Uz Milānu no Rīgas ved gan Air Baltic, gan Ryanair. Tā vieta, uz kurieni ved Ryanair, kā bieži vien pierasts, nav nekāda Milāna, bet pavisam cita pilsēta. Šoreiz Bergamo. Ja jau izvēlamies lētāko variantu, tad šis šoreiz būs īstais. Lidojam 25.09 - 27.09. Cena vienam cilvēkam turp un atpakaļap 40 latiem, plus visas pārējās izmaksas, kas atkarīgas no jums.

Ja reiz spiežam uz izmaksām, tad turpinām. Bergamo izvēlamies Central Hostel BG uz divām dienām divvietīgais numurs 112 eiro. Hosteļi man parasti asociējas ar dzīvošanu vismaz pa četriem vienā istabā, divstāvu gultās, tualete kaut kur gaitenī. Šis hostelis ir savādāks. Paskatiet paši bildes, aprakstu. Arī klientu vērtējums ir augsts 7.2.

Hostelis ir 4.5km no lidostas un pavisam blakus dzelceļa stacijai. Bet no dzelzceļa stacijas pavisam netālu ar vilcienu ir Milāna. Vienas stundas brauciens (ar pārsēšanos līdz Milano Centrale). Mans ieteikums līdz centrālai stacijai nebraukt, bet braukt ar to vilcienu, kas iet caur Greco-Pirelli staciju, kāpt tur ārā, iet uz L1 metro līniju, kas aizved tieši līdz Milānas Domam un citām tuvējām Milānas apskates vietām. No Centrālās stacijas tik un tā būs jābrauc ar metro. Bet par Milānu citreiz.

Bergamo pilsēta ir sadalīta divās daļās - lejas pilsēta (Citta Bassa) un augšpilsēta (Citta Alta). Nu, gluži kā Tallina, tikai Tallinā uz augšpilsētu nav jābrauc ar funikulieri. Viss skaistums, vēsture un pārējās tūristu lietas ir atrodamas augšpilsētā. Funikulieris strādā no septiņiem rītā līdz pusnaktij (sestdienās līdz vieniem naktī).

Ieteikums divām dienām. Pirmajā dienā apskatiet visu, ko vien varat atrast Bergamo, bet otrajā dienā aizbrauciet kaut kur. Kaut vai uz to pašu Milānu. Bet, kā jau teicu, par Milānu citreiz.

[CEĻOJUMA KARTE]

http://whatson.delfi.lt/news/people/article.php?id=16671595

Nesnigo, saule sviete, glamonejo,
Iseidamas mane tu pamirsai
Ir niekas, netgi geles netikejo,
kad as bundu ir nebrendu aklai.

Tyla prades varveti manyje,
Nes nebelaukiu zodziu pasaipiu,
Ir sniegas baltas... siendien vakare,
Iskris, nors nebenoriu... bet tikiu...

More photos can be found here.

Po šios dalies sekė kelionė į artimiausią alaus barą, savo stiliumi, muzika ir interjeru labiau primenantį mūsiškę "Galerą", "Apuoką" ir panašius barus, bei įspūdžių aptarimas prie alaus bokalo. Na, užrašai "Ultras Liberi" ir panašūs labai optimistiškai nenuteikė, bet mes, lietuviai, visgi drąsūs žmonės...

...na, o vėliau grįžome į vakaro kulminaciją - apdovanojimus. O jie prasidėjo labai įdomiu darbu - dokuemntiniu filmu, tiksliau, koliažu, sudarytu iš gerai žinomų visame pasaulyje Holivudo filmų kadrų, kuriais pasakojama rugsėjo 11 d. tragedija ir jos sukelti jausmai. Buvo visai įdomu ir netikėta matyti kadrus iš "Nepriklausomybės dienos", "Kieto riešutėlio", "Armagedono" ir netgi "Terminatoriaus" (matyt, dėl to, kad visi JAV filmai persmelkti tuo amerikietišku patriotizmu ir pasiaukojimu dėl artimo; ne taip, kaip mūsiškiame "Niekas nenorėjo mirti", kuriame brolis eina prieš brolį...). Paskui buvo maždaug pusvalandis kantrybės išbandymo, kol buvo skelbiami ir apdovanojami nugalėtojai, ir tik po to galėjome išvysti festivalio nugalėtojus. Kaip ir buvo galima tikėtis, tarp pagrindinių laimėtojų - trys itališki filmai, ir dar visuose kalbama itališkai... nebūtų italų festivalis :) Tiesa, pasakius, man nepaliko įspūdžio nei vienas iš pagrindinių nugalėtojų - tiek italų filmai, tiek ir tarptautinės nominacijos laimėtojas olandų režisierės filmas apie mažos merginos būseną pasaulyje ir jos ryšį su ja supančia aplinka. Gal kiek labiau patiko gana komiškas, bet tuo pačiu ir labai nuoširdus pasakojimas apie tėvą ir dviejų jo sūnų kelionę - nors visas ir buvo italų kalba, bet jo pasakojimo maniera leido susigaudyti net ir ne itin gerai mokančiam italų kalbą. Tiesiog ir dabar keista, kodėl ne jis laimėjo, o liko tik "paminėtinas"... Dar patiko toks gana filosofinis prancūzų kūrėjo animacinis darbas, grafiškai ilustruojantis tą nesibaigiančią kasdienybės konkurenciją, angliškai dar žinomą kaip "Rat Race". Na ir kas smagiausia paminėti - tai, kad publikos simpatijų prizą pelnė latvių režisierius, sukūręs labai linksmą animacinį filmuką, kažkuo primenantį netgi senąją rusų animaciją, tačiau tuo pačiu modernų ir šiuolaikinį. Jį stebint netgi pasidarė gaila, kad tokių filmukų daugiau nekuria. Beje, bevartant festivalio lankstinuką, tarp ankstesnių jo laimėtojų pastebėjau ir lietuviškų pavardžių - ko gero, lietuviai ir čia žinomi :)

Tiesa, mano minėtų filmukų nuotraukas galima rasti čia.
O festivalio oficialus tinklalapis - http://www.operenuove.it.

Ankstesnes dalis skaitykite čia.  

Liepos 22 d. Sekmadienis (15 diena)

Keliamės berods apie devintą, pakuojamės daiktus, prausiamės, geriam kavutę. Pasišnekam su Egle ir ji siūlo nueiti iki kavinukės ir prieš kelionę užkąsti grynai sicilietiško užkandžio įdomiu pavadinimu aranžini. Pasiūlymas priimamas ir jau užsimetę dideles kuprines žygiuojam kavinukės link. Užsisakom minėto užkandžio – kumščio dydžio ryžių kauburėlio su mėsos ir lygtais sūrio įdaru. Skonis super. O kaina tik šiek didesnė nei vienas euras. Skaniai užkandę padėkojam Eglei už svetingumą, apsikabinam ir, sušukę jau gerai išmoktą žodį „arriverderci“ traukiam traukinių stoties link. Sėdam į traukinį Catania-Messina ir truputį nerimaudami pradedam ilgą kelionę namų link. Pakeliui esam priversti žagtelti nuo prabangaus kurorto Taormina vaizdų: didžiulių olų, gražių viešbučių, palmių, jachtų ir žydro vandens. Messinoj pakartojamas senas geras tramvajaus zuikio triukas. Tik šįkart varom keturiese, bet vistiek neramu kažkaip, nors ir lietuviai esam :D Saulėtą gražią dieną Messina atrodo kur kas gražesnė, nei pirmą kartą, kai su Ignu persikėlėm iš Villa san Giovanni. Padarau kelias nuotraukas.

Kažkur po pietų jau sėdim dideliam kelte, kuris gražins mus į senąjį žemyną. Užeinam į kelto kavinukę, nusiperkam po vieną aranžini, bet čia jau jie netokie švieži ir skanūs. Bet vistiek godžiai rijam užkandį ir grožimės tolstančiais Sicilijos krantais. Aš sakau Sicilijai „arrivederci“, o Ignas „ciou“. Na, nieks nežino – grįšim čia, ar ne.

Išlipę Villa San Giovanni miestely bandom susitranzuoti nuo kelto nuvažiavusį transportą. Priešais mus iš balkono pakrantę stebintis pareigūnas susidomi keturiais keliautojais ir stebi mus gerą valandą, per kurią mūsų nieks taip ir neprigriebia. Mašinos pravažiuoja lėtai, bet nestoja. Dar valandžiukę prastovėję ir nieko nepešę einam į miestuką. Gerokai po jį pablūdiję, vakarop susirandam padorią vietelę stopinti. Turi tuoj pasisekti. Tranzuojam gana intensyviai, bet stoti nieks nenori. Keista. Ima rastis nuovargis, o kai sutemsta, nusprendžiama ieškot nakvynės, o balsavimą atidėti rytdienai. Per dvi savaites jau pripratom prie nekokių nakvynės sąlygų, todėl prasimindom žolę visai čia pat – tarp įsukimo į autostrada ir lokomotyvo bėgių :D nerūpėjo net ir tai, kad beveik į mus buvo atsuktos greitkelio stebėjimo kameros. Nuotaikos labai džiaugsmingos nebuvo, bet užmigti draugiškai sugebėjom.

Liepos 23 d. Pirmadienis (16 diena)

Ryte toje pačioje vietoje – už trijų metrų nuo nakvynės – pradedam tranzą, ir po geros valandžiukės, kaip ir buvo tikėtasi, mašina stoja Rasai ir Domui. Valio. Mes su Ignu tęsiam autostopą ir po kelių valandų, pastebim kad sekasi visiškai, atsiprašant, šūdinai – vairuotojai į mus net nereguoja, nesustoja nei vienas automobilis. Dar pabalsuojam, bet po valandos nusprendžiam pailsėti ir nueiti į netoli esantį parkingą-kavinę. Nusiperku kelis aranžini, Ignas pasiemai dešrelių. Maistas, aišku, nešviežias, bet sukertam po krūmu prisėdę. Užkandę grįžtam į kolkas nesėkmingą vietą ir toliau bandom susitranzuot. Iš paskutinių jėgų išspaudžiam nekaltas šypsenėles, mojuojam rankom, stengiamės kiek galim, bet mum po velniais nieks nestoja. Parūkom. Tada dar valandėlę pabandom. Stokit kas nors!

