Nežinau, kaip jums, bet man, pradedant 12 darbo metus, susijusius su vaikais (darbas be savo klasės, pasirodo, irgi gali būti praturtinantis profesine prasme), ypatinga ne tik rugsėjo pirmoji. Teisybę pasakius, ypatingiausios dienos: pirmoji ir antroji. Pirmoji - emocine prasme. Tas jaudulys atkeliauja dar iš vaikystės, kai jau kelios dienos prieš imdavai jaudintis, skambinti draugėms, jaudulingai laukti tų naujųjų Mokslo metų. Nauja kuprinė, naujas penalas, naujos įvairiausios kanceliarinės smulkmenos...Visada laukiau tų Naujų Mokslo metų. Buvau iš tų, kuriems mokykloje patinka. O kaip smagu būdavo ryte būti prikeltai tėvų (ypač patikdavo, kai tėtė - dar man esant pradinėje mokykloje - prikeldavo mane virš lovos "skraidančiu" ir birbiančiu, kad jau laikas keltis, Karlsonu, kurį buvo parvežęs iš Maskvos). Mama supindavo kasas, padėdavo susiruošti ir...keliaudavome. Kadangi buvau pirmūnė-aktyvistė:) , tai dažnai reikėdavo ir kokį eilėraštuką padeklamuoti ar pasakyti sveikinimo žodį, ypač, kol buvau mažiukė. O po šventės VISADA eidavome į Neringos restoraną. Įsivaizduojate - per visus metus mokykloje nepraleidome su šeima nė vienerių metų! Visada Kijevo kotletas (mmm...), visada laukimas prie fontano... Nuostabus ritualas, kurio vertę geriausiai įvertinu šiandien, jau kai mokykla baigta.

Šiandien jau į mokyklą keliauja mano vaikai. Tiesa, kol kas tik vienas. Ir ne rugsėjo pirmąją. Kadangi trečiadieniai - trumpa diena (vaikai mokykloje buna tik iki 12.30), tai pamokos prasideda rugsėjo pirmą trečiadienį. Šiemet tai bus rugsėjo 3 diena. Be to, ši diena nėra labai ypatinga: vaikai atvažiuoja į mokyklą, juos pasveikina ir...eina į savo klases. Nėra tokios tradicijos kaip Lietuvoje. Vaikai net nesipuošia. Taip, apsirengia gražiau, tačiau...tikrai ne kostiumuoti ir...be gėlių. Žodžiu, nors diena ir ypatinga, bet tos dvasios kaip Lietuvoje - nė kvapo. Pernai - kai pradėjo eiti į pirmą klasę - Augustui mano mama atsiuntė meškutį su marškinėliais, ant kurių - jo nuotrauka ir užrašas: Aš jau pirmokas! Ir didžiulę šokoladinę širdį su tokiu pačiu užrašu. Buvo labai miela...

Taigi šiemet rugsėjo pirmąją į "mokyklą" iškeliavo mūsų viduriniukai: Vilhelmas ir Morta. Mortai tai buvo gan didelis pasikeitimas, nes iškeliavo iš labai jaukaus šeimyninio ir tarptautinio lopšelio į didelę, katalikišką, prancūzišką pradinę mokyklą-darželį, kurį lanko ir Vilhelmas. Taigi jai pasikeitė ir ugdymo įstaiga, ir mokytojai, ir vaikai, ir tvarka. Vilhelmui tuo tarpu pasikeitimų mažiau: jis toje pačioje mokykloje perėjo į priešmokyklinę klasę: Kai kurie vaikai liko tie patys, o kai kurie atėjo iš buvusios paralelinės grupės; gavo naują mokytoją Mme Anne...ir tiek. Tačiau jis - mūsų jautruolis. Dar rugsėjo pirmosios išvakarėse kelis kartus susigraudino: sakė, kad nori būti namuose, nes namuose jam labiau patinka mokytis ir skanesnis maistas;) Tačiau Mortulė - negalėjom patikėti: atsibudo, viską kuo greičiausiai susiruošė (labai juokėmės, kai patikrino, ar turi "senką" (kirtis ant "e") - snack'ą )), užsimetė kuprinę ant pečių ir pirmoji stovėjo prie durų susiruošusi į "mokyką".

