DKNY 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius liepos 2-ai (vyrams): Šiandien jūs - Mados Fantomas. Mados Diktatorius ir Mados Vergas. Išlaisvinkite savyje baltos, juodos, raudonos ir violetinės spalvos blyksnius klasikinių siluetų nuodėmėse ir jūs - žmogus iš ateities.

Versace 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Jil Sander 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius liepos 1-ai (vyrams): 2+2=4. Tai - logika. Šios dienos logika yra paprastesnė: 2+2=X. Kas yra "X"? "X" - tai šios dienos paslaptis. Būkite paslaptingi nederindami drabužių spalvų, formų ar nuotaikos, nederinkite nieko, nes tai šiandienos mados kodas. Jums tai patiks. Stilistas garantuoja. 

Ralph Lauren 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Marni 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius birželio 30-ai (vyrams): Elegancija. Elegancija yra šios dienos moto. Elegancija atostogose, Elegancija darbe, Elegancija namuose, Elegancija valgant, Elegncija miegant, Elegancija nieko neveikiant, Elegancija skaitant laikraščius, Elegancija. Elkitės su ja švelniai, rūpestingai ir aistringai, ji juk - moteris. Stilistas garantuoja.

Michael Kors 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Balenciaga 2008 vasara + Dizainerio štrichai

Giambattista Valli 2008 vasara + Stilisto štrichai

Mados tendencijos, mada ir stilius birželio 29-ai (vyrams): Aštriai kvepiančios vasaros spalvos šiandien turi būti dar.. dar ryškesnės, dar seksualesnės, dar labiau pabrėžti jūsų siekį puikiai praleisti tingaus laiko akimirkas, kurios iš lėto glamonėja atostogaujantį ego. Visuomet tavo, visuomet Stilistas.

Burberry Prorsum 2008 vasara + Stilisto štrichai

Maison Martin Margiela 2008 vasara + mano štrichai

Balmain 2008 vasara + mano štrichai

Alexander McQueen 2008 vasara + mano štrichai

Comme des Garcons 2008 vasara + mano štrichai

Tarybiniais laikais pasakos mane palaikė, nes kitos galimybės tikėti į kažką nebuvo. Dažnai įsivaizdavau save riteriu, gelbstinčiu princesę ant stiklo kalno ar nugalinčiu devyngalvį slibiną. Stebino troliai skandinavų pasakose, įdomios lietuviškos - apie gudrų valstietį, kiekvieną kartą paliekantį velniukštį kvailio vietoje, na, žinoma, rusų Ilja Muromec, įveikiantis visus priešus, panašus į graikų Heraklį, kuris nuėjo toliau, tapo dievu Olimpe, o kaip galima pamiršti Tūkstantį ir vieną naktį ir Alibabą su keturiasdešimčia plėšiku ir daug daug kitų. Tikrai nemanau, kad mano vaikai turėtų praeiti šiam žmonijos lobynui pro šalį. Tėvų namuose, apdulkėjusioje lentynoje radau ir šį pasakų rinkinį, paėmiau, kad paskaityti sūnui.

Visokios knygos mane domino, perskaičiau visas mokyklos bibliotekoje esančias knygas dar nesulaukęs dvylikos. O ir namuose įdomių knygų netrūko. Klasiką "Iliada" ir "Odisėja" sukramčiau su dideliu malonumu gal penktoje klasėje. Vėliau perėjau prie paprastesnių, tokių kaip Kuperio "Paskutinis mohikanas" ar Diumos "Po dvidešimties metų". Nebelikus net ir kaimynų namuose ką skaityti, ieškojau pasakų, mečiau jas skaityti gal septyniolikos. Nors ir tada nustebinau bibliotekininkę, kai paprašiau technikumo bibliotekoje knygos apie Tomą Sojerį ir Hekiberį Finą. Galima sakyti, kad ir iki šiol jos mane lydi. Esu joms dėkingas už viltį ir tikėjimą gėriu.

Vakar, perskaičius pasaką, jau buvo vėlu, bet sūnui ėmus klausinėti, mes kalbėjomės. Jam buvo įdomu, ar toks daiktas, kaip drabužis, padarantis žmogų nematomu, iš tikrųjų egzistuoja. "Ne, neegzistuoja, bet nebūtų žmonės svajoję, jei iš tikrųjų kažko panašaus nebūtų buvę įmanoma patirti", - atsakiau į jo klausimą. "Pavyzdžiui, juk visos mirusių žmonių dvasios yra nematomos, mes jų negalime pamatyti, kai žmogus miršta, jis tarsi apsivelka nematomu drabužiu. Yra žmonių, kurie net gyvi būdami gali keliauti savo dvasioje, kai jų kūnas miega, dvasia keliauja, tačiau po kiek laiko vėl grįžta į savo kūną. Taip gali padaryti tik nedaugelis. Bet visi mato sapnus, sapnuose yra ir tikrų dalykų, mes sapnuodami galime susitikti su žmonėmis, kurie jau yra mirę." Sūnus aiškiai susidomėjo: "Tai sapnai yra tikri?" "Jų būna ir tikrų ir netikrų, reikia mokėti atskirti", - mane sūnus užklupo nepasiruošusį šiai temai. Sūnaus akys švietė ryškiai, jis ėmė entuziastingai pasakoti: "O aš mačiau Jėzų." Labai nustebau, bet pasistengiau neišsiduoti: "TIkrai, o kaip tai buvo?" "Jis sėdėjo prieš mane baltais rūbais, sulenkęs kojas po savimi ir žiūrėjo į mane".  Aš prisiminiau, buvo ir man vienas patyrimas su Jėzumi, man labai brangus, papasakojau jį sūnui. Sūnus paprastai paklausė: "Tu matei Jėzų sapne vieną kartą?" "Na taip, tik vieną" - atsakiau suglumęs. Sūnus tęsė: "O Jėzus pas mane apsilankydavo beveik kas naktį, jis sėdėdavo ir žiūrėdavo į mane. Jei tik aš nebenorėdavau, užmerkdavau stipriai akis ir jis išnykdavo. Aš galėdavau jį matyti, o stipriai suspaudęs akis jo nebeišvysdavau".

Vėliau, vaikams sumigus, žmona ir aš, pasikalbėjome. Iš tikrųjų mūsų vaikai daug kartų geresni už mus. O laikas, kai dvasinės juslės atsivers, jau ne už kalnų, aš tuo tikiu. Viskas baigsis gerai, lygiai taip kaip baigiasi ir kiekviena pasaka. Ir žmonės sudarys taiką su DIevu, vienas su kitu, o svarbiausia su pačiu savimi.

Jis ilsėjosi pliaže, maudėsi vandenyne, vienu žodžiu, gerai leido laiką. Netikėtai jis pastebėjo milžinišką plaukmenį, išnirusį iš vandens, kuris smarkai artėjo link jo. Staiga pelekas sustojo ir iš vandens išniro milžiniškas baltasis ryklys, tiesiai prieš ateistą, pasiruošęs jį praryti.

Tuo metu ateistas sušuko: "O Dieve, išgelbėk mane!" ir, o stebukle, laikas sustojo, debesys prasiskyrė ir iš dangaus pasigirdo griaustinio balsas, kuris tarė: "Tu netiki manimi, tačiau nori, kad aš tave išgelbėčiau?" Ateistas atsakė: "Ar negalėtum tu paliudyti rykliui, o ne man. Tai galėtų padėti šioje situacijoje."

Dievas patylėjo, debesys uždengė dangų, dangiška šviesa užgeso, ir, visiškai netikėtai, ateistas vėl liko akis į akį su milžinišku rykliu. Ir tada ryklys kukliai sučiaupė nasrus, nuplaukė trupučiuka atgal, ir, sudėjęs pelekus, pasimeldė: "Dangiškasis Tėve, ačiū, kad paruošei šį maistą man, tepadeda jis man būti sveikam. Amen!"

Я слышал анекдот про атеиста. Он отдыхал на пляже, купался в океане, словом,
хорошо проводил время. Внезапно он увидел громадный плавник, стремительно
приближающийся к нему. Вдруг плавник остановился, и из воды появилась
гигантская белая акула, прямо перед атеистом, готовая проглотить его.
В этот момент атеист сказал “Боже, спаси меня!” и, о чудо, время остановилось,
облака расступились, и прямо с небес раздался громовой голос, который сказал:
“Ты не веришь в меня, но хочешь, чтобы я спас тебя?” И атеист сказал: “Не мог бы
ты засвидетельствовать акулу, а не меня. Это могло бы помочь в данной ситуации”.
Бог промолчал, облака сомкнулись, небесный свет угас, и внезапно атеист снова
остался лицом к лицу с акулой. И тогда акула кротко сомкнула пасть, отплыла
немного, и сложив плавники, помолилась: “Небесный Отец, спасибо, что Ты
приготовил эту пищу для меня, пусть она поможет мне быть здоровой. Во имя мое ...
АДЖУ!”

I heard a story about an Atheist. He was swimming and enjoying his time in the beach, in the ocean, swimming around. All of a sudden he saw a tremendous fin coming towards him with rapid speed. It suddenly stopped and right before him a huge great wide shark came out of the water, ready to swallow the atheist .

Now at that very moment the atheist said, "Oh my God, Save me!" and like a miracle the time stopped, the clouds parted, and right from heaven there was a booming voice that said, "You don't believe in me and want me to save you?" And the atheist said, "Could you witness to the shark instead of me? That maybe helps in this situation."(Laughter)

And God answered with silence and the clouds closed, the light went back up into heaven and all of the sudden the atheist was facing the shark again. As time resumed the shark gently closed his mouth, retreated and gathered it's fins together and prayed, "Heavenly Father, thank You for preparing this meal for me and may I become healthy. In my name ..AJU!!"(Laughter)

Iš pandos supratau, kad tikrai nėra svarbu jėga, daug svarbiau kokia tavo širdis, apie ką tu svajoji, ko trokšti. Jei tavo svajos sutampa su Visatos, meilės dėsniais - jos išsipildys, nesvarbu kokiomis neįgyvendinomomis jos atrodys. Ypač, jei tavo ir Dievo svajonė tampa viena... Tas blogas tigras primena Kainą iš Biblijos, kuris pavydėjo ir troško būti aukščiau, gauti daugiau, negu jam lemta likimo, Dievo. Jis gal net ir būtų tapęs tuo Drakono kariu, tačiau kliūtis buvo jo paties puikybė. Jis išoriškai geriausias kandidatas, tačiau Dievas mato širdį, ir tik ja remdamasis renkasi ar skiria. Prisiminiau kitą istoriją, apie Dovydą, kaip jį išsirinko pranašas. O Saulius taip pavydėjo Dovydui ir troško tos Dievo malonės, nors jam reikėjo tik nusilenkti Dievo meilei ir priimti ją per Dovydą.

Jei tik žmogus gavęs tam tikrą sostą ar poziciją ima laikyti, kad tai jo nuopelnas, nes tai skirta JO norams tenkinti, šalia laukia puikybė, kuri sugriauš jo gyvenimą iš pašaknų. Viskas visų pirma priklauso Dievui, o po to jau mums. Net laikrodis ant rankos. Jei matau, kad kitam Dievo vaikui to labiau reikia, atiduok, tai juk ne tavo...

Savo laiku Jokūbas susitaikė su Ezavu, vyresnėliu, nes viską jam paaukojo. Jėzus laimėjo visą žmoniją, nes viską atidavė jai. Gaila, kad panda to nežinojo, nes būtų atidavęs tą Drakono suvyniotą knygelę, o ne kovojęs su juo. Atiduok viską ką turi, bet apgink savo gyvybę, ir gal būtų laimėjęs tigro širdį... Tik meile ir auka galima palenkti priešą, ne ginklu ar jėga, juo labiau ne neapykanta.

Ir "Egipto prince" Mozė turėjo savo vyresnį brolį, kurį mylėjo. Gaila, kad nesusivienijo su juo. Dievo plane izraelitai neturėjo palikti Egipto, Mozė turėjo tapti faraonu, ir jau tais laikais būtų atėjęs Mesijas. Deja, Mozė buvo karšto būdo, ir teko imtis plano B.

Taip ir mes, jei tik sukaupėme ką duoti, jaučiame davimo džiaugsmą ir tai daro mus laimingus. Tik nereikalauk sau garbės, duok ir pamiršk, kad davei, antraip nebegalėsi daugiau duoti, nes jausi savo egoizmą, tas trukdo, nes dingsta tikrasis džiaugsmas. Panda man patiko, jis visiems stengėsi duoti, gyveno dėl kitų.

