kitų veiklų užsiėmiau labai rimtu skaitymu - Henriko Latvio "Senosios Livonijos kronika, pagrįsta trijų pirmųjų vyskupų darbais". Šiandien pagaliau baigiau :)

Kas tai per knyga ir kodėl ji svarbi mums, kaip lietuviams? Spėjama, kad jos autorius - Livonijos ordino dvasininkas. Visuose kronikoje aprašytuose įvykiuose jis arba pats dalyvavo, arba sužinojo apie juos iš patikimų šaltinių. Bent taip jis pats teigia keliose kronikos vietose. Kronika apima laikotarpį nuo 1184 metų, kai prie Dauguvos žiočių išsilaipino pirmasis lyvių vyskupas Meinardas ir baigiasi 1226 metais (nėra tiksliai žinoma, kodėl Henrikas Latvis liovėsi rašyti kroniką). Pagrindinis dėmesys skiriamas krikščionybės skleidimui Pabaltijo kraštuose. Greta kitų, čia minimos ir lietuviškosios gentys bei jų kunigaikščiai, tad didžioji dalis vėlesnių darbų, tyrinėjančių šio laikotarpio Lietuvos žemių istoriją, yra paremti būtent šia kronika.

Kas dar įdomaus? Tik skaitydama šią kroniką, supratau, kiek mes mažai mokykloje mokomės apie savo kaimynus latvius ir estus. Ar bent kiek įsivaizduojat, kas vyko XIII amžiaus Estijoje, tuo tarpu, kai Lietuva žengė pirmuosius žingsnius valstybingumo link? Man šioje kronikoje būtent tai ir buvo įdomiausia - kaip Livonijos ordino atsiradimas Pabaltyje įtakojo latvių bei estų raidą. Iš vis - kas dėjosi tuo laikotarpiu aplink mus.

Dėjosi makalynė. Įsikuria Livonijos ordinas, kartu įkuria Rygą. Tada juos užpuola vietiniai pagonys - natūralu, kas čia per tvarka, kad kažkokie svetimšaliai jaučias tavo miške kaip namuos. Ordinas Viešpaties vardu kyla į keršto žygį ir nusiaubia puolusių vietinių tarkim latgalių kaimą plius dar penkis pakeliui. Tie visi supyksta, susivienija, dar pasikviečia draugų ir varo pult atvykėlių. Tie vėl keršija. Tada viena gentis nusilpsta, spjauna ir visgi apsikrikštija. Krikščionys džiūgauja ir gieda psalmes, pagonys puola savo senuosius sąjungininkus. Tie šiek tiek pakovoja Livonijos pusėje, tada trenkia Perkūnas ir jie pamiršę savo krikštą vėl susijungia su senaisiais draugais. Ir tai trunka be galo ilgai. Sąjungos susidaro, sąjungos išyra. Vieni užpuola vienus, kiti lekia keršyti, treti nusilpę apsikrikštija, sudaro taiką, o atsigavę ją sulaužo. Prie estų genčių, lyg Livonijos ordino nepakaktų, dar kimba švedai ir danai siūlydami savo krikštą. Galiausiai vienu metu beveik visos latvių ir estų gentys apsikrikštija, bet štai - atjoja lettonai (lietuviai) ir vienus šiaip užpuola, kiti tiesiog šiaip pamiršta krikštą ir puola krikščionis. Visi šitie nuotykiai atskiesti puikia propaganda, kur ordinas laimi beviltiškiausiose situacijose, nes Dievas su jais. Nelaimėjo? Na, vistiek visi žuvusieji tikrai taps tikėjimo kankiniais dėl savo žiaurios mirties, tad rojuje galės lakstyti laimingi. Nereikia pamiršti, kad jiems, kaip ir kitiems kryžiaus žygių dalyviams, atleidžiamos visos nuodėmės.

Ir taip visą kroniką! Nemėgstu karo istorijos ir ji, ypač vėlesnių laikų yra visiškai nepatraukli, bet čia, praleidžiant visokius plėšimus, tiesiog nerealu. Vyskupas, plaukiantis laiveliu iš Rygos pas popiežių dar nieko, galiu įsivaizduoti. Bet kai kosmosas įsivaizduoti, kaip ant arklių vyrasai varinėdavo tuos milžiniškus atstumus! Jie išjodavo kartais dešimčiai ar daugiau metų, jų karų aukos būdavo juokingos lyginant su šių laikų, o papročiai neleisdavo žudyti moterų ir vaikų. Juos būdavo galima tik nelaisvėn paimti. Skaičiau, bandžiau įsivaizduoti viską ir nežinau.. Tai buvo labai neramūs laikai, bet man kažkuo ypatingai žavūs.

O mokė jus mokykloje, kad Saremos salos estai prisigrobdavo moterų ir pardavinėdavo jas kuršiams bei žiemgaliams?

Džiaugiuos, kad nuo inkų ir etruskų perėjau prie artimesnių kraštų.. Labai įdomu skaityti ir viską lyginti - tiek tai ko mokiausi mokykloje, tiek tai, kaip gyvenam šiais laikais. Dabar laisvu laiku noriu perskaityti dar vieną Livonijos kroniką. Šį sykį jau Hermano iš Vartbergės. Smalsu, kuo abi kronikos skiriasi..

Kažkokią laidą apie girias. Neįsiminiau pavadinimo turbūt todėl, kad ji, nors ir kalbėjusi aktualia tema, buvo labai monotoniška ir nuobodi. Neištvėriau visų 20 min. Laida buvo apie tai, jog viename Lietuvos krašte po valstybiniais miškais plyti naudingų iškasenų klodai. Žvyro ir kalkių berods. Esmė ta, kad nesant reikalingiems įstatymams, gudrūs verslininkai pasinaudoja tuo, kad nereikia leisti pinigų žemės tyrinėjimui (tą jau yra padarius valstybė), išsiperka valstybinį mišką, iškerta jį ir pradeda iškasenų kasybą. Bėda ta, kad kaip žinia, miškas greitai neatauga. Dar didesnė bėda, kad buvusiose kalkių kasavietėse miško išvis nebegalima užsodinti, nes kasant pasiekiami gruntiniai vandenys. Tad po am tikro laiko duobių vietose susidarys dirbtiniai ežerai. Tikrai, labai įdomu. Bet kai daugiau nei penkias minutes monologą skelia girininkas, tada dar tiek pat - aplinkosaugininkas koks nors ir dar abu šneka ne per ne lyg įdomiai.. Man nepakanka kantrybės. Užtat, jei nemaišau, šitoje laidoje net Paulauskas trumpam pasirodė ir pasigyrė, kad jau yra sukūręs kažkokią darbo grupę.

