Nesuvokiu. Niekaip. Ir turbūt net kai jau dainuosiu "mano namai - balta miško muzika", nesuvoksiu.

Kol nesuvokiu, tol gerai. Nėra vietos panikai. Ir tegul nebeatsiranda.

Šiek tiek nemiegojus esu. Bet čia irgi nieko.

Rytoj jau išvažiuoju švaistytis kirvuku ir raišioti mazgų, tad per šiandieną reikia sugebėt pabaigt visus darbus. Kažin, kada suvoksiu, kad tikrai visko nespėsiu? Kol kas dar esu kupina optimizmo ir entuziazmo.

Po truputį imu bijoti to, kas bus, kai perdegsiu. Nes tas tikrai dešimties dienų bėgyje įvyks.

Dar neramu, kad nespėsiu perskaityt visko ką turiu perskaityti ir nespėsiu iki galo įveikti tų visų žvaigždynų, kuriuos esu užsibrėžus įveikti.

Reikia būtinai pasikrauti fotoaparatą, kad iš salos kokį vieną kitą sykį galėčiau pasidalinti Legendos Tęsinio smagumais.

P.S.: Šią nakt pirmą kartą per turbūt savaitę trečią nakties po langais neburzgė šiukšlių surinkimo mašina ir netriukšmavo jokie.. kaip čia gražiau pavadinti... berniukai mašinose niauktais langais. Turbūt jiems smagiau daužyti butelius, šūkauti ir leist bumčikus, kai aš sugalvoju išsimiegoti. Bjaurystos.

debesys ant kalno...

Šiomis dienomis man buvo tokia krizė, kokios gyvenime neprisimenu, kad būčiau turėjus. Visgi nuo praeitos vasaros neturėjau normalių atsotogų - visos universitetinės atostogos pradingo darbuos darbeliuose, dabar po sesijos irgi nespėjau atsikvėpt.

Jau zyziau, kad nenoriu jokios stovyklos, bet paklausykit! Buvau net užmiršus, kad mūsų himnas šiemet toks tobulas! Gražiausias iš visų buvusių ir už tai didelis dėkui Eglei, kurios balsą girdit.

Vėl prisiminiau dėl ko mes prieš kiekvieną didesnę stovyklą stresuojam, tada dirbam iki nukritimo ir pabaigoje vistiek visi švytim džiaugsmu. Gaila, kad youtub'as pagadino kokybę, bet iš nuotraukų nesupras niekas to gero jausmo.

To, kuris kaip ir visas skautavimas veža nerealiai.

Dar liko daug darbų, bet jau tikrai laukiu legendos tęsinio. Nes mano namai žolynai ir vėjas ir nieko nėra geresnio už priklausymą didžiausiai pasaulio šeimai :)

Reiks dabar budint užsnūdusius senus kaulus - ant dviračio kokius tris metus tai tikrai nesedėjau. Keista, kad dar moku važiuoti. Nuo CUP'o iki namų atmyniau nesukėlus jokių avarinių situacijų, nieko nepartrenkus ir netgi pati likau gyva. Tiesa, reikia pripažinti, kad pridusau lengvai. Ko norėt, kai po truputį matrasininke virstu visiška.

Ta proga dar prisiminiau, kad "Sporte ir madoj" turiu 10% nuolaidą, kurios niekada nenaudoju ir pagaliau patogią kuprinaitę nusipirkau.

Dabar belieka nepalikti naujos transporto priemonės dulkėti koridoriuje ir naudotis ja :)

Užsidėk kuprinę ant pečių

Ir keliauki vieškeliu plačiu

Taršku baršku riedam,

Dviračiais po svietą

Kviečiam pakeliauti jus visuuus

Aš dar universitetų sistemoje ne daug gaudaus, bet va, ką tik įgavau naujos patirties - stresavau dvi savaites po egzo, kad prikūriau kosmosų, o dėstytoja aiškiai tingėjo visų darbus skaityti ir supylė visiems visiems aukščiausius pažymius. Tai gerai - visai neturėjau noro rugsėjį apturėt perlaikymą.

Jei yra tokių daužtų dėstytojų, tai reiškias, kad yra ir tokių, kurie taip pat lengva ranka visiems penketus surašo. Ačdie, dar neteko su tokiaias susidurti.

Kad aš gyvenime nebestresuosiu dėl tokių dalykų kaip egzai, tai čia faktas. Bet tai kuom mąstė dėdės tetos, kai priiminėjo tas pataisas įstatymų apie aštuonetinį vidurkį? Aš gi blem galiu būt genijė mažoji, bet gal per sesiją bus bloga mėnulio padėtis ir visi dėstytojai belenką supils. Ir galiu būti perestukinė visiška, kabint egzų atsakymus nuo tos pačios lempos, ant kurios kabo egzų vertinimai ir sedėt nemokamame moksle.

Gal aš einu nuo rugpjūčio rimto darbo ieškot. Gal daugiau naktimis prie konspektų reikės pasėdėti, bet bent tarp sesijų nesijausiu tuščiai laiką švaistanti.

Klaipėdą penktadienį pasiekėme puikiai - nuo Maximos bazės iki savo laikino (ir labai tobulo) būsto keliavom lygiai tris valandas ir lygiai keturiomis mašinomis. Kur važiuojam? Džiazuot važiuojam. Šis sakinys du kartus priedė prie ilgų diskusijų kurios vystėsi taip:

-> šiek tiek apie Klaipėdos Pilies džiazo festivalį -> Lietuvos muzikinė padangė -> Lietuvoje viskas blogai -> mes, jaunimas, esam Lietuvos ateitis -> Švietimo sistema Lietuvoje ->dar sykį. Geriau nebus, jei mes nepadarysim, kad būtų. A, dar buvo kelis sykius išlindus tema apie politiką ir politikus.

tokias beveik analogiškas diskusijas paturėjom su dviem senselėjusiais vyriškiais. Jie taip kišo tai, kad mūsų karta lems Lietuvos ateitį (lyg to nežinotume), kad vajė vajė. Užtat paskutinis vairuotojas su išvis kosmosine mašina buvo tikra atgaiva, nes tik persimetėm keliais žodžiais ir į jokias gilias diskusijas nelindom. Ir dar pradėjus lynoti privežė mus iki pat reikiamos gatvės, netgi namo, tad pagarba jam didžiausia.

Beje. Dabar rečiau tranzuoju nei prieš porą metų, bet kas daros, moterys visiškai neima jokių tranzuotojų?  Mes gi reikia - patylim, reikia - istorijų papasakojam, reikia - iš anekdotų pasijuokiam, nu ir net galim išnaudoti savo karmos atsargas gilių minčių pilnam pokalbiui.

