Dar vienas šlapias ir šaltas rytas, apsitūlojusi visais turimais šiltais rūbais aš vėl stoviniuoju priešais didingą betono simfoniją (X-vardu bažnyčią) Reikjaviko centre ir laukiu Laxnes jojimo centro autobusiuko.

Viking Tour dėka mano lūkesčiai (extreme riding) nugesinti. Kita vertus, 1) jojimo instinktas jau šiek tiek patenkintas, 2) šiandien prisijungs viena bičiulė, netikėtai užsukusi į Reikjaviką. Bičiulė yra jojusi tik porą kartų (1 k. Tailando pliaže ir 1 k. manieže), tačiau pasižyminti ypatinga fizine ir moraline parengtimi.

Laxnes autobusiukas prasuka pro keletą viešbučių, įsimeta ketvertą nerealiai susmirdusių amerikiečių, kurie akivaizdžiai savaitę praleido miegodami palapinėse ir nesiprausdami, ir nekeisdami rūbų. Bičiulė įšoka į mašiną ir autobusiukas neria į baltą liūtį. Berods į šiaurę nuo Reykjaviko.

Pasakoju apie waterproof'us ir kaip laikyti pavadžius. Kad Laxnes jojimo centre yra jodinėjęs Lou Reed. Autobusas palieka priemiesčius ir mes - tikrose laukinėse dykrose. Wow. Čia, atrodo, bus the real thing.

Kukli balta ferma laukymėje, prasisklaido lietaus debesys ir saulutė. Įsukame į kiemą. Arkliukai pabalnoti aptvare, snaudžia budistai šunys.

Inventoriaus kambarėlyje prisideriname šalmus, įsirangome į skaisčiai oranžines plastikines kelnes, ignoruojame lietpalčius - klaida, klaida - ir atgal į kiemo purvyną, kur pagyvenęs linksmas islandas dalina susmirdusiems amerikonams arklius. Be mūsų dar kokie dešimt turistų - ok, bent jau ne 25, kaip kad Ishestar centre. Matau, kad rimto jojimo nebus, bet tiek jau to, šįryt - social pasijodinėjimas. Easy. Be to, reikia prasklaidyti lengvas pagirias, o šaltas, į veida plieskiantis lietus - geriau negu aspirinas su vitaminu C.

Paprašau šeimininko spartesnio arkliuko. Jis nueina į didesnį aptvarą už fermos ir atveda stambią baltą kumelę. Šypsosi ir sako, ji labai stipri, bet pamatysi, tau patiks. Dar duoda tipsą, kad atidarius pavadį, ji greitės (todėl stabdyti priartinant riešus vieną prie kito. Hm, visai kaip luzitanas).

Kumelė labai purvina ir stambi, tokia striukumbukė. Trumpas drūtas kaklas, nusklembtos strėnos ir didžiulės kulšys. Kumptelėjusi nosis. Stovi sau ir snaudžia.

Instruktorė atveda ir pririša šalia bėrą žirgioką, kuris malasi kaip vijurkas, stojasi piestu, žvingauja ir stumdo mane ir mano striukumbukę. Suspausta arp dviejų arklių inkščiu pagalbos. Bėrį pririša toliau, jis malasi iš dūšios. Instruktorė sako, kad jis seniai nejotas ir aplaukėjęs.

Šį kartą personalas patikrina, ar balnai tinkamai priveržti (patys balnai ne pirmosios jaunystės, bet kur kas geresnėje būklėje negu Ishestar. Mano balne netgi galima visai padoriai įsitaisyti). Joju vėl su sprinterio sportbačiais. Išjojame lėta virtine - kaip ir reikėjo laukti, po keleto šimtų metrų kai kam reikia pataisyti kilpas/balnus/šalmus, keletas žmonių nunešami į krūmus ganytis, instruktoriai vėlgi nesiteikia pranešti, kas per dalykas yra toltas, bet minkštoje saulutės šviesoje atrodo, kad šis turas bus gan enjoyable patirtis.

Mano striukumbukė kumelė tiesiog šoka po savimi, kiekvienas žingsnis ne krato, bet tiesiog pumpuoja aukštyn ir žemyn. Pirmą kartą pasijaučiau kaip Sally Swift pompos metafora, ir jaučiu, kaip judesio energija absorbuojasi ir sklinda kojomis žemyn ir nugara aukštyn. Lovely. Tik sunku joti greta bičiulės, nes kumelė labai nori eiti priekyje. (Bičiulės arklys, tuo tarpu, labai tikslingai ir metodiškai mėgino atimti iš jos pavadžius.) Tespėju suklykti - tai neatiduok jam pavadžių - ir mane kumelė vėl nuneša į virtinės priekį.

Arkliai valdo.