Po nesėkmingo pusvalandžio spjaunam į šitą reikalą ir einam į traukinių stotį. Tada atsimenam, kad dar turim eurų, kad mes atostogaujam, o ne valkataujam ir nusiperkam du bilietus į Veneciją. Bala nematė. Sumokam kažkur po 60 eurų, bet traukinys tik 20.30. Turim beveik visą dieną. Žinau, pasišventę autostopininkai pasmerktų tokį pasirinkimą, bet visiškai nusikankinti jau nebuvo nei jėgų, nei noro. Pasivaikštom po Villa San Giovanni, bet didžiąją dalį laisvo laiko praleidžiam mažame paplūdimėlyje. Ten vėl randamas vienišas skėtis, susimetam manatkes. Iki pavakarės maudomės, deginamės, renkam gražius akmenukus, laipiojam po didžiulius akmenis. Ilsimės. Įdomu kaip sekasi Rasai ir Domui. Ogi nuo Villa san Giovanni jiems sekėsi va taip:

Po kelių dešimčių minučių sustoja malonus senukas. Sušokam  į jo atgyvenusią Lancia Dedra ir į kelią. Išsiaiškinam (žinoma, itališkai), kad jis mus veš beveik 400km, tačiau tai būtų nusukimas link rytų. Pasitarę su Rasa, nutariam jog iki šiol keliavę vakarine, grįšim rytine pakrante,  kurią skalauja Adrijos jūra, tuo pačiu užmesdami akį į pietų krantus ir Jonijos jūrą:) Kelionė ilga, pusė pietų Italijos autostradų tvarkomos, tačiau kai ji driekiasi tarp kalnų - bent yra į ką pažiūrėt. Lygiai pusiaudienį mes baigiam kelionę su šiuo vyruku, kuris mus paleidžia ant kelio, nuo kurio lieka apie 100km iki rytinės autostrados. Pradedam balsuot, karštis žudo paskutines viltis, vandens neturim (senukas davė kažkokio limonado, kurio temperatūra prilygsta gan šiltai arbatai - tik padidina troškulį, Rasa net negeria jo). Šalia pamatom kažkokių vaisių sodelį, nulipam, prisiskinam violetinių slyvų ar ko ten. Šiektiek nuima troškulį, tačiau jau valanda stovim nepakeliamam karšty (paskui sužinojom kad ten buvo 43,5 C), norisi bent kelių minučių pavėsio ar bent geriamo vandens. Pagaliau sustoja jaunas vyrukas, viduj kondicionierius, kaip gera... Nuveža jis mus iki autostrdados, sustojam degalinėj, pavaišina milžinišku sumuštiniu (su Rasa vos per prievarta suvalgom, negražu buvo palikt) ir šalta kola. Pavažiuojam dar apie pusvalandį ir vairuotojas paleidžia sekančioj degalinėj. Užeinam į vidų, perkam po skaniausių ledų porciją ir šalto šalto vandens... Užsirašom Pescara, karštis karštis, pavėsio nulis... Po 10min sustoja Audi Q7!! Valio! Vairuotojas - pusamžis verslininkas, puikiai kalbantis angliškai ir važiuoja beveik iki Bolonijos, tai daugiau nei 500km! Nuostabu, važiuojam netoli pakrantės, dažnai atsiveria nuostabūs paplūdimiai, kurortinių miestelių vaizdai, mintyse džiaugiamės puikiu dienos kilometražu - įveikėm daugiau kaip 1000km. Spidometro rodyklė laikosi ne mažiau 160km/h, kartais užkildama iki 220, bet tokioj mašinoj ne itin jaučiasi:) Jau vakarop, pradėjus temt, mes esam paleidžiami miestely prie pat autostrados, nusprendžiam eti iki degalinės, kurią radome žemėlapyje. Pradžioj einam už autostrados tvorelės, paskui tenka eit pačia autostrada, visiškai tamsu, fūrų pilna, vos ne bėgam, kad tik saugiai pasiektume degalinę. Pagaliau mes čia. Ėjom geras dvi valandas. Dar bandom balsuot, bet, nusprendžiam, kad atsidūrę naktį Bolonijoj, nieko gero nepeštume, Susirandame vietelę už dujų zonos aptvaro, įsitaisom ir atsigulam, dar suvalgom pakelėj prisiskintų abrikosų. Aš po tokios karštos dienos tikrai neatsispyriau šaltai alaus skardinei, kad ir kaip gaila buvo 3€.

Atsikeliam apie 6h. Nusiprausiam degalinėj ir pradedam balsuot. Deja netrukus, prie mūsų lėtai pririeda mašina su užrašu ant šono - POLIZEI. Jaunatviški pareigūnai mum kartoja "No autostop autostrada, no!" Bandžiau pasakyt, kad tai degalinė, juk galima, tas vistiek tą patį kartoja, nekreipdamas dėmesio į mano itališkas kalbėjimo pastangas. Ką gi, nueinam prie benzino kolonėles, ir klausinėjam gal kas paveštų iki Bolonijos, o nuo ten nusprendžiam traukiniu važiuot. Gal trečia persona sutinka. Po pusvalandžio mes jau Bolonijoj bandom susirast traukinių stotį. Šeip ne taip per gerą valandą atsiduriam prie kasų. Nusipirkę bilietus į Veneciją, tekini bėgam į traukinį, kuris mūsų akyse taip ir nuvažiuoja. Susiparinam, reikės laukt beveik 2 valandas sekančio, o dar labiau nusiviliam, kai sužinom jog šiame sėdejo mūsų kolegos - Ignas su Paulium! Prasitampom tą laiką po miestą ir įlipę į traukinį, smaguriaujam prisipirktais gardesiais:) Po gerų trijų valandų išlipam Venecijoje!

Kaitinuosi paplūdimy ir jaučiu kaip iš pardės grįžęs Ignas į ranką kiša šalto šalto vandens. Kaifas. Praleidę paskutines valandas saulėtoj pietų Italijoj, prieš kelionę sumąstom užeit į prekybos centrą apsipirkt. Bet dabar, aišku, siesta. Luktelknam pusvalanduką visiškam karščio pragare ir įeinam į didelę parduotuvę. Nusiperkam čipsų, vyno, kažkokio maisto. Nemažą kelią žygiuojam atgal į stotį.

Jau sutemus atvažiuoja traukinys, ieškom savo vagono (jis turi būt tryliktas), bet randam tik 11. O tai kur 13as? :D Lipam į vidų ir išsiaiškinam kad tuoj prie esamų vagonų prisijungs dar keli ir kažkuris bus mūsų. Oho. Išlipam ir kaip tik atvažiuoja uodega – likę keli vagonai. Susirandam savo kupė. Ji nauja, su lovom, patalais. Jėga. Geriam sau vynelį, džiaugiamės saugia ir patogia kelione, kai iš kažkur pareina naujas kambariokas :D geras žmogelis toks buvo, ramus, pasisveikino, užlipo į viršutinę lovą ir miega sau. O mes toliau tęsiam vynelio degustaciją. Jau vidurnaktį, kai ima baiginėtis vyno atsargos, į kupė ateina dar vienas italiūkštis. Ėėė, taip nesitarėm :D atsigula ir jis į viršų. Mums teks miegot ant sėdynių. Dar nulekiam į tuliką, sutraukiam po papirosą, ir išsitiesę patalus gulamės poilsiui. Kol mes miegojom, į mūsų kupė atėjo dar du keleiviai :D pasirodo, kupė šešiavietė! Vienas iš jų buvo kietas ir įgudęs lovų konstrukcijų žinovas. Greit jis ten padarė iš atlošų dar dvi lovas. Mes apakę žiūrėjom kaip čia sistema veikia. Taigi, nakvojom šešiese. Dviem eilėm po tris aukštus :D

Liepos 24 d. Antradienis (17 diena)

Aštuntą ryto mus žadina traukinistas, nes reikia priduot patalynę :D Kol mes trinam akis, italas akimirksiu sulanksto tas visas lovas. Ot kietas buvo kadras. Bet juokingiausia buvo tas, kad mus palaikė amerikonais. Sako „no dormita, johny“ :D maždaug, jei jau ne italas keliautojas, tai iš Amerikos. Nu ok.
Venecijoj išlipam prieš pietus. Miestas pilnas turistų iš viso pasaulį. Iš jų tik ir gyvena, nes pvz stoty už paprasčiausią centro žemėlapį prašo kelių eurų. Nusiperkam ir pradedam pažintį su miestu, garsiu savo kanalais ir gondolom. Prie stoties stoviniuoja daug keliautojų su dideliais fotikais ir kuprinėm. Pasiemam žemėlapį, bet einam bet kur. Keista, kad čia tiek daug turistų. Vaikštinėjam po kanalus kertančius tiltukus, grožimės savita architektūra, pakeliui nusiperkam atsigert kažkokio keisto birzgalo.

Paskui parašo Domas. Jie tuoj bus Venecijoj! Puiku. Susitariam eiti jų pasitikti į stotį maždaug apie pietus. Dar paklaidžiojam po gan painų Venecijos senamiestį, pasėdim universiteto kiemely, ir sutartą valandą stoty laukiam draugų – Domo ir Rasos. Laukdami vietiniam kioskely nusiperkam nepigios užkandos.
Pagaliau susitinkam su draugais, pasidalinam įspūdžiais, pasipasakojam kas kaip kada. Tada visi vieningai nusprendžiam, kad kuprines reik palikt saugykloj ir eit ramiai apžiūrėt Venecijos. Taip ir padarom. Pasiemam tik fotiką, pinigų ir pan. Bandom eiti link žemėlapy pažymėtų turistinių objektų, bet sekasi, švelniai tariant, prastai. Grybaujam bet kur, kanalų daug, tiltukų dar daugiau, žmonių aplink šimtai. Bet kažkaip nesiparinam, tiesiog grožimės skestančiu miestu.

Pereidami Rialto tiltą, kertam pagrindinį Venecijos kanalą. Nusiperkam super skanių ledų ir judam link pagrindinės – šv. Marko – aikštės. Dar pakeliui išgirstam lietuvišką šneką :) apžiūrim ištaikingą ir labai gražią aikštę, pasidarom kelias nuotraukas.

Šiaip Venecija tikrai labai graži, bet galbūt mes jau buvom persipildę įspūdžiais, todėl išsižioję nevaikščiojom, tiesiog stebėjom laivelius, žmones, balandžius ir jautėm, kad mūsų kelionė eina pabaigon, kad Venecija – paskutinė planuota stotelė.

Grįždami stoties link, daug kartų stabdelim pasigrožėt nuostabiom venecijos kaukėm bei kitais mielais siuvenyrais. Nuperku nedidelę gražią kaukę mamai. Paskui atsiliekam su Domu ir nutariam, kad jau seniai esam nusipelnę išgert po mažą šalto alaus stiklą :D Įsitaisom ant tilto, stebim vandens transportą ir apsilaižydami rijam šaltą itališką alutį.
Daugmaž pagal intuiciją paržygiuojam į stotį, saugykloj susimokam po beveik 4€. Ok, dabar reikia išsiaiškint kaip ir į kur mums reikia važiuot. Nusprendžiama važiuot į miestelį Ceggia, esantį keliasdešimt kilų į šiaurės rytus nuo Venecijos. Prie kasų eilės nežmoniškos, todėl bandysim gudrauti bilietus pirkdami iš automato. Įmetu kelis eurus, suspaudau ko man reikia, ir netikiu savo lietuviškom nepatikliom akim, manęs neapgavo! :D Bilietas mano rankose! :D Tada tą patį bando Domas, tik jis neturi smulkių. Gudrus tas Domas, sumąsto, kad geriausias būdas išsikeisti pinigų yra alaus skardinės nusipirkimas :D Po pusvalanduko ir keliolikos įvairiausių bandymų visi turi bilietus ir laukia traukinio. Dar sutraukiam po dūmelį ir atvažiuoja visiškai naujas traukinys. Viduj įsistaisom patogiai, pasikraunam telefonus, draugiškai vaišinamės Domo alučiu ir judam iš Venecijos lagūnos. Priešais mus sėdi labai graži jauna italė, stebiu ją. Po pusvalandžio lipam Ceggia, nuo jo iki autostrados E70 kokie trys keturi kilometrai. Išlipę turim paeiti palei bėgius, kad išeitume ant kelio, vedančio link autostrados. Pakeliui prisilupu kivių, bet, mano nelaimei, žali dar visiškai pasirodo. Einam plentu gerą valandžiukę, tolumoj matosi dideli kalnai. Paskui prieinam gyvenvietę. Namai čia gražūs, mašinos naujos. Jau pradėjus temti prieinam autostrados įvažiavimą. Bandom tranzuoti prie didelio ženklo “NO AUTOSTOP” :D

Už šimto metrų – mokėjimo už kelius punktas. Staiga Rasai ir Domui stoja senas pasatas. Jie paderina, kad ir mus paimtų! Jėga. Lekiam visi kartu E55-uoju link nusukimo į Udine. Italas prievartauja vargšą pasatą, spausdamas 170 km/h. Deja, esam paleidžiami ne visai tinkamoj vietoj, Shell degalinėj. Mums reikia varyt priešinga kryptim, todėl kaip pamišę su kuprinėm bėgam per autobaną, perlipam tvoras ir atsiduriam kitoj Shell degalinėj. Spėkit ką pamatom. Ogi lietuvišką fūrą! Stebėsim ją. Toj aikštelėj buvo net kelios degalinės, bet įsitaisom ant suoliukų po stogeliu prie Shello. Transporto daug nebuvo, todėl įsitaisom patogiau, nusiperkam po sumuštinį, vėliau pasiemam du litrinius faxo ir visai smagiai vakarojam. Paskui operatorė mums net uždeda muzikos :D Kas keliasdešimt minučių užmetam akį į lietuvio fūrą, bet jis, greičiausiai, budinsis tik ryte. Jau po vidurnakčio ant suolų išsitiesiam miegmaišius ir gulamės. Su Ignu sutariam, kad reguliariai reik eit patikrint lietuvį. Todėl visą naktį kas pusvalandį kažkuris iš mūsų keliasi ir pakaitom eina pažiūrėt fūros. Toks tas tranzuotojo gyvenimas...

