Na, o šiandienai filmas 'National Treasure: Book Of Secrets' a.k.a 'Operacija L.O.B.I.A.I: Paslapčių knyga'. Antroji filmo 'National Treasure' (kurio prisiminimai vėl įkvėpė manyje 'Lobių salos' ir kitų vaikystėje skaitytų knygų dvasią, ir maloniai nuteikė prieš pradedant žiūrėti antrąją dalį) dalis. Nesitikėjau nieko labai daug, tačiau žinojau, kad nuotykių trukti neturėti.

Garsus lobių ieškotojas sužino, kad jo proproprosenelis gali būti susijęs su prezidento nužudymu. Na, juk negražu kai giminės vardas yra teršiamas - prasideda "bylos tyrimas", kupinas kvapa gniaužiančių nuotykių ir šiokių tokių dalykėlių "iš fantastikos srities", tačiau perdaug nesigilinant, o tik stebint bėgančius paveiksliukus ekrane - filmas visai nieko. Žiūrėti įdomu. Net ir visokių šeimyninių dramų įtraukta ;)) Įvairios mįslės ir galvosūkiai kiek primena CSI, kur visai netyčia atrandamas siūlo galas... Tačiau, kaip jau minėjau, nesigilinant per daug - filmas žiūrisi lengvai. Būtent toks, kokį galima žiūrėti sekmadienio popietę. Nenutrūkstantys begiojimai nuo mįslės iki mįslės neleidžia užmigti.
Vaidybos nelabai mėgstu komentuoti, nes labai retai kreipiu į tai dėmesį (visgi, dažniausiai žiūriu visokius holivudinius filmus, kuriuose vaidyba retai kada ir tebūna žemiau aukso vidurio). Jei nepatinka aktorius, ar vaidyba, tiesiog išjungiu filmą ir nebežiūriu jo. Tačiau, kaip jau minėjau, retai taip būna, kad kažkas labai jau neįtiktų man. Vat. Na, o šio filmo žvaigždė - Nicolas Cage. Komentarų reikia? Pavardė kalba pati už save ;)

Antras brangiausiųjų sąraše atsidūrė Madonnos klipas "Die Another Day", kuris 2002-aisiais atsiėjo net 6 milijonus dolerių. Kiek mažiau - 5 milijonus Madonna išleido singlui "Bedtime Story", 1995-ais surežisuotui M.Jacksono "Scream" autoriaus Marko Romaneko.

Puff Daddy mafijos stiliaus darbas "Victory", įrašytas kartu su Notorious B.I.G. ir Busta Rhytmes reperiui kainavo visus 2,7 milijono dolerių. Beveik tiek pat kainavo ir Mariah Carey ir Jay Z video projektas pavadinimu "Heartbraker". Busta Rhymes ir Janet Jackson bendras darbas "What's It Gonna Be?!", kuriame apstu specialiųjų efektų, kainavo 2,4 milijono.

Martino Scorseses režisuotas M. Jacksono klipas "Bad" 1987-ais metais atsiėjo milžiniškus 2,2 milijono dolerių. Lygiai po 2 milijonus kainavo Backstreet Boys "Larger Than Life", Ayumi Hamasaki "Fairyland", Will'o Smith'o "Miami", Missy Elliott "She's a Bitch", Madonnos "Express Yourself", George'o Michael'o "Freeek!".

Gerokai daugiau nei milijonu doleriu įvertinti ir tokie klipai kaip Guns N'Roses "November Rain", M.Jacksono "Remember the Time" ir "Black or White", Kayne West'o "Stronger", Janet Jackson "Call on Me" ar B.Spears "Toxic".

Net 14-os minučių Michael Jackson'o klipas "Thriller", sukurtas 1983-ių gruodžio 2-ąją buvo pats brangiausias tų laiko klipas, kainavęs net 800 tūkst. dolerių. 2006-aisiais jis pateko į Gineso rekordų knygą kaip sėkmingiausias visų laikų muzikinis klipas. Siaubo filmą primenantis klipas buvo nufilmuotas Los Andžele.

