Ne stebuklai, kad į čigonus panašūs, gi plačiai žinoma čigonų indiška kilmė. Radau ir užburiančią versiją su moterišku vokalu. 

Kaip ten bebūtų, bet ta liūdna Jo Pranašo Mahometo anūko imamo (ir kalifo) Huseino kankinystę apdainuojanti šiitų ceremonija yra šiurpiai graži (ar gražiai šiurpi). Regi tuos giedančius, save baudžiančius vyrus rimtais veidais, išdabintas mečetes, patiri žmogus, kokie gilūs gali būti kultūriniai skirtumai, vertybės, gyvenimo ritmai ir papročiai. Ir, благо, nereikia niekur keliauti, kad tuos patyrimus apturėti. Ir tam kontekste kurių velnių kryžiuoti ietis ties Lisabonos sutartimi, šeimos koncepcija ar lygių galimybių planais? Kita vertus, saviplaka (flagellation) praktikuojama ir krikščioniškame pasaulyje tiek religiniais tikslais (ypačai Filipinuose ar Lotynuose), tiek ir siekiant pikantiškų malonumų mėgaujantis prievarta ir smerties artimu kvėpavimu, brrr...

Kūniškas (savi) bausmes aptariant prisimenam akciją augink atsakingai.                                     

Beje, NOHA pasirodo Korane reiškia grožį beigi išmintis (daugiskaitoje). (Save) bausti, (beržinės) košės (galvon) į(si)krėsti. hmm...

Jau seniai norėjau įdėti šitą foto -- ypač, kai vieną savaitgalį buvau deleguotas Naujosios Kairės 95 pasakyti sveikinimo žodį aukščiau pavaizduoto fotoroboto partijos steigiamajame suvažiavime. Patikėkite, ši liaudies išdaigininykų kūryba atitinka tą tikrąją tikrovę, kurią pamatai tokiuosna renginiuosna patekęs. Senuose VRM kultūros rūmuose (kur prie "minsko" IKI, prie Neries), apdulkėjusioj "aktų" salėje atrandi susirinkus minią senelių, ant scenos matai raudonų gėlių vazonus, trispalves ir stalą, uždengtą stalinistinio raudonumo atlasu.

Per garsiakalbius plešia tai 20 a. pradžios austriški kariniai maršai, tai gabalai iš "Jesus Christ Super-Star", viską organizuoja itin prašmatnių formų brunetė su giliu dekoltė bliuzone a la 40-tieji -- žodžiu toks stalinizmo, komsomolo ir didžialietuviško patriotizmo mišinys, kur nežinai, kada juoktis, o kada ašarą braukti.

Ir dabar klaidžioju po vuordprėsą ir matau: jaunuolis rašo: "Jei teisingai viską supratau, iki momento, kada jau nieko nebebus galima pakeisti, dar liko - 20-30 metų." Čia jis apie vis blogėjančią padėti pasaulyje.

Įdomi prognozė! Kodėl ne 7 metai? Kodėl apskritai dar galima keisti -- gal jau prieš 50 metų nebuvo galima nieko pakeisti? Be to, ką čia taip keisti? Jaunuolis mums rašo:

Ar sutiktum tuo tikslu visur ir visada nešiotis pasą? Kai aerouoste atsiprašant genitalijas minko ir sako, kad teroristo ieško - ar galvotum, kad to tikrai reikia, nes TERORIZMAS….

O-O! Mat čia dėl genitalijų minkymo, kuris gal buvo nepakankamai švelnus, tai gal dėl to ir nepatiko? Baikit jūs tuos bajerius, berniukai -- tokiomis partijomis ir tokio tikslumo prognozėmis nieko neišspręsite, netgi sau. Iš tiesų kažkaip graudžiai juokinga, kaip kokią lietuvių operą žiūrint...

Nes juk tiek tų patologijų priviso:

• silpnėjantis kolektyvinis ir apgailėtinai dirbtinis politikų intelektas;
• didėjančios kainos VISKAM, visų pirmą galimybei šaltuose kraštuose šildyti, o karštuose -- šaldyti mokesčių mokėtojų užpakalius, kai to (labai dažnai) prireikia;
• plintantis rinkėjų bejėgiškumo ir tenkinimosi svajonėmis apie greitas permainas (dėka agurkarchų magijos) jausmas;
• ir t.t.

Tai čia tik bendrų patologijų sąrašas -- kiekvienam Euro-krašte (pvz. Marijos žemėje), viskas dar savaip, nelyg kaleidoskope, susidėlioja, o niekas nieko nėbumbum, lyg problemos savaime išsispręs. Tik vienas "Economist" (nors ir neoliurberalų rašomas), apie tai dar ką pasako.

Kai pasidairai -- vien kažkokie sutraukininkai, santalkininkai, sąmokslininkai ir Levo LT. Na, sutinku, to proto mūsuose (kaip ir likusioje žemyno dalyje) visų laik trūkums buvo, na bet kaip taip idėjų pristigt pačiu atsakingiausiu momentu, kai ir Rassieja iš mūsų disneylandą daro, ir JAV tuoj su Iranu kariaus dėl naftos-dujų telkinių teisių į teisingą panaudą. Oi, kas čia dar bus -- reikia gal daugiau vaikų gimdyti, badmečiui ruoštis, arti ir akėti mokytis?