Kai nuvažiavome, jautėsi šventinė nuotaika: didžiulis šurmulys, kuris - įsibėgėjus metams - nurimsta; beveik visi vaikučiai atėję su abiem tėveliais, nemažai su foto aparatais (mes nesinešėmė, nes jau būt buvę visko per daug...). Ir, žinoma, ašaros. Verkė ir Vilhelmo klasėje, ir Mortos. Žinoma, ypač Mortos. Tačiau mūsiškiai liko labai ramiai: Vilhelmas pamatė buvusius draugus, todėl netrukus jau šnekučiavosi (nors Gabrius sakė, kad - kai VIlhelmas prigludo atsisveikindamas - jo širdutė tuksėjo labai stipriai ir greitai, atorodė, tuoj iššoks...jaudinosi zuikulis), o Morta atsisėdo su keliom neverkiančiom mergaitėm, davė bučiuką ir atsisveikino. Jooo...pirma diena kaip ir nieko!

Kaip jau minėjau, man įdomi ne tik rugsėjo pirmoji. Rugsėjo pirmąją vaikams paprastai būna per daug jaudulio, todėl jų reakcija dažnai būna tokia, kokia...nebus rugsėjo antrąją. Rugsėjo antrąją dažnai pasipila ašarų upeliai tiems, kuriems vakar buvo per daug įspūdžių, kurie manė, kad į mokyklą atėjo dienai...tik pažaisti, ir tiek. Rugsėjo antrąją įvyksta akistata su realybe: jau visi vaikai supranta, kad...mokyklėlė bus kasdienybė, o ne šventė:)Šiandien ašaromis apsipylė ir...abu mūsiškiai. Vilhelmas apsiverkė, nes kažkas pasikabino striukelę ant jo vakarykščio kabliuko (jie dar nesužymėti, kuris kieno).Mortai, aišku, tai sukėlė įtarimą. Nuėjus į klasę, ten vienas vaikutis šaukė visa gerkle (amerikietis...vargšiukas įmestas į prancūzišką terpę)...Morta irgi pradėjo graudintis. Kadangi to berniuko tėtė irgi buvo su kostiumu, tai, jam išėjus, vaikiukas puolė prie kostiumuoto Gabriaus (jam tai buvo pažįstama, ieškojo saugumo). Mortulei to jau buvo per daug - kažkas nori šluostytis ašaras ir prisiglausti prie JOS TĖTĖS!!! Kuo labiau Gabrius ją guodė, tuo jai graudžiau buvo...baigėsi tuo, kad mokytoja tiesiog ją paėmė. :( Vat taip...po pirmos dienos su vėjeliu, šioji - su vandenėliu...

Žinia, adaptacijos laikas trunka maždaug šešias savaites. Vadinasi, bent jau rugsėjo mėnesį stebuklų tikėtis galima, tačiau jie - mažai tikėtini. Kai prisimenu Aviv (iš Izraelio) ir Laura bei Miisa (iš Suomijos), man mūsų vaikai atrodo labai paprastas variantas. Vis dėlto reikia būti pamačius KAIP GALI BŪTI, kad turimas variantas nebaugintų:)

O čia mano straipsnis, kurį spausdino ir "Mažylis" apie...žinoma, išėjimą į darželį.

Niekada nemaniau, kad matematika gali būti toks smagus mokslas... kol pati nepradėjau dirbti su vaikais. Skaičių pasaulis įtraukė ir užbūrė. Labai norėjau, kad ir vaikai pajustų tą magiją. Mes kalbėjome apie skaičius, apie poras, apie begalybę. Įdomiausia, kad vaikai suprasdavo daug daugiau nei mes, suaugusieji, paprastai esame linkę manyti, kad jie supranta.

