mano-mintys « WordPress.com Tag Feed

Lina — Thu, 10 Jul 2008 15:17:32 +0000

Visos pabaigos esti kvailos: filmų, knygų, tylos, kelionių, draugystės, gyvenimo...

Lietingą dieną

Lina — Thu, 03 Jul 2008 17:22:47 +0000

Debesys, lietus, basos kojos, tekšančios balos, saulės šypsnis, liūtis, juodi paukščiai, raudonų rožių pumpurai, šlapi plaukai, šaltis, šiluma prisiminus Jį, namų stogai, drebulys, šokčiojantys lašai, sodri žaluma, liūdnas vaiko veidas, ašaros, draugas, liūdesys, ilgesys, vienatvė, mojanti ranka, rimstantis lietus.

Keista planeta

Lina — Mon, 16 Jun 2008 18:10:12 +0000

Štai, kaip čia gyvena žmonės: didelės namų pavidalo dėžės apginti nuo „lietaus“ ir „sniego“ su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad kiekvienas iš jų save suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje „kūnu“: kojos, rankos, pirštai, judinti pieštukams ir įrankiams. Jie kalba, bet nemoka bendrauti, žiūri, bet nemoka matyti, tai kas yra tikra, klauso, bet negirdi ar nenori girdėti, galvoja, bet net nebando mąstyti. Keista mažytė planeta. Noriu atgal į savo planetą.

Siela

Lina — Mon, 12 May 2008 16:55:49 +0000

Žmogaus siela yra lyg gilus šulinys, kurio dugne tyvuliuoja skaidrus tarsi krištolas vanduo. Kiekviena žmogaus nuoskauda – kaip paslaptis, užrakinta medinėje dėžutėje. Ji kruopščiai slepiama įmetant tą dėžutę į šulinį, kurio dugno niekas negali pasiekti. Tame šulinyje dėžutės kaupiasi ir pūva, kol galiausiai sutrūkinėja ir nuoskaudos užteršia skaidrų šulinio vandenį. Ilgainiui, kai vanduo pasidaro neperregimai juodas, žmogus išprotėja arba...

Muzika

Lina — Sat, 10 May 2008 17:02:35 +0000

Muzika – tai paukščių čiulbesys,
Tai dainos, skambančios iš lūpų,
Tai garsas, kurį tu ausyse girdi,
Tai melodija, kurios pamiršti negali.

Lina — Fri, 09 May 2008 17:25:33 +0000

Palaiminti bukagalviai - jie paveldės žemę.

Vienatvė

Lina — Fri, 09 May 2008 16:19:40 +0000

Kodėl žmonės gaili to, kuris sėdi kampe atsiskyręs, vienas su savo mintimis ir darbais? Kodėl apie jį sako: „Vargšelis, jis vienas“? Kodėl žmonės, stovėdami svetimų veidų jūroje galvoja: „Aš laimingas, nes nesu vienišas“? Kodėl jie taip sako ir galvoja, nors žino, kad tai visiškas melas? Juk taip gera pabūti vienam su savo mintimis ir nieko neprisileisti arti, netrukdomam dirbti savus darbus, jaustis laimingam be pašalinių. Kiek kartų mes esame pasijautę apleisti, stovėdami audringai besilinksminančioje ar giliai liūdinčioje minioje? Bet vis tiek trokštame būti toje beveidėje ir bejausmėje jūroje, kuri mus užlieja, o atslūgusi palieka tik liūdesį ir tuštumą širdyje. Tai kodėl mūsų protas, mūsų nerimstančios sielos, veržiasi link svetimų žmonių, kai žinome, kad išsigelbėjimas nuo slegiančių minčių yra tik vienatvė? Gal todėl, kad džiaugtis vienam vis dėl to truputį liūdna?

Lina — Thu, 08 May 2008 16:31:50 +0000

Meilė - tai džiaugimasis savo kančia. Baisu...

Į pavasarį sudėtos viltys

Lina — Wed, 07 May 2008 18:01:02 +0000

Pavasari. Taip ilgai lauktas ir sulauktas. Kiek vilčių į jį sudėta, kiek svajonių. Bet jis jų nepateisino. Viskas vėl taip pat. Medžių lapai vėl žali. Gėlių vėl pilni laukai. Saulė vaiskiai šviečia. Bet aš ir nesitikėjau, kad pasaulis aukštyn kojomis versis. Tikėjausi ramybės, kurios negalių surasti. Tikėjausi tylos, kurios atrodo šiame pasaulyje nebeliko. Tikėjausi užmaršties, na bent jau tų nerimastingų minčių apie jį, nustūmimo į šalį. Bet nieko, net panašaus neįvyko. Nei ramybės, nei tylos, nei užmaršties. Pavasaris nepateisino mano lūkesčių… Reiks laukti vasaros…