GERAS! apipavidalinimas superinis. pats jewel case yra ne šiaip koks nususėlis, o SUPER JEWEL BOX! kietos (ir trapios) plastmasės, kaip pirmieji DVD įdėklai.

o jau knygelės gražumėlis. visi puslapiai nuo pirmo iki priešpaskutinio - prakirpti. grabelio formos skylutės, o paskutiniame puslapyje - ir pats grabelis. tos grabelinės skylės iškarpytos taip nelygiai, kad atrodytų, jog baltas karstelis yra giliai.

sukišau į tuos prakarpymus pirštus. patogumas neišpasakytas, nešiesi knygelę ir esi tikras, kad nepamesi, o ji dar ir atversta.

ai, beliko patį cd pagirti. nu geras. metallica juk :)

Panašiai dabar yra ir man. Su darbu - grūzas. Aš puikiai suprantu, kad griūva iliuzija apie mano apdainuotąjį mėgstamą darbą, kad tikriausiai greitai liksiu be jo, bet vistiek sėdžiu dantimis įsikibusi į savo stalą ir kėdutę, apsikabinus savo apdaužytą dell ir kažką dirbu. O penktadienį atsisakiau pasiūlyto darbo. Ne stebuklas ten būtų buvęs, bet vis garantuotos pajamos, daugmaž normalios pareigos, neblogi vadovai, galimybė po keletos mėnesių patapti smulkia valdininkėle.. Jau buvau besutinkanti, bet atsiverčiau senus pokalbius su kolegom, peržiūrėjau savo darytus dokumentus, AdWords kampanijas. Nežinau, ar dar kas sugeba susigraudinti žiūrėdamas į excelinį failą :)) aš sugebėjau. rezultatas - direktoriui taip ir nepasiryžau pasakyt, kad išeisiu, o štai potencialiems darbdaviams išdrįsau: "atleiskit už sugaištą laiką, ačiū už pasitikėjimą, bet neisiu".

Esu čia, ir būsiu tol, kol bent kiek pajėgsiu išsilaikyt. Aha, tikiuosi, kad vieną dieną viskas stebuklingai pasitaisys. Aha, žinau, kad turbūt nepasitaisys, arba jei pasitaisys, vistiek kažkada teks pasitraukti. Ir vistiek esu.

keista ir šiek tiek liūdna: per daugiau nei 3 metus smegenys kažkaip prasiplovė. anksčiau dėl darbo būdavo mažiausiai bėdų ir galvojimų - sunkiau susitvarkyt buvo su asmeniniu gyvenimu. dabar - atvirkščiai. matyt tiesiog neduota man gyvent ramiai :D

kągi. užteks šiai dienai plojimo. gal kada suprasiu, kodėl šiuo metu elgiuosi būtent taip: nelogiškai ir kvailai. tačiau šiai dienai esu savim beveik patenkinta.

beje, sveikinimai rudens proga. viva la depression :)

Supratau šįryt, kai išvedžiau į lauką Kuką ir sutikau vyriškį, kuris kasryt ateina pašerti kieme gyvenančių kačių. Vaikščiojo po kiemą ir nerimastingai šaukė katinus.

Apsidairiau. Aplink tyla. Tuščia. Nei vienos nėr. Nei viena netupi ant automobilių, kačiukai nesivarto ir nedūksta gėlynuose, prie dubenėlių, į kuriuos močiutės (na gerai, ir aš kartais) kasryt pripila maisto - irgi nieko.

Buvo gal 10 kačių. 4 suaugusios ir 6 kačiukai. Dar viena laukėsi. Juodai rudos, juodos, rainos. Vienas šviesiai rusvas kačiukas buvo su tamsiai rudomis akimis. Nebijojo nei žmonių, nei šunų - nieko. Neliko. Kažkas turbūt neapsikentė ir iškvietė gaudytojus.

Man tikrai labai dėl to gaila ir negera. Taip, puikiai žinau, kad valkataujantys gyviai nešioja ligas, veisiasi netrukdomi, skursta patys, kelia grėsmes visokias ir t.t.. Bet kai pripranti, kad aplink gulinėja krūvelė jau pažįstamų kačių, kai kas rytą sutinki juokingą pusamžį vyriškį su kostiumu ir portfeliu, iš kurio jis traukia kacams visokiausius skanėstus, o vieną rytą jų neberandi, kažko trūksta. O dar jei pagalvoji, kas tų varguolių katinų laukia... :/

Grįžus apglosčiau saviškius. Turbūt pasisekė jiems. Pašerti, mylimi ir išlepę. Tik kad laisvės negauna.

Beieškant kontaktų, akis užkliuvo už pažįstamos pavardės. Ir prisiminiau savo seną ilgametį "bičiulį" iš Floridos. Internetinė pažintis su tuo išprotėjusiu hipiu, po poros metų pametusiu galvą dėl religijos, prasidėjo pirmomis dienomis, kai prisėdau prie interneto ir susiradau kažkokį hipių chat'ą. Na ir ką. Užsikabliavau. Neaišku, kiek prakalbėta su tuo trenktyla buvo naktimis. Pradiskutuota apie knygas, rūkymą, mokyklas, prasimokyta anglų kalbos ir t.t. :) Kiek gaudavau barti nuo tėvų, nes tuo metu už internetą tekdavo mokėti ir Telekomui už dial-up minutes, ir Omniteliui už patį Internetą.

Viskas baigėsi tada, kai jis sėdo kaliūzėn už tai, kad išgasdino ir apmėtė akmenimis prostitutę. Jam mat susišvietė, kad ji kažkokia velnio apsėsta. Ką darysi. Dar bandėm nenutraukti bendravimo, jis per savo mamą paprašė mano namų adreso, rašė laišką, į kurį atrašiau, bet tuo metu ruošiausi išsikraustyti, o ir jį tuo metu perkėlė į kitą vietą. Po maždaug metų parašiau atvirutę jo mamai, bet ji sugrįžo. Vakar išsiaiškinau, kad ta mama išsikraustė gyventi į Texas'ą.

Žodžiu, kai tie laiškai sugrįžo, aš periodiškai vis atsiminus paieškodavau. Pasisekė rasti jo pavardę kažkokiame Tampa miesto teismelio įraše. Parašiau ten, klausdama koordinačių. Aišku, nieko nepešiau ir apsiraminau. Kodėl aš ieškojau? Nežinau. Tikrai nežinau.

Ir štai, Facebook :) iki šiol negaliu patikėt. sounds like success story, doesn't it. Beprotis mane irgi puikiai prisimena ir teigia, kad išėjęs iš belangės vis paieškodavo, bet aš juk buvau nebe VolkHan ir ne H2Ofall, o mildaster, pavardė mano per ilga, kad prapūstos smegenys ją prisimintų. Nieko nuostabaus, kad nerado :) Tai va, apsikeitėm nuotraukom, aprodėm, kaip kas gyvenam. abudu pasikeitę, aš sustorėjus, nusikirpus plaukus, tas dantį pametęs, su barzda ir amish stiliaus skrybėle, nusifotkinęs prie JAV vėliavos, o ant savo namelio užsirašęs "little israel". Nugi juokinga :)

Būtų visai happy end'as, bet vėl juokingas dalykas: tas beprotis vėl sėda kaliūzėn. štai šiandien eina į teismą, kur turbūt išgirs nuosprendį už namie rastas dvi uncijas kanapių. :D Negana to, jis teigia, kad nieku gyvu nesigins, kad jas laikė ir vartojo. mol nėra aukos, tai kur čia nusikaltimas? Jis tiki, kad "God inside me wants to get high. What can I do about it?". Skamba pamišėliškai? Taip ir yra.Tai štai: daviau aš jam savo adresą, sakė, parašys, jeigu uždarys iškart arba jeigu nebesusikalbėsim. Sako, kad daugiau 1 metų neteks sėdėt, o tada vėl galėsim naktimis pliurpt.

Labai miela žinot, kad anas sveikas (?) ir gyvas. Blykstelėjo, tarsi pasakęs, kad mano paauglystė, iš kurios, atrodo, niekaip negaliu išaugt, yra verta tiek laiko joje kapanotis.

Kaip tik praeitą savaitę tvarkiau savo buvusią spintelę Ukmergėj. Radau aplanką su krūva atspausdintų log'ų ir jo pasakojimų, laiškų ir t.t. Prisiminiau seną adatinį Epson'ą, kuris džergždavo spausdindamas ir varydavo visus iš proto. mano bičiulis irgi atsiuntė nuotrauką krūvos mano kažinkada rašytų apsakymų (beje, rašydavau lietuviškai, jis niekad neturėjo supratimo, apie ką jie:D ) Viską išsaugojo. Ir kasetę su mokyklos koncerto įrašu, kurią kažkada siunčiau. ir "draugystės juostelę" ant rankos, kurią nupyniau, atrodo, prieš kokį 100 metų (aš jo atsiųstą pamečiau).