Taigi nereikia ypatingų pastangų suvokti, kad vaikai – aiškindamiesi ir stengdamiesi pažinti juos supantį pasaulį – apie matematiką žino ganėtinai daug. Dar gerokai prieš peržengdami mokyklos slenkstį vaikai susipažįsta su skaičiais – jie skaičiuoja, rūšiuoja, matuoja, lygina. Nepaprastas smalsumas ir noras suprasti supantį pasaulį nori nenori paverčia juos mažaisiais mokslininkais. Nebijodami suklysti, tai dažnai nutinka nuobodžioje pamokoje, žaisdami jie apie matematiką sužino nepaprastai daug.

Kaip lavinti ikimokyklinuko matematinį mąstymą?

• Leiskite vaikui padėti padengti stalą: tegul suskaičiuoja, kiek valgytojų sės prie stalo, kiek jiems reikės lėkščių, servetėlių, stalo įrankių ir pan. Nepraleiskite progos paaiškinti, ką reiškia pasakymas ,, skaičiuoti kąsnius“ (pavydėti, gailėti, šykštauti).

• Gaminkite kartu su vaiku. Tegul jis sveria, matuoja sudedamąsias patiekalo dalis. Vėliau leiskite vaikui pilti, maišyti, kočioti ir t. t. Taip lengvai ir kasdieniškai išmokysite vaiką suvokti kiekybę, t. y. išorinio pasaulio daiktus ir reiškinius suvokti pagal didumą, apimtį, skaičių.

• Plokite į dainelės ritmą, mokykitės eilėraščių. Taip vaikas pajus sekas, t. y. tai, kad įvykiai, reiškiniai, daiktai paprastai eina vienas po kito, nuosekliai. Šis suvokimas ypač svarbus kelyje į skaičių ir erdvės dydžių mokslą.

• Kartu rūšiuokite skalbinius.

• Nepamirškite, kad žaidimų kambaryje būtinai turi būti kubelių (trinkelių).

• Tegul skaičių mokslas ir matematinė kalba būna jūsų mažylio kasdieninio gyvenimo dalis!

Iškeliaudamas į mokyklą vaikas turėtų mokėti ir galėti:

1. Pagrindinius matematinius žodžius: daugiau, mažiau, tiek pat ir pan.

2. Pagrindines būties formas – erdvę ir laiką – apibūdinančius žodžius: toli, arti, viršuje, apačioje, už, prieš, uždarytas, atidarytas, kairė, dešinė, į, iš, tuščias, pilnas, pirmas, paskutinis ir pan.; būtų gerai, jei vaikas galėtų pasakyti, kiek yra valandų (kai yra tiksli valanda); suprastų, kas (ir kada) yra rytas, vakaras, diena, vidurdienis, naktis.

3. Palyginti: aukštą ir žemą, didelį ir mažą, ilgą ir trumpą, ilgą, ilgesnį, ilgiausią; didelį, didesnį, didžiausią ir pan.

4. Pažinti skaičius: kai kurie vaikai gerai skaičiuoja iki mokyklos ir pažįsta vieną kitą skaičių. Tačiau jei vaikas gerai skaičiuos ir pažins skaičius (bent jau iki 10–20), jam bus lengviau adaptuotis.

5. Pažinti formas: apskritimą, kvadratą, stačiakampį ir trikampį.

6. Nutuoktų apie pinigus ir matavimus; mokėtų atskirti pagrindinius piniginius vienetus (kur centai, o kur – litai; ar daugiau du centai, ar du litai ir pan.) ir žinotų, kad ne aitvaras pinigus neša; galėtų matuoti atstumą virvele, žingsniais, pėdomis ir pan. ir suprastų sąvokų „sunkus–lengvas“, „arti–toli“ prasmę.

