Kuo daugiau reikia visko nuveikti, tuo labiau norisi veikti ką nors visai nenaudingo. Tada imi ir atrandi kokią veiklą, kuri reikalauja labai daug laiko, o naudos... Taip sesijos metu peržiūri nesuvokiamą kiekį filmų, prieš ataskaitos dedlainą pereini 116 internete rasto žaidimo lygių ir panašiai. Kiekvienas turi savų būdų pamiršti laukiančius darbelius.

Dvylikta klasė buvo tie metai, kada atradau daugybę alternatyvų mokymuisi. Vienas jų - japoniški kryžiažodžiai. Už jų vėl užsikabinau, nes tai vienintėlis būdas išsedėti vienos rūšies paskaitose, kurios savo forma ir turiniu nepaliauja manęs stebinti.

Ko reikės?

- Japoniškų kryžiažodžių žurnalo (gūglė rado kelis internetinius puslapius su jais, bet ten apsimoka nebent atsispausdinus spręsti viską)

- Pieštuko

- Drožtuko (retą kryžiažodį pavyks išspręst nė sykio nepanaudojus šios priemonės)

- Trintuko (žioplų klaidų panaikinimui ir, esant dideliam norui, kryžiažodžio sprendimo padailinimui)

Apie ką aš čia?

Kryžiažodis, ne veltui japoniškas, nes atrodo neįprastai. Tai stačiakampis padalintas į daugybę langelių, o šonuose yra eilutės su skaičiukais. Skaičiukai rodo užtušuotų langelių eilutėje grupes. Pavyzdžiui jei matai 6 5 12, tai eilutėje yra trys užtušuotų langelių grupės. Viena 6 langelių, antra 5 ir trečia - 12. Panašiai, kaip žaidžiant laivus ;)

Esmė - Teisingai užtušuoti visus reikiamus langelius, kad gautųsi paveikslėlis. Specialiai įrašui padirbėjau ir štai, gavau vyriškį:

Piktas kažkoks :)

Dar keli pastebėjimai norintiems tokį išspręsti, bet nesuvokiantiems nuo ko pradėti:

- Aš pradedu susirasdama didžiausią skaičių. Pavyzdžiui 34 langelių ilgumo kryžiažodyje vienoje eilutėje yra skaičius 32. Atidedi 32 langelius nuo eilutės pradžios ir jų pabaigoje pasidedi mažą taškiuką ir tą patį padarai iš kito eilutės galo. Eilutės dalį tarp dviejų taškelių užspalvini ir jau turi 28 užspalvintus langelius, kurie padės spręndžiant toliau

- Būtinai reikia žymėtis tuos langelius, kuriuose tikrai nieko nėra. Aš dedu X. Pavyzdėlyje viską išsprendus tuos x ištryniau vardant to, kad geriau matytus paveikslėlis, bet šiaip čia mano nuomone bereikalingas triūsas :)

- Taip pat kaip langelius, patariu pasižymėti ir jau atrastas bei užspalvotas grupes langelių. T.y. apsibraukti grupės dydį žymintį skaičiuką. Šiandien galvojau pagudrausiu, apsieisiu be to. Cha cha. Kelis sykius trintuku panaikinus klaidas nusprendžiau vis dėl to žymėtis. Sumažina žioplų klaidų tikimybę :)

- Šiame kryžiažodyje matosi, kad visa apatinė eilutė buvo užspalvota. Toks variantas labai palengvina pradžią, nes gali iškarto užspalvoti šiuo atveju vertikalių eilučių paskutines skaičių grupes. t.y. 100% žinai jų pabaigą.

Kiti pastebėjimai ateina su patirtimi ir manau, kad nėra dviejų vienodų būdų spręsti šiuos kryžiažodžius. Kiekvieno technologija skiriasi :) Svarbiausia čia logika, atidumas, kantrybė ir neužsicinkavimas ties vienu sprendimo būdu. Aš tik pastebėjusi, kad imu strigti persiorientuoju į kitą kryžiažodžio dalį, ar keičiu galvojimo būdą. Neturintiems nei kantrybės, nei atidumo, nei logikos tai puikus būdas pamėginti juos išsiugdyti.

O svarbiausia - tai puikiai užmuša laiką ir yra bent kažkiek naudinga galvai :)

Dviratinimosi baisumai

- Tie žmonės. Kurie kuo platesnė gatvė, tuo labiau koncentruojasi ant dviračių tako;

- Kiti žmonės, kurie šiaip lenda, šoka po ratais

- Mašinos Gedo prospekte, kurios dviračių taką naudoja kaip dar vieną važiuojamąją juostą (ar kaip jos vadinasi). Tos kur tiesiog stovi, nebaisios. Bet sukelia nepatogumų ir erzina.

