Pažįstu išmintingą senelį-psichoterapeutą Georgą Steinerį (mes šiek tiek susirašinėjame) iš Kalifornijos, kursai net brandaus amžiaus vyrams (jam arti 80) rekomenduoja ne tik kasdienius pasivaikščiojimus, bet ir reguliarius orgazmus, t.y., iš esmės -- masturbaciją (kaip kitaip mūsų feminizuotoje visuomenėje?). Čia va --claude_steiner_aging -- galite parsisiūsti jo patarimus senstantiems vyrams, kam tai aktualu (aš tai dar tik bręstu, man gruody bus 37).

Anądien netikėtai apturėjau laimę -- nors ne masturbacijos, betgi susijusia prasme. Viena pažįstama turėjo laisvą bilietėlį į "Kino pvasarį" (kuriame dauguma publikos, įtariu, yra aktyvios tinklonaršos ir blogorašos).  Visai neturėjau suopračio, kur einu, bet jau iš pirmųjų kadrų supratau, kad bus visai indomu -- ir oi-kaip neapsirikau!

Rodė kažkokio Garbarskio (pirmą kartą girdžiu, bet, tikiuosi, ne paskutinį) "Irina Palm". Salėje buvo nemažai vidutinio ir brandesnio amžiaus moterų, kurios su linksmu gyvumu kažką apie filmą kuždėjosi. Šalia manęs smalsiai dūsavo aktorė iš "Nelauktos meilės" (tyčia nesakysiu, kuri) ir man pasidarė maloniai įdomu, kas gi čia bus.

Paaiškėjo, kad scenarijus yra post-krikščioniška budistinių pamokomų istorijų apie sekso darbuotoją-boddhisatvą atmaina. Tokiose istorijose seks-bodhisatva savo savanoriška ar prisiverstine seksualine veikla išvaduoja iš kančių jei ne paslaugų vartotojus (masiškai), tai bent visokius artimuosius ir šiaip gyvas butybes aplink (vienetais). Tokių variacijas jau matėme Kim Ki Duk'o "Samarietėje" ir Lars'o von Trier'o "Prieš bangas" (beje, "Samarietėje" apie tą boddhisatvos-prostitutės istoriją tiesiogiai kalbama, ten tik krikščioniška tos situacijos interpretacija tampa labai destruktyvi, net žudikiška).

Bet ką aš čia sakau -- istorijos apie "prostitutę-šventąją" yra žinomos nuo šumerų laikų, o WordPress'e netgi radau dedikuotą tinklaraštį ... .

Tai žodžiu, šitam filme brandi 50-metė Londoniškė pasiligojusio anūko močiutė, nerasdama kito būdo gauti pinigų vaiko gydymui Australijoje, tampa vad. "japoniško kambario" (užsimokėję, vyrai prakiša per angą savo genitaliją į "darbo kambarį", kuriame darbuotojos švelniomis rankomis juos "užbaigia") darbininke -- netgi geriausia Londone, dėl švelnių rankų ir noro daugiau uždirbti. Ji tuomet apmoka anūko gydymą, bet pačiai tenka patirti stiprią, nors trumpalaikę, savo sūnaus (berniuko tėvo) neapykantą ir pažeminimą.

Šiaip labai sąmojingas, žmogiškai šiltas filmas. Minėtos žiūrovės aplink mane taip pat maloniai dūsavo ir linksmai krizeno.

Tačiau man ramybės nedavė kits dalykas: kaip tokios galimybės užsidirbti atsiranda? Ta prasme, juk įmanomos taip pat pamokomos budistinės istorijos apie mėsininką-boddhisatvą arba budelį-boddhisatvą. Šalia to, masturbuotis juk galime visi ir be specialių tam klubų bei paslaugų už pinigus? Tai kas yr su ta vyriška masturbacija arba apskritai porno verslu, kad taip visi tą perka ir vartoja?

Šiaip nereikia būti Gestalt-terapeutu, kad suprastum, kad mūsuose (vyruose, t.y. -- ir tą puikiai žinau pats kaip tokis), masturbacija yra ne šiaip savo kūno pažinimo ar liaukų iškrovos "badmečio" metais darbas, ale tokia priebėga nuo baimės turėti rimtus, pirmiausia ne-sportinius, o įtemptai-jausmingus santykius su suaugusiomis moterimis.

Kaip tais vyrai laikas pabaigt su tais paaugliškais masturbacijų žaidimais ir leist močiūtėm užsidirbt kuom kitu tuos pinigus anūkų labui, ką?

Kas darosi? Tiksliau -- kodėl nieko nesidaro?! Nieko nematyti, niekur nesmirdi, nedrėksta ir nesistoja (bent jau klausimai beigi įžvalgos)?! Juk tinklaraščiai turėtų būti TAIP PAT ir išsivadavimo iš šalto, beveik neegzistuojančio tradicinio košer-seksualumo (užsimerkus ir per nosinaitę) bei visokių kūną pančiojančių draudimų/nuvertinimų vieta??

Nutariau -- Lietuvai reikia savos Charlotte Roche, buvusios vokiečių pop-muzikos kanalo VIVA vedančiosios, dabar parašiusios pusę Vokietijos pralinksminusį, o pusę sukrėtusį romaną "Drėgnos vietos" (vok. "Feuchtgebiete"). Reikės pasiūlyt "Vagai" (leidyklos pavadinimas visuomet man maloniai siejosi su lot. terminu "vagina", kurį bent jau, tikiuosi, tikrai žinote).

Tai drąsi feministinė knyga, pirmą kartą atvirai vokiečių kalba (ir tai, patikėkite, nemenkas pasiekimas) kalbanti apie moterų patiriamą alinantį spaudimą nuolat maloniai kvepėti, nesimasturbuoti užsinorėjus, nesidalinti erotinėmis fantazijomis su kitomis moterimis ar vyrais. Romano pagrindinė veikėja -- seksualiai nepasitenkinanti, prieš  higieninį gyvplaukių skutimosi ir nuolatinio kvėpinimosi fašizmą maištaujanti 18-metė, vardu Helene Memel (lietuvninkiškas ačiū tau, mme Roche!).

Dauguma skaitytojų Vokietijoje, kaip teigia beveik visos šios knygos apžvalgos, skaitydami patiria nemenką šoką: analinis seksas moters iniciatyva, grupinė masturbacija, nemalonūs kūno kvapai, moters gleivinė (ir gleivės, aišku) bei pan.t.t.

Knyga, kaip teigia Kulturnews.de nėra pigi provokacija -- tai drąsus kūrybinės laisvės elgtis su savo kūnu/jo poreikiais ne pagal sustabarėjusias, netgi sveikatai žalingas seksualinių tabų bei higienos taisykles. Nuolat bijoti save (ir kitus) maloniai liesti, sukelti kitiems nemalonių kvapų ar nuolat kruopščiai skustis nėra sveika. Išsilaisvinantis saikas higienoje ir paklusime paprotinėms taisyklėms (prievartoje sau) yra ypač patartinas mumi, brangūs tautiečiai/-ės!