Įsivaizduokite, jūs nei šio, nei iš to esate pagrobiamas bei uždaromas vienutėje, esančioje nežinia kur. Įsivaizduokite, jūs toje pačioje vienutėje praleidžiate penkiolika metų, kol neatsibundate dėžėje ant dangoraižio stogo. Ką jūs darytumėte supratęs, jog ketvirtadalis gyvenimo atimta.
Būtent tokia dilema iškyla du tūkstančiai ketvirtųjų metų korėječių filmo "Senis" pagrindniam herojui Oh Dae-su. Jis pasirenka kerštą. Filmas užburia savo nestandartiniu siužetu, netikėta pabaiga bei puikiu operatoriaus darbu. Labai daug vertos ir smurtinės, kovinės scenos, kuriomis, tiesa, nepiktnaudžiaujama, jos netampa svarbiausia juostos dalimi.

Ištrauka iš filmo, kovos scena koridoriuje:

Pokalbiai Šiuolaikinio meno centro kavinėje, kuriuose dalyvauja patys įvairiausi kultūros kūrėjai – nuo architektų ir kinematografininkų iki naktinių klubų teoretikų – siūlo puikią progą padiskutuoti apie šiuolaikinę kultūrą, kurioje veikia dabarties menas.

2008 m. kovo 12 d., trečiadienį, 18:00

Vaizduotės erdvė tarp kino ir baltojo kubo: Britų kino institute įsteigtas naujas šiuolaikinio judančio vaizdo parodų centras

Pirmasis 2008 m. kavinės pokalbis susijęs su šiuo metu ŠMC veikiančia paroda Dekoderis: III-ioji Contour videomeno bienalė (Mechelenas, Belgija, 2007). Elisabetta Fabrizi kalbės apie eksperimentinio kino ir videomeno santykį, „ekrano“ menų (angl. screen-based art) eksponavimo galimybes ir Britų kino instituto naujojo ekspozicijų centro veiklą. Šis pokalbis aktualus vietos kontekste, nes įsijungia į Lietuvos žiniasklaidoje ir meno pasaulyje užvirusią diskusiją apie neseniai Vilniuje įsteigtą vizualinių menų centrą, kurio pagrindą sudaro išskirtinė kino kūrėjo Jono Meko judančių vaizdų kolekcija. Be to, šiuo metu atliekama galimybių studija dėl Guggenheimo ir Rusijos valstybinio Ermitažo muziejaus bendro projekto Lietuvoje ir Jono Meko centro integracijos į šią didžiulę instituciją.

Elisabeta Fabrizi yra naujo ekspozicijų centro Britų kino institute parodų direktorė. Fabrizi studijavo meno istoriją ir kiną Bolonijos universitete Italijoje. 1998 m. universitetą ji baigė su pagyrimu, o Fabrizi baigiamasis darbas tyrinėjo vaizduojamųjų menų įtaką Sergejaus Paradžanovo kino darbuose. Studijuodama Fabrizi surengė keletą parodų bei kino projektų, dirbo meno srities žurnaliste. 1998 m. ji persikėlė į Londoną, kur Karališkajame meno koledže tęsė vaizduojamojo meno ir kino sąsajų tyrimus bei įgijo Šiuolaikino meno kuratorės magistro laipsnį. Prieš pradėdama vadovauti Britų kino instituto parodų centrui, Fabrizi dirbo Baltic Centre for Contemporary Art ir Milton Keynes galerijoje.

Pataisymas po 2 valandų: jokion pravdon neinu, nes neapsimoka. :>

gero vakaro

Jau spėjau pasidalinti įspūdžiais apie vairavimą Lenkijos keliuose. Na, jūs kaip sau norit, bet jei man kada nors teks važiuoti per Lenkiją mašina, vairą drąsiai perduosiu savo mylimam. Bijau, kad tokiam išbandymui mano nervai kiek per silpni. O juk reikia ne tik lenkti didžiules krovinines fūras, išvažiuoti į priešingą eismo juostą ir smarkiai viršyti greiti, bet kai priešais atvažiuojančio automobilio žibintai atsirems į tavo mašinos priekinį stiklą nepamiršti nerti tarp tų pačių fūrų nepaisant to, kad jos gali nespėt sustabdyti ir tave sutrinti.