Viskas eina ratu. ir dabar, atrodo, praėję metai grįžo su visa jėga ir linksmai trenkia man per petį, mol "milda, atsigręžk, viskas juk taip pat gerai kaip tada!".

Kaip kvaila tiek rašyt apie paauglystės vaiduoklį :)

This is unbelievable. I mean it.

Apleidau vargšą Kuką, su kuriuos labai retai kada iki miškų nuvažiuodavom su buliukų chebra padūkt; užleidau namus, kurių beveik netvarkiau visą tą laiką. Visas dėmesys - fulei. Ir ką.

Vokiečiai. Mano amžini favoritai gavo sidabrą. Net nežinau, ar čia džiaugtis, ar ne. Aišku, tikėjausi aukso, bet su tokiu žaidimu kokį jie demonstravo šiemet, atrodo, įvyko stebuklas, kad jie apskritai į finalą pateko. Iškrito praktiškai visos komandos, kurios man bent kažkiek patiko: pirma Čekija, paskui Olandija. Liūdnokai atrodė pusfinalis, kur vokiečiai vos vos įveikė Turkiją. Ispanai finale atrodė daug geriau. Kad ir kaip būčiau nusistačius prieš teatrališką pietietišką futbolą, kad ir kaip mėgčiau artojišką savo vokiečių žaidimą, tenka tai pripažint: jie buvo geresni visame kame.

Gaila, kad baigėsi. Tuščia kažikaip liko. Bet turiu pasigirti: šįkart jau nesėdėjau ant bordiuro ir neblioviau, kai maniškiai pralaimėjo. Aha, blioviau per world cup 2006, kai pusfinalyje paskutinėmis minutėmis italai paskerdė vokiečius. Užaugt baigiu, ar koks čia biesas vyksta.

Tingiu truputį nagrinėt ir aprašinėt Lahm'o elgesį finale, lįst į Lehmanno pasąmonę ir bandyt suprasti, dėl ko jis buvo ne vartuose, kai jam įkalė įvartį.

Šiaip ar taip. Jau laukiu kitų metų, kai vyks atrankinės varžybos į pasaulio čempą. Susilažinau su Gediminu iš viskio, kad Lietuva papuls :D neturiu kur dėt viskio turbūt, bet hemhem. reikia tikėti savais, kaipgi kitaip.

Ir šiaip. Atrodo, kad po šio maratono šiek tiek gali pasikoreguot mano asmeninis gyvenimas. ir jeigu taip, galėsiu dėkoti arba kaltinti rėkavimą ir pykčius su televizoriumi knaipėj Pas Rudolfą II :) kol kas viskas puiku. O kryžiuočiai turės laiko susikaupt ir pasiruošt pasaulio taurei. Deutschland Deutschland uber alles, kai sako :)

Kelionės idėja būtent per ilgąjį gegužės savaitgalį gimė tada, kai supratom, kad jei pasiimsim po 3 laisvas dienas, tai iš viso turėsim 10 laisvadienių. Taigi Sandra, Alė ir aš pasiprašėm paleidžiamos ir susiplanavom kelionėlę. Pasiskolinom visokių reikalingų daiktų: GPS siųstuvas TomTom, stogo bagažinė ir narvas Kapai buvo tai, ko mums reikėjo (labai aaaačiū visiems skolintojams:)). Dar aprengiau O.Pelėną klaikiais mėlynais užvalkalais. Išsiruošėm.

Balandžio 26, šeštadienis

Pirmyn!

Tiesą sakant, jau penktadienį iš vakaro nerimavau, miegot beveik negalėjau, o buvom sutarusios pajudėti paryčiais, apie 3 valandą. Paskui Sandra su Ale vis dėlto išdūmė į Kauną, kad paliktų savo mašinėlę, o aš apie 2:30 ryto pajudu iš Vilniaus. Susitinkame Kaune, užkišame stogo bagažinę daugybe daiktų daiktelių, ryšuliukų ir kitokių gėrybių. Džiaugiamės, tuo grabeliu ant stogo neišpasakytai. Makteliu Red Bull, įkvepiu oro ir lendam į Lenkiją.

Klajonės aplink Augustaw‘ą

Lenkija, žinoma, mus pasitinka labai svetingai. Įstringame kamštyje prie Augustaw‘o, nebeišmanom ką daryt. Po kelių nesėkmingų bandymų surasti aplinkinį kelią, spjaunam TomTomui į barzdą ir pasukam į žvyrkelį kairėn nuo įstrigusios kolonos mašinų. Aišku, patenkame į smėlingą miško keliuką, TomTomas už tai supyksta, rodo, kad mes esam ne kelyje, o tūsinamės kažkur pievose. Mes atkakliai laikomės savo, galų gale sustojame prie kažkokios kaimo turizmo sodybos, kur Alė sėkmingai susišneka su mėlynanosiu šeimininku. Pagaliau išlendame atgal į plentą prie Augustaw‘o. TomTomas nustoja pykti, mes nusiraminam.

Lenkijos keliai. O.Pelėno siurprizas

Pastebim, kad Lenkijos keliai tikrai pikti. Sunkvežimių dėkuidie, beveik nėra – savaitgaliais jie per Lenkiją nevažiuoja, tačiau važiuot neviršyjant leistino greičio – pakankamai sunku: už tavęs susikaupia eilė mašinų, nekantriai išvažiuojančių į vidurį kelio ir laukiančių progos aplenkti. Greitai pastebim, kad lėtapėdžiai vairuotojai kriuksi vienu ratu užvažiavę ant kelkraščio, kad skubantiems būtų lengviau aplenkti. Paseku jų pavyzdžiu. Paskui dar buvo Varšuva su savo kamščiais. Lenkija yra didelė problema. Didelė tiesiogine žodžio prasme.

Keistenybė: mano O.Pelėnas ima įtartinai mažai kuro: su stogo bagažine ir įjungta klimato kontrole, 100km jis ima apie 5 litrus dyzeliuko. Nelabai traukia tas 1.7 litro varikliuka, bet nelabai ir kuro reikalauja. Visai neblogas derinys.

Nakvynė Rojuje

Sugaištos prie Augustawo valandos mums atsirūgsta. Artėja vakaras, mes vis dar Lenkijoj, nors Čekijos siena jau visai visai čia pat. Temsta, atsiliekam nuo grafiko, pradedam nerimauti. Galų gale stabtelim prie viešbutuko kalneliuose skambiu pavadinimu: „Eden“. Malonūs ir mandagūs lenkučiai mus priima, nepamiršę įspėti, kad vakare čia vyks vakarėlis, dėl to gali būti triukšminga. Nuvargusios ir neišsimiegojusios sukramtom turbūt paskutinį iš Lietuvos atsivežtą maistą, vangiai maktelim brendžio, nusiprausiam ir gulamės miegoti. Gal ta muzika ir buvo tranki, bet nei viena jos negirdėjom :)

Balandžio 27, sekmadienis

Avareišn sitjueišn

Prabundam anksti ryte, žvalios ir išsimiegojusios, išsiruošiam į kelionę. Alė nupirkus puikų dalyką: mašininę spiralę vandeniui užvirinti. Kadangi iškeisti zlotai skirti kurui, o mes turim kavos pakeliuose, nusprendžiam užsivirinti vandens O.Pelėno salone. Viskas būtų gerai, jei spiralė nebūtų išsilydžius (tai buvo jokia problema, palyginus su kitais mūsų laukusiais nuotykiais). Taigi apvirinto vandens užtenka tik vienam puodeliui pusiau kavos. Dedam spiralę į šoną, susikraunam daiktus ir patraukiam toliau.

Juokiamės, nes Čekijos siena, pasirodo, buvo už maždaug 15km. Nedaug trūko, tačiau nesigailim likusios Lenkijoj. Edenas buvo tikrai svetingas. Pirmiausia pasiekiame Dvur Kralove miestelį, kuriame yra pirmoji mūsų aplankyti suplanuota vieta: ZOOLOGIJOS SODAS!

Dvur Kralove zoologijos sodas

Įspūdis didžiulis. Gyvūnai prižiūrėti, žalios žydinčios pievos skirtos ganytis zebrams, antilopėms, žirafoms ir kitiems kanopiniams, plėšrūnai sėdi ne mažuose narveliuose storomis grotomis kaip Kaune, o didžiuliuose narvuose už stiklo. Prajuokino du jauni šelmiški leopardai, kurie pamatė Kapą (oj, pamiršau pasakyti, kad į zoosodą galima vestis šuniukus) ir nusprendė ją susimedžiot. Strykt vienas, strykt kitas, abu per stiklą uostinėja vargšą kiauliuką, letenom krebždena. Kapa, aišku, tai suprato kaip įžeidimą ir pradėjo riaumoti, o į Kuką dvejetukas nelabai kreipė dėmesį – per mažas grobis turbūt.