Taip po truputį, neskubėdami, iš lėto įjojame į kalnus. Fotografuoju viena ranka, kol dar įmanoma (nelyja). Staiga fuck - pajaučiu skausmą dešinės blauzdos apačioje - man besikrapštant su kamera, striukumbukė įropojo į priešais įjusio arklio užpakalį, arklys kaustyta kanopa spyrė jai, pataikė man (valio, kelnės + kojinės + aulai + lietaus kelnės), bet vis tiek net žiežirbos akyse pasirodė. Striukumbukė, kitą vertus, kurį laiką laikėsi pagarbesniame atstume. Tiesą sakant, viso turo metu taip ir neradau būdo ją prilaikyti savo vietoje.

Labai miela instruktorė ant aplaukėjusio bėrio, kuris šokliavo kaip pasiutęs, baidėsi kiekvieno grumsto ir paukštelio. Tačiau jojome visą laiką labai lėtai - ir nenuostabu, kadangi netrukus atsivėrė nepaprastas, kvapą gniaužiantis kraštovaizdis. Tuo pačiu, kadangi kilome į viršų, tiesiogine žodžio prasme, įjojome į debesį ir ėmė lyti. Vėjas čaižė (jau gerokai sudrėkusią) nešlampančią striukę.

Jojome nuolaidžiais slidaus molio takais. Jie ne tik kilo aukštyn ir leidosi žemyn, bet dar ir patys buvo nuolaidūs. Pačiu stataus skardžio pakraščiu. Pamaniau, jeigu arklys paslystų, niekas nerastų nei manęs, nei arklio. Tai jau geriau žiūrėti tik į priekį. Aukštyn ir žemyn labai stačiomis nuošlaitėmis. Kuo tolyn, tuo greityn. Oops, vis atsisuku atgal, bet mano bičiulė, atrodo, tik kaifuoja sau atsilošusi. Žliaugiant lietui, mano kumelė kabliavo kaip pasiutusi ir nerodė jokių nuovargio požymių.

Būtent tuo momentu aiškiai supratau, koks lobis keliautojui yra arklys.

Įjoję į stačiausią nuošlaitę, dulkiant kiek lengvesniam lietui, įsukom į daubą, nusėdome nuo arklių, ir buvom paliepti nusegti vieną pavadį - taip, kad vienoje pusėje pavadys lieka prisegtas prie žaslo ir atrodo kaip koks kordas, ir leisti arklius pasiganyti. Nuostabūs arkliai. Balnus palikome ant nugarų - įdomu, o jie net ir nesivolioja...? Tik viena instruktorė liko su bėriu, mat, sako ji, juo kol kas nepasitiki. O šiaip visi arkliai būtų tiesiog palikti sau vieni ganytis dauboje. Tad palikom arklius ir nėjome žiūrėti krioklių. Lydimos, aišku, mus sekusio šunelio.

Palikti žirgus sau vienus kalnuose - metafizinis harmonijos ir tarpusavio pasitikėjimo jausmas.

Turbinė striukumbukė:

Nepaisant lietaus, permirkusios striukės ir 1 val trumpesnio, negu tikėjausi (tikriausiai dėl lietaus), turo, atmosfera buvo absoliučiai nereali. Skirtingai nuo Ishestar, jojome tokiu taku, kur pėsčiai būtų tikrai nelengva - ir ypač tokiu oru. Arklys, ir ne tik manasis, buvo super geroj kondicijoje, galbūt mažiau klausė ir labiau aiškinosi santykius su kitais arkliais, bet užtat buvo ką veikti netgi jojant lėtais tempais.

Pakeliui į namus striukumbukė įjungė dar aukštesnį pagreitį, ir jos energija tiesiog liejosi per kraštus. Lėtesniais momentais ji kabliavo tuo labai energingu, spyruokliuojančiu trumpame rėme, tolt parengiančiu žingsniu.

Nusileidę į lygumą, pasidalinome į dvi grupes, mat galvojome pajoti greitesniu galopu. Tiesą sakant, nelabai kas gavosi, nes instruktorės bėris priekyje blaškėsi ir skersavo, ko pasekoje mes vis susigrūsdavome į siaubingą kamštį.

Bet fainai buvo matyti į mus smalsiai žiūrinčius islandukus laisvėje, - jie ganėsi uolėtuose lavos laukuose, visiškai neaptverti. Tikri, laisvi arkliukai.

O pačioje pačioje pabaigoje, likus iki fermos kokiam kilometrui, pasileidom žvyrkeliu, o paskui ir asfaltuotu keliu gera zovada. Ferma jau matėsi tiesiai priešais mus. Striukumbukė vis veržėsi į priekį priešais instruktorę, aš vis susiparinusi mėginau ją išlaikyti, bet instruktorė paragino savo bėrį dar greičiau, ir o la la, mano kumelė pakilo kaip Pegasas ir mes nuskriejome...  asfalto keliu... palike visą grupę už gero puskilometrio. Atsiplėšėm kaip koks Porsche, tiesą sakant - ir vėlgi, visai neatrodė, kad kumelei tai buvo big deal. Kažkas nepaprasto. Net nebemėginau jos stabdyti, įvarėm į moliną kiemą ir palengvą įjojome į aptvarą, Po keletos minučių atšuoliavo ir kiti arkliai - man buvo gėda, bet instruktorė, berods, nepyko. Taip ir parjojome, išsirangėme iš plastmasinių kelnių, palikome šalmus, ir purvinos, šlapios, sušalę bet laimingos - atgal į Reikjaviką :)

P.S. Net merkiant stipriam lietui, sportbačiai neslydinėjo kilpose. Jė jė.....