Antras pastebėtas dalykas - švara mieste. Na, bent jau mano rudom akim žiūrint, Varšuva tikrai švarus ir puikiai valomas miestas.

Trečias dalykas - reklamos. Aš nekalbu apie didžiuosius ekranus, pastatus, ištisus metus puošiamus kalėdinėmis lempelėmis. Kalbu apie didžiulį kiekį kioskų "kebab", "pizza", "chilli", "sex shop" and so on, kurie visi apkabinėti baisiais, didžiuliais, rėksmingais užrašais, spalvotomis lempomis ir taip toliau. Kažkodėl atrodo, kad jei tuos kioskelius surinktų į vieną vietą, Varšuvoje atsirastų turkiškas kvartalas.

Ketvirtas dalykas - žmonės. Tikrai ne tai, kad šiame mieste gali rasti "H&M" parduotuvę, kurios Lietuvoje nėra, lemia jų gražumą. Apie tai jau irgi aš rašiau, bet norėčiau pabrėžt tą dar sykį. Visada kažkodėl lenkaičių daugumą tapatinau su fyfomis. Nė velnio - varšuvietės elegantiškos, rafinuotos, gražios ir spindi moteriškumu. O vaikinai - na, čia jau geriausiai pasisakyti galėtų mano kolegė Marija. Aš čia korektiškai nutylėsiu savo nuomonę.

Penktas dalykas - sistemos. Na, aš kaip humanitarė nekalbėsiu apie IT. Čia galvoj turiu kultūrines sistemas. Štai kad ir "Knygų institutas", kuris parenka, suranda vertėjus ir į užsienio kalbas verčia geriausias lenkiškas knygas, rūpinasi jų populiarinimu užsienyje. Šitaip nuo pat jų veiklos pradžios per penkerius metus užsieniui pristatyta 600 skirtingų pavadinimų knygų. Arba "Kinematografijos institutas", kuris lėšų gauna ne tik iš valstybės, bet ir iš visų įstaigų, susijusių su kinu. 1,5% nuo pajamų už reklamą kiekviena tokia įstaiga turi sumokėti šiam institutui, kuris ne tik rūpinasi lenkišku kinu, bet ir kino teatrų renovacija ir t.t. Rezultatai akivaizdūs, nes lenkiški kino filmai savoje šalyje topų viršūnėse, o filmas "Katyn" šiemet nominuotas Oskarui. Na, ir dar teatro institutas, kuris dotuojamas valstybės ir čia saugoma absoliučiai visa informacija apie lenkų teatrą ir teatrą Lenkijoje (nebūtinai pačių lenkų, ir užsieniečių) nuo pat 1945 metų. Be to, jei kažkas ateina ir prašo informacijos, ji jam surenkama ir galima sėdėt skaitykloje dirbti. O jei ne, tuomet visą medžiagą galima rasti internete. Na, kur dar susitikimai, diskusijos, festivaliai. Šaunu.

Šeštas dalykas - muziejai. Labiausiai man įsiminė "Sukilimo muziejus". Visiškai interaktyvus, su daugybe salių, nuotraukų, video medžiagos, dviem kino salėm, galimybe mažiems vaikams patiems dalyvauti visur, su tikru lėktuvu ir taip toliau ir taip toliau. O iš esmės šis muziejus kaip mūsų Genocido. Tik n kartų įdomesnis. Tiksliau, jo forma patrauklesnė jaunam žmogui. Be to, smagu, kad yra dienos, kada tiek į nacionalinį, tiek į Sukilimo muziejus, tiek į Karališkuosius rūmus, tiek į kitus galima įeiti nemokamai. Arba bent labai pigiai.

Beje, dar man labai patiko (asmeniniai pomėgiai), kad Lenkijoje susukama dešimt animacinių pilnametražių filmų per metus ir jie turi savus lenkiškus komiksus, remiamus valstybės. Ech...

