Pirmas video buvo nufilmuotas ketvirtą dieną Čekijoj. 1963-ių Škoda, kurią sutranzavome prie miesto Tabor.

Sekantis vaizdelis - naktinis klaidžiojimas Romoje ir netikėtai užkluptas gatvės koncertas, kuriame buvo dalinamas skanus vynas ir, žinoma, mes tą vyną ragavom :))

Toliau - įžengimas į didingąjį Vatikaną ir Igno amerikietiškas akcentas :D

Svirplių ansamblis Sirakūzuose:

Paskutinis video iš Venecijos. Paskutinis kelionės planuotas miestas. Ignas aiškina Rasai italų ir ispanų kalbų skirtumus, Domas kramsnoja gardžiuosius Venecijos ledus...

Susiję įrašai:

Pakeliui į Siciliją (I dalis. 1-4 dienos)
Pakeliui į Siciliją (II dalis. 5-9 dienos)
Pakeliui į Siciliją (III dalis. 10-14 dienos)
Pakeliui į Siciliją (IV dalis. 15-20 dienos. Išvados)

Ankstesnes dalis skaitykite čia.  

Liepos 22 d. Sekmadienis (15 diena)

Keliamės berods apie devintą, pakuojamės daiktus, prausiamės, geriam kavutę. Pasišnekam su Egle ir ji siūlo nueiti iki kavinukės ir prieš kelionę užkąsti grynai sicilietiško užkandžio įdomiu pavadinimu aranžini. Pasiūlymas priimamas ir jau užsimetę dideles kuprines žygiuojam kavinukės link. Užsisakom minėto užkandžio – kumščio dydžio ryžių kauburėlio su mėsos ir lygtais sūrio įdaru. Skonis super. O kaina tik šiek didesnė nei vienas euras. Skaniai užkandę padėkojam Eglei už svetingumą, apsikabinam ir, sušukę jau gerai išmoktą žodį „arriverderci“ traukiam traukinių stoties link. Sėdam į traukinį Catania-Messina ir truputį nerimaudami pradedam ilgą kelionę namų link. Pakeliui esam priversti žagtelti nuo prabangaus kurorto Taormina vaizdų: didžiulių olų, gražių viešbučių, palmių, jachtų ir žydro vandens. Messinoj pakartojamas senas geras tramvajaus zuikio triukas. Tik šįkart varom keturiese, bet vistiek neramu kažkaip, nors ir lietuviai esam :D Saulėtą gražią dieną Messina atrodo kur kas gražesnė, nei pirmą kartą, kai su Ignu persikėlėm iš Villa san Giovanni. Padarau kelias nuotraukas.

Kažkur po pietų jau sėdim dideliam kelte, kuris gražins mus į senąjį žemyną. Užeinam į kelto kavinukę, nusiperkam po vieną aranžini, bet čia jau jie netokie švieži ir skanūs. Bet vistiek godžiai rijam užkandį ir grožimės tolstančiais Sicilijos krantais. Aš sakau Sicilijai „arrivederci“, o Ignas „ciou“. Na, nieks nežino – grįšim čia, ar ne.

Išlipę Villa San Giovanni miestely bandom susitranzuoti nuo kelto nuvažiavusį transportą. Priešais mus iš balkono pakrantę stebintis pareigūnas susidomi keturiais keliautojais ir stebi mus gerą valandą, per kurią mūsų nieks taip ir neprigriebia. Mašinos pravažiuoja lėtai, bet nestoja. Dar valandžiukę prastovėję ir nieko nepešę einam į miestuką. Gerokai po jį pablūdiję, vakarop susirandam padorią vietelę stopinti. Turi tuoj pasisekti. Tranzuojam gana intensyviai, bet stoti nieks nenori. Keista. Ima rastis nuovargis, o kai sutemsta, nusprendžiama ieškot nakvynės, o balsavimą atidėti rytdienai. Per dvi savaites jau pripratom prie nekokių nakvynės sąlygų, todėl prasimindom žolę visai čia pat – tarp įsukimo į autostrada ir lokomotyvo bėgių :D nerūpėjo net ir tai, kad beveik į mus buvo atsuktos greitkelio stebėjimo kameros. Nuotaikos labai džiaugsmingos nebuvo, bet užmigti draugiškai sugebėjom.

Liepos 23 d. Pirmadienis (16 diena)

Ryte toje pačioje vietoje – už trijų metrų nuo nakvynės – pradedam tranzą, ir po geros valandžiukės, kaip ir buvo tikėtasi, mašina stoja Rasai ir Domui. Valio. Mes su Ignu tęsiam autostopą ir po kelių valandų, pastebim kad sekasi visiškai, atsiprašant, šūdinai – vairuotojai į mus net nereguoja, nesustoja nei vienas automobilis. Dar pabalsuojam, bet po valandos nusprendžiam pailsėti ir nueiti į netoli esantį parkingą-kavinę. Nusiperku kelis aranžini, Ignas pasiemai dešrelių. Maistas, aišku, nešviežias, bet sukertam po krūmu prisėdę. Užkandę grįžtam į kolkas nesėkmingą vietą ir toliau bandom susitranzuot. Iš paskutinių jėgų išspaudžiam nekaltas šypsenėles, mojuojam rankom, stengiamės kiek galim, bet mum po velniais nieks nestoja. Parūkom. Tada dar valandėlę pabandom. Stokit kas nors!

Po nesėkmingo pusvalandžio spjaunam į šitą reikalą ir einam į traukinių stotį. Tada atsimenam, kad dar turim eurų, kad mes atostogaujam, o ne valkataujam ir nusiperkam du bilietus į Veneciją. Bala nematė. Sumokam kažkur po 60 eurų, bet traukinys tik 20.30. Turim beveik visą dieną. Žinau, pasišventę autostopininkai pasmerktų tokį pasirinkimą, bet visiškai nusikankinti jau nebuvo nei jėgų, nei noro. Pasivaikštom po Villa San Giovanni, bet didžiąją dalį laisvo laiko praleidžiam mažame paplūdimėlyje. Ten vėl randamas vienišas skėtis, susimetam manatkes. Iki pavakarės maudomės, deginamės, renkam gražius akmenukus, laipiojam po didžiulius akmenis. Ilsimės. Įdomu kaip sekasi Rasai ir Domui. Ogi nuo Villa san Giovanni jiems sekėsi va taip:

Po kelių dešimčių minučių sustoja malonus senukas. Sušokam  į jo atgyvenusią Lancia Dedra ir į kelią. Išsiaiškinam (žinoma, itališkai), kad jis mus veš beveik 400km, tačiau tai būtų nusukimas link rytų. Pasitarę su Rasa, nutariam jog iki šiol keliavę vakarine, grįšim rytine pakrante,  kurią skalauja Adrijos jūra, tuo pačiu užmesdami akį į pietų krantus ir Jonijos jūrą:) Kelionė ilga, pusė pietų Italijos autostradų tvarkomos, tačiau kai ji driekiasi tarp kalnų - bent yra į ką pažiūrėt. Lygiai pusiaudienį mes baigiam kelionę su šiuo vyruku, kuris mus paleidžia ant kelio, nuo kurio lieka apie 100km iki rytinės autostrados. Pradedam balsuot, karštis žudo paskutines viltis, vandens neturim (senukas davė kažkokio limonado, kurio temperatūra prilygsta gan šiltai arbatai - tik padidina troškulį, Rasa net negeria jo). Šalia pamatom kažkokių vaisių sodelį, nulipam, prisiskinam violetinių slyvų ar ko ten. Šiektiek nuima troškulį, tačiau jau valanda stovim nepakeliamam karšty (paskui sužinojom kad ten buvo 43,5 C), norisi bent kelių minučių pavėsio ar bent geriamo vandens. Pagaliau sustoja jaunas vyrukas, viduj kondicionierius, kaip gera... Nuveža jis mus iki autostrdados, sustojam degalinėj, pavaišina milžinišku sumuštiniu (su Rasa vos per prievarta suvalgom, negražu buvo palikt) ir šalta kola. Pavažiuojam dar apie pusvalandį ir vairuotojas paleidžia sekančioj degalinėj. Užeinam į vidų, perkam po skaniausių ledų porciją ir šalto šalto vandens... Užsirašom Pescara, karštis karštis, pavėsio nulis... Po 10min sustoja Audi Q7!! Valio! Vairuotojas - pusamžis verslininkas, puikiai kalbantis angliškai ir važiuoja beveik iki Bolonijos, tai daugiau nei 500km! Nuostabu, važiuojam netoli pakrantės, dažnai atsiveria nuostabūs paplūdimiai, kurortinių miestelių vaizdai, mintyse džiaugiamės puikiu dienos kilometražu - įveikėm daugiau kaip 1000km. Spidometro rodyklė laikosi ne mažiau 160km/h, kartais užkildama iki 220, bet tokioj mašinoj ne itin jaučiasi:) Jau vakarop, pradėjus temt, mes esam paleidžiami miestely prie pat autostrados, nusprendžiam eti iki degalinės, kurią radome žemėlapyje. Pradžioj einam už autostrados tvorelės, paskui tenka eit pačia autostrada, visiškai tamsu, fūrų pilna, vos ne bėgam, kad tik saugiai pasiektume degalinę. Pagaliau mes čia. Ėjom geras dvi valandas. Dar bandom balsuot, bet, nusprendžiam, kad atsidūrę naktį Bolonijoj, nieko gero nepeštume, Susirandame vietelę už dujų zonos aptvaro, įsitaisom ir atsigulam, dar suvalgom pakelėj prisiskintų abrikosų. Aš po tokios karštos dienos tikrai neatsispyriau šaltai alaus skardinei, kad ir kaip gaila buvo 3€.

Atsikeliam apie 6h. Nusiprausiam degalinėj ir pradedam balsuot. Deja netrukus, prie mūsų lėtai pririeda mašina su užrašu ant šono - POLIZEI. Jaunatviški pareigūnai mum kartoja "No autostop autostrada, no!" Bandžiau pasakyt, kad tai degalinė, juk galima, tas vistiek tą patį kartoja, nekreipdamas dėmesio į mano itališkas kalbėjimo pastangas. Ką gi, nueinam prie benzino kolonėles, ir klausinėjam gal kas paveštų iki Bolonijos, o nuo ten nusprendžiam traukiniu važiuot. Gal trečia persona sutinka. Po pusvalandžio mes jau Bolonijoj bandom susirast traukinių stotį. Šeip ne taip per gerą valandą atsiduriam prie kasų. Nusipirkę bilietus į Veneciją, tekini bėgam į traukinį, kuris mūsų akyse taip ir nuvažiuoja. Susiparinam, reikės laukt beveik 2 valandas sekančio, o dar labiau nusiviliam, kai sužinom jog šiame sėdejo mūsų kolegos - Ignas su Paulium! Prasitampom tą laiką po miestą ir įlipę į traukinį, smaguriaujam prisipirktais gardesiais:) Po gerų trijų valandų išlipam Venecijoje!

Kaitinuosi paplūdimy ir jaučiu kaip iš pardės grįžęs Ignas į ranką kiša šalto šalto vandens. Kaifas. Praleidę paskutines valandas saulėtoj pietų Italijoj, prieš kelionę sumąstom užeit į prekybos centrą apsipirkt. Bet dabar, aišku, siesta. Luktelknam pusvalanduką visiškam karščio pragare ir įeinam į didelę parduotuvę. Nusiperkam čipsų, vyno, kažkokio maisto. Nemažą kelią žygiuojam atgal į stotį.

Jau sutemus atvažiuoja traukinys, ieškom savo vagono (jis turi būt tryliktas), bet randam tik 11. O tai kur 13as? :D Lipam į vidų ir išsiaiškinam kad tuoj prie esamų vagonų prisijungs dar keli ir kažkuris bus mūsų. Oho. Išlipam ir kaip tik atvažiuoja uodega – likę keli vagonai. Susirandam savo kupė. Ji nauja, su lovom, patalais. Jėga. Geriam sau vynelį, džiaugiamės saugia ir patogia kelione, kai iš kažkur pareina naujas kambariokas :D geras žmogelis toks buvo, ramus, pasisveikino, užlipo į viršutinę lovą ir miega sau. O mes toliau tęsiam vynelio degustaciją. Jau vidurnaktį, kai ima baiginėtis vyno atsargos, į kupė ateina dar vienas italiūkštis. Ėėė, taip nesitarėm :D atsigula ir jis į viršų. Mums teks miegot ant sėdynių. Dar nulekiam į tuliką, sutraukiam po papirosą, ir išsitiesę patalus gulamės poilsiui. Kol mes miegojom, į mūsų kupė atėjo dar du keleiviai :D pasirodo, kupė šešiavietė! Vienas iš jų buvo kietas ir įgudęs lovų konstrukcijų žinovas. Greit jis ten padarė iš atlošų dar dvi lovas. Mes apakę žiūrėjom kaip čia sistema veikia. Taigi, nakvojom šešiese. Dviem eilėm po tris aukštus :D

Liepos 24 d. Antradienis (17 diena)

Aštuntą ryto mus žadina traukinistas, nes reikia priduot patalynę :D Kol mes trinam akis, italas akimirksiu sulanksto tas visas lovas. Ot kietas buvo kadras. Bet juokingiausia buvo tas, kad mus palaikė amerikonais. Sako „no dormita, johny“ :D maždaug, jei jau ne italas keliautojas, tai iš Amerikos. Nu ok.
Venecijoj išlipam prieš pietus. Miestas pilnas turistų iš viso pasaulį. Iš jų tik ir gyvena, nes pvz stoty už paprasčiausią centro žemėlapį prašo kelių eurų. Nusiperkam ir pradedam pažintį su miestu, garsiu savo kanalais ir gondolom. Prie stoties stoviniuoja daug keliautojų su dideliais fotikais ir kuprinėm. Pasiemam žemėlapį, bet einam bet kur. Keista, kad čia tiek daug turistų. Vaikštinėjam po kanalus kertančius tiltukus, grožimės savita architektūra, pakeliui nusiperkam atsigert kažkokio keisto birzgalo.

Paskui parašo Domas. Jie tuoj bus Venecijoj! Puiku. Susitariam eiti jų pasitikti į stotį maždaug apie pietus. Dar paklaidžiojam po gan painų Venecijos senamiestį, pasėdim universiteto kiemely, ir sutartą valandą stoty laukiam draugų – Domo ir Rasos. Laukdami vietiniam kioskely nusiperkam nepigios užkandos.
Pagaliau susitinkam su draugais, pasidalinam įspūdžiais, pasipasakojam kas kaip kada. Tada visi vieningai nusprendžiam, kad kuprines reik palikt saugykloj ir eit ramiai apžiūrėt Venecijos. Taip ir padarom. Pasiemam tik fotiką, pinigų ir pan. Bandom eiti link žemėlapy pažymėtų turistinių objektų, bet sekasi, švelniai tariant, prastai. Grybaujam bet kur, kanalų daug, tiltukų dar daugiau, žmonių aplink šimtai. Bet kažkaip nesiparinam, tiesiog grožimės skestančiu miestu.

Pereidami Rialto tiltą, kertam pagrindinį Venecijos kanalą. Nusiperkam super skanių ledų ir judam link pagrindinės – šv. Marko – aikštės. Dar pakeliui išgirstam lietuvišką šneką :) apžiūrim ištaikingą ir labai gražią aikštę, pasidarom kelias nuotraukas.

Šiaip Venecija tikrai labai graži, bet galbūt mes jau buvom persipildę įspūdžiais, todėl išsižioję nevaikščiojom, tiesiog stebėjom laivelius, žmones, balandžius ir jautėm, kad mūsų kelionė eina pabaigon, kad Venecija – paskutinė planuota stotelė.

