Ar visuomenei būtų aktualu žinoti?:

“Trečiadienį Vilniaus miesto III-iasis apylinkės teismas paskelbė nutartį byloje, kurioje Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius bylinėjosi su žurnalistais dėl neva pažemintos garbės bei orumo, ir atmetė jo ieškinį. Nutarta, kad atsakovų veiksmai nepažeidė ieškovo, kaip viešojo asmens, teisių.

Skaitant nutartį dalyvavo ne tik žurnalistų būrys, bet ir visuomeninių organizacijų atstovai. Piliečių Santalkai atstovaujantys Darius Kuolys, gen. Jonas Kronkaitis, Romas Sakadolskis, „Fronto bičiulių“ narė, buvusi politinė kalinė Nijolė Sadūnaitė, kunigas Robertas Grigas. Visuomenininkai piktinosi mėginimais varžyti spaudos laisvę ir sakė visiškai remiantys žurnalistų, atskleidusių skandalingus procesus VSD bei Lietuvos politikoje, poziciją.”

Tuo metu Delfi.lt entuziastingai įrodinėja, kad lietuvių pomidorai geresni už ispaniškus, BNS dar kažką. Tai būtų nieko – komercinės institucijos. Tačiau kur kas rimčiau, kai visuomenei informacijos nepateikia vienai grupuotei neįtinkančias laidas iš eterio išsvaidanti “Siaurovizija”. Tai mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas nacionalinis transliuotojas….

Tarpukario Lietuva, kurios mėginimas kurti demokratinę santvarką baigėsi 1926m. gruodžio 17 d. kariniu perversmu, sovietų, o ir dabartinės Rusijos literatūroje vadinama fašistine. Autoritarinį Antano Smetonos režimą kai kurie kalbėtojai ir rašytojai yra lyginę su nacistinės Vokietijos realijomis. Ką visgi apie tą “kraugeriškumą” realiai byloja istorija ir kokiais aukų skaičiais A. Smetonos valdymas gali susilyginti su fašistine Vokietija, Augusto Pinocheto Čile ar Sovietų Sąjunga?

Mirties bausmę ne kartą tarpukario Lietuvoje mėginta panaikinti, tačiau vieną sprendimą nuolat keisdavo ar apribodavo kitas – visgi tokią bausmės rūšį pateisinantis. Baudžiamasis Statutas buvo numatęs mirties bausmės įvykdymą pakariant neviešai, tačiau pati egzekucija buvo atliekama sušaudant. 1937 m. sausio 28d. A. Smetonos įsakymu sušaudymas buvo pakeistas dujų kamera.

Realūs epizodai

Tik pačiame nepriklausomybės saulėlydyje – 1939-aisiais į politinį gyvenimą ir netgi į vyriausybę leidusi grįžti daliai politinių konkurentų Smetonos valdžia tikrai cenzūravo ir ribojo spaudą, aktyviai naudojo specialiąsias tarnybas ir represinį aparatą savo valdžios monopoliui išsaugoti. Karo stovis šalyje taip ir nebuvo panaikintas. Demokratišku, kaip minėta, režimo nepavadinsi. Tik štai su tomis “kraujo upėmis” ne kažką išeitų atrasti.

Nesigilinant į tai, kiek teisinga A. Smetoną vadinti fašistu, paminėtina tik tai, jog Lietuvoje - bene vienintelėje iš to meto Europos valstybių - 1934 m. prasidėjo teisminis procesas prieš hitlerininkus, per kurį buvo nuteisti 87 asmenys.

Per visą laikotarpį nuo 1926m. gruodžio, iki pat sovietinės okupacijos 1940-ųjų birželį, realių mirties bausmių buvo griebtasi du kartus.

Pirmasis epizodas – pats perversmas, kurį iniciatoriai tuomet argumentavo komunistinio perversmo grėsme. Suimta nemažai Lietuvos komunistų partijos narių, tarp kurių ir LKP centro komiteto sekretorius Karolis Požėla, CK narys Juozas Greifenbergeris, raudonosios pagalbos centro komiteto narys Kazys Giedrys, komjaunimo centro komiteto narys Rapolas Čarnas, kiti. 1926 m. gruodžio 24 d. karo lauko teismas Kaune, 2-jo pėstininkų pulko kareivinėse, nagrinėjo K.Požėlos, J.Greifenbergerio, F.Abramavičiaus, K.Giedrio ir R.Čarno bylą. K.Požėla, J.Greifenbergeris, K.Giedrys ir R.Čarnas buvo nuteisti mirties bausme, o F.Abramavičius pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Egzekucija nuteistiesiems įvykdyta 1926 metų gruodžio 27-osios ankstyvą rytą (5 val.) K.Baršausko gatvės pakraštyje, šalia dabartinio A.Sabonio sveikatingumo centro.

Kiti atvejai, kai buvo įvykdyti paskirti mirties nuosprendžiai, yra susiję su 1927 m. Tauragės sukilimu (prieš 1926m. įsigalėjusį režimą) ir Suvalkiečių ūkininkų streiku, įvykusiu 1935-aisiais.

Tauragės sukilimą organizavo grupė buvusių socialdemokratų atstovų seime ir liaudininkai bei eserai 1927 m. rugsėjo 9 d. Kariuomenės pagalba jį numalšinus, organizatoriai buvo teisiami ir 8 sukilimo dalyviai sušaudyti.

Suvalkiečių ūkininkų sikilimo metu buvo reikalaujama ne tik padidinti žemės ūkio produktų kainas, konsoliduoti skolas ir pan., bet ir demokratiniais pagrindais rinkti Seimą. Ūkininkai blokavo kelius ir neleido niekam vežti savo produktų į Kauną ar į kitus miestus. Policija ėmėsi sklaidyti streikininkus jėga. Per įvykusius masinius susirėmimus žuvo keturi valstiečiai. Keršydami streikininkai ėmėsi niokoti turtą, griauti telegrafo stulpus. Tie, kas prie streiko neprisidėjo buvo persekiojami, siaubiamos pieninės. Streiklaužiams grasino, apšaudydavo jų sodybas ir net sudegino 32 ūkius.

Nors vėliau ir buvo patenkinti kai kurie streikininkų reikalavimai – sumažinti žemės mokesčiai ir pan., riaušių dalyvius valdžia baudė pakankamai griežtai.

Iš viso buvo teisiami 456 asmenys. Karo lauko teismas 18 asmenų skyrė mirties bausmę sušaudant. Tiesa, realiai mirties nuosprendis įvykdytas tik penkiems. B.Pratasevičius, K.Narkevičius, A.Petrauskas, P.Šarkauskas 1936 m.gegužės 23 d. ankstų rytą buvo sušaudyti Kauno IX forte. Aleksandras Maurušaitis 1937 m. nunuodytas Kauno I forto dujų kameroje. Kitiems, prezidento A. Smetonos malone, nuosprendžiai buvo sušvelninti.

Pasak kai kurių atsiminimų, 1938 metų pavasarį nemažai žmonių, susirinkusių forto griovyje prie dujų kameros, žiūrėjo į kyšančią iš žemės vyro galvą ir ranką. Pasirodo, tai buvo A. Maurušaičio palaikai, kuriuos iškėlė įšalas. Matyt egzekucijos auka buvo negiliai užkasta.

Bausmės pakeitimų praktika

Teoriškai mirties nuosprendžių ano meto Lietuvoje buvo skelbiama ženkliai daugiau, tačiau buvo itin paplitusi praktika vėliau keisti juos švelnesniais verdiktais. Tai išgelbėjo gyvybę ne tik keliolikai Suvalkijos ūkininkų.

