^{foto: Stonis}

Praeitą savaitę buvau Vilniuje, kur, be viso ko, sudalyvavau Kritinėje Masėje. Kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį vykstantis renginys šį kartą surinko, kaip teigiama, apie 1000 dviratininkų - Lietuvai tai turbūt yra rekordinis skaičius. Praktiškai, viskas buvo puiku - bet ir ne tobula. Nors matyti vienoje vietoje tiek daug dviratininkų, jaunų ir senų, išties buvo įspūdinga, kai kurie dalykai vis tik nepatiko - o būtent:
- važiavimas per raudoną šviesą
jei KMistai sako, kad „Mes ne blokuojame gatvių eismo – mes esame eismo dalis!“, tada reiktų važiuoti pagal kelių eismo taisykles. Kritinės Masės dviratininkai kolonos pradžioje taisyklių kuo puikiausiai laikėsi - tačiau kolonos viduryje ir pabaigoje, rodos, taisyklių nebuvo paisoma. Iš tikrųjų, tai iš dalies ir suprantama: jei kolonos viduriukas ir galas sustotų ant raudonos šviesos, atsirastų tarpai, ir visa Kritinė Masė tokiu atvėju nebūtų jau tokia vieninga. Jei vis tik norima važiuoti per raudoną šviesą ir nedaryti tarpų dviratininkų kolonoje, reikėtų renginį derinti su policija, nes kitaip yra prieštaraujama pagrindiniam Kritinės Masės šūkiui bei principui.
- važiavimas priešpriešine eismo juosta
Tai yra išsidirbinėjimas. Maža to, kad tai neretai pavojinga patiems dviratininkams, tai taip pat daro nekokį įvaizdį Kritinei Masei, bei iššaukia papildomas problemas su policija. O problemų su Lietuvos policijos pareigūnais jau ir taip būta - kam dar provokuoti? Manau, kiekviena Kritinė Masė turi turėti savų „reguliatorių“, kurie galėti nuraminti pasitaikančius puspročius.

Tačiau bendrai paėmus - išties šaunuoliai lietuvaičiai, šią seną Kritinės Masės tradiciją, kilusią San Franciske, perėmę įgyvendinti bei propaguoti ir Lietuvoje - žiniasklaidoje vis daugiau skiriama jai dėmesio, o ir dviratininkų forumuose tai yra viena aktyviausių temų.

Propaguoti dviračių kultūrą Lietuvai žūtbūt reikia - kad ir prisiminus didžiulius automobilių kamščius sąlyginai nedideliame Europos mieste, Vilniuje, arba galvojant apie anglies dioksido sumažinimą. Tačiau Lietuvos valdžiai ar policijai tai nelabai rūpi. Štai pabandykime pasivažinėti visuomeniniu transportu - imant vidun ir dviratį. Žinoma, gal tai atrodo nelogiška, ir nėra tokia jau aktuali daugeliui problema, tačiau pripažinkime: dažnai važinėjantiems dviračiais kartais iškyla šioks toks poreikis sėsti į autobusą kartu su savo plieniniu draugu; na, pvz., esant mieste, jūsų dviračiui kažkas sulūžo, ir jūs, aišku, nenorite palikinėti jo mieste iki kitos dienos (ek, tie nerimstantys vagišiai); arba jūs patys susižeidėte ir negalite važiuoti dviračiu tolimas distancijas tarp didelio miesto mikrorajonų; arba įsivaizduokime ponią, kuri mėgsta važinėtis dviračiu, bet štai vakare grįžtant iš darbo jai reiktų įveikti, tarkim, Šeškinės kalną Vilniaus mieste - gal kam ir nė motais, o štai kitam, žiūrėk ir „visai motais“; arba dar kas nors, kad ir ne visai svarbaus, bet vis tik: pvz., mano atvėju, praėjusį ketvirtadienį, gegužės 29 d., vakare, apie 23.00, kartu su drauge nutarėme vykti iš centro (Užupio st.) į Fabijoniškes, ir kadangi buvau su dviračiu, o ji - ne, nutarėme dviese važiuoti autobusu. Įlipę į 10-to maršruto pustuštį autobusą (žemagrindį, autobuso nr. 501), kuriame buvo kuo puikiausia vieta dviračiui pastatyti, išgirdome iškart nemalonų vairuotojo burbėjimą bei jo neaiškiai reiškiamus ir iš dalies sarkastiškus reikalavimus išlipti iš autobuso (kaip mes supratome), nes, mat, dviračiui čia ne vieta. Pasakiau, kad turiu talonėlį ir važiuosiu netrukdydamas su savo dviračiu keleiviams (kurių vėlai vakare buvo visai nedaug); vairuotojas dar kažką suburbėjo ir palaukė, turbūt galvodamas, kad mes vis tik pasiduosime ir išlipsime - tačiau tam neįvykus pradėjo važiuoti.

