Besibastant po minėtą rajoną akį užkabino pozityvus vietinių požiūris į turističekus :) Sy belou:

Nėr čia ko visokiems invalidams ir vaikams maltis po senamiestį!

Čekiškos derybos - lakoniškos ir konkrečios :)

Na ką, liko pusdienis, vyniojam į nacionalinį muziejų skeletukasų pažiūrėt.

Kol buvo gyvas jis tikriausiai sakydavo Mrrrrr .. Mrrrr :P

"Palėpė" - tai Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija, vadovaujama profesionalaus režisieriaus Olego Kesmino. Jis baigė režisūrą Klaipėdoje, o vėliau tęsė mokslus Vilniuje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Kursą baigė kartu su Oskaru Koršunovu, keletą metą statė spektaklius tuomet Lietuvos Akademiniame dramos teatre, dar Prancūzijoje, Liono mieste, vėliau pats dėstė LMTA, kol iki 1999 metų rudens, nepasitaręs su VGTU valdžia, neįkūrė "Palėpės".

Interviu su Olegu Kesminu ir Rasa Krisčiūnaite - "Literatūra ir menas"

Nuo to laiko "Palėpėje" gimė daug tiek paties režisieriaus, tiek studentų režisuotų spektaklių, studija laimėjo daugybę tarptautinių ir universitetinių teatrų forumų apdovanojimų.

Šviežiausia "Palėpės" premjera - "Sugrįžimas: scenos iš Adomos Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje", kuriame, beje, vaidinu ir aš. Kiekvienais metais mes paruošiame po du-tris spektaklius universitetinių teatrų forumui, šiuo metu statome spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną "Badas".

Bet tai - tik techninė informacija. Niekas negali perteikti to euforijos jausmo, kai sėdi senamiestyje, pro langą matai Pranciškonų bažnyčios langų ugnis, o šalia skamba režisieriaus pasakojimas apie Adomą, jo poezija, gitaros akordai... "Palėpė" neturi teatrams įprastos salės - jas atstoja tam pritaikytos dvi VGTU architektūros fakulteto auditorijos - jos kartu ir scena, ir drabužinė, ir sandėliukas.

Man, kaip iki tol visiškai teatro patirties neturinčiam žmogui, labai įdomu matyti spektaklio kūrimo procesą, jame dalyvauti ir savaip prie to prisidėti. Repeticijos galbūt netgi malonesnės negu galutinio spektaklio rodymas žiūrovui. Iš pradžių tikėjausi tik susipažinti su apšvietėjo, garso operatoriaus darbu, padėti kurti scenografiją, tačiau kiekvienas šioje studijoje privalo vaidinti - ir, o siaube!, man velniškai patiko.

Šį savaitgalį "Palėpė" rodo spetaklį "Dangaus Keleivis" pagal Edmond Rostand pjesę "Sirano de Beržerakas", kurios premjerai Paryžiaus "Port Saint Martin" teatre neseniai sukako 110 metų. 2004 m. gegužės mėn. vykusiame 5-ajame tarptautiniame universitetų teatrų Forume "Mes kartu" spektaklis pelnė 8 diplomus: už drąsią veikalo interpretaciją, už stilingą scenografiją, už muziką, o aktoriai - už vaidmenis.

Jei turite laisvą penktadienio arba šeštadienio vakarą, užeikite į "Palėpę" - juk įėjimas nemokamas. Tiesa, prieš tai reikia rezervuoti vietas internetu palepe@mail.lt

Laikas: 19 valanda penktadienį, kovo 28 dieną; 18 valanda šeštadienį, kovo 29 dieną; spektaklio trukmė - dvi su puse valandos.

Vis dėlto man patinka viešasis transportas. Ypač šiandien. Ir ypač 11 autobusas, važiuojantis nuo Žvėryno iki Žvėryno, per beveik visas gražiausias Vilniaus vietas.

Rytas. Naktį prabudau kelis kartus ir vis bėgau pasižiūrėti į kompiuterį. O gal man kas parašyta? Keistai suverstas kambarys - vakar vaikinai bandė susukti dvi spintas. Na, daugiau nei pusė darbo padaryta, šiandien, reikia tikėtis, bus pabaigti visi darbai ir pavasariniai ryškiaspalviai drabužiai išsirikiuos pačiame priekyje.