Gaila, kad vis nėra to brolių susivienijimo. Jam įvykus ateis Tėvai, Tikri Tėvai.

Atsakymas į "Respublikos" straipsnius

"Respublika" - "Gyvenimas" 18-19 psl., 2003 m. balandžio 10 d.

"Munistų tėvai ketina imtis "liaudiškų priemonių"

autoriai Jūratė Kiliulienė ir Mindaugas Peleckis

"Respublika" - 5 psl., 2003 m. lapkričio 13 d.

"Teisėsauga domisi vilniečių šeimos tragedija"

Mindaugas Peleckis

"Respublika" - "Gyvenimas" 18-19 psl., 2004 m. vasario 6 d.

"Munistams - saugumo ir Teisingumo ministerijos palaiminimas"

Mindaugas Peleckis

"Respublikos" žurnalistui Mindaugui Peleckiui norėtume priminti, kad (pgl. Konstitucijos 25 str.) "laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija".

Kalbėdamas apie jaunus žmones, priklausančius religinei mažumai Lietuvoje, "Respublikos" žurnalistas naudoja tokius išsireiškimus kaip "sekta", "juodoji skylė, praryjanti jaunus žmones, išplėšianti juos iš šeimos, visuomenės ir paverčianti bevaliu sektos mechanizmo sraigteliu", "munistų sekta - viena destruktyviausių pasaulio religinių organizacijų".

Tačiau kalbėdamas taip žurnalistas nepateikia jokių įrodymų, atvirkščiai, puola Teisingumo ministeriją ir Saugumo departamentą (VSD), kadangi jie "jokių pažeidimų", kad patvirtinti žurnalisto teiginius, nerado.

Dažnas kaltinimas, kad "munistai veikia slapta, prisidengę įvairių organizacijų pavadinimais" neatitinka tikrovės.

Mes esame Lietuvos piliečiai, kurie turime teisę dalyvauti visuomeniniame šalies gyvenime laisvi ir netrukdomi.

Būdami tikintys į vieną Dievą, kreipiamės į visuomenę prašydami supratimo. Juk niekas nekaltina katalikų bažnyčios ir nesako, kad ji veikia ateitininkų, skautų ar kitų visuomeninių organizacijų kauke prisidengdama.

Kiekviena įkurta organizacija turi būti vertinama atskirai,- ar jos įstatai ir veikla neprasilenkia su įstatymu. Mes turime teisę įkurti organizaciją specifinėms visuomenės sluoksnių reikmėms tenkinti ir Susivienijimo judėjimo narių, kaip ir katalikų, veikla netilptų į vienos organizacijos rėmus.

Visi trys minėti "Respublikos" straipsniai paremti pono Vlado Čiupailos tvirtinimais. Tačiau vertėtų išgirsti ne tik tėvo, bet ir jo dukters Ritos Čiupailaitės nuomonę.

Iš tikrųjų sprendžiant tėvo ir dukros santykius nueita per toli, į tai įtraukta Teisingumo ministerija, VSD, žiniasklaida, visuomenė ir viskuo apkaltintas Susivienijimo judėjimas, kurį Lietuvoje sudaro jauni žmonės, tokie kaip Rita, tačiau kurių tėvai pakankamai gerbia savo suaugusių vaikų valią ir todėl jų nepersekioja, kaip tai daro Ritos tėvas.

Norintiems daugiau sužinoti apie Susivienijimo judėjimą siūlome paskaityti Interneto tinklalapį adresu: (anksčiau buvo oficialus, dabar jo neliko,- aut. pastaba)

Kreipkitės į mus ir mes atsakysime į Jums rūpimus klausimus.

Aistis Vaicekauskas

]]> http://moonis.wordpress.com/?p=289 Tue, 20 May 2008 20:53:28 +0000 Aistis http://moonis.wordpress.com/?p=289

Pavyko parlamentarams nubalsuoti už šį, mano manymu, sėkmingą projektą. Deja, stebint žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad tai nevykęs projektas, kuriam nepritaria dauguma visuomenės narių. Nepritaria visų pirma tie, kurie šiame projekte yra įvardinti probleminiame sąraše. Tai išsiskyrę, vieniši, auginanatys vaikus be santuokos, gyvenantys be santuokos žmonės, kurie į šeimos sąvoką nepapuola.

Tačiau ar valstybė turi remti jų gyvenimo būdą? Manau, kad ne. Juk santuoka, jei ji įtvirtinta įstatymuose, visų pirma suteikia tam tikrą apsaugą jos nariams, vyras ir žmona prisiima tam tikrą atsakomybę prieš visuomenę įstatymų numatyta tvarka. Jei jie tai daro, kodėl visuomenė neturėtų remti jų, o remti tuos, kurie jokių panašių įsipareigojimų nejaučia ir gyvena šia diena be rūpesčių? Kadangi žiniasklaida nepasitikiu, susipažinau su šiuo projektu ir jį perskaičiau. Siūlau ir jums tą patį padaryti. Pilnas tekstas toliau:

Projektas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

NUTARIMAS

DĖL VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO

2007 m. d. Nr.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Seimas, apsvarstęs Seimo valdybos 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu sudarytos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektui parengti darbo grupės parengtą Valstybinės šeimos politikos koncepcijos projektą, nutaria:

1 straipsnis.

Pritarti Valstybinės šeimos politikos koncepcijai (pridedama).

SEIMO PIRMININAS

Projektą teikia:

Darbo grupės Valstybinės šeimos politikos koncepcijai

parengti vadovė,

Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė

Darbo grupės nariai - Seimo nariai:

Irena Degutienė

Etela Karpickienė

Vincė Vaidevutė Margevičienė

2007-07-04

Lietuvos Respublikos Seimo

2007 m. ........... d.

nutarimo Nr.

priedėlis

VALSTYBINĖ ŠEIMOS POLITIKOS KONCEPCIJA

1. BENDROSIOS NUOSTATOS

Šeima esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą. Todėl valstybės ir nevyriausybinės institucijos privalo užtikrinti šeimos integralumui palankią aplinką, plėtodamos ir tobulindamos jos teisinę ir socialinę bazę.

Valstybinės šeimos politikos koncepcijos (toliau - Koncepcija) paskirtis - pagrįsti bendros šeimos politikos reikalingumą, įgyvendinant Lietuvos Respublikos konstitucinę nuostatą, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas, kurioje ugdomos esminės etinės bei kultūrinės vertybės, užtikrinančios kiekvieno asmens gerovę ir Lietuvos valstybės bei tautos istorinį išlikimą.

Valstybinės šeimos politikos koncepcijos tikslai:

• atskleisti šeimos išskirtinę vertę asmens ir visuomenės gyvenime;

• apibrėžti šeimos atliekamas funkcijas, svarbias asmens ir visuomenės poreikių tenkinimui;

• apibūdinti šeimos raidos ir šeimos gyvenimo sąlygų problemas Lietuvoje;

• apibrėžti valstybinės šeimos politikos tikslus ir principus;

• numatyti valstybinės šeimos politikos veiksmų kryptis.

Koncepcija grindžiama istoriškai susiklosčiusiomis šeimos vertybėmis bei šeimos gerovę nusakančiomis sampratomis, kurios atitinka Konstituciją ir kitus teisės aktus.

Koncepcijoje laikomasi nuostatos, kad asmenų grupes, sukurtas ne santuokos pagrindu, bet siejamas artimos giminystės ryšių, ugdymo, tarpusavio pagalbos ir bendro ūkio vedimo, valstybė globoja gindama motinystę, tėvystę vaikystę.

1.1. Pagrindinės Koncepcijoje vartojamos sąvokos:

1. 1. Artimieji giminaičiai - kraujo ryšiais tarpusavyje susiję asmenys - tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys.

   2. Darni šeima - šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę bei dvasinę gerovę.

   3. Daugiavaikė šeima šeima, auginanti tris ir daugiau vaikų.

   4. Išplėstinė šeima - šeima, kurios narius sudaro kelios kartos: tėvai, vaikai, seneliai, proseneliai ir kiti asmenys, susieti giminystės arba teisiniais (globėjai/globotiniai) ryšiais.

   5. Krizę išgyvenanti šeima - sudėtingą gyvenimo tarpsnį, kuris kyla dėl tam tikrų psichologinių, socialinių, sveikatos, ekonominių ar kt. problemų, išgyvenanti šeima (besiskiriančios; atotolio kai vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą; ligonį slaugančios, netektį patyrusios ar kitų problemų turinčios šeimos).

   6. Nepilna šeima artimos giminystės ir gyvenimo kartu siejamų asmenų grupė, kurioje nėra vieno iš sutuoktinių dėl įstatymų nustatyta tvarka nutrauktos santuokos arba mirus vienam iš sutuoktinių, dėl ko yra sunkiau atlikti šeimos funkcijas.

   7. Santuoka - įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.

   8. Socialinės rizikos šeima šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui¹.

   9. Šeima yra vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta, artimais giminystės ryšiais susijusi asmenų bendruomenė, valstybės laikoma subjektu.

1.2. Koncepcija remiasi šiomis teisinėmis nuostatomis:

1. Konstitucijos (Žin., 1992, Nr.31-953) 38 straipsnis: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.";

Konstitucijos 39 straipsnis: „Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.";

Konstitucijos 26 straipsnis: „Tėvai ir globėjai nevaržomai rūpinasi vaiko ir globotinio religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.";

1. Civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr.74-2262) trečiosios knygos „Šeimos teisė" 3.3 straipsniu

„1. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, motinystės visokeriopos apsaugos principais bei kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais.

2. Šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti šeimos ir jos reikšmės visuomenėje stiprinimą, šeimos narių tarpusavio atsakomybę už šeimos išsaugojimą ir vaikų auklėjimą, galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos.";

1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr.90-987) 12 straipsniu: „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus.";

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr.7 5 straipsniu (Žin., 2000, 96-3016): „Sutuoktiniai turi lygias civilinės teisės pobūdžio teises ir atsakomybę tarpusavio santykiuose bei savo vaikų atžvilgiu tiek santuoką sudarius ir jai tęsiantis, tiek ją nutraukus. Šis straipsnis netrukdo valstybėms imtis tokių priemonių, kokios yra būtinos vaikų interesams ginti.";

1. 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos (Žin., 1995, Nr.60-1501) preambule: „<...> šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei", „<...> vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą".

1.3. Šeimos išskirtinė vertė

1. Šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka ir leidžia visiškai išreikšti prigimtinius asmens poreikius ir socialumą:

• būti besąlygiškai mylimam ir priimamam, nepaisant galių, gabumų ir pasiekimų, nes kiekvienas asmuo yra unikalus ir savaime vertingas;

• būti atviram kitam asmeniui, pasitikėti ir dalytis gyvenimu su juo (bendrauti ir bendradarbiauti);

• turėti tėvus kaip autoritetą, kuriais pasitikima, iš jų mokomasi, lygiuojamasi kaip į vyro ir moters tarpusavio santykių pavyzdį, taip atskleidžiant ir įtvirtinant savo tapatybę.

1. Santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visų jos narių visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui/si. Todėl šeima yra visuomenės pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas.

2. Šeima yra pirminis socialinis institutas, kuris kiekvienoje visuomenėje užtikrina socialų gyvenimo būdą grindžiančių vertybių, elgesio normų, formalių ir neformalių taisyklių visumą. Visuomenės gyvenimas pakrinka, jei šeimai stinga palaikymo ir apsaugos.

3. Šeima kaip pirminė bendruomenė, egzistuojanti pirmiau nei valstybė ar kuris kitas socialinis darinys, yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė. Gyvenimas drauge ir jos narių bendrystė bei tarpusavio priklausomybė grindžia būtinybę matyti šeimą kaip visumą, todėl ji valstybės laikoma subjektu. Žmogaus teisės pirmiausia įgyvendinamos per šeimą ne skaidant ją į atskirus narius, bet stiprinat jų tarpusavio atsakomybę. Vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta šeima net tapusi nepilna geriau apsaugo šeimos narių teises ir rengia visaverčiam asmeniniam bei socialiniam gyvenimui, negu bet kokia valstybės įsteigta ir remiama institucija.

4. Šeimoje asmenų lyčių ir kartų skirtybių papildomumas užtikrina tarpasmeninių santykių pilnatvę. Vyro ir moters lygiavertis bendradarbiavimas, glaudūs ryšiai tarp kartų, lemiantys kultūros vertybių ir konstruktyvių elgesio modelių abipusį perimamumą, turi įtakos visuomenės solidarumui, demokratiškumui bei pilietiškumui.

