Dabar aš suprantu tuos pykčio pagautus mokslininkus, rašančius storas knygas kiekvienam viešai nuskambėjusiam mitui paneigti. Kai pusė Delfi.lt straipsnio apie technologinius mitus komentatorių apsiginklavę šakėmis ir fakelais bando kovoti už tai, ko iš tiesų net nėra, nusprendžiau ir aš trumpai pakritikuoti technologijų baimes.

Mobilus ryšys lėktuvuose
Sutinku, kad vien draudimas naudotis mobiliuoju ryšiu lėktuvuose gali sukelti panikos priepuolius dėl mobiliojo ryšio. Bet iš tiesų nesuprantu paties draudimo tikslo. Ką blogo mobilus ryšys gali padaryti skrydžiui?
Juk tai tik teorinės galimybės, kad mobiliojo ryšio bangos gali pakenkti skrydžio valdymui. Nes analogiški radijo bangomis valdomi prietaisai veikia ir kitose vietose: keliuose, mieste, parduotuvėje, namuose.
O dabar oro linijų bendrovės naudojasi galimybe pareklamuoti „dar vieną“ naujovę: „mūsų lėktuvuose nuo šiol galima naudotis mobiliuoju ryšiu“. Neva, supratome, kad mobilus ryšys nekenkia valdymo prietaisams, kaip buvo manoma.

Amazon.com radau visą lentyną socialinių ir gamtos mokslo knygų, skirtų mobiliojo ryšio raganoms išvaryti.

Viena iš jų:
„Cellular Phones, Public Fears, and a Culture of Precaution“ – sprendžiant iš aprašymo, tai knyga, nagrinėjanti įvairias mobiliojo ryšio baimes ir jų priežastis. Kodėl nuo 10-to dešimtmečio vidurio kilusi panika dėl mobiliojo ryšio pasireiškė tik tam tikrose bendruomenėse? Čia taip pat surinkta nemažai informacijos apie rentgeno spindulių ir radaro baimes.

Ateityje, kai pramoksiu skraidyt, norėčiau įsigyti šiek tiek sudėtingesnį modelį, tokį kaip nuotraukoje. O mokytis reikia dar daug, šiandien padariau pirmąją rimtesnę avariją. Anksčiau visos bėdos būdavo dėl blogo nusileidimo. O dabar avariją patyriau, nes per daug pasitikėjau savo jėgomis. Praradau valdymą ir lėktuvėlis smigo nosimi į žemę. Malkų nebuvo, man pasisekė labiau, nei kitiems.

Šį šeštadienį skraidyti sekėsi neblogai. Kaip pirmam kartui, tai tikrai neblogai. Nors trečiasis pakilimas baigėsi gan skausmingu nusileidimu. Oras nebuvo tinkamas, dėl per didelio vėjo, bet kilti tiesiog reikėjo.

Pats pirmasis pakilimas buvo labai įtemptas, jaučiau daug adrenalino, net kojos drebėjo. Pirmas nusileidimas baigėsi atsitrenkus į medį. Kadangi greitis nebuvo didelis, tad lėktuvas visiškai nenukentėjo. Tiesiog neįvertinau, kiek daug reikės erdvės nusileidimui. Kai pamačiau, kad erdvės nusileidimui trūks, viską palikau likimo valiai, nes padidinus sūkius lėktuvas tik dar stipriau būtų atsitrenkęs į medžius. Antrą kartą pakilus, pavyko gan neblogai nusileisti, nors vėjas blaškė lėktuvą į visas puses. Trečias kartas buvo lemtingas. Vėjas nunešė lėktuvą taip toli, kad nebesugebėjau jo grąžinti atgal. Teškėsi jis priekiu į žemę. Atlikus pirminę apžiūrą, rimtų sugadinimų nepastebėjau. Tačiau gedimai visgi yra, nors ir menki, varikliukas sukasi, tačiau yra kažkokie pašaliniai garsai. Nelabai jautriai reaguoja į sūkių akseleravimą. Papildomų išlaidų remontas kol kas nereikalauja, pritvirtinsiu varikliuką ir vėl kilsiu, ši kartą lauksiu geresnio oro.

Žinoma laikinai, kol išmoksiu skraidyt.

P.S.: atsiprašau už dideles nuotraukas.

Esu dar pasidaręs plokštelę variklio tvirtinimui. Nuotraukose jos nesimato. Dar reikia sulituoti akumuliatoriaus, greičio reguliatoriaus ir t.t. kontaktus, bet neturiu lituoklio.

Laukite tęsinio.