Vertinimas: Balų nebus, bet jei jums rūpi Lietuvos miškai, tai tikrai verta pasižiūrėti šitą laidą. Bet nusiteikt reikia kaip prieš einant į nuobodaus dėstytojo paskaitą apie įdomius dalykus :)

Pinigų karta. Pirma laidos dalis buvo apie vaikiškų drabužėlių kainas. Kol būsiu mama viskas ir apsiverst gali, tad skipinau šitą dalį. Antra - žymiai įdomesnė. Vilniaus viešosios erdvės. Esmė ta, kad vienam vilniečiui žalumos tenka turbūt daugiausiai Europoje, bet jei skaičiuosim tik tuos žaliuosius plotus, kurie yra pritaikyti poilsiui, tada turim turbūt mažiausiai jo. Imbrasas svaistėsi pažadais, kad jei nepasikeis valdžia, tvarka bus. Architektai pasakojo apie Sereikiškių, Vingio parko atnaujinimų planus. Jaunimėlis ir kažkos tėtis dalinosi savo nuomone. A, man labai patiko Imbraso frazė, kad šiukšlių dėžių mieste daugiau nedarys. Nes reikia, kad patys miestiečiai įprastų šiukšles į kišenių dėtis. Ne į kišenių jis sakė, į maišelį, bet tas pats čia. Ok, aš visada zyziu, kad negalima šiukšlių mėtyt bet kur ir reikia nešt iki artimiausios šiukšlinės. Bet ei. Ar čia normalu, kad nuo Vokiečių gatvės iki Katedros aikštės einant maršrutu domininkonų g - prezidentūra nėra nei vienos šiukšlių dežės? Stovi vienas statybinių šiukšlių konteineris prie italų kultūros centro ir, aišku visi meta šiukšles ten. Dar buvo pasigyrimas Imbraso, kad šiemet parkų tvarkymui skirta labai daug pinigo (nepamenu kiek)

Verinimas: Jei tema įdomi, tai sukelia daug pamąstymų ir naudingų minčių. Jei neįdomi, tai galima ramiai prasukti. Norėčiau dar kelias pasižiūrėti, kad susidaryčiau bendrą vaizdą.

Čekuolis. Man visada patiko šis vyriškis. Laida buvo apie Baltijos jūroje paskendusias karo laikų liekanas. Pasirodo, taip pat ten švedų (turbūt ne tik jų) medienos perdirbimo įmonės yra sulaidojusios galybes tokių cheminių atliekų, kaip gyvsidabris. Cheminės medžiagos yra, jas dar spaudžia tonos jūros vandens ir jei žinotume, kas tiksliai vyksta Baltijos jūros gelmėse, turbūt gerai nebemiegotume. Problemą didina tai, kad Baltija yra ganėtinai uždara ir šviežiam vandenyno vandeniui suku į ją patekti. Tad turim tokią balą, iš kurios blogis nepasišalina ir jo tik daugėja. Įdomu, kad kasmet dėl užsilikusių bombų jūroje nutinka nemažai katastrofų, bet niekas jų neregistruoja. Tik Danija turi užslaptintą archyvą. Ir dar smagiau tai, kad nelabai kas daroma, kad padėti Baltijai. Jei pamenu, tik Norvegija yra vykdžiusi valymo darbus, bet to labai nepakanka. Žinojau apie visas bombas jūros dugne, bet žinios apsiribojo tik pačiu faktu. O dabar supratau, kad rimta čia viskas

Vertinimas. Pliusas Čekuoliui, kad pasirinko tokią temą. Viskas pateikta plačiai, išsamiai ir stengiantis apžiūrėti vaizdą iš visų įmanomų pusių. Tikrai sudomino. Jei Čekuolis jau apie tai kalba, tai gal po dešimties metų bus valstybės mastu pereita prie darbų kažkokių?

Mūsų miesteliai. Čia tai gėris! Atėmus reklamą lieka beveik akademinė valanda pasakojimo. Šį sykį laidos tema - Dieveniškės. Man tai toks mistinis kraštas, apie kurį daug girdėjau, bet vis neprivažiuodavau. Laidoje išsamiai pasakojama apie Dieveniškių istoriją, žmonių gyvenimą, lankytinus objektus ir kitas ypatybes. Kai kurios dalys buvo per ne lyg ištemptos, bet šiaip tikrai įdomu. Žiūrėjau labai naktį ir labai daug darbų vienu metu darydama, tad gaila, ne daug prisimenu.

Vertinimas. Dabar, kai geri orai, šita laida puikiai tinka nežinantiems, ką veikti savaitgalį. Pasižiūri ir leki pasižiūrėti, kaip viskas iš tiesų yra. Džiugu, kad yra laidų, parodančių, kad Lietuva - ne tik Vilnius :)

Kelionės. Keliavome po.. Nepalą berods. Prisimenu mandalas, prisimenu laidotuves, prisimenu budistus... Matyt labai neatidžiai žiūrėjau, nes visi prisiminimai padriki. kažkiek buvo pristatyta krašto kultūra, vyraujančios religijos, kalbos, tautos. Va čia buvo įdomu - atskirai papasakojo apie kiekvieną iš didesnių tautelių. Prisimenu šerpus, nes ir anksčiau juos žinojau. Aš labiau bežiūrėdama laidą galvojau, kaip apsimoka vesti tokią laidą ir kad neblogai gyvena kompanija, jei gali siųsti penkių ar šešių (skaičiavau kai rodė titrus) žmonių į tokius kraštus. Jamkit ir mane kada nors! Panešiosiu krepšius ar ką..

Vertinimas. Man gal šiaip dabar kaip uždarbiaujančiai su kelionėmis susijusia veikla yra šiek tiek atbukę smegenys nuo informacijos apie tuos tolimuosius kraštus. Bet šiaip, galvojant, kad tokias laidas gal žiūri kaimo bobutės, niekada nepamatysiančios Himalajų savo akimis, atsiskleidžia žavesys tos tikrosios televizijos. Galimybė pamatyti toliau kaimyno tvoros mūsų Lietuvėlėje tikrai yra reikalinga. Jei nebijot užsikrėst depresija, kad va - aš čia nieko nespėju, savaitę nemiegojau, o jie keliauja mat, tai žiūrėkit. Tikrai įdomu. Bet aš tai pasižiūrėjus laidą ėmiau ieškot kokio smagaus paskutinės minutės pasiūlymo, tad ne į gerą tokios laidos :)

Tele bim bam. Mano mylimiausia visų laikų laida!! tėveliai - nepalikite vaikų vienų namuose, nes gali kilti gaisras arba ateiti plėšikai! taip taip, eikite geriau su jais į tele bim bam. Iš tele bim bam žinių vedėjo reikėtų visiems subrendyloms tik mokytis ir mokytis. Rodytų tokias kas dieną - koks smagumas būtų! Na, tas pabaigoje buvęs lyrinis nukrypimas ir iiilgas pasakojimas apie jų anos vasaros stovyklą manęs nesužavėjo. Aiškus skverbimasis į tėvelių, nežinančių ką su vaikais nuveikti šią vasarą, smegenis :) bet šiaip kūl labai labai. Vesiu savo vaikus į tele bim bam mokyklėlę. Nerealu, kad va jau virš 18 metų Neringa smaginasi su visais tais mažuliais ir jų tėveliais. Tiesa, vaikystėje bijojau to pūkuoto šimtakojo, bet šiaip super laida

Vertinimas. Dar reikia tokio? Čia puiki vakcina nuo subrendyliškumo ir bereikalingo rimtumo. Žiūrėkit, ir gyvensit ne tik ilgiau, bet ir linksmiau!