Grįždami stoties link, daug kartų stabdelim pasigrožėt nuostabiom venecijos kaukėm bei kitais mielais siuvenyrais. Nuperku nedidelę gražią kaukę mamai. Paskui atsiliekam su Domu ir nutariam, kad jau seniai esam nusipelnę išgert po mažą šalto alaus stiklą :D Įsitaisom ant tilto, stebim vandens transportą ir apsilaižydami rijam šaltą itališką alutį.
Daugmaž pagal intuiciją paržygiuojam į stotį, saugykloj susimokam po beveik 4€. Ok, dabar reikia išsiaiškint kaip ir į kur mums reikia važiuot. Nusprendžiama važiuot į miestelį Ceggia, esantį keliasdešimt kilų į šiaurės rytus nuo Venecijos. Prie kasų eilės nežmoniškos, todėl bandysim gudrauti bilietus pirkdami iš automato. Įmetu kelis eurus, suspaudau ko man reikia, ir netikiu savo lietuviškom nepatikliom akim, manęs neapgavo! :D Bilietas mano rankose! :D Tada tą patį bando Domas, tik jis neturi smulkių. Gudrus tas Domas, sumąsto, kad geriausias būdas išsikeisti pinigų yra alaus skardinės nusipirkimas :D Po pusvalanduko ir keliolikos įvairiausių bandymų visi turi bilietus ir laukia traukinio. Dar sutraukiam po dūmelį ir atvažiuoja visiškai naujas traukinys. Viduj įsistaisom patogiai, pasikraunam telefonus, draugiškai vaišinamės Domo alučiu ir judam iš Venecijos lagūnos. Priešais mus sėdi labai graži jauna italė, stebiu ją. Po pusvalandžio lipam Ceggia, nuo jo iki autostrados E70 kokie trys keturi kilometrai. Išlipę turim paeiti palei bėgius, kad išeitume ant kelio, vedančio link autostrados. Pakeliui prisilupu kivių, bet, mano nelaimei, žali dar visiškai pasirodo. Einam plentu gerą valandžiukę, tolumoj matosi dideli kalnai. Paskui prieinam gyvenvietę. Namai čia gražūs, mašinos naujos. Jau pradėjus temti prieinam autostrados įvažiavimą. Bandom tranzuoti prie didelio ženklo “NO AUTOSTOP” :D

Už šimto metrų – mokėjimo už kelius punktas. Staiga Rasai ir Domui stoja senas pasatas. Jie paderina, kad ir mus paimtų! Jėga. Lekiam visi kartu E55-uoju link nusukimo į Udine. Italas prievartauja vargšą pasatą, spausdamas 170 km/h. Deja, esam paleidžiami ne visai tinkamoj vietoj, Shell degalinėj. Mums reikia varyt priešinga kryptim, todėl kaip pamišę su kuprinėm bėgam per autobaną, perlipam tvoras ir atsiduriam kitoj Shell degalinėj. Spėkit ką pamatom. Ogi lietuvišką fūrą! Stebėsim ją. Toj aikštelėj buvo net kelios degalinės, bet įsitaisom ant suoliukų po stogeliu prie Shello. Transporto daug nebuvo, todėl įsitaisom patogiau, nusiperkam po sumuštinį, vėliau pasiemam du litrinius faxo ir visai smagiai vakarojam. Paskui operatorė mums net uždeda muzikos :D Kas keliasdešimt minučių užmetam akį į lietuvio fūrą, bet jis, greičiausiai, budinsis tik ryte. Jau po vidurnakčio ant suolų išsitiesiam miegmaišius ir gulamės. Su Ignu sutariam, kad reguliariai reik eit patikrint lietuvį. Todėl visą naktį kas pusvalandį kažkuris iš mūsų keliasi ir pakaitom eina pažiūrėt fūros. Toks tas tranzuotojo gyvenimas...

Liepos 25 d. Trečiadienis (18 diena)

Kai prieinu prie lietuvio fūros apie pusę šeštos, pamatau, kad vairuotojas važiuoja ne vienas. Ką padarysi. Grįštu prie suolų, kolegos dar miega. Rytas čia jau vėsesnis, ne toks kaip Sicilijoj. Po gero pusvalanduko žadinasi draugai ir pradedam medžioklę. Sekasi vangiai. Visi važiuoja ne ten kur mum reikia. Paskui Rasa ir Domas stoja ant išvažiavimo ant autostrados ir po pusvalandžio jiems pasiseka. Vėl džiaugiamės už draugus ir tikimės pajudėti patys. Ignas lieka prie shello, o aš einu prie kitos degalinės. Po valandos pasiseka ir mum – prikalbinu solidų vyrą su solidžia mašina pamesti mus iki degalinės, esančio prie Palmanova miestelio. Pakviečiu Igną, sėdam į naujausio modelio Audi A6 ir judam sutarto tikslo link. Pusamžis vyras šneka kiek primiršta anglų kalba, kalbam apie ekonomiką pietų ir šiaurės Italijoj, Lietuvoj, lyginam atlyginimus ir panašiai. Tas vyras buvo kažkokios gamyklos direktorius. Paleidžia jis mus vėlgi Shell degalinėj. Vos išlipus Ignas susigraibo ir pastebi, kad pametė jau antruosius akinius šioj kelionėj. Susinervina nejuokais draugelis, keikiasi iš visos širdies, sako, kad daugiau niekur nevarys tranzu ir pan. Hmm, negerai. Paskui pamatom toj degalinėj ant nuvažiavimo sėdinčius Rasą ir Domą! Pasišnekam. Sudėtinga buvo situacija, nes Ignas buvo palūžęs, sakė, kad jam gėda čia visų prašinėt. Palieku draugą vieną truputį atvėst ir einu į shello tualetą, vėliau apžiūriu Ferrari siuvenyrus (gailiuosi, kad nenusipirkau), nusiperku sumuštinį. Paskui bandėm iš paskutinių jėgų. Jau ir man pabodęs buvo netikros šypsenos triukas ir prašymas pametėti į Austriją. Jausmas nebuvo pats maloniausias. Grįštam ant nuvažiavimo, Rasos ir Domo jau nėra, sėdim, galvojam ką daryt. Žiūriu į Ford Galaxy pilasi kurą kažkoks geziukas. Kodėl nepabandžius? Taip! Jis sutinka mus mestelt iki Austrijos. Geziukas nebūtų geziukas, jei nebūtų iš baltijos krašto. Pasirodo, jis estas iš Tartu (bent jau taip sakė). Paklausęs iš kur mes esam, pradeda kalbėt rusiškai. Į klausimą „kuo užsiema Italijoj“ atsakyt nenori, dėvi treningus, sportinę beretę, klauso techno muzikos. Spėkit kas jis. Ogi vagis :D grynas vagis iš rytų. Pradeda mūsų klausinėt ar būtų galima Lietuvoj perregistruot mašiną, pakeist kėbulo numerį ir panašiai. Mes apsimetam kvaileliais ir sakom, kad nesam girdėję nieko panašaus. „tak vy nyčystami delami nezanymaites?“ – klausia. „net“, atsakom ir bendro „verslo“ užuomazgos baigiamos. „my turisty“- sakom, „ja tozhe“- nusijuokia, pats netikėdamas ką sako. Nesuprast, kad mūsų pakeleivis buvo banditas, galėtų tik aklas ir kurčias žmogus. Paskui seka klausimai apie mašinų kainas, muziką, lietuvaites ir panašiai. Vagiukas garsiai užleidžia „Freestyler“, spidometro rodyklė gražiame tunelyje kyla iki 190 km/h. Juokingas tas banditas buvo, bet visai draugiškas: pasiūlo mums su jo draugu šiandien nusigaut iki Vienos. Būtų nukrypimas šioks toks, todėl sutariam, kad jis mus paleis degalinėj prie Klagenfurto. Pakeliui dar sustojam degalinėj, atvažiuoja geziuko vadas, duoda jam pinigų, nurodo kur važiuot ir pan. Kai atvažiuojam į degalinę, kurioj išsiskirsim su kaimynu estu, esam apdovanojami nugertu limonadu, ir paskatinimu “jesli što, zvanite”. Numerio neturim, bet paskambinsim būtinai :D Išlipę pasidalinam įspūdžiais ir mintim apie pastorojo personažo gyvenimo būdą, pasigrožim aplink supančiom pasakiško grožio Alpėm.

Pasidarom kelis gražius kadrus ir pradedam dar vieną medžioklę. Atsiranda jau nuotaika ir Ignui. Degalinėj nusiperku limonado. Klausinėjam gal kelias valandėles, žmonės kalba, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali paimti. Paskui stebim neseniai į EU įstojusių rumunų pasirodymą: atvažiuoja senas purvinas peugeot, pilnas vyrų ir daiktų. Išlipa jie visi purvini, basi arba su šlepetėm. Vienas buvo „pasipuošęs“ ištepliotom lakierkom, glamžytais marškinukais. Tada atsidaro bagažinę, išsitraukia maistą, susideda ant konteinerio, susėda ant bortelio ir puotauja. Gal dar būtų ir pusė velnio, jei rumunų gyvenimo būdo neišduotų čigoniška išvaizda. Kai aplink naujos mašinos ir švarūs gražūs europiečiai, vaizdelis tampa nevisai juokingas. Traukdami dūmą su Ignu pasvarstom tokį Europos Sąjungos sprendimą priimti skurdžias Balkanų šalis ir toliau dairomės fūrų ir lengvų automobilių. Štai atvažiuoja fūra lietuviškais numeriais! Kol fūristas krapštosi, susitariam: vieną fūrą kalbina vienas, sekančią – kitas. Kam pasiseka, tas ir važiuoja namučio. Galim gi ir atskirai grįšt, ne maži juk esam. Prieinu prie fūristo, greit susakau mintyse surepetuotus sakinius, šis nusišypso ir suvalkietiškai man pradeda aiškinti, kad pajimtų, bet dar kažkur važiuos pakraut/iškraut krovinio ir panašiai. Antra lietuviška fūra veža keleivį, todėl net nekalbiname tautiečių. Gražioj degalinėj tarp kalnų iš viso praleidžiam apie tris valandas, bet bent jau man visą tą laiką kažkas kužkėjo „tuoj tikrai kažkas nuveš didelį atstumą namų link“.

Ir ką gi mes matom? Į parkingą įvažiuoja didžiulis turistinis autobusas lietuviškais numeriais. Trinam delnais, galvojam kaip čia prieit, ką sakyt. Pro pat mus praeina geri du tuzinai pietuose gerokai paskrudusių lietuvaičių. Juos atpažinti taip pat sunku nebuvo: ant kaklo sukabinti telefonai, baksnojimas pirštais ir nuolatinis alkis. Mes, žinoma, neišsiduodam. Kol lietuviai tuština degalinės užkandas, mes ramiai prieinam prie dviejų vairuotojų ir gido. Pasisveikinam, pasipasakojam kas mes, iš kur ir kaip keliaujame ir panašiai. Vairuotojų veidai apniunka, išspaudžiamos nekaltos šypsenėlės ir raginama galutinį žodį tart gidui. Geras žmogus tas gidas buvo, sutiko mus pametėt iki Vienos apvažiavimo. „Reikia gi padėt studentam iš Lietuvos“ – sako, taip apramindamas vis labiau apie protokolus ir draudimus niurzgančius vairuotojus. Tada prie mūsų, gido ir šoferių prisijungia smalsūs lietuviai, pavydžiais veidais išklauso mūsų pageidavimų ir po truputį išgeriama kava, parūkoma. Autobuse kaip tik likusios dvi ar trys laisvos vietos, Ignas sėdasi pačiam prieky su gidu, kurį pavadinkime Vytu (vardas pakeistas), o aš esu pasodinamas maždaug per vidurį su garbingo amžiaus vyru. Nespėju įsitaisyti, kai tarp manęs ir to pono užmezgama šnekta apie keliones. Pasirodo, jie važiuoja iš Ispanijos. Parodo jis man savo filmuotą medžiagą, fotonuotraukas, pasakoja apie įvairius Europos miestus. Tikrai išsilavinęs ir draugiškas ponulis pasitaiko. Vytas per mikrofoną pasakoja apie Austriją. Kažkur netoli Graco (Graz) miesto pravažiuojam pro pasakiško grožio didžiulį žydro vandens ežerą Alpių kalnuose. Kol judam link šiaurinės Austrijos, paskaitykim kaip sekėsi kolegom Rasai ir Domui tranzuoti nuo degalinės Shell, kur paskutinį kartą juos tematėme:

Mes dar Italijoj, bet turbut ne vienas nepagalvojo, jog sekantis musu susitikimas bus gimtuosiuose Druskininkuose uz keliu dienu :) Su Rasa pradedam eit per furas, tikedamiesi rast transporta i Austrija. Pereje per tikrai nemaza stovejimo aikstele, paciam gale isvystam vienisa krovinini sunkvezimi. LT numeriai! Negalim patiket. Prieinam prie kabinos, duris atveria malonus senukas. Ikalbinejom ji kokias 5min ir pagaliau jis sutinka mus veztis namo! Issisiepe iki ausu sulipam i  kabina ir pradedam ilga kelione namo. Senukas labai malonus, kalbantis graziu zeimaitisku akcentu, nors gyvena Garliavoj. Keliavom su juo iki pat Kalvariju, kadangi sustoje nakvynems degalinese kiti irgi stodavo 8 valandu poilsiui. Senukas mus visada maitindavo: isvirdavo sriubos, kavos, lietuviskos desros su duona. Taip pat prieme i savo kabina nakvynei, nors sake jau yra nukentejes nuo pakeleiviu, kai nerado savo telefono. Jam pakako musu teigiamo atsakymo i klausima: "Ar jus saziningi?" ir jis mumis pasitikejo. Taip praleide su juo 3 dienas, apie 9h ryto mes islipam kalvariju aikstelej, dideliausiai padekojam ir  nueinam i degaline. Rasai siulau dar pratranzuot per Lietuveles provincijas, bet kadangi jai reikejo dar siandien lekt i Vilniu del stojimu, issikvieciu sese kad atvaziuotu pasimt. Uz valandeles atlekia universalas ir mes linskmai parvaziuojam i gimtuosiuos Druskininkus:)  

Paskui stojam prie didžiulio restorano, esančio pamiškėj už autobano. Viena lietuvė mums pagamina saldžios karštos košės. Skanu. Dar duoda kumpio ir juodos duonos. Ačiū. Ignas pasakoja, kad gidas Vytas ypač geras žmogus, kad apkeliavęs visą pasaulį. Sėdim ant akmenų gražiam kiemely, Ignas kužda, kad jiedu su gidu turi bendrų pažįstamų ir, kad Vytas mus pasiryžęs kad ir į Lietuvą parvešt! Dar tyliai apsvarstom esamą situaciją, pasitariam ir laukiam grįžtančių keliautojų. Paskui restorane pasinaudojam tualetu. Tokio dydžio ir grožio tualeto nesu niekur matęs.

Taigi, susėdam į savo vietas ir tęsiam kelionę per kalnų šalį. Važiuojant dideliais šlaitais atsiveria nepakartojamos Alpių panoramos, slidinėjimo trasos, tolumoj matosi gyvenvietės ir pavieniai namukai. Keliai idealios būklės, mašinos vien naujos. Tokia jau ta Austrija. Toliau kalbu su naujuoju draugu, paliečiam politikos, ekonomikos klausimus :D Paaiškėja, kad pastarasis yra beveik mano kaimynas Vilniuje! Vakarop priartėjam prie Vienos. Kažkurioj degalinėj pagal viską turėtų mus išleisti, bet nežinia ką ten Ignas su Vytu rezga. Pravažiuojam pro daugybę tunelių. Degalinių tiesiog nėra! Mums tas arba į naudą, arba ne. Žilstelėjęs mano draugas jau pradeda dairytis ir tarsi laukia kada susirinksiu daiktus ir atlaisvinsiu jam sedynę. Suprantu aš jį, tokiam amžiuj visai neblogai kojas ištiesti. Pralendam dar po kelis tunelius, viadukus ir Mocarto miestas paprasčiausiai pravažiuojamas. Man neramu darosi, nes nežinau ką ten sumąstė kolega Ignas. Prieinu aš prie jo ir, pasirodo, mes važiuojam į Bratislavą. Hmm.. Nu gerai, pasiblaškysim naktį kur nors mieste, įverksim alučio ir ryte judėsim jau rytietiškais Europos keliais... Jau gerokai sutemus privažiuojam A-SK sieną, bet joje nėra nei vieno žmogaus, todėl paprasčiausiai įvažiuojam į Slovakijos teritoriją. Tada stojam aikštelėj prie valiutos keityklos, skubu į lauką susitikti su Ignu ir pasitart kaip čia viskas vystysis toliau. Ir sulaukiu gerų žinių. Labai gerų. Gidas Vytas mus priims į savo viešbučio kambariuką, o rytoj visi kartu važiuosim į Lietuvą! Nu nerealu! Sakau, ar gražu čia taip, bet Ignas atkerta kad jau labai gerai susidraugavo su gidu ir jokių problemų nebus. Ta proga sutraukiam po cigariuką, išsikeičiam kronų ir sėdam atgal į vienos turistinės agentūros autobusą.

Po keliolikos minučių įvažiuojam į kiek niūroką Bratislavos miestą, kertam prekybos centrų rajonus ir artėjam prie panašiam rajone įsikūrusio viešbučio. Senukas klausia kur mes dėsimės, aš jam trumpai ir aiškiai atsakau, kad į viešbutį priims gidas. Akyse matosi žmogelio nepasitenkinimas (o gal pavydas), bet nuraminu jį paguosdamas, kad jau rytoj judėsim savais keliais. Sumelavau, bet iš situacijos kažkaip suktis reikėjo. Nelabai jauku man buvo, kad užimu laisvą vietą, kurioje galėjo ilsėtis senos pavargusios kojos, bet vieta nebuvo išpirkta. Be to, gidas pasakė ir šventa. Per daug nešmėžuodami keliautojų ir viešbučio administracijos akyse, greit įsikuriam gido kambary. Ignas užsiema vietą ant grindų (sako jau pripratęs), o aš miegosiu lovoj. Apsitvarkom daiktus, išsiplaunu galvą. Vėliau į kambarį įeina gidas su dviem vairuotojais ir garsiai svarsto „tai gal pas mus, Vytai“, „ne, davai pas mane sėdam“, „baik, taigi studentai kambarį užėmę“. Mes greit atsiprašom ir, pasiemę kronų, einam į netoliese esantį Tesco prekybos centrą. Pasiemam po kelis alaus, daug pistacijų ir grįžtam link viešbučio. Prie įėjimo pasišnekam su prieš tai kreivokai į mus žiūrėjusiom moterim. Pagiria mus, padrąsina ir siūlo „varyt kartu į Lietuvą“. Atsidėkodami už gerumą, lietuvėm papasakojam kelis egzotikšesnius kelionės nuotykius. Grįžtam į kambariuką, įsijungiam teliką, atsikemšam alaus, valgom riešutus ir džiaugiamės netikėta linkme pakrypusia kelione. Ne už ilgo grįžta jau šiltas Vytas, iki vėlumos kalbamės apie keliones. Pasirodo, šis geros valios žmogus perėjo Himalajų kalnus, apkeliavo visą Peru ir dar kur tik jis nebuvo. Pastatę ausis klausomės patyrusio keliautojo pasakojimų. Vėliau atskleidžiama gido kasdienybė – geras uždarbis, milžiniškas nuovargis, klientų įkyrumas ir panašiai.