^{foto: Andreas Solberg}

Perskaičius Vilniaus visuomeninio transporto tinklapyje esančias VAŽIAVIMO MARŠRUTINIAIS AUTOBUSAIS IR TROLEIBUSAIS TAISYKLES, tampa aišku, kad vairuotojas neturėjo šitaip elgtis. Visų pirma, yra sakoma (cituoju taisykles):

II. Vežėjo pareigos ir atsakomybė:
4. Vairuotojai turi būti rūpestingi, atidūs ir paslaugūs [...]

Vairuotojas nebuvo nei paslaugus, nei rūpestingas - nemaloniai priekaištavo ir sugadino nuotaiką; jei su manimi tą vakarą važiuotų mano draugai užsieniečiai, jie turbūt nepatikėtų, kad Vilniaus visuomeninio trasporto vairuotojai pasitinka keleivius aštriomis, sarkastiškomis replikomis ir aiškiai duoda suprasti, kad kai kurie keleiviai (kad ir tvarkingai besielgiantys) yra nepageidaujami viešajame transporte (kai tuo pačiu metu autobusuose vakarais beveik visada būna visiškai girtų tipažų, kas iš esmės yra draudžiama važiavimo visuomeniniu transportu taisyklių!) Po tokių įvykių tikrai norisi kuo mažiau turėti bendro su važinėjimu autobusais.

Antra, niekur nėra aiškiai pasakyta, kad imti dviratį į autobusą yra draudžiama (nebent savaip interpretuojant dviprasmybes važiavimo autobusais taisyklėse) - todėl vairuotojas neturėjo teisės reikalauti išlipti iš autobuso. Štai taisyklės:

V. Bagažo vežimas:
22. Keleivis turi teisę nemokamai vežti rankinį bagažą, neužimantį papildomos keleivio vietos.
23. Keleivis, pažymėjęs papildomą vienkartinį bilietą, gali vežti bagažą, užimantį ne daugiau kaip vieną papildomą keleivio vietą.

Aš sutinku pažymėti papildomą talonėlį dviračiui, jei važiavimas su juo traktuojamas kaip dar vienos, papildomos keleivio vietos užėmimas.

Dar 25-ame punkte pasakyta, kad „Autobusais ir troleibusais draudžiama vežti degiąsias, sprogstamąsias, dvokiančias, radioaktyvias medžiagas, suspaustas ir suskystintas dujas (išskyrus dujas nešiojamuose balionuose), smailius, aštrius, griozdiškus, trukdančius keleiviams daiktus, nesuvyniotus arba be dėklų šaunamuosius ginklus, daiktus, kurie gali sutepti transporto priemonės sėdynes arba keleivių drabužius“, tačiau vargu ar frazė „trukdančius keleiviams daiktus“ yra aktuali ir taikytina dviračiams tuo atvėju, kai imi dviratį į pustuštį autobusą, o „griozdiški daiktai“ skamba labai jau neapibrėžtai ir man asmeniškai asocijuojasi su baldų ir panašių daiktų pervežimu - bet tikrai ne dviračio.

Pasidomėjau, kokia situacija yra Stokholme, Švedijoje: pasirodo, imti dviračius į Stokholmo autobusus ir metro traukinius išvis negalima (su nedidele išimtimi tam tikro tipo miesto/priemiesčių traukiniams): kodėl, taisyklėse nėra rašoma, o paskambinus paaiškina, kad „tada daug dviratininkų kištų savo dviračius į autobusus - būtent to norima išvengti.“ Nežinau, ar sako iš patirties, ar tik šiaip taisyklių dėl taisyklių prigalvoja. Kitą vertus, vaikų vežimėlius ir bagažus (ne tik rankinius) į autobusus imti galima, ir už tai net nėra imamas papildomas mokestis, kaip tai daro Vilniaus autobusuose.

Nors visa tai - gal ir menkniekiai.

Žymiai svarbesnis klausimas - kada Lietuvoje bus pagaliau investuota į dviračių takus... bei į vairuotojų kultūrą?

