Mianmaras nusiaubtas, žmonės kariauja, masės (o ypač į trumpalaikius tikslus orientuoti įtakingi meškučiai) dėjusios skersą ant ekologijos, aplinkui vien atominės elektrinės ir politiniai interesai, ir karai, ir dar kiaunės, važinėjančios su aštuonvietės palapinės dydžio džipais. Ai, dar ledynai tirpsta, klimatas atšilinėja, tuoj bus krūva prisidauginusių masių su kur kas mažesniu plotu gyventi.

O aš taip norėjau pagimdyti vaikų... Kur paskui juos dėt? Kai prasidės visokie karai? Išvis niekas neturi prasmės.

Reikia užsidaryt ir melstis. Su ta sąlyga, kad kiekvienas esame visumos dalelė, tai kelios ypač nugerybėjusios ląstelės gali išgelbėti pagedusį organizmą. Taip sakė Sergejus Nikolajevičius.

Kai Marija užėjo į kažkokius vargingus namus, jų šeimininkė maudė sergantį, pūliais apėjusį vaiką. Marija paprašė leisti išmaudyti ir Jėzų. Ta moteris nustebo, sako, taigi užsikrės. Bet sergantis vaikiščias nuo Jėzaus pasveiko, ne atvirkščiai.

Tai viena mėgstamiausių mano istorijų. Gėris, jei absoliutus, tikrai laimi.

Bet argi galima pasipriešinti dėsniui? Kad kiekvienas reiškinys, įskaitant žmoniją, turi formavimosi, suklestėjimo, nuopolio ir susinaikinimo stadijas? Smagratis jau įsisukęs.

Dažnai susigriebiu ir su kartėliu galvoju, koks beprasmis šiame kontekste mano geismas vartoti, turėti, kaupti, išlaikyti...

Ir kodėl aš turėjau gimti ant tos pasaulio pabaigos, kodėl kodėl kodėl? Kodėl neleidžia prisipirkti kremukų, drabužėlių ir nieko daugiau neužgriebti žaislinės sąmonės čiuptuvais? Kodėl negyvenu reklamoj, kuri vienintelė neturi pradžios nei pabaigos, nes pati savaime yra amžinos laimės iliuzija, iškarpa, ir niekas nemato, kad herojai nifiga nepasistato pilies ir ilgai bei laimingai negyvena, kad viskas yra netvaru, kad gyvenimas yra pilnas skausmo ir praradimų, o aš - mano viduje yra sprogusių minų laukas, į kurį taip ir nedrįstu nueiti, aš nebenoriu pasaulio pabaigos, pagaliau nors vieną kartą nebenoriu, aš noriu for a change gyventi, ir gyventi laimingai, ir numirti negreitai, nes man pasaulio pabaigų jau gana.

Anyway. Pakeliui į kino teatrą Jis manęs paklausė, apie ką yra "Mano vaivorų naktys". Aš jam atsakiau, jog vaidina Norah Jones (ji man primena Mano Mylimą Moterį), Jude Law (jis man primena vieno Baro administratorių, kuris kažkada nepriėmė manęs į padavėjas - "geriau tu ir toliau pas mus gerk", buvo jo motyvas), Rachel Weisz (viena gražiausių moterų, jaučiu su ja turinti daug bendro - haha!) ir Natalie Portman (kvailos merginos taip nevaidina. Go Natalie! Ar koks ten Tavo tikras vardas).

Dar Jam nušviečiau scenarijų - tiek, kiek pati žinojau. Jis vėliau atpasakojo štai ką: Norah Jones patiria širdagraužį, daug keliauja, valgo dar daugiau mėlynių pyrago, o pabaigoje jie su Jude Law bučiuojasi 95 kartus :)

Iš tiesų filmas yra apie praradimus ir žmones. Kaip jie reaguoja, ko nepasako. Ir kaip "per vėlu" tampa atskaitos tašku, kurio jie net nesuvokdami siekė.

Galvoju apie tai. Kas yra per vėlu ir kas ne per vėlu? Pasakyti, ką jauti, net jei nieko nelaimėsi? Aš, kaip ir kai kurie filmo herojai, dažniausiai siekiu prarasti. Ypač kai buvimas šalia yra sunkesnis išbandymas nei praradimo slėgis.

Vis galvoju, gal Angelo Sargo niekada nebuvo, gal aš pati jį sukūriau, nes man reikėjo atsvaros, baltos dėmės įskilusiose sienose, tikėjimo, jog yra, tikrai yra žmonių, kurie nenusivalkios, "atstovės" ir už mane, kaip sakoma... Bet kas pasakė, jog dera suversti kažkam mano (pasi)tikėjimą? Kodėl kažkas turėjo būti už mane geresnis? Stipresnis? Švaresnis? Aš neturėjau teisės nukaldinti aureolės ir prisegti ant pakaušio, ir tikėtis, kad taip bus visada, ir tai bus mano įkvėpimas, paguoda, mano Angelas Sargas, kuris ves per nešvarų vandenį, šypsosis ir nieko nebijos. Ir išliks.

Tad jei Angelo Sargo niekada nebuvo, vadinasi, mano liūdesys dėl jo praradimo šiandien yra beprasmis? There is no spoon.

Aš parašysiu jai laišką.

Mano žvilgsnis niekur nepasikeičia, o liūdesys niekada neišdžiūna kaip koks vienišas besiplaikstantis skuduras, tvirtai prisegtas prie atsitiktinės žvaigždės apgaulingai tykiame kosmose.

Aš nebeturiu svajonių šalies. Svajonių šalis yra lūkestis staiga išvysti pasaulį kitu žvilgsniu, nustebti, pajusti palengvėjimą, tapti kitu - kitokiu.

Nepadės. Nebeieškau namų, nes tai - ne pastatai, ne vietos ir ne šalys - tai žmonės, iki kurių aš vis mažiau turiu vilties prisikasti. Išsiskyrėm dėl seniai įvykdytų nusikaltimų, kurių sunkiausias, spėju, neryžtingumas.