1. Laikrodis

2. Papuošalas

3. Batai, daug batų

4. Knyga "1001 Movie until You Die"

5. Dar gali būti suknytė, auskaras į genitalijas, Barbė arba fainos šlepetės :)

Kai Mano Mylimas Jis aiškino, jog sportas prasideda valandą pavažiavus bent jau 15 km/h greičiu, nusprendžiau su juo apskritai nesusidėti, sėsdama ant dviračio, nes, pamaniau, nė nepastebės raudamas į priekį, kad aš nuvirtau į griovį ties penktu kilometru.

Na, bet ką gi. Tie Jo 50 km gal nėra tokie jau neįveikiami... Gal svtgl nuvažiuosime iki Trakų? Grįžtume, suprantama, traukiniu, nes atgal vargu ar parminsiu (ne viskas iš karto, mielieji), bet kokia laimė, kad važiuodama į kalną tada 6dienį nenulipau ir nepasidaviau! Ou jes jes jes.

Važiuodama vis žvilgčiojau į šlaunis, ar matyti, kaip dega riebalai. Sprendžiant iš to, kaip į mane žvilgčioja praeiviai - matyti :D

Kalbant rimčiau, šokit visi iš savo sutręšusių ir prabangių automobilių. Laikas gelbėti gamtą, po velnių. Jeigu ne, 2030 metais visi lėksim į orą nuo ekologinės katastrofos.

Kamon, žmonės, būnam solidarūs, važinėjam visur dviračiais: ir pasaulis žalesnis, ir figūra puiki!

Kam tas trečias leptopas namuose, kur gyvena du žmonės, paklausit. Cha. Nuo pat tos dienos, kai atskrido mano Angelas, aš menkai juo tepasidžiaugiau, nes Mano Mylimas Jis db Angelui skiria daugiau dėmesio negu man: kalba vien apie tai, kokia puiki Apple marketingo strategija, kokia nepakeičiama programa yra Linux (Apple veikia jos analogas - na, bent jau kiek supratau), ir kaip "skaniai" Mac'as pritaikytas vartotojui.

Šitoj vietoj Jis ima leisti į murkimą panašius garsus. Fak, tokį susižavėjimą turėčiau sukelti aš, o ne kažkoks - nors ir baltas - kompas! :(

Žodžiu, Angelo nutūpimo pasekmės: 1. jei Mano Mylimas Jis anksčiau tik žavėjosi Mac'u, tai db yra iki ausų jį įsimylėjęs, 2. prisėdusi prie savo kompo jaučiuosi skriaudžianti Jį, nes iki galo nesuvokiu, kokį stebuklą laikau rankose!

Nesupraskit klaidingai - nesu godi. Tačiau dantų šepetėliais, kelnaitėmis ir leptopais niekad nesidalinu. Na, gerai, kartą pati paprašiau, kad jis užsitemptų mano leopardinius stringus su rausvais raukinukais, bet čia juk kitaip, tada mes su Juo turim paslaptį, o leptopu dalintis tiesiog kvaila.

Iki galo, žmogau, ramus nebūsi, tad supratau, jog sprendimas vienas: jeigu Jis nusipirks savo Mac'ą, dėmesio mano asmens kryptimi dar labiau sumažės, bet nors nereikės dalintis tuo pačiu leptopu.

P.S. Už šitą blogą ryškiai gausiu per galvą :p

http://www.youtube.com/watch?v=p4L1_nGqths

Svarstyklių aš namie neturiu ir neperkų jų sąmoningai. Nuo vakar jaučiu, kad Mano Mylimas Jis taktiškai nekomentuoja, bet jei taip ir toliau, išvarytų mane iš namų į biblioteką, vaikų namus ar Afriką paieškoti prasmingesnių domėjimosi objektų.

Ir Jis teisus. Kažkada maniau, jog nieko baisaus apsimesti tuščiagalve, jei tokia iš tikrųjų nesi. Bet ne visada pasiseka laiku susigriebti ir pavojus nebe atrodyti, o tapti paviršutiniška tampa bais realus.

Pastaruoju metu tas pavojus, regis, buvo sustiprėjęs. Tai įvedinėdama pusiausvyrą skaitau keturias knygas iš karto, einu į filmus, teatrus, koncertus ir dažnai pakalbu itin dvasingom temom, saikingai įterpdama lotyniškų sentencijų.

Žinau, žinau :) Kraštutinumai. Na, dar ne. Dar palaukim senatvės arba kito gyvenimo ir tikėkimės, jog švytuoklė nebesimakaluos į skirtingas puses it išprotėjusios vaikiškos supynės.

(Jėėėėėėė, aš vėl sveriu 60 kg!!!)

Niekada to nedariau, nes nedrįsau. Pavyzdžiui, sykį, kai buvau 19 metų, mama žiūrėjo žiūrėjo, kaip padedu jai lipdyti cepiakus, ir pasakė: "Gal tu eik geriau, kokią knygą paskaityk"...