Turėsiu kada nors mašiną, tai imsiu tranzuotojus. Bet tai bus labai negreitai, nes ei ei ei! Kaip patogu be nuolat iš paskos sekančių ratų! Eini, važiuoji kur nori, nereikia galvoti kur pasistatyti... Nepatenki į tokią situaciją, kai matai namus už tvorelės menkos ir niekaip negali į juos patekti, kai pėsti tiesiog eitum ir nueitum. Oi, kiek penktadienio naktį sukom ratų po Klaipėdą...

Džiazai džiazai džiazai. Penkioliktą sykį Klaipėdoj siautė (vis dar siaust turėtų dabar) Pilies džiazo festivalis. Pasirodo, organizatoriai tyliai šneka, kad čia jau paskutiniai, bet labai nenorėčiau, kad trečias kartas būtų paskutinis :) Bijau bandyt įsivaizduot kiek laiko jėgų ir noro reikia organizuojant tokį nemokamą renginį, bet ei... Kur kitąmet važiuos tower'iai, jei festivalio nebebus?

Penktadienio muzika. Pasidėjusios daiktus savo prieglobstyje, į Teatro aikštę atėjom jau prasidėjus viskam, tad praleidom lenkus. Sakė, gerai varė... Jazz Orchestra Concertgebouv - olandai, vakarą prieš tai koncertavę Vilniaus Kongresų rūmuose. Visi profesionalai, visi varo gerai. O bet tačiau. Mano kuklia nuomone, vienas repertuaras yra tinkamas išsičiustijusiai Kongresų rūmų publikai ir kitas po smarkiu lietumi stovinčiai liaudžiai, kurios akyse parašyta "NORIM TŪSO". Buvo tikrai vėsoka ir vien grožio bei puikių solinių pučiamųjų partijų (gitaristas irgi kūl buvo) neužteko. Mane tik apžavėjo dirigentas. Jis toks am... atrodo, lyg iš šalies stebėtų muzikantus, bet iš tiesų jis valdo visą muzikos srautą. Pakelia pirštą - išlenda saksai, nuleidžia - jie nutyla ir leidžia kitiems pasireikšti. Gražiai atrodė jo darbas.

Lurrie Bell. wawa wiwa, va čia tai bliuzukas. Buvo smarkiai smagiau, bet... taip pat ir smarkiau šlapia. ta proga, kad prie mūsų pagaliau prisijungė ratuotieji kompanijonai, truputį pasibliuzinę patraukėm arbatos ir sausų drabužių. Va tada ir buvo milijonas ratų ieškant Įgulos gatvės :) gerai, kad yra žmonių, pataikančių skambint tada, kada jie reikalingiausi. Po detalių instrukcijų viską radom.

Labai gerai, kad šildėmės per koncerto pabaigą ir jam'o pradžią - laiką, kai žmonių daugiausia ir nebūtinai muzika smagiausia. Atėjom po antros, kai jau visi "ne į temą" buvo prasiskirstę, Kurpiuos net buvo kur prisėst, o muzikantai (baltarusiai pagrinde jamino) jau grojo atsipūtę sau. Apsauginis ganėtinai juokingas buvo, bet čia jau visa jam'ų sistema šiek tiek šleiva. Svarbiausia, kad buvo labai smagu.

Seniai jau neturėjau prabangos prabusti pusę dvylikos ryte! Gerai, kad kažkam buvo darbo diena ir kažkas išvertė iš lovos skambučiu. Ko tik nepadarysi dėl draugų - po krūvos metų pertraukos buvau Palangoje. Tikiu, kad žiemą tai tobulas miestas, bet birželio pabaigoje... Gal, jei nelendi į Basanavičiaus gatvę. Valandžiukė kopose relaksuojant ir džiaugiantis jūra beveik atpirko viską, bet į Klaipėdą buvo džiugu grįžt. Tiesiai į koncerto pradžią pataikėm. Va va, ta proga, keli žodžiai Grubliauskui. Su visa derama pagarba ir vartindama tamstos indėlį festivalin turiu klausimą. Nu negi būtina tiek daug šnekėti apie nieką? Taip, reikia pristatyti grupę, reikia išgirti remėjus, bet kam daryt sviestą trigubai sviestuotu? Išvedėm teoriją, kad tos kalbos gal yra skirtos laiko užtempimui, bet tai žymiai gražiau muzikytė rami skambėtų.

Nato jazz orchestra pradėjo vakarą gana ramiai. Mums, kaip jaučiančioms miego trūkumą ir puikiai įsitaisiusioms ant laiptukų, tai buvo visai geras chillout'as. Sėdi, valgai sumuštinuką, o tau į ausį gražumai groja. Bet bent aš nesu tiek išprususi, kad tai būtų buvę kas nors daugiau nei gražu. Labiau pasirodė monotoniška, gal net akademiška. Cecile Verny kvarteto beveik negirdėjom - kol suvaikščiojom iki kurpių ir atgal, mūsų laiptukai buvo užimti, teatro aikštė sausakimša žmonių buvo, tad pasilabinom su kaip grybai po lietaus sudygusiais vilniečiais ir patraukėm marių krantine pasivaikščioti. Parsiradom jau Grubliauskui pristatinėjant Tower of Power, tad pravėplinom Depart su Mayer'iu...vėplos vėžlos :)

Dėl to, kas dėjosi vėliau, buvo galima savaitę po lietum prastovėti. Toweriai - amerikiečiai, šiemet švenčiantys savo veiklos keturiasdešimtmetį. galit patikėti? Aš ne. Mano tėtis keturmetis buvo jiems pradėjus groti. Tie nenusakomo amžiaus vyriškiai auč kaip varo! Jau taip groti reikia daug daug energijos turėti. Tai jie dar po nerealios pučiamųjų partijos tuoj pat dainuoti ima (nė sykio nepagavau jų padususių). Ir ne gana to, jie šoka! O jau kaip, tai čia ohoho.... Fiesta totali. Tokie oldskūliniai hipiai, kuriems pasenti grojant tokią muziką neįmanoma. Teatro aikštė buvo persigrūdusi žmonių ir dėjom super tūsą.

Va toje grūstyje, kai jau atrodo, kad prie scenos susigrūst turėtų tik tie kurie nori išsitaškyti ir inteligentiški gerbėjai, kuriems pakanka palinguoti galva, nerealiai erzino treninguotos, jau fazę pagavusios šeimynėlės su alumi rankose. Nu jei klausaisi ruskaje radio ir radžio, tai kodėl reikia kitiems šventę gadinti?