Klaidelė

Ši trumpa laidelė skirta kalbos kultūrai. man patiko jos forma - trumpa, suvaidinta situacija. Dar labai prajuokino matytos laidos siužetėlis - moteraitė tokia išvarė į aklą pasimatymą su Jonu. Staigmena, staigmena - su ja susitikt atėjo du Jonai :D Tai jinai labai tvarkingai išsirinko taisyklingai šnekantį, o kitą namo išsiuntė kalbėt pasimokyti. Tik žodžio negerojo nepamenu..

Vertinimas: Verta žiūrėti, jei nepasitikite savo kalbos kultūros žiniomis. Daug neišmoksite, bet vis šis tas. Ir įdomiau, nei taisykles mokytis.

25 kadras

Laida apie kiną. Mano žiūrėtoji buvo labai skirta tiems, kurie patys nori kurti kiną. Esmė - dešimt patarimų būsimam režisieriui. Jais dalinosi lietuviškieji režisieriai, plius laidos vedėja citavo Hičkoką. Nelabai domiuosi režisūra, bet kai kurie patarimai tinka ir tinklaraščių rašytojams. Visgi ta pati kūrybinė veikla :) Laidos pabaigoje - kino naujienos keliais sakiniais.

Vertinimas: Laida tikrai turėtų patikti ir būti naudinga besidomintiems kinu. Kitiems irgi verta pasižiūrėti dėl bendro išprusimo :)

Donskio bepiktumai. Tiesą sakant, nuo šito ir prasidėjo visi tolimesni laidų žiūrinėjimai. Gi buvo ta laida apie tinklaraščius :) Nemanau, kad dar yra jos nemačiusių ar neskaičiusių atsiliepimų, tad nesiplėsiu. Šiaip gerbiu Donskį, visada pasiskaitau jo parašymus, bet jis fainesnis, kai kalba apie tai, ką išmano.

Išvadojimas. Lrt turi tikrai nemažai gudrių, galvą ne tuštinančių, bet pildančių laidų ir tas yra jė. Dar jė, kad jie turi archyvą, iš kurio galima parsisiųsti visas tas laidas, ar žiūrėti nesisiunčiant. Tada gali prasisukti reklamas ir neįdomias vietas. Daugelis laidų, išmetus reklamą - 20 min trukmės. Tai tikrai nedaug, tad galima karts nuo karto pasižiūrėti. M, dar nereikėtų pamiršti, kad laidas galima užsiprenumeruoti rss srautu.

Niekaip nepradedu rimtai ruoštis vasarai ir savaitei žvaigždinimosi, tad bent kiek nuraminsiu sąžinę prisimindama šią knygą. Labai ją mėgstu, nes kolkas Vilniaus knygynuose nieko geresnio tokiems megėjams paspoksot į žvaigždes, kaip aš nesu mačius.

Ji sudaryta labai paprastai. Keli skyriai įžangos, papasakojimo kaip naudotis knyga ir šiaip gerų patarimų. Po kelis puslapius skirta Saulei, Mėnuliui, Saulės sistemai, kometoms, ir, žinoma, pačioms žvaigždėms. Tada prasideda naudingoji knygos dalis. Atsiverti, pavyzdžiui skyrelį apie gegužės mėnesio dangų ir matai didelį dangaus skliauto piešinuką su sužymėtomis planetomis. Universalu - paverti knygą vienaip, matai Šiaurės pusrutulio žvaigždynus, paverti kitaip - Pietų. Trumpai parašyta, kas geriausiai šį mėnesį matoma, o aplinkui dar primėtyta visokių naudingų pastebėjimų.

Puslapiuose tarp mėnesių žvaigždėlapių, daugiau dėmesio skiriama žvaigždynų aprašymams. Kas mėnesį pasiskaitai po kelis ir, pagal idėją, išmoksti juos ne tik pažint, bet ir šiaip žinai apie ką čia jie :)

Dar yra kosmonautinis priedas - planisfera. Labai gudrus daiktas. Toks ratas iš dviejų dalių ir sukasi ten visaip... va:

Kuo oras šiltyn, tuo daugiau naktų nusimato po giedru dangumi, tad tikra verta išmokti atskirti bent penkis žvaigždynus. Man tai labai smagu būna, kai, kad ir giedrą naktį parsiradinėdama namo pakeliu galvą dangun ir matau - va, ten Odisėjas, ten Kasiopėja, o tarp abiejų Grįžulo ratų raitosi Slibinas.

Šitą dainą tikrai dainuosim. gal ne taip kūliškai, bet mes irgi gerai varom

O bitlai miške nelabai klausosi, bet vistiek mėgstu juos. Tad čia tiems, kas tupės mieste

Gulija baleba, semilja semilja South Afrika

Soooo šalošaaa..

Žinokit nerealiai mėgstu savaitgalius miškuose. Jūs irgi mėkit. Apsimoka

Perskaičiau dar vieną knygą apie senovės civilizacijas. Čekų J. Buriano ir B. Mouchovos "Paslaptinguosius etruskus". Knyga senutė - vien lietuviškas vertimas 83iųjų. Parašyta dar anksčiau - 1966 metais. Prieš 42 metus - mano tėtis ėjo trečius metus, o mama net gimus nebuvo :D Taip atidžiai skaičiuoju metus, nes manau, kad per tuos keturiasdešimt metų istorikai turėjo smarkiai pažengti į priekį su savo tyrimais ir sužinoti daug naujienų. Norėtųsi kada pašmirinėti po interneto platybes, ar užsukti į kokią biblioteką ir pasidomėti naujausiais tyrimais, bet. Panorėsiu ir praeis, laiko ir taip ne marios tokioms savišvietoms.

Taigi, trūtūtū, pasakoju, kas per daiktas tie etruskai.

XX amžiaus viduryje nebuvo aišku iš kur ir kada jie atėjo į Apeninų pusiasalį (dabartinę Italiją). Vienos teorijos teigia, kad jie iš niekur neatėjo, o tiesiog kaip kultūra susiformavo pačiuose Apeninuose, kitos sako, jog jie keliais srautais atplaukė iš Mažosios Azijos. Visos teorijos turi savų rimtų argumentų, o kartu ir silpnų vietų.

Abejonės ir spėjimai neapleidžia etruskologų visose jų tyrimų srityse. Yra išlikę labai mažai rašytinių šaltinių, kuriuose senovės graikai ar romėnai pasakoja apie šią tautą ir visi jie - pagrįsti Antikos laikų padavimais, neaiškios kilmės istorijomis. Yra rasta kažkiek pačių etruskų tekstų, daugiausiai religine tematika, bet vėlgi - tuo metu, kai rašyta knyga, buvo iššifruota tik menka dalis jų rašto. Etruskų raštas - lotyniškojo pirmtakas, tad perskaityti žodžius, išsiaiškinti abecėlę nebuvo sunku. Visa bėda atsirado, kai norėta perskaitytus tekstus ir suprasti. Mokslininkai, tyrinėjantys etruskų kalbą, turi kelis pagrindinius metodus - panašių žodžių atitikmenų ieškojimą kituose etruskiškuose tekstuose, atskirų žodžių lyginimas su graikiškais ar romėniškais, bei dvikalbių įrašų, kurių yra (buvo) rasta labai mažai, analizavimas. Gudrumas tas, kad viena neteisinga prielaida gali sukelti klaidingą įspūdį, kad įminei kalbos mįslę. Čia panašu į situaciją, kuri bent man pasitaikydavo mokykloje - sugalvoji, atrodo genialų "savo" būdą uždaviniui spręsti ir visą pamoką ar net daugiau vargsti, kol ateina mokytojas ir pasako, kad mintis lyg ir protinga, bet pačioje pradžioje įvėlei mažą klaidelę ir gavosi šnipštas iš viso darbo :)

Kurių galų istorikai taip vargsta? Dar prieš Romulą ir Remą, ant Kapitolijaus kalvų įkūrusius Romą, tosė vietovėse klestėjo viena iškiliausių Europos civilizacijų. Gal pamenate iš istorijos pamokų, kad net pirmi Romos valdovai buvo etruskų karaliai. Apie etruskus nedaug žinome todėl, kad iš pradžių nelabai kas jais domėjosi - buvo manyta, kad ši tauta daugiau kopijavo senovės graikus, nei pati ką nors vertingo turėjo.