***

^{foto: Bikes on Transit (2), So gesehen. (4)}

Earthlings (2005 m.) yra turbūt stipriausias iki šiol išleistas dokumentinis filmas apie industrinę gyvulininkystę ir žmonijos priklausomybę nuo gyvūnų - maistui, apsirengimui, pramogoms ir vis labiau prieštaringai vertinamiems eksperimentams. Pasakotojas šiame filme yra JAV aktorius Joaquin Phoenix, žinomas kaip ilgalaikis veganas ir gyvūnų teisių gynėjas. Nuodugniai analizuojant kiekvieną gyvūnų parduotuvių, prieglaudų, gyvulininkystės ūkių, odos ir kailio prekybos, pramogų industrijos, medicinos ir kitų mokslininių įstaigų veiklos aspektą, Earthlings atskleidžia visas gyvūnų (iš)naudojimo praktikas, kurios atliekamos vardan žmogaus pelno. Žmonės, kurie iki tol spjaudė į „visas tas gyvūnų teises“ ir vegetarizmą, pasižiūrėję šį filmą likdavo šokiruoti esamos realybės; jei filmas priverčia susimąstyti - gal jį verta ir rekomenduoti? Tiesa, vaikams iki 18 metų kai kuri video medžiaga šiame filme gali būti „per stipri“ - tačiau jei žmogus valgo mėsą ir nešioja odinius rūbus ar kailinius, gal jis ir turėtų teisę žinoti, kokia šių produktų/daiktų atsiradimo kilmė? | Žr. filmą online (apačioj, kur parašyta „CC“ (caption options), galima pasirinkti tinkamiausią jums kalbą). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: Devour the Earth (žr. filmą online; anglų k., rusų titrai) - aprėpia labiau aplinkosauginius gyvulininkystės veiklos aspektus.

The Corporation (2003 m.) detaliai analizuoja šiandieninio pasaulio korporacijų veikimo būdus - bet ne iš ekonomisto ar verslininko taško, o iš... psichologo. Šis dokumentinis filmas parodo, kaip vystėsi korporacijos - nuo įstaigų, valdomų vyriausybių ir atliekančių specifines visuomenines funkcijas, iki didelių šiuolaikinių bendrovių, kurioms yra priskiriamos kai kurios asmens juridinės teisės. Pagrindinis filmo kabliukas yra bandymas įvertinti tokią korporacinę „asmenybę“ naudojant diagnostinius žmogaus psichologinės būklės kriterijus. Paprastai tariant, filmas bando įvertinti korporacijų elgesį visuomenėje ir jų tikrąją įtaką pasauliui taip, kaip psichologas įvertintų savo paciento būklę. Tai filme daroma per specifinius pavyzdžius, įtraukiant politinius, ekonominius, ekologijos, sveikatos, žmogaus teisių ir kitus aspektus. | Žr. filmą online (dalis I | dalis II). Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija.

An Inconvenient Truth (2006 m.) - prieštaringai vertinamas JAV politikas Al Gore ir jo dokumentinis filmas An Inconvenient Truth užtraukė įvairių klimato kaitos kritikų bei kai kurių mokslininkų ir politikų nemalonę, tačiau iš kitos pusės, filmas mobilizavo nemažai žmonių ir vyriausybių aplinkosauginių sprendimų ieškojimo veiksmams. Nors filme, pasak kai kurių mokslininkų, yra netikslumų, bei yra bauginama vos ne pasaulio pabaiga, filmas iš tikrųjų priverčia susimąstyti apie žmonijos ekologinį pėdsaką ir potencialias Žemės atšilimo pasekmes dėl pernelyg intensyvios žmonijos veiklos. Kai kurių valstybių (Argentinos, Kanados, Vokietios...) švietimo įstaigos naudoja filmą kaip papildomą ekologinio švietimo medžiagą. | Filmo trailer'į galite pasižiūrėti štai čia. Papildoma info: oficialus tinklapis | vikipedija. | Panašus filmas: 11th hour (2007 m.) - ne mažiau svarbesnis dokumentinis filmas (nors ir padarė mažiau įtakos visuomenei), aprėpiantis ne tik klimato kaitą, bet ir kitas aplinkosaugines problemas; pabaigoje pasakojama apie žalias technologijas ir galimybes gyventi eko-draugiškai. Nepaisant to, kad pasakotojas yra aktorius Leonardo Di Caprio, filme yra nemažai progresyvių mokslininkų ir aplinkosaugininkų interviu, bei tiesiog nuostabių frazių. (Trailer'is | oficialus tinklapis | vikipedija)

