Žaidimas paprastas. Ji pasako man. Aš tai pakartoju. Tu atsakai. Ir viskas prasideda. Tuomet mes apsidairome. Aplink penktadienis. Nors kalendorius įkyriai cituoja antradienį. Tą antradienį! Kurio mes neatsimename. Ir kuris neatsimena mūsų. Visų mūsų. Tu patikslini. Mano žodžius. Aš juos jau užmiršau. Dabar aš valgau. Tai ištariu garsiai. Ir pusryčiai baigiasi. Rytas. Jis taip pat eina į pabaigą. Taip. Tą pačią pabaigą. Tu išrėki du žodžius. Absento fėjos. Mūsų žvilgsniai prasilenkia. Menamoje jų sankirtoje verda smegenų žievelės. Mes jų nematome. Ir tu užuodi tylą. Kažkas paklausia. Lūpomis. Arba jų raudoniu nuspalvintas klausimas tampa klaustuku. Klaustuko paklausiu apie kažką nesvarbaus. Jis įsižeidžia. Šiandien. Dabar. Kai mes įžengiame į absento fėjas. Filmas prasideda. Kameros vaidmenį atlieka rožiniai drambliai. Jų švelnus kailiukas. Tu pastebi. Aš pritariu. Bet negaliu dairytis. Mane seka. Kas? Tai kažkas tavo viduje. Mano atsakymas paralyžiuoja pokalbį. Pokalbis atidėtas. Tenka keisti temą. Apsikeičiame temomis. Jaučiuosi lengvai. Tik tavo žodžiai ilgėja. Jie tampa ilgomis salomis. Be gyventojų. Be mūsų. Be kažko svarbiai paprasto. Tu svarbėji. Mano akių tankyje. Ugnis išlaisvina alkoholio poveikį. Kaip gera kvėpuoti beorėje erdvėje. Kur tu? Šalia savęs matau kitą save. Gerai. Kas gerai? Paklausia kitas aš. Kas gerai? Paklausiau aš. Kada? Neprisimenu. Prisimenu tik atsakymą. Jį nufilmavo rožiniai drambliai. Arba jų kalbančios šeimos. Jie kalba. Mes žiūrime. Į vienas kitą. Kitu kampu. Arba išvis be jo. Tu paklausi apie meilę. Mano lūpos išduoda paslaptį. Vaizdas ima kartotis. Naktis? Naktis ir absento fėjos. Naktis? Klaustukas vėl atkakliai braunasi į smegenis. Aš susinervinu. Ir imu kramsnoti niekuo dėtą delfiną. Jis mėgsta būti valgomas. Pats vakar prisipažino. Mes susipažinome. Vakar. Žinot, kaip būna. Taip. Atsakymas priimtas. Jis jau mano kišenėje. Visuomet jį pasiimu. Kad ir kas atsakytų. Ar paklaustų. Aš bandau prisiminti. Naktis? Apsidairau. Mintyse dūsta delfinai. Mintyse gyvena blogis. Ne! Kažkas bando prisiminti kažką gera. Gėris gimsta išsigimusių dramblių šeimose. Juos vadina rožiniais drambliais. Nes jie filmuoja dūstančius delfinus. Mano mintyse. Ilgos salos tampa dar ilgesnės. Dar ilgesnės. Tu juokiesi. Iš pavasario? Ne? Tai iš ko? Klausdamas prisidegu svajonę ir užsidaręs joje sprogstu. Milijoną kartų. Sprogstu. Milijoną kartų. Smegenys nori dar. Bet kūnas ilsisi ant sienų. Čia kraujas? Ne. Tik atskilusios kūno dalys. Jos ilsisi. Naktis?