Visgi visi tie milžiniški požeminiai vandens rezervuarai, kuriais taip didžiavosi romėnai, buvo pastatyti dar Etrūrijos klestėjimo laikais. Romėnai perėmė daug tiek dievybių, tiek kultūrinių įpatumų iš šios tautos. Net nukariauti romėnų, etruskai vistiek iškildavo iki Romos elito, turėdavo nemažą įtaką valstybės valdyme. Jų žyniais - haruspais, būrusiais iš gyvulių organų bei žaibų, pasitikėjo ne vienas Romos valdovas bei eilinis pilietis.

Negalėdami perskaityti rašytinių šaltinių, istorikai turi kitų, labai svarbių etruskų gyvenimo liudytojų. Šventyklos, kiti architektūriniai paminklai romėnų buvo suniokoti ir tik kai kuriuos pavyko atrasti bei atrestauruoti, o nuo plėšikų nukentėjo ne viena kapavietė. Visgi rastos plėšikų nepaliestos kapavietės padėjo atskleisti kažkiek paslapčių. Man labiausiai įstrigo kapuose rastos freskos. Kokios technologijos reikia, kad po žeme esančios freskos nesunyktų per du tūkstančius metų! Kaip ir visos pirmosios civilizacijos (ką jau čia - net ir mes darom tą patį), etruskų piešiniai pasakoja apie jų buitį, religiją, mitus. Knygoje rašo, kad tapytojai jie buvo labai profesionalūs - į norų sąrašą įrašau pabuvojimą kokiame nors etruskologijos muziejuje, arba dar geriau - nusileidimą į tokį kapą su freska. Tai, kad etruskai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, liudija turtingos įkapės. Buvo graži mintis, kad turbūt jie nematė didelio skirtumo tarp šio iš pomirtinio gyvenimo - gyveni taip pat, tik kitame lygmenyje. Įdomu, kad lyginant požiūrį į pomirtinį gyvenimą, jis labai skiriasi etruskų klestėjimo ir nuosmukio metais.

Daugelis etruskų keramikos, juvelyrikos, freskų siužetų pasiskolinti iš graikų. Visgi net juose yra ryškūs etruskiški motyvai. Šiaip būdami turtinga tauta, etruskai vykdė plačią užsienio prekybą ir parduodami savo dirbinius, įsiveždavo gausybę "importo". Tas pats baltiškas gintaras buvo labai vertinamas :) Mane labai užkabino prielaida, kad garsiosios graikiškosios juodos keramikos vazos buvo gaminamos ne kur kitur, o būtent viename Etrūrijos mieste.

Turbūt nelabai dėmesingai skaičiau tą vietą apie etruskų sumenkimo ir galiausiai žlugimo priežastis, nes dabar nelabai ką pamenu. M. Vienu metu, kartu su, atrodo finikiečiais jie kariavo preš graikus dėl kolonijų Viduržemio jūroje ir jos pakrantėse. Tai pakankamai sumenkino jos galias. Atrodo, buvo kažkoks sausumos karas, kur juos galutinai sumušė, o galiausiai ir romėnai pradėjo stiprėti kaip valstybė ir vykdidami savo ekspansiją suvalgė paskutinius Etrūrijos lopinėlius. Tai, kad romėnai užkariautoms tautoms neprimesdavo savo kalbos, leido etruskams dar šiek tiek išsilaikyti. Tačiau. Jau sakiau, kad daugelis jų prasiverždavo iki Romos elito. Pamenate, kas nutiko su lietuvių bajorais ATR? Kaip mūsiškiai sulenkėjo, taip šitie - suromenėjo. Pradėjo kasdieniniame gyvenime vartoti valstybinę kalbą, prisitaikė prie romėniškų papročių ir tyliai, ramiai sunyko.

Čia pasistengiau apžvelgti svarbiausius dalykus arba kitaip, tą informaciją, kuri sulindo man galvon. Turbūt akivaizdu, kad neiškenčiau nepridėjusi savų interpretacijų, bet gi tam ir rašau tinklaraštį, kad galėčiau sau tokias leisti :)

Šiek tiek pasidairiau, ką apie etruskus šneka platusis internetas, tai visai įtikinamai atrodo šis puslapis. Manau, ypač itališkuose puslapiuose galima nesunkiai rasti ir daugiau vertingos informacijos, bet, kaip ir sakiau... Tam jau reikia skirti daugiau laiko.

---------

Kas nematė, neskaitė, bet domisi - esu rašiusi ir apie senovės Peru civilizacijas.

Šiandien pagaliau pabaigiau Beresnevičiaus eseistikos ir publicistikos rinkinį "Ne apie tai mano dūzgelė". Sunkoka apibendrinti ilgiau nei mėnesį skaitytą knygą, tad viską apžvelgsiu trumpai.

Rinkinį sudaro Beresnevičiaus rašiniai, publikuoti daugiausiai "Šiaurės Atėnuose" ir "Omni laike". Temų įvairovė labai plati - nuo politinių įžvalgų iki pastebėjimų apie religingumo reikšmę šiais laikais. Netrūksta čia ir kritikos lietuviškai žiniasklaidai. Keista, kad tai, apie ką viešai ir daug pradėta kalbėti tik pastaraisiais metais, Beresnevičius įžvelgė prieš dešimtmetį. Kiekvienas straipsnis sukelia daug minčių ir gali būti puikus šaltinis diskusijai ar tinklaraščio įrašui.  

Tai buvo mano pirmoji rimtesnė pažintis su šio religijotyrininko bei rašytojo darbais, bet likau sužavėta jo erudicija bei įžvalgumu. Tikrai ieškosiu daugiau jo knygų paskaitymams.

Šią knygą dar minėjau parašymuose apie ugnies garbintojus ir knygynėlio pavartymuose. Labai keista, kad tokio, tikrai vertingo leidinio tiražas - tik 1200 egzempliorių. Štai ir atsiskleidžia, kaip lietuviai vertina savo tautos šviesias galvas. Tad jei kas norėtų pasiskaitinėti šią knygą, galiu paskolinti :)

Žėjom vakar naktį "Drakonų karus". Toks filmas - absurdas. Tik dėl to turbūt ir šiek tiek patiko, nes nežinau kokią sutrikusią vaizduotę reikia turėti, kad tiek visko viename filme prisvaigt.