- Lietus, kuris pradeda lyti, kai tik atsisėdu ant savos transporto priemonės. 

- Prigąsdino mane, kad prastą spyną turiu. Bet gi tos geros tokios sunkios! 

- Šiaip ne visur Vilniuj patogu ir drąsu pasistatyti dviratį. Negali žinoti, ką rasi grįžus po kelių valandų..

Smagumai

- Rudenėjanti Neries pakrantė, Antakalnio dalyje ramiai dienas leidžiantys senoliai ir kiti gražumai, kurių troleibusu važiuodama niekaip nepamatyčiau

- Bobutės, ant kurių karts nuo karto užsiraunu, ir kurios dalinasi savo džiaugsmu, kad "va, kokia gera mergaitė - su dviračiu važinėja"

- Jokių kamščių! (Iš skyrus tuos, kuriuos sudaro ne vietoje vaikštantys pėstieji) Jokių stumdymųsi troleibusuose. Va čia pats geriausias dalykas! 

Per mėnesį suvažinėjau dviračiu turbūt daugiau nei per visą gyvenimą :) Tikrai savimi didžiuojuosi.

Hemoglobinas dabar turėtų būti kažkiek atsistatęs, bet.. aną savaitę šiaip kosmose pragyvenau nelabai gilindamasi ką valgau ir ar išvis valgau, o šią... Jau nuo vakar taip rimtai grįžau į normalų gyvenimo ritmą, kad aštuntą ryto išmynus iš namų (po trejeto valandų miego) tik neseniai grįžau.. Pusę dešimtos vakaro. Ir visa savaitė tokia nusimato. Tai nežinau nežinau kaip čia su tuo kraujuku.

Visgi antroje savaitės pusėje pasistengsiu užsukt Žolyno gatvėn. Bent sužiūrės, kaip hemoglobinas gyvena :)

DĖMESYS! Iš smalsumo įlindau kraujo centro svetainėn. Jiems labai trūksta visokio kraujo! Dar nesu mačius, kad trūktų visų grupių kraujo. Ypač bėda Vilniuj, Panevėžy ir Klaipėdoje.

Nestabdykit, visi kas tik galit dabar eit kraujo duot, raskit laisvo laiko šią savaitę. Netaupykit gerumo kalėdoms!

Tai va, draugai ir draugės. Kas norit - junkitės. Pirmadienį Ketvirtadienį eikim pabūt kraujo donorais. Tikslų laiką brūkštelėsiu, kai daugiau nei dvi būsim.

Man jau šeštas kartas bus! jėjė!

----

kam nelabai aišku apie ką tas kraujo davimas - štai paskutiniai įspūdžiai.

-------

UPDATE: Ketvirtadienį 14:00 Klinikų sustojelėje tinkamės!

Turbūt gerus keturis metus net atsisėdus nebuvau ant šitos transporto priemonės, ką jau bekalbėt apie važiavimą. Bet va ta proga, kad su tėveliais sudylinau gimtadienio dovanai du ratus, po to du mėnesius juos rusy pralaikiau ir visą vieną kartą buvau ištraukus pasižmonėti, šiandien pasitaisiau.

Pasiryžau bent rugsėjį, kol dar orai gražūs, į universitetą kas rytą riedėti. Labai nemėgstu troleibusų ir grūsčių juose, tai va. radau išsigelbėjimą. Baisokoka kažkaip per visą miestą trenktis, tai šiandien pasibandžiau. Visai nieko. Stebuklingai įveikiau tuos 10 kilometriukų pirmyn iki univero ir šiek tiek daugiau atgal, ba bandžiau atsirinkt smagesnius patogesnius kelius.

Ne taip baisu po tą Vilnių važiuot, kaip galvojau. Aišku turbūt todėl, kad šaligatviais važiavau :D

Tai va, ryšium su tuo, kad kvailas tvarkaraštis sako, jog paskaitos bus tik tris dienas per savaitę, į rugsėjo pirmąją šiaip ar taip nekeliausiu, tai kitą savaitę dvi kelionės iki mokslų ir atgal atrodo nesmarkiai baisios.Tai jas tikrai įveiksiu.

