Sąvokų apibrėžimas

Šio pasisakymo ribose nebus nagrinėjami metafiziniai klausimai apie tai, kaip atsirado tai kas yra ir kodėl būtent taip yra kaip mes viską turime. Laikomės sąlygos, kad žmogus yra ir nagrinėjame vieną atskirą jo esamos būties aspektą – gyvenimo prasmę, t.y. kaip galima suvokti koks yra tas „didysis planas“ kodėl mes gyvename.

Buitinėje kalboje dažniausiai vartojamas išsireiškimas gyvenimo prasmė mūsų atveju yra per daug aptaki sąvoka. Žodis gyvenimas nūdienoje suvokiamas neatskiriamai nuo įvairių jo atspalvių: prasmingas, visavertis, turiningas ir pan. Žodis prasmė dažnai suvokiamas kaip atsiradimo priežastis, o tai, kaip minėjome, nereikalingai išplečia analizės objektą į metafizinę erdvę.

Norėdami aiškiau apibrėžti pasirinktą analizės objektą sukursime ir panaudosime naują terminą – prigimtinė funkcija. Prigimtinė – reiškia nuo objekto egzistavimo priklausoma, o ne jį sąlygojanti sąvoka. Funkcija – apibrėžia kokias veiklas turi atlikti objektas atsižvelgiant į jo esamą sandarą. Taigi, prigimtinė žmogaus funkcija apibrėžia kokia yra bazinė žmogaus egzistavimo priežastis.

Apimties prasme prigimtinės funkcijos sąvoka parodo kodėl žmogus yra, tačiau neapima detalesnių, individualiems žmonėms skirtingų, funkcijos realizavimo būdų: gyvenimo tikslo (siekiamos idealios būsenos) ar gyvenimo strategijos (pasirinktų idealios būsenos siekimo būdų).

Autonominiai komponentai parodo viso žmogaus funkciją

Žmogus atlieka savo prigimtinę funkciją visą laiką, tol kol egzistuoja ir tai vyksta nepriklausomai nuo to ar jis suvokia savo funkciją ar ne. Net ir nežinodamas savo buvimo priežasties žmogus vistiek yra, o savo buvimu parodo, kad prigimtinę funkciją atlieka. Tai, kad prigimtinei funkcijai realizuoti nereikia jos sąmoningai suvokti reiškia, kad nėra reikalingos nei racionalios pastangos, nei bendrai – protas.

Nuolatinis prigimtinės funkcijos realizavimas be racionalių pastangų reiškia, kad tai yra padaroma jo kūną sudarančių, tačiau nuo valios pastangų nepriklausomų, sistemų pagalba. Genai, pasąmonė ir kiti autonominiai organizmo mechanizmai veikia pagal prigimtinę paskirtį ir tokiu būdu užtikrina, kad žmogus, kaip visuma, atliktų savo prigimtinę funkciją. Todėl, norėdami suvokti viso žmogaus egzistavimo priežastį, pažvelgsime į atskirų žmogaus komponentų veikimo paskirtį.

Prigimtinė žmogaus funkcija – gyventi

Panagrinėsime vieną iš autonominių žmogaus komponentų – ląstelę. Ląstelės sudaro mūsų fizinį kūną, yra nepriklausomos nuo mūsų racionalų pastangų ir veikia pagal paskirtį, kuri numatyta jos buvimo priežastyje.

Pagrindinė ląstelės egzistavimo paskirtis yra funkcionuoti – užsiimti specializuota „veikla“. Visgi, tai nėra pirminė užduotis. Norint atlikti kažkokį veiksmą pirmiausiai reikia egzistuoti, t.y. palaikyti gyvybę. Nesunku pastebėti, kad ląstelė pirmiausia atlieka veiksmus reikalingus gyvybei palaikyti: maitinasi, vystosi ir t.t. Tik po to, „laisvu nuo gyvybės užtikrinimui reikalingu veiksmų, laiku“, ląstelė vysto savo funkcinius sugebėjimus platesnei sąveikai su aplinka.