Vis dar rytas. Žvilgteliu pro langą, o ten - vis dar maloni balta prietema. Per naktį prisnigo, nors pirmadienį taip smagiai pavasariškai lijo. Visi erškėčių krūmai, beržų šakos net apsunkusios nuo sniego. Grįžtu dar numigti - vis dėlto, šiandien galiu sau leisti keltis šiek tiek vėliau nei įprastai.

Pats metas keliauti į paskaitą. Šiandien ir vėl susitikimas su Romu Sakadolskiu. Kalbėsime apie žurnalistinį objektyvumą. Apie jį aš papasakosiu šiek tiek vėliau, na, gal būsimame įraše. Labai smagu ausis užkimšti saulėta muzika, nors danguje saulės kol kas nerasta. Vis šilčiau.

Mikroautobusiukas (mikriukas). Specialiai tam, kad nepavėluotume į paskaitą. Nuo pašilaičių iki Pamėnkalnio gatvės. Vairuotojas, klausantis "Ruskoe radio" ir retkarčiais pasikrapštantis nosį. Nei vienam keleiviui nedavė bilietėlio. Ai, tiek jau to. Sunki ta savaitės pradžia vis dėlto kai kuriems.

Važiuojame neskubėdami, netoli šaligatvio ir atsargiai - tam, kad neaptaškytume tirpstančiu sniegu praeivių. Kambariokė kumšteli mane: "Lipam čia? Tuoj vienuoliktas atvažiuos, aš kavos nusipirksiu". Išlipam Pamėnkalnio stotelėje. Iki šitos stotelės nuo pat Žvėryno tilto pabaigos nuolat būna kamštis nepriklausomai nuo paros laiko. Kambariokė geria kavą, aš rūkau pirmą šios dienos cigaretę, o ausyje maloniai Erica Jennings dainuoja summer's in the air. Giedrijasi, šen bei ten išlenda mėlyno dangaus lopinėlis, kyšteli saulės spindulys, žinoma, pataiko tiesiai į akį taip, kad reikėtų užsimerkti.

Vienuoliktas autobusas pilnas studentų ir senučių. Vienos važiuoja į polikliniką arba šiaip kažkur, studentai, aišku, kaip ir mes, į paskaitas. Ir labai keistas jausmas užplūsta - jauti, kaip kvepia senatvė, matai, kaip ji atrodo, o čia pat - jauni veidai, užsimiegoję, klausantys muzikos ir rimtais veidais mąstantis dėl ko yra čia ir dabar.

O prie Onos bažnyčios visiškas pavasaris. Linksmai šūkauja statybininkai stebėdami dailias Dailės Akademijos merginas, su didžiuliais aplankais keliaujančiomis mokytis, žvirbliai ieško gilesnės balos norėdami pasiturkšti.

Paskaita ir neprailgstančios pokalbių minutės. Jauku kažkaip - tiek nedaug mūsų. Kalbame apie objektyvumą ir dar šį bei tą. O po paskaitos išeini, atsikvėpi, užsirūkai kartu su dar keliais kolegom, apsižvalgai ir trauki per gatvę, skiriančią Žurnalistikos institutą nuo Dailės Akademijos. Metas pietauti, ar ne?

Valgykloj kaip visada - pagyvėjimas, nei vieno laisvo stalo ir šviežiai keptų bandelių kvapas. Taip taip, būtent čia galima gauti vietoje keptų bandelių su varške arba aguonomis, su obuoliais arba uogiene, o jei labai nori - ir su dešrele. Ech. Pasakau bufetininkei Elytei "laba diena" ir užsisakai to paties kaip visada - kavos su kondensuotu pienu. Kai šilčiau, paprastai ją išsinešu į kiemą ir stebiu pavasarinius arba jau vasarinius mažų juodų katinėlių žaidimus. Nuostabu. Šalia keraminė krosnis, todėl jiems tikrai šilta. Be to, visa Akademija myli mažylius ir nuolat maitina taip, kad šie tampa tingūs ir žvilgantys.

Kava, pokalbis, spalvos ir kvapai. Pats metas į darbą. Stotelėje stebėdama linksmus statybininkų veidus sutinku savo buvusią dėstytoją. Pasidžiaugiam abi, kad pavasaris, kad gražu ir pamažu vis daugiau saulės tenka po žiemos pabalusiems veidams. O štai ir mano vienuoliktas autobusas. Įlipu, važiuojam.