Va, būtų europatologų kvalifikuotų -- pasakytų, o dabar pats sau diagnoze mat nustatinėk ir taupymo ar savigynos nuo administracinio bukumo mechanizmus šildymo sezonui bei rinkimams neprasidėjus galvok.

vo blyn, pasilaidojimas gyvam pasirodo yra krūta psichoterapija :) Kaip BG sakydava - ох ты жизнь моя-самсара, ох подружки-горький хрен

835. vilni6kis 18:14 05-16 IP: 78.60.144.14

Analinės agresijos??(!!) (šioje vietoje nesupratingai sukosėkite) Ai, nenustebkite (BBB dar ne taip parašys)!

Čia mat remiuosi kadaise garsiu froid-marksistu Wilhelmu Reichu, kursai ano amžiaus pirmoje pusėje buvo išradingai susiejęs froidistinių seksualinių neurozių ir marksistinių ekonominių-socialinių konfliktų teorijas. Pagal jį, noras turėti kuo daugiau valdžios (o tai ir demonstruoja Gazpromas kaipo stipriausia Putino Rusijos atauga) yra nesugebėjimas išaugti iš analinio (kūdikiško) seksualumo -- tokis rimtas, sunkus emocinis nebrandumas. Šiurkštesniais žodžiais, Gazpromas siekia kuo labiau gaidinti per visokius naftotekius ir dujotekius močiutę ES, kad tik ši labiau gerbtų, mylėtų ("negalėtų išsiversti be"), trokštų visomis prasmėmis dukrytės Rusijos. Panašu į tiesą -- tie dujininkai iš tiesų mums bruka savo "žydrąsias ugneles" už ekonominės, politinės, bet, svarbiausia, emocinės priklausomybės nuo Moskovijos antkainį.

Ką daryt? Pasiūlyt atgal "čigono meilę" -- t.y. įsipareigoti ilgalaikiam masiniam seksui su Rusija be kontraceptikų ir džiaugsmo, per prievartą?

Na jau ne! Kaip sako aktyvistai iš LGL -- jei išprievartavimas neišvengiamas, pasistenk padaryti jį malonų beigi asmeniškai naudingą (prisiteisti kompensaciją kartais netgi įmanoma). Štai mano makaulėje išsidistiliavo planas įveikti mūsų (ES mokesčių mokėtojų) priklausomybę nuo iškastinio Gazpromo kuro:

A. Gazpromo ištekliais (kur nuo jų dingsi, ypač trumpalaikėje perspektyvoje) gaminti kuo daugiau vandenilio fuel cell technologijoms (neužmirštant jų kuo labiau plėtoti, savaime suprantama) [čia inžinieriams iš DG Research].

B. Vietoje žemės ūkio (kurį derėtų liberalizuoti Afrikos, Lotynų amerikos ir Azijos žemdirbių naudai) subidijas skirti vėjo, geoterminei ir saulės energetikai vietos bendruomenių mastu plėtoti. [čia tegu EK sprendžia, nes žemdirbiams nepatiks].

C. Skirti mokestines lengvatas statantiems naujus arba pertvarkantiems senus būstus į energiją taupančius, mažo poveikio aplinkai būstus (man labiausiai patinka stogų izoliavimas dirvožemiu ir vėjo mikro-turbinų panaudojimas visokių skersvėjų ir kintančios krypties vėjui semti namų ūkyje, nes pas mumi nei su ta saule, nei su ta geotermine energija nelabai ir išsiversi). [čia galima ir patiems pradėti daryti, nelaukiant valdžios malonių].

Kas dar? Berods, dar galimą būtų skatinti naudoti daugiau ekologiškai saugesnio viešojo transporto bei dviračių, o gal išvis persėst ant arklių? Grįžt į 19 a. logistikos lygį? :) Nežinau, nesu ekspertas -- ale daryt "kažką" reikia jau dabar, daryti kiekvienam!

Hei-o, BBB bendrija -- steigiam eko-kibucą kur nors Neries pakrantėje, pardavę savo centralizuotai šildomas, nuostolingas chatas! :D

Turėjome aksominę revoliuciją, dabar turėsim aksominę augančio vartojimo infliacijos sąlygomis prarają. Romas Lazutka šiandien LRT i-vartuose rašo:

Dešimties procentų turtingiausių ir dešimtadalio vargingiausių žmonių vartojimo skirtumai artėja prie dešimties kartų. Kaip suvokti šį vartojimo skirtumą?

Įsivaizduokime du maždaug Kauno dydžio miestus. Vieno iš jų gyventojai vidutiniškai vartoja pagal Norvegijos, kito – pagal Kubos standartus. Maždaug tokie skirtumai tarp tų dviejų Lietuvų ir jie dar sparčiai auga.