Vedlio praradimas

Iki soties prisivaikščioję zoologijos sode, sėdam į mašiną ir patraukiam toliau. Pakeliui suprantam, kad TomTomas baigia išsikrauti, o mašininė rozetė sugedus. Tai reiškia, kad liekam be GPS įrangos ir be telefonų, nes įkroviklį turime tik mašininį. Turint galvoje tai, kad ruošiamės vykti į Prahą, sunerimstam, bet negi grįši į Lietuvą.

Kutna Hora grožybės

Nukeliaujam į Kutna Hora miestelį. Ten informacijos centre sugraibau lankstinuką apie lankytinas vietas. Didelį įspūdį paliko kaulų koplytėlė, kurioje visas interjeras, neišskiriant net šviestuvo, padarytas iš žmonių kaulų (maro aukų). Keistas jausmas žiūrėt į krūvas tvarkingai sudėliotų kaulelių ir kaukolių, sietynas, net žodžiai ir visoki bažnytiniai simboliai ant sienų iš dubens ir pirštų kaulelių. Sandra gerai pastebėjo, kad sveikas žmogus šitokio kūrinio negalėjo sugalvoti. Tačiau niekas nesiginčyjo, kad ten tikrai įdomu.

Keliaujam į kitą Kutna Hora galą, ten apžiūrime Barboros bažnyčios aplinką. Gražu. Man jau niežti rankos, kaip noriu į Prahą, taigi sėdam ir patraukiam link sostinės. Pakeliui nusiperkam žemėlapį, nes TomTom išsikrovęs ir nerodo jokių gyvybės ženklų.

Praha. Kaip suradome namus.

Pagaliau Praha. Tiesa, nelabai svetinga: įvažiavusios neturim žalio supratimo, kurioje miesto pusėje esam, nes gatvių pavadinimų smulkiame žemėlapyje nėra. Galų gale susigaudom ir suvokiam, kad reikia nusigauti į visai kitą miesto pusę. Viadukų, greitkelių ir siaurų gatvelių makalynė susuka smegenis, labai ilgai klaidžiojam, kol, prieš tai netyčia užvažiavusios į autobusų stoties teritoriją ir pasivažinėjusios tramvajaus bėgiais (dievuli, kaip baisu važiuot tramvajaus bėgiais!), patenkam į Troja rajonėlį, kur mūsų laukia (?) kempingas. Pa-ga-liau! Užeinam į kempingą, kuris interneto svetainėje skelbėsi priimantis lankytojus su šunimis, tik tam, kad sužinotume, kad su šunimis jie vis dėlto nepriima.

Prasinešam per visus Trojska gatvėj esančius kempingus ir nakvynės namus, kol randam kur apsistoti. Nelabai malonus šeimininkas išderina visus planus, nes trobelę nuomoja mažiausiai dviems naktims. Netenkame galimybės aplankyti Bohemijos Šveicariją su nuostabia gamta. Sumokame žymiai daugiau nei tikėjomės, bet pripažinkim, kad 1800Kč trims žmonėms ir 2 šunims už dvi nakvynes netoli Prahos centro nėra daug. Kadangi niekur nebeskubame, vakarą praleidžiame trobelėje gurkšnodamos alų ir plepėdamos. Su kažkokiu džiaugsmingu nerimu laukiu rytojaus. Galva svaigsta vien pagalvojus, kad aš vėl Prahoje.

Balandžio 28, pirmadienis

Prahos zoo

Prabundam ryte ir ruošiamės į zoologijos sodą. Jame taip pat galima vaikščioti su šunimis. Per 15 minučių pėsčiomis nukulniuojame iki jo, įžengiame ir... iš karto nueinam į priešingą pusę nei reikia. Patenkam į paukščių pusę, truputį nusiviliame, kad Dvur Kralove zoosodas buvo gražesnis ir geresnis. Žvėrys čia narvuose, kaip Kaune, įvairovė ne per didžiausia... Tačiau po kurio laiko, eidamos didelį ratą suprantam, kad pradėjom ne nuo ten. Sodas vis didėja ir gražėja, gorilų paviljonas – nerealus (ten Kapa suranda draugelį – prižiūrėtoją, kuris taip su ja bendrauja, kad pamiršta net savo pareigas stebėt įeinančius žmones). Tropikų paviljonas su milžiniškais fikusais, dirbtiniu lietučiu,paukščiais ir žuvimis, maloniai stebina vis labiau. Šiek tiek nusivylėm šaltakraujų paroda, bet užtat mielai stebėjom Afrikos dramblius žaidžiančius su rastais. Kapa nusikalė tiek, kad galiausiai atsisakė eiti. Kukas irgi buvo pavargęs, bet dar palyginti linksmai turseno šalia, stebėjo surikatas, kurios Dvur Kralove zoo taip noriai bendravo su šunėkais, o čia pasipūtusios užsiiminėjo savais reikalais. Dirbtinėj savanoj vaikštinėjo žirafos, zebrai, didžiosioms katėms atskirti dideli plotai po stiklu (valio, vėl nėra grotų!). Išėjom po maždaug 4 valandų supratusios, kad jeigu nori viską apžiūrėt neskubant, ten reikia praleisti vos ne visą dieną. Nutempėm šunėkus namo, užkandom vietinėj knaipėj ir išsiruošėm į mano šitaip lauktą Prahos senamiestį.

Prahos centras

Mane ten apėmęs jausmas – nenusakomas. Bijojau ir pagalvot, kaip iš šalies atrodo mano išsiviepęs iki ausų veidas. Kur bepasuku galvą – visur miela ir gera. Karlo tiltas dar neperpildytas turistų (sezono metu juk juo praktiškai neįmanoma praeiti). Ant jo, kaip visada, pilna prekeivių, gražiai groja žydų grupelė, o mes slenkom link Prezidentūros ir šv. Vito katedros. Net bliaut norisi, kaip viskas gerai. Pakeliui suryjam po porciją Zmrzlina‘os (ledų). Į Katedrą Sandra neina, paleidžia mus su Ale, o mes slampinėjam po vidų, apžiūrinėjam nuostabius vitražus, įspūdingą sakyklą, altorius. Valio – lankytojus jau leidžia užlipti į Katedros bokštą. Siauri sukti laipteliai viršun, viršun, kol uždususios atsiduriam taip aukštai, kad iš visų pusių matosi mano numylėto miesto toliai. Raudoni stogai, gatvės. Pridarom daug daug daug nuotraukų. Nuo bokšto aiškiai matosi žalvariniai gaidžiai ant Katedros stogų, puošyba. Vis galvoju, kiek žmonių ją statė ir kiek metų ją šitokią projektavo ir dailino. Nulipusios ir susitikusios su apačioj sėdinčia Sandra išvalkataujam toliau.

Didžiausias praradimas man – kad nesugebėjom rasti Auksinės gatvelės. Artėja vakaras, nuo laipiojimo į bokštą ir Prahos kalneliais apsunksta kojos, mes nusprendžiam prisėsti atsigerti alaus kokiame centro kabakėlyje. Norim susirasti nuošalią nepopuliarią neturistinę vietelę, bet nelabai sekasi. Vienoje gatvėje randam normalią knaipę, tačiau alus ten kainuoja 130Kč už bokalą. Tiek mokėti už alų Čekijoje yra net ne juokinga, o graudu. Nesisėdam ir negeriam ten, o šliaužiam toliau. Paieškos baigiasi nedidukame prekybos centre, kur nusiperkam keletą butelių alaus, nusigaunam iki upės ir skaniai juos išgeriam parūkydamos.

Šviesa kemperio gale

Grįžtant tramvajumi namo, Sandrai ir Alei gimsta puiki idėja: mūsų kempinge stovi keletas kemperių, tai kodėl gi nepaprašius tų turistų, kad įkrautų mūsų mieląjį gerąjį TomTomą ir bent vieną telefoną? Taip neverstume laukiančių tėvelių jaudintis ir galėtume lengvai išvažiuoti iš Prahos į Brno, juk TomTomas bent kurį laiką rodytų mums kelią. Kaip tarėm, taip ir padarėm: grįžusios paprašėm senukų vokiečių, jie mielai sutiko padėti. Susitarėm, kad už valandos grįšim, bet truputį užtrukom su vakariene toje pačioje knaipėje kaip ir per pietus, tai kai grįžom už pusantros valandos, diedukai jau miegojo. Kągi, bandysim ryte. Diena buvo pilna įspūdžių. Noras dar kažkur keliauti man dingęs, nes esu Prahoje. Kvaila kvaila mintis, juk dar laukia tiek įdomybių. Gulamės.

Balandžio 29, antradienis

Telefonui – taip. TomTom‘ui – ne.