Po pasiskundimo vėl džiaugsmas. Turbūt tik va tie, be fazės ir ne į temą, neprisimins grupės pažado atvykti Lietuvon dažniau. Ir Larr'io pažadą persikraustyti čia gyventi :) (ne į temą, bet už lango trys oro balionai!) Jau kiek daug sako, kad tokia grupė ne tai, kad atvažiavo į Lietuvą, bet dar ir Klaipėda pradėjo savo turą po Europą.

Klykėm plojom prašėm pakartot ne veltui. Jie gudriai visus geriausius gabalus buvo užlaikę galui. Nu jau gyvai jų "you still a young man" taip pasakiškai skambėjo... Visas jų pasirodimas buvo gerulis gerulis. Dar manau kelias savaites winamp'e jų albumai suksis.

Pasibaigus koncertui, nuėjom pasižiūrėti situacijos prie kurpių. Auč, kiek žmonių. Kokių ledinių ledi prisižiūrėjom... Pačios tos, kurioms ką nors sako tie jam'ai. Viduj tiek žmonių buvo, kad net nelindom. Juolab, kad jamino Nato mesendžeriai ir bent tą valandą kurią pasedėjom prie kurpių nelabai jie ką smagaus gamino. Jau įvaldėm, kad geriausia jamų dalis prasideda apie trečią, kai visi ne ten pataikę prasiskirsto ir lieka smagesnė liaudis. Tik šeštadienį nebeturėjom jėgų laukt tos akimirkos. Būtume gal ir užsibuvusios, bet manęs šiandien laukė smagus popietinis posėdis kaune, tad reikėjo rast laiko pamiegojimui ir tranzavimui.

Šiandieninė dalis jau nebe esmė. Vistiek ne apie džiazus. Tik gavom traumą, kai nuo Klaipėdos sutranzavom tik po valandos. Vis ne berniukai nuo pusės aštuonių tranzavę... Mus pajamė apie dvyliktą, tai jie vis dar stovėjo vargšai.

Pabuvom tikrai neilgai Klaipėdoje. Kas čia - nuo penktadienio vakaro iki šiandienos ryto. Bet kaip pailsėjau! Dar šiąnakt miegant galvoje maloniai skambėjo pučiamųjų variacijos. Toks visiškas visiškas atsipūtimas, kuris nežinau, ar atsitiktų, jei tokie džiazai būtų Vilniuje. Gal gerai, kad mūsiškiai stipriai skiriasi.. Žiemą reikia vienos atmosferos, vasarą kitokios. Ir vasariniai pasismaginimai uostamiestyje yra kažkas geresnio už viską.

Jau laukiu kitų metų!

Man patinka klausytis žmonių, kai jie pasakoja apie kokią savo aistrą, girdėti tas užsidegimo gaideles balse ir matyti žibančias akis. Ir man nepatinka, kai jie tą savo aistrą ima per ne lyg agresyviai kišti. Labai auč tada būna ir mane veikia priešingai nei jie norėtų.

Vis mažiau ir mažiau lieka tos neregėtos Lietuvos - į regėtų vietų sąrašiuką drąsiai traukiu Rojūnų aeridromą. Norėčiau jame dar paviešėti kada nors, kai nebus tiek daug žmonių, bet ir dabar visai tikiu Lietuvos karo aviacijos kapeliono žodžiais, kad šis vietovardis kilo nuo žodžio Rojus. Kapelionas iš viso yra fantastiškas žmogus - pernai, kai per Dariaus ir Girėno žūties metines jis laikė mišias Lituanicos nukritimo vietoje, turbūt per mažai pabendravau su juo. Savo šviesumu ir skleidžiamu gerumu jis labai primena Saulaitį. Net juokavimai iš dalies panašūs. Jo mintis, kad aerodromas - šventa vieta, nes iš čia kylama į dangų (kartais daugiau ir nebenusileidžiama), priminė man teorijas apie senovės Peru gyventojų aviacijos žinias. Juk manoma, kad jie ypač garbius žynius ir valdovus laidodavę įsodindami į specialų oro balioną ir paleisdavę skrist į saulę..

Labai keista bendrauti su tokiais žmonėmis - paukščiais. Įtariu, kad dažnas buvimas "arčiau dangaus", kažkaip įtakoja charakterį, nes visi jie ne tik smagūs, bet ir turi kažką tokio, ko dar nepavyko suvokt man :) Net ir man, apie lėktuvus sprendžiančiai pagal grožį ir šiaip nelabai besiorientuojančiai tose technikose ir aviatorių "krūtume", yra kažkas toookio, stovėti prie vieno laužiuko su žmogum, turinčiu krūvą licenzijų ir galinčiu pilotuoti turbūt bet ką. Tie pasakojimai, apie skrydį per Lietuvą su restauruota Lituanica kažkokia mistika irgi...

Mėgstu virt košę oro skautams ar pasitaškyti per vakaro laužą (uch, vakar visos savaitės energijos sankaupas ištaškiau) ir žiūrėt į kylančius oro balionus. Bet man ir ant žemės labai gerai. Už tatai einu susirasiu kokią nešlampančią striukę ir keliauju tęst savaitgalio. Rasos Kernavėje... geriau nebūna :)

Gerai, kad yra Coffee - Inn'as. Aplinkos pakeitimas smarkiai prisidėjo prie darbingumo (džiaugsmingumo). Ne tik prisiverčiau pasidaryti nemaloniausius džiaugsmus, bet dar prisiskanavau kavos, nesušlapau lietuje, kas dar? Pasiskaičiavau, kad nors kava, Mykolo žodžius pasiskolinant, surija pusę atlyginimo,  pabėgimas iš namų ir sedėjimas čiliake naudojant zebros internetą ar, dar blogiau, kokioje interneto kavinėje tiek pat laiko, būtų žymiai skaudesnis variantas. Dar yra taupieji universitetas ir skautų centras, bet vienas šiaip gyvenimą gadina, kitas tiesiog įgrisęs labai labai. Ir šalta ten.

Rytoj negalėsiu džiaugtis kultūros naktimi. Labai norėčiau, bet. Užteks to, kad įdėsiu savo indėlį į bendrą kitų džiaugsmą ir rytojaus rytą pradėsiu Senukų šturmu. O vėliau. Vėliau važiuosiu pabūt vadove ir pasižiūrėti į daug lėktuvų. Kažkokia aviacinė šventė Panevėžio aerodrome vyksta.. Per šias dienas tiek įdomybių prisižiūrėjau ir prisiklausiau, jog tai, kad vešiuos kompą ir toliau šlifuosiu skaičiukus, mano skautiškumui nepakenks. Vis ne metalinis trikojis (mane rimtai įskaudino šitas nejuokas)

Liko 21 diena ir dar pusė.