Dar visai neseniai daugiau nei metus gyvenau be šaldytuvo. Puikiausiai! Kai nevalgai namie, atrodo, kad nevalgai visai. Na, bet čia jau nėra, kuo girtis, ir šįsyk nesiplėtosiu.

Iš tiesų gaminti sau dar ne taip baisu. Na, susimausi, bus neskanu ar nusinuodysi. Bet gaminti kažkam kitam yra didžiulė atsakomybė, nes o jei nepatiks? Bus neskanu? Nusinuodys?

Visada atvirai žavėjausi gurmanais, o tokių man teko laimė gyvenime sutikti ir pasidžiaugti svetimais kulinariniais fejerverkais. Kuo įmantriau vienas ar kitas pažįstamas paruošdavo vakarienę, tuo smarkiau viduje susigūždavau ir prisiekinėdavau niekada nesikviesti jų į svečius - dar ir todėl, kad neturėjau baldų. Taip taip - aš tik neseniai palikau savo Namus Be Sienų ir reabilitavausi in more ways than one :D

O bet tačiau antradienį Savo Mylimam Jam surizikavau ir paruošiau vištienos salotas.

Delnai nedrėko, nes iškart susitaikiau su tikėtinu fiasko bei mandagiai atsiprašiau, kad nepalaikytų už bloga.

Jis paragavo pirmą kąsnį, padėjo šakutę į lėkštę ir pratarė:

- Mums reikia pasišnekėti.

Garsiai nurijau seiles.

Pasirodo, buvo skanu. Net labai. Ir dar liepė netikėti, jei kas sakė, jog nemoku gaminti.

Šakės, kaip malonu. Aš, aišku, labiau tikiu Mano Mylimo Jo diplomatija nei savo įgūdžiais virtuvėje. Bet fak, kaip malonu.

Paskui aš dar vakar pagaminau tokių kitokių salotų (antros ir paskutinės, kurias moku), tai irgi sakė, kad puikuva, o aš sau tyliai sunerimau, ar tik tai nereiškia, jog nuo šiol turėsiu nuolat rodyt klasę po darbo mūsų jaukioje virtuvėje. Fantazijos aš turiu, patikėkit, užtat kai Dievas dalino logiką, aš stovėjau prie papų. Nemokėčiau derinti dalykų. Nesuvokiu, kaip reikia nujausti, kas su kuo dera?!

Uj, gal kaip nors prasisuksiu šiam gyvenime su kitais, akivaizdesniais savo privalumais...

Iš "Double Coffe" parsivilkau nemokamai platinamą žurnaliuką. Ant galinio viršelio yra du tokie. Garsus stilistas ant Lietuvos ir mergina. Man ji tikrai lb graži, nes išskirtinio, įsimenančio veido, bet Mano Mylimas Jis praminė ją Beždžionėle - sako, ausys šiek tiek atlėpusios. Ne esmė. Niekas nieko nenori įžeisti, o bet tačiau dabar, kai einam valgyti, tai visada ant stalo paremiu žurnalą ir padedu po mandariną ar saldainių, o Beždžionėlė ir Fegis (nuo vieno angliško žodžio) žiūri į mus: Beždžionėlė kiek nustebusiomis, o Fegis - gan klastingomis akutėmis.

Kai žiūrim kokį filmą, paguldau juos ant sofos, kad lavintųsi.

Taipgi dažnai pašnekinu. Apibariau šnd Fegį, nes kažkuo apsidergė savo golfiuką, kur tai matyta. Paskui pakišau po kranu ir nuploviau dėmę.

Mano Mylimas Jis kažkaip vis juokiasi, kad aš su mūsų augintiniais taip aktyviai bendrauju - maniau, pavydi, nes jiedu kažkaip nelinkę su juo komunikuoti.

Na, bet kai šnd ėmiau kalbinti ant lovos pamestą savo vienišų laikų kompanioną ir db jau mūsų abiejų "šeimos draugą" Rausvį (iš principo svajonių draugas, mėgsta Energizer maitinimo elementus - aut. past.), Mano Mylimas Jis be didelių užuolankų paklausė, ar man viskas gerai, ar netrūksta vitaminų ir ko vis tik labiau norėčiau - ryžo angliško kokerspanielio ar dvynukų.

Pasakiau, kad šiek tiek baiminuosi auginti šunį, nes niekada jo neturėjau. O vaikų turėti bijau dar labiau, nes itin dažnai pametu skėčius bei pirštines, taigi, nemažai tikimybės, jog pamesčiau ir savo vaiką. Kavinėje ar šiaip kur. Aš dažnai laikau dalykus rankose ir nepajuntu, neužfiksuoju to momento, kai rankose jų nebelieka. Tarsi iš vieno sapno atsibustum į kitą.

Mano Mylimas Jis ir vėl smarkiai juokėsi. Nepatikėjo.

Kažkodėl pajutau, kad šnd jį myliu dar labiau.

Čia Fegis ir Beždžionėlė supratingai palinkčioja gražiai sušukuotomis galvomis.