Jau spėjau pasidalinti įspūdžiais apie vairavimą Lenkijos keliuose. Na, jūs kaip sau norit, bet jei man kada nors teks važiuoti per Lenkiją mašina, vairą drąsiai perduosiu savo mylimam. Bijau, kad tokiam išbandymui mano nervai kiek per silpni. O juk reikia ne tik lenkti didžiules krovinines fūras, išvažiuoti į priešingą eismo juostą ir smarkiai viršyti greiti, bet kai priešais atvažiuojančio automobilio žibintai atsirems į tavo mašinos priekinį stiklą nepamiršti nerti tarp tų pačių fūrų nepaisant to, kad jos gali nespėt sustabdyti ir tave sutrinti.

Antras pastebėtas dalykas - švara mieste. Na, bent jau mano rudom akim žiūrint, Varšuva tikrai švarus ir puikiai valomas miestas.

Trečias dalykas - reklamos. Aš nekalbu apie didžiuosius ekranus, pastatus, ištisus metus puošiamus kalėdinėmis lempelėmis. Kalbu apie didžiulį kiekį kioskų "kebab", "pizza", "chilli", "sex shop" and so on, kurie visi apkabinėti baisiais, didžiuliais, rėksmingais užrašais, spalvotomis lempomis ir taip toliau. Kažkodėl atrodo, kad jei tuos kioskelius surinktų į vieną vietą, Varšuvoje atsirastų turkiškas kvartalas.

Ketvirtas dalykas - žmonės. Tikrai ne tai, kad šiame mieste gali rasti "H&M" parduotuvę, kurios Lietuvoje nėra, lemia jų gražumą. Apie tai jau irgi aš rašiau, bet norėčiau pabrėžt tą dar sykį. Visada kažkodėl lenkaičių daugumą tapatinau su fyfomis. Nė velnio - varšuvietės elegantiškos, rafinuotos, gražios ir spindi moteriškumu. O vaikinai - na, čia jau geriausiai pasisakyti galėtų mano kolegė Marija. Aš čia korektiškai nutylėsiu savo nuomonę.

Penktas dalykas - sistemos. Na, aš kaip humanitarė nekalbėsiu apie IT. Čia galvoj turiu kultūrines sistemas. Štai kad ir "Knygų institutas", kuris parenka, suranda vertėjus ir į užsienio kalbas verčia geriausias lenkiškas knygas, rūpinasi jų populiarinimu užsienyje. Šitaip nuo pat jų veiklos pradžios per penkerius metus užsieniui pristatyta 600 skirtingų pavadinimų knygų. Arba "Kinematografijos institutas", kuris lėšų gauna ne tik iš valstybės, bet ir iš visų įstaigų, susijusių su kinu. 1,5% nuo pajamų už reklamą kiekviena tokia įstaiga turi sumokėti šiam institutui, kuris ne tik rūpinasi lenkišku kinu, bet ir kino teatrų renovacija ir t.t. Rezultatai akivaizdūs, nes lenkiški kino filmai savoje šalyje topų viršūnėse, o filmas "Katyn" šiemet nominuotas Oskarui. Na, ir dar teatro institutas, kuris dotuojamas valstybės ir čia saugoma absoliučiai visa informacija apie lenkų teatrą ir teatrą Lenkijoje (nebūtinai pačių lenkų, ir užsieniečių) nuo pat 1945 metų. Be to, jei kažkas ateina ir prašo informacijos, ji jam surenkama ir galima sėdėt skaitykloje dirbti. O jei ne, tuomet visą medžiagą galima rasti internete. Na, kur dar susitikimai, diskusijos, festivaliai. Šaunu.

Šeštas dalykas - muziejai. Labiausiai man įsiminė "Sukilimo muziejus". Visiškai interaktyvus, su daugybe salių, nuotraukų, video medžiagos, dviem kino salėm, galimybe mažiems vaikams patiems dalyvauti visur, su tikru lėktuvu ir taip toliau ir taip toliau. O iš esmės šis muziejus kaip mūsų Genocido. Tik n kartų įdomesnis. Tiksliau, jo forma patrauklesnė jaunam žmogui. Be to, smagu, kad yra dienos, kada tiek į nacionalinį, tiek į Sukilimo muziejus, tiek į Karališkuosius rūmus, tiek į kitus galima įeiti nemokamai. Arba bent labai pigiai.

Beje, dar man labai patiko (asmeniniai pomėgiai), kad Lenkijoje susukama dešimt animacinių pilnametražių filmų per metus ir jie turi savus lenkiškus komiksus, remiamus valstybės. Ech...