Šitie po savaitės ir dar trupučio atvažiuoja Klaipėdon. Bus puikus atlygis už visus džiaugsmus :)

Su šita daina:

Besidarydama pusryčius pagalvojau, kad reikia netingėt ir jei jau prisimenu sapną - užsirašyti jį. Mano sapnai dažnai smagūs būna. Galėčiau gyventi juose. Gaila, nebepamenu anos nakties sapno, bet jis buvo persismelkęs mano pačios stresu. Kadangi žaidžiau žaidimą pamiegu - pasimokau - pamiegu, tai sapnas buvo toks su pertraukomis, ir užmigus tarsi užsidėdavo užsklanda "II dalis, sapnas."

O šiąnakt kažkokie juokingi briedai buvo. Statėm su tėvais namą kažkokį, ir aš labai džiaugiausi, kad po statybų liks daug nereikalingų kirvių - į tauteką bus. Vaikystėje sapnuodavau, kad pati po kažkokį miestą važinėju su automobiliu. Dzin, kad pedalų kojomis nejaučiu. Tai dabar sapnavau, kad mano sesė vairuoja, o aš stresuoju, kad ji be teisių ir išvis, per maža juk dar labai vairuoti! Atrodo, vėliau kažkaip atidavė ji tą vairą man. Dar, kaiminystėje prie mūsų statomo namo gyveno kažkokie labai keisti žmonės, labai keistame sklype su pieva. jie turėjo šunį. Keistesnį už bet ką, kas buvo tam sapne. Jis kasdieną vis kur nors dingdavo. Vėliau, prieš pabundant paaiškėjo, kad toks vyras jį nusiviliodavo į miestą, nes šuo vos išgirdęs dainą "šokim šokime plokim plokime ir dainuokim po du" sekdavo paskui bet kur. Gaila, neprisimenu, dėl ko tiksliai tą šunį nuviliodavo.

Nemanau, kad toks sapnas galėtų ką nors reikšti be to, kad mano stogas jau labai nuvažiavęs. ir kad reikia poilsio, kurio negausiu :)

Žinokit, atrodo, vakar baigiau pirmą kursą. Prieš paskutinį egzą dar galvojau, kad visai reikėtų brūkštelt ką nors apie tuos metus universitete, po egzo buvau per ne lyg susierzinusi, kad rašyčiau objektyviai, o išsimiegojus... Nieko apie tą universitetą girdėt iki rugsėjo nenoriu.

Viskas, studentiškos atostogos prasidėjo, laukia sąrašas degančių darbų ir dar tas anas. Vasara juk!

Ell'os Fitzgerald visada malonu pasiklausyti, o ką jau kalbėti apie jos duetus su Sinatra. O ši daina visiškai mano šiandienos nuotykius, nuotaikas ir viską viską atspindi.

Tiek visko sutilpo į vieną penktadienį, kad net prasisklaidė visą savaitę ramybės nedavęs susierzinimas ir lengvas piktumas. Jei tokie visi penktadieniai, tryliktos dienos, tai lai daugiau jų būna, nes veža ir veža taip realiai, kad net jėė.

Senstu, nes tranzuoju nebe todėl, kad labai pinigo trūktų ar ką, bet todėl, kad taip komfortabiliau, greičiau ir smagiau. Bet šiandien pasitikrinau, ar dar nepraradus įgūdžių, tai viskas tvarkoje. Buvau atsiradus šiandien Paluknio aerodrome trumpam, tai grįžimui namo susitranzavau per 4 minutes maždaug. 5 minučių limitas tam keliui neviršytas.

Kad jau rašau padrikai, tai mintis deranti ir prie dainos ir prie tranzavimo. Galiu apsimest, kad negirdžiu, kai žmogus šnekėdamas savo kalboje vartoja daugiau keiksmažodžių nei normalių žodžių, dar galiu pakentėt, kai šalia rūko, smarkiai nezyzdama. Bet kai viskas kartu ir dar rūkoma neatidarius automobilio langų tai fui kaip šlykštu.

Gerai, kad su tokiais tipažais tenka susidurti tik retkarčiais. Nes tie, kuriuos jau galima ir asmenimis pavadinti, parveža namo su motoroleriu, prieš tai uždėję šalmą ant galvos, veždami mašina pastato ledų, o troleibuse užleidžia vietą.

Nežinau, kaip jūsų, bet mano tai gyvenimas gerėja. Ir pasirodo, dėl to ne visada reikia smarkiai stengtis, nes atsiranda, kas už tave pasistengia.

Neįprask, Jore. Nieko gero iš tokio išlepimo.

(cookiemag.com)

Norėčiau ir dabar tokio kambario. Supynės gerai nuima stresą. Tam tinkle vartytis su konspektais irgi būtų jė. Stalas su kėdutėm ganėtinai per maži, bet intelektualiai arbatai labai tiktų. Skaitant knygą tokią, kokią dabar skaitau. Dar norėčiau tokios sienos, kokią turėjau vaikystėje - skirtos paišymui. Viską ko nesuprantu nusipieščiau ir gal imčiau suprast. Bet mieliau būtų per vidurį, virš lentynos išpeckiot saulę, tada porą tokių debesėlių, kaip pro langą matosi, žemiau mišką su didele žemuogių pieva ir nendrėta upelio pakrante.

Man jau važiuoja stogas, bet savotiškai malonu nesistengt jo sulaikyti.

Džiaugėmės artėjančia tautine stovykla šį sykį ten, kur po 32 dienų daugiau mažiau lygiai šiuo dienos metu ims iš autobusų byrėti krūva tokių su kuprinėm, fainų ir ne tik, kad iš visos Lietuvos, bet, atrodo, ir iš viso pasaulio. Kolkas trūksta tik Pietų Amerikos atstovų ir kelių pingvinų. Ta puiki vieta - Dūburio ežero sala Zarasų rajone.

Ten visa relaksacija vyksta taip. Atvažiuoji, numeti batus į tolimiausią kampą, prisėdi prie laužiuko/ ežeraičio/ šiaip kokios pievutės ir nieko daugiau nebereikia. Tikrai įpatinga tos vietos aura.. Gal pirmą sykį kai prieš kelis metus ten buvau, per ne lyg pablaška buvau, kad nepajutau, arba tiesiog nesuvokiau, kame kampas. Puikiai atsijungi ten nuo visų nemalonių miesto atributų. Vakar grįžus namo, tik įsijungiau kompą, pasitikrinau paštus ir viskas - niekaip nekilo rankos lysti prie šito aparato. Taip dar norėjosi su gera knyga išsitiesti kur ant žolytės. Dabar irgi norėtųsi, bet reikia bandyti per tas 32 dienas kiek įmanoma daugiau gerų dalykų nuveikti, plius dar ir sesijos nepamiršt kaip nors.