Kai kurie tėvai įsikirtę sovietmečio nuostatos, kad neverta vaiko mokyti iki mokyklos – ne taip ir ne to išmokys arba ,,ką jis tada veiks mokykloje“? Tikiuosi, net labai stropiems tėveliams nešaus į galvą pasisodinti savo pyplio ir mokyti Pitagoro teoremos – svarbiausia, kad matematika į vaiko gyvenimą ateitų per žaidimus, kad jis nė neįtartų, jog mokosi privalomųjų dalykų.

Pasaulio pažinimas gali būti stulbinamas ir matematiška kalba – ne tik sausų faktų eilė. Kūrybingi tėvai visada ras būdų kartu su vaiku pažinti skaičių šalį. Deja, mokykla Lietuvoje labai skiriasi nuo darželio. Vaikui tenka žengti ne visada jo pasirengimą atitinkantį žingsnį iš vaikystės brandesnio pasaulio link.

Mokykla reikalauja daug jėgų, adaptacija ne visiems yra lengva, nauji draugai ne iš karto tampa mielesni širdžiai už tuos, kurie buvo darželyje. Protingas pedagogas moka prisitaikyti, parinkti pradinuko lygį atitinkančias užduotis. Jeigu savo atžalai būsime suspėję įdiegti žinių troškimą, pasitikėjimą savimi, pagarbos sau ir kitiems pradmenis, šešiamečio socialinė integracija bus greitesnė ir ne tokia skausminga.

]]> http://austulle.wordpress.com/?p=200 Mon, 04 Aug 2008 15:20:14 +0000 austejal http://austulle.wordpress.com/?p=200 http://www.alfa.lt/straipsnis/181601

Turbūt jau niekas neabejoja begalės tyrimų rezultatais, kad vaikai, kurių tėvai glaudžiai bendradarbiauja su mokykla, geriau mokosi, geriau jaučiasi mokykloje. Tačiau kaip suprantame tą bendradarbiavimą? Juk, vienų manymu, bendradarbiavimas – įsitraukimas į Tėvų komiteto veiklą, kitų supratimu – pagalba vaikui ruošiant namų darbus. Tačiau iš tiesų ši sąvoka daug apima.

Ir vis dėlto bene didžiausią ir svarbiausią įtaką daro tai, kaip tėvai leidžia laiką su vaikais namuose. Jei tėvai su savo vaikais drauge skaito, kartu ruošia maistą, sodina gėles – jie juos moko. Ir moko daug daugiau bei prasmingesnių dalykų nei skaitymas, rašymas ar matematika. Bendra veikla padeda išmokti susikoncentruoti, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Su vyresniais vaikais galima aptarti ir draudimo bei banko paskolų problemas (žinoma, neužkraunant vaikui savų problemų, bet jam papasakojant esminius dalykus). Jei vaikas žinos, kiek reikia pinigų, kad nusipirktų ir išlaikytų mašiną – jis semsis patirties, kurios vargiai įgytų per matematikos pamokas.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – kartais tėvai taip įsijaučia, kad net mėgina „perimti“ mokyklos ir mokytojų vaidmenį. Taip, labai svarbu, kad mokykla ir namai bendradarbiautų, bet svarbu nepamiršti, kad vis dėlto šie visuomenės vienetai labai skiriasi. Būtent tuose skirtumuose ir glūdi jų stiprybė. Tačiau beveik kiekvienoje mokykloje susiduriama su tėvais, kurie, atrodo, tuoj tuoj perims visas mokyklos funkcijas. Kartais jie manosi esą kompetentingi spręsti, kokie mokytojai verti dirbti mokykloje, o kokie – ne. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai tėvai yra teisūs, bet ne visada. Todėl labai svarbu, kad mokykla suteiktų tėvams saugumo jausmą, kad jie pasitikėtų, jog mokykloje vaikas saugus visomis prasmėmis.