Po 1926-ųjų perversmo komjaunuoliai Pijus Glovackas ir Eugenijus Vicas taip pat buvo nuteisti mirties bausme, vėliau pakeičiant ją kalėjimu iki gyvos galvos. 1928 m. bendros amnestijos tvarka P. Glovackui bausmė dar sušvelninta, paliekant 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimu. Beveik 13 metų jis ir praleido Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimuose, kol 1939 m. buvo amnestuotas.

Trečiojo Seimo narys ekonomistas, valstietis liaudininkas Juozas Pajaujis-Javis karo lauko teismo taip pat buvo ne tik suimtas nepaisant parlamentaro neliečiamybės, bet ir nuteistas mirties bausme, bet ir jam pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. 1929m. jis buvo paleistas, kai pasižadėjo išvykti iš Lietuvos, ką ir padarė.

Panašiai nutiko ir keliems hitlerininkams, kurie 1934 metais nuteisti už vieno savo pačių bendro, sutikusio duoti parodymus policijai, nužudymą. Buvo nustatyti ir suimti šie žudikai - Priessas, Hornas, Lepa, Bollas ir Wanagatas. Visiems buvo skirta mirties bausmė su turto konfiskacija. Iš jų turto nužudytojo našlei išieškota 43 260 Lt. Galima spėlioti ar nuosprendis būtų įvykdytas, jei ne nuožmi Vokietijos reakcija. Spaudžiant pastarajai, jau 1935 metų gegužės 18 d. A.Smetona dovanojo mirties ir pakeitė ją kalėjimu iki gyvos galvos. Dauguma nuteistų už lengvesnius nusikaltimus nacių iki 1938 m. jau vėl buvo laisvėje.

Mirties nuosprendžiai formaliai buvo skiriami ir įvairių pučų, sąmokslų dalyviams. Tokių mėginimų A. Smetonos laikais buvo ne vienas, tad pakankama paminėti, jog po vieno iš jų (įvykusio 1934 m. birželio 6-7 d.), Vyriausiojo štabo viršininkas gen. ltn. P.Kubiliūnas, aviacijos viršininkas plk. ltn. Juozas Narakas ir husarų pulko vadas plk. Juozas Bačkus perduoti teismui "už neveiklumą". Visi trys buvo kaltinami tuo, jog "gavę tarnybinį pranešimą, kad Kaune prasidėjo sukilimas, norėdami sukilimui leisti plėstis ir įvykt, nesiėmė priemonių jam numalšinti". Karo lauko teismas nuteisė P.Kubiliūną, J.Naraką ir J.Bačkų mirti. Tą pačią dieną, nuteistiesiems padavus malonės prašymus, mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu: P.Kubiliūnui sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos, J.Bačkui - 15 metų, J.Narakui - 12 metų. 1936 - 1938 metais Prezidentui suteikus malonę, visi iš kalėjimo buvo paleisti.

Taigi, realiai mirties bausmėmis autoritarinis režimas nesišvaistė. Kas kita – kalėjimai ir prievartinių darbų stovyklos. 1937 – 1940 m. tokia buvo Dimitrave. Čia nuteistieji rinkdavo iš akmeningų apylinkių akmenis, gabenosi juos į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Kiti panašūs “kurortai” veikė Varniuose ir Pabradėje. Žinoma, būtų "drąsu" lyginti tenykštes sąlygas ir šito “perauklėjimo” rezultatus su nacių Ausschwitzu ar Gulagu.

Aksominė diktatūra

Vargu ar yra prasmės aiškinti, kokia “aksominė” “mirties industrijos” požiūriu buvo A. Smetonos diktatūra, palyginus su SSRS ar nacistine Vokietija. Palyginimui galima pasakyti, jog nuo 1990-ų iki 1995 m., kai mirties bausmė buvo panaikinta, nepriklausomoje Lietuvoje spėta įvykdyti ne ką mažiau mirties nuosprendžių.

Teisininkas Romualdas Drakšas apie mirties bausmę tarpukario Lietuvoje rašė:

„..pastebimi to laikotarpio politikų pažangūs bandymai panaikinti mirties bausmę Tačiau šių idėjų įgyvendinimas susidurdavo su sunkia to meto realybe. Būdama apsupta priešiškai nusiteikusių valstybių, lietuvių tauta privalėjo kovoti už savo valstybingumą. Tai atsispindėjo ir baudžiamųjų įstatymų kūryboje. Natūralu, kad pablogėjus tarptautinei padėčiai, pavyzdžiui 1939 metais pasireiškę Vokietijos ir Lenkijos priešiški veiksmai, būdavo numatomos griežtesnės bausmės už nusikaltimus valstybei. Tačiau negalima pamiršti, kad net tokiomis sunkiomis sąlygomis Lietuvoje ne kartą buvo bandoma panaikinti mirties bausmę. Visa tai rodo humaniškesnį požiūrį ne tik į mirties bausmės vykdymo būdus, bet ir į pačią mirties bausmę kaip į nepilnai atitinkančią savo paskirtį bausmės rūšį.“

* 1919 metų sausio 16 dieną įsigaliojus Baudžiamajam Statutui mirties bausmė iš bausmių sistemos išbraukiama;

* 1919 metų vasario 7 dienos įstatymu, kuris vadinosi - “Ypatingi Valstybės Apsaugos Įstatai”- buvo įvesta mirties bausmė už visą eilę nusikaltimų, tokių kaip: šnipinėjimas, kariuomenės įrangos naikinimas, priešvalstybinis kariuomenės ir visuomenės kurstymas, nusikaltimai žmogaus gyvybei. Tikytina mirties bausmė laikyta tik ten, kur galioja “karo stovis”.

* 1922 metais priimtoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje mirties bausmės klausimas nebebuvo minimas.

*1925 metais papildžius Baudžiamajį Statutą mirties bausmė buvo įvesta už žmogaus nužudymą dėl politinių tikslų.

* 1926 metais liepos 31 dieną šiuos BS straipsnius Prezidentas K.Grinius panaikino.

* 1929 metais birželio mėnesio 25 dieną priėmus “Organizacijų, sudarytų okupuotoje Lietuvoje ar svetimose valstybėse, dalyviams ir jų padėjejams bausti įstatymą”, buvo numatyta mirties bausmė tokių organizacijų dalyviams.

* 1939 metų vasario mėnesio 20 dieną įstatymu buvo sugriežtinta baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus Lietuvos Respublikai. Mirtimi galėjo būti baudžiama už valstybės išdavimą, Lietuvos piliečio įstojimą į žinomo priešininko kariuomenę, Lietuvos valstybės paslapčių išdavimą ir pan.

* Lietuvoje iki 1937 m. mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant. Jei tikėsime Lietuvos tarybine enciklopedija, 1937 - 1940 m. buvo parengta dujų kamera.

* Nuo 1990-ųjų mirtimi sušaudant nubausti: 1992 rugpjūčio 8 d. – Aleksandras Novatkis, 1993 gruodžio 12 d. – Vladimiras Ivanovas, 1993 gruodžio 12 d. – Valentinas Laskys, 1994 sausio 27 d. – Vidmantas Žibaitis, 1994 rugsėjo 28 d. – Antanas Varnelis, 1995 gegužės 18 d. – Aleksandras Gudkovas, 1995 liepos 12 d. – Borisas Dekanidzė.