Jau labai noriu visai vasarai pabėgti kur nors iš miesto. Kaip anksčiau būdavo - prasideda birželis ir iki rugsėjo namo grįžti tik kas savaitę ar kelias kuprinės persikrauti, išsiskalbti ir pasižiūrėti, ar mieste vis dar taip pat nesmagu. Tikrai teisybę sakėt, kad jau užaugau?? Nes labai nenoriu dar tikėt tuo. dar man reikia metelius kitus po pievas palakstyt, drugelius pagaudyt, žolėse pasivartyt debesis ganant ir tada gal nuo gryno oro ir užaugčiau.

Nes kaip žmogui augti, kai išmetamosios dujos ir troleibusų ūžimas smegenis spaudžia?

Klausydamasi visų pasakojimų, apie atmosferą, tvyrojusią Lietuvoje 88 metų vasarą,  vis bandau įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti. Viso to nemačius, tai padaryti sunkoka, bet man atrodo, kad oras turėjo būti prisisunkęs pokyčių laukimo, entuziazmo, jaudulio, vieningumo, kažko panašaus į paslaptingumą. Man šitie įvykiai - kažkokie labai mistiški, bet kartu tuo ir viliojantys. Gal dėl to, kad vis dar neišaugau iš maištingo amžiaus, o gal dėl to, kad mokykloje mums nelabai ką pasakojo apie Sąjūdį. Akcentavo vasario 16tą, kovo 11tą, sausio 13tą, šiek tiek daugiau apie Baltijos kelią šnekėdavom, bet būtent Sąjūdžio pradžia kažkaip labai prašokama būdavo..

Užtat mama vis papasakoja, kad nors ir labai norėdavo eiti į visus Sąjūdžio renginius, negalėdavo to daryti, nes reikėjo mane daboti. Tad palikdavo mane balkone ar kur miegoti, o pati sėdėdavo prilipus prie radijo ar televizoriaus. Bet kai nuo pirmų dienų gyvenimą gadinau :)

Bet šiaip norisi tikėti, kad buvimas kūdikiu tokiais įdomiais metais paliko kažkokį pėdsaką sąmonėje. Ir nors daugelis dalykų šiandieninėje Lietuvoje kelia nerimą, labai tikiu, kad mes, jaunuoliai ir jaunuolės užaugę daugiau mažiau Nepriklausomybės laikais, jei dar truputį pakentėsim trindami universitetų suolus, bandydami kažką naudingo išmokti ir pasidaryti gudriais žmonėmis, esam būtent tie, kurie gali laba viską pakeisti.

Gal ir gerai, kad neprisimenam, nežinom daugelio dalykų vykusių iki mums pradedant mąstyti ir suvokti aplinką - turim mažiau traumų, mažiau  praeities atributų, kurie  trukdo į pasaulį žvelgti naujai  ir kurti savą istoriją.  Tik kartais trūksta kelio ženklų, padedančių nekartoti kitų klaidų ir  parodančių geriausią kelią.

Šiaip ar taip, šiandien yra kuo džiaugtis. Džiaukimės ;)

Atrodo išsivadavau iš paskutiniu metu atsirasdavusios letargo būsenos, kai sėdi pusę nakties, žiūri į kuprinę ir bandai minčių jėga priversti ją susikrauti daiktus pačią. Dabar vėl grįžo gebėjimas procesą sutrumpint iki mažai minučių. TIk niekaip neapsisprendžiu, kokią pasaką ryt skaitysim prieš miegus. Mikė Pūkuotukas gerai, bet, kad stora knyga ir šiaip jau pabodo. V. V. Landsbergio pasakas vaikės mintinai moka, nes namuos kolekcijas kaupia. Mažasis Princas ir jo lapės, rožės ir baobabai? Vasarą, kai reikėjo paprotint viena tema jas, skaitėm šitą. Va, kas daros, kai laisvalaikiu visokias Livonijos kronikas skaitinėju - kambary beveik neliko nerimtų knygų. Žiū, turiu lietuvių liaudies pasakas su dainuojamaisiais intarpais. Jos visiškai turbinės. "Ežerą išgėriau, bala užsigėriau, bet vistiek noriu gert". Puikių ten pasakų yra, bet nebus laiko atsirinkinėti ką nors dailaus. Kiplingo istorijas apie Mauglį ir be knygos gera prisimenu, bet jau irgi į archyvą reikia šitą dėti.

Krizė - apkirmijau, apsamanojau ir nebesugalvoju naujų pasakų variantų. Reiks eiti pračekinti sesės lentynas. Kažin, kiek šiuolaikiniai vaikai skaito tokius autorius kaip Proisleris? Aš nerealiai mėgdavau jo istorijas apie Raganiukę, Vandenį, Vaiduokliuką.. Plėšikas Hocenplocas man atrodo irgi jo yra.

Turiu įtarimą, kad daraus labai subrendyla, jei nebesugalvoju tokių paprastų dalykų. Dar atrodo šiek tiek pamenu save devynerių, bet jau sunkokokai. Man rods, tada labai gerai skaitės Astrida Lindgren. Rasmusas klajūnas kažkaip visai į temą atrodo. Nors tiek Padaužų kaimo vaikus, tiek Mijo mano Mijo galėčiau pritempti iki ten kur man reikia. Reikės daryti drum drum drumbacelę aiškiai.

Ir nevalia išvažiuoti be šikniuko, matės ir kelių valandų miego. Nes kaip pradėsi vasarą, tokią ją ir turėsi ;)

Dar dėl tų pasakų nelemtų. Reikia atrast istoriją apie tai, kad labai gerai yra dalintis, iš pradžių pagalvot apie kitus tik po to apie save, daryti gerus darbus ir t. t. Jei kas turit užslėpę atmintį kokią tokią labai gerą, tai pasidalinkit, ką? :)

Sumušiau asmeninius nemiegojimo ir galbūt miegojimo rekordus. Atsiskaičiau didžiąją dalį siaubų, per savaitgalį galvoju pribaigt likusius ir pradėt rimtąją sesijos dalį - kitą savaitę laukia du egzaminai ir abu tokie ne kažką.

Po keleto valandų išvažiuoju gamton padirbėti, tik į naudą turėtų būti toks pokytis.

Antradienį sapnavau įdomų sapną, vėliau vidury dienos jį prisiminiau ir nuo to laiko, kaip su plyta per galvą gavus jaučiuos. Net nemoku apibūdint to jausmo, bet iš gerųjų jis.

Išvis šią savaitę esu lyg tokia lengvai psichine iš kitos planetos.