5. Šeimos stabilumas šeimos narių tarpusavio pasitikėjimas ir sugyvenimas laiduoja visų šeimos narių socialinių ir psichologinių poreikių tenkinimą, tiesiogiai veikia jų kaip asmenų kūrybingumą, gebėjimą įsijungti į visuomenę, bendradarbiauti ir konstruktyviai adaptuotis sparčiai kintančiame pasaulyje.

1.4. Šeimos pagrindinės funkcijos asmens ir visuomenės gyvenime

1. Asmenų bendruomenės kūrimas - tarpasmeninių ryšių užmezgimas ir plėtotė, partneriško lyčių abipusiškumo ir papildomumo, asmenų tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo bei atsakomybės ugdymas priimant sutuoktinių bei tėvų įsipareigojimus.

2. Prokreacija - gyvybės davimas, kylantis iš meilės, grindžiamos atsakingu motinystės bei tėvystės supratimu, vaikų auginimas.

3. Ugdymas ir socializacija - kultūros ir vertybių, elgesio normų bei pirminių žinių perteikimas, pažinimo ir bendravimo įgūdžių ugdymas, žmogiškų gabumų atskleidimo ir įgalinimo užtikrinimas, asmens lytinės tapatybės ugdymas (vyro ir moters vaidmens šeimoje bei visuomenėje pažinimas), savimonės ugdymas, socialinė reabilitacija.

4. Globa ir rekreacija - žmogiškosios globos, psichologinio saugumo (ypač vaikų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgalių žmonių) užtikrinimas, psichofizinės brandos ugdymas, asmens psichinių, fizinių ir dvasinių galių atstatymas bei palaikymas.

5. Namų ūkio kūrimas - bendros veiklos, solidarumo ir subsidiarumo patirties, įsipareigojimo, atsakomybės ir savarankiškumo ugdymas, materialinio apsirūpinimo užtikrinimas, gebėjimo derinti šeimos gyvenimą ir darbinį užimtumą ugdymas.

2. ŠEIMOS RAIDOS IR ŠEIMOS GYVENIMO SĄLYGŲ PROBLEMOS

Socialinis ir ekonominis nestabilumas, naujos galimybės ir iššūkiai (dėl ko sumažėjo dalies šeimų gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių), bendros šeimos politikos, kuri būtų skirta šeimos vaidmeniui stiprinti, šeimos vertybėms puoselėti, nebuvimas valstybėje bei nepakankamas dėmesys darniai, sveikai šeimai išryškino didėjančią šeimos instituto krizę. Šią situaciją toliau iliustruoja žemiau išvardytos šeimos demografinės, kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčių, ekonominės, vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo bei kitos problemos.

Demografinės problemos

1. Mažas santuokų skaičius. Nors per pastaruosius penkerius metus, po dešimtmetį (1991 2001) trukusio santuokų skaičiaus mažėjimo, šis skaičius ėmė didėti 2006 m. susituokė 21,2 tūkst. porų (tai 1,3 tūkst. porų daugiau nei 2005 m.)², tačiau 1990 tuokėsi 36,3 tūkst. porų, tad santykinai šis skaičius yra mažas.

2. Tuokiamasi vyresnio amžiaus. 2006 m. vidutinis pirmą kartą besituokiančių vyrų amžius buvo 27 metai, moterų - 25 metai 2000 m. atitinkamai 26 ir 24 metai³. 1989 m. surašymo duomenimis, tarp 20 24 metų vyrų vedusių buvo trečdalis (32,8 proc.), o 2001 m. duomenimis, jų buvo per pusę mažiau - tik šeštadalis (16,5 proc.), šio amžiaus ištekėjusių moterų atitinkamai sumažėjo nuo 55,5 iki 32,5 proc.

3. Gana dažnos ištuokos. 2006 m. buvo įregistruota apie 11,2 tūkst. ištuokų (202 poromis daugiau, nei 2005 m. 1990 m. šimtui santuokų teko 35, 2005 m. - 58 ištuokos. ⁴ Vidutiniškai per metus po ištuokos be vieno iš tėvų (dažniausiai be tėvo) lieka apie 10 tūkst. vaikų.⁵

4. Vis daugiau porų gyvena kartu neregistravusios santuokos. Socialinių tyrimų instituto duomenimis, gyvenimui nesusituokus pritaria beveik pusė (44 proc.) apklaustų respondentų nuo 18 iki 24 metų.

5. Mažas gimstamumo rodiklis. Suminis gimstamumo rodiklis⁶ (2006 m. buvo 1,30, tuo tarpu 1990 m. - 2,02) neužtikrina kartų kaitos. 2006 m. Lietuvoje gimė 31,3 tūkst. kūdikių (724 vaikais daugiau nei 2005 m.). Nors nuo 2003 m. gimimų skaičius didėja, tačiau Lietuvoje gimstamumas vis dar išlieka vienas žemiausių ES valstybėse.⁷

6. Mažėja vaikų skaičius. Per 2006 m. vaikų sumažėjo 23,3 tūkst. (3,2 proc.). Per dešimtį metų nuo 1990 iki 2000 sumažėjo 125,4 tūkst. (12,6 proc.), o nuo 2000 - 175,8 tūkst. (20,2 proc.).⁸

7. Gimdo vis vyresnio amžiaus moterys. 2006 m. vidutinis gimdyvių, gimdančių pirmą vaiką, amžius buvo 25 metai⁹, o 1994 m. - 23 metai.

8. Gausėja vaikų gimusių ne santuokoje. Statistikos departamento duomenimis, 1990 m. ne santuokoje gimė 7 proc., o 2003 m. - 29,5 proc. vaikų. 2005 m. gimė 8,6 tūkst., o 2006 m. jau 9,3 tūkst. kūdikių santuokos neregistravusiems tėvams, o 2000 m. šis skaičius siekė tik 7,7 tūkst.¹⁰

9. Vaikų iki 1 metų mirtingumas. Šis rodiklis prilyginamas šalies socialinio ekonominio išsivystymo ekvivalentui. 2005 m. mirė 209 vaikai iki 1 metų, 2006 m. - 212. Kūdikių mirtingumo vidurkis - 6,8 / 1000-čiui gyvų gimusiųjų kūdikių, ES šalių vidurkis - 5.2.¹¹

10. Gausėja atskirai gyvenančių sutuoktinių. Dėl ištuokų, skurdo, emigracijos daugėja namų ūkių, kuriuose vaikus augina vienas iš tėvų ar globėjas. 2005 m. tokių namų ūkių buvo 11 proc., o 2006 m. - jau 13 proc. Beveik pusę 2005 m. išvykusiųjų iš Lietuvos sudarė susituokę asmenys, todėl Lietuvoje formuojasi naujas šeimos tipas - atotolio šeima, kai vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą.

11. Kas antras namų ūkis - be vaikų. 2006 m. daugiau nei pusė (55 proc.) namų ūkių buvo be vaikų, vieną vaiką turėjo - 22 proc., 2 vaikus - 17, 3 ir daugiau vaikų - 6 proc. Vidutinis namų ūkio dydis - 2,4 asmens.¹²

12. Visuomenė senėja. 2006 m. 60 m. ir vyresni gyventojai sudarė 20,4 proc., o vaikai iki 14 m. - 16,5 proc. Senėjimo indeksas¹³ nuo 2001 m. iki 2006 m. padidėjo nuo 98 iki 124.¹⁴

Kultūrinės aplinkos ir vertybių pokyčiai

1. Santuokos, kaip vertybės, silpnėjimas. Jį lemia kintančios vertybinės orientacijos visuomenėje, pripažinimas naujų gyvenimo kartu formų, asmens saviraiškos svarba, karjeros ir tvirto materialinio pagrindo siekimas, įsipareigojimų vengimas.

2. Žema tarpusavio santykių kultūra. Menkas visuomenės psichologinis išprusimas, ribotos žinios apie šeimos ir asmens psichosocialinės raidos tarpsnius, skurdūs bendravimo įgūdžiai. Konfliktai šeimoje neigiamai veikia vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą.

3. Kartų solidarumo mažėjimas. Vis dažniau visuomenėje pasireiškia kartų susvetimėjimo ir priešiškumo reiškiniai.

4. Tėvų užimtumas. Didelis tėvų užimtumas daro poveikį tėvų ir vaikų santykiams, mažai dėmesio skiriama vaikų priežiūrai ir auklėjimui, dėl to silpnėja ryšiai tarp šeimos narių.

5. Nepakankama valstybės pagalba ir parama šeimai krizių atveju. Stokojama įvairiapusės pagalbos ir paramos šeimos socialinių, psichologinių ir kitų krizių atveju. Stinga institucijų, vykdančių ir koordinuojančių socialinės, pedagoginės ir psichologinės paramos šeimai veiklą.

Socialinės ir ekonominės šeimos funkcionavimo problemos

1. Nepakankama socialinės pagalbos ir paramos šeimai sistema. Nėra ekonominio stabilumo, neužtikrinta paramos šeimai plėtra ir kokybė. Esama socialinės paramos tinklo infrastruktūra silpnai išplėtota, trūksta veiksmų koordinavimo, jaučiamas kvalifikuotų specialistų, dirbančių su šeima, stygius. Socialinės pagalbos ir paramos sistema daugiau orientuota ne į prevencinį darbą ar paslaugų šeimai teikimą, bet į darbą su padariniais, socialinių išmokų mokėjimą. Išmokų mokėjimas netiesiogiai pratina nedarnių šeimų tėvus gyventi vaikų sąskaita ir vengti socialiai naudingo darbo. Nepakankamai užtikrinama jaunimo integracija į darbo rinką.

2. Šeimų skurdas. Tarp sunkiausiai besiverčiančių ar skurstančių šeimų pirmiausia patenka nepilnos ir daugiavaikės šeimos, šeimos, auginančios mažamečius vaikus, prižiūrinčios neįgalius asmenis, mažos motyvacijos, nesugebančios prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų šeimos. Statistikos departamento duomenimis, santykinis skurdo rodiklis¹⁵ nuo 2003 m. (15,9 proc.) kilo ir 2005 m. sudarė 16,9 proc. Namų ūkių, kuriuose yra nepilnamečių vaikų, santykinio skurdo lygis didesnis nei vidutiniškai šalyje ir siekia 17,2 proc. Daugiavaikėse šeimose minėtas rodiklis siekė 36,5 proc.¹⁶

3. Būsto problemos. Būsto fondo struktūra neatitinka namų ūkių struktūros ir poreikių. Valstybės teikiama parama būstui įsigyti ar išsinuomoti nėra pakankama. 2006 m. pabaigoje sąrašuose socialiniam būstui nuomoti buvo daugiau kaip 16 tūkst. asmenų (šeimų) (2005 m. jų buvo 13,5 tūkst.), tarp jų jaunos šeimos sudarė 35,8 proc. Per 2006 m. tik 890 asmenų (šeimų) buvo suteikta galimybė išsinuomoti gyvenamąsias patalpas (2005 m. tokių šeimų buvo 956)¹⁷. Būsto problema tai viena svarbiausių santuokų mažėjimo, jų atidėjimo vėlesniam laikui, žemo gimstamumo lygio ir problemų, susijusių su palankių sąlygų vaiko ugdymui sudarymo priežasčių.

4. Darbo ir pareigų šeimoje suderinamumo problemos. Silpnai išvystytos lanksčios užimtumo formos (darbas ne visą darbo dieną, lankstus darbo grafikas, darbas namuose ir kt. ) bei nepakankamos vaikų priežiūros paslaugos riboja galimybes tėvams pasirinkti profesinio darbo ir vaikų ugdymo derinimo režimą, užtikrinti lyčių lygybę ir siekti demografinių rezultatų gerėjimo.

5. Emigracija. Ją lemia maži atlyginimai, žemas pragyvenimo lygis, problemos, kylančios jaunimui įsidarbinant pirmą kartą, ilgalaikė bedarbystė, gana aukštas neoficialus užimtumas. Lietuvos gyventojų emigracijos mastai ir intensyvumas yra labai dideli. Per pirmuosius narystės Europos Sąjungoje metus 2004 emigrantų iš Lietuvos skaičius išaugo 1,4 karto - nuo 22,7 tūkst. iki 32,5 tūkst. Daugiausia - 48,1 tūkst. (2 kartus daugiau nei 2003 m.) emigravo 2005 m. Per 2006 m. emigrantų skaičius sumažėjo: emigravo apie 27,8 tūkst., tai beveik du kartus mažiau nei 2005 m. ir penktadaliu daugiau nei 2003 m. Vidutinis išvykstantis iš Lietuvos gyventojas yra jaunas, 20 29 metų, turintis vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, darbingas žmogus.¹⁸ Dėl kokybinių Lietuvos gyventojų pokyčių emigracijos procese didėjanti amžiaus, lyties disproporcija, protų nutekėjimas, darbo jėgos modifikacija ir trūkumas neigiamai veikia šeimos institutą. Nepakankamai skatinama grįžtamoji migracija.