Gyventi arba palaikyti gyvybę – yra pagrindinis kiekvieno gyvo organizmo uždavinys, nes jo realizavimas yra pagrindinė sąlyga atlikti kitas, atsižvelgiant į organizmo sandarą galimas, veiklas. Žmogus taip pat, būdamas gyvas ir tol kol jis yra gyvas, visada turi bazinė užduotį – prigimtinę funkciją gyventi. Tai nėra racionalus tikslas, prigimtinė funkcija atsiranda gimstant ir išliekanti visą laiką iki mirties.

Gyvenimas neturi nustatytos trukmės

Sąvoka gyventi iš karto kelia klausimą – kiek ilgai? Pažvelkime vėl į ląstelę. Ląstelės gyvena tiek, kiek reikia jų egzistavimo priežasčiai realizuoti. Jos atsiranda tam, kad atliktų tam tikrą funkciją ir kai ji yra realizuojama (atmetant atvejus kaip ląstelė žūva dėl „senatvės“, „ligos“ ir pan.) ji pati susinaikina arba yra sunaikinama kitų organizmo sistemų.

Ląstelės atveju lengva nustatyti jų funkcinę priežastį, nes ji būna viena arba keletas. Žmogaus galimų veiklų spektras yra labai platus, todėl apibrėžti organizmo sandaros sąlygojamos funkcinės egzistavimo priežasties neįmanoma. Dėl šios priežasties vienintelis galimas kelias kaip išsiaiškinti funkcinę egzistavimo priežastį yra suprasti žmogaus atsiradimo priežastį, arba atsakyti į egzistencinį klausimą kodėl mes atsiradome. Į šį klausimą taip pat nėra atsakyta, o šiame pasisakyme jo nenagrinėsime.

Kadangi žmogaus atsiradimo priežastis nėra žinoma ir mes negalime išsiaiškinti žmogaus funkcinės paskirties – šiuo metu mes negalime apibrėžti ir prigimtinės funkcijos realizavimo trukmės. Ryšium su tuo, kad žmogus turi gyventi tol, kol išpildys savo prigimtinę funkciją, o kada ji yra realizuojama (jei išviso) mes nežinome, veda prie išvados, kad žmogaus prigimtinė funkcija gyventi šiuo metu neturi nustatytos laiko trukmės ir todėl yra neriboto dydžio, t.y. gyventi kiek galima ilgiau.

Sudėtinė gyvenimo dalis – tobulėjimas

Prigimtinė funkcija gyventi kuo ilgiau dalinai apima tikslo sąvoką (reikia siekti gyventi kuo ilgiau), o todėl sąlygoja racionalias pastangas tikslui pasiekti. Žmogus savo aktyviais veiksmais turi sudaryti sąlygas, arba kitais žodžiais tariant – didinti savo galimybes, išgyventi ilgu laikotarpiu. Esamos padėties keitimas pageidaujama, išgyvenimo galimybes didinančia, padėtimi gali būti įvardintas kaip tobulėjimas.

Tikslo prasme tobulėjimas gali būti nukreiptas dvejomis pagrindinėmis kryptimis – asmeninis vystymasis ir aplinkos pritaikymas savo poreikiams. Visgi, tai per daug bendros kryptys, kurios nepasako kaip elgtis naudą maksimizuoti siekiančiam individualiam žmogui: kokiomis kryptimis nukreipti pastangas ir kokiomis tiksliai veiklomis užsiimti. Atsakymus į šiuos klausimus mums pateikia vienas iš socialinės sąveikos mechanizmų – darbo pasidalinimas.

Yra įrodyta, kad organizuodami ir koordinuodami skirtingų žmonių darbą galime gauti daug didesnį rezultatą nei susumavę kiekvieno iš jų individualiai pasiektus rezultatus. Dėl šios priežasties, žmogus, kaip racionalus naudą maksimizuojantis agentas, jungiasi į grupinę veiklą. Socialinėje erdvėje, atlikdamas siauroje srityje specializuotus darbus, individas gali užsitikrinti didžiausius rezultatus ir to pasekoje – didžiausio mąsto tobulėjimą.