Jei šeštadienį gautumėt pakvietimą dalyvaut kosmoso programoje ir metams išskrist į Mėnulį? Pažiūrėt kaip ten gyvenasi ir viską ten.. Jamtumėt? Aš tai jaučiu, kad man būtent kažko tokio dabar reikia

Dabar nebesugebu perlipt per save ir paprašyti kieno nors pagalbos, net kai labai gerai suvokiu, kad žmogus tikrai su malonumu sutiktų ir jam tai padaryti užtruktų kelis kartus trumpiau nei man. Tiesiog mano naivus protas neišneša, kad yra įmanoma galimybė kažkieno kito padarytą, kad ir labai mažą, nunešti į universitetą ir pristatyti kaip savo.

Visiškai susibalamutinau, nes nebežinau, gerai aš čia, blogai galvoju ar kaip nors dar kitaip. Džiugu bent tiek, kad visą savaitę verstos dirbti smegenys pagaliau pajuto grėsmę ir pačios persijungė į sesijos rėžimą. Šaunuolės.

beje, geras laikas - 3:33 :)

Taip, nemyliu maximos, taip, stengiuosi kaip įmanoma rečiau joje pirkti, ne, netikiu, kad ji pažaliavo.

Prieš porą mėnesių su draugais juokėmės, kad maximoje "jau kvepia pavasariu". Va ir prikvepėjo. Mano tėvai, kaip tvarkingai kasdien šeimos šaldytuvą papildantys maximos produkcija, štai kokį pakelį parsinešė. Ne bet kas jo viduje. Baziliko sėklos. Puikus prieskonis, ypač prie makaronų tinka ir tikrai smagu bus jį auginti virtuvėje ant palangės - tik reikia pagardint vakarienę - nusiskini ir turi gardumyną.

Bet maxima einanti iš vien su gamta? Bandžiau paklausinėt mamos apie ką čia visa jų akcija sukasi. Pasirodo jie ir naujus, plastikinius maišelius ėmė (ims?) gaminti. Plastikas ypatingas - suyrantis per du metus ir nieko po savęs nepaliekantis.

Gražuuu. O kažin, kiek žalumo yra optimos produktų gamyboje? Ok, salotas pasenusias perplauna ir vistiek parduoda, tai su maisto atliekom susitvarko. Kodėl, pavyzdžiui, maximos sunkvežimiai, kas dieną riedantys per visą Lietuvą, kad išvežiotų produkciją po parduotuves, negalėtų pradėt naudoti ekologiško kuro? Arba, galėtų maxima tapti pagrindine Žemės valandos Lietuvoje organizatore ir remėja. Pavyzdžių galima sugalvoti daug.. Esmė ta, kad man labai atrodo, kad čia tik gražus įpakavimas, norint įtikint pirkėjus, kad maxima gera. O vidus? Kam gi tas vidus įdomus, kai išorė žalia :)

Nežinau, nežinau... aš gal skeptikė per didelė, bet netikiu ir viskas.

Tuo tarpu aš prisiminiau savo patogųjį būdą, kaip vietoj keturių arbatinuko kaitimų apsieiti su vienu - užsiverdu daugiau vandens bei susipilu jį i termosiuką. Nereikia gaišti laiko vaikštant iki virtuvės virt vandens savo gelbėtojai matei, o ir elektros gal kažkiek sutaupau. Va, aš irgi faina. Žalia :)

Nuo paskutinio karto, kai buvau užsidegusi ryžtu efektyviai naudoti savo laiką, šiek tiek pažengiau į priekį. Anksčiau dienotvarkėse nelikdavo laiko jokiam poilsiui ar šiaip smagybėms, o dabar įvaldžiau atsipūtimo sistemą - darbai iki šešių, daugiausiai septynių vakaro, plius kelios pertraukėlės poilsiui, tada vakarojimas (t.y. laikas šeimai, draugams ir kitai relaksacijai) ir jei ko nespėčiau nuveikti per dieną, tam laiko yra aplink vidurnaktį. Visgi nakčia mano darbingumas padidėja. Dar sugalvojau, kad reikia kuo labiau vengti mokymosi bei darbų darymosi namų aplinkoje - gi žinau, kuo tai baigiasi. Filmų žiūrėjimais, skaipo pievomis ir kitu laiko stūmimu. Sėdint universitete, coffee inn'e ir panašiose vietose, kažkaip norisi viską greičiau padaryti ir, o stebukle - gaunasi taip :)  Tai čia planas, kaip susidoroti su įsibėgėjančia sesija.

Dar šiandien atsiverčiau papildyti savo "tolimųjų" planų sąrašėlį. Vėliau perversiu jį, nes įtariu, kad atsirado pora punktų, kur galiu padėti pliusiuką, bet pagaliau susivokiau, ko šiam sąrašėliui trūksta. Skaičiau, klausiausi, galų gale kitiems pasakojau ir kitose veiklose praktiškai įgyvendinau, kad kiekvienas tikslas, uždavinys turi turėti savo atlikimo datą. Netgi planuojant visokius projektukus, būnu didžiausia zyzla, vis primenanti, kad reikia nusistatyti laiko rėmus. Tik kažkodėl savam gyvenime to nesugebu (iki šiol nesugebėjau) pritaikyti. Taigi, taram param, skelbiu sau iššūkį. Bandysiu peržvelgt visus savo norus noružėlius ir sudėlioti jiems įgyvendinimo datas.

Labai įdomu paeksperimentuoti ir pažiūrėti, ar pasiseks bent dalį tikslų įgyvendint laiku, ar sugebėsiu dabar juos protingai įvertinti ir pažymėt laiko juostoje, bet kartu ir baisoka. Bijau, kad taip dar labiau įsistatysiu į rėmus ir galiu prarasti lankstumą. Pažįstu save neblogai ir žinau, kad kartais taip sudedu visas jėgas į vieno tikslo siekimą, kad net nesusimąstau, ar man vis dar to reikia, ir ar tikrai to reikia būtent dabar. Galų gale, praleidžiu kai kurias, žymiai geresnes galimybes.

Painus dalykas tas gyvenimo dėliojimasis, bet mąstau, kad dabar pasukus galvą, vėliau tik padėkosiu sau. O po penkių metų galėsiu papasakoti, ar esu tuo, kuo dabar galvoju, kad būsiu.

Labai suglumau, kai išlekiau senamiestin ir kelią pradėjo blokuoti turistai. Prabuvus kelias dienas miške dideli žmonių kiekiai - ne kažką... Įsivaizdavau, kad bent Vokiečių gatvė iš toli turi skambėti, bet neskambėjo :) Už tat prie Prancūzparkio vienas vyrasas toks labai neprastai bliuziuką varė ir toliau, jau prie italų kultūros centro, porelė kažkokia smagiai dainavo. Tik jau kai susirinkus kompaniją ėjau tuo pačiu keliu atgal, mergaitė buvo sprėjus gerokai pakimti. Matyt balsui nepatiko tas trumpas lietutis.