Taigi ir dviejų Kaunų nereikia įsivaizduoti. Užtenka pažiūrėti į Vilniaus centrą (senamiestis ir Konstitucijos pr.), o po to į, sakykime, Naująją Akmenę -- ir viskas stojasi piestu į vietas. Man juokingiausia tai, kad turintys apmokamą darbą Lietuvos gyventojai "investuoja" arba į būsto paskolų vergiją, arba į drabužius (kaip vokiečiai teisingai juos vadina, Klamotten, skudurai) ar greitai senstančią buitinę techniką.

Tuo tarpu išmokti ko nors naujo, gauti kokią naują papildomą kvalifikaciją -- anei blium, anei bliam Pūko ir Lietaus radijo klausytojų moliūguose nesuskamba. Tegu dabar mokosi moksleiviai (nors jie ir taip to nedaro) -- mes jau maždaug "atsimokėme".

Vansi išeina, kad geriausiai Europos socialinio fondo lėšas "mokymams" naudoja Akropolis ir kiti super-vartojimo centrai: ko neišmokai, prisilaižysi ten (mokėdamas mega-antkainius už kinišką šlamštą). Ogi neišmokai (tiksliau, nesimokai ar neatrodo, kad ketini) štai ko: realistiško asmeninių finansų tvarkymo ir savo kūrybinių galių (sugebėjimo maloniai, "pelningai" atnaujinti savo elgseną, veiklą, aplinką) išlaisvinimo bei, atleisk už štampą, nuolatinio plėtojimo. The Economist antai teigia, kad dabartinė lėtinė pasaulio finansų krizė kyla būtent dėl masiško asmeninių lėšų tvarkymo/planavimo neraštingumo (paprasčiausių dalykų neišmanymo. Tai ką jau kalbėti apie "kūrybines galias": nesename "Verslo klasės" (neapkaltinsi kairumu) numeryje skaitome:

Prieš keturiasdešimt metų [menka paguoda, visgi -- A.D.] amerikietis George'as Landas ištyrė 1600 penkiamečių ir nustatė, kad net 98 proc. iš jų turi ryškių kūrybinių gebėjimų. Kai tiems vaikams sukako dešimt, testą mokslininkas pakartojo. Kūrybingi išliko tik trečdalis. Po penkerių metų vėl pakartoto testo rezultatai dar graudesni: tik dvylika proc. kūrybingų paauglių.

Khmm... . Kaip sakė toks personažas Vy (iš A. Moor'o "V for Vendetta"), jei tu ieškai kaltų -- tai pasižiūrėk į veidrodį!.

Pasirodo, struktūrinių fondų srovės sutrikimai kirto per dvi svarbias Lietuvos kasdienybės tradicijas. Pirma, Lietuva, ypač jaunieji Panevėžiečiai, negalės dalyvauti Europos pučiamųjų orkestrų varžybose Norvegijoje. Antra, vis mažiau sidabrinių gagarų atskrenda vasaroti Lietuvon (krinta kaimo turizmo paslaugų paukščiams lygis? tai į kokį velnią tie kaimiečiai investuoja? į keturračius vandens dviračius?).

Nors, čia gal tik pastarųjų dienų (iš tikro dešimtmečių) žiniasklaidos efektas: ji tapo kaip tokia didžiulė juoda dėžė su elektroniškai stiprinamu aido-miražo efektu: kiekvienas ten patekęs pirstelėjimas griaudi kaip perkūnas ir žaižaruoja kaip Vezuvijaus išsiveržimas. Šalia to, neįtikėtinai banalūs ir visiškai atsieti įvykiai tampa lyg vieno pasaulinio sąmokslo padaryti mūsų gyvenimą įvairiai, nenusibostančiai kamuojantį dalys.

Taip ir Us-pis-kachą būtų galimą apkaltinti dėl sidabrinių gagarų nenoro atvykti į Lietuvą, o "karą keliuose" (arba karą kelnėse) -- dėl Panevėžio pučiamųjų negebėjimo nuvykti Norvegijon.

Nors, kaip besuktum, mano mėgstamiausias atpirkimo ožys yra ASILAS RAUDONAIS BATAIS.

Bet pamirškime šias batalijas (tuo užsiima genderistikos asas AD),nes daug idomesnė yra tyrimų kryptis - maistas ir karas. Netyčia man teko pamatyti labai įdomų filmuką, kuris iliustruoja paskutinius karinius konfliktus per maistą. 

Mano vaizduotėje sužmėžavo lietuviški maisto kariai, kaip antai volascepelinas arba vėdarai šaudantys baltosios mišrainės likučiais ir leidžiantys nuodingas dujas. Nuostabus mūšis, tikrai galime laimėti prieš amerikietiškus hamburgerius ar prieš bratwursta.

Tad į kovą mielieji gurmanai. Beje, nepamirškime sunkiosios artilerijos  - KAR KOS.

Bet kaip prikelsi? Vien poetinio palinkėjimo čia neužteks -- ne apie lietuvių valstybingumą kalba. Argi taip jau viskas materialu ir ar miręs kūnas, jį vėl kiek paskrudinus elektra-magnetais, kiek papirinus naudingomis trąšomis, užveržus veržlę šen bei ten vėl pražydėtų kaip Salomėja Neris pokario laikotarpiu?