O jei visą rugsėjį išvengsiu 2 maršruto troleibusų ir į Saulėtekį tik minsiu, tai, brangieji, galėsit man sportsmenės medalį įteikinėt.

Man rašant akcijoje dalyvauja jau 506 lietuvaičių. Ką tu? Ar žinai, kodėl didžiuojiesi Lietuva?

Grįžtu prie esmės. Oh, my! Šiandien dedu didelį pliusą Lietuvos geležinkeliams, Skaitymo metams ir kelionėms traukiniais. Pradedant šiandiena, iki metų pabaigos vyks akcija, kurios metu visi penktadieniais važiuojantys traukiniais ir perkantys bilietus didžiųjų miestų stotyse, kartu su bilietu gaus po knygą dovanų! Kaip miela ir nerealu! Įsivaizduojat - traukinio vagonas pilnas skaitančių žmonių! Galima iš karto užvedinėti diskusijas, pokalbius... Uj, na nerealiai veža mane šita idėja!

- Klausyk, aš jau esu perskaičius Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus", gal galim keistis?

arba

- Ei ei, atsiprašau, kad trukdau, bet atsiversk šešioliktą puslapį - nuostabiai gražiai parašyta!

dar

- nu nesuprantu aš Marcinkevičiaus nors tu ką.

- tai žiūrėk, aš tau galiu tuoj viską papasakoti. Taigi jis vienas nerealiausių lietuvių rašytojų! Pavyzdžiui šitoje knygoje jis rašo apie...

Mes vienu metu buvom pradėję mėgti visokias literatūrines diskusijas ilgų kelionių metu. Aišku, jos dažniausiai baigdavosi Širvio ar Salomėjos Neries deklamavimais, bet juk kaip smagu!

Dar gražiau būtų, jei traukinių stotyje arba traukiniuose būtų vieta, kur galėtume atnešti knygas, kurias norim padovanoti mažų miestelių bibliotekoms, kad vaikai skaitytų ir džiaugtųsi.

Pradžiugino mane šita akcija kaip reikiant. Net ėmiau tikėti, kad šiemet tikrai skaitymo metai.

Ir tikrai yra kuo - manau per du metus penki kartai yra labai optimalus variantas mano augančiam organizmui :) Plius dar gavau smagius melsvus marškinaičius su draugeliais kraujo lašais. Nuoširdžiai didžiuojuos savimi ir apsipatenkinus iki negalėjimo jaučiuosi.

Šiandien buvom šešiese. Čia dar vienas didis pasiekimas, nes kaip per dvi dienas tai labai daug mūsų susirinko. Juolab, kad visa reklama tai buvo įrašai tinklaraščiuose, pasirašymai skaipuose bei keletas nusiųstų laiškų į el. konferencijas. Norint surinkti rimtą kiekį žmonių reikėtų asmeniškai visus kalbint ir tikrai anksčiau nei dvi dienos prieš :)

Buvo dvi pirmakartės - dar vienas džiugesys. Neapmokamų kraujo donorų gretos didėja! A.. tik vardo vienos panelės neprisimenu. Užtat su Giedre prisižvengėm kaip visada. Dar dėkui už kompaniją drumzlių blogo autorei, Paulinskui aka Pažymėjimo veidui ir Mykolui. Drumzlėtame tinklaraštyje jau ir įspūdžius galite pasiskaityti, kiek mačiau.

O aš savais tuo tarpu pasidalinsiu.

Visų pirma buvau neišsimiegojus visiškai, tai šiek tiek nerimavau dėl sveikatos. Registratūros motera šį sykį buvo ko tais suirzusi - gal dėl to, kad jau vakarop apsireiškėme. Už tat toliau visas personalas labai smagus buvo. Kraujo ėmimas iš piršto viena nemaloniausių procedūrų, bet šį sykį taip greit viskas praėjo, kad beveik nepajutau visko. Kol su Giedre laukėm eilės pas gydytoją, kita bėgdama pro šalį ir išgirdus nuogąstavimus dėl mažo hemoglobino kiekio, patarė valgyti džiovintus vaisius ir raugintus kopūstus ar agurkus.

Hemoglobinas manasis vis dar minimalus - per tris mėnesius nepasikeitę 125 tik nepamenu ko. Net neišeina džiaugtis, kad bent jau nebekrenta. Tik gerai, kad tokius dalykus pasitikrini ne poliklinikoje kokioje, kur gydytojos stengiasi prirašyti rėmėjų vitaminų (reikia tau jų ar nereikia), o kraujo centre, kur gauni nerealiai smagių patarimų. Pavyzdžiui, gydytoja patarė valgyti dilgeles.