Liepos 26 d. Ketvirtadienis (19 diena)

Anksti ryte, apie pusę šešių, suskamba žadintuvas. Gidas jau kažkur išėjęs. Palendu po dušu, susitvarkom daiktus ir apsimiegoję lendam į kiemą. Grįšta Vytas, siūlo kartu nueit papusryčiaut, bet vienareikšmiškai nesutinkam. Dar suvalgysim kokių piktų kauniečių porciją! Renkamės prie autobuso, laukiam gido, kraunamės daiktus ir pan. Jaučiu kaip aplinkinių tautiečių žvilgsniai bado man nugarą. Bet spjaunu į jų nuomones ir ramiai lipu į autobusą. Sėdu vėl į tą pačią vietą, visi ramiai sulipa ir turim tuoj pajudėt. Bet yra vienas bet. Įlipa gi mano draugas, su kuriuo vakar taip įdomiai visą dieną šnekėjom, ir visų akivaizdoj su manim pasisveikina maždaug taip „Ką?? Per visą Austriją vežiau ir dar per Lenkiją reiks? Taigi jauni! Ką, patys grįšt negali?!“. Visiškai nelinksmi draugužio žodžiai kiek nuslopinami gido pasiūlymu būt truputį draugiškesniems. Senukas gerokai užsiparinęs sėda į gretimą vietą, prie manęs sėdynę deda jo žmona, taip pat labai „maloniai“ sutikdama naują bendrakeleivį: „Geriau jau jo nebūtų!“. Aš, žinoma, mandagiai patyliu. Patyręs šiltą lietuvių meilę, be galo trokštu užmigt ir kuo greičiau pervažiuot Lenkiją. Ignui prieky su Vytu sekasi kur kas geriau: jis juokauja kartu su žaviu moterų būreliu, pasakoja mūsų kelionės peripetijas, visi juokiasi.

Kertam Čekijos kampą, įvažiuojam į Lenkiją. Padarę kelis sustojimus, pravažiuojam Čestochovą (Czestochowa), vakarop atsiduriam Varšuvos kamščiuose. Jau sutemus įjungiami autobuso televizoriai, rodomas italų koncertas Rusijoje. Po truputį atvėsta ir ryte ne itin draugiškai pasirodžiusi porelė, moteris pasiūlo jogurto, duoda kelis saldainius. Parašo Domas ir Rasa. Jie taip pat netoli Varšuvos, bet grįš tik rytoj.
Apie antrą valandą nakties įvažiuojam į Lietuvą, esam paleidžiami Statoil degalinėje netoli Kalvarijų. Dėkojam nepaprastai geram žmogui Vytui, visai kompanijai. Sėdamės ant bardiūro, laukiam kol išvažiuos autobusas. Geri vis tik lietuviai žmonės, būna, aišku, visokių, kaip ir visur, bet apskritai manau, kad mums labai pasisekė. Persirengiam, nes naktys šaltos, pasiemam po kelis pigaus gero alaus. Jausmas visiškai nepatirtas apima: parsibastėm iš tolimų kraštų, mes namuose. Gerai tai ar blogai? Bet kokiu atveju abu esam patenkinti. Skambinėjam draugams, kad kas atvažiuotų paimt, bet sekasi sunkiai. Tai nežino kur, tai negali, tai koją skauda, tai dar koks velnias. Atvažiuot sutinka Robertas, bet truputį vėliau, nes dabar dirba naktinėj pamainoj. Taigi, dar turim apie tris valandas... Nusiperkam dar po vieną alaus, sėdim, ilgai šnekam......... Nuotykiai geresni vienas už kitą. Viskas. Baigta. Kas toliau?

Ketvirtosios - paskutiniosios - dalies pabaiga.

IŠVADOS:

• Maršrutas: LT – PL – CZ – A – D – A – I – V – I – Sicilija  - I – A – SK – CZ – PL -LT
• Keleiviai: Rasa (19 m., studijuoja architektūrą) ir Domas (19 m., mokosi telekomunikacijų fiziką), Paulius (20 m., studijuoja grafinį dizainą) ir Ignas (20 m., mokosi istoriją)
• Nuvažiuotas atstumas: apie 7000 km
• Kelionės trukmė: 20 dienų
• Transportas: Automobilis, autobusas, fūra, keltas, traukinys, tramvajus, metro. Nuo 30 km/h tramvajumi iki 220 km/h lengvuoju automobiliu. Nuo 63-ių Škodos iki 07-ų Audi Q7.
• Išlaidos:  300-400 € žmogui. Rasa išleido tik 200!
• Įvertinimai: autostopui duodam 8-9 balus, visai kelionei apskritai – 10 su pliusu.
• Įspūdžiai: neišdildomi

Ankstesnes dalis skaitykite čia.  Klauskite komentaruose.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo. Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

 ...Gyvenimas yra knyga. Nekeliaujantys skaito tik vieną jos puslapį...

...

Ankstesnes dalis skaitykite čia. 

Liepos 17 d. Antradienis (10 diena)

Pabudę dar išsimaudom, susikraunam daiktus. Paskui nusprendžiama, kad Domas ir Rasa bandys tranzuoti link Sicilijos, o mes su Ignu, prisiminę, kad taip ir neišnaudojom sutranzuotų šimto eurų, važiuosim traukiniu. Atsisveikinę su kolegomis ir palinkėję sėkmės, kelionių nuotaika judam stoties link. Stoty malonus darbuotojas kalba angliškai ir išaiškina, kad traukinys iš Formios į Villa san Giovanni išvažiuoja 14:33. Nusiperkam po bilietą (37 €). Tada pažiūrim į laikrodį ir pamatom, kad turim dar pusdienį. Einam atgal į miestą, užeinu į supermarketą, Ignas į makdonaldą, pavalgom ir laiką stumiam sėdėdami ant suoliuko. Paskui Ignas net užsnūsta, o aš stebiu žmones, transportą. Karštis varo iš proto, bet vistiek patinka man jis.
Kai įlipam į traukinį, pamatom, kad visos kupė užimtos, todėl iki Neapolio stovim. Pro langą grožimės pietų Italija. Kai traukinys stoja netvarkingame mafijos mieste Neapolyje, iškart pasijunta – prilipa gyvas velnias juodžkių, visi rėkia, mes su didelėm kuprinėm ieškom savo kupė, vos prasilenkiam siauruose vagonuose. Paskui lyg ir randam laisvesnę kupė, bet angliškai moteris paaiškina, kad mūsų vieta parašyta ant bilietų ir kad ji yra už kažkelių vagonų. Blaškomės po tą traukinį kol pagaliau randam savo tikrąsias vietas. Po ilgesnės pertraukos likę dviese, važiuojam ramiai, stebim pasakišką gamtą. Suprantam, kad pietų Italija jau nėra ta vieta, kur susišnekėsi angliškai ir matysi vien tik gražias vilas ir prabangą.

Karts nuo karto atsiverčiam atlasą ir vienas kitam svajingu balsu tariam „pažiūrėk, seni, kur mes nusibaladojom“, vesdami pirštą nuo Lietuvos iki Sicilijos. Tiesa, mes dar ne mafijos saloj, bet tikimės jau šiandien ten pernakvot. Villa san Giovanni išlipam apie 21 valandą. Jau visiškai tamsu. Prie mūsų – uostas, didžiuliai laivai. Užmatom vieną solidų vyruką su lagaminu, kažkur skuba jis, o mes įtariam, kad į Siciliją jis bėga, todėl sekam paskui jį. Ir nesuklystam, atsirandam prie kelių didžiulių keltų. Kaip tik išplaukinėja vienas didelis keltas, nespėjam, teks palaukti sekančio. Ignas bėga ieškot tualeto, o aš stebiu aplink zujančius vairuotojus, mašinas, fūras ir žiūriu kaip čia veikia visa sistema. Dar užvalgau Formioj pirktų nektarinų. Kitam krante matosi Sicilija... Šviečia Mesinos krantai.

Po maždaug pusvalandžio atplaukia mūsų keltas. Sumokam tik po vieną eurą ir lipam į didelį keltą. Tada dar ilgai į keltą suvarinėjamos mašinos, fūros ir pan. Mes užsiemam suoliuką laivo prieky ir laukiam, kol šis mus nuplukdys į paslaptingą saulės salą – Siciliją. Pakyla nemažas vėjas, bet nešalta.

Po truputį tolsta žemynas bei artėja visiškai nauja sala. Igno akyse matau neramumą, šioks toks jauduliukas aplanko ir mane. Bet adrenalinas ir nuotykiai įveikia visas neigiamas emocijas.

Na, o kol mes plaukiam, paskaitykim kaip sekėsi Domui ir Rasai tranzuot iš Formios: (žodžiai Domo)

„Su Rasa pradėjom išeidinėt iš Formijos miestelio. Priėję vietą, lyg miesto pabaigą, tačiau dar su nuosavu namų kvartalu, visgi atsistojom šalia vieno namo ir pradėjom balsuot. Karštis buvo nepakeliamas, teko rengtis rūbus ilgom rankovėm ir šokt į kelnes, nes jautėm kaip oda svyla. Pastovėję apie 30min, nusprendžiam važiuot kitu keliu, kuris išves tiesiai ant autobano, nupėdinam už sankryžos ir laimei randam vietelę pavėsyje. Netrukus sustoja pirmoji moteris. Tai mokytoja, dėstanti italijos istoriją, deja nešnekanti angliškai. Skurdžiom mūsų itališkom žiniom kai ką sužinom apie šią šalį. Mokytoja paleidžia mus miestely, iš kurio eina kelias į autostradą. Atsistojam šalikelėj, karštis tiesiog žudo, nutariam pastovėt nors 10min ir eit į traukiniu stotį, tačiau  netrukus sustoja naujutėlaitis peugeot ir sutinka mus mestelt iki Neapolio. Kokia palaima apėme kai įlipom ir salone klimato kontrolė buvo nustatyta tie 18 laipsnių riba, o lauke 38:) Nemažu greičiu pasiekiam degalinę. esančią prieš pat Neapolį. Ten išlipę pradedam klausinėt žmonių, gal kas važiuoja toliau už šį miestą. Deja, visi tevažiuoja iki šio didmieščio, yra pilni arba tiesiog ignoruoja mus, lyg mūsų apskritai nematytų. Taip po 4 varginačių valandų, visiškai praradę viltį šiandien nusigaut tolėliau už šį miestą, nueinam prie degalinės išvažiavimo, susirandam kartono gabalą ir užsirašę "Salerno" atsisėdam ant bardiūro. Aplink mėtosi šiūkšlės ir labiausiai mus pralinksmina šalia vaikščiojantis balandis: aptriušęs, lyg smala apipiltas, pusę plunksnų nuslinkę. Su Rasa nutariam "Va čia tau ir neapolietiškas balandis:)" Ir netrukus sustoja naujutėlaitis Land Rover. Išsišiepę iki ausų susimetam kuprines ir į kelią. Dar labiau nudžiungam kai paaiškėja, jog jis veš mus apie 300km. Visa laiką vairuotojas laiko apie 180-200km/h kadangi skuba pas savo draugę, kuri vis skambina ir pyksta jog šis labai negrįžta namo. Įdomiausia pasidaro, kai sužinom, kad mūsų gerasis vežėjas yra tikras snaiperis, dirbantis Romoj, antiteroristų pajėgose ir yra nušovęs 6 teroristus! Kelionei tikrai neprailgus, visi išlipam, vyrukas ištraukia mūsų kuprines ir atsisveikinęs itališkais bučiniais į žandus, palinki geros kelionės. Vos spėjus išlipt, mus šaukia du jauni fūrų vairuotojai ir girdim "sicialia, sicilia!" Negalim patikėt! Du draugai važiuoja į Sicilija, vienas į Katanija, kitas į Palermą. Su Rasa įšokam į skirtingas kabinas ir pasileidžiam po likusią naktinę Italiją vakarų pakrante. Persikėlus į Siciliją, aš persėdu pas Rasą, kadangi manasis nusuka į kitą pusę. Vairuotojuj laikas pasnaust, mes su Rasa išlipam pramonės rajone, įsitaisom ant apvažiavimo salelės ir užmiegam tiesiog vidury kelio. Ryte, sėsim į fūrą, kuris mus nuveš į Kataniją!“

Po gero pusvalandžio išlipam Mesinoj, mieste, kuris buvo įkurtas graikų aštuntam amžiuj prieš Kristų. Aplink mus daug veiksmo: vaikšto keltų darbuotojai, laukia dvi eilės transporto, iš kelto išleidinėjamos mašinos ir žmonės. Mesina – miestas nemažas (250 000 gyventojų), todėl iš jo išeiti šiandien jau greičiausiai nepavyks. Nebent pabandyt sutranzuot iš Italijos atplaukusias mašinas. Taip ir padarom, prieš tai susirandam kartono gabalą, užsirašom „Catania“, ir laukiam naujos kelto siuntos. Laukdami dar pavalgom batono su dešra, kuriuos pirkau Formioj. Visai skanu, šviežia. Kai atplaukia keltas, greit stojamės ir aktyviai tranzuojam, mojuojam kartono gabalu, bet vairuotojai tik pasižiūri ir nuvažiuoja. Antras srautas taip pat nesėkmingas, todėl nusprendžiama eiti ieškot nakvynės. Einam nelabai tvarkingu miesto paplūdimiu, aplink daug apverstų valčių, mėtosi žvejybiniai tinklai. Galiausiai įsitaisom ant sukrautų didžiulių blokų, tartum savotiško molo. Netoli dar veikia kažkoks žvejų klubas ar kas ten, dega laužas, sujungtos šviesos. Tie blokai buvo daugmaž tokio dydžio, kaip žmogaus kūnas, atsigult galima, bet jei norėsi apsisukt ant kito šono -  atsidursi jūroj arba ant smėlio. Be to, aplink dar lakstė žiurkės. Ir ne tokios mažos. Ignui tai kėlė didelį diskomfortą ir pasišlykštėjimą, o man kažkaip nebaisu buvo, tai greit įsitaisiau ant vieno iš blokų. Naktį pro pat mano kojas dar kelis kartus praėjo maždaug keturių jaunuolių kompanija, aš apsimečiau, kad miegu, bet iš tikrųjų mačiau, koks aš jiems buvau įdomus ir kaip jie vienas kitam rodė į mane ir prie manęs gulintį Marco Polo atlasą.

Liepos 18 d. Trečiadienis (11 diena)

Pabundam anksti, gal apie penktą šeštą. Miestas dar miega, o mes jau pabudę. Kažkaip sumąstom tramvajum pavažiuot iki stoties. Taip ir padarom. Zuikiu, žinoma. Nelabai malonu zuikiu važiuot, bet įmanoma. Važiuojam pro palei jūrą išilgai išsidėsčiusią Mesiną visai nemažai, kol privažiuojama traukinių stotis. Stoty būnam anksti, apie šeštą valandą. Po blūdijimų ir aiškinimųsi nusiperkam po bilietą į Kataniją. Sumokam 12,60 € už abu… Turim dar valandžiukę laiko, todėl nueinam visai prie pat stoties čiurškenčio fontano. Sėdim ramiai, stebim bundantį miestą. Paskui ateina vyrukas, sujungia žolės purkštukus, purškia mums prie pat kojų. Reguliuoja jis ten juos ilgai, krapštosi. Ateina laikas ir sėdam į traukinį. Tuščias jis visiškai, keista, bet ką padarysi. Ignas užlūšta, o aš bandau stebėti žemėlapį ir užrašus ir kažkaip matau, kad nelabai čia sutampa :D stojam kažkokiose stotelėse, žmonių kaip nėr taip nėr... Tada traukinys įsigudrina apsisukt ir vėl grįžta į Mesiną. Kas per velnias?? Mes gi ne ekskursija užsisakėm, o į Kataniją norim važiuot. Išlipam vėl Mesinoj. Einam prie Partenza/Arrivo lentos ir pamatom, kad buvom įsėdę į visiškai „nyftiemu“ traukinį. Ką padarysi... Laukiam sekančio. Tada užsimanom nusipraust. Bet tūlikas mokamas – 50 euro centų. Nu bala nematė. Įmetu monetą, atsidaro durys ir greit subėgam dviese. Negi atskirai dar mokės lietuviai :D ten vėlgi nusiskutam, prausiamės, aš net galvą kiek pamenu išsisplaunu :D panašiu pavyzdžiu seka ir kažkoks italas, bet skiriasi jis tuo, kad po tūliką su stringais vaikšto :D kažką paveikiam ir pagaliau atvažiuoja jau tikrasis traukinys į Kataniją, miestą, kuriame pagaliau turėsim nakvynę. Ten gyvena mūsų draugė Eglė. Jėga. Traukinys visiškai naujas, su kondicionierium. Pradedam kelionę po didžiausią salą Viduržemio jūroje. Sicilijoj gyvena 5 milijonai gyventojų. Ignas vėl užsnūsta, o aš sėdu į kitą pusę, prie lango, ir laukiu Etnos ugnikalnio. Pravažiuojamas prabangusis super gražus kurortas Taormina, kuriame neseniai ilsėjosi naujasis Prancūzijos prezidentas Sarkozy. Dar po kelių stotelių tolumoje pradeda ryškėti didžiausias ugnikalnis Europoje – Etna, kurio aukštis siekia net 3320 metrų. Be to tai ir vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių.