Vietoje apibendrinimo

Žmogaus gyvenimo prasmė, įgyta kartu su atsiradimo faktu, yra gyventi ir savo racionaliomis pastangomis tobulėjant didinti išgyvenimo galimybes ateityje.

Rega Vakarų kultūrai visuomet buvo svarbiausia iš juslių, o atsiradus galimybei vaizdus fiksuoti technika ir dauginti skaitmeninėje terpėje, vizualumas dar labiau įtvirtino savo pozicijas.

„Geriau sykį pamatyti nei šimtąkart išgirsti“ – neabejotinai yra virtęs nūdienės Vakarų civilizacijos motto.

O kur šioje vizualumo kultūroje filosofas, ar vaizdų pertekliaus sąlygomis lieka vietos filosofijai, ar filosofas turi savitą žvilgsnį, savą sritį vaizdų vartotojų ir tyrinėtojų armijoje? Taip aktuali tampa ribų problema: kur filosofijos ribos?

Ar gali ji pasakyti tai, ko negalėtų pastebėti kiti vizualumo tyrinėtojai? Kaip rasti jos vietą tarpdiscipliniame šiandienos diskurse, o gal ji pajėgi tik būti stebėtoja iš šalies, kuri kritiškai užklausia vizualumo specialistų dogmatiškumą, tai, kas laikoma savaime suprantamomis ir todėl jau nebeginčijamomis tiesomis?

Paroda, kurioje eksponuojami filosofų fotografijos bei grafikos darbai, ir filosofų sukurtas DVD diskas yra tinkamas atspirties taškas tokiai diskusijai. Kai filosofai pasitelkia vizualinę formą, nesunku lyginti menininko ir filosofo žvilgsnio ypatybes.

Beje, jei jau ketiname reguliariai daryti NK podcasting'ą, tai manau, dera lygiuotis į šias, Adamo sukurtas, aukštumas (nebūtinai naudojant tą pačią jojo archyvų lyginimo ir puošimo senų filmų ir reklamų ištraukomis techniką). Labiausiai gal man patinka tai, kad jis atsisakė to pseudo-obejktyvizmo, kur leidžiama nuobodžiai šnekėti visokiems ekspertams ir politikams stiliaus, taip įgrisusio šiuolaikinėje žiniasklaidoje.

Adamo Curtiso itin šviežią požiūrį į galimybes kūrybiškai naudotis internetu ir jo paties kūrybinius ketinimus skaitykite čia.

Ką Jūs apie tai manote?

P.S. radau ir Andriaus Bielskio žavėjimosi Curtis'u pėdsakų -- "Power of Nightmares" recenziją TSPMI "Politologijoje", tikiuosi, autorius nesupyks, jei ją pridėsiu? A.Bielskis: VISUOTINĖ TERORIZMO GRĖSMĖ – DAR VIENAS AMERIKOS NEOKONSERVATORIŲ MITAS?

Juokinga? Na prisipažinsiu ir aš šypsojausi bežiūrėdamas. Na bet juokingai jis atrodo ar ne - nuteikia linksmai ir kartais tokios muzikikės tikrai norisi. Tai va toks tas Šeikis ir buvo mano atmintyje. Iki šiol.....

Na kas čia dabar? Ne aš ne apie tai, kad čia eilinis, niekuo neišsiskiriantis ir nekabinantis gabalas. Visiems muzikantams pasitaiko tokių paleist į pasaulį. Kas nutiko su stilum? Kur tie juokingi Elvio judesiukai, kur rokenroliukas, kur blizguciai ir baltos lakierkos? Na nusispjoviau (paskui nuvaliau) ir pamiršau. Ale vėliau pradėjau mastyt:

• Ar gerai, kai muzikantas iš esmės tik pataikauja savo seniems gerbėjams ir nekeičia stiliaus, nors širdis, protas ir amžius diktuoja visai kitokį supratimą apie muziką?
• O gal, vistik, reikia likti tokiam, koks buvai, nes būtent tokį tave žmonės žino ir prisimena. Jei jau nebegali - nebemuzikuok iš viso?
•  Ar mažai pavyzdžių, kai grupės/atlikėjai bando keisti savo stilių atsižvelgdami į nūdienos madas? Tokia transformacija, ko gero ir yra pati blogiausia.