Keliamės ankstybėje, laukiame, kol prabus mūsų geradariai vokiečiai. Pagaliau matome, kaip bobulė išveda savo šunį ir patraukiame tiesiai prie jų kemperio. Senukas atiduoda mums Alės telefoną ir TomTomėlį, bet pasirodo, mūsų vedlys dėl kažkokių priežasčių nepasikrovė. Nuotaika sugenda, imame žemėlapį ir ilgai jį nagrinėjame. Praha pakankamai didelė ir labai paini. Kempingo savininkas malasi aplinkui ir klausia, kada išvažiuosim. „Dar valandą“ – juk reikia rasti kažkokį maršrutą. Pagaliau Sandra nueina pas tą diedą, ir jis išaiškina. Sandros šturmanavimo dėka išvažiuoti pavyksta pakankamai lengvai. Atsisveikinam su Praha ir greitkeliu pilam Brno pusėn. Greitkelis bjaurokas, sunkvežimiai važiuoja bet kaip, nežiūri smulkių mašinėlių, keletą kartų priverčia nusikeikti.

Jihlava. TomTomo sugrįžimas.

Sėkmingai pasiekiame Jihlavą. Ten mūsų laukia dar vienas zoologijos sodas, bet prieš tai pamatom, kad šiame miestelyje nemažai autoservisų. Viename mums niekuo negali padėti, mat užsiima tik akumuliatoriais. O.Pelėno akumuliatoriui viskas gerai, taigi sėdam ir važiuojam toliau. Matom: servisas, bet lyg uždarytas. Šalia jo – automobilių dalių parduotuvėlė. Su Ale apsiginkluojam telefono ir TomTomuko įkrovikliais ir praveriam duris. Pardavėjas šypsosi, nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Pasikviečiam prie mašinos, aiškinam toliau. Tas nubėga į parduotuvę, atsineša kažkokį aparatą, atidaro kapotą, sako, su akumuliatorium viskas gerai! Tenka toliau aiškint ir rodyt, kas negerai. Prie mūsų pagalbininko prisijungia kažkoks jo pažįstamas, slampinėjęs aplinkui. Pagaliau jie supranta, kad sudegęs yra saugiklis (tas pardavėjo draugas aiškinosi maždaug taip: „auto is good? And this (rodo į rozetę) is scheibe?“ 5 minutės, ir viskas baigta. Negalim patikėti, kad žalia TomTomuko lemputė vėl šviečia! Truputį drebindamos kinkas dėl būsimos remonto kainos sekam pagalbininką į jo parduotuvėlę, kur jis išrašo sąskaitą... 73Kč. Maždaug 10 litų už puikią nuotaiką ir nerealų kelionės palengvinimą. Iki begalybės esam dėkingos gerajam pardavėjui ir jo draugui. Girdamos ir aiškindamos TomTomui, kaip jo pasiilgom ir koks jis geras, važiuojam į zoosodą.

Jihlavos zoo

Alė lieka mašinoje su šunimis, kurių į šį zoo neįleidžia. Su Sandra pasivaikštinėjam po mažytį, bet labai gražiai ir tvarkingai įrengtą sodelį, kur dominuoja įvairių rūšių katės. Roplių paviljonas ten labai smagus. Nors dauguma gyvačiukų ir driežų žinomi ir matyti (kukurūziniai žalčiai, sinalojkės, karališkos gyvatėlės ir t.t.), labai miela į juos žiūrėti tvarkinguose gražiuose terariumuose. Gaila, kad kengūroms lauke lakstyti, matyt, buvo per šalta, jos glaudėsi viduje, po stiklu. Užtat lemūrai kaip išprotėję karstėsi medyje specialiai jiems įrengtoje salelėje. Buvo keletas beždžionių, kurių viena sėdėjo prie pat stiklo, mąsliai žiūrėdama į vieną tašką.

Oazė B-)

Po zoologijos sodo skubame ieškoti kempingo, nes mūsų dar laukia netoli esantis Brno ir Hrad Špilberk pilis. TomTomas nurodo, kur turi būti kempingas, bet tas pokštininkas nuveda mus į vidurį laukų ir pasako „jūs pasiekėte savo kelionės tikslą“. Kadangi miegoti pievoje nenorim, traukiam į artimiausią miestelį, kur apsistojam keistame kempinge „Oaza“. Ten yra didžiulė pieva, kurioje vasarą, matyt, stovi palapinės ir kemperiai, senas malūnas, tarp medžių kaba hamakas. Augina triušius (vienas nulėpausis man labai patiko). Mes išsinuomojame trivietį kambarėlį su prieangiu-koridorium, dušu ir WC, išsirikuojam valgį ir gėrimus tame koridoriuje, įsikuriame ir patenkintos išlekiam į už maždaug 20km esantį Brno.

Brno.

Gražus gyvas ir miestas, bet jame ilgai neužsibūname, nes automobilį pastatėme abejotinoje rezervuotoje vietoje, o ir oras po truputį bjursta. Prieinu prie valiutos keityklos, klausiu, ar galėtų iškeisti mano litus į kronas, bet kai man už 200Lt pasiūlo 130Kč, apsigalvoju :) Lekiam iki šalia esančios Hrad Špilberk pilies. TomTomas mus užveda iki pat viršaus, sustojame prie įėjimo, pasivaikštome po didelį parką, pasigrožim vaizdais ir nutariam keliaut atgal į kempingą: temsta ir pradeda lynoti.

Kaip mes namų ieškojom

Staiga su siaubu suvokiam, kad nei viena neužsirašėm ir neprisimenam miestelio su mūsų laikinais namučiais, pavadinimo. Sandra ima TomTomą už ausų, suveda Oaza kempingo pavadinimą, jis sutinka mus ten nulydėti, tačiau jau visai tamsoj sustojam „pasiekusios kelionės tikslą“ prie kažkokio upelio visai kitame mieste. Tenka galvoti, ką toliau daryt. Pagaliau paprašom, kad mus nuvestų į tą patį lauką, kuriame atsidūrėme ieškodamos pirmojo kempingo, o nuo ten jau susirandame ir mūsų miestelį – Ostrovačice. Gavau konkrečią adrenalino dozę pusei vakaro, kurį praleidom gerdamos vyną ir pliurpdamos apie jau aplankytas vietas ir likusią kelionės dalį. Nustembam, kai į mūsų duris kažkas pasibeldžia. Pasirodo, tas koridorius, kuriame išgėrinėjom, priklauso visiems, kaip ir tualetas bei dušas :) Atėjusi moteris paprašo, kad nerakintume durų, nes ji su draugu 6val ryto išvažiuoja. Keista, nes mūsų niekas neįspėjo apie bendrus patogumus. Gerai, kad dar nemiegojom, nes duris tikrai būtume užsirakinusios :)

Balandžio 30, trečiadienis

Ryte išsiruošiam į netoliese esančią Veveri pilį. Ji uždaryta, bet aplinka sužavi. Paslampinėjam aplinkui, šunys palaksto krūmynais. Oras nesuprantamas, bijom, kad nepradėtų lyti.

Atkeliaujam į Punkevni Jeskyne urvus Skalni Mlyn miestelyje prie Blansko. Aš jau buvau urvuose su stalaktitais ir stalagmitais Čekijoje, todėl šįkart aš likau automobilyje, o Sandra ir Alė nusileido apžiūrėti. Grįžo patenkintos, sakė, labai gražu. Visai su jomis sutinku.

Raganos. Pieva. Erkės

Vėl sėdam į O.Pelėną ir riedam link Plumlov miestelio, kuriame yra dar viena graži pilis. Užeinam į jos kiemą, o ten, pasirodo, rengiamas raganų sąskrydis: „Slet Čarodějnic“. Bobutės persirengusios senom raganom, o mažos mergaitės perrengtos linksmom raganiukėm. Visur išpiešti voriukai, pasiūtos raganos, ant scenos – žalias linksmas drakonas. Nutariam kur nors arti apsistoti ir vakare nulėkt į tą šventę, nes žada būti laaaabai linksma.