Matosi, kaip aukštai aukštai jis garuoja, bet neryškiai, nes viršūnė jo toli ir aukštai nuo manęs. Pagaliau atvažiuojam į ugnikalnio miestą – Kataniją. Iš kondicionuoto vagono lipam į tikrą orkaitę – įkaitęs asfaltas garuoja taip, kad vos galva svaigt nepradeda. Dar pastoviniaujam, kol Eglė parašo „eikit palei jūrą 15 minučių, kol prieisit didelį žiedą su palmėm ir statulom, tada sukit į dešinę ir eikit Vittorio Emanuele gatve apie 20 minučių ir surasit namo numerį ir mano duris“.

Taip ir padarom, prienam žiedą, tada lendam į judrią gatvę, praeinam labai gražią katedros aikštę (piazza Duomo) ir po kelių minučių pamatom mums iš balkono mojuojančia Eglę :D jėga. Išverda ji mum makaronų, įpila ledinio vandens, pasipasakojam kaip sekėsi mums, ji dalinasi įspūdžiais apie gyvenimą sicilijoj, pasakoja apie vietinius žmones, jų gyvenimo būdą ir panašiai. Kažkur tuo metu parašo Domas, jie tuoj bus Katanijoj! Valio! Persiunčiu jam Eglės žinutę ir po geros valandos visi susitinkam Eglės internacionaliniame bute. Vaišinamės makaronais, daug kalbam. Eglė pasakoja, kad Sicilijoj apie 80 procentų verslininkų moka mafijai, kad pati savom akim matė kaip atėjo kostiumuotas dėdulė su automatu į restoraną „susirinkt mokesčių“, kad vyrai iki 40 metų gyvena su motinom, tingi dirbti. Pati Eglė darbe ateina pasiskūst ir pasiklausyt kitų kaip karšta, nepakeliamai sunku dirbt ir todėl nieks čia praktiškai nedirba. Dar labai patiko pasakojimas apie ugnies vėją, ateinantį nuo Sacharos dykumos. Jis ypatingas tuo, kad veikia kaip milžiniškas plaukų džiovintuvas – greit išdžiūna akys, o temperatūra pakyla iki 50 laipsnių. Daug ir įdomiai mum dar pasakojo Eglė. Dar sakė, kad nenustebtume, jei prie mūsų prieis sicilietis ir siūlys pirkt maikutę. Sakysi „ne, ačiū“ – jis sakys „bet pažiūrėk kokių gražių turiu“ ir atidengs mini maikučių stendą su pistoletu vidury. O vat tada išsirenki patinkančią, moki 50 eurų už beveik bevertę maikutę ir visogero.
Paskui įsikūrėm Eglės kambary, buvo įteiktas žemėlapis su aplankyti rekomenduojamom vietom, vyno taškais, banditų gatve ir pan. Siesta baigiasi ir Eglei reik į darbą, todėl išeinam visi kartu ir susitariam susitikt apie septintą. Daug vaikštinėjam po miestą, siauras ir platesnes gatveles.

Catania – nelabai saugus miestas, bet egzotiškas savo neišpustytu barokiniu senamiesčiu, siesta, mafija ir religinėm apeigom.

Duomo aikštėj apžiūrim miesto simbolį - u Liotru arba Fontana dell' Elefante, kurį sukonstravo 1736 m. Giovan Battista Vaccarini. Tai kūrinys iš sustingusios lavos, vaizduojantis dramblį, nugalėtą Obelisko. Legenda sako, kad Vaccarinio tikrasis dramblys buvo kastruotas, ką Katanijos vyrai priėmė kaip jų vyriškumo įžeidimą. Tam, kad juos nuraminti, Vaccarini pridėjo atitinkamas dramblio sėklides prie originalios statulos.
Vėliau užeinam į kavinukę, suvalgom labai skanių ledų ir išgeriam labai šalto ir brangaus alaus. Taip pat aplankom didelį miesto parką. Ten, žinoma daug palmių ir kitų egzotiškų augalų. Pavėsy kortom žaidžia būrys senukų. Vaikštinėjam. Visi kartu nusifotografuojam.

Taigi, gerokai pablūdiję po miestą, vakare sutartoj vietoj susitinkam su Egle. Ji nuveda mus į piceriją. Viduj stovi pečius, dirba kepėjas ir kasininkas. Kondicionieriaus čia nėra, yra tik pečius, todėl viduj jausmas kaip pirty. Išsirenkam po picą, sumokam nedaug – maždaug po 4 eurus – ir einam į skveriuką su fontanu. Įsitaisom ant žolytės, dar nubėgam į kioskelį alučio ir pradedam vakarienę.

Picos tikrai skanios ir sočios. Sutemsta ir miestas pradeda gyvenimą. Aplink mus futbolą žaidžia daug vaikų, laksto motoroleriai, rėkia miestelėnai. Eglė pasakoja kaip vakarieniauja siciliečiai: iš pradžių suvalgo sočius šaltus užkandžius, tada eina makaronai, paskui didelis antras patiekalas, desertas ir kava. Visos vakarienės metu dar, žinoma, gurkšnojamas vynas. Netoli mūsų ant suoliuko sėdi senas sicilietis ir kalbasi su draugu, paskui prieina prie mūsų ir paklausia iš kur mes. Taip, mus čia pastebi. Bebaiginėjant picas pajaučiam kaip vaikai į mus paleidžia kelis akmenukus ir plastmasinį buteliuką. Po dar kelių bandymų „pamokyt“ atvykėlius, vaikams nepasiseka. Jų elgesį pamatęs senas sicilietis, atsistoja ant suoliuko ir sicilietiškai sušunka: „nedarykit Sicilijai gėdos!“. Visi vaikai dingsta per kelias sekundes, o mes apakę godžiai rijam paskutinius picos kąsnius. Tada sumąstoma išgert dar alaus. Išgeriam alaus ir traukiam į aikštę prie operos. Ten mus pasitinka šurmuliuojanti minia žmonių. Naktinis gyvenimas verda.

Ateina Eglės draugas, aukštas juodaodis, apsirengęs egzotiškais baltais plačiais drabužiais. Linksmas jis toks, itališkai kalbėjo ilgai su Egle. Ignas su Rasa vietinėj kavinėj nusiperka po taurę vyno, o mes vėl nubėgam aluko. Pasėdim dar valandėlę ir užsimanom namo. Nuovargis ir beprotiškas karštis visgi daro savo. Eglė duoda raktus ir dar pasilieka mieste.

Liepos 19 d. Ketvirtadienis (12 diena)

Keliamės gana vėlai, apie dešimtą ryto. Prausiamės, pusryčiaujam. Vėl pašnekam su Egle ir nusprendžiam šiandien važiuot į Sirakūzus. Daiktus paliekam, pasiemam tik po miegmaišį, rankšluostį, mobiliakus, fotiką ir pinigų. Dar prieš tai visi kartu su Egle žygiuojam į garsųjį Katanijos turgų. Turgus pilnas neįtikėtino dydžio žuvų, pigių vaisių, drabužių, vyno ir kitų niekučių.

Už vieną eurą nusiperkam arbūzą, kelis tetrapakus vyno, Eglė nurodo kryptį traukinių stoties link, atsisveikinam keliom dienelėm ir pajudam savais keliais. Virš galvos intensyviai šviečia saulė, o mes visai netrumpai einam į stotį. Tada nusiperkam bilietą į Sirakūzus (22,80 € už keturis) ir laukiam traukinio. Laukdami ant suoliuko pjaustom ir vietoj valgom arbūzą, aplink palikdami šlapią vietą ir daug sėklų. Negražu, bet ką padarysi. Sukertam arbūzą ir išpūstais pilvais lipam į traukinį. Atsidarom vyno.

To, ką pamatėm važiuodami į Sirakūzus, nesitikėjom pamatyti nė vienas. Apleisti vaismedžių sodai, nuo saulės išdegę laukai, palmių plantacijos, didžiuliai kaktusai, kuriuos beveik galima paliest iškišus pro langą ranką, siesta gyvenantys miestukai, žydras vanduo, pavėsyje besiilsintys šunys, paskendę laivai apleistuose uostuose – tik dalis to, ką matėm rytinėj Sicilijos pakrantėj.

Sirakūzuose vėl buvom pasitikti beprotiško karščio. Nedelsiant pradedam apžiūri miestą, kartą Cicerono apibudintą kaip „didžiausias graikų miestas ir pats gražiausias iš jų visų“. Sirakūzai buvo įkurti 734 m. pr. Kr. graikų naujakūrių iš Korinto. Miestas buvo galingiausias graikų miestas visoj Viduržemio jūroje. Garsiausias sirakūzietis yra gamtos filosofas Archimedas. Dabar Sirakūzai turi apie 125000 gyventojų ir nemažai istorinių-turistinių atrakcijų. Nors miestas gana mėgstamas turistų, jų mes sutikome tikrai nedaug – vieną kitą. Kiek teko girdėti, iš Lietuvos tokiu laiku net nevyksta turistinės grupės, dėl paprastos priežasties – karščio. Na, o mes kadangi esam jauni iš ištroškę kelionių judam miesto centro link.

Pakeliui dar Domas nusiperka pliažines šlepetes :D aplankom pilies griuvėsius, katedrą, daug vaikštom po dviejų metrų pločio gatveles, nueinam į Archimedo aikštę prie fontano.

Ten nusifotografuojame. Paskui vėl grįžtam į Katedros aikštę, nuperku atviručių rinkinį namiškiams. Sirakūzai gerokai skiriasi nuo Katanijos – čia ramu, saugu, gražu ir sutvarkyta. Paskui nusiperkam po kelis papirusus su Archimedo atvaizdu ir sicilietiška karieta. Dar užeinam į parduotuvę, pasiemam nebrangaus vyno ir čipsų. Vakarop bandom susirast nebrangią kavinukę, kur būtų galima suvalgyt picą, bet paieškos užtrunka. Po valandos siauram skersgatvy randam piceriją „Al ficodindia“. Buvo apie šešios vakaro, įeinam viduj ir mums sako kad dar siesta, atsidarysim pusę septynių. Hrr, nu gerai luktelsim. Tada Rasa sumąsto, kad ji valgyt nenori ir eis geriau į pakrantę pasivaikščiot ir pafotkint. Mes vėl einam į piceriją ir sakom kad jau laikas, prašom duokit picų :D ogi mums atsako, kad palaukit daaar, neskubėkit, ateikit septintą. Kadangi visą kelionę dažnai tenka kažko laukt, tai palauksim iki septynių darkart. Lygiai septintą sėdam prie stalo, atneša meniu, išsirenkam po picą (apie 5 €) ir kolos dar paimam. Sočiai pavalgom, susimokam ir einam į pakrantę, ten susitinkam su Rasa, apžiūrim labai įdomų skverą, kuriam jautiesi tarsi džiunglėse. Sėdamės ant prieplaukos, atsidarom vyniaus ir vakarojam ramiai sau.

Kalbam apie mokslus, ateitį, na ir keliones, žinoma. Jau visai sutemus nusprendžiama nakvynės ieškot prie garsiojo romėnų amfiteatro, kuris yra kitam miesto gale. Na ką, teks pasivaikščiot. Sukariam ne vieną kilometrą, kol randam tą amfiteatrą, einam pro autosalonus, pakelėse stoviniuoja naktinės plaštakės, pereinam tiltą. Amfiteatras, pasirodo, ant kalno, o kelias į kalną skirtas tik automobiliams. Keista. Lipam vingiuotu keliu į tą kalną ir žvalgomės, kur čia įsitaisius. Randam nevisai jaukią vietelę netoli kelio, žolė aukšta ir išdegus, daug akmenų. Na ką, prasimindom, nusirenkam akmenis ir bandom tiestis miegmaišius. Dar atsidarom kelis vyno, skanaujam ir diskutuojam kažką, bet ką tiksliai – nepamenu.

Liepos 20 d. Penktadienis (13 diena)

Žadinamės apie aštuntą, pakuojamės daiktus ir toliau lipam į kalną, tikėdamiesi pamatyti garsųjį romėnų amfiteatrą. Tačiau planas neišdega – vartai užrakinti, o atsidarys tik po kelių valandų ar daugiau. Negerai. Teks apseit be amfiteatro, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, labai įpūdingas nėra. Tiesiog labai labai senas istorinis paminklas.
Po truputį žygiuojam link stoties, pakeliui dar grožimės vaisių sodais, kur auga citrinos. Išsiaiškinam, kad autobusu galime nuvažiuot į Pachino, kuris yra netoli piečiausio Sicilijos miestelio Portopalo. Bet autobusas atvažiuos tik po kelių valandų, todėl nueinam į supermarketą, nusiperkam vandens, eilinį arbūzą ir dar kažką. Įsitaisom auto stotelėj pavėsyje. Temperatūra šokteli iki 40 laipsnių ir mes savu kailiu pajaučiam, ką reiškia toks karštis ir suprantam siestų kraštą Siciliją ir darbo vengiančius siciliečius.

Nereikia pamiršti ir to, kad Italijoje vyrauja Viduržemio jūros (medeteraninis), o štai Sicilijoje - subtropinis klimatas. Po to sėdėti pasidaro nuobodu, todėl paliekam Igną su visom mūsų manatkėm ir einam pasižvalgyt po Sirakūzų pakrantę. Nusifotkinam prie palmės, paskiau einam ant plūduriuojančio tiltuko pažvelgt į įlanką. Gražu. Dar kažkur pablūdijam ir grįžtam į stotelę. Ignas jau beveik užmigęs ant tų visų daiktų :D Paskui dar pasišnekam su vienu vyruku iš Katanijos. Įdomus toks buvo tipas, nuolat rūkė, buvo užsimaukšlinęs kepurę su dideliu snapu. Iš akių matėsi, kad buvo romantikas ir nuolat apie kažką svajojo. Pagaliau atvažiuoja autobusas su oro kondicionierium… Patogiai įsitaisom ir riedam Pachino link (51 km nuo Sirakūzų). Nors šiandien nieko beveik ir neveikėm, kelios valandos tikram karšty mus gerokai išvargino, todėl įsėdę į autobusą tikėjomės pailsėti. Deja ramybės mums nedavė itin garsiai vairuotojo klausomi itališki anekdotai. Šiaip tvarkingas buvo tiek autobusas, tiek vairuotojas, bet tie juokeliai visu garsu sugadino reputaciją mūsų atžvilgiu :D na, bala nematė. Po nepilnos valandžiukės išlipam miestely Pachino. Po kelionės paaiškėjo, kad miestelis garsus pomidorais. Išlipę susirandam suoliuką ir prisėdę sudorojam arbūzą. Bandom ieškot nuorodų į Portopalo. Miestelis visiškai tuščias, namų langinės uždarytos. Po keliasdešimt minučių išeinam ant reikiamo kelio, bet suprantam, kad atstumas tokiu karščiu yra per didelis.

Mūsų laimei sutranzuojame ilgaplaukį italą, kuris mus visus mesteli iki Portopalo miestuko. Palei jūrą einam įsivaizduojamo paplūdimio link. Kraštovaizdis keičiasi į akmenuotą ir smėlėtą žemės paviršių, visi augalai išdegę.

Pasidarom kelias egzotiškas nuotraukas prie surūdijusios bačkos.

Judėdami egzotiška pakrante, netikėtai atsiduriame prie restorano ir vieningai nutariami suvalgyt makaronų. Viduj esam nužvelgiami keistokais žvilgsniais, tačiau nekreipiam dėmesio ir patogiai įsitaisom prie baltomis staltiesėmis nukloto stalo. Užsisakom pastos. Laukdami stebimės tokiu restoranu vidury dykumos... Taip pat spėliojam, kiek nulups už service‘ą. Po keliolikos minučių atneša didžiulę lėkštę makaronų.

