Vis dėlto man patinka viešasis transportas. Ypač šiandien. Ir ypač 11 autobusas, važiuojantis nuo Žvėryno iki Žvėryno, per beveik visas gražiausias Vilniaus vietas.

Rytas. Naktį prabudau kelis kartus ir vis bėgau pasižiūrėti į kompiuterį. O gal man kas parašyta? Keistai suverstas kambarys - vakar vaikinai bandė susukti dvi spintas. Na, daugiau nei pusė darbo padaryta, šiandien, reikia tikėtis, bus pabaigti visi darbai ir pavasariniai ryškiaspalviai drabužiai išsirikiuos pačiame priekyje.

Vis dar rytas. Žvilgteliu pro langą, o ten - vis dar maloni balta prietema. Per naktį prisnigo, nors pirmadienį taip smagiai pavasariškai lijo. Visi erškėčių krūmai, beržų šakos net apsunkusios nuo sniego. Grįžtu dar numigti - vis dėlto, šiandien galiu sau leisti keltis šiek tiek vėliau nei įprastai.

Pats metas keliauti į paskaitą. Šiandien ir vėl susitikimas su Romu Sakadolskiu. Kalbėsime apie žurnalistinį objektyvumą. Apie jį aš papasakosiu šiek tiek vėliau, na, gal būsimame įraše. Labai smagu ausis užkimšti saulėta muzika, nors danguje saulės kol kas nerasta. Vis šilčiau.

Mikroautobusiukas (mikriukas). Specialiai tam, kad nepavėluotume į paskaitą. Nuo pašilaičių iki Pamėnkalnio gatvės. Vairuotojas, klausantis "Ruskoe radio" ir retkarčiais pasikrapštantis nosį. Nei vienam keleiviui nedavė bilietėlio. Ai, tiek jau to. Sunki ta savaitės pradžia vis dėlto kai kuriems.

Važiuojame neskubėdami, netoli šaligatvio ir atsargiai - tam, kad neaptaškytume tirpstančiu sniegu praeivių. Kambariokė kumšteli mane: "Lipam čia? Tuoj vienuoliktas atvažiuos, aš kavos nusipirksiu". Išlipam Pamėnkalnio stotelėje. Iki šitos stotelės nuo pat Žvėryno tilto pabaigos nuolat būna kamštis nepriklausomai nuo paros laiko. Kambariokė geria kavą, aš rūkau pirmą šios dienos cigaretę, o ausyje maloniai Erica Jennings dainuoja summer's in the air. Giedrijasi, šen bei ten išlenda mėlyno dangaus lopinėlis, kyšteli saulės spindulys, žinoma, pataiko tiesiai į akį taip, kad reikėtų užsimerkti.

Vienuoliktas autobusas pilnas studentų ir senučių. Vienos važiuoja į polikliniką arba šiaip kažkur, studentai, aišku, kaip ir mes, į paskaitas. Ir labai keistas jausmas užplūsta - jauti, kaip kvepia senatvė, matai, kaip ji atrodo, o čia pat - jauni veidai, užsimiegoję, klausantys muzikos ir rimtais veidais mąstantis dėl ko yra čia ir dabar.

O prie Onos bažnyčios visiškas pavasaris. Linksmai šūkauja statybininkai stebėdami dailias Dailės Akademijos merginas, su didžiuliais aplankais keliaujančiomis mokytis, žvirbliai ieško gilesnės balos norėdami pasiturkšti.

Paskaita ir neprailgstančios pokalbių minutės. Jauku kažkaip - tiek nedaug mūsų. Kalbame apie objektyvumą ir dar šį bei tą. O po paskaitos išeini, atsikvėpi, užsirūkai kartu su dar keliais kolegom, apsižvalgai ir trauki per gatvę, skiriančią Žurnalistikos institutą nuo Dailės Akademijos. Metas pietauti, ar ne?

Valgykloj kaip visada - pagyvėjimas, nei vieno laisvo stalo ir šviežiai keptų bandelių kvapas. Taip taip, būtent čia galima gauti vietoje keptų bandelių su varške arba aguonomis, su obuoliais arba uogiene, o jei labai nori - ir su dešrele. Ech. Pasakau bufetininkei Elytei "laba diena" ir užsisakai to paties kaip visada - kavos su kondensuotu pienu. Kai šilčiau, paprastai ją išsinešu į kiemą ir stebiu pavasarinius arba jau vasarinius mažų juodų katinėlių žaidimus. Nuostabu. Šalia keraminė krosnis, todėl jiems tikrai šilta. Be to, visa Akademija myli mažylius ir nuolat maitina taip, kad šie tampa tingūs ir žvilgantys.

Kava, pokalbis, spalvos ir kvapai. Pats metas į darbą. Stotelėje stebėdama linksmus statybininkų veidus sutinku savo buvusią dėstytoją. Pasidžiaugiam abi, kad pavasaris, kad gražu ir pamažu vis daugiau saulės tenka po žiemos pabalusiems veidams. O štai ir mano vienuoliktas autobusas. Įlipu, važiuojam.

Labai smagu važiuoti per Užupį. Autobusui kylant į kalną pamažu vienas po kito atsiskleidžia Vilniaus vaizdai. Štai Užupio angelas. Kažkoks pasišiaušęs šiandien - vėjuota, vis dėlto. Siauros gatvelės, iš mokyklos į namus skubantys vaikai. Prilipa pilnas autobusas, veiduose šypsenos - dar spėjo pasimėtyti sniegu, kuris, nors ir sparčiai tirpsta, vis dar šviečia baltai gatvių pakraščiuose.

Autobusas pasisuka Goštauto gatvės link. Šypsausi pro autobuso langą iš paskos važiuojantiems vairuotojams, nekantriai norintiems lenkti mano transporto priemonę. Nagi, neskubėkit, tokia graži diena.

Senamiesčio širdis papuošta tulpėm. Gražu ir pavasariška. Kažkaip vis daugiau šių žiedelių gyvų ir gėlių pardavėjų rankose. Ech, kaip man patinka tulpės. Primena vaikystę, kada smalsiai kišdavau riestą nosytę į žiedo vidurį ir uostydavau, bandydama suprasti, kvepia ar nekvepia. O ištraukus nosytę pasirodydavo, kad ji pajuodo nuo žiedadulkių.

Ir vėl Pamėnkalnio gatve. Į autobusą įlipa vyras, kartu įstumdamas ir vežimėlį su žavia moterimi. Gražu matyti, kad negalia iš tiesų nėra kliūtis, gražu matyti šypsena moters veide, o vyro akyse švelnumą ir rūpestį.

Dar minutėlei užsisvajoju - trumpam, nes tuoj turėsiu išlipti. Visą kelią šypsojaus sau, keleiviams ir tiems, kurie skuba už lango. Išlipau. Smagu matyti, kad šypsena mano veide sulaukia atsako ir praeivių reakcijos - šypsenos. "Gal įsimylėjai?", - klausia kolegė darbe. O kita palinguoja galva: "Pavasaris, pavasaris". O aš pridedu: "Pavasaris mano mieste".

Update: "Pravdai" taip pat patiko mano radinys.