Andrew Miksys fotografuoja Lietuvos čigonus ČIA>

Masaru Goto fotografuoja Buraku žmones. Kas tie Buraku žmonės? Feodalinės Japonijos palikimas? Socialinės mažumos? Kas apskritai yra mažuma? Apie mažumas lietuviškai - ČIA>

 Apie U.Gelgudos parodą "Gyvenimas kartu", sukėlusią skandalą 2006 m. - ČIA> (Apie meno kūrinių cenzūrą - ČIA>)

Nežinau kaip jūs, bet aš visąlaik norėjau nukeliauti į Japoniją. Ne tik todėl, kad po Tekančios saulės šalies saule (gerai skamba?) važinėja ne viena dešimtis pačių įdomiausių japoniškų automobilių modelių ir variantų, kurie mūsų Europos krantų, deja, nepasiekia, bet ir dėl to, kad apsilankymas Japonijoje yra tarsi galimybė pakeliauti laiko mašina kelis ar keliolika metų į ateitį. To priežastis labai paprasta: didžioji dalis technologinių naujovių kurios mus pasiekia, gimsta ne kur kitur, o, būtent – Japonijoje.

Taigi, nieko keisto, kad vieni iš įspūdingiausiu pasaulyje greitkelių ir viadukų yra pastatyti Japonijoje. Keliaaukščiai, persipynę įmantriais vingiais, atrodo lyg jų vieta turėtų būti kokiame nors fantastiniame filme, tačiau jie objektyviai egzistuoja čia ir dabar. Daugiau nuotraukų - tęsinyje.

Šaltinis: flickr

Šį savaitgalį Tokijuje praūžė Žemės Diena 2008 (Earth Day Tokyo). Tai jau septintus metus vykstantis vienas iš didžiausių ekologijai skirtų renginių Japonijoje. Kasmet jis pritraukia virš 100 000 žmonių, o šiemet tikimąsi, jog šis skaičius išaugs iki 120 000.

Tokijo Žemės Dienas geriausia įsivaizduoti kaip po atvirtu dangumi vykstančią mugę. Jos centras – didelio Yoyogi parko pakraštys. Ten esančioje aikštėje buvo įrengtos trys scenos, o aplink jas – ekologiškai nusiteikusių organizacijų palapinės. Iš viso dalyvavo beveik 100 įvairių kompanijų, gamintojų, nevyriausybinių organizacijų, kavinių, restoranų, leidyklų, ekologiškų ūkių ar tiesiog aktyvių žmonių grupelių. Jų įvairovė buvo tikrai didelė: galėjai pamatyti dviratininkų klubą su šūkiu „neskubėk – sėsk ant dviračio ir būk ekologiškesnis“, kompanijas prekiaujančias rankų darbo mediniais suvenyrais ar žaislais, propaguojančias „žalius“ rūbus (pagamintus iš ekologiškos medvilnės, lino ar kanapės pluošto) ar importuojančias „fair-trade“ gaminius. Iš NVO dalyvavo tiek didieji Greenpeace ar World Wide Fund, tiek vietinės aplinkosaugos ar gyvūnų teisių grupelės. Be viso to – daugybė palapinių-kavinių, besistengiančių pamaitinti mases atvykusių žmonių ir parduodančių iš ekologiškų bei kuo labiau vietinių ingredientų pagamintą maistą, dauguma kurio buvo dar ir veganiškas.

Dėmesį atkreipė kelios paprastos, bet originalios idėjos: rūbų mainai, kuriuose galima kažką išmainyti arba nebrangiai nusipirkti patinkantį drabužį. Panaši, tiek kiek kitokia mintis – knygų mainai. Arba vienos ekologiškų sėklų parduotuvėlės palapinė, kurioje kiekvienas galėjo išmokti, kaip tinkamai sėti ar sodinti augalus (prieskoninius ar daržoves) bei juos auginti tiesiog savo namuose - kieme ar ant palangės.

Žemės Dienų organizatoriai stengėsi ir patį renginį padaryti kuo ekologiškesnį.

Pirmiausia, visą elektros energija buvo gaunama iš alternatyvių šaltinių: biokuro, saulės ir vandenilio. Didžioji ir daugiausiai energijos reikalaujanti scena visą elektrą gavo iš biokuru varomo generatoriaus. Specialiai tam buvo rengiama akcija ir iš restoranų renkamas jau netinkamas kepimo aliejus, kuris vėliau panaudotas kaip kuras. Mažesnė ir labiau akustinė scena gavo „vandenilio“ vardą, nes jai gyvybę teikė vandenilinis generatorius. Galiausiai mažiausio ir diskusijoms skirto kampelio garso aparatūrą maitino autobusiukas, kurio visas stogas buvo nuklotas saulės kolektoriais. Nors dienos pasitaikė apniukusios, elektros, berods, užteko.