Turbūt viena iš priežasčių, kodėl visada mielai einu duoti kraujo, yra tas šiltas personalas su kuriuo visada prisiplepi. Pasipasakoja jos ir kaip sekas, ir apie vyrus savo, ir apie vaikus... Tik šiandien televizorius neįdomų serialą rodė - Komisarą Reksą. Patys aišku kalti, kad tokiu laiku atėjome :) O! Dar labai juokiausi, kad kai paprašiau duoti kamuoliuką pamaigymui (tada kraujas bent man lengviau pumpuojasi), davė tokį mielą lašelį su šypsenėle. Jėga visiška.

Keista, bet pirmą sykį, pradėjus pumpuoti kraują šiek tiek nutirpo ranka ir širdelė pradėjo rimčiau makaluotis. Dar dabar taip keistai jaučiuosi ir nesuprantu - ar čia tas natūralus jausmas, kai trūksta miego, ar vis dar šiek tiek apsvaigus esu nuo kraujo netekimo.

Ir paskutinis smagumas. Labai juokinga, kai visi negali lankstyti vienos rankos ir bando apsirengti, rašyti, fotografuoti ar šiaip atlikti kokį veiksmą reikalaujantį sulenktos rankos. Bei dar sykį pasitvirtino sakymas, kad kuo daugiau, tuo smagiau. Tik laiko daugiau gal šiek tiek sugaišti, bet minusai neprilygsta pliusams.

Aš sveika. Mano kraujas išgelbės gyvybę!

P. S.: Įspūdžius iš paskutinio ėjimo duoti kraują galima pasiskaityti čia.

Renkamės šį trečiadienį, 16:10 prie klinikų stotelės. Būtų smagu, kad einantys praneštų - žinotume ko laukti.

Truputis info norintiems tapti kraujo donorais:

- einant duoti kraujo, reikia turėti asmens dokumentą

- būtų gerai, jei prieš duodami kraujo nebūtumėt vartoję alkoholio ar rūkę

- patartina ateiti išsimiegojus bei užkandus. Prieš duodant kraujo vartoti daug skysčių.

- kas jau esat davę kraujo, pasitikrinkite, ar jau praėjo trys mėnesiai - sveikatą verta patausot.

Labai smagu eiti su kompanija, nes pačių nemaloniausių procedūrų beplepėdamas nepastebi :)

Daugiau info yra Kraujo centro puslapyje.

Apie paskutinį kraujo davimą galima pasiskaityti čia.

P.S.: Kraujo centrui dabar labai trūksta kraujo! Tad nestabdykite ;)

O šiandien bebėgdama universiteto koridoriumi į anglų atsiskaitymą sugaušau penkias minutes ir pagaliau pasirašiau sutikimą organų donorystei. Senai tai planavau, bet gąsdino pasakojimai apie ilgas procedūras. Kad iš kraujo centro atvažiuoja kompanija imti kraujuką studentų, esu girdėjus, bet pirmą sykį susidūriau su organų donorystės propagavimu. Nustebau, kad ne aš viena buvau tokia, kurios įtikinėt nereikėjo - kol bendravomės su savanorėmis, keli žmonės tiesiog paprašė sutikimo formos ir iš karto užpildė viską bei pridavė.

Kodėl aš pasirašiau

Gal vieną dieną man pačiai arba mano artimiesiems prireiks tokio pačio donoro organo.

Manau kad donorystė tiek kraujo, tiek organų kuria visuomenę, kurioje žmonėms rūpi gyvenantys šalia jų.

Man po mirties tų organų nebereikės. Bet gal bus žmonių, kuriems jie išgelbės gyvybę.Tad kodėl gi ne? Man bus smagiau lakstyti po pievas kažkur ne žemėje, žinant, kad gyvenimą pabaigiau geru darbu.

Būtų galima čia iki nuvirtimo galvoti vis naujų ir naujų "nes". Pagrindinės priežastys yra dvi: noriu ir neesu išgirtus nei vieno mane įtikinančio argumento prieš.

Davė čia visokių lankstinukų, bet ką žinau - ten kažkaip labai šleikščia propaganda man kvepia. Tiesiog net nesinori skaityto kaip viskas saldu ir "jūs tik pasirašykite". Tad neperpasakosiu, kokie argumentai už yra duodami juose. Įdomu - pasiskaitykite Nacionalinio transplantacijos biuro svetainėje.