Dabar visa jojimo mokykla mokosi joti iš naujo: su šniūreliais.

Šniūrelis - tai tokia didelė kilpa, kur tarp virvelių yra įpinta plona viela. Ta kilpa uždedama arkliui ant kaklo ir dabar arkliai stabdomi ne pavadžiais, o tik truktelint tą šniūrelį.

Kai kurie arkliukai pasigavo šitą būdą gan greitai. O aš tik išpučiau akis, pamačius šniūreliais apkabinėtas arklides ir išjojau dulkiant smagiam lietučiui su Hugur į mišką.

Hei hop, pirmą kartą šiandien jojome vienos su Anita į mišką!

Sekėsi labai gerai: nepasiklydom, nenuskynėm viena kitos zovaduojant posūkiuose, Hugur neburbėdamas perėjo tiltelį per ežeriuko kanalą, o jojimą užbaigėm lenktynėm ovaliniame take. Ir viskas easy peasy!

Reykjanes draustinis. Skersai perjoti Kalda upę. Joti aplink Helgafel vulkaną. Arba į nuostabųjį Heiðmörk nacionalinį parką. (Galiu iš karto įspėti, kad "arba" šiuo atveju buvo esminis žodis).

This tour is only recommended for advanced riders. Vėlgi, tą patį galiu pasakyti apie "recommended".

Autobusiuke jau sėdėjo keletas "advanced " raitelių. Tokia pagyvenusi amerikietė su gerai padėvėtom jojimo kelnėm ir guminiais botais mezgė. Atsisėdau greta maždaug trisdešimtmetės merginos, kuri nelabai kaip kalbėjo angliškai ir pasirodė besanti italė, tačiau gyvenanti Olandijoje. Jodinėja, kukliai pasakė, reguliariai nors nelabai dažnai. Turėtų būti gera jojikė, pamaniau. Olandė. Jezau, ar išsilaikysiu šitam greitam ture... Autobusiuko gale sėdėjo amerikietis ir dar keletas veidų, kurie jau išbluko mano atmintyje. Vairuotojas buvo labai kalbus. Mosavo į kairę ir į dešinę, šis kaimas, anas kaimas. Čia tokios statybos, o čia prezidentė prisodino nušiurusių medžių. "Kaimai", beje, man labiau panašėjo į triaukščių namų mikrorajonus, mistiškai stūksančius nederlingos lavos laukuose.

Taksi sustoja. Ishestar centras. Tolumoje stūkso kalnų viršūnės. Tai OK. Bet artumoje Reikjaviko priemiestis. Hm.

Centras labai civilizuotas. Brošiūros, suvenyrai su centro atributika. Jojimo kelnės, bliuzonai, puodeliai. Amerikiečiai puola ir visko prisiperka. Baras, virš kurio skrieja kraupi tapyba ekvestrine tema. Stalai, ir sporto garsai iš televizoriaus; tūli islandai garsiai šaukia ir mostaguoja. Islandija tuoj laimės rankinio varžybas prieš Ispanija. Olimpiada. Stiklinis recepcijos skyrius, kur palieku savo rankinę ir užpildytą pasižadėjimo formą, kad suprantu, jog jeigu nusisuksiu sprandą, centras dėl to nekaltas.

Kieme trys erdvūs susisiekiantys aptvarai, po kuriuos bindzinėja gal koks šimtas islandukų. Ant tvoros ir laikiklių galybė balnų. Personalas ir turistai vaikšto po aptvarus, renka arklius. Turistų irgi galybė. Hm. Mūsų grupėj, atrodo, koks gerad dvidešimt advanced raitelių.

Einu į persirengimo kambarį matuotis šalmo ir pažadėtųjų boots. Nuostabu, pamanau, pamačiusi išrikiuotus unisex guminius botus. Daugelis praplyšę. Arba po vieną batą. Mėginu matuotis sukišant aulus į vidų - netelpa. Be aulų - botai beprotiškai platūs, pėda slydinėja viduje. Na jau ne, galvoju, gal jau geriau josiu su savo aulais ir tais vargšais sprinterio sportbačiais, nors jų padas toks siaurutis ir plokščias. Gal kaip nors.

Prisitaikau šalmą, praskippinu waterproof aprangą. Gal nelis (naivuolė). Ir į kiemą.

Italė/olandė labai patenkinta. Ji čia jau trečią kartą. Pirmąjį kartą pakliuvo į beginners žygį, kur teko dvi valandas žingsniuoti sraigės greičiu. Bet Viking Express, sakė ji, labai greitas ir geras. Ir aplinka beprotiškai įspūdinga. Ojoi. Aš jau dairausi, kaip čia pasigriebus balną su balnakilpėmis su apsaugomis. Nesu jojusi beveik tris mėnesius, ir nenorėčiau, kad pėdos slidinėtų kilpose jojant per Kalda upę.