Liepos 25 d. Trečiadienis (18 diena)

Kai prieinu prie lietuvio fūros apie pusę šeštos, pamatau, kad vairuotojas važiuoja ne vienas. Ką padarysi. Grįštu prie suolų, kolegos dar miega. Rytas čia jau vėsesnis, ne toks kaip Sicilijoj. Po gero pusvalanduko žadinasi draugai ir pradedam medžioklę. Sekasi vangiai. Visi važiuoja ne ten kur mum reikia. Paskui Rasa ir Domas stoja ant išvažiavimo ant autostrados ir po pusvalandžio jiems pasiseka. Vėl džiaugiamės už draugus ir tikimės pajudėti patys. Ignas lieka prie shello, o aš einu prie kitos degalinės. Po valandos pasiseka ir mum – prikalbinu solidų vyrą su solidžia mašina pamesti mus iki degalinės, esančio prie Palmanova miestelio. Pakviečiu Igną, sėdam į naujausio modelio Audi A6 ir judam sutarto tikslo link. Pusamžis vyras šneka kiek primiršta anglų kalba, kalbam apie ekonomiką pietų ir šiaurės Italijoj, Lietuvoj, lyginam atlyginimus ir panašiai. Tas vyras buvo kažkokios gamyklos direktorius. Paleidžia jis mus vėlgi Shell degalinėj. Vos išlipus Ignas susigraibo ir pastebi, kad pametė jau antruosius akinius šioj kelionėj. Susinervina nejuokais draugelis, keikiasi iš visos širdies, sako, kad daugiau niekur nevarys tranzu ir pan. Hmm, negerai. Paskui pamatom toj degalinėj ant nuvažiavimo sėdinčius Rasą ir Domą! Pasišnekam. Sudėtinga buvo situacija, nes Ignas buvo palūžęs, sakė, kad jam gėda čia visų prašinėt. Palieku draugą vieną truputį atvėst ir einu į shello tualetą, vėliau apžiūriu Ferrari siuvenyrus (gailiuosi, kad nenusipirkau), nusiperku sumuštinį. Paskui bandėm iš paskutinių jėgų. Jau ir man pabodęs buvo netikros šypsenos triukas ir prašymas pametėti į Austriją. Jausmas nebuvo pats maloniausias. Grįštam ant nuvažiavimo, Rasos ir Domo jau nėra, sėdim, galvojam ką daryt. Žiūriu į Ford Galaxy pilasi kurą kažkoks geziukas. Kodėl nepabandžius? Taip! Jis sutinka mus mestelt iki Austrijos. Geziukas nebūtų geziukas, jei nebūtų iš baltijos krašto. Pasirodo, jis estas iš Tartu (bent jau taip sakė). Paklausęs iš kur mes esam, pradeda kalbėt rusiškai. Į klausimą „kuo užsiema Italijoj“ atsakyt nenori, dėvi treningus, sportinę beretę, klauso techno muzikos. Spėkit kas jis. Ogi vagis :D grynas vagis iš rytų. Pradeda mūsų klausinėt ar būtų galima Lietuvoj perregistruot mašiną, pakeist kėbulo numerį ir panašiai. Mes apsimetam kvaileliais ir sakom, kad nesam girdėję nieko panašaus. „tak vy nyčystami delami nezanymaites?“ – klausia. „net“, atsakom ir bendro „verslo“ užuomazgos baigiamos. „my turisty“- sakom, „ja tozhe“- nusijuokia, pats netikėdamas ką sako. Nesuprast, kad mūsų pakeleivis buvo banditas, galėtų tik aklas ir kurčias žmogus. Paskui seka klausimai apie mašinų kainas, muziką, lietuvaites ir panašiai. Vagiukas garsiai užleidžia „Freestyler“, spidometro rodyklė gražiame tunelyje kyla iki 190 km/h. Juokingas tas banditas buvo, bet visai draugiškas: pasiūlo mums su jo draugu šiandien nusigaut iki Vienos. Būtų nukrypimas šioks toks, todėl sutariam, kad jis mus paleis degalinėj prie Klagenfurto. Pakeliui dar sustojam degalinėj, atvažiuoja geziuko vadas, duoda jam pinigų, nurodo kur važiuot ir pan. Kai atvažiuojam į degalinę, kurioj išsiskirsim su kaimynu estu, esam apdovanojami nugertu limonadu, ir paskatinimu “jesli što, zvanite”. Numerio neturim, bet paskambinsim būtinai :D Išlipę pasidalinam įspūdžiais ir mintim apie pastorojo personažo gyvenimo būdą, pasigrožim aplink supančiom pasakiško grožio Alpėm.

Pasidarom kelis gražius kadrus ir pradedam dar vieną medžioklę. Atsiranda jau nuotaika ir Ignui. Degalinėj nusiperku limonado. Klausinėjam gal kelias valandėles, žmonės kalba, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali paimti. Paskui stebim neseniai į EU įstojusių rumunų pasirodymą: atvažiuoja senas purvinas peugeot, pilnas vyrų ir daiktų. Išlipa jie visi purvini, basi arba su šlepetėm. Vienas buvo „pasipuošęs“ ištepliotom lakierkom, glamžytais marškinukais. Tada atsidaro bagažinę, išsitraukia maistą, susideda ant konteinerio, susėda ant bortelio ir puotauja. Gal dar būtų ir pusė velnio, jei rumunų gyvenimo būdo neišduotų čigoniška išvaizda. Kai aplink naujos mašinos ir švarūs gražūs europiečiai, vaizdelis tampa nevisai juokingas. Traukdami dūmą su Ignu pasvarstom tokį Europos Sąjungos sprendimą priimti skurdžias Balkanų šalis ir toliau dairomės fūrų ir lengvų automobilių. Štai atvažiuoja fūra lietuviškais numeriais! Kol fūristas krapštosi, susitariam: vieną fūrą kalbina vienas, sekančią – kitas. Kam pasiseka, tas ir važiuoja namučio. Galim gi ir atskirai grįšt, ne maži juk esam. Prieinu prie fūristo, greit susakau mintyse surepetuotus sakinius, šis nusišypso ir suvalkietiškai man pradeda aiškinti, kad pajimtų, bet dar kažkur važiuos pakraut/iškraut krovinio ir panašiai. Antra lietuviška fūra veža keleivį, todėl net nekalbiname tautiečių. Gražioj degalinėj tarp kalnų iš viso praleidžiam apie tris valandas, bet bent jau man visą tą laiką kažkas kužkėjo „tuoj tikrai kažkas nuveš didelį atstumą namų link“.

Ir ką gi mes matom? Į parkingą įvažiuoja didžiulis turistinis autobusas lietuviškais numeriais. Trinam delnais, galvojam kaip čia prieit, ką sakyt. Pro pat mus praeina geri du tuzinai pietuose gerokai paskrudusių lietuvaičių. Juos atpažinti taip pat sunku nebuvo: ant kaklo sukabinti telefonai, baksnojimas pirštais ir nuolatinis alkis. Mes, žinoma, neišsiduodam. Kol lietuviai tuština degalinės užkandas, mes ramiai prieinam prie dviejų vairuotojų ir gido. Pasisveikinam, pasipasakojam kas mes, iš kur ir kaip keliaujame ir panašiai. Vairuotojų veidai apniunka, išspaudžiamos nekaltos šypsenėlės ir raginama galutinį žodį tart gidui. Geras žmogus tas gidas buvo, sutiko mus pametėt iki Vienos apvažiavimo. „Reikia gi padėt studentam iš Lietuvos“ – sako, taip apramindamas vis labiau apie protokolus ir draudimus niurzgančius vairuotojus. Tada prie mūsų, gido ir šoferių prisijungia smalsūs lietuviai, pavydžiais veidais išklauso mūsų pageidavimų ir po truputį išgeriama kava, parūkoma. Autobuse kaip tik likusios dvi ar trys laisvos vietos, Ignas sėdasi pačiam prieky su gidu, kurį pavadinkime Vytu (vardas pakeistas), o aš esu pasodinamas maždaug per vidurį su garbingo amžiaus vyru. Nespėju įsitaisyti, kai tarp manęs ir to pono užmezgama šnekta apie keliones. Pasirodo, jie važiuoja iš Ispanijos. Parodo jis man savo filmuotą medžiagą, fotonuotraukas, pasakoja apie įvairius Europos miestus. Tikrai išsilavinęs ir draugiškas ponulis pasitaiko. Vytas per mikrofoną pasakoja apie Austriją. Kažkur netoli Graco (Graz) miesto pravažiuojam pro pasakiško grožio didžiulį žydro vandens ežerą Alpių kalnuose. Kol judam link šiaurinės Austrijos, paskaitykim kaip sekėsi kolegom Rasai ir Domui tranzuoti nuo degalinės Shell, kur paskutinį kartą juos tematėme:

Mes dar Italijoj, bet turbut ne vienas nepagalvojo, jog sekantis musu susitikimas bus gimtuosiuose Druskininkuose uz keliu dienu :) Su Rasa pradedam eit per furas, tikedamiesi rast transporta i Austrija. Pereje per tikrai nemaza stovejimo aikstele, paciam gale isvystam vienisa krovinini sunkvezimi. LT numeriai! Negalim patiket. Prieinam prie kabinos, duris atveria malonus senukas. Ikalbinejom ji kokias 5min ir pagaliau jis sutinka mus veztis namo! Issisiepe iki ausu sulipam i  kabina ir pradedam ilga kelione namo. Senukas labai malonus, kalbantis graziu zeimaitisku akcentu, nors gyvena Garliavoj. Keliavom su juo iki pat Kalvariju, kadangi sustoje nakvynems degalinese kiti irgi stodavo 8 valandu poilsiui. Senukas mus visada maitindavo: isvirdavo sriubos, kavos, lietuviskos desros su duona. Taip pat prieme i savo kabina nakvynei, nors sake jau yra nukentejes nuo pakeleiviu, kai nerado savo telefono. Jam pakako musu teigiamo atsakymo i klausima: "Ar jus saziningi?" ir jis mumis pasitikejo. Taip praleide su juo 3 dienas, apie 9h ryto mes islipam kalvariju aikstelej, dideliausiai padekojam ir  nueinam i degaline. Rasai siulau dar pratranzuot per Lietuveles provincijas, bet kadangi jai reikejo dar siandien lekt i Vilniu del stojimu, issikvieciu sese kad atvaziuotu pasimt. Uz valandeles atlekia universalas ir mes linskmai parvaziuojam i gimtuosiuos Druskininkus:)  

Paskui stojam prie didžiulio restorano, esančio pamiškėj už autobano. Viena lietuvė mums pagamina saldžios karštos košės. Skanu. Dar duoda kumpio ir juodos duonos. Ačiū. Ignas pasakoja, kad gidas Vytas ypač geras žmogus, kad apkeliavęs visą pasaulį. Sėdim ant akmenų gražiam kiemely, Ignas kužda, kad jiedu su gidu turi bendrų pažįstamų ir, kad Vytas mus pasiryžęs kad ir į Lietuvą parvešt! Dar tyliai apsvarstom esamą situaciją, pasitariam ir laukiam grįžtančių keliautojų. Paskui restorane pasinaudojam tualetu. Tokio dydžio ir grožio tualeto nesu niekur matęs.