"Veidas" publikavo tik patrumpintą ir, mano subjektyvia nuomone, pablogintą variantą.

Kažkada čia jo ekscelencija Valdas Adamkus tautai sakė, jog sukūrėme diskusijų nebijančią demokratiją. Tenka pripažinti – šalies vadovas teisus bent jau iš dalies. Į visokias diskusijas, kritiką ir klausimus mūsų valdžia tikrai spjauna visiškai drąsiai ir atvirai – baimės nerasta. Ir demokratija galbūt irgi triumfuoja: balsų dauguma Seime neseniai nutarta, jog kai kurie klausimai nesvarbūs, o visi mėginusieji klausimus kelti paskelbti neteisiais.

Pirmiausia, niekas neturi teisės domėtis tiesa ar ne, kad premjerai skiriami kelių žmonių pasitarimuose Viktoro Uspaskicho bendrapartiečio bute. Visiškai nesvarbu ir nereikšminga ar prieštarauja Konstitucijai ordinų dalinimas kagėbistams, ar ne. Dar tiksliau, atsisakymas sukurti parlamentinio tyrimo komisiją ir pašnekinti neseniai nenutildavusią Konstitucijos dvasią reiškia, kad būtent taip ir toliau bus daroma. Svarbiausius klausimus ir paskyrimus tvarkys privačios „sprendyklėlės“, palikdamos Seimui tiktai apiforminti tai, kas jau suderėta. Kagebistams ir visokiems Rusijos vertelgoms ordinus ir pilietybes prezidentūra dalino ir dalins. Kodėl? Todėl, kad taip nori ir diskusijų nebijo. Jei ką – paprašys įrodymų ir be advokatų su tauta nekalbės, o gal ir nubalsuos, kad įrodymų nepakanka.

Prezidentas irgi drąsiai žengia V. Uspaskicho, AMB ir nomenklatūros pramintas takais – jam nei kiek nerūpi kas ir kokiais pinigais apmoka jo skolas. Jo privatus fondas yra ne jo reikalas, o tų kas tvarko jo sąskaitas tikriausiai išvis nepažįsta.

Šiek tiek bailesnis šiame demokratinės drąsos parade pasirodė tik ponas V. Muntianas, kuris, tiesa, irgi buvo pakankamai drąsus, kai praeitų metų gruodį drąsiai priėmė partijai per vieną dieną vienodas sumas paaukojusių penkių kauniečių pinigus. Dabar taip išsigando, kad sakė juos net galbūt grąžinsiąs. Tiesa, išgąsdino jį irgi visai ne diskusijos, o greičiau prokurorai. Bet visgi – jam paprasčiau, mat advokatai čia gali padėti. Pašnekesiuose su prokurorais ir teisėjais jie gali šį bei tą nuveikti. Blogiau tiems, kas advokatiškų ir prokuroriškų ekvilibristikų reikalauja bei tiksi šnekant su rinkėjais.

Įgūdžiai, kuriuos įtariamųjų gynėjai taiko teismuose, labai jau ne kaip atrodo ir ne visai teigiamai veikia reitingus, kai reikia atsakinėti į kandžius paklausimus - po kiek ir kam išparduodami ordinai, pilietybės ir premjerų postai. Tam reikalui geriau nei kodeksų išmanytojai yra pasirengę profesoriai, visus įkyrius interesantus apšaukiantys bukais barbarais, šizofrenikais, paksininkais ir infantilais.

“Ačiū Dievui, dabar dori žmonės gali lengviau atsikvėpti”, - rašo viena iš tokių mastytojų, džiaugdamasi, jog iš Seimo NSGK pirmininko pareigų pasirengęs trauktis Algimantas Matulevičius. Toks dabar yra naujas “valstybininkų” vardas. Prieš pusantrų metų patys save pakrikštiję šiuo kilniu epitetu, “dori žmonės” dabar taip energingai neigia savo pačių egzistavimą, kad visi beveik ir patikėtų. Gal ir patikės, nes šalies “doriems žmonėms” advokatauja ir padeda “rimti”. Tik tokie, pasak profesorės Vandos Zaborskaitės posėdžiauja LRT taryboje ir balsavo už A. Siaurusevičių tuo, anot jos, galutinai įrodydami – “valstybininkų” niekada ir nebuvo. Belieka išsiaiškinti vieną “nerimtą”, kuris balsavo kitaip. Tada jau tikrai bus galima atsipūsti.

Kitas tikras klano neegzistavimo įrodymas yra dar aiškesnis. Net du profesoriai tą pačią savaitę vienodai apgynė Valdą Adamkų nuo šizofrenikų, paksininkų ir infantilų. Skydu tapo pono Mansuro Sadekovo persona. Figos lapelis dar nėra figa, tad ir pats Mansuras nėra skydas. Tikrai sunku nuginčyti profesorius, jog Sadekovo negalima lyginti su Jurijumi Borisovu, tad ir V. Adamkus į R. Paksą visai nepanašus. Belieka sutikti – J. Borisovas, kai pirko sau pilietybę, padarė tai viešai ir nesislėpdamas, be to Lietuvoje buvo pastebėtas esąs kiek dažniau, nei ponas Mansuras. Bent jau žinoma kaip jis atrodo. Mansuras čia išvis įdomus tik tiek, kiek įdomūs jo nuopelnai Lietuvai. Pastarieji neregėti, nes jų, kaip ir jų autoriaus - neregėjo niekas. Aišku tik tiek, kad jie turėtų būti didesni nei žinomos, Lietuvos rinktinę į Pekino olimpiadą ištempti galėjusios ir norėjusios, amerikietės krepšininkės K. Douglas, kurios V. Adamkus ir jo pasirinkti bei jį tenkinantys patarėjai taip aukštai neįvertino. Pilietybę Mansurui išrūpino V. Uspaskichas. Galima šį veikėją lyginti su J. Borisovu ar ne, arba kuris iš jų simpatiškesnis – tepaaiškina profesoriai. Konstitucinio teismo Seimas apie tai nebeklaus, tad jų verdiktas turėtų būti galutinis bei neskundžiamas. Pageidautina, kad būtų kiek įtikinamesnis, nei ponios Vandos Zaborskaitės kažkada pateiktas paaiškinimas, kad išdavikas poetas yra fundamentaliai kitoks – kokybiškesnis išdavikas, nei išdavikas mūrininkas. Neegzistuojantys apžvalgininkai-valstybininkai neseniai pateikė vieną aiškinimą – Darbo partijos žmonės yra dori, kai balsuoja už „Leo LT“. Tada jie esą nustoja būti Kremliaus projektu ir tampa neegzistuojančiais valstybininkais arba „dorais žmonėmis“, tačiau paskui – kai interpeliuoja buvusiam nemenko rango Kremliaus kolaborantui ir kompartijos karjeristui G. Kirkilui – vėl „sukremlėja“ ir tampa labiau arba mažiau panašūs į paksininkus arba šizofrenikus....  Visai susipainiojau ir nuoširdžiai prašau profesorių pagalbos. Auditorija po Jūsų kojomis – diskusijų juk nebijome.