Vaikų ugdymo ir visokeriopo saugumo užtikrinimo problemos

1. Didelis dėl tėvų emigracijos be tėvų priežiūros paliktų vaikų skaičius. Emigracijos problemos yra kompleksinės, susijusios su vaiko juridinio atstovavimo aspektais, jo emocine, moraline būkle, jo ugdymo ir ugdymosi procesu, tinkamomis gyvenimo sąlygomis. Maždaug pusė emigrantų turėjo vaikų, bet tik kas antras iš jų išvyko kartu su vaikais. Emigracijos tyrimo rezultatai rodo, kad kas antro emigranto vaikai liko Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais ar kitais giminaičiais.¹⁹

2. Nemažėja globos namuose augančių vaikų skaičius. 2007 m. pradžioje buvo 13,3 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų. 2006 m. pabaigoje, kaip ir 2005 m., globos namuose gyveno 6,1 tūkst. vaikų.²⁰

3. Daug socialinės rizikos šeimų ir juose augančių vaikų. 2007 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje buvo įrašyta 13,5 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 31,4 tūkst. vaikų²¹. Apie du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. Šios šeimos dažnai neturi pakankamai socialinių gebėjimų ir motyvacijos savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, todėl nesugebės auklėti savo vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams, todėl manytina, kad savo gyvenimo būdo įpročius perduos kitoms kartoms.

4. Smurtas prieš vaikus. 2006 m. nuo nuskalstamų veikų nukentėjo 5,1 tūkst. vaikų (186 vaikais daugiau nei 2005 metais). Dažniausiai nukenčia 14 - 17 metų paaugliai, du trečdaliai nukentėjusiųjų - berniukai. Užregistruojama daugiau vaikų seksualinės prievartos atvejų. Vaikai sudaro daugiau nei pusę visų užregistruotų nukentėjusiųjų nuo šių nusikalstamų veikų. 2006 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų nukentėjo 272 vaikai (2005 m. - 239).²²

5. Gausėja vaikų, turinčių įvairių sveikatos sutrikimų. Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. bent viena liga sirgo trys ketvirtadaliai vaikų. 2005 m. iš visų patikrintų vaikų iki 16 metų visai sveikų buvo tik 43 proc., o 2000 m. šis skaičius siekė 46 proc. Lietuvoje yra daugiau kaip 15 tūkst. neįgalių vaikų.

6. Nepakankamas jaunimo rengimas šeimai. Mokyklose vangiai diegiamos pedagogiškai pagrįstos jaunimo rengimo šeimai programos. Dažniausiai orientuojamasi tik į šeimos prokreacinę funkciją, nepakankamai atskleidžiami atsakingos tėvystės bei motinystės principai.

7. Gausėja paauglių, per anksti pradedančių lytinį gyvenimą. Tai neigiamai veikia skirtingų lyčių asmenų gebėjimus ateityje užmegzti ilgalaikius atsakomybe, pagarba ir meile grįstus tarpasmeninius santykius bei ryšius, būtinus visavertei šeimai sukurti ir plėtoti. 1991 2004 m., statistikos departamento duomenimis, gimdė 20 570 nepilnamečių, atlikta 13 639 nėštumo nutraukimo operacijų.

8. Tarp jaunimo sparčiai plinta žalingi įpročiai. Atliktų tyrimų duomenimis, 19 proc. 15 - 17 metų vaikų globos namų auklėtinių yra bandę bent vieną iš narkotikų nors kartą gyvenime, 12 proc. nors kartą per paskutinius 12 mėnesius, 8 proc. - per paskutines 30 dienų. 2006 m. užregistruoti 1 042 asmenys, padarę nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėta narkotikų apyvarta - 47 asmenys (2005 m. - 46, 2004 m. - 49, 2003 m. - 37, 2002 m. - 15). 2006 m. užregistruota tiek pat kaip ir 2005 m. nepilnamečių, kurie padarė nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėta narkotikų apyvarta - 47 asmenys (2005 m. 46, 2004 m. - 49, 2003 m. - 37, 2002 m. - 15 asmenų).²³

9. Nepakankamas vaikų ir jaunimo užimtumas. Trūksta vaikų ir jaunimo užimtumo programų bei konkrečių paslaugų, dienos centrų, kitų vaikų papildomo ugdymo įstaigų; neišspręstos vaikų ir jaunimo vasaros poilsio ir užimtumo problemos. Mokesčiai už papildomo ugdymo paslaugas mokyklose ar kitose institucijose daliai šeimų yra per sunki našta.

10. Ikimokyklinio ugdymo įstaigų stygius ir teikiamų paslaugų neatitiktis poreikiams. Lietuvoje didėja ikimokyklinio ugdymo įstaigų poreikis. 2006 m. pabaigoje šalyje buvo 652 ikimokyklinio ugdymo įstaigos, arba 62 įstaigomis mažiau negu 2000 metais. Ikimokyklines ugdymo įstaigas lanko vis daugiau šalies ikimokyklinio amžiaus vaikų: 2000 m. - 41 proc., 2006 m. - 55 proc., iš jų mieste - 75 proc., kaime - 20 procentų.²⁴ Didėja vienkartinių ir periodinių priežiūros paslaugų, trunkančių kelias valandas (dažniausiai vaikų iki 1 metų) arba orientuotas į atskirų vaiko gebėjimų ugdymą, poreikis namuose ir darželiuose.

11. Tėvų su vaikais kartu praleidžiamas laikas. Ugdymo sėkmė šeimoje priklauso nuo drauge su vaiku praleisto laiko ir jo pedagoginio turiningumo. Tai bendras darbas namų ūkio ruošoje, pažintinės iškylos ir atostogos, bendras šeimos tradicijų ir švenčių kūrimas, bendri žaidimai, kiti laisvalaikio praleidimo būdai drauge ir pan. Tačiau Lietuvoje menkai atsižvelgiama į tai, kad tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus, darbo laikas ir atostogų laikas turi būti derinamas prie vaikų mokyklinio užimtumo.

12. Neigiamas viešosios informacijos poveikis nepilnamečiams. Vienas didžiausių sunkumų, su kuriais susiduria tėvai, augindami vaikus, - žemos kultūros, seksualizuotos ir smurtinės informacijos plitimas televizijoje, internete ir kitose visuomenės informavimo priemonėse. Tai daro didžiulį neigiamą poveikį vaiko asmenybės vystymuisi, jo vertybinių nuostatų formavimuisi. 2006 m. duomenimis, kriminalai, erotika ir seksas - populiariausios šiandieninės žiniasklaidos temos. Čia pateikiama informacija nepilnamečiams formuoja iškreiptą vertybių sistemą, nepagarbą žmogui, yra skatinama neapykanta ir agresija.

Kitos problemos

1. Šeimos planavimo problemos. Propaguojant šeimos planavimo metodus, nepakankamai atsižvelgiama į socialinių mokslų rekomendacijas, todėl šeimos planavimo metodų propagavimas neretai priklauso nuo farmacijos kompanijų iniciatyvos, moterims siūlomi hormoniniai kontraceptikai, apie kurių šalutinį poveikį ir kontraindikacijas moterys nėra pakankamai informuojamos.

2. Nėštumo nutraukimo ir nevaisingumo problemos. Nėštumo nutraukimas dažnai atliekamas prieš tai moteriai nesuteikus reikiamos socialinės, pedagoginės, psichologinės, juridinės, materialinės ar kitokio pobūdžio pagalbos. Formuojama klaidinanti „saugaus aborto" nuostata. Nepakankamai dėmesio skiriama nevaisingumo prevencijai ir gydymui. Nepakanka dėmesio pedagogiškai pagrįstam paauglių ir jaunimo lytiniam ugdymui, atsakingos lytinės elgsenos formavimui.

3. Daugėja smurto šeimoje atvejų. Lietuvos nacionalinio Jungtinių Tautų Vaikų fondo komiteto (UNICEF) tyrimo duomenimis, psichologinis arba fizinis smurtas būdingas 65 proc. šeimų Lietuvoje. Apie du trečdalius suaugusių moterų (nuo 16 metų) bent kartą patyrė vyrų fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą. 2006 m. nuo tėvų nukentėjo 730 vaikų, tai 38 procentais daugiau nei 2005 m.²⁵

4. Nepakankamas dėmesys prevenciniam, intervenciniam, postvenciniam darbui su šeima stinga šeimų pedagoginio, psichologinio, medicininio ir ekonominio švietimo bei konsultavimo, šeimos narių fizinės, psichinės bei dvasinės reabilitacijos paslaugų.

5. Nėra bendros koordinavimo sistemos šeimos politikos srityje. Neatliekamas sistemingas ir išsamus šeimų padėties ir poreikių tyrimas, ne visada vadovaujamasi jau priimtomis strateginėmis nuostatomis. Nėra bendros šeimos politikos sistemos, o esančios politikos priemonės įgyvendinamos nenuosekliai ir fragmentiškai.

Išvardytos problemos daro neigiamą įtaką šeimos institutui, ir tik stipri, atsakinga šeima yra pajėgi įveikti šias problemas.

3. VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS TIKSLAI IR PRINCIPAI

3.1. Valstybinės šeimos politikos tikslas numatyti ir vykdyti šeimos institutą palaikančią ir stiprinančią bendrą politiką, kuri užtikrintų bendrąsias sąlygas teikiant diferencijuotą valstybės ir visuomeninių institucijų pagalbą šeimai visose srityse, siekiant, kad būtų sudarytos sąlygos jai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu visaverčiai atlikti savo funkcijas.

Kadangi gyvenimas šeimoje yra palankiausias kiekvieno asmens visavertei socializacijai, valstybinės šeimos politikos prioritetas - kurti šeimai palankią aplinką:

• sudaryti sąlygas įgyvendinti šeimos prokreacinę funkciją, ypač ją derinti su kitomis šeimos socializaciją užtikrinančiomis funkcijomis;

• plėtoti diferencijuotas kompleksines paslaugas šeimai, stiprinant tėvų kaip pirmųjų ir svarbiausių vaiko ugdytojų vaidmenį, siekiant šeimos išsaugojimo ir deramos vaikų socializacijos;

• remti švietimo ir socialinės pagalbos programas, padedančias atkurti pozityvią šeimos patirtį, tuo ugdant jos neturinčių asmenų (našlaičių, nepilnoje šeimoje augusių vaikų, išsiskyrusiųjų, vienišų) drąsą ir gebėjimą kurti šeimą, įsipareigojant santuokai;

• formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, pirmiausia per valstybės švietimo sistemą ir kitas valstybines institucijas, riboti šeimos institutą griaunančius viešumos veiksnius.

3.2. Valstybinės šeimos politikos įgyvendinimas grindžiamas šiais principais:

1. Prioriteto šeimai - grindžiamo istoriškai ir moksliškai patikrintu šeimos kaip pirminio visuomenės instituto patikimumu, užtikrinančiu tautos, visuomenės ir valstybės gerovės bei pažangos plėtotę, nes šeima, pagrįsta santuoka, sudaro geriausias sąlygas visų jos narių kaip asmenų visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių ir socialių įgūdžių ugdymui.

2. Gyvybės kultūros puoselėjimo kai valstybės politikos koncepcija grindžiama atsakingos tėvystės ir motinystės plėtote, pagarba gyvybei ir žmogiškajam orumui bet kuriame žmogaus kaip asmenybės raidos etape, ypač teikiant prioritetą pagalbos stokojantiems vaikams, seneliams, neįgaliesiems, moterims, abejojančioms, ar išsaugoti pradėtą gyvybę, ar auginti gimusį kūdikį.

3. Kompleksiškumo - kai parama apima visas šeimos atliekamas funkcijas, užtikrinančias šeimos materialinę, socialinę bei dvasinę gerovę.

4. Diferencijuotumo kai teikiama diferencijuota parama, atsižvelgiant į realius šeimos gerovės poreikius, vykdant šeimos gyvenimo krizės ar irimo prevenciją.