Antra, buvo rūpinamasi, kad po renginio neliktų kalnų šiukšlių. Kadangi pagrindinis jų šaltinis yra kavinės, dalinančios maistą ar gėrimus vienkartinėse lėkštėse ir puodeliuose, to išvengta įsteigiant keletą daugkartinių indų ir įrankių palapinių. Sistema paprasta: nori maisto – pirmiausia eini pasiimti lėkštės ir šakutės (arba pagaliukų), o tik tada stoji į eilę prie kavinukės. Pavalgęs lėkštę grąžini iš kur paėmęs, kur ją čia pat išplauna ir vėl perduoda naudojimui. Paprasta ir veiksminga.

Trečia, buvo stengiamasi ne tik nešiukšlinti, bet ir sutvarkyti viską aplinkui. Kiekvienas norintis galėjo gauti po maišą ir keliauti į netoliese esantį parką rinkti šiukšlių. Prie akcijos prisijungė ne tik pavieniai entuziastai, bet ir draugų grupelės, bendradarbių komandos ar šeimos. Aktyviausi galėjo gauti renginio marškinėlius, ženkliukų ar kitos atributikos.

Ketvirta, organizatoriai išleido atskirą lankstinuką apie renginio metu parduodamą maistą. Jame buvo surašyta kiekvienos kavinės meniu, o prie kiekvieno patiekalo dar ir tai, kiek kilometrų nukeliavo jo sudėtinės dalys ir kiek į aplinką buvo išmesta CO2 dujų. Taip išalkusieji buvo skatinami rinktis ekologiškesnį maistą. Tuo pačiu buvo keletas vietinių ekologinių ūkių, prekiaujančių savo produkcija.

Ir penkta, dalis palapinių konstrukcijų buvo pagamintos iš bambuko, kuris aptinkamas beveik visoje Japonijoje. Kaip žinia, tai tvirta, lengva, greitai auganti ir daugybę panaudojimo galimybių turinti atsinaujinanti medžiaga.

Visos šios iniciatyvos padarė renginį ne tik kalbantį apie rūpinimąsi aplinka, bet ir aktyviai tai darantį.

Po šio savaitgalio mažesni aplinkosauginiai renginiai persikels ir į kitas vietas bei turėtų tęstis dar visą mėnesį.

Pabaigai, keletas nuotraukų (paspaudę, galite pamatyti jas ir didesnes):

Rūbų "keitykla"

Lankstinukų stalelis. Kiekviena dalvaujanti organizacija gali ant jo padėti krūvelę brošiūrų su savo palapinės numeriu. Taip lengviau surasti norimą informaciją.

Gabalėlis aikštės iš viršaus

Mažoji scena su saulės kolektorių autobusėliu

Vandenilio scena

Bambukinės palapinės

Parko tvarkytojai

Viena iš kavinukių

Veganiškų pyragų skelbimas

Mažoji aktyvistė

2008.02.06 - 2008.02.22
Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4)

Dėl žemės trūkumo šiukšlės Japonijoje visada buvo problema. Šiuo metu Tokijas ir visi 30 milijonų jo gyventojų turi tik vieną sąvartyną, kuris vis pilnėja, nes statistiškai kiekvienas japonas per dieną išmeta apie 1 kilogramą šiukšlių. Tai tikrai nemažai. Tačiau jau ne vieneri metai kai gyventojai privalo savo šiukšles rūšiuoti ir suskirstyti jas į mažiausiai 5 kategorijas: degias (popieriaus pakuotės, virtuvės atliekos, TETRA-PAK gėrimų pakuotės, rūbai, smulkūs mediniai daiktai ir pan.), nedegias (plastikas, folija, keramika, baterijos, elektros lemputės), stiklą, metalą (skardines, stiklainių dangtelius) ir plastikinius butelius (PET). Be to, atskirai reikia išmesti į pundelius surištus laikraščius, žurnalus ar knygas, o norint atsikratyti didelių daiktų, reikia kviesti specialią tarnybą. Visa tai daroma kiekvienuose namuose, o šiukšlės sudedamos į skaidrius maišus, kad matytųsi, kas juose yra ir nebūtų „sukčiaujama“. Mat šiukšliavežiai yra griežti ir pamatę neišrūšiuotas atliekas jų tiesiog nepaima. Įdomi detalė ir tai, kad degios atliekos išvežamos antradieniais (japoniškai ši savaitės diena vadinama „ugnies diena“), o nedegios – trečiadieniais („vandens diena“).