VSD atstovas spaudai Vytautas Makauskas portalui „Balsas.lt“ patvirtino, jog antradienį visi norintys Lietuvos piliečiai, pateikę pasą ar asmens tapatybės kortelę galės apsilankyti departamento patalpose Vytenio g. 1 – Vilniuje. Nebus įleidžiami tik tie, kurie turi galiojantį teistumą arba jų atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Čia bus galima apžiūrėti vadovų darbo kabinetus, įsiamžinti nuotraukose su visais ligšioliniais departamento vadovais, išskyrus Mečį Laurinkų, kuris vargu ar spės grįžti iš Madrido, kur dirba diplomatinėje tarnyboje. Taip pat piliečiams bus leista dirstelėti į „dosjė“, kurį apie juos yra sukaupę šalies žvalgai arba įsitikinti, kad jie apskritai nėra sekami.

V. Makauskas portalui „Balsas.lt“ sakė, kad visuomenėje suformuota nepagrįsta nuomonė, jog departamentas vykdo totalų bent kiek aktyvesnių piliečių sekimą, tad šiuos stereotipus būtina keisti. „Norintieji galės apsilankyti ne tik centrinėje VSD būstinėje, bet ir buvusiose KGB rūmuose įsikūrusiame padalinyje, vykdančiame pasiklausymus bei kaupiančiame medžiagą. Pagal aprašus bus nesunku įsitikinti, kad jokių masinių sekimų nevykdome. Tiesa, norintieji ten apsilankyti turėtų nuo pat antradienio ryto registruotis telefonu Tel.: (5) 236 44 75. Juo bus teikiama ir daugiau įvairios informacijos ,“ – sakė V. Makauskas.

Negalintiems atvykti į sostinę provincijos piliečiams atsivers apskričių centruose esančių padalinių durys.

Renginio metu taip pat veiks loterija, kur šalia tokių egzotiškų prizų, kaip antrankiai ar įrašinėjantis žiebtuvėlis, bus galima laimėti ir kuponą „Čili“ picai ar pakvietimą į vakarą pabaigsiantį VSD kolegijos pobūvį sostinės Kongresų rūmuose. „Balsas.lt“ pavyko išsiaiškinti, jog ten, šalia profesionalių aktorių, šou pademonstruos ir Respublikos Prezidento patarėjas, Nacionalinio saugumo grupės vadovas Mindaugas Ladiga. Jis, anot informacijos, žino net 21 originalų būdą kaip atkimšti vyno butelį..

Visgi, į naująjį VSD pastatą, kuris dabar statomas tarp Justiniškių, Pilaitės ir Buivydiškių mikrorajonų, taip pat į pačią aptvertą teritoriją lankytojai nekviečiami. Pasak saugumiečių – slapta tarnyba yra slapta tarnyba ir negali visiems rodyti visko.

Tai tik balandžio pirmoji, ponai... Etiškos ir „institucijas – ką jos bedarytų – gerbiančios“ Lietuvos interneto redakcijos (ne vien Balsas) tokiam pokštui pasirodė per jautrios.

Neseniai Seime, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, Vilniaus tarybos narys, liberalas ir, dabar jau, opozicionierius Arūnas Štaras, siūlė nesukti sau galvos dėl antrojo „Akropolio“ prie Vingio parko.

Galima būti ir „už“ tokį dalyką – demokratija yra demokratija. Bėda ta, kad ponas deputatas nesiteikė pareikšti ar jis už, ar prieš. Kalbėdamas apie tai kokia negera ir netinkama yra dabartinė sostinės valdžia, nepamiršdamas, kad A. Zuoko valdžia irgi buvo ne ką geresnė, ponas A. Štaras paaiškino du dalykus. Pirma, sprendimą priėmė dar ankstesnė sostinės valdžia, tad dabartinė, o ir būsimoji, kuria nori būti patys liberalai, čia niekuo dėta. Antra, kol tą antrąjį „Akropolį“ pastatys, pasak jo, atsiras dar daugybė kitų objektų ir šito niekas net nebeprisimins, tai ko čia sukti galvą, juk tai tik vienas iš daugelio.

Nagi, nagi. Stulbinantis atvirumas. Naujoji valdžia ateis ne tam, kad įvertintų ar geri buvo negeros valdžios sprendimai ir, kad juos pataisytų. Tai niekai. Jei jau kažkas nubalsavo, tai ir šventa. Tradicijas žadama išlaikyti. Gauni pasiūlymą, kurio negali atsisakyti, iš kokios nors geros firmos, sukerti delnais, kad paskelbi, kad kažką planuoji kokioje nors Vilnius.lt, ar Kupiškis.lt portalo antrinėje rubrikoje, „Savivaldybės žiniose“, gal dar kokiame „Žvejo kalendoriuje“ ir tvarka. Paskui gūžčioji pečiais: mes juk skelbėme. Viskas vieša ir teisėta (rusiškai skambėtų gražiau). Paskui sakai, kaip stadiono atveju, kad jau tiek tai investuota arba, kaip „Leo LT“ atveju, kad labai laukia ir nervinasi užsienio partneriai. Dar primerkęs akis paklausi: negi nereikia stadiono, parduotuvės ar elektrinės? Įvykusio fakto politika – vienas pagrindinių mūsų politikos ir verslo simbiozės bruožų.

Neduok Dieve, būsi tiek kvailas ir paklausi ar kas teiravosi miestiečių – ką jie nori ten matyti. Tikrai prekybos centrą ir 35 metrų aukščio stiklines dėžes ar praplėstą parką su kūdra ir gulbėmis? Tuoj prasideda labai intelektualūs išvedžiojimai, kad „kiekvieno nepatenkinsi“. Tikra tiesa. Tiesą sakant, tenkinti nieko ir nereikia. Reikia tik pasidomėti įvairiais būdais, kuriais galima, neapsimetant kvailiais, pasiklausti piliečių nuomonės. Tai plebiscitai, apklausos ir taip toliau. Skubu minėtam liberalui ir kitiems, kurie prieš dvis savaites, o visai ne „anos valdžios laikais“ dar kartą balsavo palaimindami minėtą statybą, kad tokia praktika daug kur egzistuoja. Apie Gudiją ar Šiaurės Korėją aš nekalbu.

Tačiau čia jau nenauja. Nauja, nedažnai atvirai išsakoma yra mintis, kad niekur mes visi nedingsim. Priprasim. Ateityje, kaip reikia suprasti iš A. Štaro pasisakymo, mums pristatys dar tiek visko gražaus, kad į naują „Maximos“ kvartalą bėgsim, lyg į rekreacinę zoną – pailsėti, pakvėpuoti grynu oru, atsigauti nuo šurmulio ir išvėdinti iš makaulių kvailas mintis apie demokratijas. Mat, jei tik „Maxima“ neišgyvendins socialistinio įpročio – dykai trankytis po parkus, tai ir Vingis greit atrodys taip, kaip už pirmojo „Akropolio“ – ant Ozo kalvų esanti giraitė. Iš tokio neoficialaus sąvartyno tikrai jau greičiau bėgsi į kokią čiuožyklą. Kartu išsivaikysi ir nesveikas mintis, jog monstrus galima statyti užmiesčio laukuose, „plyno lauko“ investicijos pagrindu.

Anot liaudies išminties – šuo pripranta kariamas. Lietuvos politikai, nebūtinai liberalai, juk nesiūlo lietuviams kartis, o tik humaniškai pataria nesukti galvos ir nieko nesureikšminti. Geriau žiūrėkit, kokį įdomų šou per TV-3.

Rusų kalbos Lietuvoje dėstoma per daug. Dalis mūsų jaunimo, kurie temoka angliškai ir nedisponuoja antra Europos Sąjungos populiaria kalba – pralaimi ES darbo rinkoje, tad linkiu mokytis vokiečių ar prancūzų, kaip antrąją...