[Šiaip dar 18 a. prancūzų autorius Julien'as de La Mettrie buvo parašęs tokią knygelę, suteikusią naują įvaizdį žmogui kaip kūniškam, materialiam agregatui, veikiančiui pagal mechanikos ir pan. dėsnius -- "Žmogus-mašina" (L'Homme Machine), toks dviejų šimtų metų senumo traktatas apie RoboCopą. Kas netingi, gali pasiskaityti jį visą angl. k.]

Sunku patikėti, kad ne tik literatūrinis Frankensteinas, bet ir mūsų brangūs sovietų protėviai mėgino šituo keliu eiti. Savo didžiai ir suglumusiai nuostabai atradau kažkokį Lenino premijos laureatą Briuchonenko, kuris kaip tik ir priartėjo prie frankensteiniskų idealų, tiesa, kaip ir dera rusų mokslininkui, pradėjo nuo šunų:

В 1928 году физиологи С.С. Брюхоненко и С.И. Чечулин демонстрировали живую голову уже теплокровного животного - собаки. Подключенная к аппарату искусственного кровообращения, она была достаточно активна. Когда на язык собачьей головы клали тампон, смоченный кислотой, он делал попытку выбросить раздражитель, если в рот помещали кусок колбасы - голова облизывалась. При направлении струи воздуха в глаза те моргали. В 1945-51 по методу Брюхоненко осуществлялось оживление организма человека.

Oi-ai! Atgijusi šuns galva (be kūno, žinoma)! Tai taip galima ir maironiškus senelius (bent galvas) gaivinti gal? Pasirodo, šito eksperimento pagrindu toks sovietų fantastikos rašytojas pavarde Beliajevas Sergėjus parašė gana nevykusį romaniūkštį "Profesoriaus Dowell'io galva" (nesu tikras, bet ar Sergėjaus Bulgakovo "Šuns širdis", rašyta panašiu laikotarpiu, taip pat nėra įkvėpta tų šūnybių). Tiesa, taip ir neradau informacijos, ar Briuchonenkai pavyko eksperimentai su žmonėmis (toks dėkingas laikotarpis, 1945-51 metai -- žmogiškosios medžiagos kiek nori, jei tik partija leidžia).

Kita vertus, liko stingdančio keistumo video, kuri ir kviečiu skaniai pasižiūrėti:

A.

B.

Idealu būtų konservuoti nūdienos nepriklausomybės signatarų, vyriausybių ministrų, prezidentų ir pan. galvas Briuchonenkos aparatūros pagalba specialiame TAUTOS PANTEONE, idant kiekvienas netolimos ateities maironis galėtų, užsinorėjęs bei sumokėjęs vartotojo mokestį, pakalbinti bet kuriuo opiu valstybingumo raidos klausimu.

Arba -- persodinti jų smegenis į naudingus lauko darbus galinčius dirbti robotus (tokius jau kuria prof. Warwick'as).

Ak, užmiršau pasakyti, wikipedijoje galite sužinoti, kad tos dirbtinai sugyvinamos galvos gyvavo labiau minutes, nei valandas, kaip teigiama kine -- nebent štai Warwicko eksperimentai su kiborgais pavyktų.

Įdomiausia, kad didesnė dalis aptiktų vietų buvo arba straipsniai apie valdingas moteris, arba pačių moterų svarstymai forumuose (pvz. supermama.lt) apie tai, kodėl jos pačios/kitos yra valdingos ir kaip čia yra su vyrais, kurie patys, atrodo, "lenda po padu":

Mano trys tetos iš mamos pusės (tame tarpe ir mama) yra vadovaujančios savo šeimoms. Ir visos susirado tokius panašius vyrus, kuriuos galima pakišti po padu. Nors vienas yra firmos gen. direktorius, kitas vairuotojas, trečias muzikantas dabar pensininkas. O ir mano šeimoje tas pat. Vyras kartais pajuokauja, na darbe 150 žmonių man paklūsta, o namie turiu klausyt žmonos. Aš manau, kad taip, nes mano žodis paskutinis (aš moku mokesčius, tvarkau pinigus, organizuoju atostogas ir t. t.). Įdomu ką mano vyrai apie valdingas moteris, gal jiems taip patogiau gyventi. [paryškinta mano -- A.D.]

Ar tikrai įdomu? Mat tuomet pasipila aistringos moterų išpažintys ir komentarai apie tai, kad, iš tiesų, vyrams "labai patogu" (viskas nuspręsta, jokios atsakomybės), o, jei ir ne, tai bent naudinga, nes moterys geriau nuspręs ir, be didelio emocinio smurto, subtiliai, privers vyrą daryti taip kaip reikia. Toks "slaptos moterų galios" kultas pasidarė -- nė vieno vyro atsakymo tame kremiškai-rožinio fono (brrr!) forume. Man tos supermamytės pasirodė labai jau stereotipiškai matančios tiek save, tiek vyrus. Kažkoks užsitęsęs, save teisinantis galios žaidimas.