Nelabai ką spėjom pamatyti. Kaip prisėdom prie salamos laukti Suicide DJs, taip ir likom ten. Buvom trumpam iki prezidentūros suvaikščioję, bet negalėčiau pasakyti, ko ten ieškojome - vistiek neradom. Sucide'ai varė puikiai, tik labai suerzino prisikabinęs alkocholokas. Pasakojo jis mums kaip čia skuba į susitikimą prie maximos, aiškino kažką... Galiausiai bernai kažkaip juo atsikratė, bet tikrai jau buvo tapę nebejuokinga. Ir praklausėm "Neturiu klausooos" pabaigą.

Po visų pasišlaistymų parkeliais kiemeliais, kibinų vidurių mėtymų pakampėse (nelaimingas atsitikimas), ėmėm ir atsiradom pas mane. Improvizuoti makaronai buvo kažkas Toookio. Dar ir iš kaimo gryžtantiems tėvams atskirai pagaminom (t.y. patikėjom šitą misiją Mikiui) ir jau kurie nespėjo pabėgti turėjo klausytis mamos paskaitos apie sodininkystę :D Aš jau privargus buvau, tad viskas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Pamenu tik diskusiją apie žoliapjoves.

Dar ir naktinė visiškų šizų dalis buvo, kai ne kai kurie asmenai liko nakvoti pas mane, bet ten jau kita istorija.

Apie gatvės muzikos dieną dar. Visiškai puiki pati idėja yra, iškart matosi, kad miestas atgijęs (nors ką žinau - savaitgaliais retai Vilniuje būnu) ir jaučiasi tokia geroji aura. Kitamet reikės rimtai pasiruošti ir bandyt pagaliau sudalyvauti. Nors dabar ir su pasiruošimu gerklytės ir kiti džiaugsmai nebūtų leidę gėriais pasidalinti. Bet šiaip tai kūl labai. Norėčiau, kad Vilniuje taip kas dieną būtų.

Atrodo juokinga, kad po pustrečios dienos miške sunkoka susivokti - juk čia beveik niekas. Bet taip yra. Jau ketvirtadienį reikėdavo gerokai pamąstyti norint sugalvoti, kokia savaitės diena. Su orientavimusi laike irgi ne kas - buvo akimirkų, kai tarp valandos ir dešimties minučių buvo galima dėti lygybės ženklą. Jau senokai nebuvau pasiekus ir tos fazės, kai su tavimi šneka, viską girdi, bet tai ir telieka garsais - nė velnio nesupranti tų žodžių prasmės.

Be tų tobulumų, kurie tam ir yra tobuli, kad liktų nepapasakoti, buvo labai smagu išlysti į viešumą rikiuočių metu pasižmonėti. Labai didžiuojuosi savosiomis mergičkomis, kurios, nors amžium visiškos mažulės yra, varė kaip reikalas. Aišku, čia paskutinių dviejų pirmadienių mūsų tikslingo "parinimo" rezultatas, nu bet buvo nerealu girdėti, kaip jos drąsiai varo rikiuotėn ir dar puikiau raportuoja. Ypač jų paskutinis šūkis "lyja kaip iš mažų kibirėlių" sužavėjo. Aišku, sunku apsakyti, kaip žiauru girdėti tuos "kodėl tu taip mažai su mumis būni", bet kartu ir labai smagu, kad kažkas dar pasigenda ir nori papasakoti, kaip sekasi.

Čia išvis yra tas vienas geriausių dalykų, kai matai, kaip auga vaikai. Su Elena dar prisiminėm, kaip Indrė pernai verkė, kad nori namo ir galiausiai tėvai ją išsivežė. Šiemet jau jai visi septyneri, ir sesė pas skautes yra, tai uch, kokia atsipūtusi mergička. Viskas jai gerai, laiminga varinėja, tūsinasi kaip reikalas. Teda irgi per žiemą išaugo iš savo pomėgio įsikabinti į koją ir vilktis iš paskos. Dabar tik į ranką įsikibo ir niekaip nepaleido. Galiausiai Akvilė ją laikė, o aš bėgau nuo jos :D Jei jau apie vilkų gyvenimą, tai dar vienas jaukumas buvo su Džiugu, kai užklausiau, ko jis toks liūdnas vaikštinėja, o tas atsakė, kad nori verkti. Taip jaukiai jaukiai. Per tas dienas supratau, kad net atidavus vilkes vadovams, kuriais labai pasitikiu, vistiek negaliu negalvoti kaip joms sekas, ar viskas gerai i neišeina nenorėt šiek tiek pabėgti pas jas ir pasibūti.

Su orskautėm biškį blogiau. Aš ir šiaip ne visada spėju joms dėmesio skirti, o dabar išvis.. Bendravom tiek, kiek kur nors kelyje susitikdavom. škias "labas, kaip jums sekas" ir viskas. Gerai, kad buvo Vainius, kuris man vis papasakodavo apie jas. Bet iš tų papasakojimų atrodo, kad ir jos visai gerai varė.

Šaika baigia susirinkti po vienu stogu. Čia savaitgalio kosmosas didžiausias. Ypač Ramos siurprizėlis mažytis. Džiaugsmas liejas per kraštus.

Po tokio smagumyno neišvengiamai reikia dar vieno savaitgalio. Labai negražu, bet aiškiai net su geriausiais norais nepavyks aktyviai sudalyvauti gatvės muzikoje. Gerklytę sopa, galvoje kosmosiukas ir norisi tik apsitvarkyti namus, pasidaryti ką nors labai skanaus pietums ir pradėti antrąjį savaitgalį su tais pačiais, su kuriais užbaigėm pirmąjį. Galbūt nueiti pasižvalgyti į muzikontus ar ką..

Svarbiausia - gerti daug daug arbatos su citrina ir medum.

Šitą dainą tikrai dainuosim. gal ne taip kūliškai, bet mes irgi gerai varom

O bitlai miške nelabai klausosi, bet vistiek mėgstu juos. Tad čia tiems, kas tupės mieste

Gulija baleba, semilja semilja South Afrika

Soooo šalošaaa..