Taigi, susėdam į savo vietas ir tęsiam kelionę per kalnų šalį. Važiuojant dideliais šlaitais atsiveria nepakartojamos Alpių panoramos, slidinėjimo trasos, tolumoj matosi gyvenvietės ir pavieniai namukai. Keliai idealios būklės, mašinos vien naujos. Tokia jau ta Austrija. Toliau kalbu su naujuoju draugu, paliečiam politikos, ekonomikos klausimus :D Paaiškėja, kad pastarasis yra beveik mano kaimynas Vilniuje! Vakarop priartėjam prie Vienos. Kažkurioj degalinėj pagal viską turėtų mus išleisti, bet nežinia ką ten Ignas su Vytu rezga. Pravažiuojam pro daugybę tunelių. Degalinių tiesiog nėra! Mums tas arba į naudą, arba ne. Žilstelėjęs mano draugas jau pradeda dairytis ir tarsi laukia kada susirinksiu daiktus ir atlaisvinsiu jam sedynę. Suprantu aš jį, tokiam amžiuj visai neblogai kojas ištiesti. Pralendam dar po kelis tunelius, viadukus ir Mocarto miestas paprasčiausiai pravažiuojamas. Man neramu darosi, nes nežinau ką ten sumąstė kolega Ignas. Prieinu aš prie jo ir, pasirodo, mes važiuojam į Bratislavą. Hmm.. Nu gerai, pasiblaškysim naktį kur nors mieste, įverksim alučio ir ryte judėsim jau rytietiškais Europos keliais... Jau gerokai sutemus privažiuojam A-SK sieną, bet joje nėra nei vieno žmogaus, todėl paprasčiausiai įvažiuojam į Slovakijos teritoriją. Tada stojam aikštelėj prie valiutos keityklos, skubu į lauką susitikti su Ignu ir pasitart kaip čia viskas vystysis toliau. Ir sulaukiu gerų žinių. Labai gerų. Gidas Vytas mus priims į savo viešbučio kambariuką, o rytoj visi kartu važiuosim į Lietuvą! Nu nerealu! Sakau, ar gražu čia taip, bet Ignas atkerta kad jau labai gerai susidraugavo su gidu ir jokių problemų nebus. Ta proga sutraukiam po cigariuką, išsikeičiam kronų ir sėdam atgal į vienos turistinės agentūros autobusą.

Po keliolikos minučių įvažiuojam į kiek niūroką Bratislavos miestą, kertam prekybos centrų rajonus ir artėjam prie panašiam rajone įsikūrusio viešbučio. Senukas klausia kur mes dėsimės, aš jam trumpai ir aiškiai atsakau, kad į viešbutį priims gidas. Akyse matosi žmogelio nepasitenkinimas (o gal pavydas), bet nuraminu jį paguosdamas, kad jau rytoj judėsim savais keliais. Sumelavau, bet iš situacijos kažkaip suktis reikėjo. Nelabai jauku man buvo, kad užimu laisvą vietą, kurioje galėjo ilsėtis senos pavargusios kojos, bet vieta nebuvo išpirkta. Be to, gidas pasakė ir šventa. Per daug nešmėžuodami keliautojų ir viešbučio administracijos akyse, greit įsikuriam gido kambary. Ignas užsiema vietą ant grindų (sako jau pripratęs), o aš miegosiu lovoj. Apsitvarkom daiktus, išsiplaunu galvą. Vėliau į kambarį įeina gidas su dviem vairuotojais ir garsiai svarsto „tai gal pas mus, Vytai“, „ne, davai pas mane sėdam“, „baik, taigi studentai kambarį užėmę“. Mes greit atsiprašom ir, pasiemę kronų, einam į netoliese esantį Tesco prekybos centrą. Pasiemam po kelis alaus, daug pistacijų ir grįžtam link viešbučio. Prie įėjimo pasišnekam su prieš tai kreivokai į mus žiūrėjusiom moterim. Pagiria mus, padrąsina ir siūlo „varyt kartu į Lietuvą“. Atsidėkodami už gerumą, lietuvėm papasakojam kelis egzotikšesnius kelionės nuotykius. Grįžtam į kambariuką, įsijungiam teliką, atsikemšam alaus, valgom riešutus ir džiaugiamės netikėta linkme pakrypusia kelione. Ne už ilgo grįžta jau šiltas Vytas, iki vėlumos kalbamės apie keliones. Pasirodo, šis geros valios žmogus perėjo Himalajų kalnus, apkeliavo visą Peru ir dar kur tik jis nebuvo. Pastatę ausis klausomės patyrusio keliautojo pasakojimų. Vėliau atskleidžiama gido kasdienybė – geras uždarbis, milžiniškas nuovargis, klientų įkyrumas ir panašiai.

Liepos 26 d. Ketvirtadienis (19 diena)

Anksti ryte, apie pusę šešių, suskamba žadintuvas. Gidas jau kažkur išėjęs. Palendu po dušu, susitvarkom daiktus ir apsimiegoję lendam į kiemą. Grįšta Vytas, siūlo kartu nueit papusryčiaut, bet vienareikšmiškai nesutinkam. Dar suvalgysim kokių piktų kauniečių porciją! Renkamės prie autobuso, laukiam gido, kraunamės daiktus ir pan. Jaučiu kaip aplinkinių tautiečių žvilgsniai bado man nugarą. Bet spjaunu į jų nuomones ir ramiai lipu į autobusą. Sėdu vėl į tą pačią vietą, visi ramiai sulipa ir turim tuoj pajudėt. Bet yra vienas bet. Įlipa gi mano draugas, su kuriuo vakar taip įdomiai visą dieną šnekėjom, ir visų akivaizdoj su manim pasisveikina maždaug taip „Ką?? Per visą Austriją vežiau ir dar per Lenkiją reiks? Taigi jauni! Ką, patys grįšt negali?!“. Visiškai nelinksmi draugužio žodžiai kiek nuslopinami gido pasiūlymu būt truputį draugiškesniems. Senukas gerokai užsiparinęs sėda į gretimą vietą, prie manęs sėdynę deda jo žmona, taip pat labai „maloniai“ sutikdama naują bendrakeleivį: „Geriau jau jo nebūtų!“. Aš, žinoma, mandagiai patyliu. Patyręs šiltą lietuvių meilę, be galo trokštu užmigt ir kuo greičiau pervažiuot Lenkiją. Ignui prieky su Vytu sekasi kur kas geriau: jis juokauja kartu su žaviu moterų būreliu, pasakoja mūsų kelionės peripetijas, visi juokiasi.

Kertam Čekijos kampą, įvažiuojam į Lenkiją. Padarę kelis sustojimus, pravažiuojam Čestochovą (Czestochowa), vakarop atsiduriam Varšuvos kamščiuose. Jau sutemus įjungiami autobuso televizoriai, rodomas italų koncertas Rusijoje. Po truputį atvėsta ir ryte ne itin draugiškai pasirodžiusi porelė, moteris pasiūlo jogurto, duoda kelis saldainius. Parašo Domas ir Rasa. Jie taip pat netoli Varšuvos, bet grįš tik rytoj.
Apie antrą valandą nakties įvažiuojam į Lietuvą, esam paleidžiami Statoil degalinėje netoli Kalvarijų. Dėkojam nepaprastai geram žmogui Vytui, visai kompanijai. Sėdamės ant bardiūro, laukiam kol išvažiuos autobusas. Geri vis tik lietuviai žmonės, būna, aišku, visokių, kaip ir visur, bet apskritai manau, kad mums labai pasisekė. Persirengiam, nes naktys šaltos, pasiemam po kelis pigaus gero alaus. Jausmas visiškai nepatirtas apima: parsibastėm iš tolimų kraštų, mes namuose. Gerai tai ar blogai? Bet kokiu atveju abu esam patenkinti. Skambinėjam draugams, kad kas atvažiuotų paimt, bet sekasi sunkiai. Tai nežino kur, tai negali, tai koją skauda, tai dar koks velnias. Atvažiuot sutinka Robertas, bet truputį vėliau, nes dabar dirba naktinėj pamainoj. Taigi, dar turim apie tris valandas... Nusiperkam dar po vieną alaus, sėdim, ilgai šnekam......... Nuotykiai geresni vienas už kitą. Viskas. Baigta. Kas toliau?

Ketvirtosios - paskutiniosios - dalies pabaiga.

IŠVADOS:

• Maršrutas: LT – PL – CZ – A – D – A – I – V – I – Sicilija  - I – A – SK – CZ – PL -LT
• Keleiviai: Rasa (19 m., studijuoja architektūrą) ir Domas (19 m., mokosi telekomunikacijų fiziką), Paulius (20 m., studijuoja grafinį dizainą) ir Ignas (20 m., mokosi istoriją)
• Nuvažiuotas atstumas: apie 7000 km
• Kelionės trukmė: 20 dienų
• Transportas: Automobilis, autobusas, fūra, keltas, traukinys, tramvajus, metro. Nuo 30 km/h tramvajumi iki 220 km/h lengvuoju automobiliu. Nuo 63-ių Škodos iki 07-ų Audi Q7.
• Išlaidos:  300-400 € žmogui. Rasa išleido tik 200!
• Įvertinimai: autostopui duodam 8-9 balus, visai kelionei apskritai – 10 su pliusu.
• Įspūdžiai: neišdildomi

Ankstesnes dalis skaitykite čia.  Klauskite komentaruose.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo. Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

 ...Gyvenimas yra knyga. Nekeliaujantys skaito tik vieną jos puslapį...

...

 Ankstesnes dalis skaitykite čia. 

Liepos 12 d. Ketvirtadienis (5 diena)
Žadintuvas pypsėt pradeda berods 5.30 ryto. Greit susipakuojam miegmaišius ir žygiuojam į degalinę, kurioj vakar buvom išleisti. Sukinėjamės prie fūrų, klausinėjam žmonių, bet susirast transportą į Salzburgą sunku. Apsirengiu visus turimus šiltus drabužius, bet šaltis vistiek gelia rankas ir kojas. Trinamės mes toj degalinėj ilgai, gal tris valandas, o rezultato tas neduoda. Negerai. Tada aš vėl nueinu prie fūrų. Kalbinu kažkokį fūristą, o jis man sako, kad Salzburgas į kitą pusę :D nu durnas jis, kitaip nepavadinsi. Pats jis į kitą pusę. Grįžtu į degalinę, o ten Ignas šnekučiuojasi su kažkokia ponia. Hmm, įdomu, gal mestels kur nors. Stebiu jų pokalbį. Moteris išsitraukia piniginę ir tiesia Ignui banknotą (!!!). Jis padėkoja, moteris sėda į naują Audi A3, užsideda akinius, prisikuria cigaretę ir išvažiuoja. Bėgu prie Igno, jo rankose 100€ !!! Nu čia tai geras. Ignas pasakoja, kad moteris turi panašius sūnus kaip mes, kad nemėgsta autostopo ir davė pinigų traukiniui. Labai ačiū. Svetingi tie austrai. Ir turtingi, žinoma. Tada vėl pajaučiamas šaltis ir nutariama eiti į degalinę išgert arbatos. Sušilę vėl klausinėjam vairuotojų ir Ignui pagaliau pasiseka. Nenorom, bet esam pavežami dviejų vengrų iki Salzburgo prieigų. Kalbama su jais nebuvo, ir gerai, nes pagaliau prasidėjo nepakartojami Alpių kalnai! Paleido mus didelėj aikštelėj, kur yra degalinė, keli restoranai. Nusiperku šaltą brangų sumuštinį su sūriu ir man jo nepašildo! Ot kokie. Degalinėj klausinėjam žmonių, net italus buvom užmatę, bet nesiseka. Man, kaip vokiškų automobilių fanui, yra kur akis paganyti ir seilę pavarvint. Tada Ignas eina į aikštelę prie restoranų, o aš lieku prie degalinės. Pasiskirastom zonom, gal geriau seksis. Stoviniuoju ir pamatau, kad kas antra mašina sportinė dvivietė, o likusios pilnos. Ai, einu pažiūrėsiu kaip sekasi kolegai. Ir ką gi aš matau? Ogi Ignas lietuvius prikirtęs jau! Stovi prie seno lietuviško merso ir jau baigia derint, kad iki Insbruko paveštų. Tada prieinu ir aš, pasisveikinu. Porelė lietuvių atlaisvina galą ir priglaudžia mus. Važiuojam su jais smagiai, dalijamės kelionių patirtim, akį glosto Alpės. Žodžiu, jokių neigiamų emocijų.