We feed the world (2005 m.) - Kiekvieną dieną, kiekis neparduotos ir išmetamos duonos Vienos (Austrija) parduotuvėse prilygsta kiekiui suvartojamos duonos antrame pagal dydį Austrijos mieste, Grace. Apytiksliai 350 000 hektarų žemės ūkiui naudojamos žemės, daugiausia Lotynų Amerikoje, yra skirta sojos pupelių auginimui, kad išmaitinti Austrijos galvijus, ir tuo pačiu metu vienas ketvirtadalis vietos gyventojų (Lotynų Amerikoje) badauja. Vidutinis europietis per metus suvalgo 10 kilogramų dirbtinai, drėkinimo sistemų dėka bei šiltnamiuose (pietų Ispanijoje) išaugintų daržovių - tai sukelia vandens stygių šiame regione. We feed the world pasakoja apie maisto, kurį mes valgome, kilmę. Mes keliaujame į Prancūziją, Ispaniją, Rumuniją, Šveicariją, Braziliją - ir atgal į Austriją. Per visą filmą mus lydi interviu su Jean'u Ziegler'iu iš Jungtinių Tautų programos „Teisė į maistą“. We feed the world yra dokumentinis austrų režisieriaus filmas apie maistą ir globalizaciją, apie žvejus ir ūkininkus, tolimų transportavimų sunkvežimio vairuotojus, apie korporacijų vadovus, apie prekių tiekimą ir pinigų srautą. Nuostabiai meniškai vaizduojant realybę, filmas įžvalgiai pasakoja mums apie maisto gamybą bei bando atsakyti į klausimą, ką pasaulinis badas turi bendro su mumis. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis.

Zeitgeist the movie (2007 m.) - dokumentinis filmas, reikalaujantis žiūrėtojo budrumo bei noro rasti atsakymus į keblius klausimus: filme pasakojama Jėzaus mito hipotezė, atskleidžiamas alternatyvus požiūris į atakas 9/11, bei reikalaujama iš naujo peržvelgti JAV Federalinio Rezervų Banko istroriją, veiklą ir... jo sąmokslus - visos šios temos vienu ar kitu būdu paliečia Irako karą ir karo mašiną apskritai, manipuliaciją religijomis, istorijos klastojimą (korporacijų ir politikų „surežisuotus“ įvykius), Didyjį Brolį (visada mus stebintį), ir kt. Filmas parodo, kad totalitarizmas, nors ir paslėptas po demokratijos kauke, yra tam tikros žmonių grupės (elito) reikalavimas, kuris įtvirtinamas per iš anksto suplanuotus konspiracinius religijos, valstybės ir korporacijų veiksmų planus. Pažiūrėjus šį filmą, užduodi sau klausimą: Ar tikrai taip yra? Jei taip, tada visi mes prilygstame bandomosioms žiurkėms. Jei ne - tai kodėl tiek daug tų sutapimų, kurie - juos tvarkingai sudėliojus - sudaro įdealų klastos paveikslą? | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Baraka (1992 m.) - filmas be dialogo. Jis susideda iš įvairių peizažų, bažnyčių, griuvėsių, religinių ceremonijų, ir greito tempo miestų vaizdų. Baraka parodo mums visą gamtos didybę - bei lygina ją su mūsų civilizacija, mūsų kasdienine, mechaniška rutina, su mūsų skubotu gyvenimo tempu. Čia pasakojama ne tik apie mūsų planetos bei mūsų technologiškos visuomenės skirtumų fenomeną, bet ir apie kultūrinius ir istorinius žmonijos vystymosi aspektus - pvz., yra lyginamos jakudzos tatuiruotes su Australijos aborigenų kūno tapyba. Filmas buvo nufilmuotas 152 vietovėse, 24 šalyse - pats žodis „baraka“ reiškia „palaiminimą“ keliose kalbose: ir iš tikrųjų, tai yra paprasčiausiai gražus, filosofinis filmas, reikalaujantis vos ne meditacinės būsenos, - beje, tai taip pat yra 1983 metų filmo „Koyaanisqatsi - Life Out of Balance“ (irgi stipriai rekomenduojamo!) analogija - tiesiog daugiau apgalvota ir žymiai ramesne. | Žr. filmą online | daugiau informacijos ir vaizdų iš filmo | vikipedija. Panašūs filmai: žr. čia.