Visas filmas paremtas kažkokia korėjiečių legenda apie blogąjį ir gerąjį drakonus. Yra mergaitė, kurią turi suvalgyti gerasis drakonas tam, kad nugalėtų blogį ir yra berniukas, kuris padeda mergaitei ir stengiasi pakeisti likimą nes ją labai myli. Iš pradžių veiksmas vyksta senovės Korėjoje,  po to persikelia 500 metų į priekį, Los Andželan. Kartu atgimsta ir pirmą sykį nelaimingai mirę berniukas ir mergaitė, tik jie dar turi vienas kitą rasti. Tai čia tokia ale pagrindinė esmė, bet dar aplinkui sukasi šizovos, Žiedų Valdovą primenančios armijos su ne to dinozaurais, ne to  drambliais, blogiukai, šaudantys iš rankų ir  nelabai reaguojantys į tai, kad juos partrenkė mašina, kažkoks senas ale išminčius kuris moka pasiversti visokiais žmonėmis ir taip padeda berniukui ir mergaitei. Jo, yra piktasis ilgasis drakonas, kuris griauna miestą ieškodamas tos stebuklingos mergaitės ir norėdamas ją nužudyti. Dar yra amerikiečiai, demonstruojantys savo karinę galią ir gaudantys pabaisas tankais, malūnsparniais ir kitokiais ten aparatais.

Šiaip nemėgstu šaudymų gaudymų, bet šito išvis likau nesupratus. Per didelis kosmosas :)

"Mes norime iš praeities pasiimti ugnį, o ne pelenus" (Žanas Žoresas)

Jau rašiau, kodėl man patinka knygos istorine tematika ir kodėl pasirinkau skaityti būtent apie senovės Peru gyventojus. Dabar pabandysiu papasakoti įdomiausius perskaitytus dalykus. Visko tiek daug, kad sunkoka sugalvoti sistemą, kaip viską kuo rišliau ir trumpiau paminėti. Renkuosi palaidas tezes:

- Pagrindinės Peru teritorijoje ir aplink ją gyvenusios indėnų gentys - močikai, inkai, aimarai bei uru. Inkai - pati žinomiausia, bet visos jos yra ganėtinai susijusios. Bėda ta, kad 1980 metais, kai autorius rašė knygą, šias kultūras dar gaubė daugybė paslapčių. Turbūt paslaptys, klaustukai labiausiai jas ir sieja. Klausimas, ar mes turim šiais laikais išleistą knygą Lietuvos gyventojams suprantamai pristatančią naujausius atradimus Peru krašte. Tad naujausių archeologinių, etnografinių ir kitokių tyrimų duomenys yra atvira erdvė keliems vakarams gūglėje. Rašausi į tą "padaryti" sąrašą, kuris skirtas pensijai.

- Kad jau apie gentis. Uru. Pati įdomiausia. Kai verčiau darbui tekstą apie lankytinus objektus Peru, pagūglinau apie šią gentį ir tik gūžtelėjau pečiais - visko gi būna. Dabar buvo proga plačiau išsinagrinėti jos ypatybes. Uru indėnai teigia, kad jie Žemėje gyvena labai senai - nuo tada, kai dar nebuvo kitų genčių, kai dar nebuvo net Saulės ir danguje švietė tik Mėnulis ir žvaigždės. Jie nelaiko savęs žmonėmis. Senovėje sakosi atrodę kitaip - žmonių kūnais ir paukščių galvomis. Yra hipotezė, kad jie kadaise buvo labai galingi bei pastatė amžinąjį miestą Tiahuanaką. Vėliau jų įtaka smuko ir dabar jie gyvena Titikakos ežere. Būtent, ežere. Jie iš ežere augančių nendrių nusipina salas, o ant jų statosi mažučius namus. Minta žuvimis bei vandens paukščiai. Vyrai visą savo gyvenimą praleidžia ežere, o moterys kartais nendriniais luotais plaukia į sausumą ir ten turguose išsimainon savo prekes į tai, ko iš vandens negali gauti. Jie gyvena visų kitų indėnų atstumti, kitos gentys net vartoja frazę "uru" kaip paniekinantį, įžeidžiantį žodį. Plaukiojančių salų gyventojai į tai nekreipia dėmesio ir priima tai natūraliai. Juk tai tik dar labiau parodo, kad jie nėra žmonės. Jie sakosi, kad yra juodakraujai, todėl jų neveikia šaltis einantis nuo ežero. Jų mitologija - išminties lobynas. Bėda ta, kad ši gentis baigia išnykti.

- Amatai. Kosmosas ką šito krašto gyventojai mokėjo. Dabar mano svajonė - turėti bent šiais laikais pagamintą jų pončo. Reikia tubūt važiuoti į muziejų kur saugomi jų audiniai bei aukso, keramikos dirbiniai, kad suvokti kaip tai atrodo. Iš knygos aprašymų bei nespalvotų nuotraukų - VAU! Audinių tankumas neišpasakytas, o tiek jų, tiek keramikos raštai, tikint kai kuriomis hipotezėmis - ištisos bibliotekos! Aš kai pasinešus ant įvairios etnografinės simbolikos, galėčiau svaigti ir svaigti apie tai kas ir kaip ten vaizduojama. Į svajonių sąrašą didelėm raidėm įrašau - PIETŲ AMERIKA :) Ai, dar apie aukso dirbinius. Kvailas imperializmas ir grobikiškumas. Suprantu, kad ne tik europiečiai turėdavo madą užkariaudami kraštą viską sunaikint ir po to pagal save atstatyti (deja, amerikiečiai ir dabar taip žaidžia). Bet vistiek niekada nesuprasiu tokių dalykų kaip kryžiaus žygiai ir konkistadorų žygiai Pietų Amerikoje. Kiek nenuovokiems ir nepagarbiems reikia būti, griaunant stebuklus, sukurtus kitų tautų.. O dar kai prisideda turto troškimas. Nesąmonė. Labiausiai man patiko kaip chebrytė rado kapavietėje drugelių lobį - daugybę lengvučių gryno aukso drugelių, kurie kažkaip paspaudus pradeda skraidyti. Mano galva neišneša kaip tai turėtų atrodyti, ir kokio meistriškumo reikia būti, kad tokius pagaminti, bet žo. Drugelius sumetė į krosnį ir sulydė į vieną aukso luitą.

- Astronomija. Daugelis, pirmųjų kultūrų garbino dangaus kūnus. Peru kultūros taip pat be jaguaro kulto turėjo Saulės bei Mėnulio kultus. Minėtoji Uru gentis jei gerai pamenu garbina Mėnulį, nes jis buvo pirmiau negu Saulė. Senovės inkų astronomijos žinios buvo stulbinančios. Apie jas dar iki vasaros pasidomėsiu daugiau, tad dabar nerašysiu visų įspūdžių. Bet pagarba jų žiniams.