Apsilaižom lūpas ir pradedam balių. Užkišę skrandį visai skaniais makaronais, susimokame berods po penkis eurus plius servizas (staltiesės, šluostės, pašluostės ir pan), kurio, be abejo, nepaliekam švaraus.
Toliau tęsiam paplūdimio paieškas ir po pusvalandžio įsitaisom ant karšto karšto smėlio, žmonių aplink nėra. Jūros vanduo iki kelių nebuvo šiltas – jis buvo karštas! Visai toks pats, kaip šaltą rudenį mano vonioje :D Įbridus giliau jis pasidarė šiltas. Jausmas toks, tarsi plaukiotum baseine – šiltas melsvas švarus vandenukas, dugne gražus smėliukas.

Paskui pasivoliojam karštam vandenuke, pasijuokiam iš vandens temperatūros ir išlipę susimąstom: mes pačiam pačiam Europos krašte, piečiausiam Sicilijos taške. Viskas. Toliau niekur nenuvažiuosim, nes kitam krante Malta ir Afrika. Sunku suvokti, kaip toli mes nuo namų. Jausmas visiškai naujas, dar nepatirtas, bet jis be galo nuostabus. Nepamirštamas.
Nusprendžiama, kad čia liksim nakčiai. Maudomės, deginamės, Ignas stato pilį-tvirtovę. Aplink visiškai mažai žmonių, todėl labai įdomus jausmas būt subtropiniam krašte, kuriam nėra turistų. Jau gerokai po pietų su Domu einam atgal į miestelį ieškoti supermarketo. Pasirodo visai prie pat mūsų stovyklavietės stovi nemažas kempingas. O jo gale – kelias į miestą. Einam pro kempingą ir svajojam, kad ir mes kada nors nusipirksim namelį ant ratų ir ištisą mėnesį keliausim po Europą. Pakeliui užsukam į apleistą melionų šiltnamį, bet šviežių vaisių nerandam. Supermarkete perkam vyno, pieno, bandelių, vaisių ir dar kažko. Tada einam ieškoti Tabachini parduotuvėlės. Nusiperkam rūkalų ir pasukam atgal, pas kolegas. Peršokam kempingo tvorą ir po kelių minučių tęsiam poilsį prie Viduržemio jūros. Vakarą praleidžiam labai linksmai – kalbam, džiaugiamės, juokaujam ir panašiai. Vynas netikėtai iš kompanijos pašalina Igną, kuris užmiega per minutę, Domas taip pat jau linkęs baigti juokelius, Rasa jau seniai septintą sapną sapnuoja, todėl guluosi ir aš – šiltai ir patogiai.

Liepos 21 d. Šeštadienis (14 diena)

Apie aštuntą valandą pietietiška saulė pradeda kelionę zenitu, žadindama keturis jaunuolius iš Lietuvos – lietaus, bananų ir švogerių krašto. Labai gaila, bet šiandien išaušo ta diena, kai prasidės kelionė atgal. Aišku, nuotykiai dar nesibaigė, bet kad kelionė jau gerokai įpusėjo – neabejotina. Dar kelias valandas pasimaudom, Domą su Ignu pašaukia gamta atlikt organizmo ištuštinimo. Jiedu nueina į kempingo tualetus. Domas atlieka reikalą. Iš šalimos kabinos pasigirsta kolegos balsas, teigiantis, kad Ignas negali nepasinaudot vėsia patalpa konpensuot miego trukumui... Taigi Ignutis paliekamas kempingo tūlike :D Domas iš italių pasiskolina akvalangą, panardom, bet kažko ypatingo nerandam – visur gražus smėliukas.
Prieš palikdami paplūdimį, nusiprausiam kempingo duše. Ant šlapių dar druskingų plaukų iškart užsimaukšlinu kepurę, šukuosena tampa visos dienos juokeliu. Prie supermarketo darkart pasilepinam – nusiperkam šalto vandens, arbūzą, kolos, fantos, ledų. Čia pat, pavėsy, viską ir sudorojam.

Nenuostabu – miestas apytuštis, temperatūra gerokai peršoka 40 ribą. Pasisotinę išpūstais pilvais patraukiam į miestelio galą, ant kelio link Pachino. Tranzuojam. Mašina atvažiuoja kas penkios minutės, o ir ta dažnai rodo suksianti į kitą pusę. Paskui žaidžiam žaidimo – kas ilgiau išlaikys pirštą ant asfalto. Nugalėtojas neišaiškinamas, nes pirštas gali išbūti tik kokią sekundę. Gaila, kad keptuvės neturėjom, būtume kokios kiaušinienės išsikepę.

Po valandžiukės stoja mašina, susigrūdam ir pagaliau esam nuvežami į Pachino. Bandom išsiaiškinti kur ir kaip čia važiuoja autobusai. Karšta ir tingisi kažko eit klausinėt... Rasa kavinukėj išsiaiškina, kad už šimto metrų yra bilietų parduotuvė. Jau pradeam eit link tos krautuvėlės, kai prie mūsų prišoka didelis purvinas senis be dantų. Kažką rėkia jis mums, paskui žvengia kaip koks nesveikas, prieina prie Rasos ir sako kad ji graži ir panašiai. Mes juokiamės iš jo, jis iš mūsų. Kažkoks nesusipratimas :D nusiperkam tuos bilietus į Kataniją, dar gražių atvirukų „papigiai“ pasiemam. Kieme vėl prisistato tas senis, šįkart su dėžėm kažkokiom, jo isteriškas juokas primena psichikos ligoninės garsus. Bandė gal išgąsdint jis mus, bet mums nusispjaut. Mums karšta. Visas baimes ir emocijas saulė jau seniai nužudė savo karštais spinduliais. Valandą lūkuriuojam stotelėj, pavėsy. Vartom kažkokius gatvėj rastus prekių katalogus. Karštis karštis karštis. Sėdam į autobusą ir judam Katanijos link. Kondicionierius... Įsitaisom pačiam autobuso gale. Grožimės vaizdas. Važiuojam pro miestukus. Prilipa gyvas velnias keliautojų ir siciliečių. Gal juos išgasdint su savo šukuosena? :D Ignas lūžinėja, kaip visada :D Prieš išlipant Katanijoj ant sėdynės randama kepurė. Visai graži. Rasa iki šiol sėkmingai ją nešioja Vilniaus gatvėse :D Vyninėj prie stoties Eglei nuperkam Dzibibi vyno. 22 laipsniai, bet labai skanus. Jei būsit Sicilijoj, paragaukit.  Eglė parašo žinutę, kad jos nėra dar namuose. Ką veikt tas dvi valandas? Ogi eit į piceriją picų! Kaip ir pirmą vakarą Katanijoj! Užsisakom po picą ir einam į Duomo aikštę. Dar kolos nusiperkam pakeliui. Sėdam ant bardiūro ir valgom skaniai skaniai. Vakarėja, žmonės vaikšto pasipuošę, šiandien šeštadienis. O ką mes? Keturi tranzuotojai ant žemės picas kapojam :D Paskui prieina turbūt amerikonė ir sako iš kur tokių skanių picų gavot? :D turbūt suprato iš mūsų veidukų, kad skanu beprotiškai :D nurodom kryptį ir toliau stebim aikštę. Prie pat mūsų atvažiuoja kelios veseilės su naujais mersais, jaunavedžiai fotkinasi, fotografai bėgioja iš visų pusių ir pan. Mums tai tampa visai neblogu šou stumiant laiką. Apie aštuntą ar vėliau žygiuojam pas Eglę ir nusprendžiam šįvakar pailsėt, pasilikt namuose, pailsėt. Sėdim virtuvėj, aptarinėjam jau gana netrumpą kelionę. Per radiją užgroja Underworld – Born Slippy (Nuxx). Rytoj laukia kelionė per visą Italiją... 

Trečios dalies pabaiga.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo (išskyrus palydovinę Sicilijos nuotrauką). Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

SEKANTI DALIS >>

 Ankstesnes dalis skaitykite čia. 

Liepos 12 d. Ketvirtadienis (5 diena)
Žadintuvas pypsėt pradeda berods 5.30 ryto. Greit susipakuojam miegmaišius ir žygiuojam į degalinę, kurioj vakar buvom išleisti. Sukinėjamės prie fūrų, klausinėjam žmonių, bet susirast transportą į Salzburgą sunku. Apsirengiu visus turimus šiltus drabužius, bet šaltis vistiek gelia rankas ir kojas. Trinamės mes toj degalinėj ilgai, gal tris valandas, o rezultato tas neduoda. Negerai. Tada aš vėl nueinu prie fūrų. Kalbinu kažkokį fūristą, o jis man sako, kad Salzburgas į kitą pusę :D nu durnas jis, kitaip nepavadinsi. Pats jis į kitą pusę. Grįžtu į degalinę, o ten Ignas šnekučiuojasi su kažkokia ponia. Hmm, įdomu, gal mestels kur nors. Stebiu jų pokalbį. Moteris išsitraukia piniginę ir tiesia Ignui banknotą (!!!). Jis padėkoja, moteris sėda į naują Audi A3, užsideda akinius, prisikuria cigaretę ir išvažiuoja. Bėgu prie Igno, jo rankose 100€ !!! Nu čia tai geras. Ignas pasakoja, kad moteris turi panašius sūnus kaip mes, kad nemėgsta autostopo ir davė pinigų traukiniui. Labai ačiū. Svetingi tie austrai. Ir turtingi, žinoma. Tada vėl pajaučiamas šaltis ir nutariama eiti į degalinę išgert arbatos. Sušilę vėl klausinėjam vairuotojų ir Ignui pagaliau pasiseka. Nenorom, bet esam pavežami dviejų vengrų iki Salzburgo prieigų. Kalbama su jais nebuvo, ir gerai, nes pagaliau prasidėjo nepakartojami Alpių kalnai! Paleido mus didelėj aikštelėj, kur yra degalinė, keli restoranai. Nusiperku šaltą brangų sumuštinį su sūriu ir man jo nepašildo! Ot kokie. Degalinėj klausinėjam žmonių, net italus buvom užmatę, bet nesiseka. Man, kaip vokiškų automobilių fanui, yra kur akis paganyti ir seilę pavarvint. Tada Ignas eina į aikštelę prie restoranų, o aš lieku prie degalinės. Pasiskirastom zonom, gal geriau seksis. Stoviniuoju ir pamatau, kad kas antra mašina sportinė dvivietė, o likusios pilnos. Ai, einu pažiūrėsiu kaip sekasi kolegai. Ir ką gi aš matau? Ogi Ignas lietuvius prikirtęs jau! Stovi prie seno lietuviško merso ir jau baigia derint, kad iki Insbruko paveštų. Tada prieinu ir aš, pasisveikinu. Porelė lietuvių atlaisvina galą ir priglaudžia mus. Važiuojam su jais smagiai, dalijamės kelionių patirtim, akį glosto Alpės. Žodžiu, jokių neigiamų emocijų.

Keliavo jie į Šveicariją prie aukščiausios Europos viršūnės – Monblano (4808 m). Pasakoja jie mum, kaip kažkoks jų pažįstamas tranzavo su lašinių pančiu, miegmaišiu ir 20 € :D Tie lašiniai ištižo po poros savaičių, policija pagalvojo, kad ten narkotikai, uždarė į kalėjimą keliom parom, tas kalėjimas kažkur miškuose. Keliavo pėsčias jis kaimais, vogė maistą :D Paskui priprato po 30-40 km per dieną suvaikščiot. Grįžo visas išbertas ir sukūdęs gerokai. Nu žvengėm mes ten iš to pasakojimo :D Gerai nors kad mes ne tokie „keliautojai“ :D tada įvažiavom į Vokietijos teritoriją, nes kabindami vokiečius nukirtom kampą. Pakliuvom į didelį didelį kamštį... Kamštyje netrūko daug karavanų su vokiškai numeriais. Vaišina boržomiu ir obuoliais. Grįžom į Austriją ir sustojom degalinėj trumpam. Aplink supantys kalnai privertė šiek tiek išsižioti. Su Ignu stebėjom kalnus, bandėm suvokt jų dydį, net spėliojom koks jų aukštis. Dar nusifotografavom. Porsche 911 Turbo ar BMW 645 buvo eilinės aikštelės mašinos. Važiavom važiavom, neblogai visai tas mersas traukė, bet neprivažiavus Insbruko užsimanė benzino. Sustojom degalinėj įsilašint kuro. Štai ir ryškiai geltona Ferrari pasirodo. Mėgsta ir ji, matyt, benzą. Taigi esam paleidžiami prie gražaus motelio ir degalinės netoli Insbruko. Aplink mus – masyvi kalnų virtinė, aukštai aukštai kai kur matosi snieguotos Alpių viršūnės.

Vaizdas tiesiog kvapą gniaužiantis. Sėdam ant laiptukų užkirst ko nors. Ignas doroja lietuviškus lašinukus, o aš lygtai studentų maistą – riešutus, razinas ir panašiai – kapojau. Prisėda prie mūsų su motociklu atlėkę vokiečiai, persimetam keliais žodžiais ir traukiam į medžioklę. Einam link degalinės ir aš net nesureguoju kaip Ignas jau užkalbina pirmą senuką. „Per caso sta andando a Roma? Posso viaggiare con lei? „ – klausia. „Si si“ – atsako senukas!!! Kąąą?? Tikrai į Romą? Deja šiom bei dar keliom frazėm italų kalbos žinios ir baigiasi, o angliškai senukas nešneka. Gerai, sėdam į tokį patį mersą, iš kurio neperseniausiai išlipom ir lekiam į pietus nuo Insbrucko Italijos link. Dar bandom kažką šnekėt, bet itališkai suprantam tiek, kiek jis angliškai. Bet kaiiiip čia taip?? Iki Romos gal kokie 600-700 km! O gal ir daugiau! Taigi, važiuojam tyloj, nes senis nesupranta mūsų šnektos, o mes jo. Ir plius dar radija negroja. Grožimės pasakiškais kalnais.

E klasės mersas gerai užlaikytas ir traukia pusė velnio. Susimoka senukas už kelius ir tęsiam kelionę. Pradeda darytis šiek tiek neramu, nes abejojam ar senis mus suprato gerai. O gal jis galvoja kad mes jam čia užmokėsim už tokią paslaugėlę?? Įvažiuojam į Italiją nė nestabtelėdami. Vaizdai dar labiau gražėja. Stojam didžiuliam parkinge su restoranais, degaline ir pan. Tada su Ignu sumąstom, kad reikia pasigaut vertėją ir pašnekėt su tuo dėdule. Paieškos ilgai netrunka – surastas vyrukas kalba angliškai ir itališkai. Išsiaiškinam, kad jis tikrai mus nuveš netoli Romos ir, kad mes už tai jam pinigų neduosim. Viskas ok, judam toliau tik kažkaip nemalonu sėdėt tyloj plius dar važiuojant tokį atstumą. Na bet senukas apsipranta, mes irgi tylim sau gražiai, o kilometrai sukasi gan greit, nes geru autobanu senis laiko 130-160 km/h. Užnugary lieka tokie miestai kaip Verona, Modena, Bolonija. Dar kažkur stojam pailsėt, senukas sumąsto įpilt tepalo į savo mersą, padedu atsukt dangtelį, dar nusiperkam kolos. Aplinkui stoviniuoja policijos Alfa Romeo su dviem jaunais šukuosenas pasidariusiais ir lašo formos akinius dėvinčiais mentukais. Pradeda temti, važiuojam gražiai apšviestais tuneliais. Domas parašo, kad jie palei autostrada per kalnus, molius, upelius ėjo daug kilometrų, bet paskui dasikapstė iki Italijos pradžios. Kartas nuo karto užlūštam, vėl pabundam. Autostrada kertam naktinę Florenciją – vaizdas išties įspūdingas. Dar sukariam ne vieną šimtą kilometrų, kol sustojęs senukas išdidžiai ištaria: “Roma! Arrivederci!”. “Multi gracias” atsakom mes ir apie 1 valandą nakties išlipam didelėj degalinėj netoli Romos. Čia jau pietūs, jokie naktiniai šalčiai nekankina. „Einam vyno!“ sušunka Ignas. Aš kažkaip nenorėjau, bet supratau, kad mes Italijoj ir be vyno čia nieko nebus. Įeinam į parduotuvę – vyno pasirinkimas nemažas. Aišku renkamės pagal kainą. Nepamenu kiek mes ten dabar suplojom už butelį, bet brangus jis nebuvo. Dar paprašom kad atkimštų ir patenkinti išeinam sau į šiltą naktį. Prie įėjimo lyg pozuodamas sėdi didelėm garbanom, trumpa maikute pasipuošęs italas, traukia dūmą. Pažiūri jis į mus. Gal koks gėjus jis buvo, o gal ir ne. Susirandam aukštą žolę, išsitiesiam miegmaišius, paragaujam vyno, prisikuriam cigaretes ir patys netikim – mes prie ROMOS!!! Vakar dar buvom Prahoj, o šiandien jau visai netoli Romos. Nu ir pavarėm. Sumušam delnais ir geriam vynelį. Ne toks jau blogas anas buvo, nei per rūgštus, nei per stiprus. Aplink svirpia cicados ar kokie ten velniai. Na, čia jau visai kitoks klimatas. Dar žiurkikė aplink lakstė, bet nematėm mes jos, tik girdėjom. Nu ką, turėsim kaimynę. Apima labai malonūs jausmai, kai pagalvojam kaip mums pasisekė ir, kad jau ryt vaikščiosim po amžinąjį miestą. O ramiau pasidaro kai kolegos praneša, kad jie su nauja mašina rieda į kurortą, esantį apie 100 km nuo Romos!