Pasakius, kad turiu patirties jojant islandų arkliais, gaunu atokiau stovintį sartulį neištariamu vardu. Sartulis snaudžia, pakamanotas. Pavadžiai permesti ir prisegti prie tvoros - atrodo, taip visi arkliukai čia segami. Sartulis nelabai švarus, su šiurkščiu pirštiniu delnu nušveičiu kiek galiu jo nugarą. Nelabai kaip man čia atrodo. Arklys riebus, o nugara visai neraumenuota. Stuburas, kita vertus, nekyšo. Bet prie gogo, vienoje pusėje pusės piršto ilgio pratrynimas, gan gilus, matosi oda ir ant jos šašas. Nugarą paspaudau, patrinu, uždėjus delną, švelniai paspaudžiu pratrintą vietą. Sartulis nereaguoja. Gal visgi nėra taip blogai.

Klausiu, kokį dėti balną. Instruktorė tik mosteli - pasirink pati.

Hm. Balnai - gailus vaizdelis. Sutrinti, sudėvėti, kieta oda, ne vieno praplyšusios pagalvėlės, prairę siūlės. Čiumpu vieną tokį, kuris atrodo berėmis su plačia, eglutės raštu išvagota sėdyne. Tokį naudojam Hugurui pas Sofie. Ir kilpos su apsaugom, ho ho. Galvoju, bus toks geriausias ir man, ir arkliui. Nespėjus prieiti prie arklio, pribėga instruktorė, atima tą balną, ir atneša daug gilesnį, siauresnį ir mažesnį, kilpos be apsaugų. Ojoi.

Uždedu balną kuo toliau nugaros link, kad nesiliestų su pratrinta vieta. /O gal ten kažkas jam įkando????/

Mūsų grupė jau ant arklių, vyrai, moterys, vaikai. Viena mergaitė iš pažiūros aštuonių metukų. Na, galvoju, mes tikriausiai pasidalinsim i keletą grupių. Užlipu ant savo arkliuko - balnas kraupus, deformuoti sparnai, mano kojos kišasi už sparnų į priekį. Neįmanoma jų ištiesti net be kilpų... išsiilginu kiek įmanoma kilpas - jausmas, kad sėdžių labai blogoje vietoje balne, o arklio nugaros nejaučiu visiškai. Sportbačiai slysta kilpose (be jokių gumų). Sartulis ima iš karto tampyti pavadžius galingais trūkt trūkt. Ojoi.

Pavadžius išlaikau. Pakirbinu vieną, paskui kitą pusę. Sartulis vis dar trūkteli, bet atrodo, jog priima mano ranką po truputį ir nuleidžia galvą.

Išjojame. Mūsų nerealiai daug. Visi maži vaikai joja drauge. Nujojus dvidešimt metrų, stojame, mat kažkam per trumpos kilpos, kitam jau nusisuko nepriveržtas balnas, lėtas toltas o maža mergytė jau neišsilaiko balne. Kol stovim, pusės raitelių nunešami į pakelės krūmus, skabyti žalumynus. Advanced...strong intermediate...?

Mane ima imti nervas.

Instruktorė pataria mergytei laikytis į karčius. Olandė sėdi su plačiu cheesu, jos kilpos trumputėlės, guminiai batai sukišti į jas iki kulno, pirštai rodo tiesiai žemyn, kulnai beveik siekia balno apačią. Keliai taip atsilapoję į šonus, kad atrodo, jog ji sėdi balne lotoso poza.

Taip ir jojam toliau, žingsniu, lėtu toltu, greta asfaltuoto kelio. Vaizdas į šabakštynuotus laukus, kalvas, ir Reikjaviko suburbian sprawl. Sartulio vis prašau eiti žema forma ir jis kuo toliau, tuo pavaldesnis. Tačiau energijos nedaug, pirmyn jis nesiveržia, o steko neturiu. /kai kas gavo stekus/

Joju grupės vidury. Jeigu priekis pagreitina, viduriukas susimakaluoja, galas ima šaukti, kad krenta kilpos/balnas/šalmas. Taip besistumdydami pirmyn atgal nujojam kokį kilometrą. Jojame viena linija, nebent koks paskubėjęs arkliukas išnešą kokį amerikoną dėdę į priekį. Arkliai eina uodega į uodegą, nelaikomas joks atstumas, nėra nei kaip greitinti, nei kaip lėtinti. Galvoju, reikia joti labiau į priekį, ten labiau advanced raiteliai. Po truputi aplenkinėju, kaip kamštyje įjodama į linija pamačius tarpą. Sartulis valdosi totaliai iš sėdėsenos, taip šauniai ir tiksliai, kad geriau net negali svajoti. Žingsniu eina labai gera žema forma, labai fainas minkštas kontaktas, tik tolte iš karto kelia į viršų galvą ir numeta nugarą ir nebenusileidžia žemyn. 

