Kaimynai turbūt sukioja pirštus apie savo makaules. Praeidami nužvelgia kiemą labiau nei paprastai(turbūt lietuviškas papratimas). Apmoviau savo šuniui Hipiui kojinę – jis niekada nepasimoko tada, kai reikia.

Šiaip, retriveriai labai lengvai dresuojami šunys. Man, dar trylikametei, atvargus savo dalį su rotveileriu, dabar rodos, maniškis „aukselis“ išsiauklėjo pats. Bet nebūčiau aš žiopla, o šuo ne šuo, jei nebūtų netikėtumų. Vat pavyzdžiui – žiūri sėdi šuo, aha, gerai. Vėl atsisuki – nebėra. Po tvora – skylė. Fantastika!

Taip ir Hipis sugalvodavo išeiti nuotykių paieškot. Pavyzdžiui, kartą rado fantastiškus  „sponsorius“. Kai dingdavo iš kiemo, jau žinodavau, kur reikia jo ieškot. Ogi vaikinas droždavo tiesiai pas pensininkų porelę, kur būdavo nučiūčiuojamas, numyluojamas, pavaišinamas. Atėjus parsivesti, belikdavo tik griežti dantimis žiūrint į begėdį, linksmai vizginantį uodega ir pilnai besimėgaujantį gyvenimu. Tie pensininkai jau greičiau būtų mane lazdomis uždaužę, jei aš būčiau bent užrėkus ant šuns jų akivaizdoj. Galų gale, rėkti jau kaip ir per vėlu būdavo. Tad pasiimi šunį, tempies namo ir galvoji, kur čia išlieti susierzinimą. Aišku, retą kartą pavykdavo nutykoti patį nusikaltimo momentą, tada būdavo ramu savaitei.

Vieną dieną sugalvojau fantastišką planą. Maždaug po pietų. „Palauk, tu, rupūže,“ švelniai tariau trindama rankas ir išleidau šunį palakstyt po kiemą. Pati tyliai pasiėmiau grandinėlę ir taip pat išsmukau lauk. Kai tik lys pro vartelius – op, ir grandinė ant kupros krenta. Po tokio neaiškaus dangaus griuvimo nieks nebenorėtų dar vieno kartą to paragaut. Vartus tyčia palikau atdarus, o pati pasislėpiau už jų gatvės pusėje. Ir pradėjau laukti. Mandagiai apsveikinau visus praeinančius kaimynus, parakinėjau nagus(tik tyliai). Penkios minutės. Na, dešimt. Penkiolika. Po to – ir visos dvidešimt. Kur tas šuo? Tyliai slenku aplink namą – bene rasiu dar myžantį ant kokio kampo ir jau galvojanti apie vakarines linksmybes. Nėra. Kame biesas? Gerai, pasiduodu ir grįžtu namo. Hipis klusniai sėdi prie durų, mojuoja savo penktąja koja ir prašosi įleidžiamas vidun. Gyvatė.

Taip aš jo ir nepamokiau – neliko kantrybės. Tik dar tvirčiau užrakinėdavau vartus ir dariau kitokią pabėgimo prevenciją.

Bet ir tai nepadėjo. Šuo dingo vakare, o negrįžo dieną, dvi. Kabinau skelbimus. Brolis nieko nevalgė, nemiegojo, tik sriūbavo kampuose. Ogi istorija iš visų liudijimų susideda tokia: kažkoks girtuoklis, kai broliukas vedžiojo šunį, primygtinai sekiojo iš paskos ir prašė jį parduoti. Niekam tai nepasirodė verta pasakojimo, kol neatsitiko nelaimė. Ilgai sekiojome jo pėdsakais: daug žmonių sakėsi matę prabėgant geltoną šunį. Susekiojus visas pėdas pasirodė, kad šuo ne tas – na taip, geltonas, bet visai ne toks, kokio mums reikia. Einant laikui galimybių jį rasti buvo vis mažiau. Paskui liko tik laukti. Trečią dieną šuo grįžo pats – gyvas ir beveik sveikas. Be antkaklio.

Galiu pasakyti tiek – skelbimai yra mėšlas. Kai kitą dieną vedžiausi Hipį, iš visų pakampių lindo labai rimti praeiviai ir sakė: „Ei, čia tas šuo iš skelbimo! Anądien aš jį mačiau ten ir ten“. „O, dėkui pone(-ia), bet kaip matote, jis jau atsirado“.

Po to įvykio „aukselis“ nekėlė kojos iš kiemo pilnus metus. Net kai vartai buvo atidaryti! Po kurio laiko ta istorija ir jam pasimiršo. Anądien, nutaikęs progą, kai visi užsiėmę nešė baldus, išėjo pas panas. Grįžo kitą rytą ant trijų kojų, tyliai atsigulė prie durų, net pusryčių neprašė. Nei pykt, nei guost. Gerai, kad mūsų kaimas mažas.

Tai šitokia istorija su kojinėm: koją teko apibintuoti, o aš jam higieniniais ir kitokiais(kad neatsirištų) sumetimais apmoviau kojinaitę.

Dabar pro langą matau jį labai meiliai atsukusį man užpakalį ir tręšiantį žolę. Kaip gera turėt šunį. Atsiprašau, du šunis. Du kakojančius šunis su septyniom funkcionaliom kojom.

Mikio valdos nebeišsiplečia daugiau šešiolikos sienų ir kelių stiklinių gyvenimo drobių, pro kurias laisvomis valandėlėmis jis stebi monotonišką tekėjimą anapus.

Taip jau yra nuo senų laikų, kai jam, bemėginančiam užimti Kiemo Katinų Karaliaus ir Kaštono Nugalėtojo postą, kažkas sutrupino galinės kairės kojos kaulą. Šiandien jis - karo veternaas, galintis pasigirti pankiška savo kojos ševeliūra ir metaliniais kaulais su varžteliais.

Pravėrus langą, mes abu džiaugėmės reta galimybe pakvėpuoti melsvu penktojo aukšto oru. Mikis įsitaisė ant palangės ir akimis ėmė sekioti neįtikėtinus varnų ir kuosų viražus. O aš, neturėdama kito užsiėmimo, pyškinau svetimus gyvenimus ir bandžiau juos įminti. Netyčia pataikiau ir į katino.