5. Subsidiarumo - kai teikiama pagalba ir parama šeimai palaiko ir skatina šeimos savaveiksmiškumą visose jos gyvenimo srityse, t. y. padeda šeimai pačiai atsakingai vykdyti tai, ką ji gali daryti savo jėgomis, o ne perima ir dubliuoja jos funkcijas. Šeimos subsidiarumui palaikyti ir stiprinti turi būti rengiami šeimotyros ir šeimos konsultavimo specialistai, plėtojama švietimo ir socialinės pagalbos sistema, kuriant jaunimo rengimo šeimai, tėvų švietimo ir konsultavimo programas, šeimų tarpusavio pagalbos grupes, padedančias šeimoms spręsti iškylančias problemas ir stiprinti šeimos stabilumą.

6. Lyčių lygiavertiškumo - kai teikiama parama šeimai padeda jos nariams išreikšti ir realizuoti savo prigimtines bei išsiugdytas galias, būti savimi ir tuo geriausiai tarnauti šeimos misijos vykdymui, išreiškiamai per jos pagrindines funkcijas.

4. VALSTYBINĖS ŠEIMOS POLITIKOS VEIKSMŲ KRYPTYS

4.1. Šeimos politikos veiksmų kryptys kultūros, vaikų ugdymo, švietimo srityje

Padedant šeimai ugdyti asmenį, pajėgų suvokti pasaulį, savarankiškai ir kartu su kitais spręsti savo ir visuomenės gyvenimo problemas, švietimo ir kultūros sistema grindžiama glaudžiu šeimos, mokyklos ir visuomenės bendradarbiavimu.

Siekis padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, funkcionalios ir darnios šeimos kūrimui, ugdyti brandžias, dorovingas ir savarankiškas, gebančias kurti savo ir bendruomenės gyvenimą, asmenybes.

Uždaviniai

1. Diegti mokyklose rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo programas, kurios ugdytų brandžią, savarankišką ir kritiškai mąstančią asmenybę ir padėtų rengti mokinius šeimos gyvenimui, skatintų šeimos vertybių suvokimą ir puoselėjimą.

2. Ugdyti atsakomybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo jos pradėjimo iki natūralios mirties.

3. Stiprinti bendražmogiškumo, bendruomeniškumo, pilietiškumo ir tautiškumo nuostatas, pagarbą aplinkiniams, formuoti teigiamą požiūrį į žmonių lygybę. Ugdyti atsakomybę už savo elgseną ir jos padarinius, gebėjimą pasipriešinti neigiamai įtakai.

4. Suteikti tėvams, globėjams ar rūpintojams žinių ir įgūdžių, reikalingų visaverčiam bendravimui su vaiku.

5. Užtikrinti palankias sąlygas tėvams laisvalaikį leisti drauge su vaikais, remti kultūros, sporto ir poilsio renginius šeimoms..

6. Plėtoti neformalųjį vaikų ugdymą, kurti psichologinės, pedagoginės, socialinės pagalbos sistemą, prieinamą kiekvienai šeimai. Ypatingą dėmesį skirti ikimokyklinių ir vaiko dienos priežiūros institucijų veiklos organizavimui..

7. Įgalioti nacionalinį transliuotoją propaguoti šeimos vertybes nušviečiant teigiamus pavyzdžius.

4.2. Šeimos politikos veiksmų kryptys užimtumo srityje

Užimtumas - esminė integracijos į visuomenę prielaida, užtikrinanti šeimos materialinę gerovę, visavertį gyvenimą ir socialinę apsaugą.

Siekis sudaryti galimybę įsidarbinti ir gauti pakankamas pajamas, plėtoti lanksčias užimtumo formas, padedančias derinti profesinius interesus su šeiminėmis pareigomis, tuo sudarant palankias sąlygas kurti šeimas ir auginti vaikus.

Uždaviniai

1. Formuoti užimtumo politiką, orientuotą į sąlygų dalyvauti darbo rinkoje sudarymą bei emigracijos srautų mažinimą, siekiant užtikrinti šeimų ekonominį ir socialinį saugumą.

2. Sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, gerinant informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę, nustatant mokesčių lengvatas, teikiant lengvatines paskolas ir kt. Sudaryti galimybes panaudoti ES finansinę paramą šeimos verslo plėtrai.

3. Sudaryti palankias sąlygas derinti profesinį užimtumą, mokymąsi ir šeimos gyvenimą. Kurti lanksčias užimtumo formas.

4. Didinti šeimos narių užimtumą, teikti paramą smulkaus verslo paslaugų sektoriaus plėtrai, ugdant šeimų motyvaciją ir sugebėjimą prisitaikyti prie įvairių užimtumo formų.

5. Plėtoti vaiko priežiūros atostogų sistemą, kuri garantuotų galimybę lanksčiai jomis naudotis abiem tėvams, kartu jiems išliekant darbo rinkoje, sudaryti palankias sąlygas įsidarbinti pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, sudarant galimybę atnaujinti profesines žinias ar persikvalifikuoti.

6. Prie akademinių miestelių steigti studentų šeimų vaikams skirtus vaikų dienos centrus studijuojančių tėvų vaikų priežiūrai paskaitų metu.

4.3. Šeimos politikos veiksmų kryptys apsirūpinimo gyvenamuoju būstu, palankios gyvenamosios aplinkos šeimai kūrimo srityse

Apsirūpinimas gyvenamuoju būstu ir gyvenamosios aplinkos pritaikymas šeimos poreikiams vienas iš šeimos gyvenimo sąlygų sukūrimo veiksnių, turinčių lemiamos įtakos šeimos kūrimui, jos stabilumui, gimstamumo augimui.

Siekis suformuoti šeimos poreikius atitinkantį būsto fondą ir sukurti šeimai palankią gyvenamąją aplinką.

Uždaviniai

1. Tobulinti būsto kreditavimo ir subsidijavimo sistemą, kuri atitiktų šeimos poreikius.

2. Plėtoti savivaldybių socialinio būsto fondą.

3. Sukurti ne pelno nuomojamo būsto įgyvendinimui ir plėtrai būtinas priemones.

4. Atsižvelgiant į šeimos galimybes, lanksčiai kompensuoti būsto šildymo ir kitas būsto išlaikymo išlaidas.

5. Kompensuoti dalį būsto paskolos palūkanų, gimus vaikui šeimoje.

6. Gyvenamuosiuose rajonuose sukurti šeimai palankią aplinką, atitinkančią kiekvieno šeimos nario poreikius (žaliųjų plotų, vaikų žaidimo, sporto aikštelių, poilsio zonų įrengimą; šeimai palankios infrastruktūros sukūrimą; skatinti švarios gyvenamosios aplinkos puoselėjimą).

4.4. Šeimos politikos veiksmų kryptys socialinės paramos ir paslaugų šeimai srityje

Socialinė parama ir paslaugos šeimoms tai viena iš sričių, kuria užtikrinama socialinė integracija šeimų, turinčių socialinių problemų ar stokojančių tinkamų gebėjimų bei galimybių savarankiškai rūpintis savo šeimos gyvenimu.

Siekis užtikrinti galimybes šeimoms gauti būtiną pagalbą, orientuotą į šeimos gebėjimų savarankiškai spręsti savo socialines problemas stiprinimą, motyvaciją kurti saugią, sveiką ir darnią aplinką savo šeimoje. Sudaryti palankias sąlygas suaugusiems šeimos nariams, prižiūrintiems vaikus, neįgalius, senyvo amžiaus šeimos narius, derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.

Uždaviniai

1. Plėtoti aktyvios socialinės paramos šeimoms politiką, užtikrinant efektyvesnį piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą, stiprinant veiksmingą socioedukacinę pagalbą šeimai, skatinančią jos pačios motyvaciją ir atsakomybę, padedančią įveikti socialinę atskirtį.

2. Sukurti bendrą, veiksmingą, prieinamą socialinių paslaugų sistemą, užtikrinančią kompleksinę pagalbą šeimai, orientuotą į individualius šeimos poreikius ir interesus, tinkamai finansuojamą tiek iš savivaldybių, tiek iš valstybės biudžeto.

3. Kurti ir plėtoti kompleksinės psichologinės pagalbos ir socialinių paslaugų teikimo sistemą krizėje esančioms ir socialinės rizikos šeimoms, stiprinti paramą specialiųjų poreikių šeimoms ir vaikams. Plėtoti ir remti krizių bei pagalbos šeimoms centrus.

4. Tobulinti specialistų, dirbančių prevencinį, intervencinį ir postvencinį darbą su šeimomis, rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistemą.

5. Siekti glaudžios socialinės partnerystės, paremtos bendruomeniškumu, savitarpio pagalba, tarpžinybiniu bendradarbiavimu, panaudojant nevyriausybinių organizacijų potencialą, profesinį pasirengimą bei patirtį socialinių paslaugų teikimo srityje.

6. Pertvarkyti mokesčių sistemą: numatyti didinti mokesčių lengvatas šeimoms, auginančioms vaikus ir prižiūrinčioms senus bei neįgalius šeimos narius.

7. Pertvarkyti sveikatos draudimo ir pensinio draudimo sistemas - motinų, auginančių vaikus namuose, įnašą į bendrąją gerovę prilyginti valstybės atlyginamam darbui. Spręsti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpio pailginimo ir išmokų už vaiko priežiūrą didinimo galimybę.

8. Suteikti papildomas užimtumo garantijas asmeniui, kuris yra vienintelis šeimos, kurioje auga vaikai ar yra kitų priežiūros reikalingų asmenų, maitintojas.

9. Palankiomis sąlygomis teikti vaikų ir kitų šeimos narių priežiūros paslaugas (ikimokyklinio ugdymo įstaigų, prailgintų dienos grupių, auklių tarnybų ar privačių darželių kūrimas ar veiklos plėtojimas, senukus ar neįgalius asmenis namuose lankančių priežiūros darbuotojų paslaugų tinklo išplėtimas), taip užtikrinant galimybę lanksčiai derinti darbą ir šeimos pareigas.

10. Numatyti paramos studentų, doktorantų ir rezidentų šeimoms sistemą.

4.5. Šeimos politikos veiksmų kryptys šeimos sveikatos srityje

Sveikata yra visapusė fizinė, psichikos ir socialinė gerovė.

Siekis kelti šeimos sveikatos potencialą, vykdyti palankią šeimai sveikatos politiką, skatinti šeimos narius aktyviai dalyvauti sveikatinime.

Uždaviniai

1. Užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę visiems šeimos nariams, gerinti gyvenimo kokybę visais žmogaus amžiaus tarpsniais.

2. Skatinti saugią, šeimos sveikatą stiprinančią aplinką, vykdant žalingų įpročių prevencijos programas, gerinant ankstyvosios ligų diagnostikos kokybę.

3. Teikti įvairiapusę (psichologinę, informacinę, konsultacinę, slaugos įgūdžių apmokymo ar pan.) pagalbą ligonius slaugantiems šeimos nariams.

4. Skirti ypatingą dėmesį šeimos psichikos sveikatai stiprinti. Remti programas, kurios priklausomybių, psichikos ligų ir savižudybių pavojaus situacijoje teikia pagalbą visai šeimai.

5. Užtikrinti informacijos apie vaisingumo funkciją ir lytinės sistemos fiziologiją, dirbtinių kontraceptikų šalutinius poveikius ir kontraindikacijas prieinamumą. Plėtoti mokslinę bazę sutuoktinių vaisingumo funkcijos atkūrimui.

6. Plėtoti kompleksinę motinos ir vaiko sveikatos priežiūros sistemą. Gerinti nėščių moterų konsultavimo ir ugdymo, gimdymo, naujagimių ir kūdikių sveikatos priežiūros paslaugų sistemą.

7. Sukurti nėščios moters, patiriančios krizinę būseną, konsultavimo sistemą. Abortas yra traktuojamas kaip kraštutinė priemonė, todėl moteriai, kuri renkasi abortą, turi būti užtikrinama konsultacinė psichologinė, socialinė, juridinė ir kitokio pobūdžio pagalba.

8. Gerinti vaikų ir paauglių sveikatos priežiūros paslaugas formuojant sveikos gyvensenos pagrindus vaikų sąmonėje. Sudaryti prielaidas sveikatą stiprinančios mokyklos plėtotei.

4.6. Šeimos politikos veiksmų kryptys užtikrinant vaiko saugumą šeimoje, stiprinant tėvų atsakomybę už vaiko teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimą

Vaiko teisių apsauga - vaiko teisių gyventi visavertį gyvenimą šeimoje, jo teisės į apsaugą, aprūpinimą bei dalyvavimą visuomenės gyvenime užtikrinimas.