Vienu žodžiu filosofija. O filosofija, kaip mane per filosofijos paskaitas mokė, yra atsakymo ieškojimas, o ne pats atsakymas.

Kaip Jūs manot? Kas yra vertybė muzikoje - savo firminio stiliaus išlaikymas (senų gerbėjų išlaikymas), keitimasis sulyg madom (naujų gerbėjų atsiradimas) ar keitimasis sulyg savo amžiumi ir muzikos suvokimu (ir davimas peno paburbėjimams ir apmąstymams tokiems perdyloms, kaip aš)? Ar Jūs norite, kad Jūsų dabar mėgiami muzikantai ir po 20 metų grotų tą patį, o gal norite, kad grotų tai, kas tuo metu bus ant bangos, ar geriau tegu groja tai, ko jiems norėsis, nors Jums tai gali visiškai nepatikt.
Pafilosofuojam a?

Toks graffiti yra menas, o ne vandalizmas. Beveik kur beužrašytas.

Turiu pasakyti, kad labai jiems pritariu.

Visų pirma, reikia apibrėžti, kas tai yra balius. Teoriškai, tai puošnus renginys paminėti tam tikrą įvykį ar metines. Realiai tai beveik atitiko šią idėją, bet atsirado ir savų, lietuviškų niuansų (o gal jie ne tik lietuviški, bet.). Visų pirma, į balių žmonės susirinko ne tiek minėti jubiliatą, kiek gerti. Daugiau nei pusė kalbų buvo apie gėrimą, susidarė įspūdis, kad visa veikla koncentruota į šitą tikslą - "prieš kalbą išlenkim taurelę", "jau gali baigti kalbą, svečiai nori išgerti" ir t.t. Tai visai nemalonu. Negana to, visi susirinkę buvo tikri lietuviai - jie sau nieko nenori, o kitam kiša, kad ir kaip tas atsisakinėtų. Ypač su gėrimu, ypač su degtine. Įspūdis - kiekvienas siekia nugirdyti kitus. Na, ir lyg to dar nebūtų gana, kalbose alkoholis pateikiamas tik kaip geras daiktas - niekam nesvarbu jų padariniai, niekur neišgirsi žodžio girtas. Ypač į pabaigą.

O viso to prasmė? Juk teko nugirsti - "gerkim, kad po to dar ilgai prisimintume šitą puotą". Absurdas dvigubai? Pirma, alkoholis neturi savybės sustiprinti atmintį. Antra, iš mano pozicijos - toks puots prisiminimas tikrai ne pats maloniausias. Galiausai čia išlenda ir mano principas negerti, nes gyvenimas ir taip puikus, užtektinai svaigina. Bet tarkim, tai neesmė. Jei žmonės nesugeba šokti, bendrauti ir juokauti nenusigėrę - jų problemos.

Bet balius dar netampa geras, jei nebūna gero maisto. Geras maistas šiuo atveju - kuo riebesnis, kuo brangesnis, kuo sunkiau virškinimas. Čia kaip ir su alkoholiu - visi siūlo visiems kuo daugiau, nes visi - labai svetingi. O man, mėgstančiam lengvesnį maistą ir semivegetarui, tai tikrai nesmagu, nes lengvesnio maisto arba bent ne mėsos ant stalo - mažuma. Dar, žinoma, pariebinta žuvis ir saldumynai.  O kai visa šita sumaišo su nemažu kiekiu alkoholio...

Ir gal būt aš kiek perdedu. Kalbėjau ne tik apie šią puotą, bet beveik visos, kuriuose teko būti, koncentruotos į tokį standartą. Ir manau, kad kol lietuviai neišlpis iš tokio mąstymo, tol europoje būsime vadinami girtuoklių tauta.

Pabaigai - pamąstymai originalumo tema. Tegul atsiranda daugiau originalių žmonių, kurių tikslas - blaivus bendravimas ir meilė artimo skrandžiui. Tegul atsiranda daugiau balių, su subalansuotu meniu ir minimaliai alkoholio. Net nedidelis progresas - progresas...