Keliavo jie į Šveicariją prie aukščiausios Europos viršūnės – Monblano (4808 m). Pasakoja jie mum, kaip kažkoks jų pažįstamas tranzavo su lašinių pančiu, miegmaišiu ir 20 € :D Tie lašiniai ištižo po poros savaičių, policija pagalvojo, kad ten narkotikai, uždarė į kalėjimą keliom parom, tas kalėjimas kažkur miškuose. Keliavo pėsčias jis kaimais, vogė maistą :D Paskui priprato po 30-40 km per dieną suvaikščiot. Grįžo visas išbertas ir sukūdęs gerokai. Nu žvengėm mes ten iš to pasakojimo :D Gerai nors kad mes ne tokie „keliautojai“ :D tada įvažiavom į Vokietijos teritoriją, nes kabindami vokiečius nukirtom kampą. Pakliuvom į didelį didelį kamštį... Kamštyje netrūko daug karavanų su vokiškai numeriais. Vaišina boržomiu ir obuoliais. Grįžom į Austriją ir sustojom degalinėj trumpam. Aplink supantys kalnai privertė šiek tiek išsižioti. Su Ignu stebėjom kalnus, bandėm suvokt jų dydį, net spėliojom koks jų aukštis. Dar nusifotografavom. Porsche 911 Turbo ar BMW 645 buvo eilinės aikštelės mašinos. Važiavom važiavom, neblogai visai tas mersas traukė, bet neprivažiavus Insbruko užsimanė benzino. Sustojom degalinėj įsilašint kuro. Štai ir ryškiai geltona Ferrari pasirodo. Mėgsta ir ji, matyt, benzą. Taigi esam paleidžiami prie gražaus motelio ir degalinės netoli Insbruko. Aplink mus – masyvi kalnų virtinė, aukštai aukštai kai kur matosi snieguotos Alpių viršūnės.

Vaizdas tiesiog kvapą gniaužiantis. Sėdam ant laiptukų užkirst ko nors. Ignas doroja lietuviškus lašinukus, o aš lygtai studentų maistą – riešutus, razinas ir panašiai – kapojau. Prisėda prie mūsų su motociklu atlėkę vokiečiai, persimetam keliais žodžiais ir traukiam į medžioklę. Einam link degalinės ir aš net nesureguoju kaip Ignas jau užkalbina pirmą senuką. „Per caso sta andando a Roma? Posso viaggiare con lei? „ – klausia. „Si si“ – atsako senukas!!! Kąąą?? Tikrai į Romą? Deja šiom bei dar keliom frazėm italų kalbos žinios ir baigiasi, o angliškai senukas nešneka. Gerai, sėdam į tokį patį mersą, iš kurio neperseniausiai išlipom ir lekiam į pietus nuo Insbrucko Italijos link. Dar bandom kažką šnekėt, bet itališkai suprantam tiek, kiek jis angliškai. Bet kaiiiip čia taip?? Iki Romos gal kokie 600-700 km! O gal ir daugiau! Taigi, važiuojam tyloj, nes senis nesupranta mūsų šnektos, o mes jo. Ir plius dar radija negroja. Grožimės pasakiškais kalnais.

E klasės mersas gerai užlaikytas ir traukia pusė velnio. Susimoka senukas už kelius ir tęsiam kelionę. Pradeda darytis šiek tiek neramu, nes abejojam ar senis mus suprato gerai. O gal jis galvoja kad mes jam čia užmokėsim už tokią paslaugėlę?? Įvažiuojam į Italiją nė nestabtelėdami. Vaizdai dar labiau gražėja. Stojam didžiuliam parkinge su restoranais, degaline ir pan. Tada su Ignu sumąstom, kad reikia pasigaut vertėją ir pašnekėt su tuo dėdule. Paieškos ilgai netrunka – surastas vyrukas kalba angliškai ir itališkai. Išsiaiškinam, kad jis tikrai mus nuveš netoli Romos ir, kad mes už tai jam pinigų neduosim. Viskas ok, judam toliau tik kažkaip nemalonu sėdėt tyloj plius dar važiuojant tokį atstumą. Na bet senukas apsipranta, mes irgi tylim sau gražiai, o kilometrai sukasi gan greit, nes geru autobanu senis laiko 130-160 km/h. Užnugary lieka tokie miestai kaip Verona, Modena, Bolonija. Dar kažkur stojam pailsėt, senukas sumąsto įpilt tepalo į savo mersą, padedu atsukt dangtelį, dar nusiperkam kolos. Aplinkui stoviniuoja policijos Alfa Romeo su dviem jaunais šukuosenas pasidariusiais ir lašo formos akinius dėvinčiais mentukais. Pradeda temti, važiuojam gražiai apšviestais tuneliais. Domas parašo, kad jie palei autostrada per kalnus, molius, upelius ėjo daug kilometrų, bet paskui dasikapstė iki Italijos pradžios. Kartas nuo karto užlūštam, vėl pabundam. Autostrada kertam naktinę Florenciją – vaizdas išties įspūdingas. Dar sukariam ne vieną šimtą kilometrų, kol sustojęs senukas išdidžiai ištaria: “Roma! Arrivederci!”. “Multi gracias” atsakom mes ir apie 1 valandą nakties išlipam didelėj degalinėj netoli Romos. Čia jau pietūs, jokie naktiniai šalčiai nekankina. „Einam vyno!“ sušunka Ignas. Aš kažkaip nenorėjau, bet supratau, kad mes Italijoj ir be vyno čia nieko nebus. Įeinam į parduotuvę – vyno pasirinkimas nemažas. Aišku renkamės pagal kainą. Nepamenu kiek mes ten dabar suplojom už butelį, bet brangus jis nebuvo. Dar paprašom kad atkimštų ir patenkinti išeinam sau į šiltą naktį. Prie įėjimo lyg pozuodamas sėdi didelėm garbanom, trumpa maikute pasipuošęs italas, traukia dūmą. Pažiūri jis į mus. Gal koks gėjus jis buvo, o gal ir ne. Susirandam aukštą žolę, išsitiesiam miegmaišius, paragaujam vyno, prisikuriam cigaretes ir patys netikim – mes prie ROMOS!!! Vakar dar buvom Prahoj, o šiandien jau visai netoli Romos. Nu ir pavarėm. Sumušam delnais ir geriam vynelį. Ne toks jau blogas anas buvo, nei per rūgštus, nei per stiprus. Aplink svirpia cicados ar kokie ten velniai. Na, čia jau visai kitoks klimatas. Dar žiurkikė aplink lakstė, bet nematėm mes jos, tik girdėjom. Nu ką, turėsim kaimynę. Apima labai malonūs jausmai, kai pagalvojam kaip mums pasisekė ir, kad jau ryt vaikščiosim po amžinąjį miestą. O ramiau pasidaro kai kolegos praneša, kad jie su nauja mašina rieda į kurortą, esantį apie 100 km nuo Romos!

Liepos 13 d. Penktadienis (6 diena)
Žadinamės ne taip jau anksti – apie septintą aštuntą. Kaip visada greit susipakuojam. Tada nusprendžiam, kad reikia užeit į degalinės tūliką. Nusiprausiam, išsivalom dantis, nusiskutam ir jaučiamės pasiruošę įžengt į miestą ant septynių kalvų. Lūkuriuojam aikštelėj. Pradeda kaitint saulė. Užmatom amerikonų turistinį autobusą su gide. Geri tie amerikonai, gal paimtų. Bet gidė ilgai šneka mobiliu, mes ją žvilgsniu sekam, kad tik kur nenusimuilintų :D deja mūsų nepaima dėl kažkokių priežasčių, tada pradedam seną gerą kalbinimo triuką. Pusvalandžio bėgy yra pagaunama porelė iš Maltos. Atlaisvina vietos ir su Ignu įsitaisom jų išsinuomotoj Lancioj. Keliavo po visą Italiją, o dabar, kaip ir mes traukia į Romą! Jam berods buvo 28 ir jis buvo IT specas, o jai gal 25 ir ji buvo kūno kultūros mokytoja. Tamsiom akim, įdegus, tokia tikra pietietė. Iki Romos buvo keliasdešimt kilų, bet kapstėmės gana ilgai, nes daug ten visokių įvažiavimų ir apvažiavimų. Pakeliui papasakojom kaip pas mus, Lietuvoj, būna šalta, apakę truputį buvo maltiečiai. Jau įvažiavę į Romą sustojam pasiklaust kur yra firma, į kurią turi būt priduota nuomota mašina. Dar kažkiek pavažiuojam ir esam paleidžiami kažkur Romos senamiesty! Išlipam ir pradedam klaidžiot po visiškai naują miestą. Ir ką dabar daryt. Nusprendžiam tiesiog pablūdint ir paieškot turizmo inf centro. Miestas pilnas motorolerių ir žmonių. Karšta. Praeinam vaisių turgelį, užmetu akį į kainas. Visai nebrangu. Taip ir klaidžiojom net nežinodami kur esam porą valandžiukių. Netyčia užklupom prie Romos Termini stoties esančią Respublikos aikštę su didžiuoju Najadžių fontanu, prie kurio ir nusifotkiname.

Velniškai gražu ir karšta. Čia dar teks grįžti, pasitikti Domą ir Rasą. Ne už ilgo randamas ir turizmo inf centras. Ten pasiemam kelis Romos žemėlapius su turistų lankomais objektais. Lieka dar kelios valandos iki draugų atvykimo, todėl nusprendžiam atsipūsti pavėsyje parkelyje prie Carlo Alberto paminklo.

