katinai &laquo; WordPress.com Tag Feed http://wordpress.com/tag/katinai/ Feed of posts on WordPress.com tagged "katinai" Sun, 12 Oct 2008 12:51:57 +0000 http://wordpress.com/tags/ en <![CDATA[Tyla kieme]]> http://mildaster.wordpress.com/?p=66 Tue, 15 Jul 2008 09:37:30 +0000 mildaster http://mildaster.lt.wordpress.com/2008/07/15/tyla-kieme/ Tyla ne prieš audrą, nors su šių dienų orais nebūtų nieko stebuklingo. Tiesiog vakar naktį grįžtant namo, kieme apniko keistas jausmas. Nesupratau, dėl ko.

Supratau šįryt, kai išvedžiau į lauką Kuką ir sutikau vyriškį, kuris kasryt ateina pašerti kieme gyvenančių kačių. Vaikščiojo po kiemą ir nerimastingai šaukė katinus.

Apsidairiau. Aplink tyla. Tuščia. Nei vienos nėr. Nei viena netupi ant automobilių, kačiukai nesivarto ir nedūksta gėlynuose, prie dubenėlių, į kuriuos močiutės (na gerai, ir aš kartais) kasryt pripila maisto - irgi nieko.

Buvo gal 10 kačių. 4 suaugusios ir 6 kačiukai. Dar viena laukėsi. Juodai rudos, juodos, rainos. Vienas šviesiai rusvas kačiukas buvo su tamsiai rudomis akimis. Nebijojo nei žmonių, nei šunų - nieko. Neliko. Kažkas turbūt neapsikentė ir iškvietė gaudytojus.

Man tikrai labai dėl to gaila ir negera. Taip, puikiai žinau, kad valkataujantys gyviai nešioja ligas, veisiasi netrukdomi, skursta patys, kelia grėsmes visokias ir t.t.. Bet kai pripranti, kad aplink gulinėja krūvelė jau pažįstamų kačių, kai kas rytą sutinki juokingą pusamžį vyriškį su kostiumu ir portfeliu, iš kurio jis traukia kacams visokiausius skanėstus, o vieną rytą jų neberandi, kažko trūksta. O dar jei pagalvoji, kas tų varguolių katinų laukia... :/

Grįžus apglosčiau saviškius. Turbūt pasisekė jiems. Pašerti, mylimi ir išlepę. Tik kad laisvės negauna.

katinai

]]> <![CDATA[Katinai, kompiuteriai ir nuotykiai su skruzdėlėmis]]> http://ananse.wordpress.com/?p=20 Thu, 03 Apr 2008 18:41:37 +0000 ananse http://ananse.lt.wordpress.com/2008/04/03/katinai-kompiuteriai-ir-nuotykiai-su-skruzdelemis/ Mano katės turi nepaaiškinamą trauką kompiuteriui. 

atvaizd003kopija.jpg
Joms nerūpi Jonas Mekas su savo skruzdėlėtomis knygomis interneto parduotuvėlėje ar politika Delfyje(tiesą sakant, ir man visiškai nerūpi).
Beje, neseniai vieną naktį pabudau kraupaus jausmo apimta. Kažkas ropojo mano veidu. Tikrai maža malonumo: tamsu, šalia guli baisi knygeliūkštė apie Zigmundą Freudą ir jo psichologinės moterų kastracijos hipotezes, ir dar kažkas ropoja per nosį!
Buvau įsitikinusi, kad tai eilinė mano pojūčių apgavystė, tad tris kartus mėginau verstis ant kito šono. Ropojimas įtartinai nesiliovė. Neiškentusi tėškiau iš visų jėgų sau veidan, ir.. kažką priplojau. Vaje, negerai.
Pasirodo, ten ropojo visai padori skruzdėlė. Taip ir likau svarstyti, iš kur ji čia, po velnių... veidu...
Nei šis nei tas, pagalvojau. Kai buvau maža, žaisdama kartą smėlio dėžėje išgirdau balsą. Ausyje. Kažką panašaus į "hrrrmššt hrrrrmšštrrr cakt...". Greit susirinkau visus plastmasinius kibirėlius ir sugriebus už ausies, pilnos garsų, lėkte nulėkiau pas mamą. "Ten kažkas yra", konstatavo mama, ir sugrūdo ausin vatą su kamparo aliejumi. Kažin koksai žvėris ausyje ne tik pradėjo žvengt, bet ir skaudžiai spardytis.
Žana d'Arc ausyje girdėdavo Dievo balsą, G. Grajauskas - Vatikano radiją(va čia), Kukutis kumelę turėjo... O iš manosios ganėtinai apsinešusi išrėpliojo skruzdėlė. Ką darysi, ne visiems apsireiškia:).
Vis dėlto, nusprendžiau, kad katinams piktybiškai patinka užkimšinėti mano vaizduoklio vėdinimo angeles. Reiks, matyt, keisti į plokščiaekranį. Seniai jau laikas - galės jie keliaut ganyt skruzdėlių.
atvaizd018.jpg
]]>