Kempingas – visai šalia, kitoje užtvankos pusėje. Labai malonus vaikinukas Karel mums duoda keturvietį namelį už juokingą 450Kč sumą. Iš pradžių nuveda mane iki namelio nr. 26, bet, atidaręs duris ir pamatęs, kad jis nesutvarkytas, duoda mums Nr.30 raktus. Ten ir įsikuriam. Dar gavom elektrinį radiatorių, kad nebūtų šalta. Mokestį ponaitis Karelas pasakė pasiimsiąs rytoj, kai išvyksim. Bijojom, kad raganų šventėje pragersim ir pravalgysim paskutines kronas (apie tai aš šeimininką įspėjau, tas juokėsi ir sakė, kad tokiu atveju turėsim likti ir atidirbti), taigi iš anksto sudėjom pinigėlius už nakvynę, o aš juos paslėpiau O.Pelėno salone. Superinis priėmimas ir nereali gamta. Didžiulė pieva, kurioje šunys ėjo iš proto, pagaliau gavę progą normaliai padūkti. Gaila, kad ten labai daug erkių: po keliolikos minučių ant Kuko jau ropinėjo dvi bjaurybės, o išvažiuojant teko keletą ištraukti. Įsikūrėm kukliame namelyje, palikom šunis ir nupėdinom į burtininkų sąskrydį. Daugybė žmonių, krūva įvairaus amžiaus vaikų, nemažai šunų, visi linksmi, gerai nusiteikę, geria pigų alų ir vietinį vyną, valgo kepsnius. Scenoje groja vietinė grupelė, gerokai primenanti mūsiškus vestuvių muzikantus. Radom dėžę su visokiom kepurėm ir perukais, porą jų pasimatavom :)Paskui dar buvo vaidinimas, kurio metu burtininkę vedė degint ant laužo, o galiausiai – šokiai. Alė trypė ir plasnojo kaip balerina, Sandra turėjo gerokai pasistengt, kol įtikino ją eiti kartu. Aš jau buvau gerokai išgėrus vietinių gėrybių, tai nuėjau gulti, o jos pasiliko prie kempingo vykusiame koncerte, kur grojo dar panašesnė į vestuvių muzikantus, grupelė.

Gegužės 1, ketvirtadienis

Ryte paaiškėja, kad lentelėje, skelbiančioje apie teritoriją saugantį šunį, buvo minimas ne koks Kaukazo aviganis ar rotveileris, o mielas spanielis, kuriam į akį labai krito Kapa. Kapa juo nelabai susižavėjusi, bet durų prieš nosį neužtrenkia, taigi naujasis gerbėjas atsiduria mūsų namelyje ir nelabai nori apleisti patalpų. Negaliu nepripažint, kad tame namelyje miegojom prasčiausiai iš visų naktų, bet pati aplinka ir ta šventė buvo tokia gera, kad neįtin patogi lova visai nesugadino nuotaikos.

Išvažiuodamos sudėjom patalynę ir radiatorių ir nuvežėm į registratūrą. Ponaitis Karelas ir jo sesuo nustebo, pasiėmė raktus, pinigėlius, įdavė vizitinę kortelę su e-mail adresu ir labai prašė, kad grįžusios parašytume, kaip sekėsi kelionė, kaip patiko Čekija ir atsiųstume nuotraukų :)

Dar Čekija ar jau Slovakija?

Atsisveikinam su mielais šeimininkais ir iškeliaujam Slovakijos link. Stabtelim prekybos centre, ten priperkam tiek alaus, kad mašinėlė tampa baltu alaus rezervuaru. Kapą tenka nugrūsti į narvą bagažinėje, o Alė vos telpa ant galinės sėdynės. O.Pelėnas pradėjo imti truputį daugiau kuro, bet negi tokia smulkmė mus sustabdys. Iriamės į Slovakiją. Liko dar kelios kronos už priduotą tarą, todėl supanikuojam, kad reikia stabtelti jas išleisti, kol neatvažiavom. Mūsų džiaugsmui, prekybos centras, kuriame sustojom, vis dar Čekijoje. Lieku mašinoje, o Alė ir Sandra už paskutines kronas nuperka alaus ir zmrzlinos :)

Slovakijos grožybės ir baisybės

Slovakijos autostradoje – vėl kamštis. Tiesa, linksmesnis negu prie Augustaw‘o, nes juda. Plius, prieš mus stovi kažkokios Slovakijos futbolo komandos sirgaliai, ryškiai laimėję, nes kaip išprotėję mojavo šalikais, vaikščiojo po autostradą ir sysiojo ant šalia esančių uolų.

Nusigaunam iki regiono, kuriame planavom apsistoti. Nykuma, palyginti su Čekija. Čigonynas. Prieš keletą metų praūžusios audros išvartyti medžiai. Kempingai – tarybinių statinių pavyzdžiai. Pensionas, kuriame priima su šunimis, dirba iki 15valandos. Šiek tiek paklaidžiojusios po apylinkes, apsistojam ties baisoku kempingu Tatranska Lomnica – Eurocamp. Viena naktis – 130Lt. Nėra daug, bet tikėjomės daug mažesnės kainos. Nameliai tikrai klaikūs, nors viduje nėra taip blogai. O aplinkui – nuostabūs kalnai. Nieko. Išgyvensim :) Vakare nuvažiuojam į miestelį, kur prisikertam knedlikų, kurių Čekijoje paragaut taip ir neteko. Miegu antrame namelio aukšte, į kurį užlipti reikia bjauriais laiptais. Kukas keletą kartų nusiridena nuo tų velnio laiptelių, tenka jį nešt ant rankų.

Gegužės 2, penktadienis

Spišska Nova zoo

Kelionė po truputį eina į pabaigą, bet dar reikia truputį pasivažinėti po Slovakiją. Nuriedam iki Spišska Nova Ves miestelį, kuriame laukia zoologijos sodas. Alė vėl lieka mašinoje, Sandra irgi nelabai noriai ten eina, bet patenkam į vidų. Sumokėti niekas neduoda galimybės, nes kasoje niekas nesėdi. Truputį palūkuriuojam, paskui tiesiog praeinam. Šitas zoologijos sodas – tikrai baisus. Kad būtų tik mažas ir neįspūdingas, tai dar nieko. Bet jis prie viso ko nešvarus, gyvūnai apsivėlę, patalpinti už bjaurių grotų, gerokai paskurdę. Liūdnas vaizdas. Greit perbėgam ir vėl sėdam į O.Pelėną. Važiuojam į centrą ieškoti informacijos centro, ten vėl patenkam į kažkokią miestelio šventę (na ir sekasi...). Stebina slovakų šunų baimė. Čekijoje labai daug kas slampinėja su šunimis, o čia beveik nesimatė, kad kas vedžiotųsi. Žmonės nuo Kapos traukia vežimėlius, apeina mus ratu, nepatikliai žiūri. Kad juos kur bala, tuos slovakus :)

Spišska pilis

Aplankom Spišska pilies griuvėsius. Tiksliau, Alė aplanko, o mes su Sandra ganom šunis milžiniškoj pievoj. Aplinkui nerealūs vaizdai: pilna pienių pieva, miestelio stogai, kalnai, o kitoje pusėje stūkso didžiulis statinys. Alė grįžo po ilgo laiko ir laaaabai patenkinta :) Mes su šunimis irgi visai gerai pavaikštinėjom, tie du žulikai išsivoliojo kažkokio žvėrelio kakuose, Kapa iš balto buliuko tapo žalsvai gelsvai rudu ir įgavo keistą aromatą. Kukas kvapeliu truputį atsiliko, bet nedaug.

Orava pilis. Paskutinė vakarienė.

Tolesnis sustojimas – Orava pilis. Nuvažiuojam ten – o kasos jau uždarytos, paskutinė ekskursija prasidės po kelių minučių. Alės dėka ne tik pakliūnam į pilį, bet dar ir bilietų neperkam. Graži pilaitė, ką čia bepridursi. Po ekskursijos dar užvalgom „haluškų“ vietiniame restoranėlyje ir traukiam ieškoti nakvynės.

Nakvynės surasti niekur arti nepavyksta. Jau sutemus privažiuojam pensioną „Adria“, griebiam paskutinį šiaudą, sumokam visas likusias Slovakijos kronas ir dar krūvelę degalams skirtų zlotų ir apsistojam nakčiai. Sukramtom viską, kas likę kramtomo ir gulamės.

Gegužės 3, šeštadienis

Pamiegam iki 5 ryto (aš prikeliu tokią valandą, nors tarėmės keltis 6. Susimaišiau laike truputį :x), už 23km kertam Lenkijos sieną. Nenumaldomai artėja ilga kelionė namo, tik prieš tai reikia aplankyti Osvencimo muziejų.

Osvencimas

Atvažiuojam ten apie 9 ryto. Žmonių dar nedaug, nesamdant gido įėjimas nemokamas. Lauke aplinka tvarkinga, nepasakytum, kad kažkas ypatingo. Tik viduje ekspozicijos slegia. Ypač vienas namelis, kuriame įrengtos didžiulės vitrinos su krūvomis akinių, batų, kojų bei rankų protezų, lagaminų ir t.t. Pamatėm krematoriumą ir dujų kameras, daugybę kalinių nuotraukų, pasiskaitėm aprašymus. Prasilenkėm su keletu ašarojančių žmonių. Bent jau aš tai išėjusi lengviau atsidusau.

Lyg ir viskas

Susigrūdam į O.Pelėną, kuriame Kukui per alaus daugybe nebėra vietos net po Sandros kojom, ir viskas. Pajudam tiesiu taikymu namo. Aplenkiam Varšuvą su jos judėjimu ir kamščiais, stabtelim pavalgyt benzino kolonėlės bare, paskui dar aikštelėje susidėliojam daiktus taip, kad būtų kur atsisėsti, ir važiuojam, važiuojam.