Prievarta ir atribojimas nuo reikšmingų sprendimų niekam nėra patogu (net, jei teigiama priešingai), nes žlugdo esminių asmens poreikių -- savarankiškumo, kompetencijos ir susietumo su kitais -- tenkinimą. Jautiesi priklausomas, manipuliuojamas ir kontroliuojamas. Įdomu čia kita: ar nėra taip, kad mes, Lietuvos vyrai, tiesiog nebuvome ruošti situacijoms, kai svarbiausius sprendimus dėl mūsų gyvenimo šeimoje "priima" moterys (t.y. imasi spręsti už mus). Nei mes mokame su jomis tartis (sunku "varžytis" su moters nuomonę: kaip tą daryti, kad nebūtum apkaltintas vyrišku valdingumu ar nepradėtum grasinti/vengti?), nei mes žinome, kaip nugalėti baimę, kad ji bet kada mus paliks (nepaisant mūsų pasitaikančios neištikimybės, mes norime pastovių santykių, tik nežinome, kaip juose abipusiai patogiai jaustis).

Absoliučią daugumą skyrybų inicijuoja moterys. Šalia to, verta paminėti dar vieną dalyką: dauguma Lietuvos benamių yra prasigėrę vyrai, gatvėje atsiradę dėl per skyrybas prarasto turto. Moterų emancipacijos ir valdingumo aukos?

Yra sveikai pastebinčių, kad moters įtūžio ar valdingumo demonstravimas daug ką iš vyrų ar ir moterų šokiruoja būtent dėl lyties stereotipų: moteris juk neva turėtų būti jausmingai švelni, šypsotis, o ne su šaltos neapykantos grimasa. Iš to neva seka, kad moteris-despotė yra geriau, nei moteris-bejausmis robotas, nes sveikai lieja savo emocijas (ji tiesiog turi neigiamų daugiau ir to gal reikėjo jos, ar jos giminės moterų išgyvenimui) ir su tuo galima tvarkytis. Tačiau -- kaip?

Man atrodo, kad laikas atvirai pasakyti: moterų emocinis smurtas yra tiek pat nepriimtinas kiek vyrų fizinis (ir atvirkščiai, nors ir retesniais atvejais) -- ar jis taikomas vaikams, ar partneriui, ar pavaldiniams, ar bendradarbiams. Jį taip pat dera stabdyti, nes tai -- žlugdantis save ir aplinkinius galios žaidimas. Apie tai, kas yra galios žaidimai ir kaip juos stabdyti, maloniai prašau perskaityti šią Claude Steiner tinklaknygę.

Buvau va seminare Creative cities - iš čia rasite apsčiai kūrybiškų vaizdų - http://creativecompetition.britishcouncil.org/ - tame tarpe vilnietiškų (kaip tas ghost-bus'as)

o dar naudingos inovacijos ten-pat-gi - http://www.designagainstcrime.com/index.php?q=taxonomy/term/3

Mes visi nuolatos gyvename jausdami KALTĘ, nors ir nelabai gerai žinome DĖL KO. /.../ Vakarų pasaulis, biblinės kultūros yra paremtos kaltės jausmu. Pirmųjų tėvų – Ievos ir Adomo – kaltė mus persekioja visą gyvenimą. Tiksliau, tai jie kalti, kad mes čia vargstame. /.../ Aš esu KALTAS visada, net kai nuo manęs niekas ir nepriklauso. Tai net ne jausmas. Tai būsena. Aš esu kaltas dėl sulūžusios rankenos, nepaklotos lovos, neišplautų indų, nenupirkto cukraus, neišlaikyto egzamino, suplyšusių batų, sudužusio eglutės žaislo, pripaišytos knygos, kvailos šukuosenos, spalvotų batų raištelių, ištrypto gėlyno, nulūžusio rakto, perdegusios lempos, iškritusio danties, /.../
Ir net kai kažkam mėginu įrodyti savo nekaltumą, net ir tada esu KALTAS. Kaltas, kad esu... (Šia prasme kaltė nėra priežastis, o juolab – pasekmė. Ji – SAVASTIS). Taip ir sukasi kvėpavimo ritmu many užstrigusi plokštelė. [Gediminas Kajėnas: Kaltės apologija; Bernardinai.lt 2005-02-03]

Šiuomi leiskite pradėti nedidelį užrašų ciklą apie tai, kas slegia daugelio man pažįstamų lietuvių vyrų širdis, protus, sielas, CNS ir dar balą žino ką mes ten turime. Kitaip: bandysiu trumpais paveblenimais aptarti, kodėl mums "taip nesiseka".

Iš tikro, juk nejuokinga: kasmet iki 1000 vyrų Lietuvoje nusižudo, mes padarome daugiausia kriminalinių nusikaltimų, mažiausiai rūpinamės vaikais (tik 4 proc. dirbančių tėvų ima priežiūros atostogas), labiausiai kenčiame nuo skrandžio, širdies ir -- šalia viso kito -- priklausomybių ligų (tiems kas šito žodžio nesupranta: alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ir t.t.). Sąrašą dar bus galima pratęsti. Toks tonizuojantis buketas atsiranda ne dėl "tinginystės" ar "sugedimo", bet dėl nuolatinės stiprios baimės (galite vadinti ją švelnesniu vardu "nerimas") ir pykčio -- to, ką nesusimąstydami ir save klaidindami vadiname "stresu".