Rusiškai jie neišmokomi tiek, kad mokėtų skaityti Dostojevskį ar Bulgakovą, bet propagandai pakaks...

Tiems, kas spėjo užmiršti rusų – žinia aiški - RUSAI PATYS SPROGDINO NAMUS, KAD GALĖTŲ KARIAUTI. Tai ne fobija, ne Landsbergio fantazijos – klausykite ir žiūrėkite atidžiai.

http://www.youtube.com/watch?v=CSdo7a6kUyc&feature=related

Visada atsiminkite kas tai per šalis... Mūsų užduotis – kaip nors apsiginti. Televiziją, kuri spėjo tai pasakyti - uždarė. Su kovo 11-ąja visus.

Belieka tik nuraminti tuos, kurie „valstybininkų“ klaną vadina „sąmokslo teorija“. Jam čia būtų tiesiog per daug garbės. Kam kurti teorijas ir ieškoti paslapčių, kur viskas taip jau nuobodžiai vieša, lėkšta, neįdomu ir konspiratyvu nebent mūsų „žvalgams“. Neigti, kad tokie sutvėrimai, kaip „valstybininkai“, Lietuvoje egzistuoja yra tiesiog keblu. Reiktų būti panašiam į „poetą“ Ivaną Bezdomną iš „Meistro ir Margaritos“, patekusį į beprotnamį, po to, kai vos neišvedė iš proto paties šėtono, įrodinėdamas šiam, kad jo nėra. Tik, aišku, nereikia čia ir jokių „demonizavimų“. Šito ponai irgi nenusipelno. Patys save pakrikštiję šiuo titulu, paskui mėginę tai neigti apžvalgininkai, informacinių agentūrų vadovai, patarėjai, politikai, valdininkai, o dabar dar ir šoumenai savo egzistavimo neneigia ir kitiems to daryti nederėtų. Daugiausia, kas juos piktina, titulą - visur puošiančios kabutės, bet čia jau jų problema. Ir sąmokslo jokio taip pat nėra – tik konkrečių oligarchų ir norinčiųjų tokiais tapti siūlomi, minimos „chebros“ noriai vykdomi užsakymai, gaunant už tai trupinių. Nuskambėję pasiūlymai pervadinti juos į nomenklatūrą – visai priimtini. Gal tai juos pačius netgi paguos.

Tik tai ne ta LTSR laikų nomenklatūra – iš tikrųjų galinga, dar galingesnės sistemos dalis. Tai varganas, nežinančių kam čia dar parsisamdžius ir ką įvairiais būdais aptarnavus, neasocijuotas būrys žmonių, kurie, net pridėjus jų šeimos narius, sugėrovus, laikomus naminius gyvulėlius ir papūgėles, gal šiaip taip ir užpildytų vieną didelę salę. Jie patys - ne oligarchai, o tik jų ruporėliai. Ir jau tokie nusidėvėję, kad užsakovams (pvz., Ž. Marcinkevičiui) pačiam tenka atidirbti kalbančia galva.

Visa naujųjų nomenklatūrininkų „mistinė galia“ yra ne jų magiškuose voratinkliuose ir įmantriuose aštuonkojo čiuptuvuose. Jų visos įtakos ir puikavimosi priežastys yra mūsų politinės sistemos marginalumas ir pilietinės visuomenės negalia. Pamenate tarakoną iš animacinio filmuko, kuris staipėsi ant kelmo reikalaudamas duoklių tol, kol jį sudorojo ne koks nors liūtas ar dramblys, o paprasčiausias žvirblis? Taip kažkada nutiks ir su šita kompanija. Kad ir kiek viešai besipūstų, meluotų ir išsidirbinėtų – galiausiai tas nepadės. Norėtųsi, aišku, kad tas žvirblis atskristų anksčiau, bet jis dar matyt ir skraidyti neišmoko. Ir kad to ilgai nenutiktų, ši nomenklatūra padarys viską. Pakankamo kiekio sąmoningų, savarankiškų ir drąsių žmonių, kurie dar turėtų laiko ir kitiems reikalams, išskyrus mūšį dėl pragyvenimo, atsiradimas yra jai mirtinai pavojingas. Jau geriau, kaip siūlė viena „socdemė“ – tegul nepatenkintieji važiuoja į Airiją.

Kada jie liausis važiavę, o ims ir išsiųs ten ar kitur tokius siūlytojus – tai pagrindinis klausimas. Pastarųjų metų peripetijos rodo, kad tokių žmonių visgi daugėja, nors tai ir ne valdžios nuopelnas, o veikiau pačių piliečių pastangomis, nepaisant valdžios daromų niekšybių bei kvailysčių, vykstantis procesas.

Lietuva, prisimindama (o prisiminti privalo) savo pačios pripažinimo istoriją, be jokių abejonių privalo pripažinti Kosovą. Lietuvą, iki pat 1991 rugpjūčio pučo Maskvoje, buvo pripažinusios tik Islandija ir Danija.

Teko nugirsti keletą absurdiškų paistalų, kodėl Serbijai Kosovas turi priklausyti amžinai. Išties – smagu. Pirmiausia, teigiama, esą iš ten kilusi pati Serbija ir tai esančios Serbijos ištakos.

Kas iš ko bebūtų „ištekėjęs“, bet faktai tokie: Ilyrai (dar yra ir dabar išlikusių žmogelių, įnešančių „sugadinta lotynų kalba“) gyveno ten kur kas anksčiau, nei slavai, kurie pasirodė minėtoje teritorijoje 6 a.p.K. Ilyrai anuomet gyveno nuo Vengrijos iki šiaurinės Graikijos. Šiandien šioje teritorijoje 67 proc. musulmonų, 21 proc. stačiatikių ir 12 procentų katalikų. Tai, kad didžioji dauguma tautos priėmė islamą nėra nei kokybės, nei valstybingumo rodiklis. „Kosovo laukas“, kuriuo taip smagiai mojuoja serbai yra jų teisių įrodymas ne daugiau ir ne mažiau, nei Tannenbergo arba „Žalgirio“ mūšis įrodytų, jog dalis kitų valstybių teritorijos priklauso Lietuvai. Dar įdomiau skamba argumentas, jog nereikia antros albanų valstybės nereikia, nes viena jau yra. Tada, šalia Vokietijos, turbūt, nereikia Austrijos?

Visa tai būtų niekai, jei ne Rusijos pretenzijos. Pastaroji siekia ne tik pademonstruoti kokia ji kieta ir kaip ji myli tarptautinę teisę. Abchazija, Pietų Osetija ir Transnistrija (faktiškai Rusijos okupuotos teritorijos) yra, Kremliaus sumanymu, manifestavimas jog „ji irgi galėtų“. Civilizuotų šalių atsisakymas pripažinti panašius „precedentus“ leidžia žaisti „kaip reikia“ Čečėnijos korta. Įdomu, kurį iš savo pripažįstamų ir nepripažįstamų kriterijų norėtų čia pritaikyti Putino gauja?

Organizacija, kuri kitados buvo sukurta Lietuvos valstybingumo naikinimui, net jei tris kartus keis pavadinimus, praris naivius laikinus sąjungininkus, sudarinės sandėrius – nepasikeis. Net jei jų lyderis, popiežiaus akivaizdoje, klaupsis ir laižys Katedros altorių – niekas nepasikeis. Tai buvo, yra ir liks – melagių, vagių ir žmogžudžių (ar bent jų bendrininkų) tradicijas perimantis sambrūzdis.