Šiaip jausmas neblogas - atrodo, kad juo joti lengva ir savaime aišku. Mat Sofie pati joja savo islandukus pagal islandų metodiką, o ne švedų / ten yra kažkokių mažų skirtumų / Po dar keliolikos minučių susijojam visiškai tobulai, nors įsitaisyti balne, kad būčiau ir centre, ir atpalaiduotom kojom, ir tiesi, pavyko tik į pačią pabaigą, po porų valandų. Bet kojos vis tiek buvo pernelyg atsikišę į priekį nors tu ką. Nepavyko tik sartulį nužeminti greitesniam aliūre ir išgauti daugiau energijos.

Anyway, taip mes ir jojom, stumk trauk, lėtu vidutiniu tempu, gerą valandą, Reikjaviko priemiesčio pakrašte. Gerai, aplinkui akmenynai. Gerai, fainas smulkios juodos lavos jojimo takas. Kalvos. Bet, blyn, kur Kalda upė, vulkanas, greitis?...

Pačiame priekyje ant dėmėto islando eržilo jojo toks įdomus vyriškis kumpa nosimi ir ūsais. Jojo taip lengvai susikūprinęs ir rankas laikė kaip pianistė, bet taip atsipalaidavęs, jog pamaniau, kad jis bus koks profesionalas, kad doesn't give a shit. Paskui sužinojau, kad jis yra islandų veisėjas iš Danijos, Jamtlando. Dar buvo tokia vokietė, apsirėdžiusi labai gražiais jojimo rūbais, sėdinti labai tiesiai kaip ir jos nedidele dukrele. Dar priekyje jojo tos dvi mažosios mergucės, prancūzės. Olandė jojo lotos poza, ir tolte, ir galope, šokinėjo balne kaip ping pongo kamuoliukas, bet atrodė labai patenkinta. Nesuvokiama... Aš įsitaisiau pirmųjų tarpe, ir buvo visai neblogai, tik mergytės kartais įjodavo į mane be reikalo (bet ant vaikų negali juk pykti).

Gabaliuką atoltinom šiek tiek greičiau, gabalėlį pazovadavom, ir po kiekvieno pagreitėjimo, reikėdavo sustoti ir laukti balnus / šalmus / protą pametusiųjų uodegos. Mane ėmė imti panika ir pyktis, kad velniop nuėjo 90 eurų.

Kai uodega mus pasiveja, pranešama, kad dabar sustosime ilsėtis. Nuostabuuuu. Sustojame prie kažkokios duobės - čia kas, gal vulkanas?... ir ganome arklius. Ir mašalus, kurie mus atrado ir puola visu įnirčiu. Peizažas toli gražu negali susilyginti su Haringės. Užgniaužiu tylią dejonę.

Atgal į balną, mano sartulis toks riebus, o balnas toks mažas, kad aplink jį net susimetę geros riebalų rinkės, tikros love handles. Bet jis jau papirko mane, tas mažulis. Neapsakomo gerumo arklys, tik, kaip vėliau danas išsireiškė apie savo eržilą, labai prastoje formoje - vos paspartinus toltą, po keleto minučių jau pūtuoja. Hm, nejaugi jie tokie netreniruoti?

Užkylame į nedidelę uolą ir čia įvyksta lūžis. Kalvos paslepia Reikjaviką, po mūsų kanopomis driekiasi juodos lavos dulkių serpantinai, aukštyn ir žemyn tarp siurrealistinių lavos gūbrių, žalsvos samanos ir žydros kalvos. Žemyn, aukštyn, daug tolto ir galopo. Nepasakyčiau, kad nesu jojusi greičiau, bet tikrai tai buvo greičiausias toltas ever experienced. Sartulis - man taip rodėsi - toltino tokiais galingais ir ritmingais žingsniais, kad spėjo drauge ir net aplenkdavo su šuoliuojančiais žirgais. Arba iš galopo pereidavo į toltą ir skuosdavo dar greičiau. Galope, tuo tarpu, jis šuoliavo labai lėtai ir sunkiai. Dabar - ir tai mane totaliai užmušė - visi jo aliūrai buvo tokie lygūs, guminiai, ir ritmiški, kad pirmą kartą gyvenime jaučiau, kad mano kūnas tiesiog absorbuoja visus judesius. Sėdynė, aišku, tuo tarpu absorbavo kietą balną ir sparnų raukšles. Tik tiek, kad nesijautė motoriuko, vidinio impulso. Sartulis bėgo tik tiek, kad neatsiliktų nuo kitų, bet nejaučiau jokio jo noro veržtis į priekį.

Išjojus iš uolų atsivėrė dykros, įrėmintos lietaus debesų ir labiau nuspėjamų, negu matomų kalnų. Išjojau į beveik patį linijos priekį ir vaizdavausi, kad esu sau pati viena, tik aš, kanopų ritmas ir, kiek tik akys užmato, šlapios samanos.