Kas palaiko tuos jausmus? Kas juos padaro tokius "populiarius", visiems pažįstamus ir neatsiejamus nuo "normalaus" gyvenimo? Triukas čia tas, kad "baimė" ir "pyktis" yra paprasti, dar iš roplių paveldėti jausmai (t.y. viso labo būdai greitai reaguoti į trikdančias aplinkybes). Kas kita sudėtingi, "socialiniai", "visuomenės" jausmai, sukurti jau būnant mums homo sapiens sapiens, ypač istoriniais laikais (t.y. pastarąjį 5 tūkst. metų). Beje, jais mes didžiuojamės kaip itin svarbiu išradimu, puikuojamės jais prieš kitus gyvūnus. Tai mat tokie suaugusių, ne ropliukų-vaikiukų jausmai, jie reikalauja ne tik paprastų jausmų užpildo, bet ir visokių etinių-moralinių-teisinių sąvokų, samprotavimų bei -- tam tikros prievartos (šiaip sau tų jausmų neišmoksi, o jie tampa lyg "bilietas" būti bendruomenės nariu, jų tenka mokytis "priimant" juos kaip būtinybę).

Ir žinot ką? Kartais nutinka taip, kad vienoj ar kitoj žmonių bendrijoj (ar genty, ar "tautoj", ar "bažnyčioj", žodžiu, kur nespjautum) kai kurie tokie sudėtingi, "suagusių" jausmai tampa pernelyg galingi, pernelyg paplitę ir pernelyg sunkūs pakelti, nes nebėra, kas juos stabdytų. Jie tarsi užpildo kažko kito paliktą tuštumą. Man, kaip Lietuvos pusamžiam vyrui vienas įdomiausių tokių pradėjusi "strigti" jausmų, perduodamų viens kitam ir akivaizdžiai daugeliui trukdančių yra "kaltė". Jeigu kas nors neveikia -- kas nors turi būti kaltas. Kaltė taip pat reiškia, kad žmogus priverčiamas bausti pats save psichologiškai, mažų mažiausia, taip pat priverčiamas atlikti eilę dalykų, kurių pats nenori ir kuriems priešinasi.

Dar įdomiau, kad mes dažnai jaučiame kaltę už kitų veiksmus -- mūsų vaikų, mūsų tėvų/giminių, bendrapiliečių, bendrataučių ir t.t., ir pan.? Ką tas duoda? Hmm -- kai pasižiūri, kaip žmonės apie tą kaltę kalba ir kaip kaltina kitus ar patys jaučiasi kalti, imi galvoti, kad čia beveik visada eina kalba apie viens kito ir savęs prievartavimą ką nors veikti arba neveikti, gąsdinant visokiomis bausmėmis (pažeminimo, vienatvės, skurdo, smurtinės skriaudos, "gėdos" -- ją aptarsime vėliau -- ir t.t.). Juok-liūdniausia, kad visiems tas sukelia valdžios savo ir aplinkos įvykiams iliuziją, visi sako, kad kaltė "veikia".

Nedažnai girdėdavau kaltinimo situacijoje žmones kalbant apie atsakomybę keisti situaciją (bet ne tik pagal kaltintojo požiūrį), apie pasiryžimą veikti kitaip (bet pirmiausia paisant savo esminių poreikių). Daug dažniau girdėdavau/matydavau savęs/kitų pasmerkimo, pažeminimo arba -- visiško pervertinimo ir jokios tikrovės nepaisymo. Juokinga, kad tiek benamiai, tiek mega-turčiai (tie nedaugelis, su kuriais bendravau) -- labai panašiai čia rodė kūnu/kalbėjo. Kas čia per velniava?

Gana neblogai šiuo klausimu yra parašiusi psichoterapeutė Aušra Griškonytė -- tai ją dabar ir paskaitykit :), o aš pratęsiu savo pasiveblenimus rytojaus dieną (be jokio kaltės jausmo, sąmoningai rašydamas tinklaraštį darbo metu).

Dar blogiau, mano artimieji, kurie (taip būna Lietuvoje), yra katalikai (t.y. bent kartą į metus nueiną mišiosna ir tiki judėjų-krikščionių dievo buvimu), pamatę Jo Permanencijos veidą taip pat kažkaip surūgo, o, kai aš pradėjau kikenti, skausmingai prašė nesityčioti. Iš tiesų jums sakau, jei šiais laikais bent kiek pašiepi teatralinę krikščionybės ar bet kokios kitos abramitinės religijos (ypač islamo) pusę, tai visi skausmingai reaguoti ima, lyg čia kalba eitų apie šaipymąsį iš kokio ligonio.