Our Daily Bread (Unser täglich Brot, 2005 m.) - dar vienas dokumentinis austrų filmas, ir šį kartą vėl apie maistą - tačiau vietoj to, kad akcentuoti mūsų žemės ūkio veiklos spragas ir maisto paskirstymo problematiką, šis filmas, tyliai ir be dialogo, tik per meniškai nufilmuotus vaizdus, parodo mums visą augalinio ir gyvūninio maisto gamybos procesą. Pažiūrėjus filmą, iškyla klausimai: Ar aš tikrai noriu šio produkto? O gal reiktų maitintis ekologiškai? Vežtis maistą iš savo močiutės kaimo, ir/arba pačiam ūkininkauti?.. Filmas neduoda jokių atsakymų - kiekvienas lieka su savo asmeniniais įspūdžiais, ir turi pats nuspręsti, ko nori. | Žr. filmą online | oficialus tinklapis | vikipedija.

Samsara (2001 m.) - tai vienintelis šiame sąraše grožinis filmas, pasakojantis apie dvasinę meilės istorijos problematiką didingame ir nuostabiame Žemės kampelyje - Ladake, Himalajuose. Samsara yra ieškojimas; tai vieno vienuolio kova ir bandymas pasiekti dvasinį nušvitimą atsisakant pasaulio. Tai taip pat ir vienos moters kova už buvimą kartu su jos meile ir gyvenimu. Šis filmas yra neskubus, pilnas nuostabių vaizdų, meilės ir egzistencinio ieškojimo, jame puikiai atvaizduojama Himalajų gyventojų gyvenimo ritmas ir dvasia. Aistros čia priešpastatomos dvasiniam tobulėjimui - bet tuo pačiu metu jos suartina filmo herojus, ir suteikia prasmės jų egzistavimui. Filmo herojai šneka ladakų ir tibietiečių kalba. Filmą (tik ispanų k., deja) galite pasižiūrėti štai čia, daugiau info: žr. vikipediją.

Behind the Mask (The Story Of The People Who Risk Everything To Save Animals, 2006 m.) - dokumentinis filmas apie gyvūnų teisių aktyvistus, kurie įsilaužia į laboratorijas ir gyvūnų fermas, kad nufilmuoti visuomenei nematomus pramoninio gyvūnų išnaudojimo vaizdus. Tai - neblogas bandymas pažiūrėti į Gyvūnų Išlaisvinimo Fronto (ALF) aktyvistus, kurie dažnai vadinami teroristais - nors nėra nužudę nė vieno žmogaus, - iš jų pačių taško. Filme nemažai pasakojama apie gerai žinomus gyvūnų teisių judėjime aktyvistus, dalis kurių buvo įkalinta už tiesioginius ALF veiksmus. Pvz., yra pasakojama Jill Phipps istorija, kai ši mergina žuvo, jai nukritus po sunkvežimio ratais per protestą prieš žiaurias gyvūnų transportavimo sąlygas, - filme šios merginos motina sako: „Jie vadina mus teroristais, bet realybė yra ta, kad per tuos visus metus 4 gyvūnų teisių aktyvistai buvo užmušti per protestus.“ Laikraštis ir naujienų portalas „The Calcutta Telegraph“ įvardino šį filmą kaip „ypatingą“ ir kad „nepaisant to, ką žmonės galėtų galvoti apie ALF ir jų taktikas, filmas yra vertas žiūrėjimo." | Trailer'is | oficialus tinklapis | vikipedija.

Supersize Me (2004 m.) - pakankamai gerai žinomas dokumentinis filmas apie greitą maistą, jo reklamą ir įtaką mūsų organizmui. Morgan Spurlock, filmo kūrėjas ir pagrindinis jo herojus, paaukojo filmui 30 savo gyvenimo dienų, per kurias jis maitinosi išskirtinai maistu, kurį galima nusipirkti McDonald's greito maisto restoranuose. Filmas dokumentuoja drastiškus tokios gyvensenos padarinius filmo herojaus fizinei ir psichinei sveikatai, o taip pat analizuoja korporacinės greito maisto pramonės įtaką visuomenės mitybos įpročiams, ir pasakoja, pvz., kaip greito maisto verslas bando pritraukti žmones - ypatingai vaikus - pas save ir pripratinti juos prie žalingos, nepilnavertiškos mitybos - vardan savo pelno. Jei dar nežiūrėjote - pažiūrėkite: šmaikštus ir tikslus filmas. | Žr.filmą online | vikipedija.