Karlas Albertas buvo Sardinijos karalius XIX amžiuje. Netoliese užmatom kraniuką, iš kurio prisileidžiam šalto geriamo vandens. Gulim ant žolytės, kažką graužiam ir laukiam į amžinąjį miestą atvykstančių draugų. Sutartu laiku pasitinkam juos prie to pačio Najadžių fontano. Keliasdešimt minučių pasipasakojam nuotykius, nusifotkinam ir panašiai. Tada prisimenama, kad artėja vakaras, o mes neturim nakvynės. Via Nazzionale gatvėje randame interneto kavinę. Užeinam su Domu, Rasa ir Ignas laukia kieme. Scenarijus kartojasi kaip ir Prahoj: susirašom kelių hostelių adresus, pasižymim juos žemėlapy ir pradedam paiešką. Nelengva su didelėm kuprinėm buvo klaidžiot po didelį miestą, kaitinant pietietiškai saulutei  Bevaikštinėdami dar praeinam pro ištaikingą Teatro dell‘Opera. Apskritai visa Roma yra išskirtinis miestas, viskas ten gražu, todėl kiekvieno aplankyto objekto atskirai neaprašysiu. Kažkur dar nusiperkam skanių itališkų ledų bei neskanios picos po gabalą. Užeinam į pirmą hostelį – nėra vietų. Antro hostelio išvis nėra nurodytu adresu. Trečiame pagaliau randam laisvų lovų. Už jas prašė berods po 22 eurus žmogui. Na, ką padarysi. Teks mokėt. Bet neskubam dar, sutariam kad Ignas ir Rasa palauks mūsų čia, o mes su Domu dar paieškosim hostelių. Paliekam kuprines, čiumpam žemėlapį ir tęsiam paieškas. Prasideda įdomesnė Roma: nevisai malonūs kvapai, kuriuos paaštrina kaitri saulė, juodaodžiai ar bohemiški italai. Užeinam į vieną hostelį, bet ten ne joks hostelis, o interneto kavinė ir skalbykla. Darbuotoja paskambina kažkuriam hosteliui, bet pasirodo kad ten taip pat nėra vietų. Na, ačiū vistiek. Grįžtam pas Rasą ir Igną. Hostelis gražus visai, su vidiniu kiemeliu. Nebūtų italas, jei registracijos vyrukas skubėtų „užbukint“ mums lovas. Išėjo jis kažkur, sako palaukit, neskubėėėkit... Sėdim balkoniuke, traukiam dūmą ir staiga prieina azijietiškos kilmės moteris. Sako jūs jau susimokėjot? Nu ne. Ir tada prasidėjo derybos, siūlymai, klausimai. Pasiūlė mat ji mums „Bed and breakfast“ tipo didelį kambarį visai netoli Vatikano už 20 eurų nakčiai. Parodė žemėlapy kur jis randasi, sako su metro ten nulėksim. Pamąstėm ir nusprendėm, kad jamam mes šitą pasiūlymą. Susimokėjom po 40 eurų (dviem naktims). Daviau jai savo pasą, kaip užstatą. Kad tik nepabėgtų su pasu mano :D neee nepabėgs, su kablais mat moteris buvo. Taigi, sėdam į metro. Tai buvo mano pirmas metro pasivažinėjimas. „Romos metro nėra įspūdingas“ - Ignas su Domu, praeitais metais buvę Milane, nusprendžia. Po keliasdešimt minučių skrodę visą Romos miestą būnam savo apartamentuose prie Vatikano, via Ottaviano gatvėje. Nu kambarys superinis, trys lovos, odinė sofkė, magnetola, dvi vonios, virtuvė. Romoj! Ir dar savaitgalį! Dar pasiemam raktą ir pradedam šeimininkaut: išsikraunam daiktus, prausiamės, geriam kavą, ilsimės ir panašiai.

Vakarop, be abejo, einam susipažint su Roma, miestu, kuriami gali užuost istoriją. Bet nusprendžiam šiandien pagrindinių objektų neliest, pasilikt viską rytdienai. Taigi susirandam parduotuvę, nusiperkam vyno, alaus, čipsų ir einam link didžiulio parko, itališkai vadinamo Villa Borghese. Mieste tvyro ypatinga atmosfera, net nežinau kodėl bet jausmas labai jaukus būnant šitam mieste. Kertam Tibro upę. Į parką įeinam pro milžiniškus vartus, bet parkas nepasirodo labai jau gražus, todėl pasėdim ant žolytės keliolika minučių ir nusprendžiam traukt labiau į miestą. Ir pakliūnam į įspūdingą vietą – Popolo (liaudies) aikštę bei Santa Maria del Popolo bažnyčią priešakyje.

Per vidurį stovi didžiulis obeliskas, o prie jo įrengti maži fontaniukai-liūtai, kuriems iš burnos bėga vanduo.

Pasigrožim vaizdu ir žengiam į centrinę – via Corso – gatvę. Su vyno gurkšnojimo pertraukėlėm nusigaunam iki Viktoro Emanuelio II monumento, dar vadinamo “II Vittoriano”.

Prasideda nervai dėl to, kad nebuvo pasidomėta Romos istorija ir kad žiūrim ir nežinom į ką žiūrim. Po diskusijos damušamas vynas ir, trumpai apžiūrėjus Kapitolijaus kalvą, pasukama link hostelio. Dar pakeliui apžiūrim kažkokius griuvėsius ir pėdinam miegot.

Liepos 14 d. Šeštadienis (7 diena)

Pabudę ir nusiprausę atsimenam, kad esam „Bed and breakfast“ svečiai, todėl mums priklauso pusryčiai. Virtuvėje randam pieno, batono su šokoladiniu kremu bei įvairaus džemo. Niam niam, pavalgom. Apsirengiam, ir kol dar Rasa krapštosi einam dar kart pavalgyt. Būkime lietuviais, užsitepam džemo ir kertam, kad iki vakaro užtektų.
Išėję iš apartamentų prie Vatikano (taip vadinom savo namus, norėdami pabrėžti prabangią vietą :D) patraukėm prie netoliese esančios mažiausios pasauly Vatikano valstybės. Įžengęs į Šv. Petro aikštę pasijunti dvasiškai pakylėtas, nes esi viso pasaulio krikščionybės centre. Dutūkstantinę Vatikano istoriją skaičiuojanti vieta įspūdinga ir aplink supančia Vatikano bazilika su iškilusiu Mikelandželo kupolu.

Visi buvom šiek tiek apakę, nešnekėjom, tik dairėmės aplink ir fotkinomės prie Berninio bei Madernos fontanų aikštės viduje bei 25 m aukščio egiptietiško obelisko, kuris pastatytas pačiam centre. Didingą vaizdą sukuria Berninio kolonada, juosianti visą aikštę-valstybę, turinčią net savo pinigus, piliečius, gvardiją ir pašto ženklus. Pasivaikštom po aikštę ir judam Šv. Petro bazilikos link. Apsauga manęs nepraleidžia, nes mano pečiai nuogi, bet noras pamatyti Mikelandželo freskas nugalėjo apsaugą ir aš sėkmingai lipu laiptais, vedančiais prie penkių įėjimų į baziliką, Visi jie, žinoma, kažką simbolizuoja. Viduj visi pasiklystam, nes pakelta galva vaikštom gerą valandžiukę, bet ką matėm viduj, žodžiais sunku nusakyt, todėl geriau pažiūrėkim nuotraukas.

Susitinkam kieme, aikštės kairiam šone. Dar padarom kelis kadrus, nusiperkam siuvenyrų, pažiūrim kaip vaiko nelegaliai prekiaujančius juodaodžius ir traukiam apžiūrėt Romos perliukų. Einam via Conciliazionale gatve ir prieinam Šv. Angelo pilį.

Įdomi pilis ji, ypač įdomios architektūros, bet, girdėję kad viduj nieko įspūdingo, pilį aplenkiam ir traukiam link kairiojo Tibro upės kranto. Temperatūra gerokai peršoka 30 laipsnių ribą. Bandom nerti tiesiai į Romos simbolį – Koliziejų. Pakeliui dar užtaikom ant grandiozinio bet pasibaigusio renginio kažkokio. Ten nemokamai dalina vandenį. Mes aišku pasiemam ir toliau žygiuojam gražia gatvele, kuri turi mus nuvesti prie Koliziejaus. Prieinam labai gražią triumfo arką, menančią imp. Konstantino pergalę 312 m. mūšyje su imp. Maksencijum. Negailim kadrų.

Kai prieinam Koliziejų, truputį nusiviliu, nes kažkodėl aš jo tikėjausi didesnio ir gražesnio. Na bet aišku negalėjau skųstis ir tuo, kurį pamačiau - 185 ilgo ir 156 metrų pločio amfiteatru, į kurį tilpdavo 50 tūkst. žiūrovų.

Apsukom ratą aplink šį seniausią pasaulyje amfiteatrą, pastatytą pirmam amžiuje ir patraukėm prie visai čia pat esančio Romėnų forumo. Paskui prisiplakėm prie rusų turistinės grupės, kuriems visą istoriją pasakojo gidė. Taigi, paklausėm pasakojimo apie Tito arką ir pasukome į Romėnų forumą – antikos miesto visuomeninio gyvenimo centrą.

Užlipam ant Kapitolijaus kalvos, nusiperkam siuvenyrų ir apžiūrinėjam aikštę. Patogu ir smagu vaikščiot be didžiulių kuprinių. Kapitolijus – šventa antikinės Romos karvedžių–nugalėtojų kortežų vieta, šiandieninė Romos miesto mero ir savivaldybės būstinė. Vidury aikštės puikuojasi Markas Aurelijus ant žirgo. Aikštėje pamatom jaunavedžius su būriu svečių ir stebim mes juos. Gražūs jie visi buvo ir pasipuošę visai kitaip nei Lietuvoj. Leidžiamės nuo kalvos Mikelandželo suprojektuotais laiptais ir atsiduriame prie Viktoro Emanuelio monumento. Didelis baltas ir labai gražus pastatas skirtas Italijos suvienytojui Viktorui Emanueliui II, kurio čia pat esantį paminklą sukūrė Džiuzepė Sakonis. Čia taip pat padaromos kelios nuotraukos. Toliau žygiuojam via del Corso gatve ir bandom surast Trevi fontaną. Pakeliui dešimčiai minučių stabtelim pažiūrėt gatvės menininkės pasirodymo. Ji aerozoliniais dažais trafaretų pagalba piešia įvairius spalvingus Romos vaizdus. Išties įspūdinga. Bet dar įspūdingiau atrodo XVIII a. Trevi aikštė, kurią pagyvina iš visų pusių trykštantis vanduo. Anot legendos, įmetus į 1762 metais pastatytą fontaną monetą, išsipildo svajonė sugrįšti į Romą. O taip, mes ten dar grįšim. Nusprendėm vieningai. Prie barokinio stiliaus fontano rankas prikišo tas pats Berninis su savo mokiniais.

Po šitiek sukartų kilometrų bei pamatytų vaizdų ėmė rastis šioks toks nuovargis.
Nepamirštamas epizodas buvo kai Ignas pirko akinius pas juodaodę moterį. O buvo taip: vyksta derybos, Ignas matuojasi akinius, mes jam patarinėjam, pardavėja neramiai žvalgosi. Pamačius iš užnagario atvažiuojančią Polizia, per maždaug vieną sekundę juodukė susipakuoja visą stalą-stendą ir lyg niekur nieko žygiuoja tarsi paprasta praeivė. Mes apakę žiūrim, Ignas gaudo pardavėją, duoda 10 eurų ir akiniai sėkmingai nuperkami. Akinių stendo susipakavimo greitis prilygsta knygos puslapio pervertimui. Apėję dar dešimtis Romos gatvelių patraukėm namų link. Kaip kad vieningai nusprendėm grįšti į Romą, taip pat vieningai sutarėm, kad esam alkani ir eisim į supermarketą makaronų! Kaip tarėm taip ir padarėm. Už penkių minučių kelio nuo hostelio radom supermarketą. Perkam šaldytų makaronų su mėsa, daug vyno, didelį arbūzą, vaisių, gaivių gėrimų ir panašiai. Oi balius bus :D Alkanais veidais keliaujam į namus – kas arbūzą tempia, kas maišus tysia.