Labai smagu važiuoti per Užupį. Autobusui kylant į kalną pamažu vienas po kito atsiskleidžia Vilniaus vaizdai. Štai Užupio angelas. Kažkoks pasišiaušęs šiandien - vėjuota, vis dėlto. Siauros gatvelės, iš mokyklos į namus skubantys vaikai. Prilipa pilnas autobusas, veiduose šypsenos - dar spėjo pasimėtyti sniegu, kuris, nors ir sparčiai tirpsta, vis dar šviečia baltai gatvių pakraščiuose.

Autobusas pasisuka Goštauto gatvės link. Šypsausi pro autobuso langą iš paskos važiuojantiems vairuotojams, nekantriai norintiems lenkti mano transporto priemonę. Nagi, neskubėkit, tokia graži diena.

Senamiesčio širdis papuošta tulpėm. Gražu ir pavasariška. Kažkaip vis daugiau šių žiedelių gyvų ir gėlių pardavėjų rankose. Ech, kaip man patinka tulpės. Primena vaikystę, kada smalsiai kišdavau riestą nosytę į žiedo vidurį ir uostydavau, bandydama suprasti, kvepia ar nekvepia. O ištraukus nosytę pasirodydavo, kad ji pajuodo nuo žiedadulkių.

Ir vėl Pamėnkalnio gatve. Į autobusą įlipa vyras, kartu įstumdamas ir vežimėlį su žavia moterimi. Gražu matyti, kad negalia iš tiesų nėra kliūtis, gražu matyti šypsena moters veide, o vyro akyse švelnumą ir rūpestį.

Dar minutėlei užsisvajoju - trumpam, nes tuoj turėsiu išlipti. Visą kelią šypsojaus sau, keleiviams ir tiems, kurie skuba už lango. Išlipau. Smagu matyti, kad šypsena mano veide sulaukia atsako ir praeivių reakcijos - šypsenos. "Gal įsimylėjai?", - klausia kolegė darbe. O kita palinguoja galva: "Pavasaris, pavasaris". O aš pridedu: "Pavasaris mano mieste".

Jau spėjau pasidalinti įspūdžiais apie vairavimą Lenkijos keliuose. Na, jūs kaip sau norit, bet jei man kada nors teks važiuoti per Lenkiją mašina, vairą drąsiai perduosiu savo mylimam. Bijau, kad tokiam išbandymui mano nervai kiek per silpni. O juk reikia ne tik lenkti didžiules krovinines fūras, išvažiuoti į priešingą eismo juostą ir smarkiai viršyti greiti, bet kai priešais atvažiuojančio automobilio žibintai atsirems į tavo mašinos priekinį stiklą nepamiršti nerti tarp tų pačių fūrų nepaisant to, kad jos gali nespėt sustabdyti ir tave sutrinti.

Antras pastebėtas dalykas - švara mieste. Na, bent jau mano rudom akim žiūrint, Varšuva tikrai švarus ir puikiai valomas miestas.

Trečias dalykas - reklamos. Aš nekalbu apie didžiuosius ekranus, pastatus, ištisus metus puošiamus kalėdinėmis lempelėmis. Kalbu apie didžiulį kiekį kioskų "kebab", "pizza", "chilli", "sex shop" and so on, kurie visi apkabinėti baisiais, didžiuliais, rėksmingais užrašais, spalvotomis lempomis ir taip toliau. Kažkodėl atrodo, kad jei tuos kioskelius surinktų į vieną vietą, Varšuvoje atsirastų turkiškas kvartalas.

Ketvirtas dalykas - žmonės. Tikrai ne tai, kad šiame mieste gali rasti "H&M" parduotuvę, kurios Lietuvoje nėra, lemia jų gražumą. Apie tai jau irgi aš rašiau, bet norėčiau pabrėžt tą dar sykį. Visada kažkodėl lenkaičių daugumą tapatinau su fyfomis. Nė velnio - varšuvietės elegantiškos, rafinuotos, gražios ir spindi moteriškumu. O vaikinai - na, čia jau geriausiai pasisakyti galėtų mano kolegė Marija. Aš čia korektiškai nutylėsiu savo nuomonę.