Net rašyti apie tai darosi nesmagu -- lyg springtum šaltais, sausais Vėlykų pusryčių kiaušiniais, prieš tai dalyvavęs labiau bukinančiame, nei la tų kiaušinių daužymo vienas į kitą, ridenimo nuo nuožulnių paviršių bei pagyrų abejotinos vertės jų dekoracijoms maratone. Kitą kartą reikės geriau išsimiegoti, nebedalyvaujant tose netikros meilės, baltos mišrainės, menamo vaisingumo ir vienas kito varginimo šventėje (ypač mane erzina "suaugę tikintieji", kurie "meilę" tegali parodyti bažnytinėmis bei "šeimos" ceremonijomis, o iš tikro reikalauja iš visų proginio pripažinimo ir nuolatinio paklusimo). Atėjo metas pailsėti -- berods net oras šyla :).

Tomis mielomis (etnografo akimis) akimirkomis, aš, kaip taisyklė, nemaloniai suglumstu: lyg čia kalba eitų apie kažkokia mano kūno ar asmenybės dalį, kuri staiga, man nežinant, tapo prichvatizuota ar ten nacionalizuota, tad dabar man nebe priklauso (tuo pat metu būdama mano dalimi), o aš turiu už ją vis tiek atsakyti (tiksliau, "gal būt, prireikus" būti baudžiamas).

Kaip besuktum, išeina panašiai, kaip ir su zoologijos terminu "žmogbeždžionės", iš kurio, tiesą sakant, nebeaišku, ar tos būtybės yra artimesnės žmonėms, ar beždžionėms -- ir kas tai apskritai yra? Mes juk irgi, evoliucinės biologijos prasme, kaip rūšis (homo sapiens sapiens), esame tos pačios, na, žmogbeždžionės, tik turime įmantrų gyvenimo būdą bei (per)daug žalingų pomėgių.

Na ir?

Bijausi, kad apie nužmoginantį tokių kalbos įpročių poveikį būsiu priverstas rašyti dar ne kartą (o minėti čia pavyzdžius iš projektų vadybos ar valstybės administravimo būtų per paprasta ...). Ta va ir pagalvojau, kad būtų galima paieškoti kitų, labiau padruskintų ir papirintų, nekasdienių pavyzdžių. Gal netgi tokių, kur, naudojant visokeriopą nužmoginimą, siekiama ar net pasiekiama atvirkštinio efekto: žmogaus vertės ir jos didelės stokos aplinkoje pabrėžimo.

Kas ieško, tas randa. Antai, netikėtai sau pačiam ir pagal mano kuklų norą išniro iš interneto gelmių toks rusų absurdo banginis, prisistatantis Aleksėjumi Pluceriu-Sarno. Tai jis tyrinėja rusų šiuolaikinį meną (tęsianti ir plėtojantį tokių absurdo gigantų, kaip Daniilas Charmsas ar Vladimiras Sorokinas darbus), tai jisai pildo rusų keiksmažodžių žodyną. Galiausiai, jis tampa žinomas kaip interneto-žurnalistas, dalyvaujantis keisčiausiose politiškai angažuoto absurdo meno akcijose. Paskutinė tokių yra grupinio sekso orgija Maskvos biologijos muziejuje, iš kurio Pluceris-Sarno parengė fotoreportažą, o vėliau paskelbė ir interviu su dalyviais.

Akcijos dalyviai -- tikrai ne modelių grožio abiejų lyčių anarcho-menininkai ar/ir filosofijos (sic!) studentai išsirengė nuogai šalia meškų ir briedžių iškamšų bei mylėjosi po ištiestu ant audeklo šūkiu "Kruškis už įpėdinį meškiuką!" (omeny turimas naujausias butaforinis Rusijos prezidentas Medvedevas). Tokią akciją galima tik pasveikinti -- iš tikro, grupinis seksas, grupinė masturbacija, o šalia to grupinė defekacija sėkmingai (ir net teigiamai, viltingai) pakeičia grupines savižudybes ar badavimus kaip politinio protesto formą. Aš tik sveikinu: viena vertus, tai indėlis į gimstamumo stiprinimą mūsų regione, o kitą vertus, tai tikra "baltoji" politinio PR technologija.

Aš nesuprantu, kaip šitos pasmerktos laimėti strategijos dar nenaudoja Uspaskichas ir Paksas? (matyt, asilas raudonais batais vis dar kanopomis apžergęs laiko jų baikščią vaizduotę ir libido).

Man jau atrodė, kad mano vaikystės mėnulis -- būsimų mokslinių ar ten karinių stočių, drąsių kosmoso inspektorių ir melioratorių mėnulis dingo kartu su šaltuoju karu (žr. puikią Viktoro Pelevino fikciją apie tai). Man jau dingojosi, kad mano jaunystės mėnulis -- dеpresijos, ilgesio ir nepatenkinto libido mėnulis, papuoštas įžvelgiamais ant paviršiaus veidais, neva romantiška eilėdara ir prasta proza -- taip pat amžiams nutolo kartu su ta nelengvos brandos stotele (pamenu, per vieną ypač jaudinančią pilnatį paskambinau vienam savo grupiokui 12 h. ir kvaršinau jo mieguistą galvą 8-o a. kinų poezijos pavyzdžiais, žinoma, apie mėnesieną ir draugystę, sutvirtinamą vynu).