***

Socialdemokratė Irena Šiaulienė Seimo sekretoriate trečiadienį užregistravo Seimo nutarimo „Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl grėsmių Lietuvos valstybės interesams, nacionaliniams projektams ir valstybės nacionaliniam saugumui“ projektą. Jį pasirašė 37 Seimo nariai, priklausantys socialdemokratų, Pilietinės demokratijos, Naujosios sąjungos ir Valstiečių partijoms. Seimas jį turės svarstyti pavasario sesijoje.

Laikinoji 12-likos Seimo narių laikinoji tyrimo komisija, atsižvelgdama į žiniasklaidoje pateikiamą informaciją „apie fizinių ir juridinių asmenų, susietų su stambaus kapitalo įmonėmis, priklausančiomis nuo kitų šalių energetinių resursų ir finansavimo šaltinių, galimas grėsmes valstybės nacionaliniam saugumui, jų įtaką visuomenės informavimo priemonėms ir politiniams procesams, svarbiausių valstybės strateginių objektų įgyvendinimui, tarp jų kuriant nacionalinį investuotoją atominės elektrinės statybai“ turėtų tirti svetimų valstybių grėsmes Lietuvos valstybės nacionaliniam saugumui.

***

Tie patys žmonės, kurie, su strateginiu G,. Kirkilo patarėju A. Januška priešakyje, derėjosi, tarėsi, bizniavo ir glaustėsi su GAZPROMO stoniais, vojeikomis, jakuninais, maškovais ir kt., nūnai drįsta pareikšti, kad ieškos panašių ryšių už nugarų tų, kas drįsta būti nepatenkinti.

Iki galo lieka tik neaišku – bus apsiribota Seimu, ar gal bus imtasi aiškintis – kas gi ten per „tamsios jėgos“ valdo kiekvieną iš 25000 piliečių, kurie per porą dienų suprato privalą pasirašyti prieš eilinį LKP ir jų stelitų gaujos „komunizmo statybos projektą“ – Leo...?

Tie patys žmonės, kurie atvedė į valdžią V. Uspaskichą, kurie toleravo jo važinėjimus pirmyn-atgal. Pasinaudojo jo pagalba stumiant „liovos“ projektą, dabar ištirs – kas mes visi tokie. Ir pasakys tiesą – tikresnę, nei bet kuris Vilniaus taboro čigonas. Amen.

Konkuruojančios, bet dabar vėl susivienijusios Gazpromo interesantų gaujos kol kas apsiriboja priesakais ištirti ar tos pačios kontoros (o gal dar yra kokia svarbesnė?) ausys nekyšo iš už „Leo lt“ priešininkų Seime pečių. Keista, kodėl apsiribojama Seimu? Nors gal tai tik pradžia. Gal kai kas patikrins ir visus 25 000 žmogelių, drįsusių pasirašyti po peticija, kurią gal irgi užsakė „tamsios jėgos“.

Galimas scenarijus:

Jei kokia P. Malakausko (taip pat D. Jurgelevičiaus ir kitų nepakeičiamų įžymybių) kontora atitemps „valdžiavojančių“ paršiukų komisijai telefoninių pokalbių išklotines, tai netrukus paaiškės, kad sąmokslas tikrai egzistuoja. Tiesa, Gazpromo nelabai išeis iškapstyt, bet slaptas įtakas ir įtartinus kontaktus TV3 ir „Komsamolkė“ galės demaskuoti kokį pusmetį. Mat pažįstu ne vieną kolegą, kurie, kaip ir aš, neretai skambinam politikams. O dar pats prie karininkų ramovės esančioje kavinėje susitinku Imantą Melianą (tokį buvusį saugumietį, kurį išėsdino KGB rezervo auklėtinis ir Co). Pastarasis, mano žiniomis, R. Juknevičienę pasveikino gimtadienio proga – pasiųsdamas atitinkamą sms. Kas paneigs, kad pranešimas galėjo būti šifrograma, reiškianti, jog pasaulinė „judomasonerija“ įsako stabdyti „Leo“? Sąmokslas bus paskelbtas įrodytu.

Su tokia medžiaga galima ne tik garsiai kriuksėti kokioje nors komisijoje, galima, kaip praktika byloja, pažvygauti ir Valstybės gynimo taryboje (prisiminkite „dešiniojo terorizmo baubą).

p.s Prisiminkite ir kai kurias pavardes, kai gausite sąskaitas už komunalines paslaugas.

Aktyviai atakai prieš Lietuvos pilietinę visuomenę ryžosi:

1. Irena Šiaulienė

2. Bronius Bradauskas

3. Juozas Palionis

4. Gintautas Mikolaitis

5. Albertas Sereika

6. Vytautas Saulis

7. Algis Rimas

8. Viačeslav Škil

9. Mindaugas Subačius

10. Juozas Olekas

11. Kazimiera Prunskienė

12. Viktoras Rinkevičius

13. Birutė Vėsaitė

14. Rimvydas Turčinskas

15. Jonas Lionginas

16. Andrius Baranauskas

17. Antanas Valionis

18. Artūras Paulauskas

19. Vaclovas Karbauskis

20. Alvydas Sadeckas

21. Gediminas Jakavonis

22. Alvydas Ramanauskas

23. Vaclav Stankevič

24. Algirdas Ivanauskas

25. Vytas Navickas

26. Vilija Vertelienė

27. Roma Žakaitienė

28. Milda Petrauskienė

29. Jonas Jagminas

30. Alfredas Pekeliūnas

31. Irina Rozova

32. Violeta Boreikienė

33. Justinas Karosas

34. Jonas Juozapaitis

35. Vilija Blinkevičiūtė

36. Bronius Pauža

37. Algimantas Salamakinas

Tiesiog, tie, kam reikės balsuoti prezidento rinkimuose, jau porą metų stebi pagrindinių kandidatų politinę veiklą, mato, kaip jie renka lėšas ir gali žinoti ko tikėtis balsuojant už tą ar aną. Obama ar Clinton, Guliani ar McCainas apie savo norus ir politinius siekius stengiasi informuoti kuo daugiau.

Neseniai, po vienu straipsniu – apie lietuviškosios prezidentinės intrigos ypatumus – vienas komentatorius užsipuolė mane, pykdamas: kodėl aš nesiūlau konkrečių kandidatų.

O kaip ir kam reikia siūlyti tuos, kurie nesisiūlo patys? Teko girdėti, jog vienai tokiai, kurią siūlo kiti, damai, nūnai tvarkingai vykdančiai Briuselio generalinę liniją ir gaunančiai gerą atlyginimą, kažkokie verslininkai kažką siūlė. Ana, sako, pareikalavo šimtaprocentinių garantijų į Daukanto a. ir pokalbis nepavyko.

Apie visus kandidatus girdime dar mažiau. Ir esu beveik tikras, kad iki pat registracijos terminų apie juos ne ką težinosime. Rinkėjui, kaip visada, liks pora mėnesių oficialių kampanijų, transparantų, skrajučių, televizinių klipų spazmo ir dar galimybė švystelėti monetą arba kitaip ištraukti burtus balsavimo kabinoje.

Paskui, kai rinkimai bus jau įvykę ir nugriaudėjus bei nutilus inauguracijų salvėms, vėl sužinosime, kad pinigus paaukojo toks ar anoks dėdė, per tokius ar anokius, šitokios tai firmos darbuotojus ir pan. Pagrindinis rūpestis – kuo geriau pasidarbuoti „po kilimu“, gudriau apgauti visus kitus, palaukti, kol bus, jei ne 100 proc., tai bent įsivaizduojamos 80 proc. sėkmės garantijos, kažkokie konkurentai susikompromituos. Ir tikėkis paskui iš taip išrinktos personos ko nors daugiau, nei fantastinių pažadų, kad tvarka kada nors bus arba graudžių senoliškų maldavimų „neklibinti valstybės pamatų“.