Tai va. Visa kita pas juos - totalus *****. Toks jausmas, kad kas yra kava lenkai nežino. Aš suvokiu, kad tą, kurią įveža į Lietuvą perpakavę Lenkijoje, galima per klaidą nusipirkus iš karto mesti lauk, bet kad jie savoj šaly normalios negertų.. Penkios dienos, kai kavos šiek tiek panašios į tikrą buvo galima tik sumokėjus 13 zlotų (litų).. Kažkoks košmaras.

Maistas.. Na, čia jau kaip kur. Teko valgyt ir lenkiškuose MC, ir šiaip junk f(š)ūdo restoranėliuose - tas pats kaip ir Lietuvoje, gal tik didesnis pasirinkimas. Kalbant apie šiaip užeigėles - tikriausiai tik lenkai gali atnešti graikiškas salotas sriubos dubenyje ir šiaip - kažkokias keistas. Arba prie espresso kavos neduodi vandens. Toks jausmas, kad lenkai pakankamai daug valgo kepto maisto. Pvz., net sriuba vadinam "Žūrek" yra su keptais svogūnais ir kepta šonine. Nors visai skani. Kiek teko valgyt, tai net skrandis pradėjo pykti nuo taukų kiekio. Be to - jie valgo per mažai daržovių ir vaisių!

Mūsų Lenkų instituto mergina gyrė nacionalinį pyragą "Syrnek" (ar panašiai. Galvojau, kad bus kaip mūsų sūrio tortas su maskarponės sūriu. Nė velnio - kažkoks keistas saldus daiktas. O saldėsiai man iš idėjos šiaip jau visai nepatinka.

Kalbant šiaip apie saldumynus - neradau aš jų ten skanių. Kažkokie visi kaip mūsų saldžios plytelės už 0,79 lt. Ar ten panašiai. Per riebūs, pernelyg negero jausmo burnoj pasilieka. Užtat pas juos yra šokolado "Milka" - Lietuvoj jo labai retai galima rasti.

Alus - tradiciškai "Žyviec". Tikras lenkiškas. Normalaus skonio, bet man lietuviškas visgi skanesnis. Kainos irgi normalios. Bet parduotuvėse. Štai viešbučio bare pirkau du mažiukus buteliukus (0,33) ir sumokėjau 20 zlotų (litų). O grįžus į kambarį supratau, kad juos teks atidarinėti raktais. Dar niekada alaus atidarymas taip nebuvo nuvarginęs.

Žmonės dar.. Viešbutis buvo visai neblogas, nepaisant to, kad priešpaskutinę viešnagės dieną ten pat apsistojo FK "Vėtros" sirgaliai. Žavūs agresyviai treninguoti ir vidutiniškai girti vaikinukai, kažkodėl mėgę draugiškai vieni kitiems daryti masažus. Gerai, kad lietuvių kalba per daug nesišvaistėme. O ir šiaip - per mažai juostelių ant treningų buvo...

O šiaip - labai pasiilgau namų, Lietuvos ir lietuvių kalbos ir ir ir... virtualumo.

Geriausias garso takelis:
Atonement (2007) - Dario Marianelli

Pristatysiu jau senokai matyta filmą. Tai- dar vienas puikus Aligimanto Puipos filmas. Filmas, kuriame netrūksta lietuviškiems fimams nebūdingų gausių sekso scenų bei kandžių dialogų. Scenarijus parasytas Jurgos Ivanauskaitės romanų motyvais. Šiame filme gvildenama moterų teisių tema. Norima atkreipti dėmesį į tai, kad moterys kaikuriose šalyse dar nėra lygios vyrams. Tai vienas tokių filmų, kurį turi pamatyti platesnio spektro lietuviško kino žiūrovų ratas.