Išsiverdam makaronus ir pamatom, kad jų perdaug nusipirkom, todėl visų nesuvalgom, o kai ant viršaus užkertam arbūzo, iškart prigulam. Taip voliojamės iki vakaro. Nuotaika nepakartojama. Jaučiamas kelionių alkių malšinimas, bei neapsakomas malonumas. Netikėtai nuskamba užtikrintas Rasos atsakymas į klausimą „Kur dabar? Namo? Ar į Siciliją?“. Ji atsako maždaug taip: „Kąąą? Kokie „namo“???“. Pagiriam Rasą už drasą ir sutinkam, kad kai šitaip sekasi, gali ir į pasaulio kraštą nuvažiuot. Taip ir padarysim – rytoj varom į Siciliją. Bet ne taip greit. Nusprendžiam pasimėgaut Italijos paplūdimiais ir sumąstom kelias dieneles praleist kokiam nors mažam miestely prie Viduržemio jūros.
Pailsėję hostely, į kuprinę prisikraunam daug daug vyno – bianco ir rosso – ir traukiam į miestą. Gurkšnojimas prasideda mažam skveriuke. Ten ne visai svetingai mus sutinka vietinis suoliuko gyventojas, bet aišku mums vistiek linksma ir labai smagu būt toli toli nuo namų. Taip begurkšnojant itališką vyną atsiduriam prie naktinio Trevio fontano. Fantastiškai graži vieta knibžda turistais, bet mes randam patogią vietelę prie pat čiurlenančio vandens.

Sėdim ten netrumpai, kalbamės ir paprasčiausiai džiaugiamės atostogomis. Nuovargiui susipynus su vyneliu, gražiai ant suoliuko užmiega kolega Ignas, panašiai prisnūsta ir Rasa. Mes su Domu nufotografuojam du gražuolius draugus bei toliau tęsiam degustaciją prie Trevio.

Lietuviškai nubėgam į tamsią vietelę gamtos klausimais ir tęsiam pasisėdėjimą naktinėj Romoj. Kai ateina vėlus laikas, žadinam kolegas, sumąstom, kad kreivom akim žemėlapy reikia piešt tiesiausią atstumą hostelio link. Tačiau netrukus apsigraiboma ir pastebima, kad abu žemėlapiai pamesti. Ką gi, pagal žvaigždes orientuotis nemokam, todėl bandysim grįšt kaip atėję. Gaunasi taip, kad Rasa ir Ignas eina savaip, o aš su Domu – antraip. Du ekipažai naktį bando grišt į boksus pailsėt. Blūdijimas užtrunka, bet šiaip ne taip pargrįžtam. Užsklanda.
Liepos 15 d. Sekmadienis (8 diena)
Rytinis siužetas kartojasi – dušas, lietuviški pusryčiai ir pirmąkart pagaliau užkurta nenaujausio modelio magnetola. Disco muzika praskaidrina mintis. Susitvarkom kambarį, permetam akim žemėlapį, atsisveikinam su šeimininkais ir pan. Sunkios kuprinės vėl užgula mūsų pečius. Gerai, kad metro stotelė visai čia pat. Nusiperkam bilietukus po vieną eurą ir riedam metro į traukinių stotį. Stotis, be abejo, milžiniška. Naudojamės elektronine informacija, žiūrim kas čia kaip važiuoja. Tada užmatom užrašą „Formia“ ir suradę šį miestuką žemėlapy, nusprendžiam kad jis ir bus mūsų poilsio bazė bent vienai ilgai dienelei. Nusiperkam bilietus (apie 6 €) ir, be jokių didesnių nesklandumų, sėdam į traukinį.
Taigi, mūsų kelionė tęsiasi. Grožimės vaizdais pro langą – Apeninų kalnais, gražiom gyvenvietėm bei vis labiau pietiškesniu ir egzotiškesniu klimatu bei augmenija.

Sėkmingai tuštinamos nuo vakar likusio vyno atsargos. Važiuojam tuneliais, papėdėmis apie gerą 100 km, kol stotelėje pamatom ryškų užrašą „Formia“. Tai buvo miestelis, apie kurį žinojom tik tiek, kad jo krantus skalauja Viduržemio jūra. Niekuo jis nebuvo įpatingas, tiesiog gražus jūros kurortas Latino regione. Išlipę negalėjom atsigrožėti mėlyna jūra ir kalnais. Kiek atsipūtę pavėsy, padarę nuotraukų, nusprendžiam susirasti supermarketą ir įsikurti kur nors prie jūros.

Mažumėlę pablūdiję randam parduotuvę, nusiperkam maisto ir keliaujam į paplūdimį. Bet, aišku, neviskas paprasta kaip atrodo. Jūra – čia pat, bet priėjimas prie jos – velnias žino kur. Viskas užtverta, varteliai užrakinti, privato visur... Na bet nėra padėties be išeities. Per kažkokio viešbučio teritoriją greit laipteliais nusileidžiam į paplūdimį. Metam daiktus ir šokam į jūrą. Šiltas vandenukas, bet sūrus be proto. Pradeda leistis saulė, sufleruodama mums apie nakvynės paieškas. Tolumoje pamatoma žalia graži sala, į kurią, rodos, galima patekti tiltu. Taigi, pakuojamės ir su didžiulėm kuprinėm bei maistu ilgą ilgą kelią palei jūrą žygiuojam užsibrėžto tikslo link. Eiti nebuvo taip paprasta ir patogu. Bet kai su keliom pertraukėlėm pasiekėm salos prieigas, nebuvom pamaloninti – sala „privato“. Na ką, negalėjom žinot. Įsikuriam prie akmeninės sienos, visai prie pat vandens. Išsitiesiam miegmaišius, atsisėdam, grožimės rausvus dangumi, kurį remia ilga kalvų virtinė.

Kas valgo, kas vynelį ragauja, kas ilsisi, svajoja ar dar ką veikia. Jau visai sutemus ir beveik užmigus, Ignas su Domu staiga įsitikina, kad toj saloj labai faina ir, kad miegot reikia varyt būtent į salą. Supratę, kad mes su Rasa jau šiltai įsitaisę, draugeliai čiumpa savo visas manatkes ir brenda link tos salos. Paskui lipa per aukštą mūrinę sieną, perdavinėja kuprines vienas kitam ir pan. Nu lietuviai gryni, iškart atpažinsi :D Tada praneša, kad ten labai faina žolytė ir įkalbinėja prisijungti ir mus. Man ta mintis nepatiko, bet Rasa jau užsimanė labai į tą salą nu ir prikalbino ir mane. Persiropštėm mes per tą sieną ir pakliuvom į salą. Nu gal ir nieko. Išsitiesiam miegmaišius po krūmu kažkokiu ir dar užlipam prieš miegą pasigrožėt naktine pakrante. Dar gurkšnojom likusį vyną, Domui jau netilpo, aš tiesiog nenorėjau, o Ignas skaniai rijo itališką vynių. Taip vakaras ir būtų baigęsis.... Jeigu ne prožektorius į mus iš kito kranto ir itališki riksmai! Ups. Nežinom ką daryt, italas rėkia, galingu prožiku mums šviečia į veidus. Supratę, kad čia „privato“ ir mums būt čia ne valia, susipakuojam daiktus ir neždinamės iš tos vietos link vartelių. Ignas nusprendžia likti, nelabai kas ir belieka jau jam, kai šitiek vyniaus pridegustavęs :D Taigi prie vartų kiek persigandę ateinam trise, pasigirsta šunų lojimai, tada prieina sargas su prožiku, tie vartai atsidaro ir mes išeinam iš salos. Na ką, į mentūrą teks pasivažinėt greičiausiai. Ačiū dievui senukas geras, todėl mus paleidžia ir gestais parodo, kad tą salą saugo pikti šunys ir mus galėjo sukandžiot! Kaip čia su Ignu dabar! Tas jau smigęs seniai po krūmu seniai bus. Tikimės, kad jo nesuės ir ryt ryte visi smagiai vėl susitiksim. O ką mums daryt? Greičiausiai reik eit paplūdimy miegot ar dar kur... Sėdim ant suoliuko, miestas visiškai tuščias... Taip mum bemąstant grįšta senukas. Ups. Gestų ir italų kalba jis mums rodo, kad ant tvoros buvo „quattro personas, no tres, quattro!“, mes iškart viską suprantam, bet to neparodom. Sargas labai intensyviai mums aiškina plius dar nusprendžiam nepalikt draugo šunims ir tada gestais parodom kad taip taip, mūsų buvo keturi, bet ketvirtas užmigo :D Paskui einam su seniu dviese į tą vietą, iš kurios senis mus užmatė ir bandom prikelt kolegą Igną. Riksmai, švilpimai ir ryški šviesa jam nepadeda, todėl senis išsitraukia telefoną, paskambina policajams ir po kelių minučių su Alfa Romeo atvažiuoja du mentukai. Jie susisiekia su salos šeimininke, vėl su seniu eina į salą parsivest Igno. Tuo metu mes jo laukiam prie to suoliuko. Iš kažkur atsiranda dvi maždaug mūsų amžiaus italės, jos dar padeda susišnekėt su sargu, aiškina situaciją, prasta anglų kalba pasakoja, kad salos šeimininkei priklauso pusė miesto, ji labai turtinga, bet gera, todėl greičiausiai nieko blogo nenutiks. Kalbamės jau ir apie patį Formia, mūsų kelionę ir panašiai. Už keliolikos minučių iš salos grįžta sargas, du policajai ir Ignas. Kokia gėėda :D pareigūnai nebuvo labai linksmai nusiteikę. Liepė iškraustyt Ignui savo kuprinę, parodyt pasą. Užsirašė duomenis, tada priėjo prie manęs kaip per filmą (prie pat veido) ir paklausė: „Why didin‘t you take him from the island?“, bet tardymas baigėsi trumpu ir aiškiu mano atsakymu „He was too drunk“. Mentai išvažiuoja, o senis džiaugiasi mus išvadavęs ir labai emocingai demonstruoja šunį, kuris galėjo suėst vieną keliauninką iš jiems visai nežinomos Lietuvėlės. Dar keliais žodžiais persimetam su draugiškais italais ir tepam slides link paplūdimio. Naktys šiltos, o smėlis gan minkštas, todėl greit įsitaisom po kažkieno paliktu skėčiu. Nelabai gražiai atrodo mūsų visų manatkės ir mes patys, bet ką padarysi, mes gi tranzuotojai, neturim pinigų...

Liepos 16 d. Pirmadienis (9 diena)
Budinamės maždaug devintą, nes būtent tokiu laiku saulė pradeda intensyviai kepinti. Pamažu renkasi žmonės. Girdžiu, kaip netoli mūsų vaikšto darbuotojas ir specialiu aparatu renka šiukšles. Kai visi pabundam, pasijuokiam iš savo vakarykščių nuotykių ir netvarkingai aplink išmėtytų daiktų. Vėliau reiškinys buvo pramintas valkatynu. Šis terminas ironiška išraiška buvo sėkmingai naudojamas visą likusią kelionę. Išsimaudę ir atsigavę vieningai nusprendžiam Formioj likti dar vienai nakčiai, pasilepinti saule, mėlyna jūra, ir tiesiog pailsėti. Taigi, diena taip ir prabėga – maudomės, deginamės, nardom su pasiskolintu akvalangu, labai daug juokaujam, trykštam gera nuotaika ir tiesiog niekur neskubam.

Tiesa, su Domu dar buvom nužygiavę nemažą atstumą atgal link miestelio. Kadangi mums ten ypač karšta, tai į miestą ėjom dėvėdami tik šortus. Kai pusnuogiai įėjom į prekybos centrą, buvom iš ten gražiai išprašyti. Neee, atgal dėl maikučių tikrai negrįšim. Problema išsprendžiama paprastai – nueinam į parduotuvę, Domas nusiperka maikutę už 5 €, o aš rankšluostį, kurio man ir taip reikėjo (3€). Vėlgi pasijuokiama iš savo „sumanumo“. Supermarkete perkam daug valgyt, gert ir su nemažais maišais keliaujam atgal į „valkatyną“ :D. Vakare pasislenkam arčiau miesto, kad ryte reiktų mažiau eit. Įsitaisom paplūdimy prie akmeninės tvoros. Rytoj laukia kelionė į mafijos kraštą...

Antros dalies pabaiga.