Šis nusileidimas atrodė daug statesnis negu kad matosi nuotraukoje, o raitelių virtinė šliaužė kaip begalinis drakonas. Po šio intensyvesnio jojimo mano sartulis gan nemaloniai pūtavo, dano eržilas beveik visas drebėjo ir atrodė, kad visas jo kūnas pulsuoja, svyravo pirmyn atgal. Instruktorė juokėsi, ir sakė kad jiems viskas bus gerai. Aš nebesižinojau, ką bemanyti, ir kiekvienu momentu kai laukdavom "uodegos", nušokdavau žemės ir atlaisvindavau balną.

Bet po keliolikos minučių prijojome aptvarą, dailiai įtaisytą uolų užuovėjoje. Balnai šalin, nusegame pavadžius, ir arkliai laisvi penkiolikai minučių ganymosi ir voliojimosi. Olandė/italė mane pribloškė galutinai. Apsisuku, ir žiūriu - jos arklys eina sau nunarinęs galvą su paliktais pavadžiais, viens, du, įkiša koją, raunas su galva į viršų, plačiai išžioti nasrai, pakelta isipynusi priekinė koja, pritūpęs, paklaikę akys - ir it suakmenėjęs stovi tokioje pozoje. Ei, šaukiu olandei, ir einu prie arklio iš lėto, kad jis nešoktų į šoną ir neišsisuktų kojos. Olandė pribėga prie arklio, nusega pavadį, išvaduoja koją - ir sako, geras arkliukas, kaip aš tave myliu, koks geras arkliukas. Ir vos neiškritau. Vėl prisega pavadžius, ir eina sau šalin. Fuuuck. Nusegu pavadžius ir jai atiduodu. /pridedu - visi kiti arkliai, savaime aišku, buvo nusegtais pavadžiais/

Atokvėpis. Sėdžiu ant uolų ir fotkinu arklius. Kažkas mane pakibina iš nugaros. Atsisuku - mano sartulis užsikoręs ir šnopuoja man per petį. Tai mane galutinai pavergė.

Toliau viskas ėjosi it sviestu patepta. Atsigavę arkliai rovėsi į priekį, matyt, jausdami, kad tai jau kelias namų link. Mano sartulis bėgo pirmyn kaip daina. Ilgesnio galopo tiesiu taku metu jaučiu artėjantį kanopų dundesį, žvilgt kairėn, mane lenkia kitas nedidulkas sartas žirgelis, su mažaja mergaičiuke ant jo. Jos pėdutės nesiekia žemiau balno, kaip žiogelis ji atrodo mažytė balne, praktiškai atsigulus ant žirgo gogo ir pilnom saujom karčių. Iš po juodo šalmo akinanti plati šypsena. Šaukia heja, heja. Ir rūksta į priekį. Garbės žodis, seniai nemačiau tokio totaliai laimingo vaiko.

Toliau buvo daug tolto ir galopo, daug įvairiaformės lavos, apaugusios mistiškiausiomis samanomis, lietaus, rūko, šiek tiek saulės, energingo tolto įjojant atgal į arklides - aišku, įjojome visu greičiu į aptvarą pilną palaidų arklių. Balnai off, raiteliai off, žirgai - linksmai pasistumdyti su savo draugais ir pasivolioti masažiniame skaldos lauke.

Aš - atgal į autobusiuką, į šlapią Reikjaviką. Dazed and confused. Kur upė?... Kur vulkanas?....kodėl vieną valandą jojom Reikjaviko pakraščiu?.... internetinis aprašymas apie tai neįspėjo...

Sartulis buvo nuostabus, bet nesuprantu, kaip galima duoti tokios blogos kondicijos žirgus "advanced" turui. Pratrintas gogas - kažkas kraupaus. Nors, tiesą sakant, nemačiau daugiau nei vieno arklio su pratrinta nugara. Kita vertus, aš ne iš žemųjų ir lengvųjų - argi ne geriau tą sartulį duoti mažam, lengvam vaikui...

Trečia, sunku mėgautis nerealiu peizažu, kai reikia nuolat žiūrėtis, kad koks idiotiškai išsiviepęs amerikonas nenuskintu kojos nešamas nevaldomo arklio (ir net nepasakytų sorry). Stoviniuoti ir laukti kitų - vien dėl to, kad prieš išjojant niekas nepatikrino, ar advanced raiteliai prisiveržė balnus ir ar vaikai iš viso moka joti. O kaip, sakykite, dešimtmetei mergaitei prisiveržti balną?.... Stumdytis vienoje eilėje. Paskutinę pusantros valandos jojau paskui instruktorę, tai buvo daug geriau. Bet kaip dėl likusių dvidešimt klientų?

Ir paskutinis, mane pribloškęs faktas.

Niekas vargšams ekvestriniams turistams nepasakė, kas yra toltas ir su kuo jį reikia valgyti. Ko tik aš neprisižiūrėjau.... ryškiai labai šauniai jojančios mergaičiukės tris valandas beviltiškai mėgino joti tolta "lengvai", besikilnodamos. Galima tik įsivaizduoti, ką jos galvojo apie tą "levą risčią"ir islandų pasididžiavimą, arklius.