Siekis - sudaryti palankias sąlygas vaikams augti biologinėje tėvų šeimoje, teikiant tinkamą paramą bei pagalbą šeimai ir vaikams.

Uždaviniai

1. Tobulinti kompleksinių, koordinuotų veiksmų ir priemonių sistemą, didinant tėvų atsakomybę už tinkamą teisių ir pareigų vaikui įgyvendinimą.

2. Skatinti pagarbą vaikų nuomonei ir ugdyti vaiko gebėjimą prisiimti tinkamas pagal jo amžių pareigas šeimoje.

3. Skatinti vaikų globą šeimoje, siekiant mažinti vaikus globojančių institucijų skaičių.

4. Užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus formoms. Teikti kvalifikuotą, kompleksinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams bei jų šeimoms.

5. Remti ir plėtoti nemokamos telefoninės psichologinės pagalbos vaikams ir jaunimui linijų veiklą.

6. Vykdyti visuomenės teisinį švietimą, sukurti ir įdiegti mediacijos (taikaus šeimos ginčų sprendimo) sistemą.

7. Stiprinti nepilnamečių apsaugą nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio.

5. Koncepcijos įgyvendinimas

1. Šeimos politikos koordinavimas. Siekiant užtikrinti šeimos politikos nuoseklumą, konceptualumą ir ilgalaikiškumą bei veiksmų vientisumą ir koordinavimą, įsteigiama šeimos politiką kurianti ir įgyvendinanti institucija Šeimos ir vaiko reikalų ministerija. Seime įkuriamas Šeimos ir vaiko reikalų komitetas.

1. Šeimos tyrimų ir stebėsenos srityje. Sukuriama šeimos vertinimo ir stebėjimo kriterijų bei rodiklių sistema, kuri naudojama nuolatiniam šeimos būklės stebėjimui ir analizavimui, siekiant matyti šeimos kitimo dinamiką, ir pagrįstiems bei patikimiems tyrimams atlikti.

1. Socialinių paslaugų srityje. Sukuriamas būtinų socialinių paslaugų infrastruktūros tinklas, apimantis socialinių darbuotojų rengimo bei kvalifikacijos kėlimo sistemą. Teikiamos paslaugos plėtojant, kuriant, perorganizuojant ir gerinant tiek prevencinių, tiek terapinių paslaugų šeimai kokybę.

1. Planuojant žmogiškuosius išteklius. Analizuojamas šeimos specialistų poreikis, kompetencijos lygis ir rengimas, kvalifikacijos kėlimas. Aukštosios mokyklos įtraukiamos į naujų programų šeimos specialistams rengti kūrimą.

1. Planuojant ir skirstant finansinius išteklius. Skirstant valstybės išteklius, finansuojant šeimos gerovę plėtojančias programas, tolygiai atsižvelgiama į šeimos funkcijų realizavimo materialinį pagrindimą ir visų į visavertį šeimos funkcijų vykdymą įtraukiamų struktūrų skatinimą.

1. Visuomenės informavimo srityje. Žiniasklaida skatinama propaguoti šeimos vertybių svarbą, aktyvinti visuomenę už šeimos instituto stiprinimą.

1. Šeimos politikos teisinis reglamentavimas. Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, vadovaujasi ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis.

Teikia:

Darbo grupės Valstybinės šeimos politikos koncepcijai

parengti vadovė,

Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė

Darbo grupės nariai - Seimo nariai:

Irena Degutienė

Etela Karpickienė

Vincė Vaidevutė Margevičienė

2007-07-04

1Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas. Žin., 2006, Nr. 17-589.

2 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien", http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110.

3 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien", http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110.

4 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2006, Vilnius, 2007, p. 11.

5 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien", http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110.

6 Suminis gimstamumo rodiklis - vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per savo reproduktyvų gyvenimo laikotarpį, skaičius.

7 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien",

8 Statistikos departamento 2007-05-31 informacija. „Lietuvos vaikai", http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878.

9 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien", http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110.

10 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien", http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110.

11 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas, 2006, Vilnius, 2007, p. 11.

12 Statistikos departamento 2007-05-11 informacija „Lietuvos šeima šiandien", http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1110.

13 Senėjimo indeksas 60 m. ir vyresnių gyventojų skaičius, tenkantis šimtui vaikų iki 14 m. amžiaus.

14 Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2006, Vilnius, 2007, p. 10.

15 Santykinis skurdo rodiklis kai gyventojo išlaidos 50 proc. mažesnės už Lietuvos vartotojų išlaidų vidurkį.

16 Statistikos departamentas. Gyvenimo lygis ir skurdas 2005 m., Vilnius, 2006. p. 20.

17 Statistikos departamentas. Socialinio būsto nuoma ir valstybės remiami būsto kreditai 2006, Vilnius, 2007. p. 4.

18 Statistikos departamento 2007-06-29 informacija, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1927.

19 Statistikos departamento 2007-06-29 informacija, http://www.stat.gov.lt/lt/news/view/?id=1927.

20 Statistikos departamento 2007-04-27 infomacija, Socialinės paslaugos 2006 m., p. 1

21 Statistikos departamento 2007-04-27 informacija, Socialinės paslaugos 2006 m., p. 1

22 Statistikos departamento 2007-05-31 informacija, „Lietuvos vaikai", http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878.

23 Narkotikų kontrolės departamentas. Statistinė informacija apie narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo paplitimą bei neteisėtą apyvartą Lietuvoje, Vilnius, 2007, p. 3-4.

24 Statistikos departamentas. Švietimas 2006, p.37.

25 Statistikos departamento 2007-05-31 informacija. "Lietuvos vaikai", http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1878.

Manau, šioje kovoje nugalėtojų nebus. Abortų priešininkų pozicijos silpnos, kaip ir aborto šalininkų nėra pakankamos. Vieni remiasi dvasiniu požiūriu ir, tikėdami, kad gemalas jau turi sielą, kartu rodo, kad tiki Dievu. Kiti, materializmo šalininkai, nes gemalo panaikinimas jiems, tai tarsi apendicito pašalinimas, svarbiausia, kad moteris būtų laisva ir nepriklausoma.

Vieni stoja už moters teises, kiti už negimusio kūdikio. Pasistenkime paieškoti problemos priežasties, nes tiek vieni, tiek kiti tvirtina, kad jie už abortų mažinimą. Tik vieni džiaugiasi, kad pavykus ištobulinti kontracepsijos priemones, abortų atliekama daug mažiau nei tarybiniais laikais, kai tokių priemonių nebuvo. Kiti sako, kad mes galime sumažinti abortus tik juos uždraudus (kaip tai padarė Lenkija).

Vienas kelias yra sprendimas išorinėmis priemonėmis (kontraceptikai), tačiau ir priešinga stovykla siūlo išorinį sprendimą - t.y. įstatymo draudimais. Nei viena pusė nesiima spręsti giluminių šios problemos priežasčių iš esmės.

Kas šiuo atveju turi prisiimti atsakomybę? Negimęs kūdikis ar suaugusi moteris? Kada mes kalbame apie kūdikį ar jis yra priežastis ar pasekmė? Žinoma, pasekmė. Jo priežastis yra moteris, ji turėtų pagimdyti kūdikį, bet nenorėdama prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, daro abortą. Kas yra dar anksčiau už moterį, iš kur ateina kūdikio pradžia? Privalo būti ir vyras, jis pasėja sėklą, kurią užaugina moteris. Jis atsakingas dar labiau nei moteris, nes stovi anksčiau už ją. Bet, ar moteris buvo jėga priversta ar ji atsidavė savo noru, ir vyras pasėjo savo sėklą? Jei tai buvo padaryta jėga, tai jau yra nusikaltimas ir toks vyras turi būti teisiamas pagal įstatymus, kurie yra pakankamai griežti. Vis dėlto dažniausiai tai yra daroma bendru susitarimu, už kurį yra atsakingi tiek šiame procese dalyvavęs vyras, tiek moteris.

Jei tai yra daroma bendru susitarimu, kodėl yra rizikuojama? Mes gi žinome, kad tai gali baigtis ne tik abortu, bet ir įvairiomis venerinėmis ligomis, nevaisingumu, vėliau nusivylimais, skyrybomis ir sudaužytomis širdimis, sugriautais gyvenimais ne tik sau, bet ir kitiems? Mūsų pasaulyje tai romantiškai vadinama meile. Kodėl tai nėra tikra meilė? Nes tikra meilė yra amžina, nekintanti ir absoliuti, o tokie santykiai tokiomis savybėmis nepasižymi, nors išoriškai atrodo visiškai taip pat. Meilės tarp vyro ir moters pasekoje gimsta gyvybė, vėliau ji pratęsiama iš kartos į kartą. Čia meilė yra anksčiau už gyvenimą, todėl ji svarbesnė , aukštesnė už gyvybę. Kas sujungia kartas? Tai kraujo giminystė, kuri yra meilės ir gyvenimo tąsa, sujungianti praėitį, dabartį ir ateitį. Nuo to, kokios kokybės meilė tarp vyro ir moters, kai jie susitinka pirma kartą priklauso viskas, - meilė, gyvybė, kraujo linija. Tėvų meilė duoda pradžią vaiko meilei, ją augina ir puoselėja, vėliau vaikai, išmokę iš tėvų, nenorėdami jų įskaudinti, myli vienas kitą kaip broliai ir seserys. Vėliau, jau būdami suaugę ir subrendę kaip asmenybės, jie gali sukurti šeimą, kur vaikas yra laukiamas.

Šios šeimos meilės kokybė apsprendžiama jau tada, kai susitiko vyras ir moteris pirmą kartą. Tačiau nei krikščionys, nei pačios pažangiausios socialinės apsaugos sistemos nesugebės išrauti šios problemos, nes nežino jos šaknies. Abortai bus daromi, žmonės elgsis egoistiškai.

Mano žmona maitino dukrą krūtimi du metus, todėl jai buvo neįmanoma pastoti. Na, tikimybė 2%, jei tarkim nebus maitinama daugiau kaip šešias valandas, bet paprastai, jei dukra norėdavo pieno, ji gaudavo jo ir dieną, ir naktį. Gamta pati pasirūpino tuo, kad moters organizmas po gimdymo pailsėtų ir atsidėtų vienam vaikui.

Sprendimas yra. Tai Dievo Palaimintos šeimos, kurios gyvena vienas dėl kito. Šiandien aš savo penkerių metų sūnui ir trejų dukrai įrodinėjau, kad jie man svarbiausi. Sūnus ginčijosi, sakydamas: "Ne, tėtis šeimoje svarbiausias." Kaip aš galiu būti pats sau svarbiausias? - atsakiau jam. "Aaa, tada jei mes tau svarbiausi, tu esi svarbiausias mamai." Atsakiau sūnui: "Taip, o kas svarbiausias jums?" "Tėtis ir mama", - sekė sūnaus atsakymas. Kada šeimoje visi gyvena vienas dėl kito, o jų šeimos centras amžina, nekintanti ir absoliuti meilė (t.y. Dievas) jokių problemų, kurias minėjau anksčiau neiškyla ir iškilti negali.

Tačiau kodėl šiandien krikščionybė ir kitos religijos nesugeba užkirsti kelio nesantuokiniams lytiniams santykiams? Ar jų meilė netokia? Dievas nėra pajaustas visa esybė, Jo supratimas išlieka tik koncepsiniame lygyje. Ar mes jaučiame tai, ką jaučia Jis? Ar suprantame Jo širdį?

Kitas svarbus klausimas: ar žinome blogio priežastį? Juk tai nesantuokiniai lytiniai santykiai tarp Ievos ir archangelo, tarp Ievos ir Adomo, kai jiems buvo tik keturiolika... Štai iš kur visos bėdos, kad mes esame tik keturiolikmečiai savo meilės supratime, net jei mums aštuoniasdešimt. Niekas neperėjo šios ribos tik Kristus. Tačiau ar Jėzus sukūrė šeimą? Ne, jis krikščionybę išmokė, kad Dievas yra Tėvas, t.y. mus mokė vaikų meilės. Mes iš Jėzaus sužinojome kas yra brolių ir seserų meilė. Jis kalbėjo, kad reikia mylėti savo priešą, atiduoti gyvybę už draugą, net žvilgsniu nenusidėti stebint priešingą lytį. Jėzus nuplovė kojas savo apaštalams, taip turėtų elgtis tas, kuris nori tapti kaip Jėzus, - mylėti daugiausiai, aukotis labiau už kitus. Tačiau kaip tapti tikru vyru ir moterimi, tikrais sutuoktiniais, tikrais tėvais? Jėzus to nemokė. Jis paparasčiausiai nespėjo, buvo nužudytas ir jo aktyvi veikla truko tik tris metus. Jis nespėjo visko, dėl ko buvo siųstas.