***

^{paveiksliukai: sąžiningo naudojimo (detaliau: žr. čia)}

^{foto: BeWelcome}

Šiuolaikinė turizmo industrija keliaujantiems turi daug patrauklių pasiūlymų: nuo patogių kelionių lėktuvais, traukiniais, autobusais, iki aukščiausio aptarnavimo viešbučių, profesionalių miesto gidų, įvairių pramogų, muziejų, suvenyrų parduotuvių. Susidaro įspūdis, kad šiuolaikinis turistas gali lengvai ir greitai pažinti visą pasaulį, pasitelkdamas turizmo industrijos paslaugomis - tam tereikia turėti pinigų ir kažkiek laiko.
Tačiau ar tikrai imanoma pažinti kitą kultūrą, nukeliavus, sakykim, į Indiją 2 savaitėms, apsistojant komerciniuose viešbučiuose, vakarieniaujant restoranuose, kurių valgiai vietiniams gyventojams net nėra įperkami (nes šie yra skirti daugiausia turistams), bei apvaikščiojant visus vietinius muzėjus ir architektūrinius stebuklus, kurie dažnai nieko bendro su šiuolaikiniu vietinių žmonių gyvenimu ir neturi, o yra tik masalas turistams, kurių dėka turizmo paslaugų firmos skaičiuoja pelną?
Šiuolaikiniai turistai daugumoje atvejų prasilenkia su vienu svarbiu aspektu: tikroji - ne komercinė ir ne istorinė, o šiuolaikinė - kultūra bei vietovės dvasia yra labiausiai atstovaujamos būtent pačių gyventojų, vietinių žmonių - turbūt tik per išsamų ir nuoširdų, ne pinigais paremtą bendravimą su vietiniais galima iš tikrųjų pažinti naują šalį taip, kad būtum visiškai patenkintas savo kelione tenais.

Alternatyva tradiciniam turizmui

Todėl pastaruoju metu daugėja bendruomenių, siūlančių keliaujantiems užpildyti šią nišą - t.y. susitikti su vietiniais gyventojais, ir, kas ne mažiau svarbu, apsistoti šių naujų žmonių namuose. Nemokamai.
Įsivaizduokite: atvažiuojate į nepažįstamą jums miestą - tarkim, Paryžių - ir vietoj to, kad ieškotis taksi, jūs susitinkate su žmogumi, kuris jūsų ten jau laukia. Įsivaizduokite, kad vietoj to, kad sekti nurodymus knygoje-gide, jus esate pakviesti į mėgstamiausią jūsų šeimininko restoraną. Įsivaizduokite, kaip šilta yra svečiuotis pas savo naujus draugus, palyginus su neasmeniniu kambariu viešbutyje.
Visą tai siūlo apsikeitimo svetingumu tinklai - ir visa tai yra nemokama. Galioja tik vienas principas (nors ir tas nėra būtinas) - jei jums patinka pažindintis su naujais žmonėmis bei nakvoti nemokamai jų namuose, jums taip pat rekomenduojama padėti kitiems keliaujantiems, kai patys esate namie: jei turite nors truputį vietos savo namuose, galite pasisiūlyti priimti keliautojus, ir ne taip jau ir svarbu, ar tai būtų patogi lova, ar čiužinys, ar kušetė, ar tiesiog šiek tiek vietos ant grindų; jei padėti su nakvyne kitiems keliautojams neturite galimybių ar tiesiog didelio noro, visada galite apsiriboti kvietimu pavakarieniauti, arba aprodyti svečiui miestą, pasiūlyti prisijungti prie vakarėlio, ir pan.

„Emocionalus turizmas”