Širdis ima plakti pamažu. Tarsi jos ir nebūtų. Nebūtų buvę. Širdies. Džiaugsmo. Šypsenų. Ir akimirkose pasislėpusio juoko. Mes juokiamės. Dabar. Tada mes taip pat juokėmės. Bučiniais. Prisilietimais. Ir begalinio artumo magija. Ji pražysta. Pamažu. Kaip širdis. Sprogstanti. Pamažu. Aš pakeliu skeveldras. Tu surenki mane. Žvilgsniu. Palydi į savo rankas. Jose smėlis. Aš vanduo. Dabar tu juokiesi. Ne. Ne. Tai ne tu. Tai kažkas manyje. Juokiasi. Tu sakai. Tai aš. Aš pradedu juoktis. Tavo žodžiais. Apie juoką. Jie pjausto širdį. Į šukėse sustingusias mintis. Mintyse jausmai. Jie miršta. Kad gimtų kiti. Kuriuos mes prisimename vėliau. Kitą dieną. Savaitę. Metus. Kurie prabėgo tyliai. Po sprogimo mes išnykstame. Atsiranda tuštuma. Ji plečiasi. Ji žudo. Ji kraujuoja. Žaizda. Manyje. Tavyje yra mano žaizda. Išsiunčiu ją tau. Su naujametiniais linkėjimais. Bet dabar vasara. Tu pasakai. Aš vėl juokiuosi. Prisiminimuose. Apie vasarą. Kuri nutinka tik vieną kart. Besibaigiant pavasariui. Skausmas tampa nebepakeliamas. Todėl paprašau savęs išeiti. Tuomet ateini tu. Su širdimi. Kuri sprogo. Kurios nėra. Dvi dūžtančios širdys spinduliuoja meilę. Gal tai patarlė. Bet aš jos nežinau. Tu uždengi akis. Ir mes sapnuojame. Ugnį. Mes sapnuojame save. Ugnyje pasislepia mėnulis. Ir šypsosi. Nors mes jau seniai praradome laiką. Jo pojūtis sugrįžta. Į akis. Akyse paveikslas. Tavo rankų. Jos liečia veidą. Kuris nuolat tirpsta. Mažėja. Traukiasi. Kol tampa tašku. Ties bangomis. Kuriose paskęsta dar nesugalvotos viltys. Ir krentanti žvaigždė ima juoktis. Pirma. Antra. Trečia. Lietus? Ne. Tik savižudės žvaigždės. Išpildančios norais apgaubtą pasaulį. Jis priklauso mums. Jis priklausė mums. Tada. Tu pasakai tai. Dabar. Kai mūsų nebėra. Dabar. Tu pakartoji laiką. Ir mes sugrįžtame. Į pavasario pabaigą. Į jūrą. Ten mes sugrįžtame. Vėl. Ir vėl. Tai kartojasi. Tai sprogsta. Ir vėl kartojasi. Mums truputį šalta. Vakare. Prie jūros. Drebulio krečiami jausmai pavirsta saulėlydžiu. Lempų šviesomis. Ir praeivių žvilgsniais. Kuriuos mes ištirpdome arbatoje. Aš paimu tavo akių spalvą. Tu uždegi mano plaukus. Mes bėgame smėliu. Basi. Kai mus vejasi bangos. Mašinų šviesos. Ir greičio baimė. Kurią mes nugalime sapnuodami. Sapnai baigiasi ties kitais. Sapnais. Kuriuose mes išsiskiriame. Vėl. Ir vėl. Kitais veidais. Mes apsimetame vienas kitu. Tuk tuk. Kažkas pabeldžia. Tu nekeli telefono. Aš atsakau už tylą. Kuri sprogsta. Kasdien. Kol viskas baigiasi. Mes surandame pabaigą. Pavasariui baigiantis. Naktį. Kai vėl ima kristi žvaigždės. Mes užsimerkiame. Ir tu nematai. Ir aš nematau. Krentančių žvagždžių. Jos krenta. Kitų akyse. Kitos vasaros. Tu pavadini mane kitu. Aš tai žinojau. Atsakau. Atsakymą pagrobia žvaigždės. Jos krenta. Bet tu manęs negirdi. Netikėtai prie mūsų pribėga horizontas. Jis gražina žvaigždes. Į mūsų delnus. Juose šypsenos. Tavo. Ir mano. Jos verkia. Kodėl? Tavo atsakymai pavirsta bučiniais. Jie mus apgaubia nuo šalčio. Greičio bangoje. Mes nespėjame atsisveikinti. Žvilgsniais. Kurie kartais sugrįžta. Spalvotuose ekranuose. Čia žydi gėlės. Viena kalbanti gėlė pasisveikina. Salut. Kita kalbanti gėlė jai atsako. Hello. Pokalbis baigtas. Pokalbis tęsiasi. Mes tarp jų. Gėlių? Tu jas skini. Jas valgau aš. Bet gėlės nežino mūsų norų. Jos traukia. Aš nežinau jog tai aš. Tu nežinai jog tai tu. Vienas kito akyse mes užduodame daug klausimų. Atsakymai dažniausiai būna panašūs. Į mus. Kodėl? Aš neklausiu. Tu paklausei. Jau? Ir mes vėl prie jūros. Atminties ekranuose. Kurių negalime užmiršti. Dabar. Amri sugrįžta. Aš paklausiu. Kas tu? Tu atsakai. Aš Irma. Tai ne vardas. Tai mano jūra. Kurioje randu užuovėją. Nuo savęs. Kai mūsų rankos suspaudžia viena kitą. Kvėpavimo bangose. Dūžtančios akys. Jose laisvė. Aš paklausiu. Ar mes laisvi? Tu tik nuspaudi gaiduką. Tyla du.