Liepos 13 d. Penktadienis (6 diena)
Žadinamės ne taip jau anksti – apie septintą aštuntą. Kaip visada greit susipakuojam. Tada nusprendžiam, kad reikia užeit į degalinės tūliką. Nusiprausiam, išsivalom dantis, nusiskutam ir jaučiamės pasiruošę įžengt į miestą ant septynių kalvų. Lūkuriuojam aikštelėj. Pradeda kaitint saulė. Užmatom amerikonų turistinį autobusą su gide. Geri tie amerikonai, gal paimtų. Bet gidė ilgai šneka mobiliu, mes ją žvilgsniu sekam, kad tik kur nenusimuilintų :D deja mūsų nepaima dėl kažkokių priežasčių, tada pradedam seną gerą kalbinimo triuką. Pusvalandžio bėgy yra pagaunama porelė iš Maltos. Atlaisvina vietos ir su Ignu įsitaisom jų išsinuomotoj Lancioj. Keliavo po visą Italiją, o dabar, kaip ir mes traukia į Romą! Jam berods buvo 28 ir jis buvo IT specas, o jai gal 25 ir ji buvo kūno kultūros mokytoja. Tamsiom akim, įdegus, tokia tikra pietietė. Iki Romos buvo keliasdešimt kilų, bet kapstėmės gana ilgai, nes daug ten visokių įvažiavimų ir apvažiavimų. Pakeliui papasakojom kaip pas mus, Lietuvoj, būna šalta, apakę truputį buvo maltiečiai. Jau įvažiavę į Romą sustojam pasiklaust kur yra firma, į kurią turi būt priduota nuomota mašina. Dar kažkiek pavažiuojam ir esam paleidžiami kažkur Romos senamiesty! Išlipam ir pradedam klaidžiot po visiškai naują miestą. Ir ką dabar daryt. Nusprendžiam tiesiog pablūdint ir paieškot turizmo inf centro. Miestas pilnas motorolerių ir žmonių. Karšta. Praeinam vaisių turgelį, užmetu akį į kainas. Visai nebrangu. Taip ir klaidžiojom net nežinodami kur esam porą valandžiukių. Netyčia užklupom prie Romos Termini stoties esančią Respublikos aikštę su didžiuoju Najadžių fontanu, prie kurio ir nusifotkiname.

Velniškai gražu ir karšta. Čia dar teks grįžti, pasitikti Domą ir Rasą. Ne už ilgo randamas ir turizmo inf centras. Ten pasiemam kelis Romos žemėlapius su turistų lankomais objektais. Lieka dar kelios valandos iki draugų atvykimo, todėl nusprendžiam atsipūsti pavėsyje parkelyje prie Carlo Alberto paminklo.

Karlas Albertas buvo Sardinijos karalius XIX amžiuje. Netoliese užmatom kraniuką, iš kurio prisileidžiam šalto geriamo vandens. Gulim ant žolytės, kažką graužiam ir laukiam į amžinąjį miestą atvykstančių draugų. Sutartu laiku pasitinkam juos prie to pačio Najadžių fontano. Keliasdešimt minučių pasipasakojam nuotykius, nusifotkinam ir panašiai. Tada prisimenama, kad artėja vakaras, o mes neturim nakvynės. Via Nazzionale gatvėje randame interneto kavinę. Užeinam su Domu, Rasa ir Ignas laukia kieme. Scenarijus kartojasi kaip ir Prahoj: susirašom kelių hostelių adresus, pasižymim juos žemėlapy ir pradedam paiešką. Nelengva su didelėm kuprinėm buvo klaidžiot po didelį miestą, kaitinant pietietiškai saulutei  Bevaikštinėdami dar praeinam pro ištaikingą Teatro dell‘Opera. Apskritai visa Roma yra išskirtinis miestas, viskas ten gražu, todėl kiekvieno aplankyto objekto atskirai neaprašysiu. Kažkur dar nusiperkam skanių itališkų ledų bei neskanios picos po gabalą. Užeinam į pirmą hostelį – nėra vietų. Antro hostelio išvis nėra nurodytu adresu. Trečiame pagaliau randam laisvų lovų. Už jas prašė berods po 22 eurus žmogui. Na, ką padarysi. Teks mokėt. Bet neskubam dar, sutariam kad Ignas ir Rasa palauks mūsų čia, o mes su Domu dar paieškosim hostelių. Paliekam kuprines, čiumpam žemėlapį ir tęsiam paieškas. Prasideda įdomesnė Roma: nevisai malonūs kvapai, kuriuos paaštrina kaitri saulė, juodaodžiai ar bohemiški italai. Užeinam į vieną hostelį, bet ten ne joks hostelis, o interneto kavinė ir skalbykla. Darbuotoja paskambina kažkuriam hosteliui, bet pasirodo kad ten taip pat nėra vietų. Na, ačiū vistiek. Grįžtam pas Rasą ir Igną. Hostelis gražus visai, su vidiniu kiemeliu. Nebūtų italas, jei registracijos vyrukas skubėtų „užbukint“ mums lovas. Išėjo jis kažkur, sako palaukit, neskubėėėkit... Sėdim balkoniuke, traukiam dūmą ir staiga prieina azijietiškos kilmės moteris. Sako jūs jau susimokėjot? Nu ne. Ir tada prasidėjo derybos, siūlymai, klausimai. Pasiūlė mat ji mums „Bed and breakfast“ tipo didelį kambarį visai netoli Vatikano už 20 eurų nakčiai. Parodė žemėlapy kur jis randasi, sako su metro ten nulėksim. Pamąstėm ir nusprendėm, kad jamam mes šitą pasiūlymą. Susimokėjom po 40 eurų (dviem naktims). Daviau jai savo pasą, kaip užstatą. Kad tik nepabėgtų su pasu mano :D neee nepabėgs, su kablais mat moteris buvo. Taigi, sėdam į metro. Tai buvo mano pirmas metro pasivažinėjimas. „Romos metro nėra įspūdingas“ - Ignas su Domu, praeitais metais buvę Milane, nusprendžia. Po keliasdešimt minučių skrodę visą Romos miestą būnam savo apartamentuose prie Vatikano, via Ottaviano gatvėje. Nu kambarys superinis, trys lovos, odinė sofkė, magnetola, dvi vonios, virtuvė. Romoj! Ir dar savaitgalį! Dar pasiemam raktą ir pradedam šeimininkaut: išsikraunam daiktus, prausiamės, geriam kavą, ilsimės ir panašiai.

Vakarop, be abejo, einam susipažint su Roma, miestu, kuriami gali užuost istoriją. Bet nusprendžiam šiandien pagrindinių objektų neliest, pasilikt viską rytdienai. Taigi susirandam parduotuvę, nusiperkam vyno, alaus, čipsų ir einam link didžiulio parko, itališkai vadinamo Villa Borghese. Mieste tvyro ypatinga atmosfera, net nežinau kodėl bet jausmas labai jaukus būnant šitam mieste. Kertam Tibro upę. Į parką įeinam pro milžiniškus vartus, bet parkas nepasirodo labai jau gražus, todėl pasėdim ant žolytės keliolika minučių ir nusprendžiam traukt labiau į miestą. Ir pakliūnam į įspūdingą vietą – Popolo (liaudies) aikštę bei Santa Maria del Popolo bažnyčią priešakyje.

Per vidurį stovi didžiulis obeliskas, o prie jo įrengti maži fontaniukai-liūtai, kuriems iš burnos bėga vanduo.

Pasigrožim vaizdu ir žengiam į centrinę – via Corso – gatvę. Su vyno gurkšnojimo pertraukėlėm nusigaunam iki Viktoro Emanuelio II monumento, dar vadinamo “II Vittoriano”.

Prasideda nervai dėl to, kad nebuvo pasidomėta Romos istorija ir kad žiūrim ir nežinom į ką žiūrim. Po diskusijos damušamas vynas ir, trumpai apžiūrėjus Kapitolijaus kalvą, pasukama link hostelio. Dar pakeliui apžiūrim kažkokius griuvėsius ir pėdinam miegot.

Liepos 14 d. Šeštadienis (7 diena)

Pabudę ir nusiprausę atsimenam, kad esam „Bed and breakfast“ svečiai, todėl mums priklauso pusryčiai. Virtuvėje randam pieno, batono su šokoladiniu kremu bei įvairaus džemo. Niam niam, pavalgom. Apsirengiam, ir kol dar Rasa krapštosi einam dar kart pavalgyt. Būkime lietuviais, užsitepam džemo ir kertam, kad iki vakaro užtektų.
Išėję iš apartamentų prie Vatikano (taip vadinom savo namus, norėdami pabrėžti prabangią vietą :D) patraukėm prie netoliese esančios mažiausios pasauly Vatikano valstybės. Įžengęs į Šv. Petro aikštę pasijunti dvasiškai pakylėtas, nes esi viso pasaulio krikščionybės centre. Dutūkstantinę Vatikano istoriją skaičiuojanti vieta įspūdinga ir aplink supančia Vatikano bazilika su iškilusiu Mikelandželo kupolu.

Visi buvom šiek tiek apakę, nešnekėjom, tik dairėmės aplink ir fotkinomės prie Berninio bei Madernos fontanų aikštės viduje bei 25 m aukščio egiptietiško obelisko, kuris pastatytas pačiam centre. Didingą vaizdą sukuria Berninio kolonada, juosianti visą aikštę-valstybę, turinčią net savo pinigus, piliečius, gvardiją ir pašto ženklus. Pasivaikštom po aikštę ir judam Šv. Petro bazilikos link. Apsauga manęs nepraleidžia, nes mano pečiai nuogi, bet noras pamatyti Mikelandželo freskas nugalėjo apsaugą ir aš sėkmingai lipu laiptais, vedančiais prie penkių įėjimų į baziliką, Visi jie, žinoma, kažką simbolizuoja. Viduj visi pasiklystam, nes pakelta galva vaikštom gerą valandžiukę, bet ką matėm viduj, žodžiais sunku nusakyt, todėl geriau pažiūrėkim nuotraukas.

Susitinkam kieme, aikštės kairiam šone. Dar padarom kelis kadrus, nusiperkam siuvenyrų, pažiūrim kaip vaiko nelegaliai prekiaujančius juodaodžius ir traukiam apžiūrėt Romos perliukų. Einam via Conciliazionale gatve ir prieinam Šv. Angelo pilį.

Įdomi pilis ji, ypač įdomios architektūros, bet, girdėję kad viduj nieko įspūdingo, pilį aplenkiam ir traukiam link kairiojo Tibro upės kranto. Temperatūra gerokai peršoka 30 laipsnių ribą. Bandom nerti tiesiai į Romos simbolį – Koliziejų. Pakeliui dar užtaikom ant grandiozinio bet pasibaigusio renginio kažkokio. Ten nemokamai dalina vandenį. Mes aišku pasiemam ir toliau žygiuojam gražia gatvele, kuri turi mus nuvesti prie Koliziejaus. Prieinam labai gražią triumfo arką, menančią imp. Konstantino pergalę 312 m. mūšyje su imp. Maksencijum. Negailim kadrų.

Kai prieinam Koliziejų, truputį nusiviliu, nes kažkodėl aš jo tikėjausi didesnio ir gražesnio. Na bet aišku negalėjau skųstis ir tuo, kurį pamačiau - 185 ilgo ir 156 metrų pločio amfiteatru, į kurį tilpdavo 50 tūkst. žiūrovų.

Apsukom ratą aplink šį seniausią pasaulyje amfiteatrą, pastatytą pirmam amžiuje ir patraukėm prie visai čia pat esančio Romėnų forumo. Paskui prisiplakėm prie rusų turistinės grupės, kuriems visą istoriją pasakojo gidė. Taigi, paklausėm pasakojimo apie Tito arką ir pasukome į Romėnų forumą – antikos miesto visuomeninio gyvenimo centrą.

Užlipam ant Kapitolijaus kalvos, nusiperkam siuvenyrų ir apžiūrinėjam aikštę. Patogu ir smagu vaikščiot be didžiulių kuprinių. Kapitolijus – šventa antikinės Romos karvedžių–nugalėtojų kortežų vieta, šiandieninė Romos miesto mero ir savivaldybės būstinė. Vidury aikštės puikuojasi Markas Aurelijus ant žirgo. Aikštėje pamatom jaunavedžius su būriu svečių ir stebim mes juos. Gražūs jie visi buvo ir pasipuošę visai kitaip nei Lietuvoj. Leidžiamės nuo kalvos Mikelandželo suprojektuotais laiptais ir atsiduriame prie Viktoro Emanuelio monumento. Didelis baltas ir labai gražus pastatas skirtas Italijos suvienytojui Viktorui Emanueliui II, kurio čia pat esantį paminklą sukūrė Džiuzepė Sakonis. Čia taip pat padaromos kelios nuotraukos. Toliau žygiuojam via del Corso gatve ir bandom surast Trevi fontaną. Pakeliui dešimčiai minučių stabtelim pažiūrėt gatvės menininkės pasirodymo. Ji aerozoliniais dažais trafaretų pagalba piešia įvairius spalvingus Romos vaizdus. Išties įspūdinga. Bet dar įspūdingiau atrodo XVIII a. Trevi aikštė, kurią pagyvina iš visų pusių trykštantis vanduo. Anot legendos, įmetus į 1762 metais pastatytą fontaną monetą, išsipildo svajonė sugrįšti į Romą. O taip, mes ten dar grįšim. Nusprendėm vieningai. Prie barokinio stiliaus fontano rankas prikišo tas pats Berninis su savo mokiniais.

Po šitiek sukartų kilometrų bei pamatytų vaizdų ėmė rastis šioks toks nuovargis.
Nepamirštamas epizodas buvo kai Ignas pirko akinius pas juodaodę moterį. O buvo taip: vyksta derybos, Ignas matuojasi akinius, mes jam patarinėjam, pardavėja neramiai žvalgosi. Pamačius iš užnagario atvažiuojančią Polizia, per maždaug vieną sekundę juodukė susipakuoja visą stalą-stendą ir lyg niekur nieko žygiuoja tarsi paprasta praeivė. Mes apakę žiūrim, Ignas gaudo pardavėją, duoda 10 eurų ir akiniai sėkmingai nuperkami. Akinių stendo susipakavimo greitis prilygsta knygos puslapio pervertimui. Apėję dar dešimtis Romos gatvelių patraukėm namų link. Kaip kad vieningai nusprendėm grįšti į Romą, taip pat vieningai sutarėm, kad esam alkani ir eisim į supermarketą makaronų! Kaip tarėm taip ir padarėm. Už penkių minučių kelio nuo hostelio radom supermarketą. Perkam šaldytų makaronų su mėsa, daug vyno, didelį arbūzą, vaisių, gaivių gėrimų ir panašiai. Oi balius bus :D Alkanais veidais keliaujam į namus – kas arbūzą tempia, kas maišus tysia.

Išsiverdam makaronus ir pamatom, kad jų perdaug nusipirkom, todėl visų nesuvalgom, o kai ant viršaus užkertam arbūzo, iškart prigulam. Taip voliojamės iki vakaro. Nuotaika nepakartojama. Jaučiamas kelionių alkių malšinimas, bei neapsakomas malonumas. Netikėtai nuskamba užtikrintas Rasos atsakymas į klausimą „Kur dabar? Namo? Ar į Siciliją?“. Ji atsako maždaug taip: „Kąąą? Kokie „namo“???“. Pagiriam Rasą už drasą ir sutinkam, kad kai šitaip sekasi, gali ir į pasaulio kraštą nuvažiuot. Taip ir padarysim – rytoj varom į Siciliją. Bet ne taip greit. Nusprendžiam pasimėgaut Italijos paplūdimiais ir sumąstom kelias dieneles praleist kokiam nors mažam miestely prie Viduržemio jūros.
Pailsėję hostely, į kuprinę prisikraunam daug daug vyno – bianco ir rosso – ir traukiam į miestą. Gurkšnojimas prasideda mažam skveriuke. Ten ne visai svetingai mus sutinka vietinis suoliuko gyventojas, bet aišku mums vistiek linksma ir labai smagu būt toli toli nuo namų. Taip begurkšnojant itališką vyną atsiduriam prie naktinio Trevio fontano. Fantastiškai graži vieta knibžda turistais, bet mes randam patogią vietelę prie pat čiurlenančio vandens.