Vėliau, brandesniame amžiuje, teko ne kartą susidurti su moterų agresijos ir smurto pateisinimais mėnulio fazėmis (kas man visuomet kėlė mažesnę pagarbą ir supratimą už prasto elgesio aiškinimą priešmenstruaciniu sindromu). Tačiau, jei mano ankstesnius santykius su šiuo dangaus kūnu galima labiau iliustruoti Jurgos Ivanauskaitės ar Viktoro Pelevino rašiniais, tai dabartinis jaunimas patiria visai kitokią jojo įtaką.

Gal būt Nietzsche buvo teisus dėl "amžinojo sugrįžimo", o gal tai paryškėjusi kartų kaita (vertybės, svajonės ir pan.) -- bet šiuo metu Mėnulis yra tapęs daugybės merkantilinių (kas palyginti nauja) ir inžinerinių (kas nenauja, bet skamba naujai finansinių svajų kontekste) projektų taikiniu. Maža to, visi šie aplink-žemiški projektai pradeda dominti netgi tokius trapaus grožio jaunuolius-medalininkus (turiu omeny spaudos numylėtinį Karolį Balčiūną), kurie, atrodytų, turėtų domėtis kur kas romantiškesniais dalykais. Na ką gi -- vėl grįžta paguodžiančios "Техника молодёжи" vizijos apie grandiozines sporto sales-valgyklas 1000-iui galvų tame mėnulyje. Tik žinoma, daug mažesniu ir praktiškesniu, didesnę grąžą investuotojui žadančiu mastu.

Tai mat ne bet kas, o Google, robota tenai siųs, tai kažkokie amerikonai mobilaus ryšio stotelę mėnulyje įkurdins ir per ten siųs sms spamą ... . Kas ne diena, tai vis naujos taikomosios mėnulininkystės perspektyvos. Gerai, kad ne visi aukštojo mokslo ir finansų pasaulyje su tuo mėnuliu duodasi: kaip gryno oro gurkšnį prarijau italų mokslinykų pranešimus apie tai, kaip jie po ilgų dešimtmečių tyrinėjimų ir eksperimentų atrado, kad kurios žuvys moka skaičiuoti net ligi keturių, o Fomalhauto žvaigždės apylinkės atrodo kaip Saurono (taip, to iš "Žiedų valdovo") akis.

Na ačiū Tau J. ! (pagal pasirinkimą: Jėzau, Jehova arba Jadalbaofai)

• prelegentas 1 : Ofisus nuleisti į ant šito. Čia lynas.
• prelegentas 2: Jo čia lynas.
• prelegentas 1: Jei tu nori lyno  
• prelegentas 2: Jo paretas, taisyklė 4-70 

Spėju patvirtinti, jog pokalbis buvo būtent toks, toliau jis nutrūko, suskambus prelegento 1 telefonui.Tiems kam buvo neįdomu skaityti, siūlau pirmiausiai įsigilinti į LYNĄ.  

Hmm -- greičiausiai jis turėjo omeny tai, kad nereikėtų jausti sąžinės priekaištų naudojant vaizduotės galias ir žaidimo bei varžybų dvasią, kai atsakinėji į iš pažiūros (o, įsiskaičius, ir iš esmės) su "apčiuopiama" tikrove nieko bendra neturinčiais raštais, t.y. tokiais, kurie aprašo kabinetuose ir kavos kambarėliuose nuobodžiaujančių eurokratų svajas, nuogąstavimus, nevalingo vaizduotės polėkio pagimdytas grėsmes bei senų žmonių Europos Komisijoje padavimus.

Tačiau taip pat ši ištarmė liudija, galime tvirtinti, nuoširdų norą adekvačiai elgtis su darbo užduotimis, įžvelgti dalykų esmę ir veikti pagal aplinkybes, kas yra, negalėsite to paneigti, kiekvieno gentleman pareiga.

Vienas iš ką tik mane pradžiuginusių nesusipratimų, kuriuo skubu pasidalinti su dar neegzistuojančiais šios svetainės skaitytojais yra (pokalbio per skype ištrauka):

[11:17:24] Eigirdas Žemaitis sako: matai man labiausiai įstrigo [ar turėta omeny "įgrįso"? A.D.] the life is now miou miou, reikia ko nors labiau suprantamo visuomenei
[11:18:24] Algirdas Davidavičius sako: ėėė -- kadangi aš nesupratau ką tik pasakyto prasmės, tai nebeišmanau, ką labiau galėčiau paaiškinti visuomenei, ranką ant širdies uždėjus

Kita daug džiaugsmo teikianti veikla man yra realiai išversti, išgręžti, perversti mus supančių, sprangiai įgrįsusių objektų, nežmonišku vienodumu besibrukančių per viešą mūsų kolektyvinės sąmonės lauką, prasmes, reikšmes ir-ką-tu-tik-nori. Antai, sėdžiu aš picerijoje "Čili" aną savaitę per piet ir girdžiu už gretimo stalo kas 5 min.: "...cukranendrių nereikia.... čia ne cukranendrės..." ir t.t. ir pan. Tuo pat metu mano akyse užgimė idealus inovacinės eko-žemdirbystės planas genetikos manipuliacijų pagalbą pradėti veisti ir auginti Akmenės rajone DRUSKANENDRESsss ...