Tėvai nuolat baiminasi, kad dėl savo vaikų daro per mažai ir galėtų padaryti daugiau, bet iš tikrųjų jie daro daugiau, nei jiems atrodo (daugeliu atvejų). Vaikų auginimas – nelengva užduotis, todėl nenuostabu, kad jaučiamas nuolatinis jaudulys dėl to, kaip ir ką darome. Geriausia, ką gali daryti tėvai – kalbėtis su vaikais, jiems skaityti. Žaisti su jais. Užsiimti įvairia veikla. Tiesiog būti šalia. Labiausiai vaikams reikia tėvų – daug labiau nei „PlayStation 3“ ar naujo kompiuterio.

Keletas patarimų, ką galima daryti, kad bendradarbiavimas su mokykla būtų kuo veiksmingesnis:

1. Dalyvaukite. Nesvarbu, kaip įsivaizduojate tą dalyvavimą. Jūsų įsitraukimas bet kuriuo atveju padės vaikui geriau mokytis, gerins mokyklos darbo kokybę, padės mokytojams ir vaikams siekti optimalių rezultatų.

2. Sudarykite sąlygas mokytis namie. Pradėkite nuo to, kad padėsite vaikui užsirašyti į biblioteką, turėsite namuose vaiko amžiui tinkamų knygų ir pan. Jei jūsų vaikas – ikimokyklinukas ir pradinukas, būtinai kasdien su juo skaitykite. Vyresnius vaikus skatinkite kasdien skaityti savarankiškai.

3. Būkite pavyzdys. Savo pavyzdžiu rodykite vaikams, kad žinių siekimas yra smagus ir naudingas užsiėmimas. Ribokite televizoriaus ir kompiuterinių žaidimų laiką. (Tačiau visiškai jų atsisakyti nereikėtų).

4. Skatinkite vaikus stengtis mokykloje. Tegul vaikai žino, kad jūs vertinate išsilavinimą, kad norite, jog jiems sektųsi mokykloje.

5. Siekite pusiausvyros tarp vaiko mokyklinės ir užklasinės veiklos. Pabrėžkite, kad nors geri pažymiai yra svarbu, bet tikrai ne svarbiausia gyvenime. Tegul vaikui lieka laiko atsipūsti, atsipalaiduoti, pabendrauti su draugais ar tiesiog pasivažinėti dviračiu. Tai yra BŪTINA. Neužkraukite jo vien akademine veikla ir būreliais.

6. Jei vaikui nesiseka, stenkitės rasti priežastis.

o Jei gimnazistas vakarais dirba arba lanko ne vieną būrelį, tai gali daryti įtaką ne tik jo mokykliniams rezultatams, bet ir sveikatai. Padėkite vaikui siekti „auksinio viduriuko“.

o Nepraleiskite pro pirštus audringų vakarėlių. Nors tėvai labiausiai jaudinasi dėl narkotikų, bet kai kuriems prireikia laiko pripažinti, kad ir alkoholis, rūkalai, ir nuolatiniai vakarojimai iki paryčių nėra pats sveikiausias dalykas. Susitarkite, kad jie bus ribojami.

7. Remkite mokyklą. Jei mokyklos tvarką reglamentuoja taisyklės (dėvima uniforma, draudžiama vėluoti, pamokų ruoša privaloma, mokykloje nerūkoma ir t. t.), turite labai aiškiai vaikui parodyti, kad šioms taisyklėms pritariate ir netoleruosite, jei jis mėgins jas apeiti ar netgi tyčia pažeisti. Jei vaikas pajus, kad jas kvestionuojate, tuoj pat lengva ranka ims jas laužyti.

8. Jei įtariate, kad vaikas turi bėdų, susisiekite su mokytojais. Kuo anksčiau tai padarysite, tuo geriau. Nelaukite, kol jums paskambins mokytojai.

9. Prisiimkite atsakomybę. Mokykla ir mokytojai – ne tėvai. Mokykite vaikus savidisciplinos, gerbti kitus. Nesitikėkite, kad viską vaikas turi išmokti mokykloje – gyvenimo ir bendravimo modelį vaikai atsineša iš namų.

Sėkmės.