Taigi, ką vis tik reiškia „apsikeitimas svetingumu”, bei kodėl tai yra nepakeičiama alternatyva tradiciniam turizmui?
Apsikeitimas svetingumu (arba svetingumo paslaugos) yra pagrindinis variklis centralizuotai organizuotų socialinių tinklų, kur abipusiu laisvu susitarimu yra suteikiamas nemokamas apnakvindinimas. Nors nemokamo apnakvindinimo sąvoka įtraukia ir laikinus namų mainus (kai vienas asmuo, arba šeima, laisvu susitarimu laikinai, pvz., mėnesiui, apsikeičia gyvenamaja vieta su kitu individu arba šeima), dažniausiai sąvoka yra vartojama keliautojo ir jį nemokamai pas save priimančio nepažįstamo jam šeimininko santykiui apibrėžti.
Lenkijos sociologė Paula Bialski vadina tai „emocionaliu turizmu”, kadangi svečių bei jų šeimininkų pažintys svetingumo pagrindu iš tikrųjų dažnai įtraukia daug jausmų, ir tai greičiausiai yra vienas charakteringiausių apsikeitimo svetingumu bruožų, kuris nubrėžia aiškią ribą tarp tokių svetingumu pagrįstų kelionių ir komercinių (turistinių) išvykų.
Su Interneto išvystymu tokios svetingumo paslaugos nutolo nuo pradinės idėjos turėti tinklų narių kontaktinę informaciją atspausdintuose kataloguose, ir šiuo metu didžioji daugumą svetingumo tinklų narių naudoja svetainių žinučių mechanizmą arba elektroninį paštą susisiekimui su kitais nariais. To dėka, nuo 2000 metų šie tinklai, kurie skiriasi savo operacine struktūra, dizainu bei geografiniu fokusu, pradėjo sparčiai augti, ir 2008 metų vasario mėnesį jau jungė apie 800'000 narių.
Kodėl vis tik žmonės jungiasi į socialinius apsikeitimo svetingumu tinklus? Turbūt galima išskirti keletą faktorių, kurie skatina žmones tapti tam tikro tinklo nariais, bei kurie vėliau įtakuoja socialinio bendravimo kokybei; dažniausiai žmonės pageidauja:
* susipažinti su įdomiais, atvirais žmonėmis;
* susitikti su vietiniais gyventojais bei pačiam pabūti „vietiniu”, t.y. pamatyti vietovę ten gyvenančių žmonių akimis;
* sutaupyti pinigų nakvojant nemokamai;
* lanksčiau ir laisviau planuoti savo keliones;
* įgyti naujų vertingų kontaktų ir siekti efektyvaus socialinio bendravimo;
* pagerinti užsienio kalbų žinias.
Visa tai yra imanoma naudojantis apsikeitimo svetingumu tinklų paslaugomis - tačiau vargu ar įprastas turizmas galėtų pasiūlyti šiuos dalykus keliaujančiam - ypač tam, kuris turi labai ribotą pinigų sumą.

Bendruomenės

Šiuo metu egzistuoja nemažai apsikeitimo svetingumu bendruomenių, tačiau reikšmingiausi tinklai yra šie:

• HospitalityClub.org
• CouchSurfing.com
• BeWelcome.org
• Servas.org
• GlobalFreeLoaders.com

Nors visi šie projektai, sukurti skirtingų keliautojų iš viso pasaulio, turi įvairių tarpusavio skirtumų, jie visi turi vieną panašią viziją: sukurti žmonių tinklą, kurio dėka skirtingi Žemės gyventojai galėtų susitikti vieni su kitais, apsikeisti patirtimis bei susipažinti su kitomis kultūromis ir šalimis. Visų šių tinklų pagrindinis variklis yra nemokamas apnakvindinimas, o vienas aukščiausių tikslų - taikos ir tolerancijos pasaulyje skatinimas.
Beje, reikia skirti mažiausiai tris šių tinklų narių pogrupius: pirmasis yra paprastieji nariai, antrasis - tai savanoriai, kurie ir tvarko visus su svetainių fukcionavimu susijusius reikalus, ir trečiasis pogrupis - tai vadovybė, kuri dažniausiai susideda iš lyderio ir „labai aktyvių” savanorių: ši grupė yra atsakinga už įvairius tinklo funkcionavimo sprendimus, savanorių komandų valdymą, ir pan.

Hospitality Club yra turbūt populiariausias šiuo metu svetingumo tinklas Lietuvoje. Šis projektas, gimęs Vokietijoje, yra taip pat žinomiausias Europoje, bei turi 390'000 narių 219 pasaulio šalyse. Vienas išskirtinių šio tinklo bruožų yra tas, kad jame egzistuoja pusiau automatinis žinučių tikrinimo mechanizmas (angl. spamcheck), kurio tikslas yra neleisti įvairių tipų brukalams pasiekti tinklo nario ateinančių žinučių dėžutę; kadangi šio mechanizmo funkcionavimas reikalauja ir patikimų tinklo savanorių įsikišimo ir patvirtinimo, žinutės dažnai vėluoja; be to, yra keliamas asmeninio privatumo klausimas. Bendrai, šis tinklas pasižymi stipria ir draugiška bendruomene, kuri kasmet organizuoja dideles „Hospitality Club” narių vasaros ir žiemos stovyklas.

Couch Surfing yra jauno amerikiečio keliautojo projektas, kuris šiuo metu išaugo į didžiausią apsikeitimo svetingumu bendruomenę, turinčią 400'000 narių 223 šalyse. Šis tinklas dėl savo lengvo ir patrauklaus svetainės dizaino ir struktūros dažnai vadinamas labiau draugų suradimo, o ne keliautojų tinklu. Saugumo požiūriu šis tinklas yra kiek geresnis pasirinkimas, nei „Hospitality Club”, nes be komentarų nariams sistemos, „Couch Surfing” taip pat suteikia nariams galimybę laiduoti už savo draugus ir patikimus tinklo narius. Šis tinklas yra labiausiai paplitęs JAV, tačiau pastaruoju metu sparčiai populiarėja ir Europoje.