Sėdim ten netrumpai, kalbamės ir paprasčiausiai džiaugiamės atostogomis. Nuovargiui susipynus su vyneliu, gražiai ant suoliuko užmiega kolega Ignas, panašiai prisnūsta ir Rasa. Mes su Domu nufotografuojam du gražuolius draugus bei toliau tęsiam degustaciją prie Trevio.

Lietuviškai nubėgam į tamsią vietelę gamtos klausimais ir tęsiam pasisėdėjimą naktinėj Romoj. Kai ateina vėlus laikas, žadinam kolegas, sumąstom, kad kreivom akim žemėlapy reikia piešt tiesiausią atstumą hostelio link. Tačiau netrukus apsigraiboma ir pastebima, kad abu žemėlapiai pamesti. Ką gi, pagal žvaigždes orientuotis nemokam, todėl bandysim grįšt kaip atėję. Gaunasi taip, kad Rasa ir Ignas eina savaip, o aš su Domu – antraip. Du ekipažai naktį bando grišt į boksus pailsėt. Blūdijimas užtrunka, bet šiaip ne taip pargrįžtam. Užsklanda.
Liepos 15 d. Sekmadienis (8 diena)
Rytinis siužetas kartojasi – dušas, lietuviški pusryčiai ir pirmąkart pagaliau užkurta nenaujausio modelio magnetola. Disco muzika praskaidrina mintis. Susitvarkom kambarį, permetam akim žemėlapį, atsisveikinam su šeimininkais ir pan. Sunkios kuprinės vėl užgula mūsų pečius. Gerai, kad metro stotelė visai čia pat. Nusiperkam bilietukus po vieną eurą ir riedam metro į traukinių stotį. Stotis, be abejo, milžiniška. Naudojamės elektronine informacija, žiūrim kas čia kaip važiuoja. Tada užmatom užrašą „Formia“ ir suradę šį miestuką žemėlapy, nusprendžiam kad jis ir bus mūsų poilsio bazė bent vienai ilgai dienelei. Nusiperkam bilietus (apie 6 €) ir, be jokių didesnių nesklandumų, sėdam į traukinį.
Taigi, mūsų kelionė tęsiasi. Grožimės vaizdais pro langą – Apeninų kalnais, gražiom gyvenvietėm bei vis labiau pietiškesniu ir egzotiškesniu klimatu bei augmenija.

Sėkmingai tuštinamos nuo vakar likusio vyno atsargos. Važiuojam tuneliais, papėdėmis apie gerą 100 km, kol stotelėje pamatom ryškų užrašą „Formia“. Tai buvo miestelis, apie kurį žinojom tik tiek, kad jo krantus skalauja Viduržemio jūra. Niekuo jis nebuvo įpatingas, tiesiog gražus jūros kurortas Latino regione. Išlipę negalėjom atsigrožėti mėlyna jūra ir kalnais. Kiek atsipūtę pavėsy, padarę nuotraukų, nusprendžiam susirasti supermarketą ir įsikurti kur nors prie jūros.

Mažumėlę pablūdiję randam parduotuvę, nusiperkam maisto ir keliaujam į paplūdimį. Bet, aišku, neviskas paprasta kaip atrodo. Jūra – čia pat, bet priėjimas prie jos – velnias žino kur. Viskas užtverta, varteliai užrakinti, privato visur... Na bet nėra padėties be išeities. Per kažkokio viešbučio teritoriją greit laipteliais nusileidžiam į paplūdimį. Metam daiktus ir šokam į jūrą. Šiltas vandenukas, bet sūrus be proto. Pradeda leistis saulė, sufleruodama mums apie nakvynės paieškas. Tolumoje pamatoma žalia graži sala, į kurią, rodos, galima patekti tiltu. Taigi, pakuojamės ir su didžiulėm kuprinėm bei maistu ilgą ilgą kelią palei jūrą žygiuojam užsibrėžto tikslo link. Eiti nebuvo taip paprasta ir patogu. Bet kai su keliom pertraukėlėm pasiekėm salos prieigas, nebuvom pamaloninti – sala „privato“. Na ką, negalėjom žinot. Įsikuriam prie akmeninės sienos, visai prie pat vandens. Išsitiesiam miegmaišius, atsisėdam, grožimės rausvus dangumi, kurį remia ilga kalvų virtinė.

Kas valgo, kas vynelį ragauja, kas ilsisi, svajoja ar dar ką veikia. Jau visai sutemus ir beveik užmigus, Ignas su Domu staiga įsitikina, kad toj saloj labai faina ir, kad miegot reikia varyt būtent į salą. Supratę, kad mes su Rasa jau šiltai įsitaisę, draugeliai čiumpa savo visas manatkes ir brenda link tos salos. Paskui lipa per aukštą mūrinę sieną, perdavinėja kuprines vienas kitam ir pan. Nu lietuviai gryni, iškart atpažinsi :D Tada praneša, kad ten labai faina žolytė ir įkalbinėja prisijungti ir mus. Man ta mintis nepatiko, bet Rasa jau užsimanė labai į tą salą nu ir prikalbino ir mane. Persiropštėm mes per tą sieną ir pakliuvom į salą. Nu gal ir nieko. Išsitiesiam miegmaišius po krūmu kažkokiu ir dar užlipam prieš miegą pasigrožėt naktine pakrante. Dar gurkšnojom likusį vyną, Domui jau netilpo, aš tiesiog nenorėjau, o Ignas skaniai rijo itališką vynių. Taip vakaras ir būtų baigęsis.... Jeigu ne prožektorius į mus iš kito kranto ir itališki riksmai! Ups. Nežinom ką daryt, italas rėkia, galingu prožiku mums šviečia į veidus. Supratę, kad čia „privato“ ir mums būt čia ne valia, susipakuojam daiktus ir neždinamės iš tos vietos link vartelių. Ignas nusprendžia likti, nelabai kas ir belieka jau jam, kai šitiek vyniaus pridegustavęs :D Taigi prie vartų kiek persigandę ateinam trise, pasigirsta šunų lojimai, tada prieina sargas su prožiku, tie vartai atsidaro ir mes išeinam iš salos. Na ką, į mentūrą teks pasivažinėt greičiausiai. Ačiū dievui senukas geras, todėl mus paleidžia ir gestais parodo, kad tą salą saugo pikti šunys ir mus galėjo sukandžiot! Kaip čia su Ignu dabar! Tas jau smigęs seniai po krūmu seniai bus. Tikimės, kad jo nesuės ir ryt ryte visi smagiai vėl susitiksim. O ką mums daryt? Greičiausiai reik eit paplūdimy miegot ar dar kur... Sėdim ant suoliuko, miestas visiškai tuščias... Taip mum bemąstant grįšta senukas. Ups. Gestų ir italų kalba jis mums rodo, kad ant tvoros buvo „quattro personas, no tres, quattro!“, mes iškart viską suprantam, bet to neparodom. Sargas labai intensyviai mums aiškina plius dar nusprendžiam nepalikt draugo šunims ir tada gestais parodom kad taip taip, mūsų buvo keturi, bet ketvirtas užmigo :D Paskui einam su seniu dviese į tą vietą, iš kurios senis mus užmatė ir bandom prikelt kolegą Igną. Riksmai, švilpimai ir ryški šviesa jam nepadeda, todėl senis išsitraukia telefoną, paskambina policajams ir po kelių minučių su Alfa Romeo atvažiuoja du mentukai. Jie susisiekia su salos šeimininke, vėl su seniu eina į salą parsivest Igno. Tuo metu mes jo laukiam prie to suoliuko. Iš kažkur atsiranda dvi maždaug mūsų amžiaus italės, jos dar padeda susišnekėt su sargu, aiškina situaciją, prasta anglų kalba pasakoja, kad salos šeimininkei priklauso pusė miesto, ji labai turtinga, bet gera, todėl greičiausiai nieko blogo nenutiks. Kalbamės jau ir apie patį Formia, mūsų kelionę ir panašiai. Už keliolikos minučių iš salos grįžta sargas, du policajai ir Ignas. Kokia gėėda :D pareigūnai nebuvo labai linksmai nusiteikę. Liepė iškraustyt Ignui savo kuprinę, parodyt pasą. Užsirašė duomenis, tada priėjo prie manęs kaip per filmą (prie pat veido) ir paklausė: „Why didin‘t you take him from the island?“, bet tardymas baigėsi trumpu ir aiškiu mano atsakymu „He was too drunk“. Mentai išvažiuoja, o senis džiaugiasi mus išvadavęs ir labai emocingai demonstruoja šunį, kuris galėjo suėst vieną keliauninką iš jiems visai nežinomos Lietuvėlės. Dar keliais žodžiais persimetam su draugiškais italais ir tepam slides link paplūdimio. Naktys šiltos, o smėlis gan minkštas, todėl greit įsitaisom po kažkieno paliktu skėčiu. Nelabai gražiai atrodo mūsų visų manatkės ir mes patys, bet ką padarysi, mes gi tranzuotojai, neturim pinigų...

Liepos 16 d. Pirmadienis (9 diena)
Budinamės maždaug devintą, nes būtent tokiu laiku saulė pradeda intensyviai kepinti. Pamažu renkasi žmonės. Girdžiu, kaip netoli mūsų vaikšto darbuotojas ir specialiu aparatu renka šiukšles. Kai visi pabundam, pasijuokiam iš savo vakarykščių nuotykių ir netvarkingai aplink išmėtytų daiktų. Vėliau reiškinys buvo pramintas valkatynu. Šis terminas ironiška išraiška buvo sėkmingai naudojamas visą likusią kelionę. Išsimaudę ir atsigavę vieningai nusprendžiam Formioj likti dar vienai nakčiai, pasilepinti saule, mėlyna jūra, ir tiesiog pailsėti. Taigi, diena taip ir prabėga – maudomės, deginamės, nardom su pasiskolintu akvalangu, labai daug juokaujam, trykštam gera nuotaika ir tiesiog niekur neskubam.

Tiesa, su Domu dar buvom nužygiavę nemažą atstumą atgal link miestelio. Kadangi mums ten ypač karšta, tai į miestą ėjom dėvėdami tik šortus. Kai pusnuogiai įėjom į prekybos centrą, buvom iš ten gražiai išprašyti. Neee, atgal dėl maikučių tikrai negrįšim. Problema išsprendžiama paprastai – nueinam į parduotuvę, Domas nusiperka maikutę už 5 €, o aš rankšluostį, kurio man ir taip reikėjo (3€). Vėlgi pasijuokiama iš savo „sumanumo“. Supermarkete perkam daug valgyt, gert ir su nemažais maišais keliaujam atgal į „valkatyną“ :D. Vakare pasislenkam arčiau miesto, kad ryte reiktų mažiau eit. Įsitaisom paplūdimy prie akmeninės tvoros. Rytoj laukia kelionė į mafijos kraštą...

Antros dalies pabaiga.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo. Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

SEKANTI DALIS >>

Liepos 8 d. Sekmadienis (1 diena)

Žadintuvas suskamba septintą valandą ryto. Miegas, kaip ir prieš kiekvieną kelionę, be abejo, buvo sąlyginis. Į kuprinę sudedu jau paruoštus daiktus. Minutėlę pasvarstau ar imti palapinę. Kaip tik žinutę parašo Ignas, priimindamas nepamiršti palapinės. Na gerai, prie kuprinės šono prisisegu nedidukę palapinę. Papusryčiauju, išgeriu kavos. Domas parašo, jog sesė su superiniu 84-iųjų Opel Kadet vėluos ir atvažiuos gerokai po aštuonių. Prieš devynias pasirodo opelis. Dar po kelių minučių su didžiule kuprine ateina ir Rasa, pakeliui prisijungia Ignas. Pradedam kelionę Kalvarijų link... 

Taigi, mūsų ekipažas buvo toks: aš, poroje su manim tranzuosiantis Ignas, bei kita pora - Domas ir Rasa. Visi buvom neblogos nuotaikos. Važiavom su egzotiška mašina į pasienį, nuo kurio ir prasidės didieji klaidžiojimai po Europą.

Apie 10 val. ryto Domo sesė mus paleidžia prie Lietuvos-Lenkijos sienos. Nuotykiai prasideda. Įžengę į Lenkijos teritoriją esam pasitinkami žvarbaus vėjo. Fūrų daug nėra, o ir lengvų mašinų gerokai mažiau nei tikėjomės. Valandėlę pasiblaškę aplinkui pasų kontrolę, nusprendžiam tranzuoti visai čia pat. Apsirengiu visus turimus šilčiausius drabužius. Po geros valandos, o gal ir po dviejų, kaip ir buvo galima tikėtis, pirmas nedidelis vilkikas sustoja Domo ir Rasos porai. Susimeta daiktus ir, pamojavę mudviem, pajuda Vokietijos link. Mes dar pabalsuojam ir nusprendžiam išgerti arbatos netoliese esančioje užkandinėje. Viduje esam palydimi keistais fūristų žvilgsniais. Sušilę grįžtam į tranzavietę. Kalbinam fūrų vairuotojus. Nesiseka. O taip nesinori strigti esant tokiam orui ir dar tokioj vietoj... Jaučiu, kad viskas bus gerai. Staiga sustoja lenkiškais numeriais pasipuošes apynaujis Ford Mondeo. Apie trisdešimt penkerių metų vairuotoja kalba angliškai bei sutinka mus pavešti iki Varšuvos. Puiku! Patogiai įsitaisom bei pradedam judėti Lenkijos sostinės link. Šnekam apie mūsų kelionę, studijas. Drąsi vairuotoja buvo ta moteris - beveik visą kelią važiavo ketvirta pavara, o prieš lenkdama perjungdavo trečią. Fordas lenkė mašinas vieną po kitos. Ir ne tik drąsi ji buvo, bet ir draugiška bei super dosni. Nė neprivažiavę pusiaukelės stojame pakelės rosterane, kur buvom pavaišinti karšta sriuba, neįtikėtino dydžio karbonadu su bulvėm, kurio aš viso taip ir neįveikiau, bei kola. Aurelia - toks buvo vairuotojas vardas - davė savo vizitinę su kvietimu apsilankyti pas ją, jei tik kada važiuosim pro Varšuvą. Nuoširdžiai padėkojam bei tęsiam kelionę toliau. Po tokios „užkandos" IT specialiste dirbanti lenkė siūlo pamiegoti.

Po truputį giedrinasi dangus. Domas parašo, kad jiems siūlo varyt į Paryžių :D Ne, atrašau, kad turim susitinkti visi Prahoj. Varšuvoj dar sustojam degalinėj, nueinam į tualetą. Aurelia sako nuvešianti mus iki Varšuvos galo, ant kelio link Piotrakow Trybunalskie. Paleidžia ten pat, kur tranzavom praeitais metais - prie didelio elektronikos prekių supermarketo, Raszyn priemiestyje. Dar įteikiu jai gana kuklią dovanėlę - lietuvišką šokoladą. Stojam ant kelio ir pradedam autostopinti.

Po valandėlės stoja senas VW Polo. Gan linksmas vairuotojas važiuoja iki Piotrakow Tryb. Metam kuprines ir lekiam kartu. Mašinoj garsiai skamba aštuoniasdešimtų linksma muzika, primenanti Martin Virgin mixus : ) Lenkas supranta rusiškai, šnekam bei džiaugiamės kolkas sėkminga kelione. Labai džiugu buvo vien dėl to, kad šiandien jau nuvarėm bent tris kartus daugiau nei praeitais metais pirmą dieną. O diena dar nesibaigė... Stojam degalinėj, Ignas su vairuotoju eina į parduotuvę ir grįšta su šaltu alučiu. Jėga. Dar pasakoja, kad jis sėdėjo kalėjime ir negali niekur išvažiuot už sienos. Jau vakarop paleidžia prie nusukimo į Piotr. Tryb. Paeinam kelis šimtus metrų, stojam ant kelio Wroclawo link. Autostrada E67 mums puikiai pažįstama iš praėjusių metų kelionės autostopu į Prahą. Mašinos lekia didžiuliu greičiu, bet tos, kurios išsuka iš Piotr. Tryb ir važiuoja greitėjimo juosta yra pagrindinės kandidatės sustoti. Pradeda leistis saulė, bet vilties dar neprarandam kažką susitranzuoti. Ir mums vėl pasiseka!

Sustoja senas mažas geltonas Peugeot 205. Du įsimylėjeliai sutinka mus mestelti iki Wroclawo, nors patys planavo tiesiog romantiškai pasivažinėti po apylinkes. Į bagažinę telpa tik viena kuprinė, kitą sutalpinam ant galinės sėdynės. Garsiai skamba disco muzika, porelė važiuoja išsišiepę iki ausų, moka kelis angliškus žodžius, dainuoja, šoka, juokiasi. Degalinėj užsipilam kuro. Tada išjungiama magnetola ir pradedamas karaokė šou. Klausa nepasižyminti porelė traukia iš visos gerklės. Nuo Eltono Johno iki lenkiškų šlagerių, nuo Abbos iki lopšinių. Iš pradžių dar juokiamės ir mes, bet paskui tiesiog pavargstam :) Taigi prieš vidurnaktį esam paleidžiami visiškai tuščioje Shell degalinėje priešais Wroclawą.

