Žaidimas paprastas. Ji pasako man. Aš tai pakartoju. Tu atsakai. Ir viskas prasideda. Tuomet mes apsidairome. Aplink penktadienis. Nors kalendorius įkyriai cituoja antradienį. Tą antradienį! Kurio mes neatsimename. Ir kuris neatsimena mūsų. Visų mūsų. Tu patikslini. Mano žodžius. Aš juos jau užmiršau. Dabar aš valgau. Tai ištariu garsiai. Ir pusryčiai baigiasi. Rytas. Jis taip pat eina į pabaigą. Taip. Tą pačią pabaigą. Tu išrėki du žodžius. Absento fėjos. Mūsų žvilgsniai prasilenkia. Menamoje jų sankirtoje verda smegenų žievelės. Mes jų nematome. Ir tu užuodi tylą. Kažkas paklausia. Lūpomis. Arba jų raudoniu nuspalvintas klausimas tampa klaustuku. Klaustuko paklausiu apie kažką nesvarbaus. Jis įsižeidžia. Šiandien. Dabar. Kai mes įžengiame į absento fėjas. Filmas prasideda. Kameros vaidmenį atlieka rožiniai drambliai. Jų švelnus kailiukas. Tu pastebi. Aš pritariu. Bet negaliu dairytis. Mane seka. Kas? Tai kažkas tavo viduje. Mano atsakymas paralyžiuoja pokalbį. Pokalbis atidėtas. Tenka keisti temą. Apsikeičiame temomis. Jaučiuosi lengvai. Tik tavo žodžiai ilgėja. Jie tampa ilgomis salomis. Be gyventojų. Be mūsų. Be kažko svarbiai paprasto. Tu svarbėji. Mano akių tankyje. Ugnis išlaisvina alkoholio poveikį. Kaip gera kvėpuoti beorėje erdvėje. Kur tu? Šalia savęs matau kitą save. Gerai. Kas gerai? Paklausia kitas aš. Kas gerai? Paklausiau aš. Kada? Neprisimenu. Prisimenu tik atsakymą. Jį nufilmavo rožiniai drambliai. Arba jų kalbančios šeimos. Jie kalba. Mes žiūrime. Į vienas kitą. Kitu kampu. Arba išvis be jo. Tu paklausi apie meilę. Mano lūpos išduoda paslaptį. Vaizdas ima kartotis. Naktis? Naktis ir absento fėjos. Naktis? Klaustukas vėl atkakliai braunasi į smegenis. Aš susinervinu. Ir imu kramsnoti niekuo dėtą delfiną. Jis mėgsta būti valgomas. Pats vakar prisipažino. Mes susipažinome. Vakar. Žinot, kaip būna. Taip. Atsakymas priimtas. Jis jau mano kišenėje. Visuomet jį pasiimu. Kad ir kas atsakytų. Ar paklaustų. Aš bandau prisiminti. Naktis? Apsidairau. Mintyse dūsta delfinai. Mintyse gyvena blogis. Ne! Kažkas bando prisiminti kažką gera. Gėris gimsta išsigimusių dramblių šeimose. Juos vadina rožiniais drambliais. Nes jie filmuoja dūstančius delfinus. Mano mintyse. Ilgos salos tampa dar ilgesnės. Dar ilgesnės. Tu juokiesi. Iš pavasario? Ne? Tai iš ko? Klausdamas prisidegu svajonę ir užsidaręs joje sprogstu. Milijoną kartų. Sprogstu. Milijoną kartų. Smegenys nori dar. Bet kūnas ilsisi ant sienų. Čia kraujas? Ne. Tik atskilusios kūno dalys. Jos ilsisi. Naktis?