Servas yra seniausias apsikeitimo svetingumu tinklas (įsteigtas 1949 metais). Šis projektas yra stipriai paremtas pacifizmo idėjomis ir yra užregistruotas kaip ne pelno siekianti nevyriausybinė organizacija, kurią pripažįsta net Jungtinės Tautos (JT): „Servas” atstovai reguliariai dalyvauja JT konferencijose konsultantų pareigose. Šio tinklo vadovybė taip pat dalyvauja labdaringoje veikloje ir organizuoja pagalbos žemės drebėjimo ir tsunami aukoms stovyklas.
Tiesa, šis tinklas nuo kitų svetingumo bendruomenių skiriasi tuo, kad nenori atsisakyti popierinių katalogų su narių informacija, o daugumai norinčių prisijungti prie tinklo yra organizuojami asmeniniai interviu. Tai pasunkina naujų narių įregistravimą, tačiau padidina saugumą. Už spausdintus katalogus taip pat imamas nedidelis mokestis.

Global Free Loaders savo funkcionavimu panašus į „Hospitality Club” ir „Couch Surfing” tinklus, tačiau turi mažiau narių, bei yra labiau paplitęs Australijoje ir JAV. Vienas išskirtinių bruožų - galimybė išsiųsti prašymą dėl apnakvindinimo viena žinute visiems tam tikros vietovės nariams (angl. massmailing) - tokios sistemos nėra aukščiau paminėtuose tinkluose.

Be Welcome - pirmasis atviro kodo apsikeitimo svetingumu tinklas

Iš esmės, šis tinklas gimė iš idėjos patobulinti ir demokratizuoti „Hospitality Club” tinklą. Jį įkūrę žmonės - tai buvę aktyvūs „Hospitality Club” savanoriai, kurie liko nepatenkinti tinklo vadovybės darbu ir principais. Šie savanoriai nesutiko su nuostata, kad tokio tipo tinklui reikalingas vienas lyderis, kuris kontroliuotų savanorių komandas; taip pat buvo pasigęsta atviro programavimo, finansinių reikalų aiškumo ir viešojo jų matomumo, bei legalaus organizacijos pagrindo. Todėl 2006 metų liepos mėnesį Prancūzijoje buvo įregistruota Be Volunteer organizacija, kurios pagrindiniu projektu ir tapo „Be Welcome”. 2007 metų rudenį „Be Welcome” tapo pirmaja nekomercine kelionių ir svetingumo žiniatinklio svetaine, visiškai valdoma atvirojo kodo programinės įrangos - taip buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis demokratiškų bei nekomercinių sprendimų link.

BeWelcome svetainės nario anketos fragmentas

Šis projektas taip pat pritraukė keletą labai aktyvių „Couch Surfing” savanorių, kurie nutarė „emigruoti” į „Be Welcome” dėl panašių į buvusių „Hospitality Club” savanorių priežasčių - tokiu būdu šis projektas pritraukė daug gabių pagalbininkų.
Nors šiuo metu tinklas turi mažiau narių, nei „Hospitality Club” ar „Couch Surfing”, vienas didžiausių jo privalumų yra tas, kad svetainė, kuria nariai naudojasi nakvynės paieškoms, yra išversta į daugelį kalbų, įskaitant ir lietuvių. „Be Welcome” svetainė taip pat turi ir kitas, papildomas funkcijas, pvz., yra palengvinta nakvynės paieška tiems keliautojams, kurie paprastai susiduria su didesniais sunkumais kelionėse (pvz., neįgalieji nariai, keliaujantys invalidų vežimėliuose, ir pan., - naudojant paieškos funkciją, galima surasti narius, kurių namai yra pritaikyti arba tinkantys neįgaliesiems).

Taigi? Į kelionę!

Net nelabai svarbu, kurį tinklą pasirinksite - jūsų pasaulėžiūra praplės su bet kurio iš jų pagalba. Keliauti gi yra smagu - o kai jūs dar ir supo draugiški žmonės, kurie yra pasirengę ištiesti jums ranką, argi tai nenuostabu?
Ir, kaip visada, nereikia pamiršti vieno seno gero posakio: geriausi dalykai pasaulyje - nemokami.

***
^{foto (2, 3): Frank Van Den Block}

^{Tekstas parengtas kartu su BeWelcome savanorių komanda}