Atsakymai į (užduotus ir neužduotus) klausimus:

• Islandijoje gyvena tik islandiški arkliai. Tai veža: pvz., muziejuje juodai balta nuotrauka: Reikjavikas, Islandija gavo nepriklausomybę nuo Danijos, oficiali procesija, Premjeras ir keletas aukštų politikų joja ant islandiškų arkliukų.
• Įsivežti naudotą jojimo įrangą gan sudėtinga. Ypač šalmus ir batus. Galima:

a) įrangą gerai išvalyti ir parodyti muitininkams, kurie vistiek viską pamerks į sterilizuojantį skystį.

b) gan švarią įrangą įsidėti į check in bagažą ir Keflaviko orouoste nemirksint praeiti pro muitininkus ir pasieniečius su šunimis. Galvoti: kažin, šunys ieško narkotikų ar naudotos jojimo įrangos?... Bet kokiu atveju žirgyne atsivežtus šalmus dar paprašys nupurkšti spec. sterilizantu.

• Yrančios siūlės ir pragaišinti trys šimtai litų. Mano patirtis: pigios Classical Riding Wear jojimo kelnės yra indestructible. Kainuoja apie vieną šimtą litų, per sale apie trisdešimt litų. Tada aš jas ir perku. Laikui bėgant jos išsipurvina, išsitampo, ir kai užpakalis ima kabėti žemiau kelių, yra išmetamos. Ši transformacija įvyksta maždaug dvejų metų bėgyje. Bet: dar nesu mačiusi nei vienos prairusios siūlės.
• Vienintelės prairusios kelnės buvo prašmatniosios Mountain Horse firmos, šiltos, minkštos, žieminės, kurias iš neįtikėtino išpardavimo nusipirkau už dvidešimt litų - mat užtrauktuko galas buvo neprisiūtas. Galvojau, namie prisisiūsiu. Po pusantrų metų jos pabluko, pasitampė, užtrauktuko niekas neprisiuvo, nes jis veikia normaliai, ir kol kas neiširo nei viena siūlė..... Atsakymas:

a) nešti prairusias kelnes į parduotuvę ir gėdinti vadybininką.

b) never, ever again kelti koją į tą parduotuvę.

Dieną jaunos mamos stumdo vaikus vežimėliuose, vedžioja įvairaus plauko terjerus, ir Landroveriu važiuoja apsipirkti į gretimus miestelius. Va, bet pradėjo lyti. Ir visai rimtai. Prispaudžiau Canoną kažkur prie raktikaulių, išsiskleidžiau skėtį, ir voila, štai ką veikia Lavendono kanopiniai per lietų. Vienas didelis kaštoninis arklys padarė labai protingai: pasislėpė po medžiu.

Ne mažiau gudrūs ir gūniomis apdangstyti sportiniai kitoje levadoje (beje, labai gražiai kalvotoje vietovėje): Įlindo į slėptuvę.

Vargšas laminito kamuojamas ponis neturėjo nei medžio, nei pašiūrės bet kantriai kentėjo nuožmų lietų įsibridęs arčiau dilgėlių ir atsukęs nugarą šaltiems šuorams.

Argi jis ne nuostabus? Tik gaila, kad pasiligojęs ir purvinas.

Žliaugiant lietui, pamaniau, kad angliškos levados yra tokios šaunios, kadangi jų kraštai apsodinti tankiomis gyvatvorėmis. Arkliams tikrai nėra daug šansų ištrūkti, pabėgti, susižeisti. Kita vertus, levada priešais pubą kelio pusėje tėra užtverta medinė tvora su apraizgyta spygliuota viela. Viela, spėju, labiau numatyta žmonėms, o ne arkliams.

Ir tada pamaniau, kaip tos angliškos senovinės akmens tvoros ir neretai šimtametės gyvatvorės byloja apie šalies istoriją, tokią nepanašią į Lietuvos. To senosios tvoros ir gyvatvorės liudija nepažeidžiamą asmeninės nuosavybės teisę - ne taip kaip lietuviško kaimo, niekas ir niekada Lavendono nebuvo sukolkhozines, panaikinant privačių žemių riboženklius. Žmogus gali paleisti savo žirgelį į nedidukę levadą, aptvertą samanota akmens tvora arba apželdintą tankiais krūmokšniais. Žmogui, kuriam nereikia savo kanopinio "perkėlinėti" jam nugraužus mažą plotelį žolės bendrose ganyklose, niekada ir nekils mintis arklį rišti grandine, prie kojos ar kantaro. Kita vertus, žmogus, kuris bijo, kad jo nuosava žemė gali būti bet kada atimta valstybės, nedės pastangų atitverti ganyklos gyvatvore.

Anyway, kol lietus baigėsi, permirkau kiaurai. Bet kai baigėsi - kaip neapsakomai pakvipo rožėmis.