- Oreivystė. šitas gerulis! Esat girdėję apie Naskos linijas? Kur dykumoje žiūrint stovint ant žemės nieko nematai, bet pakilus į dangų pasimato daugybė įvairių piešinių. Kas ką nori tas tą galvoja apie šį stebuklą - gal tai kosmonautų nusileidimo aikštelė, gal observatorija (tuo labai tikiu) gal - senovės inkų aerodromas! Keli avantiūristai mokslininkai gavę lėšų tyrimui pasižaidė ir visai sėkmingai. Esmė ta, kad ne tie broliai prancūzai pirmie ji sumeistravo oro balioną. Prieš tai berods XVII a. tokį išbandė vienas brazilas. Sužinoję tai, pasidomėję dar kai kuriais šaltiniais mokslininkai spėjo, kad jau gilioje senovėje indėnai mokėjo pasigaminti oro balionus. Tai patvirtina dykumoje randamos ale duobės, kuriose galėjo būti kūrenami laužai, nuo kurių kaitros balionas prisipildydavęs karšto oro. kapavietėse randami puikiai išsilaikę audiniai tankesni ir lengvesni už dabar naudojamus oreivystėje. Minėti avantiūristai padirbėjo bei pagamino kažką panašaus į tai, kuo turėjo skraidyti senovės Peru gyventojai. Kupolas buvo ne dabartinės formos, o apverstos piramidės. Puikiai skrido jų gaminys. Vėliau kilo idėja, kad kadangi inkai garbino Saulę bei kitas žvaigždes, mirus garbingiausiems kariams, valdovams jie būdavo įsodinami į oro balioną ir paleidžiami link Saulės. Saulėj nusileidus balionas su mirusiuoju nukrisdavo į jūrą, bet simbolinė kelionė į žvaigždes skamba labai gražiai. Taip pat archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad inkai mokėjo pasigaminti sklandytuvus. Dykumoje, kurioje lyja tik kelis kartus per metus visada eina karšto oro srovės taigi, yra puikios sąlygos aviacijai. Nematau priežasčių, kodėl jie negalėjo mokėti tuo pasinaudoti.

- Mumijų darymas. O... jau vaikystėje kai skaičiau apie senovės egiptiečių mumifikacijos meną galvojau "vau". Dabar paskaičiau kaip tai darė inkai ir tris kartus sakau "vau". Prieš keliasdešimt metų atrasti didžiūnų kūnai buvo išsaugoję visus savo veido bruožus. Per tūkstantį metų. Kosmosas!

Atrodo čia visi labiausiai įstrigę dalykai. Dėl tų inkų - man nelabai liko aišku, kur yra ribos, kada baigias viena kultūra ir prasideda kita. Mums visgi inkai yra labiau bendrinis žodis apibūdinantis visus to krašto indėnus, tai kur neprisiminiau, kaip tiksliai vadinasi gentis, vartojau šį terminą.

Likau tikrai LABAI sužavėta knygoje pateikta medžiaga. Prisiminsiu kažkur laikinai užmestą Beresnevičių ir tada grįšiu prie kitų šitos serijos knygų. Traukia keltai arba senovės Babilonas :)

Pradinių klasių mokytoja vis dar įsitikinusi, kad turėjau stoti į istoriją arba archeologiją :) ramiai ir ten ir ten būčiau įstojus - visgi istorijos egzaminą iš keturių ar kiek ten laikytų išlaikiau geriausiai. Ir šiaip, visada istorija toks vežantis dalykas būdavo ir yra. Tad šį vakarą, užvertus paskutinius Kunčino "Tūlos" puslapius, įlindau į tėvų bibliotekėlę ir po trumpo pasidairymo pasiėmiau Miroslavo Stinglo "Žvaigždžių garbintojus". Tai kažkada senai ėjusios serijos "kultūrų pasaulis" knyga. Šis turtas, pavyzdžiui, vienmetis su manimi - metų 1988.

Apie ką? Apie Peru... Apie tas civilizacijas, kurios šiame krašte gyvavo dar prieš inkus. Man visa Pietų Amerika yra be galo traukiantis ir toks šiek tiek mistinis kraštas. Visgi mokyklose ne per daugiausiai apie jį išmokstam. Šiek tiek pamenu iš geografijos, šiek tiek - iš istorijos, bet viskas buvo dėstyta ganėtinai paviršutiniškai ir akcentuojant tik svarbiausius dalykus (kaip nykstančius Amazonės miškus). Ypač mažai mus moko apie tai, kas čia vyko prieš įsiveržiant europiečiams. O mane kaip tik labiausiai domina, kokio nerealiai aukšto lygio civilizacijas sunaikinome su savo "pasaulio užkariavimais". Perskaičiau dar tik kelis pirmus skyrius, bet iškart patraukė autoriaus gebėjimas viską perteikti paprastai ir įdomiai. Esu per didelė pablaška, kad turėčiau kantrybės skaityti rimtus traktatus.

Gale, mačiau, yra įklijos (juk taip jos vadinasi?) su Peru nuotraukomis... Aaaa, kaip pasižiūrėjus į jas prabunda noras mesti viską ir keliauti ten :) Kol noras lieka noru visai smagu bent skaitant pakeliauti mintimis po šio stebuklingo krašto praeitį. Tad atsijungiu nuo su dabarties pasauliu mane siejančio interneto ir įjungus laiko mašiną lekiu pažiūrėt, kaip Čavino kultūra atrodė

Ką tik baigiau skaityti 7ąją Hario Poterio knygą. Visiškai pritariu Kabeliui, kad negera mintis būtų pradėt pasakot kas ir kaip ten vyksta. Galiu pasakyti, kad man, net daugiau mažiau žinant pabaigą (kaip visada, nesusilaikiau iš pradžių nepaskaičius paskutinio puslapio :) visą laiką buvo labai įdomu, kas bus toliau. Buvo tokių vietų, kur galvodavau "nu, dabar tai jau šakės"...

Tos mirties relikvijos visai dailiai įsipina į visą istoriją, šiaip labai dailiai į pabaigą viskas aiškėja aiškėja ir išaiškėja. Kaip priklauso paskutinei daliai. Šiaip, visus tuos daugybę puslapių vis kas nors vyksta, ir tokia lengva įtampa palaikoma. Tik pati pradžia tokia nuobodoka, bet šitai būdinga visoms HP knygoms jei gerai pamenu..

Jei bus sukurtas filmas - finalinės scenos turėtų būti įspūdingos. Tik, kad labai daug žiaurumų visokių ir tų žudynių. Net nesmagu jau kartais skaityti.

Ta proga einu sapnuot harių poterių.

Turiu dienos dainą. Kaip iš ryto išgirdau per Užupio radiją, taip visą dieną galvoje skambėjo.