Visas aprašytas šiukšlių rūšiavimas yra labai sveikintinas dalykas, tačiau tolimesnis jų likimas nėra pats ekologiškiausias. Ne veltui šiukšlės Tokijuje skirstomos į degias ir nedegias, nes pirmosios iš tiesų ir yra deginamos. Visoje Japonijoje yra apie 1800 didelių atliekų deginimo krosnių, kuriose 700-900 laipsnių temperatūroje į pelenus paverčiama du trečdaliai visų šalies šiukšlių. Rezultatas – oro užterštumas ir nemažai kenksmingų medžiagų turintys pelenai, kurie laidojami žemėje arba, Tokijo atveju, pakrančių vandenyje. Kadangi pelenuose esanti medžiagų koncentracija yra didelė, didelio jų kiekio buvimas vienoje vietoje kelia nemažai ekologinių problemų. Iš kitos pusės – šios krosnys gamina elektrą ir šilumą. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tai mažai atperka padaromą žalą.

Degios šiukšlės sudeginamos, o kur keliauja nedegios? Pasirodo, jos nėra perdirbamos, o tiesiog susmulkinamos ir keliauja į sąvartyną kartu su jau minėtais pelenais. Gal tai nebūtų didelė problema, jeigu prie nedegių atliekų būtų priskirtos tikrai sunkiai perdirbamos medžiagos, bet Japonijoje į „nedegių“ konteinerį metami labai įvairūs daiktai: nuo plastikinių pakuočių iki baterijų, elektros lempučių ir mažų elektros prietaisų. Plastikas nėra deginamas dėl jo sukeliamos didelės taršos, tačiau kodėl jis nėra perdirbamas, nepavyko sužinoti.

Tad po viso kruopštaus rūšiavimo į tikrą antrinį panaudojimą patenka tik stiklas, metalas, plastikiniai buteliai ir atskirai sudėta makulatūra. Nors gyventojai stengiasi tvarkyti savo šiukšles ir, kaip pasirodė, tikrai mano, jog prisideda prie švaresnės aplinkos išsaugojimo, tačiau atliekos Japonijoje nėra uždarame rate, kai vieną kartą panaudotos jos vėl grįžta pas vartotoją. Milijonai tonų šiukšlių yra palaidojama sąvartynuose, o daiktai vėl iš naujo gaminami panaudojant dažniausiai neatsinaujinančius šaltinius.

Beje, kaip atrodo Tokijo sąvartynas? Jis daug kuo panašus į europietiškus, tačiau įkurtas jūros pakrantėje. Iš žemės pylimų vandenyje yra atskirtos teritorijos, į jas verčiamos šiukšlės ir formuojami nauji sausumos plotai. Dėl tokių veiksmų Tokijo pakrantėse sugautos žuvys turi net iki dešimt kartų didesnius dioksino kiekius nei leistina norma, o mokslininkai yra įvardinę kone 200 kenksmingų medžiagų, kurios iš sąvartynų išsiskiria į aplinką.

Visa tai verčia pagalvoti, ar tikrai kiekvienas gyventojas gali prisidėti prie ekologiškesnės aplinkos vien tik rūšiuodamas? Dažnai atrodo, kad žmonės tuo yra įsitikinę. Universiteto valgykloje galima gauti nemokamas medines valgymo lazdeles, kurias visi pavalgę išmeta. Taip per vienus pietus gali būti sunaudojama iki trečdalio kubinio metro medienos. Pažįstamas taip pat nusipirko šimtą porų vienkartinių lazdelių, kurias naudoja kiekvieno valgymo metu ir vėliau išmeta. Paklausus, kodėl nenaudoja jų kelis kartus arba neįsigyja daugkartinių, atsakė, kad jos pigios, nereikia vargti plaunant, o be to – jos juk perdirbamos. Deja, „perdirbimas“ šioje vietoje reiškia sudeginimą. Prekių gamintojai, atrodo, taip pat mano, kad „perdirbimas“ yra problemos sprendimas. Pakuotės dažnai būna labai lengvai išskirstomos į sudėtines dalis, kad kiekvienas nesunkiai galėtų atskirti plastiką nuo popieriaus. Etiketės ant butelių taip pat nėra tvirtai priklijuotos. Visa tai palengvina rūšiavimą. Tačiau pačių pakuočių kiekis yra labai didelis. Kiekvieną kartą kažką pirkdamas namo gali parsinešti ir daugybę įpakavimų, kurie dažnai nėra būtini. Apie tai internetiniame žurnale „Metropolis“ Craig Briggs yra parašęs: „Tarkime eini į parduotuvę pirkti obento (japoniški pietūs dėžutėje). Jį suvalgęs pamatai, kad turi tokias šiukšles: pirkinių krepšelį, obento dėžutės plastikinį viršų ir apačią, dvi lazdeles, vieną popierinį lazdelių įpakavimą, dantų krapštuką ir jo popierinį įpakavimą, plastiko juosteles, kuriomis atskiriamas maistas dėžutėje, lėkštelę iš folijos, kurioje būna sudėti oshinko (japoniški konservuoti ridikėliai), vieną servėtėlę ir jos plastikinį įpakavimą bei vieną parduotuvės čekį. Ir visa tai atliekos nuo vienų pietų.“