P.S. prisiminiau užduotį iš vidurinės baigiamojo geometrijos egzamino. Reikėjo paskaičiuoti, kokį plotą žolės nugrauž ožka, virve pririšta už kaklo. Suskaičiavus apskritimo plotą, pamaniau, ei, o kaipgi ožkos galvos ilgis? Tada prirašiau prie atsakymo x metrų neskaitant ožkos galvos ilgio. Ir to praktiško mąstymo pasekoje gavau 9 balus vietoj 10.....

P.P.S. Na, gerai, pakaks burbėti. Einu atšvęsti penktadienį ir eilinę milžinišką įmoką Alfos taisymui su nerealiu pinot grigio (kuris, sufleruoju, yra neapsakomai nupigintas Sainsbury's supermarkete).

Daugiau apie žirgą Merlin ir jo raitelius.

Video su kovinio žirgo treniruotėmis: su dirbtiniu ir tikru flegmatišku buliumi.

Ir, jezau, kokie geri garso takeliai.

Never, never again. No more Northern European riding.

Siūlau naują gatvės trend'ą:

vietoj tatuiruočių ir pitbulio - tatuiruotės ir kovinis lusitanas.

Paskutinis vakaras šią vasarą. Gerumo pilnas miškas.

Zuikutis Hlekuras su sunerimusia raitele (įsipaišiau į pradžiamokslių grupę, tai nepykit ant merginų pėdų pozicijos).

O fotkinti mūsų grupę iš priekio buvo pats tas, mat jojau Brudą, dar populiariai vadinama "turbo arkliu". Žodžiu, skridau visų priekyje ir vos spėjau gręžiotis ir tikrinti, ar nelabai toli esu palikusi kitus raitelius...

Ir instruktorę Marianne, kuri joja juodai baltą kumelę Elva - ne žirgas, o tikras miškų elfas.

Pirmają valandą pavyko reguliuoti tik tempą (pvz kai kada tam pagelbėjo skersai kelio nuvirtęs medis), tačiau pamokos pabaigoje džiūgavau išgavus tobulai kontroliuojama galopą sėdint balne, įstrižais saulės spinduliams plieskiant į žvyro keliuką.

 O šiaip su Bruda susijojom nerealiai. Kai praėjo jos įkarštis, apšilo, grįžom prie ankstesnių tobulų santykių. Ekh, patinka man šita kumelė.

Bruda švedų kalba reiškia "panelė," islandiškai tai - "lėlė". Na, o lietuviškai... :) Brudos kaip jojamojo arklio genezė Sofie jojimo mokykloje yra gana įdomi. Paprastai sakoma, kad jojimo mokyklos sugadina arkliuką, atbukina ir fiziškai geruoju neatsiliepia, nes pradžiamokslių jojamas arklys dirbamas bloga forma ir t.t.

Viso to nelabai išvengsi, bet. Pradžioje, Bruda atsisakydavo bėgti risčia (bėgdavo tik eidine). Jai pirmą kartą pasileidus risčia, apakau, kokia ji buvo galinga (šita mažytė kumelaitė, beje, turi sveikatos). Stambi, veržli ir greita. Bruda jau taip raudavo iš vietos, kad raitelis su pavadžiais likdavo kažkur ant jos uodegos. Tai ji labai greitai sumojo, kad risčia bėgti neapsimoka, ir tik žingsniuodavo, toltindavo ir zovaduodavo.

Praėjo geras pusmetis, ir Sofie patvarkė Brudos risčią - ji tapo nebe tokia karštakošiška, labiau reguliuojama ir kur kas minkštesnė. Tiesą sakant, net nusivyliau jos minkštumu, mat tikėjausi padirbėti su pusiausvyra ant kratesnio aliūro.

Apskritai, paskutinių pamokų pojūtis buvo toks, kad sėdžiu kaip išlieta su balnu ir balnakilpėmis, o arklys juda po manimi įvairiais tempais.

Priminsiu, kad anksčiau normalus pojūtis buvo toks, kad bumpsiu kaip kamuoliukas balen ir galvoju, kaip čia mažiau kratytis ir nenukristi ant posūkių.

Tai va... o dabar tik sėdžiu sau išpūtus diafragmą, pirštų galais laikau pavadžius, grožiuosi mišku, net ir turbo arklys viską daro vos tik paprašau, ir... darosi nuobodu.

 Na, ir paskutinis portretas. Atrodo, kad ji šypsosi...!

Sekanti kartą jau lipsiu ant didelio arklio. Pažadu :)

Pasibaigus treniruotei, pradėjo snigti.

O prieš prasidedant, nufotografavau savo jojimo mokyklos islandus.

Gauruoti, barzdoti.

Čia Ask, tikras briedis, miškų karalius.

Ypač kai būna purve gerai išsivoliojęs, he he.

Transgresija geriausia tamsoje.

 Paryžius. Triumfo arka. Aušra. Žirgai. 

Autoriai: Åkestam Holst, superiniai švedukai. Štai kaip viskas padaryta. ("bakom kuliser")

(!!!) gyvi žirgai iš tiesų užkelti ant Triumfo arkos.