Nesudalyvavimas knygų mugėje (pirmas jos dienas turėjau daugybę kitų darbų, o sekmadienį paprasčiausiai tam jėgų neliko), jau atidirbtas. Antras pirmadienis iš eilės, kaip siaubiu knygynus. Kažkokia knygų maniakė pasidariau. Visada mėgau skaityti, bet, kad tokiais kiekiais... Dabar tik reikėtų susiimti ir perskaičius kiekvieną knygą parašyti po apžvalgėlę. Vis galvoj kas daugiau užsiliktų :)

Anos ir va šios savaitės knygynėlis:

1. Tormod Haugen "Georgas ir Glorija. Pasakojimas apie meilę". Niekada neužaugsiu, jei ir toliau mylimiausia knygų leidykla bus "Nieko rimto" :D Šitą pasakojimėlį vienu prisėdimu sukrimtau be galo skaniai. Toks paprastas, niekuo neįpareigojantis, bet tuo ir žavus.
2. Haruki Murakami "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Kažkuri iš draugių, kai pasakiau, kad šitą skaitau replikavo "nesuprantu, ko čia visi ėmė tą Murakamį skaityti". Bet aš jį senai mėgstu ir nemažai jo knygų esu perskaičiusi. Ši irgi tokia puikiai tinkanti minčių nukreipimui ir atsipalaidavimui. Lengvai skaitosi, įdomi ir šiaip... Man patinka, kad visi Murakamio veikėjai yra tokie intelektualūs, bei visada skaito gudrias knygas, o klausos džiazų, klasikų ar bitlų :)
3. Sigitas Parulskis "Trys sekundės dangaus". Paskutinį pusmetį esu šiaip užsikabliavus ant lietuvių kūrybos. Šitos knygos dar tik pirmi skyriai perversti, tad geriau vėliau vienu ypu viską surašysiu.
4. Gintaras Beresnevičius "Ne apie tai mano dūzgelė". Šita jau įveikta iki pusės. Mane žavi Beresnevičiaus mąstymo platumas, temų įvairovė ir įžvalgumas. Jis prieš 10 metų rašė apie tokią žiniasklaidą, kokią matome dabar, labai daug gerų pastebėjimų politikos temomis. Kiekvienas straipsnis vertas atskiro paanalizavimo.
5. Jurgis Kunčinas "Tūla". Kažkada perskaičiau šitos knygos recenziją g-taške, ir panorau perskaityti. Dar tik spėta pavartyti
6. Vanda Juknaitė "Tariamas iš tamsos/pokalbiai su vaikais". !!!!!! Myliu savo akytes, kad bebėgiodamos po knygų nugarėles užkliuvo už šitos. Sukrečianti, užburianti, priverčianti susimąstyti knyga. Devynmečiai, dvylikamečiai vaikai šneka taip, kad ooo... Niekada nebuvau tokia protinga. Tik dar vienas patvirtinimas, kad esu neabejinga vaikams ir jų saviraiškoms. Knyga susideda iš rašytojos pokalbių su sunkiai auklėjamais bei, pavyzdžiui, neregiais vaikais. Kiekvienas jų žodis spinduliuoja ta vaikiška išmintimi ir nesuvokiama stiprybe. Yra labai daug iš ko pasimokyti. Šiais pokalbiais pasinaudojęs V. V. Landsbergis parašė "Berniuką ir žuvėdras" - kitą, be galo puikią knygą.
7. Cha, Haris Poteris. Sesė penktadienį pasiėmė iš knygyno, nes buvo užsiprenumeravusi. Vakar, t.y. šiąnakt kai šeima užmigo pagaliau ir man pavyko nusistvert ją pavartymams. Nu ir prisivarčiau iki vėlumos ir du šimtai kažkelinto puslapio :) Šiąnakt manau toliau vartysiu. Bet man kai kurios vietos labai baisios. Net užversdavau knygą trumpam. Ką nors paveikdavau ir vėl toliau susikaupus skaitydavau :) Tai ką apie mažus vaikus kalbėt? Nors gal kai jie prie TV programų pripratę, tai atsparūs.. Reiks sesės paklaust, ar jai nebaisu :)

Be šitų, ant stalo, palangės ar šiaip lentynose guli eilė knygų, kurias vis užeina noras pavartyti, paskaityti vieną ar kitą vietą. Dar kartais prisimenu ir su moksliukais susijusią literatūrą, bet ai... Ar Bergerio "Įvadas į sociologiją" gali lygintis su Hariu Poteriu? :D Ne ne ne.. M. Dar atskiras ilgėliausias sąrašas yra po truputį įveikinėjamos skautiškos literatūros. Bet nei jis kam įdomus, nei ką.

Tai gal ta proga ir sėduos vakariniais skaitymais užsiiminėti.

Pabaigai, viename Beresnevičiaus straipsnyje įamžintas Pakso perliukas: "Tikiu, kad tiesa, kuri neišvengiamai paaiškės, mus visus sustiprins. Jūs turite tikėti, ir tiek." (Metų 2003ių nuosavybė)

Žemiau esantis video - sukurtas vienos autizmu sergančios merginos. Pasižiūrim:

Man šis darbas sukėlė labai daug minčių, kurios vis dar blaškosi galvoje niekaip nesusidėliodamos į lentynėles.

Dabar prisiminiau gatvės stenduose pasirodžiusias socialines reklamas apie tai, kad ketvirtadalis žmonių turi vienokiusa ar kitokius psichikos sutrikimus. Tai tradicinis lietuviškas kovojimas su problema - jei neišeina ignoruoti, tai prikabinam plakatų ir voila - galim sau pasiplot kokie puikūs ir supratingumą skatinantys esame.

Neplėtosiu toliau savo kolkas padrikų pamąstymų, jei bus ūpo kada kitą dieną juos gražiai suguldysiu.

O kam įdomu, apie šitą video rašo NY Times ir Wired.com, nors manau, kad ir daugiau yra medžiagos internete. Tiesiog neieškojau.

Kažkaip ir nebesinori pazyst, kad pavasaris vėjuotas, blogą puolusių, bet Akismet'o nutildytų spam'inių komentarų kiekis perkopė 100 ribą ir t.t.

Tad šis vakaras buvo kaip šventė - išsitraukiau apdulkėjusį, nemylimą ir senai pamirštą magiuką ir pasidariau senų kasečių perklausą. Išsirinkau tris mieliausias.

Pirmoji, jau minėta S. Jačėno ir Julijos "Buvo buvo". Dauguma dainų, kiek pamenu - pagal Gedos eilėraščius. Čia ir apie baltają varnelę, jūrų arkliuką, laiškų namelį, senelę.. Vaikystėje man labiausiai patiko daina apie makaronus skalbimo mašinoje. Dabar kai paklausiau žodžių.. "Papūgėlė nuo gumos/negiedos jau niekados". Ir aišku, topų topas, kurį iki šiol dar kartais būna, susirinkus atatinkamiems asmenims padainuojam: "Saulė žemės motinėlė,/mus globoja rūpestingai/Siųsdama po spindulėlį,/ ji kasdien visiems mums linki.." Šitą visą moku, ir jei jau kada pamiršiu, tai teks pripažint, kad beviltiškai pasenau. Bet iki tol - ne ne ne! Ai, ir dar gera, kur tėvelius palieka po pamokų, nes jie nemoka juokauti.

Antroji - Mykolaičio 97ų "Atgal į pasaką". Dainos iš spektaklių jaunimo teatre. Pamenu, kaip vaikystėje mama į juos vesdavosi.. Apie plėšiką Hocenplocą, Trolius Mumius, Kasiopėją, Čipoliną.. Net kai kurias scenas iki šiol prisimenu. Dalis dainų yra ir "Stebuklų kambaryje", bet čia labai kitas skambesys. Geriausia - apie burtininką Cvakelmaną. Petrozilijų Cvakelmaną. Šio burtininko paveikslas man labai ryškiai išlikęs iš O. Proisler "Hocenploco nuotykių". Yra kelios instrumentuotės - Užburto miško melodija, Momo ir Apsnigto slėnio tema. Grožiu nenusileidžia dainoms.