Tai va. Visa kita pas juos - totalus *****. Toks jausmas, kad kas yra kava lenkai nežino. Aš suvokiu, kad tą, kurią įveža į Lietuvą perpakavę Lenkijoje, galima per klaidą nusipirkus iš karto mesti lauk, bet kad jie savoj šaly normalios negertų.. Penkios dienos, kai kavos šiek tiek panašios į tikrą buvo galima tik sumokėjus 13 zlotų (litų).. Kažkoks košmaras.

Maistas.. Na, čia jau kaip kur. Teko valgyt ir lenkiškuose MC, ir šiaip junk f(š)ūdo restoranėliuose - tas pats kaip ir Lietuvoje, gal tik didesnis pasirinkimas. Kalbant apie šiaip užeigėles - tikriausiai tik lenkai gali atnešti graikiškas salotas sriubos dubenyje ir šiaip - kažkokias keistas. Arba prie espresso kavos neduodi vandens. Toks jausmas, kad lenkai pakankamai daug valgo kepto maisto. Pvz., net sriuba vadinam "Žūrek" yra su keptais svogūnais ir kepta šonine. Nors visai skani. Kiek teko valgyt, tai net skrandis pradėjo pykti nuo taukų kiekio. Be to - jie valgo per mažai daržovių ir vaisių!

Mūsų Lenkų instituto mergina gyrė nacionalinį pyragą "Syrnek" (ar panašiai. Galvojau, kad bus kaip mūsų sūrio tortas su maskarponės sūriu. Nė velnio - kažkoks keistas saldus daiktas. O saldėsiai man iš idėjos šiaip jau visai nepatinka.

Kalbant šiaip apie saldumynus - neradau aš jų ten skanių. Kažkokie visi kaip mūsų saldžios plytelės už 0,79 lt. Ar ten panašiai. Per riebūs, pernelyg negero jausmo burnoj pasilieka. Užtat pas juos yra šokolado "Milka" - Lietuvoj jo labai retai galima rasti.

Alus - tradiciškai "Žyviec". Tikras lenkiškas. Normalaus skonio, bet man lietuviškas visgi skanesnis. Kainos irgi normalios. Bet parduotuvėse. Štai viešbučio bare pirkau du mažiukus buteliukus (0,33) ir sumokėjau 20 zlotų (litų). O grįžus į kambarį supratau, kad juos teks atidarinėti raktais. Dar niekada alaus atidarymas taip nebuvo nuvarginęs.

Žmonės dar.. Viešbutis buvo visai neblogas, nepaisant to, kad priešpaskutinę viešnagės dieną ten pat apsistojo FK "Vėtros" sirgaliai. Žavūs agresyviai treninguoti ir vidutiniškai girti vaikinukai, kažkodėl mėgę draugiškai vieni kitiems daryti masažus. Gerai, kad lietuvių kalba per daug nesišvaistėme. O ir šiaip - per mažai juostelių ant treningų buvo...

O šiaip - labai pasiilgau namų, Lietuvos ir lietuvių kalbos ir ir ir... virtualumo.

Vis dėlto, galiu pasidžiaugti tik kūrybine laisve namuose, supratingom kambariokėm ir tuo, kad nepaisant orų prognozių ir temperatūros už lango vis sėkmingiau namuose apgyvendinu pavasarį. Patys pažiūrėkit.

Čia - svogūnas, apgyvendintas sename metaliniame arbatinuke, kurio kilmės istorijos neradau. Svogūnas su prasikalusiais laiškučiais buvo rastas tarp kitų, dar miegančių brolių, ir nusprendžiau jam suteikti šansą gyventi. Tai štai. Beje, jis jums neprimena briedžio?

Už šitą mažą fėją, vardu Marta, reikėtų dėkoti vienai iš ard.lt narių FyFai, kuri, pamačiusi mano nuotrauką (šalia fėjos), pasiklausė, ar aš norėjau mažos žalios fėjos su oranžiniais batais. Vakar gavau dovanų ir įkurdinau ant spintos. Labai man patinka maža žalia mergaitė Marta.

Kambariokėms už supratingumą dėkojau todėl, kad man leidžiama paišyt kur noriu. Netgi prašoma apipiešti veidrodžius namie - tas bus daroma artimiausiu metu. O čia yra mano ir kambariokės Erikos drugeliai. Kambaryje jie iš viso keturi, o šie visą laiką skraido virš mano ir Erikos galvų. Na, bet kuriuo atveju, bus ir daugiau tų drugelių. Juo labiau, kad turiu naktį šviečiančių dažų, taigi.. Tikiuos, kad greitai visuose namuose plasnos drugeliukai tarp mano piešinių :)