Atliekų problemoms išspręsti Japonijos mokslininkai tikriausiai sugalvos ne vieną būdą. Tačiau nemažai žmonių sako, kad viskas yra kiek paprasčiau – tereikia nustoti tiek daug vartojus. Tame yra tiesos. Jeigu žmonės ir toliau manys, kad rūšiavimas išsprendžia visas atliekų problemas, šiukšlių nemažės tol, kol bus pigių resursų. Vartotojai ir toliau pirks jiems nebūtinus daiktus nesusimąstydami, kokią įtaką jų pagaminimas ir sunaikinimas daro aplinkai, o sąžinė dėl įtakos ekologijai bus nuraminama prie šiukšlių dėžės viską gražiai išrūšiavus. Kaip žinome, tai mažai kuo išsprendžia pagrindinę problemą, nes svarbiausia turėtų būti mažesnis vartojimas iš pat pradžių ir mažesnis atliekų palikimas po savęs. Kai tai bus suprasta, šiukšlių problema turėtų tapti ne tokia grėsminga. Ir tai liečia ne tik Japoniją, bet ir Lietuvą ar kitas pasaulio šalis.

Galiausiai, palikę šiukšles pakalbėkime apie dviračius. Tai trečia su ekologija susijusi detalė, kuri lengvai pastebima tik atvykus į Tokiją, nes čia šių transporto priemonių yra be galo daug. Prie parduotuvių, metro stotelių, bankų, šventyklų, mokyklų, universitetų – visur gali pamatyti stovinčius šimtus dviračių. Su jais važiuoja mokiniai, jaunimas, pensininkai ir švarkuoti verslininkai, patruliuoja policininkai, o mamos ir tėčiai vežiojasi vaikus. Mieste dėl didelio dviračių kiekio net kyla problemų, nes kai dešimtys jų būna pastatomi ant šaligatvių, tai ima trukdyti pėstiesiems. Tuomet netvarkingai paliktas dviratis gali būti policijos nuvežamas į specialią aikštelę, iš kurios jį reikia išsipirkti.

Dviračiai dažnai nėra vienintelė keliavimo priemonė, kurią naudoja japonai. Su juo kartais važiuojama tik apsipirkti arba pasivėžinti parke, bet dažniausiai – nusigauti iki artimiausios metro stotelės. Dėl to prie metro galima pamatyti tik dviračiams skirtas mokamas stovėjimo aikšteles. Taupant vietą jie būna sukeliami net dviem auštais.

Neaišku, kiek žmonių mėgsta dviračius dėl ekologinių priežasčių. Bet tai tikrai nėra vienintelė jų teigiama savybė. Dauguma tikriausiai tai daro ir dėl to, kad dviratis, kaip ir daugelyje didelių miestų, piko metu yra viena greičiausių transporto priemonių. Be to, jie nebrangūs ir atsiperka labai greitai. Visus šiuos pliusus sudėjus į vieną vietą tampa nenuostabu, kodėl dviratį Tokijuje turi kas antras žmogus ir jų populiarumas nemažėja. Reikėtų tik palinkėti tokių permainų didiesiems Lietuvos miestams.

LiDi

Tik nusileidus pasitiko karštis. Dabar rašant yra +32. Naktį nukrenta iki 22-25, bet tai mažai ką pakeičia :) Kai Lietuvoj būna +30, tai sakome, kad pats vasaros įkarštis, o čia jie kalba, kad jau rudenėja ir vasara pasibaigus, nes liepą ir rugpjūtį kartais būna apie +40 ar daugiau. Džiaugiuosi, kad to nepatyriau, bet tikriausiai teks kitais metais. Dabar tik laukiu, kol bent kiek pravės. Negana to, čia gana trumpa diena – saulė teka apie 5.30 ir leidžiasi apie 17.30. 18val. jau beveik tamsu.

