Kodėl? Iš smalsumo. Aš, žinoma, daug maž įsivaizdavau kokia tai bus muzika, bet vistiek labai norėjosi išsipakuoti "brand new" kompaktą, įdėt į grotuvą, klausyt dar negirdėtos muzikos ir vartyt kompakto knygutę. Geras jausmas. Pasijauti normaliu žmogum, o ne valkata, bandančiu viską gaut už dyką. Dėja tikrai dar neišgaliu aklai pirkt visus norimus albumus, tad ir toliau naudosiuos taktika "parsisiunčiau, paklausiau, jei patiko - nusipirkau", bet galiu konstatuot, kad nusipirkt net ir nežinomą albumą - geras jausmas (jau nekalbant apie žymiai geresnę garso kokybę, nei suspaustų Mp3).

O albumas neprastas - du geriausi visų laikų bliuzo gitaristai (na iš gyvųjų, nes šiaip reikėtų įtraukt ir Stevie Ray Vaughan) susitiko (nors ne pirmą kartą, knygutėje yra kartu grojančių Claptono ir Kingo nuotrauką iš "Cream" laikų) stvėrė gitaras ir įrašė užvedantį albumą. Tai tiesiog dviejų patyrusių bliuzo veteranų bendras "pakaifavimas" su gitarom rankose. Manau kiekvienas bliuzo megėjas turėtų turėt šį albumą. Aš jau turiu ir man tikrai negaila tų keturiasdešimt kažkelių išleistų litų. 

O ką Jūs manote? Ar CD pirkimas tėra tik pinigų švaistymas remiant pilvotus įrašų kompanijų bosus, ar tai puikus būdas įsigyti tikrą muziką? Man regis muzikos albumas yra visuma - muzika, apipavidalinimas, albumo dizainas, tekstai. Turėti tik suspaustą ir apkarpytą muziką ne tas pats, kaip turėti visą albumą. O gal esu tik senamadiškas perdyla, nesuprantantis naujų tendencijų ir muzikos verslo ateities? Rašykit.....

Na o čia tie patys Eric Clapton su B.B. King ir titulinė albumo daina - Riding with the King. Skanaus.

http://www.tony-b.org/

Tai internetinė "Dance music machine". Na man visai patiko kelias minutes pažaist. Bet funkcijų mažoka ir šiaip...... Na, bet teoriškai su tokia programelka galima kurti "muziką". Kabutes užtėjau ne šiaip sau. Įdomi Jūsų nuomonė - reikia kabučių ar ne? Muzika tai ar kažkas kito?
Neturiu nieko prieš elektroninę muziką (na ne tokio lygio, kaip šis variantas :) ), bet žiūrint fundamentaliai - ar kurt muziką reikia mokėt kuo nors grot, ar užtenką mokėt elgtis su kompu?

Dirbant labai gerai sueina jų melancholija (nors yra ir greitų gabalų, kaip jų žymiausiais hitas Mrs. Robinson, bet vistiek viskas atsiduoda lengvumu ir ramumu). Ramiai, atsipūtęs maigai kompo klavišus ir turi sau gerą nuotaiką :)
Na gal apie Simoną ir Garfunkelį plačiau kokį kitą kartą. Pasakysiu tik tiek, kad tai du talentingi bičai, paleidę į pasaulį daug geros muzikos ir padarę didelę įtaką šiuolaikinės muzikos raidai.
Noriu pašnekėt apie štai ką - tai sena muzika (60 tieji jei konkrečiau), bet man nuo to nei šilta, nei šalta. Man muzika galiojimo termino neturi. Tai ne grietinė ir ne paštetas - nerūgsta ir negenda. Tačiau panašu, kad tokių kaip ašei nėra daug.
Dažnai jauni (mano amžiaus) žmonės, pamatę kai kuriuos mano kompaktus, išvertę akis klausia - "tau patinka tokios senienos"? Nu patinka..... Ir ne tik senienos, patinka ir naujienos. Aš apskritai neskirstau muzikos pagal jos amžių. Muzika mane arba kabina, arba ne. Koks skirtumas kiek jai metų......?
Na gerai, aš suprantu, kad paaugliui yra ne lygis klausytis to, ko klauso jo tėvai. Bet iš paauglystės juk išaugama, o senesnės muzikos suvokimas, kaip kažko neįdomaus ir neaktualaus - išlieka. Vėliau žmogus jau nebepriima ir naujų muzikos stilių, nes tiesiog nesugeba suprast kitokios muzikos, nei klausė rukydamas pirmą cigaretę....
Ką Jūs apie tai manot? Ar muzika turi galiojimo terminą? O gal ji iš tikro su laiku praranda savo žavesį, tik aš dundukas to nesuprantu?
Pabaigai siūlau Jums paklausyt tų pačių "Simon and Garfunkel" dainą "The Sound of Silence".
Melodija tikrai turėtumėte būti girdėję (Kazlas perdainavo :) ), o žodžius paskaitykit - gal patiks. Bėje tai daina "ikvėpta" J.F. Kenedžio nužudymo. 

Na tai kaip, prarūgsta ta muzika su amžium ar ne?

Juokinga? Na prisipažinsiu ir aš šypsojausi bežiūrėdamas. Na bet juokingai jis atrodo ar ne - nuteikia linksmai ir kartais tokios muzikikės tikrai norisi. Tai va toks tas Šeikis ir buvo mano atmintyje. Iki šiol.....

Na kas čia dabar? Ne aš ne apie tai, kad čia eilinis, niekuo neišsiskiriantis ir nekabinantis gabalas. Visiems muzikantams pasitaiko tokių paleist į pasaulį. Kas nutiko su stilum? Kur tie juokingi Elvio judesiukai, kur rokenroliukas, kur blizguciai ir baltos lakierkos? Na nusispjoviau (paskui nuvaliau) ir pamiršau. Ale vėliau pradėjau mastyt:

• Ar gerai, kai muzikantas iš esmės tik pataikauja savo seniems gerbėjams ir nekeičia stiliaus, nors širdis, protas ir amžius diktuoja visai kitokį supratimą apie muziką?
• O gal, vistik, reikia likti tokiam, koks buvai, nes būtent tokį tave žmonės žino ir prisimena. Jei jau nebegali - nebemuzikuok iš viso?
•  Ar mažai pavyzdžių, kai grupės/atlikėjai bando keisti savo stilių atsižvelgdami į nūdienos madas? Tokia transformacija, ko gero ir yra pati blogiausia.

Vienu žodžiu filosofija. O filosofija, kaip mane per filosofijos paskaitas mokė, yra atsakymo ieškojimas, o ne pats atsakymas.

Kaip Jūs manot? Kas yra vertybė muzikoje - savo firminio stiliaus išlaikymas (senų gerbėjų išlaikymas), keitimasis sulyg madom (naujų gerbėjų atsiradimas) ar keitimasis sulyg savo amžiumi ir muzikos suvokimu (ir davimas peno paburbėjimams ir apmąstymams tokiems perdyloms, kaip aš)? Ar Jūs norite, kad Jūsų dabar mėgiami muzikantai ir po 20 metų grotų tą patį, o gal norite, kad grotų tai, kas tuo metu bus ant bangos, ar geriau tegu groja tai, ko jiems norėsis, nors Jums tai gali visiškai nepatikt.
Pafilosofuojam a?