Tai vienas ryškiausių Hollyvood'o filmų, kuriame vaidina garsioji aktorė bei dainininkė Marilyn Monroe. Šioje komedijoje netrūksta puikių režisūrinių sprendimų. Puikiai išpildyta persirenginėjimo situacija. Žiūrėdamas šį filmą, jutau labai šiltus aktorinius jausmus. Tai retas atvejis. Rodos, dabar kuriamuose filmuose kalba tik galvos, jokios veido išraiškos ir t.t. Senas kinas yra neretai nuoširdesnis. Tai puikiai įrodo ši juodai-balta kino juosta. Drąsiai rekomenduoju pažiūret.

Sveiki. Vakar nieko nesugalvojau parašyti, tad rašau dabar.

Kirpėjas Bendžaminas Barkeris buvo įsteigęs kirpyklų tinklą. Gyveno jis laimingai su žmona ir dukrele. Viskas taip būtų ir klostęsi, jei ne pavidusis teisėjas, pavydėjęs Bendžaminui žmonos.

Pastarasis taip viską pridaro, kad kirpėjas išplukdinamas į tremtį Australijoje. 15-kai metų. Ten vyras sužino kad mirė jo žmona.

Bendžaminas grįžta į Londoną ir pasivadina Svyniu Todu. Jis vėl įrengia kirpykla ir tampa puikiausiu barzdaskučiu. Jis meistriškai skuta barzdas būsimiems lavonams iš kurių geroji panelė Lovett kepa bandeles, o paskui pardavinėja žmonėms.

Tai tikrai baisi, bet kartu ir nuostabi pasaka su garsiuoju Johnny Depp' u.

Trumpai apie šį filmą. Deivis Raisas neeilinis žmogelis. Jis - šoklys. Genetinė anatomija esanti jo kūne leidžia atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje. Jam tereikia tą vietą įsivaizduoti.

Po kiek laiko, Deivis sužino, kad ne jis vienas turi tokių sugebėjimų. Sutikus kitą šoklį Grifiną, jis sužino kad yra slapta organizacija, kuri per tūkstančius metų bando išnaikinti šoklius. Aišku, jiems nelabai sekasi. Deivis vos sužinojęs paslaptį tampa vienu iš tų, kurios medžioja organizacijos nariai. Tuomet ir prasideda visas veiksmas.

Kino teatruose nuo 2008 02 29.

Ką galiu pasakyti apie naujausią brolių Coen’ ų darbą? Daug kraujo. Ir nors atrodo sėdi šiltoje ir saugioje kino salėje, pamačius vieną ar kitą vietą tiesiog pašiurpsta oda ir burnoje jauti kraujo skonį. Kad ir kaip bebūtų, juosta puiki. Bent man tai labai patiko.

Dabar apie filmo veiksmą. Vienas Vietnamo karo veteranas pamato įdomų vaizdelį: aplinkui žmonių lavonai, nukautas šuo, susprogdinti automobiliai sušaudytais stiklais, pilnas sunkvežimis kokaino ir lagaminėlis su milijonu dolerių.

Vyrukas žino jog virto auka, kurią persekioja paslaptingas žudikas ir geras miestelio šerifas. Nepaisant to visko patyrusiam vyrui tai nė motais. Štai tiek.

Primenu, kad avys žudikės laukia :)  Jau greitai - pirmieji darbai - eksperimentai.

 Jei dar neturi tau skirto kino juostos su garso kreive gabalėlio, griebk ir daryk su juo kažką, prisimindamas "ready made" strategijas.

Ką pavyks padaryti, atidžiau pasižiūrėsime ir aptarsime vasario 18 ir 21 d.

Gal kas žinote istoriją, kaip filmo negatyvai atsidūrė baloje prie mokyklos?