Penktas dalykas - sistemos. Na, aš kaip humanitarė nekalbėsiu apie IT. Čia galvoj turiu kultūrines sistemas. Štai kad ir "Knygų institutas", kuris parenka, suranda vertėjus ir į užsienio kalbas verčia geriausias lenkiškas knygas, rūpinasi jų populiarinimu užsienyje. Šitaip nuo pat jų veiklos pradžios per penkerius metus užsieniui pristatyta 600 skirtingų pavadinimų knygų. Arba "Kinematografijos institutas", kuris lėšų gauna ne tik iš valstybės, bet ir iš visų įstaigų, susijusių su kinu. 1,5% nuo pajamų už reklamą kiekviena tokia įstaiga turi sumokėti šiam institutui, kuris ne tik rūpinasi lenkišku kinu, bet ir kino teatrų renovacija ir t.t. Rezultatai akivaizdūs, nes lenkiški kino filmai savoje šalyje topų viršūnėse, o filmas "Katyn" šiemet nominuotas Oskarui. Na, ir dar teatro institutas, kuris dotuojamas valstybės ir čia saugoma absoliučiai visa informacija apie lenkų teatrą ir teatrą Lenkijoje (nebūtinai pačių lenkų, ir užsieniečių) nuo pat 1945 metų. Be to, jei kažkas ateina ir prašo informacijos, ji jam surenkama ir galima sėdėt skaitykloje dirbti. O jei ne, tuomet visą medžiagą galima rasti internete. Na, kur dar susitikimai, diskusijos, festivaliai. Šaunu.

Šeštas dalykas - muziejai. Labiausiai man įsiminė "Sukilimo muziejus". Visiškai interaktyvus, su daugybe salių, nuotraukų, video medžiagos, dviem kino salėm, galimybe mažiems vaikams patiems dalyvauti visur, su tikru lėktuvu ir taip toliau ir taip toliau. O iš esmės šis muziejus kaip mūsų Genocido. Tik n kartų įdomesnis. Tiksliau, jo forma patrauklesnė jaunam žmogui. Be to, smagu, kad yra dienos, kada tiek į nacionalinį, tiek į Sukilimo muziejus, tiek į Karališkuosius rūmus, tiek į kitus galima įeiti nemokamai. Arba bent labai pigiai.

Beje, dar man labai patiko (asmeniniai pomėgiai), kad Lenkijoje susukama dešimt animacinių pilnametražių filmų per metus ir jie turi savus lenkiškus komiksus, remiamus valstybės. Ech...

Tai va. Visa kita pas juos - totalus *****. Toks jausmas, kad kas yra kava lenkai nežino. Aš suvokiu, kad tą, kurią įveža į Lietuvą perpakavę Lenkijoje, galima per klaidą nusipirkus iš karto mesti lauk, bet kad jie savoj šaly normalios negertų.. Penkios dienos, kai kavos šiek tiek panašios į tikrą buvo galima tik sumokėjus 13 zlotų (litų).. Kažkoks košmaras.

Maistas.. Na, čia jau kaip kur. Teko valgyt ir lenkiškuose MC, ir šiaip junk f(š)ūdo restoranėliuose - tas pats kaip ir Lietuvoje, gal tik didesnis pasirinkimas. Kalbant apie šiaip užeigėles - tikriausiai tik lenkai gali atnešti graikiškas salotas sriubos dubenyje ir šiaip - kažkokias keistas. Arba prie espresso kavos neduodi vandens. Toks jausmas, kad lenkai pakankamai daug valgo kepto maisto. Pvz., net sriuba vadinam "Žūrek" yra su keptais svogūnais ir kepta šonine. Nors visai skani. Kiek teko valgyt, tai net skrandis pradėjo pykti nuo taukų kiekio. Be to - jie valgo per mažai daržovių ir vaisių!

Mūsų Lenkų instituto mergina gyrė nacionalinį pyragą "Syrnek" (ar panašiai. Galvojau, kad bus kaip mūsų sūrio tortas su maskarponės sūriu. Nė velnio - kažkoks keistas saldus daiktas. O saldėsiai man iš idėjos šiaip jau visai nepatinka.

Kalbant šiaip apie saldumynus - neradau aš jų ten skanių. Kažkokie visi kaip mūsų saldžios plytelės už 0,79 lt. Ar ten panašiai. Per riebūs, pernelyg negero jausmo burnoj pasilieka. Užtat pas juos yra šokolado "Milka" - Lietuvoj jo labai retai galima rasti.