8:00. 8:15. 8:45. Nieko. 9:00. 9:10. Ir vėl nieko. 9:22. 9:35. Nieko nevyksta. Diena tęsiasi. 12:30. Niekas neateina. 12:12. Niekas. 12:31. Nieko. Nieko asmeniška. Nieko. 00:00. Kita diena. 13:15. Mes susitikome. 16:57. Ir vėl. 16:55. Šaltos cigaretės. Dūmai. 17:20. Viskas baigiasi. 20:20. Girti žvilgsniai. Žingsniai. 20:21. Mes neatsisveikiname. Tik nusiperkam vienas kito pinigines. 20:23. Dar kartą. Ji ištaria svetimą vardą. Svetimo žmogaus. Ji sako tai aš. 20:30. Aš nieko nekalbu. 20:32. Jau seniai. Stoviu ir dairausi. Pro šalį. 20:50. Jaudinantys mašinų žvilgsniai. Žingsniai. Į šviesą. Susitinkam su Ponia H. Pasisveikinam. Be žodžių, bet vis taip pat maloniai. Kaip ir vakar. Ponia H primena Ponią G. Gal tai likimas. Nemanau. Bet jei pažvelgtumėte man į akis. Nustebtumėt. Jų ten nėra. Ten žaliuoja agrastų krūmas. Visais metų laikais. Dieną ir naktį. Jis stebi. Manau save. Gal kas nors ir nežino kad aš agrastas. Bet jis to neslepia. Žaliuoja. Aukštyn galva, kurią kartais pasiskolina iš manęs. Šiandien aš geras. Nes galvoju apie agrastus. Jie tokie trapūs. Ypač mėnulyje. Kur akys neturi ko įkvėpti, todėl iškvėpdamos galvoja apie gyvenimą. Jis tampa taupomas. Tampomas. Visai ne kaip agrastas. Ponios H skruostai mažumėlę paraudonuoja. Agrastui tampa nejauku. Jie kalbasi apie akis. Jų nėra. Tai prisimena Ponia G, kurios dabar nėra. Bet apie ją pagalvoja agrastas. Tai ima mane nervinti. Jaudinti. Žavėti. Narvo durys atsidaro ir scenoje pasirodo Žvėris. Ponia H ima juo žavėtis. Žvėrimi. Aš sužvėrėju. Bet aš ne agrastas. Ne. Ji tai taria su jausmingu lengvumu. Kol baigia gerti kavą. Daina pasibaigia. Prasideda kita. Kita H. Kita G. Nors Ponios jau seniai miega skaitau jų laiksraščius. Kaip agrastas. Ir žvėris. Ir mėnulis ima leistis. Sakau jam palauk. Bičiuli. Aš jau greit. Jis atsako. Mano žodžiais. Tai malonu. Tai madinga. Cha. Aš tik šoku čia čia čia. Kaip agrastas. Žalias žvėris. Jie rodo, kad neturiu akių. Rodo pirštais, kurie paskęsta galvoje. Braunasi į mintis. Ponia pabunda. Ji rėkia, nes nieko nemato. Ji pagalvoja. Kad turi mano akis. Jų nėra. Prisimena Ponia G. Agrastas gyvas. Sušunka žvėris ir užmiega. Narve. Tai jo laisvė. Taika savyje. Kvailas disko tęsiasi. Amžinai. Kol vieną akimirką suskambo telefonas. Alio. Sako ponia H Poniai G. Alio. Sako Ponia G Poniai H. Cha. Ir pokalbis tęsiasi. Agrastas vėl nieko nesupranta. Paimu viską aiškinti. Suaiškinu. Viskas tampa išieškota. Truputį. Man niežti smegenis. Jie sako negaliu jų pasikasyti. Žuvau lėktuvo katastrofoje. Liūdna. Išeiti neatsisveikinus. Bet aš atsisveikinau. Su Ponia G. Su Ponia H atsisveikino agrastas. Žvėris taip ir liko laisvėje. Viskas baigėsi gerai. Tik nežinau kur aš. Bet tai ne klausimas. Greičiau atsakymas. Trumpas? Bet ilgai sugalvotas. Praeityje daug tardavausi su agrastu. Jis protingas. Tik žalias. Jei suprantat ką noriu pasakyti. Todėl šįkart patylėsiu. Tyliau. Galit pažadinti žvėrį. Bet jis miega. Blogiau nebūna.

{išspausdinta Delfi.lt Plunksnos Brolijos skiltyje}