Šiandiena, benaršydamas forumuose, aptikau visai įdomią interneto svetainę. Kaip tikriausiai supratote iš įrašo pavadinimo, joje galima rasti labai daug (labai) naujausių (tuo pačiu ir senesnių) filmų. O kas svarbiausia - galite juos žiūrėti visiškai nemokamai! Susirandi dominanti filmą, spusteli nuorodą ir vualia - mėgaujiesi filmu. Tiesa, yra būtina spausti duotąją nuorodą naudojantis FireFox naršykle bei taipogi patartina turėti gan spartų interneto ryšį ;)
Manau, ištikro įdomus projektas, tačiau realiai dar neteko juo pasinaudoti, todėl tvirtos nuomonės apie jį susidaręs neturiu. Kiek skaičiau kitų žmonių atsiliepimus, tai kokybė nėra labai jau prasta - žiūrėti įmanoma. O kas svarbiausia, filmų pasirinkimas stulbinantis! Radau visus filmus, kurie tik toptelėjo į galvą, atsidarius paiešką. Tiek 1972, tiek 2008 metų. Tad, jei filmo senai neberodo kine, o kitaip jo gauti nepavyksta, ši svetainė yra puiki išeitis. Išbandykite!

Svetainės adresas - http://www.watch-movies.net/
Naudojimosi instrukcija - http://www.watch-movies.net/help/

Smagaus žiūrėjimo ;)

December Boys - pirmasis filmas, apie kurį papasakosiu jums naujoje kategorijoje. Ne todėl, kad rekomenduoju visiems jį pažiūrėti, ne todėl, kad jis man beprotiškai fantastiškai patiko, ne todėl, kad jis kažkuo įsiminė, tiesiog tai paskutinis matytas filmas, kuris, mano manymu, vertas atsidurti čia.

Filmo veiksmas sukasi aplink keturių našlaičių berniukų gyvenimą. Tiksliau, apie vienintelę ir nepakartojamą, vasarą. (tiesa, nesupratau kodėl jie viens kitam dovanojo 'christmas presents'). Vasarą, kuri pakeitė jų gyvenimus.

Nuo pat mažens gyvenę prieglaudoje su vienuolėmis, berniukai gauna šansą praleisti vasarą įlankoje, visai šalia vandenyno. Taigi, pasinaudoję juo, jie atsiduria geranorių šeimynoje, kurie maloniai sutinka ir įkurdina juos. O jau kitą dieną prasideda nuotykiai. Kiekvienas berniukas - tiek kartu, tiek atskirai - patiria begales išgyvenimų, kurie privers juos pakeisti požiūrį į gyvenimą. O dar labiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kuomet netyčiomis, vienas iš šauniojo ketvertuko, nugirsta, jog šalimai gyvenanti jauna šeimyna žada vieną jų įsivaikinti.. Tačiau dar neapsisprendė kurį. Prasideda pats smagumas. Žinoma, ne visi ir nori būti įvaikinti. 'What's the point of having parents, anyway?'

Taigi, pats žiūrėjau šį filmą, kadangi draugas sakė, jog tikrai verta pažiūrėti. Pažiūrėjau. Na, nesigailiu praleidęs valandą+ savo laisvo laiko, tačiau taipogi negaliu teigti, kad likau labai sužavėtas. Filmas įdomus, tačiau ne toks, kurį žiūrėčiau dar kartą. Todėl manau, pakaks.

Korporacija [lot. corporatio - bendrija] 1. teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai arba luominiai interesai; Šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas, 1985.

Apibrėžimas labai taiklus. Vardan interesų galima viskas. Interesai šiame pasaulyje lemia viską. Viskas yra daroma dėl interesų. Interesai nebūtinai viešinami. Tikrieji interesai nebūna išsakomi. Korporacija (The Corporation) - tai dokumentinis filmas apie dideles įmones, korporacijas, kurios vardan pelno gali padaryti bet ką. Nes pelnas, tai kapitalizmo dievas. Jam meldžiasi visos įmonės. Bet kapitalizmas gali būti ir pasaulio susinaikinimo priežastis, nes žemė gali nesugebėti išlaikyti tokio besočio vartojimo, kurį ir skatina globalusis kapitalizmas (paklausykite Žinių radijo laidos Dvi pusės, tai užves jus ant kelio). Raskite galimybę pažiūrėti šį filmą, kad dar kartą suprastumėte, kas slypi po skambiais žodžiais "social responsibility", "human rights" ir pan.

Susiję:

• Zeitgeist - laiko dvasia