Visos nuotraukos iš asmeninio albumo. Kelionės fotoalbumą rasite čia: http://picasaweb.google.com/drop84/PakeliuiISicilija

SEKANTI DALIS >>

Man teko galimybė studijuoti Italijoje, savo šalyje. Sakau savo, nes italai laiko Šv. Prancišku Italijos įkūrėju (tai sužinojau tik nuvykęs ten). Ir tikrai aš ten buvau gerbiamas ir mylimas.

Mes visi gyvenome naujai pastatytame bendrabutyje, Modenos mieste, kurį pastatė po ES plėtros vien tik ERASMUS studentams. Netgi turėjo ir savo pavadinimą "Foresteria di Costelazioni", ( išvertus tai reiškia "Užsienio žvaigždės").  Mūsų ten buvo apie 250 Erasmus studentų. Daugiausia buvo atvažiavę iš aplinkinių šalių: Prancūzijos, Vokietijos, Rumunijos, Ispanijos, Turkijos ir t.t. Penkiolikos aukštų pastate buvo kompiuterių, TV ir susirinkimų salės. Kasdieninė susirinkimų salė, aišku, buvo virtuvė. Kiekviename aukšte buvo virtuvės, o kambariuose gyvenome po du. 

Per pasaulio futbolo čempionatą visi studentai iškėlė savo šalių vėliavas per langus. Tai buvo pirmas kartas kai ir aš norėjau iškelti Lietuvos vėliavą. Neturėjau jos, bet pasidariau. Pravažiuojančios mašinos net sustodavo pažiūrėti. Net žurnalistai buvo atvažiavę  iš vietinio laikraščio, ėmė interviu ir fotografavo mus. Ir aš patekau į "Avis di Modena" laikraštį. Žurnalistai pavadino bendrabutį "Pasauliniu žvaigždynu". 

Universitetas buvo už 3 km nuo bendrabučio, pačiame miesto centre. Tad orui šiek tiek atšilus, nusipirkau dviratį. Patogu, greita, smagu ir pigu.

Studijos vyko vien tik italų kalba. Aš pats buvau investavęs laiko ir pinigų tam, kad pramokčiau italų kalbą, tad pagrindus jau turėjau. Daug padėjo ir kitų kalbų mokėjimas. Besimokantiems ten yra privalomi italų kalbos kursai, už kuriuos studentai taip pat gauna 4 kreditus.

Vertinimo sistema yra nuo 18 iki 30 balų. Per du periodus, keturis mokslo mėnesius, teko pasirinkti 8 dalykus, už kuriuos gavau 30 ECTS  arba 20 nacionalinių kreditų.  Pradžioje lengva nebuvo. Buvo ir kalbos barjerų, nesusipratimų, bet tai tik paįvairina gyvenimą. Tačiau visi sunkumai padėjo studentams greičiau susidraugauti vieni su kitais. Stengdavomės kalbėti vien tik italų kalba, tam, kad galėtume greičiau ją įsisavinti.

Ačiū ispanėms, kurios tikrai nuoširdžiai mane mokino. Dėstytojai- supratingi ir nuoširdūs. Tekdavo daryti pristatymus grupėmis po tris, iš kurių vienas būdavo italas. Atsiskaitymai irgi būdavo kitokie negu italams.  

Mane nustebino italų punktualumas. Jau pasimokęs ne kartą ir eidamas į susitikimus, išeidavau iš namų tuo pačiu laiku, kai lyg jau ir turėčiau būti vietoj. O atėjęs į vietą po pusvalandžio, vistiek būdavau pirmas. Focus marocus!!! 

Žinoma, visko čia neišpasakosi… Įgijau didžiulės asmeninės patirties. Patarčiau visiems studentams, norintiems tobulėti, įgyti naujų žinių ir patirties, dalyvauti ERASMUS mainų programoje.

Pranas Proberkas 

Kotrina Kajokaitė

Tai apie 200 tūkstančių gyventojų turintis industrinis ir, sakoma, vienas turtingiausių ir  seniausių Italijoje miestų. Breščia yra tarp Milano (85 km) ir Veronos (65 km), palyginus visai netoli  yra ir Venecija (150 km), todėl galima nemažai pakeliauti ir daug gražaus pamatyti, nekalbant apie išvykas į kalnus, kurias vietos gyventojai labai mėgsta. Tokios išvykos kiekvienais metais nemokamai rengiamos ir Erasmus studentams.
Miestas yra įkurtas dar Romos imperijos laikais, todėl žymus savo istoriniais bei archeologiniais paminklais, ypač senosios Romos civilizacijos liekanomis. Miesto centre galima aptikti romėnų šventyklos griuvėsius.
Nenustebkit, jei  nepamatysite tipinių šūkaujančių ir daug kalbančių italų, kurių tikrai sutiksit Pietų Italijoje. Breščioje gyvena tikri šiauriečiai: nekalbūs ir kuklūs, gana užsidarę. Su daugeliu yra tikrai nelengva rasti bendrą kalbą. Tačiau ir nuoširdžių, draugiškų žmonių netrūksta.
Orientacijos taškas Breščioje - miesto pilis, stūksanti pačiame centre ant visai nežemos kalvelės, ir matosi ji iš visų miesto vietų. Tad jei pasiklysite, žiūrėkite i pilį. O šalia pilies yra ir Brešcios universiteto teisės bei ekonomikos fakultetai. Teisės fakultetas įsikūręs gražiame senoviniame pastate su vidiniu kiemu, o įėjimas yra per tokį labai siaurą skersgatvį, kad šiaip žmogus net ir nepagalvosi, kad ten gali būti koks nors fakultetas.
Iš pat pradžių buvo labai nelengva suprasti universiteto studijų sistemą, kurią galutinai įkirtau tik semestro pabaigoje. Paskaitos yra tik bendros ir neprivalomos, nors kai kurie dėstytojai kartais surenka paskaitoje esančiųjų pavardes, nes paskaitas lankantiems ir nelankantiems yra skirtinga pasiruošimo egzaminams programa. Į tai atsižvelgiama ir per egzaminus. Studijų programoje paprastai yra nurodoma mokytis iš paskaitų medžiagos bei vienos ar kelių dėstytojo nurodytų knygų. Viskas dėstoma italų kalba, tačiau susitarus su dėstytoju galima mokytis ir anglų, vokiečių ar prancūzų kalbomis, bet tik savarankiškai.
Dėstytojai labai malonūs, ypač su Erasmus studentais. Beveik visi dėstytojai mane suprato dėl kalbos sunkumų. Nors italų kalbą jau mokėjau visai neblogai, tačiau pamačiau, kad italų teisinė kalba – tai jau kita kalba, kurią irgi reikia išmokti. Ypač sunku buvo mokytis iš knygų, todėl labai svarbu yra lankyti paskaitas, kuriose dėstytojai išdėsto aiškiau ir labiau suprantamai.
Svarbu paminėti tai, kad jei dėstytojas mato, kad studentas užsienietis, nepaisant sunkumų su kalba, parodo, kad mokosi, lanko paskaitas, tada ir per egzaminus būna lengviau. Daugelis dėstytojų dažnai pasisiūlo padėti. Įvairiais klausimais jiems galima drąsiai rašyti elektroniniu paštu. Paskaitos taip pat aukšto lygio. Nė viena paskaita nebuvo knygos atkartojimas. Dėstytojai iškelia įvairias problemas, klausimus, duoda daug konkrečių pavyzdžių ir taip įtraukia studentus į dalyvavimą paskaitose.
Reikiamų knygų galima rasti universiteto bibliotekoje. Knygą gali paskolinti ir kai kurie dėstytojai, nes jas pirkti labai brangu.
Vertinimo sistema - trisdešimties balų - aukščiausias pažymys 30, žemiausias - 18. Beveik visi egzaminai Teisės fakultete laikomi žodžiu.
Gyvenimo sąlygos universiteto bendrabučiuose tikrai neblogos ir palyginti labai pigios. Pigiausiai, galima gauti dvivietį arba trivietį kambarį, kurio nuoma mėnesiui kainuoja apie 80 eurų. Brangiausiai - uz 130 eurų galima gauti vieno ar daugiau kambarių butą, keliems žmonėms, su visais geriausiais patogumais. Tai, kas labiausiai patraukia įejus i bendrabutį, tai tvarka. Net vaikinų bendrabutyje viskas labai tvarkinga, ne tik del to, kad ten lankosi samdoma valytoja, bet ir patys studentai į tvarkos priežiūrą žiūri rimtai. Bendrabučiai nedideli, todėl su visais gyveni kaip šeima viename dideliame name, tad ir vakarėliuose paprastai dalyvauja visi bendrabučio gyventojai.
Tad universiteto suteiktomis sąlygomis, studijomis tikrai negaliu skųstis. Taip pat ir finansiškai išsilaikyti nebuvo sunku, nes man asmeniškai su kaupu užteko mokėtos stipendijos. Užteko ne tik pragyvenimui, bet ir pramogoms bei kelionėms. Buvau Romoje, Venecijoje, Veronoje, Florencijoje, Milane, Alpių kalnuose.
Viešasis transportas Breščios mieste nėra labai išvystytas. Ten važinėja tik autobusai, kurių kartais reikia gerokai palaukti. Naudinga yra turėti dviratį, kuriuo nesunkiai ir gana greitai galima važinėti po miestą, nes yra daug dviračių takų. Dviratis yra ypač patogu, kai reikia grįžti naktį, kada autobusai nebevažinėja, o taksi kainuoja labai brangiai. Padėvėtą dviratį galima įsigyti labai pigiai, apie tai reiktų paklausinėti vietinių studentų.
Susiradau nemažai draugų -  tiek studentų užsieniečių tiek italų. Be manęs pagal Erasmus programą studijavo apie 15 studentų is Rumunijos, Graikijos, Kipro, Vokietijos, Ispanijos. Taip pat nemažai užsieniečių, pastovių šio universiteto studentų iš daug įvairių pasaulio šalių, kaip Maroko, Albanijos, Etiopijos, Kamerūno, Brazilijos, Kolumbijos, Ekvadoro, Libano, Palestinos ir kt. Tarp jų visų tik viena studentė lietuvė, kuri labai džiaugėsi, kad į Breščią atvažiavo nors vienas kitas studentas iš Lietuvos.
Mums labai padėjo Erasmus studentų koordinatorė G. B. De La Vega, kurią visi draugiškai vadinome Beatriče. Su kitais Erasmus studentais ją praminėme Erasmus mama. Ji tikrai mums padėjo daug ir niekada negailėdavo savo laisvo laiko, net mūsų menkiausioms problemoms spręsti. Ir tikrai daugeliui studentų užsieniečių be Beatričės pagalbos būtų daug sunkiau susitvarkę su visais formalumais ir dėl jų iškilusiais sunkumais. Kai tik atvykau, iš karto pajutau labai šiltą priėimą iš jos pusės, gavau visą reikalingą informaciją ir tik jos dėka man neiškilo jokių sunkumų. Jei mokysitės Breščioje visais klausimais drąsiai kreipkitės į Beatričę, ji tikrai neatsisakys padėti.
Pabaigai galėčiau pridurti, kad tikrai esu labai patenkintas studijomis Breščios universitete. Tai man buvo graži patirtis, daug draugų, daug prisiminimų. Visada norėsiu ten sugrįžti ir manau, kad kada nors, o gal ir visai ne už ilgo sugrįšiu. Sėkmės tiems kurie pasirinks studijuoti Breščioje!

Simonas Nikartas

Od 9. 12. 2006 italijanski nogometni prvoligaš Udinese iz Vidma na gostovanja po Italiji v okviru Serie A leti s čarterskimi leti Adrie Airways, če so seveda toliko oddaljena, da je letalo najbolj praktično. Vzletali bodo s tržaškega letališča pri Ronkah, na prvi tak polet pa so se podali na Sicilijo h Catanii in žal izgubili, morda zaradi precej duhamornega vremena ob odhodu.