Gyvenu nedideliame bendrabutyje. Jis Koenji rajone, kuriame daugybė smulkių ir painių gatvelių su mažom parduotuvėlėm ir paprastais gyvenamaisiais namais. Iki centro ar universiteto nelabai toli, apie pusvalandis kelio. Beveik visi bendrabučio gyventojai yra užieniečiai iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, pradedant Europa, Amerika ir baigiant Australija. Pačioje universiteto “Internation Liberal Studies” programoje mokosi studentai iš 42 šalių. Tad žmonės patys įvairiausi.

Pirmomis dienomis Tokijas gana keistas – didelis, susigrūdęs, judrus, daugybė žmonių, neįprastos parduotuvės... Žmonės, kaip ir kituose dideliuose miestuose, lekia, skuba. Žodžiu, ramybės nėra, miestas gyvas visą parą. Net dauguma maisto parduotuvių dirba be sustojimo.

Gamtos ir žalumos Tokijuje labai mažai. Nors prie namų gali pamatyti medžių ar krūmų, bet didesnių parkų labai nedaug. Aplink bendrabučio Koenji rajona 3-4 kilometrų spinduliu nėra nei mažiausio parko, o ir toliau esantys nėra dideli. Tikriausiai japonams nėra poreikio pagulėti ant žolės :)

Su maistu čia nesudėtinga, galima visko skaniai ir nebrangiai surasti. Einant gatve galima pamatyti nemažai vaisių ir daržovių parduotuvių ar nedidelių prekybos centrų. Didelių parduotuvių gana nedaug. Veganiškų produktų taip pat yra, tik reikia žiūrėti, kad net ir paprasčiausiuose produktuose nebūtų kokių nors jūros “gėrybių”. Užtat tofu žymiai pigesnis nei Lietuvoje, ypač jeigu perki 100 ienų parduotuvės, kurios čia labai dažnos. Ko trūksta, tai tik juodos duonos, nes čia visos panašios į batonus :) Nors kiek pastebėjau, vietoje duonos tiesiog išsiverdama dubenėlis ryžių.

Prieš porą dienų įsigijau dviratį, nes pagalvojau, kad taip smagiau keliauti po miestą, gali daugiau pamatyti, pradėti susigaudyti gatvių raizgalynėje, be to, taip daug pigiau, nei važinėti metro (mėnesinis studentiškas metro bilietas kainuoja beveik tiek pat, kiek visas dviratis). Tiesa, kai lauke +30, minti pedalus nėra smagiausias dalykas, bet žiemą bus pats tas :)

Dviratininkų Tokijuj labai daug, prie metro stotelių, prie parduotuvių ar universiteto gali pamatyti dešimtis ar šimtus dviračių. Net yra specialūs darbuotojai, kurie prižiūri, kad viskas būtų tvarkoj ir visi dviračiai tilptų :) Pirmą dieną dar to nežinojau. Palikau universiteto aikštelėje, ateinu važiuoti, o dviratis dingęs. Pavaikščiojęs pamačiau jį už keliolikos metrų perstatytą į kitą vietą :)

Dviračio pagalba pirmą kartą susidūriau ir su Japonijos policija. Jie mieste patruliuoja su mašinom, motociklais, dviračiais arba sėdi nedidelėse būdelėse (kōban 交番). Aš papuoliau dviratuotiems :) Vieną vakarą jie mane sustabdė ir paprašė dviračio registracijos pažymėjimo (visi dviračiai Tokijuje turi būti registruoti). Kai parodžiau, to neužteko – paprašė ir paso. Jo su savimi neturėjau, tad teko kartu su vienu iš policininkų minti iki bendrabučio ir atnešus pasą parodyti. Atidžiai nagrinėjo vizą, o kai viskas tiko, atsiprašė už sugaištą laiką ir nuvažiavo :) Truputį keista sistema, nes aš jiems rodžiau savo studento pažymėjimą, kuris galioja iki kitų metų, tad akivaizdžiai nebuvau kažkoks nelegalas. Kitą kartą, jeigu vėl reikės važiuoti iki bendrabučio paso, važiuosiu per aplinkui ir iš lėto :)

Tokios tad trumpos pirmos savaitės naujienos :) Kita savaitė gal bus kiek laisvesnė, tai galėsiu daugiau parašyti.

Nuotraukų ir ne tik galite rasti čia: Japonija

LiDi