Alus - tradiciškai "Žyviec". Tikras lenkiškas. Normalaus skonio, bet man lietuviškas visgi skanesnis. Kainos irgi normalios. Bet parduotuvėse. Štai viešbučio bare pirkau du mažiukus buteliukus (0,33) ir sumokėjau 20 zlotų (litų). O grįžus į kambarį supratau, kad juos teks atidarinėti raktais. Dar niekada alaus atidarymas taip nebuvo nuvarginęs.

Žmonės dar.. Viešbutis buvo visai neblogas, nepaisant to, kad priešpaskutinę viešnagės dieną ten pat apsistojo FK "Vėtros" sirgaliai. Žavūs agresyviai treninguoti ir vidutiniškai girti vaikinukai, kažkodėl mėgę draugiškai vieni kitiems daryti masažus. Gerai, kad lietuvių kalba per daug nesišvaistėme. O ir šiaip - per mažai juostelių ant treningų buvo...

O šiaip - labai pasiilgau namų, Lietuvos ir lietuvių kalbos ir ir ir... virtualumo.

Gal tam, kad galėtų nenukreipti savo žvilgsnio į kitų keleivių pusę?

Tikisi pamatyti pasikeitusią miesto panoramą?

O gal tiesiog nori sutrumpinti savo kelionę pro langą besikeičiančiais vaizdais?

Per tą laiką gyvenau prie Spaudos Rūmų. Išsikėliau į Žemuosius Panerius, gyvenu pas gimines. Liūdina, kad abi vietos yra ganėtinai toli nuo Saulėtekio ir jose nėra interneto, bet gyventi galima. Todėl ir blog'o nerašau, nebent kokia mintis aplanko savaitgalį, kai esu namie, bet yra ir begalės kitų reikalų, kuriuos privalu atlikti. :)

Dar dalyvauju VGTU teatro "Palėpė" veikloje, kuriam norėčiau kada nors skirti vieną didelį ir labai pagiriantį įrašą.

Taigi, šį mėnesį prasideda įskaitų savaitė. Po to - egzaminų sesija. Tikiuosi, kad kitą kartą jau rašysiu iš namų Pašilaičiuose, kuriuose, greičiausiai, jau bus internetas. Sėkmės jums :)

Namiškiai sako, kad jei to diedo nebūtų, nuotrauka būtų geresnė, o man atrodo atvirkščiai - tas sugrįžtantis namo senis, toks rudeniškai ilgesingas, vienišas. Nežinia ar grįžta jis pas savo senę, ar į tuščius namus - eina lėtai, pavargusiais žingsniais, gal žino, kad jau nebėra kur skubėt. Vis tik ruduo jau čia...

Katino ruduo

Šiltas ruduo

Ta pati gatvė, ta pati diena. O kodėl fotkinau? Istorija keista... flickeryje, kažkoks anglas susisiekė su manim per nuotraukas. Mat užmatė, progresyvusis užsienietis, mano geotag'us ir paaiškėjo, kad praktiškai tam pačiam name gyvenom prieš metelius kitus :)

Ta proga šiek tiek pasiėjau, pasidariau emocinę retrospektyvą, o tuo pačiu ir "kaimynui" dovanėlė bus.

To be continued...

Prašau.

Nebylios akys nakties
Žvelgia į tave paslapčia
Aš nematomas čia

Jau antrą kartą kabinu šitą vietą, yra čia kažkas. Šį kartą be bažnyčios.

Vilnius, Užupis, naktis.

... akivaizdu, kas pats laikas valyti matricą, gal galit parekomenduoti kokį valymo rinkinuką?

• žmonių atsiribojimas
• šalti, akmeninės išraiškos veidai, su į vieną tašką įbestais žvilgsniais

Come on, gyvenimas yra gražus, juk privalu rasti kažką nuostabaus! Aš suprantu, kad kai kuriuos kamuoja rudeninė depresija, lietus, šaltis - bet reikia išmokti mylėti bet kokį orą, rasti šiltų dalykų, kad gyvenimas atrodytų skaidresnis. Nenuostabu, kad Lietuva garsėja kaip savižudžių kraštas, o kur dar ir viena iš daugiausiai alkoholio suvartojančių šalių. :)

Pasakykite "į sveikatą" nusičiaudėjusiam žmogui, paduokite nosinę; padėkite gražiai poniai išsirinkti duonos parduotuvėje; paklauskite kiek laiko, nors iš tikrųjų turite laikrodį.