]]> http://obnox.wordpress.com/2008/01/07/atgal-i-mokykla/ Mon, 07 Jan 2008 14:53:39 +0000 obnox http://obnox.wordpress.com/2008/01/07/atgal-i-mokykla/
Sveiki gyvi, vėlgi.
Pasibaigė šventės, praėjo paskutinės atostogų dienos ir ką gi - vėl teko grįžti į mokyklą. Maniau, jog tikrai bus smagu, kaip beje ir buvo (na, bent jau ryte), tačiau po piet pasijutau, kad esu neišsimiegojęs ir išvargęs. O dar reikėjo porą pamokų atsėdėti. Ką jau padarysi - teko. Neįsivaizduoju, kaip vėl teks prisitaikyti prie to 'mokyklinio' gyvenimo ritmo, po tokių 'visiškai ne pagal tvarkaraštį' atostogų. Na kaipnors. Vat tik džiugina mintis, kad šie metai jau paskutiniai. O tada.. O kas tada?

P.S. Rūkyti nemečiau. Bent jau pakolkas.

Neveltui pagal žinių kiekį mūsų šalies mokiniai pasaulyje yra statistiškai pirmose vietose, o pagal žinių kokybę - paskutinėse.

Jei jau apie mokyklą, tai ką tik prisiminiau įvykį, kai muzikos mokytoja baisiai supyko man atsisakius dainuoti pagal bavarijos fonogramą. Tai kogi stebėtis, kad Lietuvoje minedai (man tai jau bendrinė sąvoka) karaliauja topų viršūnėse, jei mokykloje ciciną dainuodavom pagal fonogramą, o apie geriausius pasaulio džiazistus nykiai konspektuodavomės ant lapelių, kurie iškart po pamokos atsidurdavo šiukšliadežėse?

Tai tik eilinį sykį galiu pasidžiaugti, kad be mokyklos, augau puikioje aplinkoje, kur tiek šeima, tiek įvairios veiklos sudėliojo iš manęs nors ir nežinančią, kas yra RSS, bet visgi asmenybę.

Kadangi mokykloj mokė, kad viskas, kas turi įžangą, turi turėti ir išvadas, tai pabaigai  galiu pasidžiaugti. Jau moku ir jau naudojuosi RSS ir jaučiuosi bent vienu pirštu prisidedanti prie tos mistiškosios žinių visuomenės kūrimo.

Aš kuriu, tu kuri, kurkime visi visi!

Šita dabar keletas naujovių, manau pakursiu kelias naujas kategorijas, pradėsiu normaliai blogint, gal video įmesiu, šiaip ką. O pradžiai tai theme [dizainą] pakeičiau. Manau tiek užteks...

Sekmės skaitytojams ryt šulėj.

P.S. sveikinu visus su paskutiniu mokslo metų mėnesiu ir paskutiniu pavasario mėnesiu po kurio prasidės vasaros atostogos, poilsis ir pramogos. Liko laukti visai nedaug iki trokštamos vasaros.

1. Išjungiam savo Skype.
2. Einam į start > run > msconfig > sturtup
Nuėję, panaikinam varnelę nuo Skype užrašo, kurio direktorija yra c:/windows/system32/skype.exe
3. Einam į C:\WINDOWS\Prefetch
Nuėję, ištrinam SANDRA.SCR-017C028A.pf
4. Perinstaliuojam savo Skype ir viskas turėtų veikti gerai.

Jeigu manote, kad Jūs nepasigavote šio viruso, patariu paklausti savo Skype draugų ar jie negavo žinučių nuo Jūsų, kuriose buvo paminėta Andrius, kuris įkėlė Sandros nuotraukas.