Žinokit nerealiai mėgstu savaitgalius miškuose. Jūs irgi mėkit. Apsimoka

Nesugalvoju, kaip turėtų būti. Ar šitie netyčiniai pakeliavimai nutinka, nes sapnuoju visokius važiavimus, ar yra atvirkščiai - tiek visur maluosi, kad net sapnuoju keliones. Šiaip ar taip, vėl sapnuoju kosmosus, kurie stebina savo realumu. Lygiai prieš savaitę, iš penktadienio į šeštadienį sapnavau, kad turim traukiniu važiuoti į Kupiškį, bet ryte anksti kėliaus, tad taip ir nesužinojau, kurių galų man ten reikėjo trenktis. Šiąnakt kažkur vėl važiavau. Iš pradžių mėlynąja oreivių tararaika, o vėliau ji transforavosi į kažkokį didelį autobusą su daug žmonių.

Kažkoks tudiš piip čia su tais sapnais. Diena prasideda nuo suglumimo, nes arba atsibundu dar aiškiai prisimindama sapną, arba dar kosmonautiškiau būna, kai, pavyzdžiui, valantis dantis galvoje iškyla koks keistas vaizdas ir suvokiu, kad jį sapnavau. Ir pradedi tada galvoje viską atgaminti ir nu visiška keistuma gaunas..

Man labiau patinka tokie sapnai, kurių neprisimenu, bet iš to, kad atsibundu su šypsena ir nerealiai gera nuotaika, žinau, kad buvo kažkas labai gražaus. Tada paprastai ir visa diena smagi būna.

Jau rašiau metų pradžioje, apie savo sapnų įdomybes. Niekaip neapsisprendžiu, ar reikėtų į juos imti žiūrėti bent kiek rimtai, ar verčiau tiesiog nekreipti dėmesio.. Kai tik pagalvoju, kad gal beprasmiai jie, prisimenu, kad mama tris kartus savo gyvenime sapnavo žuvį ir po kiekvieno sapno sužinodavo, kad laukiasi :)

Pamenu, vienete susikūriau profilį, kai išėjau iš choro ir nebuvo kaip kitaip su chebryte palaikyti ryšius. Dabar tik pagalvoju, kad jau gal reikėtų trint lauk, vis jo dėka randa mane kas nors senai bematytas. Sunkoka tik prisimint tokį ir karts nuo karto apsilankyti.

O kartu su Agoros prisiminimais liko ir account'as facebook'e. Mat pagal gudrią org. kom.  idėją, turėtume tenai palaikyti ryšį su kitais dalyviais. Tai tikrai gudru, žinokit. Gerai laikosi tie ryšiai kolkas :)

Šiandien įžvelgiau, kad man, kaip nuolat pametinėjančiai kontaktus, užblokuojančiai telefonus ir pamirštančiai tik kartą matytų žmonių vardus, socialiniai tinklai yra puikus išradimas.

Beje, jei jau apie ryšį, tai po turbūt mėnesio naudojimosi beveik neplatintu numeriu, atsiblokavau savo telefono sim kortelę. ir ta proga vėl pamiršau el. bankininkystės slaptažodį :D Žioplumą tik giljotina išgydo.

Šeštadienį Kaune visą dieną smaginomės vardan to, kad po 82 dienų startuosiantis Legendos tęsinys būtų kuo sklandesnis ir nuostabesnis. Vėl pasikroviau motyvacijos kurios turėtų užtekti iki birželio mėnesio posėdžio. Kol kas esu įsitikinus, kad viskas bus labai super duper kūl nerealiai. Tikiuosi, šią savaitę pasirodysiantys šmm ir jrd konkursų rezultatai nenusodins optimizmo.

Mano penktadienio ir pusės šeštadienio trauma buvo mintis, kad teks apsieiti be apsilankymo miške. Ir ką? Ač Gretai didelis, kad labai greitai mane įkalbėjo po šeštadieninio posėdžio lėkt Aukštadvarin. Po turbūt keturių metų pertraukos antrą kartą gyvenime apsilankiau pas skaistiečius. Puikią relaksaciją žinokit apturėjau su pasidainavimais prie laužo, murzinimusi gaminant tortą ir visokiais dar ten bonusais. Pajutau, kad žiema paliko savo pėdsakus - tik truputį pasišvaiščiau kirvuku ir jau suskaudo nugarą. tai pensininkė :D Bet gerai, jau apšilau ir pasirengiau smagumui po dviejų savaičių bražuolėje.

Sekmadienį krizutė užpuolė, kai reikėjo keltis ir bandyti 10tos valandos parsirasti Kaunan. Augis pametėjo iki Vievio, o ten žlugo mano mintis, kad autobusai į Kauną, kaip ir iš Vilniaus ten važiuoja kas 20 min. Gal taip ir yra, bet esmė ta, kad važiuoja tik pro Vievį ir ten nestoja. Man pasisekė, kad ne už ilgo buvo autobusas į Šakius pro Kauną. Labai bijojau jo nepramiegot ir vos taip neatsitiko, bet galų gale tikslą beveik valanda vėluodama pasiekiau. Išsijuokė iš mano minties, kad posėdžius tokiu oru reikia daryti gamtoje, stovyklose, bet nieko. Aš dar užaugsiu ir padarysiu tvarką :D Juk taip fee sedėt ir vaidint rimtus, kai už lango saulutė ridinėjas!

Labai dar norisi pasigirt, ką gavau, bet prigrasino Rasa, kad jei girsiuosi, atims :D Tad dar savaitę pakentėsiu ir tada jau maivysiuos.

Labai jau noriu vasaros...

Penktadienį rašiau, kad nejaukios man didelės liūtys. Bet šiandienos lietutis mane užvežė. Pagaliau pakeičiau mp3 grotuve besisukusius BBC podkastus skirtus anglų kalbai lavinti į muziką. Tiesiog muziką. Prašvaiščiau krūvą valandų besimaldama po miestą. Kad toks oras pavirstų jaukiu reikia trijų dalykų - kapišono, prie nuotaikos pritaikytos muzikos ausyse ir kelių litų kišenėje, kad visai užšalus būtų galima kur nors šiltai įlįsti išgert karšto gėrimuko ir paskaitinėti knygą. Tęsiu savo domėjimąsi senovės civilizacijomis ir dabar kremtu knygą apie etruskus.

Smagiausiam, kad pagaliau išsimiegojau! Jau taip neprisiminiau tokio džiugesio, kad buvau beįsikalbanti sau, jog ir gimiau neišsimiegojus, tad viskas čia normaliai. Bet OLĖ - įtikinau save, kad po vakarykščio kraujo davimo esu nusipelnius snaudimą makroekonomikos paskaitoje iškeisti į miegą lovytėje :)

Kad viskas nebūtų puiku, mano svajonė šį savaitgalį pastovyklauti neišsipildys - nusimato eilinis posėdžių savaitgalis Kaune. Nieko, dar dvi savaitės ir atsigriebsiu už visą popierizmų sezoną!