Mūsų laikais, praėjus dviem tūkstančiams metų po Kristaus, yra naujas laikas, kai Susivienijimo bažnyčios įkūrėjai, Tikrieji Tėvai, atskleidžia ir savo pavyzdžiu parodo kas yra sutuoktinių ir tėvų meilė, išvelka į dienos šviesą archangelą Liuciferį, didžiausią visų laikų nusikaltėlį, ir aiškiai nusako jo nusikaltimą, kuris pavertė visą žmoniją jo vaikais ir palikuonimis, paveldėjusiais ne Dievo, o archangelo meilę, gyvenimą ir kraujo liniją. TIk turint šias žinias, sekant Tikraisiais Tėvais, mes galime pasiekti, kad jauni žmonės būtų skaistūs iki vedybų, o jau vedę - ištikimi vienas kitam. Todėl Tikrieji Tėvai rengia Santuokos Palaiminimo ceremonijas, kurių metu tūkstančiai porų prisiekia tapti absoliučiais, nekintančiais ir amžinais sutuoktiniais ir tėvais.

Kaip sakė konservatorių lyderis Kubilius, reikia revoliucijos, bet tai ne jo jėgoms, tą sugebės padaryti tik tas, kas apsišarvuos Tikrųjų Tėvų ideologija, nes krikščionybė siekia tik asmeninio išgelbėjimo, miglotai suprasdama apie šeimą, o ir nežinodama nuodėmės šaknies realaus paaiškinimo, niekada neužkirs kelio egoistiškai meilei - paleistuvystei. Blauzdos per skystos, Biblija nepritaikyta nūdienos žmogaus mąstymui, ji skirta žmonėms, gyvenusiems prieš du tūkstančius metų. Dieviškas Principas duoda logiškus atsakymus šiuolaikiniam žmogui ir, remdamasis Biblija, perima estafetę iš krikščionybės. Jei po Antrojo Pasaulinio karo krikščionybė būtų pasekusi Tikraisiais Tėvais, mes jau dabar gyventume  Dangaus Karalystėje. Deja, krikščionys pasielgė su  Antrojo atėjimo Mesiju taip  kaip žydai savo laiku su Jėzumi, t.y. jį persekiojo.

• temporaryinbox.com - puiki svetainė tokiem dalykam, kaip registracijos. Ypač kai nenori, jog poto kas dieną tau siųstų 'labai svarbias to tinklapio naujienas'.
• lycos.com
• gmail.com
• mail.yahoo.com
• inbox.com

Vakar gimė trečias vaikas mano šeimoje. Pirmas sūnus (penki metukai), antra duktė (trys metukai) ir trečias sūnus (22 valandos). Nesidžiaugiau taip kaip norėčiau, nes suprantu kokia tai atsakomybė. Kiti gali džiaugtis, bet aš esu kaip tėvas atsakingas už jo gyvenimą. Norėčiau, kad jis taptų geru žmogumi ir gautų gerą žmoną, ir sukurtų laimingą šeimą. Jaučiu kiek bus daug pavojų šiame kelyje, - koks kaimynų girtuoklis, narkomanas mokykloje ar graži, bet ištvirkusi mergiotė gali sugriauti šiuos planus. Atrodo ne mano jėgoms šis uždavinys...

Yra toks posakis: "Do your best and God will do the rest". Pasitikiu Dievu, aukoju Dievui savo sūnų ir kitus vaikus ir tegul ten kur neapsaugos mano meilė ir rūpestis, tai padarys Dangiškojo Tėvo meilė ir rūpestis.

Jūsų mylimi sūnūs ir dukterys yra neabejotinai brangūs. Jie yra brangus dangaus ir žemės turtas, kurio jūs negalite nei nupirkti, nei iškeisti į visą pasaulį. Jie yra taip pat brangūs Dievui ir jų tėvams. Ar kas nors galėtų parduoti savo vaikus už ką nors pasaulyje? Vaikai yra Dievo brangi dovana. (165-100, 1987.5.20)

Kūdikiai yra labai paslaptingi. Jie intriguoja. Mums taip ir norisi vieno iš jų paklausti: "Ei, tu! Kaip tu gimei?" Tai tiesiog nesuvokiama. Jei jūs pabandytumėte sukurti tokius žmones, ar jums pavyktų? Jūs negalėtumėte to padaryti net per tūkstantį metų. (118-289, 1982.6.20)

Ar prisimenate, kaip buvo sunku išlįsti iš mamos įsčių? Kodėl sukūrė taip gimti? Kaip būtų paprasta, jei gimdyti būtų taip lengva kaip kalbėti, valgyti gerą maistą ar uostyti kvepalus ir nusikvatoti "Cha, cha, cha." Kodėl gimdymas nėra toks lengvas? Gimdant liejamas prakaitas, susiduriama su gyvybės ir mirties aplinkybėmis. Kodėl taip buvo sukurta? Kodėl? Kad patirtumėme nuostabiai spindinčią meilę. (107-43, 1980.1.20)

Beveik prieš mirtį, kai jūsų akių obuoliai išsprogsta, kai viskas sugriūna ir žemė ir dangus chaose, išgirdus vaiko klyksmą, jam gimus, jūsų akys plačiai atsiveria. Visas skausmas iš karto dingsta. Kadangi taip sunkiai pagimdėte, galite mylėti labiau nei tas sunkumas, kurį patyrėte. Jūs pasakysite: "Aigoo!" Ar jūs suprantate, ką tai reiškia? (11-82, 1980.1.20)

Surenkite aukojimo dangui ceremoniją dukroms septintą dieną po gimimo, o sūnums - aštuntą dieną. (11-82, 1961.2.2)

Remsiuosi trimis knygomis, tai - "Organizacinės elgsenos pagrindai" (autorius Stephen P. Robbins), "Vadyba" (autoriai Stoner J.A.F. ir Freeman R.E.) ir "Pokyčiai organizacijose: priežastys, valdymas, pasekmės" (autorius Zakarevičius P.), kad išsiaiškinti sąvokas ir daugiau sužinoti apie pasirinktą temą. Neradau tikslaus atsakymo į mano pasirinktą temą, todėl pasirinkau tris, mano galva, svarbiausias sąvokas, t.y. "organizacija", "bendravimas" (literatūroje naudojama sąvoka "komunikavimas", laikau, kad tai sinonimai) ir svarbiausias iš jų, "etika". Stengiausi pateikti ir tam tikrus ryšius tarp jų, lygius, jei įmanoma, taip pat problemas, kurios dažniausiai kyla dėl skirtingų požiūrių ir interpretacijų. Vadybos srityje, kurią, kaip ir pedagogiką, galima apibūdinti ne tik kaip mokslą, bet ir kaip meną, išlieka daug vietos laisvai interpretacijai, o taip pat autoriai, mokslininkai, besiremiantys skirtingomis filosofijomis, pateikia skirtingas sistemas, kiekvienas pabrėždamas tą aspektą, kuris jam atrodo svarbus.

PAGRINDINĖ DALIS

Pradėsiu nuo termino "organizacija", kuri Robbins apibūdina taip - "organizacija yra sąmoningai koordinuojamas socialinis vienetas, kurį sudaro du ar daugiau žmonių ir kuris funkcionuoja iš esmės nepertraukiamai, kad įgyvendintų bendrą tikslą ar tikslus" (Robbins, psl. 21). Pagal Zakarevičių (psl. 14) "žmonių grupė organizacija tampa tik tuomet, kai jos narius vienija sąmoningi santykiai, derinantys visų jų pastangas siekiant bendrų tikslų." Tačiau kaip organizacijos susiję tarpusavyje: "Organizacijos, kaip socialinės sistemos, idėją pirmasis suformuluoja Ch. Barnard (1938). /.../ Visos organizacijos įsijungia į didžiulę, tačiau niekuomet galutinai neapibūdinamą, neformalią organizaciją - visuomenę. (Zakarevičius - psl. 17). Organizacijas jungia tamprūs ryšiai, panašios į organizmą savybės (Tarptautinių žodžių žodyne organizmas apibūdinamas kaip savitą sandarą turinti biologinė būtybė, atliekanti tas ar kitas funkcijas.).

Bendravimą arba komunikavimą nagrinėja organizacijų elgsenos mokslas, kuris remiasi psichologija, sociologija, socialine psichologija, antropologija ir politiniais mokslais (Robbins - psl. 21). Tačiau ir Robbins ir Stoner komunikavimą supaprastina iki informacijos perdavimo ir nagrinėja nepakankamai plačiai: "Komunikacija - procesas, kurio metu žmonės, perduodami simbolinius pranešimus, siekia pasikeisti reišmėmis" (Stoner - psl. 517). Aš bendravimą apibrėžčiau daug plačiau: tai emocinis, intelektualinis, dvasinis sąmoningas apsikeitimas tomis reikšmėmis, kurios svarbios bendraujantiems žmonėms, turint bendrą tikslą patirti džiaugsmą, kuris gali būti išreikštas abipuse nauda tiek dvasine, tiek materialia prasme.

Svarbiausia sąvoka šioje temoje yra etika, ji yra raktas. "Etika - mokslas apie elgesį, galintį gerai ar blogai paveikti žmones" (Stoner - psl. 20). "Pagrindiniai etikos terminai yra vertybės, teisės, pareigos, taisyklės ir santykiai (Stoner - psl. 107). Pagal Robbins šiandien ypač aštri yra etiško elgesio dilema, kadangi riba skirianti dorą nuo nedoro elgesio tampa labai jau neaiški. Kaip į tai reaguoja vadovai ir jų organizacijos? Įvairiai: "jie rašo ir platina etikos kodeksus, kad iškilus etinėms dilemoms padėtų darbuotojams susiorientuoti. Jie rengia seminarus ir kitas mokymo programas, kurių tikslas - pagerinti etišką elgesį. Jie samdo patarėjus, su kuriais labai dažnai galima susisiekti anonimiškai, kad, pavyzdžiui, būtų galima aptarti etikos klausimus. Taip jie kuria apsaugos mechanizmus, užkertančius kelią neetiškam darbuotojų elgesiui" (Robbins - psl. 31).

Man teko rašyti referatą tema "Dvasingos organizacijos bruožai", kuris šiek tiek susišaukia su šiuo rašto darbu. Remiantis ankstesniu darbu, manau, kad svarbiausias kriterijus, įtakojantis bendravimo etiką tarp organizacijų yra organizacijos kultūra. "Organizacijos kultūra - tai vertybių sistema, suprantama ir priimtina visiems organizacijos nariams, leidžianti organizacijai kryptingai veikti bei palaikoma organizacijos istorijos, tradicijų, ceremonijų ir t.t. taip padedant išsiskirti iš kitų organizacijų" (Robbins - psl. 284).

Antropologija, tirianti skirtingų kultūrų, etninių grupių elgesį, yra svarbi suprantant, kad skirtingų šalių kultūrų kontekste organizacijos elgesys skirsis. Pačia individualistiškiausia šalimi yra laikoma JAV, tačiau iš visų organizacijos elgsenos tema parašytų straipsnių, apie 80% yra publikuota būtent amerikiečių pastangomis (Robbins, psl. 38). Todėl dažnai, kalbant apie organizacijos elgesį yra nutylima apie kitų šalių, ypač Azijos, kultūrą. "Vieną iš dažniausiai cituojamų kultūrų skirtingumų palyginimo metodų sukūrė Geertas Hofstede'as." Jo duomenimis, pagal penkis kriterijus, Azijos šalys yra kolektyviškesnės negu likusios (ten pat).

Vadovas vadovaujasi trimis kriterijais, priimdamas etiškus sprendimus. (Robbins - psl. 110):

• Utilitarinis, kurio tikslas suteikti didžiausią naudą didžiausiam žmonių skaičiui.

• Dėmesys teisėms, kur akcentuojamos pagrindinės žmonių teisės, tokios kaip žodžio laisvė, asmeninio gyvenimo neliečiamumas, teisingas bylos nagrinėjimas teisme ir kt.

• Dėmesys teisingumui, kuris reikalauja taikyti taisykles teisingai ir bešališkai, kad teisingai būtų paskirstyta nauda ir kaštai.

Dažniausiai cituojama konflikto tarp žmonių priežastis - nevykęs komunikavimas (bendravimas). Komunikuojant tarp skirtingų organizacijų labai svarbu suprasti organizacijos kultūrą ir kultūrinę jos aplinką.