Nežinau, kiek iš tų lankstinukų naudos. Norint populiarinti tokius dalykus reikia tiesiog kalbėti, kalbėti ir dar kartą kalbėti apie tai. Tad skolinuosi donorystės motto: "Aš pasirašau. O Tu?" :)

Kovo 29 dieną visame pasaulyje vyks akcija Žemės Valanda. 20:00 vietos laiku visi kviečiami išjungti elektrą valandai.

Pernai tokia akcija vyko Sidnėjuje ir sulaukė gan didelio susidomėjimo ir sėkmės. Man, kaip šiaip idėjiniam žmogui čia gražiausia ir smagiausia akcijos pagrindinė mintis - nors atrodo, vienas žmogus negali nieko pakeisti, kai tokių žmonių atsiranda daug, įvyksta ir pokyčiai.

Aš prisidėsiu prie šios akcijos, nes manau, kad ir pati ne visada protingai naudoju elektrą. Tėtis nuo mažumės visus išmuštravo, kad nepalikinėtume degančių šviesų, kai jų nereikia - ne namuose būdama pagaunu save automatiškai užgesinėjant visas nereikalingas šviesas :) Užtat atsigriebiu neišjungdama kompiuterio, kai išbėgu porai valandų miestan. Tokios akcijos kaip "Žemės Valanda" geros tuo, kad priverčia susimąstyti apie savo elgesį ir kartais net padaryti išvadas. Nesvarbu, kad po savaitės imsi elgtis vėl kaip seniau - svarbu, kad po truputį formuojamas kažkoks suvokimas apie tai, kokios yra negudraus elektros vartojimo pasėkmės mūsų mielai Žemei.

Labai man sunkiai ir kažkaip net nepatraukliai atrodo tie visi skaičiavimai, kad va per valandą tu sueikvoji tiek ir tiek elektros, o automatiškai į atmosferą patenka tiek ir tiek CO2, tad dabar liūdėkie, o Žmogau, esi labai nedoras ir Žemė verkia. Man tada jau geriau šiek tiek daugiau tos elektros sunaudoti, bet nuvažiavus į mišką kuprinėn susimest pakeliui rastas šiukšles ar medį kokį pagaliau prisiruošt ir pasodinti. Bet kadangi esu suvalkiečio anūkė, tai dar yra mąstyme išlikę šiokių tokių suvalkizmų. Gi žymiai smagiau ne CO2 skaičiuoti, o lietuviškus pinigėlius :) Jei taupiau naudotume elektrą.. Kokie turtingi būtume! Ir ne tik piniginėmis storesnėmis džiaugtumėmės, bet gal ir gražesne Žeme.

Rašau aš čia apie tą elektros taupymą, o pati, kaip gamtos draugė didžiausia, visą naktį šviesas kambarį susijungus naktinėju. Ne, kad dieną prie šviesos darbus darytis :)

Jei norit daugiau pasiskaityti apie kovo 29tą dieną, tai visa info (angliškai) čia.

Pavyzdžiui, vis negerai parašau žodį "nesu". Tai gerai, kad šotas mano įprotis buvo pastebėtas. Dar sykį dėkui;)

Tad skelbiu gerų darbų akciją. Jei kada beskaitydami mano pamąstymus prisimerksite nuo klaidos baisumo, prašau - sakykit! Galima komentaru, galima laišku - dzore[eta]rapland.lt

O aš dar turiu mintį saviedukacijos programai, tai manau iš to karts nuo karto gims įrašas apie dažniausiai kartojamas klaidas ir padės ne tik man, bet ir kam nors kitam užkaišiot spragas :)

M. Ir dėl įdomumo, į žaidimą įtraukiu kalbos kultūrą. Mūsų mokytoja labai nemėgo jos ir dažnai iškeisdavo į papildomą literatūrą. Tad spėju, kad ir čia

Kažin, išeis kas nors doro iš šito plano?

Bet labai puiku. Būna, visą dieną prasimokai (t.y. praįsivaizduoji, kad mokaisi) ir pasibaigus dienai nieko gero apie ją negali pasakyti. O dabar - jėjė, labai smagu, gal net rimtai pasimokyt išeis :)

Bičiulis ir šiandienis kompanionas jau aprašė savo įspūdžius apie kraujo davimą, dabar eilė man.