Į Kauną atvykstam apie 2:30. Išleidžiu Alę ir Sandrą pas Alės tėčius, stabteliu užsipilti dyzelio O.Pelėnui ir Red Bull sau ir minu kaip įmanydama greičiau į Ukmergę. Keliukas Kaunas-Ukmergė išraustas taip, kad kurį laiką kaltinau TomTomėlį, kad tas mane užvedė ant kažkokio nežinomo kelio. Tėvukai mane įleidžia, dar jiems pagrindinius įspūdžius ir krentu miegoti.

Apibendrinimas

Kelionė „Lietuva-Čekija-Slovakija-Lietuva“ įvertinta kaip NUOSTABI.

Nuvažiuota kilometrų: 3327
Aplankyta šalių:3
Aplankyta zoologijos sodų: 4
Išgerta alaus ir vyno: N/A
Kelionėje praleista dienų: 8
Degalams išleista pinigų: ~800Lt
Nakvynėms išleista pinigų: ~800Lt

O aš vėl noriu į Čekiją :) Kada kitas ilgas savaitgalis?

P.S.: didesnės nuotraukos - čia.

vakar pakeičiau nuomonę. nuėjau į greta namų esančią saulmaximutę, papirkau mėsos ciuciui, dar kažkokios vištienos, dar kažkokių daržovių, stoviu prie kasos, o ten, prie sumestų krepšelių guli DVD su filmu "What's Eating Gilbert Grape" ("Kas graužia Gilbertą Greipą"). Vyptelėjau: ne viskas brangsta. Štai, sumokėsiu 4.99Lt ir gal net savaitgalį turėsiu šaunų vakarą su neblogu mielu filmuku.

:)

xekc

Killer Bunny šlepetės

abi iš toliau: mieli balti triušeliai...

iš arčiau - tikras zuikis žudikas:

Dabar svarstau, kur geriau šituos gražuolius laikyti. geriausia mintis turbūt būtų darbe, nes namie Kukas gali nuo jų baisiųjų dantų nukentėti. Bet darbe nepatogumas, kad einant rūkyti juos tektų persiaut, kad neužpultų praeivių. pagalvosiu dar :)

O čia tiems, kurie neturi žalio supratimo, kas yra tas Killer Rabbit ir Monty Python. Trumpa ištraukėlė iš Monty Python and the Holy Grail filmo. Zuikio Žudiko epizodas.

"This is my life. I have battled and lost, struggled and won. I have had victory and defeat, and defeat in victory. I will never be over-matched or unprepared. This is who I am and who I will always be. I am Chris Benoit!"

Aha, aš kurį laiką žiūrėjau amerikietiškas imtynes. Aha, aš žiūrėjau tai kaip muilo operą, su visom intrigom ir peripetijom, suprasdama, kad tai nėra tikros imtynės, nėra tikras sportas. tai hm. pramoga, gal kiek keistoka, bet vistiek pramoga. Aha, Chris Benoit buvo mano favoritas. Aha, ilgą laiką netikėjau, kai išgirdau, kad anas nušovė savo žmoną su vaiku ir pats nusigalabijo. neįtikėtina visiškai atrodė.

Ilgai siuntėsi man tas filmas: Hard Knocks: Chris Benoit Story, dar porą dienų teko visokiais būdais mėginti paleisti jį su garsu. Dokumentinė istorija apie išsipildžiusią amerikietišką svajonę: kaip žmogus nuo vaikystės žinojo, kad nori tapti kovotoju, ir po 18 metų pasiėmė pasaulio čempiono diržą. Daug šneka pats Benoit. Šneka jo draugai, jo šeimyna, kolegos. Pozityvus filmukas. Pabaigoj ėmiau ir apsiašarojau štai dėl ko:

filmas baigiasi, kai jis laimi tą diržą. kai ištariama, kad jis - geriausias pavyzdys kiekvienam vaikigaliui, kaip reikia norėti ir siekti savo tikslo. geriau būtų daugiau ir nežinot, kad šito žmogaus (gal labiau personažo, bet vistiek) nebėr, kaip ir jo šeimynos, kad WWE, paskelbę apie jo mirtį, nutraukė savo šou ir vietoj jo rodė šitą biografinį filmą, prieš tai nepamiršę išreikšti gilios užuojautos jo artimiesiems; kad išaiškėjus tiesai apie dvigubą žmogžudystę ir savižudybę, ta pati federacija po truputį pradėjo naikinti viską, kas susiję su Benoit. Kad jo vardas
tikriausiai bus išbrauktas iš hall of fame. kad šito 40 metų vyro smegenys nuo daugybės sutrenkimų ir traumų pasirodė niekuo nesiskiriančios nuo 80 metų Alzheimerio liga sergančio senuko. ir kad jau niekas nebesakys, kad Chris Benoit kažkam gali būti pavyzdys, nors visą tą laiką jis būtent tokiu ir buvo laikomas.

panaši nuotaika buvo apėmus, kai sužinojau, kad Volk Han jau nekovos Rings federacijoj. Panašu buvo ir tada, kai perskaičiau, kad Jürgen Klinsmann baigė žaidėjo karjerą, kad Oliveris Kahnas nebebus pagrindinis vartininkas Vokietijos rinktinėj, ir kad Pierluigi Collina nebeteisėjaus. tokių sportinių kvailysčių mano galva prikimšta nuolat.

štai kas būna, kai žmogus neturi problemų :)

p.s. tą filmuką rekomenduoju pažiūrėt visiems. nesvarbu, ar įdomu tos nesąmoningos "kovos", kur daužo viens kitą su kėdėm, kopėčiom ir kuo tik papuola. ten graži vieno žmogaus istorija. Hau.

šioks toks tribute

Kaip ir visada, aš neapsieinu be nuotykių. Nuėjau į Mokytojų namus, pasiklausiau budinčiosios, kur vyksta wökietschių kalbos užsiėmimai, ta nukreipė mane į tokią klasę. Nuėjau, ten sėdi moteriškė ir trys žmogeliai. Klausiu, ar čia vyksta vokiečių kalbos kursai. Sako, čia, tik ne kursai, o šiaip pokalbiai. žmonės tipo susirenka ir kalbasi, kas kaip moka. dainuoja daineles, aptarinėja naujienas ir t.t.. Aš mekenu mekenu, bet nesisėdu, galvoju, pinigus už tokį briedą mokėt - nesąmonė. mokėčiau kalbą bent kažkiek, tai gal ir faina būtų. Sakau, einu, pasidomėsiu, kas ir kaip. atrodo, kad ne ten pataikiau. Atsistoja vaikinukas, pareiškia, kad ir jis ieškojo KURSŲ, o ne KLUBO. Atsisveikinam, išeinam. Susirandam KURSUS. 10 žmonių - liuks. Koordinatorė papasakoja apie lygius, apie kursų sandarą ir t.t. Pristato dėstytoją, kuri lietuviškai kalba su ryškiu slavišku akcentu, bet vokiškai tai visai gražiai skamba.

Pridariau juoko visiems. Mat dėstytoja klausinėjo kiekvieno, dėl ko norim vokiečių kalbos pramokti. Vieni sakė, kad dėl darbo, kiti daug keliauja. čia prabyla milda ir pareiškia, kad vokiečių kalbos jai reikia, nes be žodyno neišsiverčia visų FC Bayern klubo naujienų ir Falco dainų. :x

Niekam man tos kalbos nereikia. Tik kad noriu labai. Taip noriu, kad net smegenis spaudžia. Knisuosi, gūglinu, terorizuoju ICQ ir Skype vartotojus vokiečius, kad kalbėtų su manim wökischkai, o tada pykstu, kad nesuprantu. Klausau vokiškų dainų. Ieškau tekstų ir verčiuosi. VEŽA! Štai dabar groja Deutschland über alles. Šiandien gal nueisiu kokį vadovėlį nusipirkti.

o kol kas - Auf Wiedersehen! :)

ir šiandien bedirbdama ir apsėsta tokių minčių gaunu sms:

Maloniai kviečiame atvykti į Nac. Kraujo centrą duoti kraujo. Laukiame Jūsų. Žolyno 34, Vilnius.

Na va. kažkam vis dėlto užsireikė :) dūšioj ramiau. kitą savaitę važiuosiu nuleist garo :)

Sakyti, kad santykiai su seneliu buvo sudėtingi, reikštų meluoti. nebuvo jie sudėtingi. tiesiog dėl kažkokių priežasčių mūsų su broliu šie seneliai tiesiog nemylėjo. didelės šilumos ir prisirišimo nebuvo ir iš mano pusės, tačiau visada buvo pagarba.