Paskutinė, trečioji - "Avinėlio teismas" vis dar sukas. Ši kasetė turi ilgiausią istoriją. Su broliu prieš mokyklą lankėm tokią Gamos mokyklėlę. Ten būdavo piešimo, keramikos ir visokios kitokios pamokėlės. Ir per metus pastatydavom giga operą, kurią poto rodydavome tėveliams. Pirmoji, apie kurią man visai nesenai papasakojo mama, nes buvai visai pamiršus - Voro vestuvės. Aš buvau musytė Zita. Turėjau dainuoti "Aš esu musytė Zita, ne kokia tai parazitė". O brolis buvo sliekas Antanas. Nepamenu ką dainavo. Bet savu laiku visą operą galėjau mintinai sudainuoti. Kitais metais buvo "Nakties paukštė". Apie vaikus, kurie ieško paukštės, nes ji ten kažkuo stebuklinga. Nieko nepamenu. Kai buvo pastatyta opera "Avinėlio teismas", atrodo, aš jau lankiau mokyklą ir joje nedalyvavau. Bet buvom premjeroje - kaip dabar pamenu, kad vyko būsimų Valdovų rūmų požemiuose. Labai graži istorija apie tai, kaip Elenytės brolis pavirto avinėliu, nes gėrė iš avinėlio pėdos. Poto ta Elenytė kažkaip tapo karaliene (galiu meluot, nes nelabai įdėmiai žodžių dabar klausaus, o siužeto nebepamenu), o kažkas nori nužudyti Avinėlį, bet galų gale viskas baigias gerai. Kaip ir turi būti :)

Beklausydama šitų dainų tik dar sykį supratau, kokia laiminga augau be visų mokinukių, digimonų ir kitų džiaugsmų. Jei aš ketverių mokėjau telebimbamų visas dainas mintinai, tai vakar viena keturmetė man dainavo "mama, man jau 18likaa, suprask, aš dar jauna, merginos jau tai daro.." toliau nemoku ir nesigailiu kažkaip. O ji moka visą dainą ir tėvai sakė, kad čia vienas jos hitų. Mano replika buvo "gerai, kad bent nelabai supranta apie ką dainuoja". Iš tiesų, nenoriu labai bėdavoti, bet taip gaunas! Cvakelmaną keičia Voldemortai ir pasakos nebesibaigia gerai.. O vietoj mikės pūkuotuko su knysliuku ar atostogų rūgpienių kaime po ekraną laksto barbės Bratz ir kiti neaiškūs sutvėrimai. Lai laksto - jie man netrukdo, bet klausimas, kokias vertybes jie skiepija vaikams? Iš vis - ar galima tai, kas slepiasi vaikams kišamuose brukaluose (niekaip kitaip, kaip spamu to neišeina vadint) laikyti vertybėmis?

Jokiu būdu visko nesuabsoliutinu, bet pakankamai daug laiko praleidžiu su pradinukų amžiaus vaikais, kad matyčiau, kokią įtaką jiems daro visas tas šlamštas.

Tik dar sykį galiu pasidžiaugti, kad nors tėvai visiškai ignoravo norą turėti visokiu masiško populiarumo tamagošius, jojo ir panašiai, augau su puikiais spektakliais, pasakomis ir dainomis. Mano vaikai irgi nuo to neišsisuks :)

Šita daina iš viso Amelijos garso takelio man pati pačiausia. Šiandien po netrumpos pertraukos vėl užsikabliavau.

Kas pasakė, kad gera pradžia pusė darbo? Šią savaitę pradėjau puikiai - atsikėliau taip anksti ryte ryte, kaip reikia, norint nevėluoti. Besidžiaugdama baltais senamiesčio bažnyčių stogais prasinešiau pėstute iki Katedros, toliau troleibusais nusidanginau į Saulėtekį lygiai devintai valandai ir pim pim! Buvau gi visai pamiršus, kad pirmadieninė rytinė paskaita - tik kas antrą savaitę. Aišku šiandien - kaip tik tas kartas, kai paskaitos nėra :) Nebe pirmą sykį taip gerai varau. Bet kaip kadaise sakydavo choro vadovė, nuo žioplumo yra tik vienas vaistas - giljotina :)

Šiandien man kaip tik reikėjo kokio lengvo filmuko smegenų atpalaidavimui. Nes turbūt daugiau dėl keisto oro nei dėl prasidėjusių mokslų šiandien buvau lengvai išsikvėpus. Šitą "Bugsy Malone" senai buvau įsidėjus į lentynėlę "pažiūrėti", bet tik šį vakarą prisiruošiau peržiūrėt. Permetus akimis porą recenzijų ir pamačius, kad čia filmų apie gangsterius parodija, lengvai susraukiau. Nemėgstu šaudymų gaudymų. Bet eilutė apie tai, jog čia miuziklas intrigavo. Iš tiesų, tai siužetas neypatingas. Na, įdomu, kad viską vaidina vaikai. Žiūrėdama A. Lindgren Kalio Bliumkvisto nuotykius prisiminiau. Ir dar pralinkmino tokios detalės, kaip šaudymas kreminiais pyragais ir mašinos. Mašinos tai mašiniškai atrodančios, bet am. Va, velomobilių principo. Su pedalais.

O iš tiesų, šitą filmą norėjau pažiūrėti tik dėl vienos priežasties. Va šitos dainos:

You give a little love and it all comes back to you :)

Tai ne Lietuva kur lietūs lija.. Oų prognozė, horoskopas ar savaitės naujienos - viskas žiūrint į tas pačias lempas parašyta.

Aš kaip visada didelę dalį dėmesio skiriu garsui :)

Šiek tiek filmo žiūrėjimą trukdė mano katė - žiūrėjom su projektoriaus pagalba ant sienos, tad gražuolė vis bandydavo judantį vaizdą pulti.. Vienu metu jau galvojom griūsim iš juoko.

Grįžtant prie filmo, visa istorija tokia graži, kad net spjovėm į tai, jog daugelį įvykių atspėjom iš anksto. Labai emocingas toks sakyčiau.. kadangi sedėjom beveik vienos mergos tai oi oi kiek prisigraudenom..

Sudėliojus įspūdžius, ramiam vakarui labai puikiai tinka šis pasižiūrėjimas.

Šiandienos "the best":

Nežinau ar čia natūralu, kad dar vienam savaitgaliui nepasibaigus jau suku galvą dėl kito, bet vakar vakare pagaliau nurimau, nes jau viskas aišku. Beliko sukoordinavimai žmonių kiekių ir detalių apgalvojimas. Su gauja mažamečių džiaugsmų keliausim užgavėniauti į Rumšiškes. Prieš tai, šeštadienį darysimės kaukes.

Kada pakutinį sykį darėtės kaukę ne vakarėliui, ne helouvynui, bet būtent užgavėnėms? Aš, asmeniškai įtariu, kas ne šiame tūsktantmetyje tokį džiaugsmą apturėjau. Taisom padėtį :)