Apie Valstybės saugumo departamento (VSD), verslo grupuočių ir žiniasklaidos ryšius šnekama kiek mažiau (ak tas „žurnalistinis solidarumas“), nei apie kitus šio skandalingo sąmokslo aspektus. Po truputį apie tokias informacinių karų taktikas prabilta tik dėl Albino Naujoko apšmeižimo ir išstūmimo iš Telšių apskrities mokesčių inspekcijos viršininko pareigų.

Pažymėtina, kad prokurorai ir teismai iki šiol nemano, kad buvo apšmeižtas velionis pulkininkas Vytautas Pociūnas. Tų bjaurasčių priešistorė matyti paviešintoje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) medžiagoje.

“Vyšnia”

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. lapkričio 10 d. 19 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).

“KL. Dar toks vienas, supraskite teisingai, čia labai svarbu yra ir tyrimui. Jūs tuomet minėjote ir gal galite detaliau atskleisti, mes irgi kalbėjome apie viešąją erdvę, kad labai nekaip atrodo, rodos, vadovai, kai jie kalba vienas vieną, kitas kitą, trečias trečią. Tai jūs paminėjote, kad jūs jau kai ką esate "Vyšniai" pasakę, ta prasme departamentas.

ATS. To aš negalėjau pasakyti.

KL. Jūs tą pasakėte, apie "Vyšnią" kalbėjote. Ką turėjote omeny?

ATS. Nes tikrai, aš pats kontaktų jokių neturėjau ir aš negalėjau nieko pasakyti jums. Arba aš nežinau.”

Su Seimo nariais nuolat bendraujantis pareigūnas šiek tiek painiojasi prisiminimuose, bet jei paskaitysite visą jo liudijimo stenogramą, paaiškės, kad žuvus Vytautui Pociūnui, Seimo narių ir žiniasklaidos “teisingo orientavimo” strategiją buvęs departamento direktorius Arvydas Pocius ir ligi šiol triūsiantis pavaduotojas Dainius Dabašinskas.

Ką jie sukūrė ir kur dygsta bei noksta “vyšnios”, aiškėja iš kitos ištraukos.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 26 d. 15 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis):

„KL. Sakykite, ar jūsų budėjimo metu, jau praktiškai po darbo valandų ar kaip čia suformuluoti, Saugumo departamente lankėsi kokie nors žurnalistai?
ATS. Buvo tokių atvejų.
KL. Gal galite pasakyti, pas ką jie lankėsi?
ATS. Buvo pas direktorių, mačiau pas direktorių būdavo žurnalistai, o darbo valandų dar būdavo, kad ir Makauskas bendraudavo su žurnalistais, o konkrečiai, būdavo, ateidavo ir pas direktorių.
KL. Sakykite, kai įvyko ta visa nemaloni Pociūno istorija, leiskite taip apibūdinti, jūs tomis dienomis budėjote?
ATS. Aš budėdavau, mes budime kas ketvirtą parą ( ... )
KL. Ar tuo metu buvo toks atvejis, kad kokia nors žurnalistė būtų atėjusi į departamentą kurio nors iš vadovų, ar Makausko, ar generalinio, kvietimu ir išbuvus ten pakankamai ilgai, kaip sakant, atėjus vieną parą, o išėjus jau kitą parą?
ATS. Buvo.
KL. Gal galite smulkiau apie tai papasakoti, kada, kas, pas ką?
ATS. Tada aš budėjau ir, atrodo, kad septintą valandą atėjo "Lietuvos ryto" žurnalistė Vyšniauskaitė.
KL. 7 valandą vakaro?
ATS. Vakaro. Atėjo žurnalistė Vyšniauskaitė, generalinis direktorius paskambino, įspėjo, kad ateis žurnalistė, ir nurodė palydėti iki jo kabineto. Ir ji atėjo, ir mes ją palydėjome.
KL. Gal dieną atsimenate? Reikėtų jūsų budėjimo grafiką pažiūrėti.
ATS. Reikia pažiūrėti budėtojų knygą. Budėtojų knygoje yra paminėta, yra įrašas kada ji atėjo ir kada išėjo.
KL. Valandos žymimo?
ATS. Taip.
KL. Kada ji išėjo? Apytikriai.
ATS. Aš dabar neatsimenu. Ta prasme, kažkur labai vėlai, jau buvo naktį, antra, trečia valanda.
KL. Sakykite ( ... )
KL. Nuo 7 vakaro iki kažkur antros nakties?
ATS. Panašiai.
KL. Sakykite, ar tokie atvejai, kad žurnalistai lankytųsi pas departamento pareigūnus jau praktiškai po darbo, ir tokį neapibrėžtą laiką bendrautų, negaliu pasakyti kaip, ar čia yra tokia praktika, ar čia toks išskirtinis atvejis?
ATS. Aš to nežinau.
KL. Per jūsų budėjimą, ar čia vienintelis toks atvejis, ar dar tokių buvo?
ATS. Ateidavo tų žurnalistų, bet kad taip ilgai sėdėtų, tai nebūdavo. Būdavo, kad iki 22.00 valandos prasėdi, bet tai nestebindavo.
...
KL. Atsiprašau, užmiršau vieną klausimą. Jeigu galima, jūs nepastebėjote, kokiu maždaug momentu žiniasklaidoje, kokie buvo svarbūs dalykai spausdinami, ar nebuvo tos žurnalistės straipsnių po to išspausdintų "Lietuvos ryte", po to apsilankymo, kokių nors nekrito jums į akį?
ATS. Žinoma, krito.
KL. Tai prašom pasakyti.
ATS. Po to apsilankymo ir buvo straipsnis dėl pono Pociūno santykių su kita moterim. Atsirado straipsnis.“

Ne tik apie kitą moterį, paltus, rašė „Lietuvos rytas“ ir jam artimas „L.T.“. Taip pat ir versija, kurią, jei ji ir būtų buvusi, galėjo žinoti tik prokurorai, apie tariamą velionio šlapinimąsi nuo palangės buvo sugebėta pateikti, nepamirštant kartais prikabinti ir jo šeimos nuotraukų.

Apie šiuos, ne pirmus ir ne paskutinius VSD vadovybės „verslo naktipiečius“ liudijęs pareigūnas, pasak šaltinių, neišvengė tarnybinių nemalonumų – pasiaiškinimų, kabinėjimosi ir pan. Tiesa, tai buvo daroma, kaip įprasta, kitomis dingstimis.

12-oji pažyma

Tuo metu dar neišvaikytų padorių pareigūnų pastangomis, jau tyrimo metu buvo rengiama atitinkama pažyma. Joje turėtų atsispindėti tai, kaip skandalo, metu buvo rengiamos atitinkamos pakraipos publikacijos ir atitinkamos žiniasklaidos priemonės buvo pajungiamos VSD vadovybės bei su „Dujotekana“ susijusios verslo grupuotės interesams ginti. Tačiau departamento vadovybė įsikišo naujai ir gan saliamoniškai. Būtent taip radosi 12-oji pažyma, kurios VSD nė už ką nenori pateikti komitetui ir visuomenei. Žemiau pateikiu medžiagos ištrauką, nurodančią, jog VSD vadovybė, kaip atrodo, ėmėsi manipuliuoti dokumentų žanrais, kad tik Seimo NSGK ši informacija nepatektų. Pažymą tyčia (?) nurodyta surašyti taip, kad joje atsispindėtų informacijos šaltiniai, padarant ją operatyviai įslaptinta ir neadaptuota politinei analizei.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 20 d. 11 posėdžio stenogramos ištrauka (2 dalis).