Taip, taip - duodamas nemokamai kraują jautiesi labai maloniai (lyg ką gero darytum;) ir gauni dovanų neprastų. Bet smagių smagiausia -nereikia laukti eilėse. Šiandien ir šiaip mažai kraujo centre žmonių buvo, o mokamų donorų dar mažiau, bet vistiek buvo smagu (gal čia nelabai gražu džiaugtis tokiais dalykais, bet..), kad va, sėdi ir laukia mokamas donoras. Labiau šitas smagumas pasijaučia kai būna daug, daug žmonių.

Man, priešingai nei kompanionui, pasitaikė labai smagi tetulytė daktarytė. ir apie sesiją pašnekėjom, ir apie orą ir vai, apie daug ką pašnekėjom. Mano hemoglobino kiekis vėl per arti normos minimumo (myliu donorystę ir už tai, kad priedo kraują visą išnagrinėja tavo - nereikia poliklinikose lankytis. ir nedramatizuoja). Tai prisiversiu gal pagaliau vitaminus normaliai vartot ir viską ten. Šiaip, kai tik apsilankau kraujo centre vis labiau įsitikinu, kad ta sveikatos apžiūra - formalumas. Kai kraujo taip trūksta, nelabai svarbu, geras tas donoro spaudimas ar ne. O donoro anketos turbūt iš vis neskaito. bet pildyt vistiek smagu ją.

Dar man patinka mėlyni "antbačiai". nežinau kaip vadinas iš tiesų, bet tokie maišyčiai su gumom, kuriuos užsidedi ant batų.

Grįžinėdama namo supratau, kad tik prieš duodama kraujo ir po geriu pakelinę arbatą (šiaip netinka man tokia) ir dar - su cukrum. Jo irgi šiaip arbatose nemėgstu rast.

Tai arbata su sausainiais man irgi patinka. O dar patinka, kad visada užtaikau, kai televizorius rodo multikus. Šian žiūrėjom apie ančiukus iš Donaldo komiksų ir simpsonus. Ir patinka, kai leidžia išsirinkti dovanas ir... ir.. Man tos kėdės raudonos, kur atsisėdi jau pačiai procedūrai irgi labai patinka. taip patinka, kad net nepastebiu, kaip įduria. Tik lūpą prikandau šiandien, nes suskaudo truputį, bet nieko.

Ai, ai. ir dar patinka (čia tik truputį reklama, iš tiesų man rimtai viskas taip patinka :) visos gydytojos, ar kaip jos vadinas. Jos pripasakoja tiek viskooo... o kai dar stovi ir šalia tavęs kalba apie savo darbus - vauu. Pavyzdžiui dabar jų aparatas barkodus spausdinantis sugedo, tai turi viską rankiniu būdu sutikrint, kad nesidubliuotų.

Ir kaip tik,klausydamasi jų plepėjimo prisiminiau vienos jų kolegės patarimą, gautą prieš metus. Čia, dabar visos mergaitės, panelės, moteros, merginos, klausykite - kiekvieną potencialų kandidatą į vyrasus, reikia vest duot kraujo. Nes ištiria, ar tvarkingas kraujukas :)

Manoji savijauta šį sykį po tų 400ml su biškiu netekimo labai gera buvo. Na, grįžus namo labai numigt norėjosi, bet manau, oras ir neišsimiegojimas čia kaltas. Dėl visa ko, begįžinėdama suvartojau hematogeną.

Tad kokius (kaip minimum) ketvertą mėnesiukų pauzė dabar ir tada laukia penktas kartas. Išsiklausinėjau, kad gausiu marškinėlius. Tai jau vai, kaip noriu.

Eikit duot kraujo ir jūs. Jei baisoka, draugų pasiorganizuokite. Bet eikit - visokeriopai verta :)

Jau tris kartus turiu sąskaitoj, tai galvoju, pats tas laikas ketvirtam. Taigi, Kitą savaitę skelbiu kraujo donorystės savaite :)

Sistema - jau prieš pusmetuką išbandyta ir visai veiksminga. Tereikia skaipuos, bloguos ir visur kitur užsidėti bent jau nuorodą į www.kraujodonoryste.lt. Galvoju, kad čia yra iš tų "gerųjų spamų", kuris niekam nekenkia. kaip tik, kai pamatai, kad dalis tavo skaipo kontaktų palaiko ir skatina donorystę, tai ir pats susimąstai, prismini, kad jau reikėtų nueiti ir taip toliau ir panašiai.

Taigi, NAUJA MADA, NAUJA MADA! Labai smagu gi būti geriems ne tik per Kalėdas :)