Nuoširdžiai gerbiau šį žmogų. Už jo jartais savanaudišką nelankstumą ir užsispyrimą, sugebėjimą išeiti laimėtoju iš bet kurios situacijos ar ginčo, už nemokėjimą ir nenorėjimą žemintis. Ir žiauriai gaila buvo paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis matyti, kaip jis kenčia ne tiek nuo skausmų kiek nuo fakto, kad nebegali pats apsitarnauti. Vienintelis geras dalykas tas, kad geso jis neilgai. ir mirė ramus, be riksmų, ir kančios neiškreiptu veidu.

Sunkiausia močiutei. Pragyveno kartu 61 metus su tikrai sunkiu žmogumi. visada pasiruošusi patarnauti, lakstyti iš paskos ir padaryti viską, kad tik seneliui būtų patogu ir gerai. ir štai - staiga jo nebėr. beveik visą dieną laikėsi, tik iš pradžių mane nelabai gražiai išvadino, nes neapsiverkiau prie karsto.

ne, Seneli. neverksiu aš. manau, kad ir kur tu dabar būtum, ten tau geriau negu su pampersais prikaustytam prie lovos, pripumpuotam vaistų vegetuoti, besikankinant pačiam ir bekankinant kitus.

ryt važiuojam į panevėžį laidoti. ai. keista ir liūdna, iš tiesų.

Taigi, mes žinome, kad kitos savaitės pradžioje į mūsų dabartinį kabinetą turi atsikraustyti kita firma, šiuo metu besinuomojanti kambarėlį kitoje koridoriaus pusėje. Mes turime voriuką, vardu Icibici, kurį tos firmos darbuotojas yra matęs ir vos neprisisiojęs kelnių truputį išsigandęs.

Kolega Eimantas jau aprašė, ką sugalvojom. Esmė ta, kad paskelbsim apie Icibici dingimą iš terariumo, įteiksiu aš "naujakuriams" plakatėlį, o tada lauksim reakcijos. Jau dabar krizenu įsivaizduodama jų išraiškas. Kad tik nesusimaučiau vaidindama susirūpinusią ir liūdną.

P.S. plakatėlio nuotraukoje matomas voriukas - ne Icibici, o Infarktas. Jis didesnis ir įspūdingesnis, nors ir tas pats albopilosumas.

kas bus trečiadienį - neįsivaizduoju.  gi su farerais. kaune. kad tik neapsirgčiau, bo užkimus rėkt labai nesmagu yr.

neteisinga šitaip. visi džiaugiasi krepšiniu, važinėjasi su vėliavytėm, kitądien susitikę aptarinėja, kaip gerai rinktinei sekasi. nu ir man smagu, bet ne taip, kaip pažiūrėt lietuviškai tarptautinį futboląąą.

tai va. o šiaip gyvenime išsiblaškymas visiškas. nežinau, ko noriu, daiktai krenta iš rankų, mintys - iš galvos, seni planai - iš dienotvarkės ( :D ).

dar turiu naują kėdutę darbe. senoji pagarbiai pastatyta kitoje stalo pusėje. gaila man ją bus palikt.

ir visai nenoriu kraustytis.  katiniška prigimtis. klaikiai prisirišu prie vietos. pasigesiu ne tik rūkomojo ir ten sėdinčių pašnekovų ar patylovų. turbūt netgi sūtraukos budinčiojo rudu švarku, žudančio žvilgsniu kai mato, kad rūkėm, pasiilgsiu.

dar savaitė.

viskas smagu ir gerai. tik keistas jausmas, kad viskas vyksta ne su manim. lyg būčiau pašalinė ir nelabai pažįstama. nesuprantu, dėl ko :)

dar šią savaitę laukia keli susitikimai su bičiuliais. senu papratimu, gimtadienis užsitęsia. gal kiek per ilgai, bet kitaip tiesiog neišeina.

vakar liūdna pasidarė. išsiėmiau Infarktą, savo mieląjį pirmąjį vorą, ogi žiūriu - jam jau tibialiniai kabliai išaugo ant kojų. tai reiškia, kad jis patinas ir kad išsinėrė paskutinį kartą. belieka spėliot, kiek jam dar liko. metai? turbūt mažiau. ir nelabai guodžia mintis, kad gal pavyks jį suporuot su Sandros augintine ir bus daug mažų voriukų. bet kad mano Infarkto greit jau nebebus.

dar pasiilgau futbolo. badas visiškas. ir dar noriu australijon.

O buvo taip...

Praeitą savaitgalį išsiruošėm su draugais į Rygos zoologijos sodą. Aš buvau už pagrindinę vairuotoją, taigi traukdama kartu su INXS jų daineles, skambančias per MAGNITAFONĄ ir papliurpdama su keleiviais dardėjau autostrada iš Panevėžio link pasienio. Keletą kartų automobiliai mirktelėjo, aš dėl visa ko pasižiūrėjau į spidometrą, patikrinau, ar prisisegus diržus. Na, viskas lyg ir tvarkoj. Vis dėlto pareigūnas mus sustabdė. Kaip visiška blondinė iš pradžių sustojau tiesiog vidury kelio, tai jis dar parodė, kad pasukčiau link kelkraščio. Priėjo, prisistatė, paprašė dokumentų. Tada šlykščiai saldžiai paklausė:
P: o tai jums vieniems elektra pabrango, ar visiems?
Aš: ???
P: šviesas įsijungt taip brangiai kainuoja, kad važinėjat su išjungtom?
Aš: Oj, atsiprašau, pamiršau.
P: Einam su manim. Bausiu.

Gerai. Atsidariau dureles, lipu lauk ir girdžiu: DRYKST. khem khem. eidama per kelią suprantu, kad drykstelėjo mano kelnių užpakalis, kurį užkabinau kažkur už durelių. prisidengiu rankinuku, atsisėdu. Pokalbis vyksta toliau:

P: tai (pasižiūri į vairuotojo pažymėjimą)... milda... ar buvai bausta per paskutinius metus už KET pažeidimus?
Aš: kad aš pažymėjimą turiu tik tris mėnesius. nebuvau
P: hm. nepažiūrėjau. Na, už tokį nusižengimą bauda būtų 30Lt. Ar gerai?
Aš: gerai, kalta gi esu. (traukiu piniginę - tik paskuj sužinojau, kad pareigūnas turi surašyti baudą, o į rankas tai negali imti jokių pinigų)
P: cha. gerai, ane? na tai 20Lt ir važiuokit laimingai. tik šviesas įsijunkit.

Tai va. likau be 20Lt ir be kelnių. Gerai, kad Sandra turėjo atsargines ir į jas įtilpau. O tai būčiau turėjus visą savaitgalį vaikščiot apsirišus megztiniu :)

Kuo tai susiję su žalčiuku? Ogi šįryt išsiruošiau į kelnių paiešką po parduotuves. Dievaži, neįsivaizduoju, koks velnias mane nunešė iki priešpaskutinės troleibuso stotelės, kur įsikūrus Terra. Nutapnojau ten, ir visos mintys apie kažkokius skudurus išgaravo: ten buvo nuostabaus grožio mažuliukas žalčiukas.

Gražutis, tiesa?

Taip taip. žinau. liga. Bet kas dėl visko kaltas šį kartą? POLICIJA!

štai tokį:

O taip. Iš tiesų tai tinkamiausias laikas buvo praeitas rugsėjis, kai užsakiau rėmelius. Akropolyje. Super idėja buvo, nes į arkliopolį važiuoju net keletą kartų per metus! Užsakiau normalius, su stiklu, sumokėjau 30proc avansą ir išvažiavau. ir apie juos pamiršau. (tada labiau rūpėjo laminuotos grindys, o ne kažkokie rėmeliai).

Hehe. jo, laba diena. Aš milda. aš daug ką pamirštu, ir nieko čia nepadarysi. Pamiršau ir tą nelemtą užsakymą. Maždaug po pusmečio sulaukiau skambučio iš tos galerijos. sako, ar jums dar reikia rėmelio? išsiaiškinau, kokio rėmelio ir nustebau: žinoma, kad reikia, šią savaitę atvažiuosiu. sąžiningai nuvažiavau ir... neradau tos artelės, nors tu ką. paskambint irgi nėr kaip, nes nežinau, kaip vadinasi. žodžiu. gyvenam toliau.

Šiandien jie paskambino dar kartą. Paklausė, ar man tikrai reikia to rėmelio. Tiesą sakant, nė velnio man jo nebereikia. Aš maždaug prieš mėnesį visą dieną klausiau the doors, paskuj pagalvojau "kas per narkomano kliedesiai??" ir ištryniau. taip, paskuj truputį gaila buvo, bet gyvent galima. na bet ai. kadangi prisirišu prie daiktų, mažų mažiausiai liūdna būtų be plakato, kuris septynerius metus keliavo su manimi iš vieno buto į kitą. Dabar štai visas apdraskytas, aplamdytas ir suklijuotas lipnia juostele guli ant spintos ir laukia, kada jį įrėminsiu.