“KL. Ačiū. Dabar norėčiau paklausti jūsų konkrečiau, nes vis tiek jūsų [ ... ] skyrius rengė ir čia pastarosiomis dienomis, dviejų, trijų dienų pažyma atsirado, kur verslo įtaka žiniasklaidai. Jums žinoma tokia pažyma?

ATS. Žinoma, tik nežinoma, kaip jinai atsirado. Mes ją tik vakar parengėm.

KL. Jūs parengėte?

ATS. Taip.

KL. Jūsų manymu, mums reikėtų su ja susipažinti, jeigu mes norėtume susipažinti, ar vėl nebūtų sakoma, kad mes pakenksime tyrimui ir t.t.? Ar ta pažyma, kuri yra parengta, turėtų atsigulti pas Prezidentą ant stalo ir pas kitus pagal kompetenciją šalies vadovus?

ATS. Ta pažyma, kai buvo sudaryta tokia komisija, kuri tyrė šitas mūsų ankstesnes pažymas, tai po to kalbėjau su Tekoriumi, kad va, mes čia taip rašom, visur rašykime, kad galimai, kad visur matytųsi pažymoj informacijos vos ne gavimo šaltinis. Su kuo aš tikrai nesutinku. Tada jau ne analitinė pažyma. Šita pažyma, apie kurią jūs minėjote, ji surašyta taip, kur matosi, kokiu būdu gauta informacija. Tai ji, irgi pažyma ir tikrai rimta pažyma, bet aš nedrįsčiau, jeigu, pavyzdžiui, įstatymas neleidžia teikti informacijos, kur matosi priemonės, kokios buvo naudotos, tai taip. Bet ji normali, gera pažyma, tik mūsų vadovybės nurodymu įtraukti tokie dalykai, kur matosi priemonės. Tokios pažymos jau galima

KL. Ką jūs turite omeny, sakydamas, mūsų vadovybės nurodymu įtraukti tokie punktai? Aš teisingai supratau, turinys jus įtakojo, kad būtų toks turinys, per kurį išryškėja informacijos šaltiniai?

ATS. Panašiai.

KL. O kokiu būdu jus įtakojo? Liepė perrašyti?

ATS. Ne mane asmeniškai. Aš dar buvau komandiruotėje. Iš komandiruotės buvo iškviestas mūsų [ ... ] skyriaus viršininkas, kuris buvo paskui kviečiamas į tą komisiją, kuri dirbo, kuri turėjo tai įvertinti.

KL. Čia tarpžinybinė?

ATS. Ne tarpžinybinė. Ir buvo jam tiesiai pasakyta, kad taip negalima rašyti, reikia rašyti štai taip ir taip. Vienu žodžiu, reikia rašyti kaip į prokuratūrą.

……………..

KL. Dar šiek tiek iš to paties, bet vis tiek jis susijęs su mano prieš tai buvusiu klausimu. Sakykite, ar toje pažymoje, kuri yra dėl verslo ir žiniasklaidos, taip pat egzistuoja Stonio grupuotė?

ATS. Ten Stonys faktiškai.”

O ponas Stonys, pasak šaltinių, dragiškoje kompanijoje skundėsi, kad skandalas jam “visai numausiąs” kelnes. Bet gal ne tik apie vargšą Rimandą ten kalba? Gal pasiskaičius šį gudriai įslaptintą dokumentą paaiškėtų ir kiti publikacijų, viešųjų ryšių akcijų bei TV laidų užkulisiai? Kita vertus, sekantis liudijimas patvirtina, jog jau tyrimo metu, žiniasklaida buvo intensyviai įtakojama.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto Valstybės saugumo departamento veiklos parlamentinio tyrimo 2006 m. spalio 20 d. 11 posėdžio stenogramos ištrauka (1 dalis).

“KL. Jūs paminėjote prieš dvi dienas vadovybei pateiktą pažymą apie verslo grupių įtaką žiniasklaidai. Sakykite, rengdami šią pažymą, jūsų motyvacija, kodėl manėt reikalinga informuoti vadovybę? Ar rengdami tą pažymą manėte ir tikėjotės, kad ta pažyma taip pat turi pasiekti tam tikrų valstybės institucijų vadovus? Ar manote, kad ta pažyma turėtų prasmės ir mūsų komiteto tyrimo darbe?

ATS. Kaip pavyzdį galiu pasakyti aš tokį. Kur Generalinėj prokuratūroje vyksta tyrimas dėl tam tikrų buhalterijų. Sakysime taip. Nuvažiuodavau pas giminaičius kažkur į Dzūkiją, Suvalkiją, ir man būdavo labai skaudu, kai jie sakydavo, na, žiūrėkit, surengiamas koncertas, vienoks ar kitoks, ar panašiai.

ATS. Ir balius. Vis tiek tai yra iš tikrųjų ir panašiai, ir rūpinasi žmonėmis, ir t.t. Tuo tarpu kai aš žinau, kai man ateidavo kiekvieną kartą žmonės ir rašydavo pranešimus, ir mes jau žinojome daug ką, už kokius pinigus ir kaip visa tai daroma. Panašiai ir su ta pažyma. Jeigu jūs perskaitytumėte, aš manau, kad jos neduos jums kažkodėl. Suprastumėte, kad tų žmonių, kuriuos aš myliu, myliu šitą šalį, iš jų taip išsidirbinėti negalima. Ir klausimas apie žalą buvo užduotas. Aš manau, kad ji jau padaryta, pakenkta. Ir jeigu dabar šito nesustabdysime, kažkokiais būdais nepristabdysime, ar imsimės kažkokių dalykų, tai yra, tiksliau, jūs imsitės, jūs esate tautos išrinkti ir jūs galite kažką spręsti. Mūsų priemonės jau baigtos, o toliau metai iš metų fiksuoti tą patį per tą patį, tą patį per tą patį, tą patį per tą patį, aš nežinau. Aš, kaip žmogus, atidirbęs 10 metų, nematau prasmės.

KL. Labai trumpai. Ar galėtumėte šitų verslo grupių įtaką žiniasklaidai įvardyti datą ir dar kažkokių? Negalite įvardinti datos, kada ji buvo parengta?

ATS. Negaliu.

KL. Aš prie to paties. Dėl tos pažymos. Ar jūs manote, kad ta pažyma, apie kurią užsiminėte, nauja pažyma dėl verslo grupuočių įtakos žiniasklaidai, aš taip ją vadinu, ar ji yra taip pat priskirtina prie būtinų žinoti mūsų komitetui ir gal valstybės vadovui?

ATS. (Negirdėti)

KL. Tada patikslinsiu klausimą. Ar ta informacija, kuri yra toje pažymoje, ar bent dalis tos informacijos yra būtina žinoti mūsų tyrimui ir valstybės vadovui?

ATS. Taip.

KL. Aš norėjau patikslinti. Ar ta verslo grupių įtaka žiniasklaidai dabar yra susijusi su tuo tyrimu? Ar jau yra dabar bandoma tai daryti?

ATS. Taip.”

Laukite tęsinio