Aš be galo myliu Vilnių, nes tai miestas su turtinga istorija, pašėlusiais klubais, aktyvia kultūrine terpe, tačiau kartais norisi tiesiog po žemėm lįsti...

Prisimenu pirmą kartą, kai klausiausi muzikos per ausines eidamas gatve - jausmas buvo tiesiog fantastiškas. Sakyčiau, netgi kinematografiškas - visas gyvenimas, akomponuotas muzika, vyksta prieš akis lyg operatoriaus kadre. Bet su laiku man vis labiau norisi savojo iPod'o atsisakyti.

Ne paslaptis, kad grojant garsiai muzikai sunku suvokti ryšį su šalia esančia erdve. Apskritai, užsidėjus ausines susikuriu "savo" erdvę, kur kuriama vien man jaučiama nuotaika. Klausimas, kaip toks žmogus atrodo iš šalies.

Tarkime, į troleibusą įlipa koks nors vaikinas ar mergina. Matyti ausinių laidas, jis arba ji sėdasi. Iš karto jaučiasi to žmogaus atsiribojimas nuo viso kito - šaltas, į vieną tašką įsmeigtas akmeninis žvilgsnis, tuo tarpu iš ausų visu garsu plerpia kažkokia nuotaikinga muzikytė. Nesiderina.

Man muzika kuria nuotaiką. Galbūt kiek per daug priimu tai emociškai, bet klausydamas Fall Out Boy negaliu ramiai eiti gatve. Man norisi šypsotis, pašokti laipteliu, atsigrežti į praėjusią gražią merginą - jaustis laisvai ir atsipalaidavusiai.

Bet kita vertus, dažnai noriu užkalbinti kokį praeivį, o to padaryti negaliu, jeigu jis prisiekęs muzikos gerbėjas.

Vienas žmogus nuolatos prašė, kad bent savaitei savo ausines palikčiau stalčiuje. Dabar pradedu suprasti ką jis turėjo omeny.

Toks graffiti yra menas, o ne vandalizmas. Beveik kur beužrašytas.

Tačiau norėčiau prisiminti vieną tokią šeimyną, pradėjusią gerą tradiciją - vaikų gimtadienius švęsti bendruomenėje.

Užupio kavinėje vaikučiams ir jų tėveliams jie surengė šventę, prie kurios galėjo prisijungti bene kiekvienas norintis.

O buvo ten visko... įspūdingas Atviro Rato trupės spektakliukas vaikams.

Variniai pučiamieji ir spiečius didelių žmonių ;]

Simbolinis balandžių išlaisvinimas... (nepatvirtintomis žiniomis, balandžiai išskrido į Kauną)

Aplinkui burbuliuojantis užupinis gyvenimas...

Žodžiu gerulis! Įdomu ar bus tesėjų?

p.s. kas šiandien (2007.04.08) žiūrėjote super mamų laidą per tango tv, turėjote matyti reportažą, nematę netrukus galėsite pažiūrėti įrašą tv.lt

O čia - keletas bernardinkės gyventojų.

Ar žiūrėjote Naktis muziejuje ? ;]

Niekad neatsispiriu pagundai pykštelėt žvakutes

Daugiau info bibliotekoje.

Panašu, kad bus visai pšejemna paskaitėlė :) kartu ir puiki proga pamatyti rotušę iš vidaus.

O čia tai kažkoks pasityčiojimas :) Atkreipkite dėmesį į lens fleirus apie žibintus. Toks jausmas lyg jie būtų nupiešti... Žibintai primena sraigių akytes su blakstienytėmis :) Tik dėl jų šią nuotrauką ir dedu.

Baltąjam tiltui atsukus užpakalį

Zuoko paplūdimys

Dvasių takas

Prieš 8 valandas ryto Vilniuje, ties Baltuoju tiltu, vis dar tamsu. Temperatūra apie -15C. Dangus žydras ir apsiniaukęs. Galima teigti, kad tokiu metu žymiai maloniau sėdėti kavinėje su puodeliu arbatos.