Ramiai. šiandien išdrįsau paklausti skambinusios mergaitės, kurioj vietoj yra ta rėminimo paslaugų firmelė. išgirdau kvatojimą, bet papasakojo, kaip juos surasti. Taip kad mano senasis gerasis plakatas galbūt net šįvakar bus tvarkingai įrėmintas ir lauks, kol prisiruošiu pakabinti.

Beje, vakar įrėminau Oliverį Kahn'ą. Dabar viena šalia kitos išstatytos jo ir Pierluigi Collina'os fotkės. Gal vakare nufotografuosiu.

uaj.

Po staigios ir neskausmingos mirties liūdžiu aš ir turbūt tik aš.

Klaikiai prisirišu prie tokių daiktų kaip piniginės, telefonai ir batai. senajame Livejournal blog'e rašiau kažkada seniai (tik dabar niekaip nerandu, kur tiksliai) apie savo senus užsilenkusius sportbačius.

Na, turiu naujutėlaitį juodulį nokia 6080 dabar. gražutis visai, ir patogus pakankamai, bet. ne tas.

Šiandien pagaliau prisėdau. Atsidariau savo apvertaliotą failiuką ir tęsiu vertimą. nereik persiuntinėt į paštą, nereik nieko. interneto reikia ir kompo. bet kokio, bet kur, bet kada. super :)

tikiuosi, kad šiandien pabaigsiu tą užkeiktą tekstą. ujuj. atrodo, nieko ypatingo, bet jau toks klampus :/

o jo nėra. nėra vonios, nėra kriauklės, nėra tūliko. nei nusipraust, nei, atsiprašant, nusišikt. ir taip bus dar minimum pusę rytojaus dienos. reikia dar nupirkti:
- kriauklę su spintele
- maišytuvą kriauklei
- maišytuvą dušui
- gyvatuką (meistrai liepė pirkti žalvarinį, kurio kaina prasideda nuo 900Lt, bet manau, kad imsiu bet kokį su normalesne kaina. kažkoks briedas už tokią sumą pirkt metalinį vamzdelį)..

gailiuosi, kad nepaprašiau atostogų savaitės ir kad taip lakstau iš darbo, bet jau lyg ir baigiasi viskas, lyg ir baigiasi... kai susitvarkys vonia, tada jau visus darbus galima bus atlikti savaitgaliais, o truputį, neskubant.

klaikiai kvaila situacija. visiškai. :(

darbe palikau fotiką, tai padariau porą nuotraukų su telefonu. liūdnas vaizdas. pirmoje nuotraukoje - mano vienintelė buvusi viltis turėti bent jau virtuvėje vandenį: vamzdžiai į virtuvės maišytuvą. matosi, kad jie irgi nupjauti. neviltis.

------------

turbūt įkvėpta šitos dienos užsikrėčiau gerumu. na kadangi jau tikrai nepavyks man į tas futbolo rungtynes nuvažiuot rytoj, pagalvojau, atiduosiu bilietus tam, kas nori. pasiūliau keliems draugams, bet jie visi arba eina į ozzy, arba išvažiuoja, arba jau turi bilietus. kągi. prisiminiau, kad yra toks pusiau pažįstamas žmogelis. susitinkam retkarčiais papūgoj, pasirašinėjam per one.lt, o per fc Žalgirio rungtynes, stovėdama tribūnos viršuje, matau jo plikę. žinau tik pravardę. kalbėjomės tik kartą, nors sveikinamės jau kuris laikas. žodžiu. tikras pusiau pažįstamas.

kadangi jis žalgirio fanas ir šiaip besidomintis futbolu, o aš žinau, kad ans neturi abonemento į atrankines varžybas lietuvoje, vytuko paprašiau, kad gautų man jo numerį. na, gavo. skambinu. ilgai laukiu, kol atsilieps:
- Alio?
- Laba diena. čia tokia milda skambina. iš futbolo ir one.lt..
- ?????....
- na susitinkam per fūlę, papūgoj arba rašinėjames one.lt
- emm... žinok, nelabai pamenu.. arba kažko neišgirdau :)
- na nesvarbu, kas čia skambina. klausimas: ar nori į rungtynes lietuva-gruzija rytoj kaune? turiu du bilietus, o pati einu į ozzy, tai niekaip negalėsiu. noriu atiduot kam nors, kas nuvažiuotų ir pažiūrėtų.
- aišku kad noriu! o kiek kainuos?
- nieko nekainuos, tu tik paimk ir fūlę pažiūrėk :)
- uuuu (čia eina padėkos, ir tarimasis, kada ir kur susitikt, kad bilietus perduočiau)

o susitarimas toks: aš ne tik atiduodu bilietus, bet dar ir nuvežu juos prie to žmogelio namų į viršuliškes :)) nelabai žinau, kaip nuvažiuot iki viršulų su mašina, taigi, geras iššūkis. o dar piko metu. turbūt teks važiuot 7 autobuso maršrutu (kurio, savaime suprantama, nežinau, todėl važiuosiu PASKUI 7 autobusą.... juokauju :) )

žodžiu. pabūsiu šiandien gera, bala nematė. cheers.

"beje, atėmus tai, kad šu renki ir augini visokias šlykštynes, esi beprotė kaip arklys, rūkai kaip kaminas, kad tavo nuotaika keičiasi kas 4 minutės, o iš mielos mergaitės tampi subingalve per 6 minutes, tai tu ne tokia jau ir bloga "

niekaip negaliu nustoti galvojusi apie arklišką beprotystę. kokia ji?..

stovi dabar ant spintelės, didumo sulig paaugusia kiaulaite, caro bedančio laikų gamybos, apdulkėjus visa, nenaudojama, nes nėra kur dėti, o ir aliejaus srebia kaip už Tėvynę. jeigu ne bro, tai seniai būčiau išmetus velniop, bet "gera fritiūrine, gal kada prireiks. va, bulvyčių užsinoriu prasikepti, tai negi dabar su keptuve terliosiuos:( ". Taip ir nusikelia nelemtosios galas.

o štai šiandien, kai sužinojau, kad šios savaitės pabaigoj - kitos pradžioj jau bus nauji virtuvės baldai, kažkaip pirma mintis buvo būtent apie fritiūrinę. Kur ją reikės dėti?

taigi šito niekam tikusio daikto nukenksminimo variantai (turime galvoje, kad brolis saugo jį kaip savo akį):
1. pasakyti, kad ji nebeveikia ir išmesti (naivu :/)
2. nieko nesakius išmesti ir tikėtis, kad nepastebės (dar naiviau :/)
3. padėti į jo spintą, kur dabar slepiami visi mažiau naudojami rakandai ir tikėtis, kad neapsikentęs išmes pats (nesąmonė)
4. ...

ką dar galima sugalvoti?..

Kągi. išėjau iš darbo likus 2val. iki egzo, nuvažiavau autobusu iki lazdynų, ėgi žiū, autobusas, vežantis į regitrą, kątik pravažiavo. na niekis. išsikviesiu taksi. Taksi į Lazdynus kviečiau 40 minučių, prakeiktas kažkoks rajonas turbūt, nes jame nebuvo NIEKO. Pagaliau įsėdau į taksą, nuvažiavau iki egzamino vietos, susimokėjau 17Lt, ir nustėrau: piniginėj grynaisiais - tik 23Lt. Egzaminas kainuoja 28. jis prasideda po 15 minučių. Bankomatas, kaip pasakė kasininkė - tik Grigiškėse, iki kurių irgi neaišku kaip nusigauti, nes taksas jau nuvažiavęs. perkračiau kišenes, rankinę, kuprinę. centais sukrapščiau sumasumarum 26Lt. liko 12 minučių. nebėr laiko. nusispjoviau ir...

... atsisukau į už manęs stovintį vyruką, kuris ruošėsi mokėti už vairuotojo pažymėjimą ar kažką panašaus.
- Aš labai atsiprašau, turiu tokį nekuklų prašymą..
- ?... :)
- Aš esu višta, ir man trūksta 2Lt, kad galėčiau laikyt teorijos egzaminą :/
O anas kaip nusikvatos. be žodžių iš kišenės ištraukė dulitu ir padavė man. Net nepamenu, ar padėkojau, tikiuosi taip.

Padaviau suubagautus pinigus kasininkei, gavau kvitą, o tada jau viskas baisiai greitai: mane užregistravo, įėjau į klasę, per 8 minutes padariau testą, paskuj prisiverčiau patikrinti ir išėjau, surinkusi 90 procentų :)

o gėdos, kurią patyriau prašydama piningų, turbūt gyvenime neužmiršiu. gerai, kad neklausiau, ar gali paskolinti - vistiek turbūt negrąžinčiau.

Viskas, einu registruotis vairavimui ;)