1. Didelėmis raidėmis atspausdintame pavadinime (!) jau yra klaida. Vietoj "dainininkė" jie parašė "daininkė". Klaida pavadinime? Iki ko dar galima nueiti?..
2. Pirmoje, įžanginėje pastraipoje: "...neseniai apie svaiginančia pop atlikėjos karjerą..."
3. Toliau klaidos pačiame straipsnyje: "... Will Always Love Yuo..."
4. "...pasibaigus, svečiai ir jaunavedžiais persikėlė..."
5. "...nei neštumas jai nesutrukdys..."
6. "...mokykla kirta ne konfliktams..."
7. "...Milana turbūt buvo per jauna ta suprasti."
8. "...padėjo spręsti socialine pedagogė..."
9. "...nuostata viska spręsti..."
10. ".Juk vaikelį reikia šauginti..."
11. Virš nuotraukos: "Nepaisant neštumo ir..."

Netyčia? Tuomet redaktorius buvo tikrai žioplas.

Išvyko anksti ryte, 6 valandą. Apie šeštą pasiekėme viešbutį Lenkijoje, kuriame nakvojome, kitą dieną tęsėme kelionę ir apie 3 valandą dienos pasiekėme vietą, kurioje viskas ir vyko - St. Marienthal vienuolyną. Ten seminarui, kurio tema "Rasizmas ir Ksenofobija", atkeliavo mokiniai iš aštuonių Europos valstybių - Lietuvos, Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Serbijos ir Italijos.

Seminaro tikslas buvo darbų rasizmo tema ruošimas, tam tikslui buvo sudaryto keturios grupės - televizijos, internetinio radijo, žurnalistų ir teatro. Aš dirbau televizijos grupėje, iš viso pagaminome keturis filmus apie rasizmą, kurių bendra trukmė yra apie 20 minučių.

Verta paminėti ir gyvenimo sąlygas pačiame Marientalyje. Viskas, kas tik įmanoma, yra ekologiška kiek tik įmanoma. Viskas perdirbama, galybė skirtingų šiukšliadėžių, net tualetiniam popieriui atskiri maišeliai {: Jeigu patiekia mėsiškų produktų per pietus ar vakarienę, šalia jų visada būna vegetariška alternatyva. Pats maistas tiekiamas tik iš Bioūkių. Žavu {: O kambariai, kuriuose gyvenome, gana paprasti, bet labai tvarkingi ir pakankamai modernūs.

Smagus ir gyvas ten buvo naktinis gyvenimas. Žmonės galėjo įsigyti alaus, kuris Vokietijoje leidžiamas nuo 16 metų (aš nepirkau, nes negeriu {:), o po visų darbų atsiskaitymo, per penktadienio vakarėlį, visi gėrimai ir maistas buvo nemokami.

Šiaip sunku kažką įdomaus parašyti apie visa tai, bet projektas man labai patiko, ypač vertinu gautą patirtį dirbant su video technika.

Hipnotizuojančiai ritmingai nuo įtvirtintos žvakės kapsėjo vaško lašai, krito ant senojo rašomojo stalo ir stingo. Baltas popieriaus lapas tylėdamas laukė, o kad jis būtų žinojęs, kiek jis dar turės taip gulėti! Ant sienos kabojo nuvytęs juodas žiedas, nepastebėtas nė vieno, kuris kadais buvo įžengęs į šitą kambarį. Atsisukau: mane persmelkė jo kraupi istorija. Žinojau - jis visada manęs laukė ir sulauks.
Klūpojau lyg garbindamas naktį, kuri elgesė kaip rafinuota dama, kasnakt dovanojanti mėnesieną, o ištikimiesiems dar numetanti žiedų. Ir šiąnakt aš žinojau: mane vėl kvies tie žiedai, su tokiu pat nerimu laukiau jų ir jau pradėjau drebėti.
Pašiurpusia oda stebėjau - juodas žiedas magiškai skleidėsi iš žvakės liepsnos. Mano rankos jau vėso, tik dešinį delną dar šildė ant jo kapsintys vaško lašai.
Keliauju į niekur, kur nieko, taip nieko nėra, kur pamiršta tai, kas nebuvo įvykę, kur mirę jau tie, kas dar gimę nebuvo, kur neparašyti laiškai pelenais tepavirtę.

P.S. Wordpress.com pagaliau įdėjo K2 theme, kuri geresnė - buvusi ar ši?