Šiandien nuvažiavom apie 700 km, ta proga degalinėj pasiemam atsinaujinusio Volt alaus, kurį praeitais metais sėkmingai vartojom grįždami iš Čekijos. Patogiai įsitaisom aukštoj žolėj, džiaugiamės sekminga kelionės pradžia, užtraukiam dūmelį ir, ilgai nenaktinėję, užmiegam. Domas atsiunčia sms, kad jie miega kiek tolėliau į šiaurę nuo Wroclawo. Puiku.

Liepos 9 d. Pirmadienis (2 diena)

Pabundam berods 6 val. ryte. Greit susivyniojam miegmaišius, degalinėje nusiprausiam. Tada nusprendžiam papusryčiauti. Ilgai negaištam ir pradedam kalbinti vairuotojus. Pasigaunam darbininką, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, veš mus iki Walbrzych - miesto keliasdešimt kilometrų už Wroclawo. Taigi, pravažiuojam gražųjį Wroclawą, pastovim nedideliam kamšty, pasigrožim vaizdais ir judam link Walbrzych. Čia, turbūt, ir padarom didelę klaidą. Išlipę atsigeriam vandens ir einam per visą miestelį. Prakeikėm ir tą miestą, ir jo gyventojus. Bedarbių pilnas miestas buvo ne toks jau mažas, koks buvo pažymėtas atlase. Ėjom ir ėjom o galo matyt nebuvo. Važiavom autobusu, ėjom pėsti, klausinėjom praeivių. Nešvarus ir nejaukus tas miestas buvo, nors įsikūrės tarp kalvų. Paskui bandom tranzuot tiesiog mieste, autobusų stotelėj. Vietinė fauna mus stebi, bet apsimetam, kad to nematom. Ne, čia nieks tikrai nesustos. Bandom eiti toliau. Einam einam, atsisukam į dešinę, o ten - keturi grobio ištroškę bedarbiai banditai. Žiūri į mus ir jau lyg pradeda artėt kažką rėkdami. Nu šakės galvojam. Apsisukam, spartinam žingsnį, grįštam į tą stotelę, sėdam į bet kurį autobusą ir važiuojam zuikiu. Pagaliau jis mus išveža iš to prakeikto miesto. Fu kaip nepatiko jis mums. Išlipam prie degalinės. Užeinu į tuliką, Ignas palaukia kieme. Balsuojam Čekijos link. Netrukus stoja Golfas. Aš sėdu į galą, ten manęs laukia ramus ir supratingas šunėkas. Senukas sako vešiantis reikiama kryptim. Ir tai buvo milimetrinio autostopo pradžia. Paveža jis mus kažkur keliasdešimt kilų, išleidžia kažkokiam miestely. Bandom tranzuot, mašinų pravažiuoja vos kelios. Šalia esančio bariuko lankytojams tampam klounais. Į galvą po mažu pradeda lyst keiksmažodžiai, vėl baisiai užsinoriu į tualetą. Ten buvo nuokalnė, o mes stopinom stotelėj. Po nepilnos valandžiukės Ignas profesonaliai žvilgsniu „nukerta" mažą krovininį ir jis mums stoja. Didelis ilgaplaukis vairuotojas veža mus iki posūkio link Kudowa-Zdroj, visai netoli Klodzko. Padėkojam ir tranzuojam PL-CZ sienos link, iki kurios lieka tik apie 40 km. Stojam prie nemažos sankryžos, ant greitėjimo juostos.

Na dabar tikrai turi pasisekti. Vakare gal Prahoj būsim! Tik reikia pasigaut tinkamą mašiną. Aktyviai šypsodamiesi balsuojam nemažam srautui transporto. Dar padarom porą kadrų. Taip prastovim pusantros valandos ir nutariam eiti link degalinės. Ateinam ir pamatom, kad ji nedirba! Uždaryta remontui ar kažkas panašaus. Nu šūdas, kitaip nepavadinsi. Sėdam prie staliuko, užkandam kažko. Bandau tranzuot prie įsukimo į degalinę, bet mašinos jau lekiam nemažu greičiu ir mūsų nemato arba nenori matyti. Tada svarstom ar grįšt prie sankryžos. Ai ne, einam į priekį. Abu jaučiam, kad gresia strigimas. Paeinam gerus du kilometrus ir prie nusikimo į kažkokią fermą susitranzuojam busiuką. Jis veža tik pora kilų iki sekančio miestuko ir klausinėja visko. Mum jau nuotaika po truputį dingsta. Pašnekam apie kažkokius marazmus ir esam paleidžiami. Bandom balsuot prie tiltuko ar kur ten, tada pamatom, kad nieko nebus ir lipam į kalną, prie miestuko galo susirandam visai padorią vietelę tranzui.

Optimizmą keičia bloga nuotaika, kuri pasireiškia rūstesniais veidais ir keiksmažodžiais. Taigi čia vėl tranzuojam ne vieną valandą. Tada sumąstom pereit kelią, atsisėst, ištiest kojas ir pailsėt ant gražios pievutės. Ilgai neužsibūnam, juolab, kad Domas su Rasa parašo, kad jie jau Prahoj ar netoli jos kažkur. Reik nešt skudurus ir mum iš šitos Lenkijos. Na ką, vėl tranzuojam. Spėkit ar mums stoja. Einam į priekį kokius 4 km, gal daugiau. Pro pat kojas lekiančios fūros neteikia jokio malonumo. Praeinam kelis motelius ir kavines ir einam einam einam. Mašinų daug, visi mojuoja, rodo ženklus bet kodėl nestoja??? Tada ar gal truputį vėliau Ignas oficialiai prakeikia Lenkiją :D man juokinga o jam ne. Strigom, nes vakar sekėsi. Prieinam kažkokį nusukimą į miškelį, kad būtų kur sustot mašinom ir balsuojam... Kaip ir buvo planuota, nieks nestoja. Be to, dar pradeda lyti. Darosi nejauku, šlapia ir nelabai įdomu. Lendam į tą miškelį, išsitraukiam lietpalčius, užsidedam ir tiesiog tupim miške, laukiam kol pragiedrės.

Dar prisimenam, kad neturim vandens. O gert tai norisi. Pastatom puodelius ir galvojam, kad į juos prilis. Valandėlę pasėdėję miške, paskutinį kart bandom stopint, su mikro viltim, kad kas nors susimylės ir paims du ištroškusius keliautojus ;D tragikomiškai nuskamba Igno frazė: „nesižeminam čia tranzuodami, jau geriau einam miegot į mišką". Pasiūlymas buvo priimtas, nes išeities kaip ir nebuvo. Paskui dar pasiūlau paėjėti iki sekančio miestuko, kur turi būti geležinkelis, bet Ignas nesutinka. Todėl vaizdas apie 18.30 tampa toks: du sušlapę studenčiokai su didelėm kuprinėm eina į mišką palapinės statyt. Kadangi palapinė apskritai pirmą kartą ištraukiama iš maišo, dar reikia pasukti galvą kaip čia ji statosi. Nusirenkam šakeles, konkoriežius ir panašų šlamštą ir ištiesiem palapinę. Šiaip ne taip pasistatę dvivietę palapinę lendam į vidų pasiimdami ir visas manatkes. Viduje dar buvo bandoma persirenginėti, kažką tvarkytis. Tai buvo neabėjotinai didžiausias diskomfortas per visą kelionę. Užkertam maisto ir bandom užmigt. Pamažu jaučiam, kad šlampa kojos. Pasikeliu ir matau kad miegu mažoj balutėj. Darosi šalta. Kaip nekeista apie aštuntą vakaro sugebu užmigti. Apie miego kokybę net nereikia kalbėti, bet gerai, kad nors kažkiek pamiegojau, nes Ignui sekėsi sunkiau.

Liepos 10 d. Antradienis (3 diena)

Apie 5 val. ryto lendam iš permirkusios palapinės, greit viską pakuojamės ir neždinamės iš to prakeikto miško. Kuprinės šlapios ir gerokai sunkesnės. Ignui išvis nepyragai - jis beveik visą naktį nesudėjo akių, gulėjo didelėj baloj, o jo kuprinė buvo dar labiau sušlapusi. Bandau jį padrąsint ir žygiuojam prie miestelio vardu Szczytna, nes ten turi būti geležinkelis. Matosi gražios kalvos, kurias lietuviams galima vadinti dideliais kalnais. Tokio pobūdžio vaizdiniai aplankydavo ir kitose pietvakarių Lenkijos vietose. Miestelio prieigose užmatom labai jau juokingą senuką ir klausiam kur geležinkelis. Neturim noro ir laiko kapstytis po savo ir taip menką lenkiškų-rusiškų žodžių arsenalą, todėl Ignas pasuka dvi rankas ratu ir pralemena „čiukučiuku". Senis supranta ir nurodo kryptį. Miestelis visai mielas, nedidukas. Bėda tik ta, kad neturim zlotų, nes iki šiol jų paprasčiausiai neprireikė. O keitykla dirba tik nuo 9.30. Taigi turim apie tris valandas. Geležinkelio stoties paieškos tęsiamos. Netrukus randam tą, ko ieškom, bet stotis apleista ir nedirba. Tada užmatom traukinių tvarkaraštį, nepamenu kada ten buvo traukinys į Nachodą (CZ), bet nusprendžiam pasidomėt ir autobusų tvarkaraščiu. Grįžtam atgal į miestelio centrą ir gerų žmonių pagalba išsiaiškinam kad autobusas į tą patį Nachodą bus už pusvalandžio (apie 8 valandą). O iš kur mums gaut zlotų???

Netrukus į taxi aikštelę įvažiuoja legendinė Audi V8 (kaip taksistui sakyčiau nelabai ekonomiška). Įdomu kiek kilometras kainuotų :D. Zlotų reikia, todėl Ignas nueina į parduotuvėlę ir bando iškeist 10 eurų. Planas neišdega. Tada ateina mano eilė ir man į akį, žinoma, krenta V8. Prieinu, taksistas atidaro niauktą langą, o aš jo prašau „perevadyt desit jevra". Ant jo sprendžiamų kryžiažodžių užrašau tokia kombinaciją: „10€ > 30 Zl". Jam, be abejo, apsimoka ir jis sutinka. Taigi gaunam zlotų ir laukiam autobuso. Šaltas rytas buvo labai, trypsėjom kojom, surūkėm po cigaretę ir atvažiavo mūsų autobusas. Kiek kainavo nepamenu, bet daug nebuvo - gal apie 6-8 zlotus. Taigi sėdam į apytuštį autobusą ir važiuojam. Šalta ir jame buvo, bandžiau susiriest ir sušilt kažkaip. Kelias pradeda vingiuot, vaizdai gražėt.

Privažiuojam sieną Kudowa-Zdroj, įlipa pasienietis. Tikrina pasus. Mano kažkodėl pažiūri du kartus. Iškart už sienos - Nachodas, miestas, kuris praeitais metais mums buvo didelė staigmena. Esam paleidžiami stotyje. Einam pasiklaust kada autobusas į Prahą. Darbuotojams angliškai kalbėt nesiseka, bet išsiaiškinam, kad autobusas už valandos, nusiperkam bilietus. Tada einam įsivaizduojamo centro link ieškoti valiutos keityklos. Pakeliui paklausiam moters, kuri, pasirodo, yra vokietė. Iš karto pajuntamas vakarietiškas šiltas bendravimas. Nurodo ji mums banko kryptį. Einam ir truputį nustembam, kad Nachodo gatvelės visai gražios. Groja čekiška muzikėlė. Sėkmingai randam banką ir išsikeičiam, berods, po 20 eurų. Ilgai neblūdinę, grįštam į stotį. Laukiamajame nusiperkam arbatos, šildomės ir laukiam autobuso. Nesuprantam kurioj aikštelėj mums jo reiks laukti, todėl Ignas bando eiti prie kasų pasitikslint. O tada išsiaiškinam kad mes nusipirkom traukinio, o ne autobuso bilietą :D nu čia tai geras. Einam prie traukinių ir bandom aiškintis kažką kur čia kas kaip. Aš ieškau infos stenduose, o Ignas medžioja praeivius. Netrukus susipažįstam su porele iš Ispanijos, Valencijos. Jie taip pat vyksta į Prahą. Bendrom pastangom komiškai išsiaiškinam kur tas traukinys.

Atvažiuoja vienas vagonas. Keista, bet sėdam ir dardam visai į kitą pusę! Po keliolikos minučių sustojam. Tada vagonas rieda atgal į kitą miestelį už Nachodo, išlipam iš to vargšo vagono ir laukiam normalaus traukinio. Kalbamės su naujais draugais. Ispanai pasakoja, kad buvo draugo vestuvėse, kuris atvažiavo į Čekiją ir susirado antrą pusę. Dar kalbam apie keliones, juokaujam ir panašiai. Vyrukas angliškai vartė su stiproku akcentu, o jo draugė kalbejo aiškiai. Šiaip matėsi kad linksmi ir atsipalaidavę tie ispanai buvo. Iš Prahos jie skris lėktuvu į Valensiją. Atvažiuoja traukinys ir pagaliau jau saugiai judam į alaus sostinę. Nusifotkinam traukiny.

Kelionės eigos gerai nepamenu, kažką pašnekėjom, pajuokavom. Parašėm Domui ir Rasai kad pasitiktų mus stoty. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Džiaugiamės pagaliau susitikę. Mes pasakojam apie savo šlapiają naktį. Jie šiąnakt taip pat nakvojo po tiltu Prahos senamiesty :D Kažkoks senis juos bandė nuvyt, bet nesėkmingai. Žodžiu, nuotykių netrūksta. Aš parašau žinutę čekui ir čekei (vardų nepamenu), kuriuos radau Hospitality clube, bet atrašė, kad dabar išvykę ar panašiai. Einam į miestą ir ieškom interneto kavinės. Paieškos greit baigiasi, randam kavinę, pilną juodaodžių, pasiemam vieną kompą. Su Domu naršom po hostelių puslapius, ieškom pigiausių variantų, užsirašom adresus. Po pusvalanduko nešdinamės iš kavinės ir ieškom hostelių. Užeinam į vieną, paklausiam kainos, sako 15 eurų vienam žmogui. Gerai, turėsim omeny. Einam į sekantį, ten gal 15€ ar daugiau norėjo už lovą. Trečio hostelio išvis nerandam. Vaikščiodami, žinoma, grožimės masyviais ir gražiais senamiesčio pastatais, gatvėmis. Smagu vaikščiot po miestą, kurį aplankėm praeitą vasarą, orientuotis žymiai lengviau.

Galų gale grįštam į pirmąjį hostelį. Pasenęs administratorius užsirašo pasų duomenis, jo pagalbininkė išduoda patalynės užvalkalus, rankšluosčius, muiliukus. Senoviniu liftu pasikeliam į penktą aukštą. Kambarys didelis - gal aštuonvietis. Užsiemam visi po lovą, kol dar nėra netikėtų kambariokų, pasidžiaunam šlapius drabužius, nusiprausiam duše, išsiverdam kavos, kažko dar pavalgom. Nuotaika puiki. Per ilgai nedelsdami maunam į čia pat esantį didžiulį Prahos senamiestį. Pamatę Makdonaldą, neatsilaikom - valgyt tai norisi! Pasiemam turbūt po porą cheeseburgerių, bulvyčių, aš dar Nestea nusiperku. Rasa kaip visada valgyt nenori. Užkertam ir tęsiam blūdijimus po jau savą Prahą.

Aplankom miesto vartų bokštą, centrinę aikštę, pasižiūrim į astronominį laikrodį, kurio autoriui prieš daugel metų už šį kūrinį buvo išdurtos akys, o paskui ir atimta gyvybė. Laikrodis buvo sukonstruotas 1410 m. Išgeriam alaus pamėgtam Napoleono bare.

Nueinam prie karalių rūmų komplekso, žavimės mano mėgstamiausia Šv. Vito katedra.

Grožimės Prahos panorama ir, be abejo, Karlo tiltu, kertančiu Vltavos upę.

Viskas tikrai gražu, bet tokio įspūdžio nepadaro kaip praeitais metais. Įdomu tai, kad atvažiavę į Prahą jaučiamės esantys kelionės pačioj pirmoj stotelėj, priešingai nei praeitais metais, kai Praha buvo galutinis tikslas. Apžiūrėję panoramą, leidžiamės nuo kalno link Napoleono bariuko, kurį nekart lankėm ir praeitą sykį. Ignas su Domu net bėga, nes iki užsidarymo lieka vos keliolika minučių. Mes su Rasa neskubam, padarom dar keletą gražių kadrų. Taip pat aplankomas dar vienas bariukas, kuriame sėdėjom ir 2006-aisiais :D net abejoju ar šįkart išvis ką nors naujo pamatėm. Vietinės reikšmės bariuke skaniai ragaujamas alutis, tvyro gera atmosfera. Smagiai ten pasėdėję namo eiti dar nesiruošiam. Senamiesčio ribose ieškomas prekybos centras. Linksmai klaidžiojom po gatves.