Robbins knygoje psl. 203 pateiktas pavyzdys įrodėja, kad etiškas elgesys yra tas, kuris nukreiptas į bendrą tikslą (priešingai savanaudiškam), kuris nepažeidžia asmens teisių, o veikla yra teisinga ir sąžininga. Jei į visus šiuos punktus atsakymas teigiamas, toks elgesys yra etiškas.

Knygos dalyje, nagrinėjančioje konfliktus (Robbins - psl. 211), prieinama prie išvados, kad bendradarbiavimas - tai konflikto (problemos) sprendimo būdas, kai laimi visos šalys.

16 Robbins knygos skyriuje aptariama organizacijos kultūra. Žmonės, ateinantys dirbti į organizacijas, jau atsineša savo kultūrą (iš šeimos, mokyklos, ankstesnės patirties), tačiau, nežiūrint į tai, organizacijoje galima sukurti palankią terpę tinkamai kultūrai formuoti. T.y. suformuoti tam tikrą vienodų įsitikinimų sistemą. "Kultūros turinys ir stiprybė daro įtaką organizacijos etikos klimatui ir jos narių etiškam elgesiui" (Robbins - psl. 297).

Stoner knygoje šalia etikos išskiriama ir "korporacinė socialinė atsakomybė: organizacijos veikla, siekant paveikti visuomenę, kurioje pati gyvuoja" (psl. 95). "Vis daugiau kompanijų ėmė suprasti, kad "jėga gimdo atsakomybę" (Stoner - psl. 98). Yra skiriami keturi etinių verslo klausimų lygiai: visuomeninis, įtaką darantis, vidaus politikos ir asmeninis. Bendravimo tarp organizacijų etikos temai tinka vienas iš jų, tai "įtaką darančiųjų asmenų: tiekėjų, vartotojų, akcininkų, ir pan. Čia mes keliame klausimus, kaip kompanija turėtų elgtis išorinių grupių, kurias paveikia kompanijos sprendimai, atžvilgiu, ir kaip įtaką darantys asmenys turėtų elgtis kompanijos atžvilgiu" (Stoner - psl. 106). Yra iškeliama dar viena problema, tai "reliatyvizmo iššūkis" (Stoner - psl. 114). Pagrindinė šio iššūkio sukelta problema yra ta, jog jis tvirtina, kad nėra vienos tiesos, todėl neverta racionaliu būdu aiškintis ir ieškoti geriausio būdo. Čia prieinama iki absurdo, kad "kiek žmonių - tiek nuomonių" ir visi teisūs... Ir, kaip rašo Stoner: "Toks moralinis tingumas /.../ verčia mus atsisakyti vilties gyventi geresniame pasaulyje ar tapti geresniems" (Stoner - psl. 115).

Taigi, tikiuosi, kad nagrinėjant šią tema, bent kiek paaiškėjo pagrindiniai terminai ir sąvokų ryšiai, o taip pat įtakojantys veiksniai ir problemos.

IŠVADOS

Norėčiau pateikti keletą išvadų:

1. Svarbiausia ta, kad dvi ar daugiau organizacijų, bendraudamos tarpusavyje siektų bendros naudos ir gėrio, kuris nenuskriaustų nė vieno dalyvio ar priklausomo nuo šios veiklos veiksnio (kad ir aplinkosaugos).

2. Antra išvada ta, kad organizacijos rūpintųsi ne tik savo tiesioginės veiklos rezultatais, bet ir stengtųsi pasiekti dvasingos organizacijos bruožų, svarbiausias iš kurių, tas, kad dvasinis kiekvieno žmogaus gyvenimas turi būti pripažįstamas ir skatinamas.

3. Trečia išvada paprasta - bendravimas visų pirma bus etiškas tada, kai suteiks džiaugsmą, turintį išliekamąją vertę. Džiaugsmui, laimei, harmonijai, taikai atsirasti reikalingi mažiausiai du bendraujantys, subjektas ir objektas, jie patirs džiaugsmą, kada pamatys savo objekte savo savybes, kurias kitaip pajusti negali. Mes visi džiaugiamės sutikę panašų į mus, taip ir organizacijos nariai džiaugiasi, bendraudama su panašiais į juos.

4. Iš pirmo žvilgsnio prieštaravimas tarp pelno siekimo ir dvasingumo atrodo akivaizdus, tačiau taip atrodo tik trumpalaikėje perspektyvoje, nenumatant visų pašalinių veiksnių. Ilgalaikėje perspektyvoje laimi tik tas, kuris siekia, kad laimėtų visi, siekdamas kažką duoti kitiems, kas yra vertinga gaunančiajam.

5. Reikia suprasti pasaulį kaip vieną organizmą, kuriame žmogus, turi laikyti šeimos interesus aukščiau nei savo, šeima - tarnauti visuomenei, visuomenė - tautai, tauta - pasauliui, pasaulis - absoliučiam gėriui, grožiui ir tiesai (t.y. Dievui). Tik suprantant visą paveikslą, galima atrasti savo veiklos dalį ir vaidmenį.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininke,

Lietuvos Seimo nariai,

Ekscelencijos,

Gerbiamieji šio Seimo posėdžio dalyviai ir svečiai,

Konstitucinė atsakomybė mane įpareigoja apžvelgti ir įvertinti praėjusių metų šalies gyvenimą, Vyriausybės veiklą ir aptarti galimus bendrus sprendimus valstybės ir jos piliečių gerovei užtikrinti. Atlikdamas šią pareigą, šios kadencijos Seimui noriu išsakyti savo mintis apie mūsų dabartį ir perspektyvas, apžvelgti laimėjimus ir problemas.

Gyvename Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio išvakarėse. Kokie mes, einantys pasitikti šios sukakties? Kokia toji į antrąjį tūkstantmetį žengianti Lietuvos valstybė, kokia jos valdžia ir visuomenė? Ar istorinės krikščioniškosios, humaniškosios ir demokratinės vertybės, kurias skelbiame pripažįstantys, tikrai tapo mūsų savastimi? Koks mūsų viešasis gyvenimas, kokia mūsų politika?

Vertinant šimtmečių masteliu, galima sutikti su teiginiu, kad Lietuva ir jos žmonės dar niekad negyveno taip saugiai ir pasiturimai, dar niekada neturėjo tiek galimybių realizuoti savo kūrybines galias ir iniciatyvas pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Tačiau ar deramai išnaudojame tas galimybes, kurias teikia mūsų visų pastangomis atkurtas valstybingumas ir dalyvavimas liberalios demokratijos valstybių bendrijoje?

Deja, pradėdami devynioliktuosius nepriklausomybės metus, esame priversti ne svarstyti iššūkius ar problemas, bet konstatuoti pasitikėjimo valstybe krizę. Į šią krizę eita nuosekliai, žingsnis po žingsnio, nepaisant perspėjimų ir raginimų vadovautis sutarimu ir bendrais interesais. Įvardysiu keletą šios krizės priežasčių. Pirmutinė ir svarbiausia iš jų - ne kartą mano minėta strateginio mąstymo stoka. Prieš dvidešimt metų Sąjūdis užsibrėžė tikslą - atkurti Lietuvos Respubliką. Po to nutarėme tapti Europos Sąjungos ir NATO nariais, ir šios strateginės gairės iš esmės paskatino vidaus reformas ir krašto pažangą. Bet šiandien nežinome atsakymo į klausimą: o kas toliau? Ko ir kokiomis priemonėmis turime siekti, kad sutvirtintume ilgalaikės mūsų piliečių gerovės pamatus? Manau, kad šiandien reikia ne ilgėtis prieš dvidešimt metų valstybės atkūrimą lydėjusios piliečių vienybės, o ramiai, racionaliai ir pragmatiškai siekti sutarimo dėl konkrečių prioritetų socialinės, mokslo ir švietimo bei sveikatos apsaugos politikos srityse.

Kol kas tik kalbame apie šalies gerovę ir europines vertybes, o iš tikrųjų inertiškai judame sąstingio ir nuosmukio link. Europos Sąjungos lėšos leido šiek tiek atsipalaiduoti, tačiau tokia padėtis netruks ilgai, o esminės problemos lieka nespręstos. Iš šio strateginio abejingumo kyla kita problema: mūsų politika neduoda rezultatų svarbiausiose šalies gyvenimo srityse - ten, kur pokyčiai tiesiog būtini. Konkretūs darbai, kurie tikrai galėjo ar gali būti padaryti, nuvertinami kaip nereikšmingi arba atidėtini ateičiai. Pagaliau net kai kas nors realiai nuveikiama šalies ir piliečių naudai, tuos laimėjimus užgožia valdžios šaltumas, nepagarba ir nejautrumas savo piliečiams, skatinantys nepasitikėjimą valstybe.

Nuolat savęs klausiu: kaip sumažinti atotrūkį tarp piliečių lūkesčių ir valdžios gebėjimų juos patenkinti, kaip grąžinti atsakingumą, susitelkimą į svarbiausius uždavinius, kaip atgaivinti mūsų politinio gyvenimo išmintį? Kokiais žodžiais ar veiksmais stabdyti tvyrančią priešpriešą ir „raganų medžioklę", nutraukti ginčus dėl nereikšmingų dalykų ir paskatinti visus imtis esminių, valstybę stiprinančių sprendimų, kurie šiandien yra būtini?

Esu sakęs ir vėl kartoju - apsidairykime: visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. Visuomenė pati imasi spręsti svarbiausias problemas: jos akiratyje - parama skurstantiems, karo keliuose stabdymas, kultūros ir tautinio paveldo puoselėjimas, švietimo ir lavinimosi organizavimas, bendruomeninės verslo iniciatyvos. Tai džiugina ir leidžia didžiuotis augančia pilietine visuomene ir jos laimėjimais. Tačiau neduoda ramybės klausimas: ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky? Juk piliečių pasitikėjimas valstybe, įsitraukimas į jos viešąjį gyvenimą ir grįžtamasis politikų dėmesys bei gebėjimas patenkinti piliečių lūkesčius - būtina sąlyga, kad valstybė būtų stipri.

Tokios valstybės vizija kilo iš Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios tradicijų, iš Sąjūdžio idealų. Prieš dvidešimt metų Sąjūdis kėlė ir žadino Lietuvą atgimti, ir to atgimimo pagrindas buvo būtent piliečių pasitikėjimas savo valstybe - ir idėja, ir idėjos vykdytojais. Suprantama, įgyvendindami bendrą visos tautos tikslą buvome vieningesni negu dabar, kai einame skirtingais keliais ir daugelis savaip suprantame pažangos kryptį. Tačiau nuomonių ir požiūrių įvairovė, savikritika ir gebėjimas įsiklausyti į kitų kritiką, drąsa ją priimti yra brandžios ir demokratiškos visuomenės ženklas. Deja, Lietuvoje iki šiol nesusiformavo demokratinės sprendimų priėmimo tradicijos. Nėra suvokimo, kad demokratija - tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms.

Į šių vertybių trūkumą visuomenė atsako nepasitikėjimu politine sistema. Tą nepasitikėjimą dar labiau gilina kiekvienų rinkimų metu žarstomi įspūdingi pažadai. Pabrėžiu: ne rimti pertvarkos projektai, o tik pažadai - suformuluoti be atsakomybės ir orientacijos į ilgalaikį gerovės siekį, nerealūs ir pataikaujantys piliečiams, iš anksto užkoduoti kaip neįvykdomi. Piliečiams tas pažadų nevykdymas kelia nusivylimą ir nepasitikėjimą valdžios institucijomis, tuo tarpu žadėtojai paskęsta veiklos imitacijoje - skandaluose ir komisijose, kovose dėl įtakos sferų. Nesutinku, kad žmonės tikisi gelbėtojo ir renka populistus manydami, kad šie gali valdyti geriausiai. Veikiau taip jie išreiškia savo nepasitikėjimą tais, kuriais tikėjo ir nusivylė. Linkėčiau politinėms partijoms gerbti žmones ir nepamiršti savo atsakomybės, bet pirmiausia aiškiau suvokti, į kokius rinkėjus jos orientuojasi, kokio socialinio sluoksnio interesams rengiasi atstovauti.

Dar viena nepasitikėjimo politine sistema priežastimi laikau politinių partijų uždarumą. Neaišku, kokios ideologinės, politinės ar dar kitokios priežastys lemia jų politinius sprendimus. Daug abejonių kelia partijų rinkimų kampanijų finansavimas iš privačių šaltinių. Čia vien kosm