Ar galimas ekonomikos augimas be socialinės atskirties didėjimo?
Ar konfliktas tarp darbuotojo ir darbdavio neišvengiamas?
Ar galima laimėti mūšį dėl socialinio teisingumo ir gerovės valstybės kovojant tik už save?

Kviečiame drauge ieškoti atsakymų į šiuos
ir kitus dirbančiųjų interesų gynėjams aktualius klausimus
gegužės 24-25 d. Lietuvos ir Norvegijos kairiųjų intelektualų
ir darbo judėjimo (profsąjungų) organizuojamoje konferencijoje

Naujosios kairės atgimimas:

demokratija, ekonomikos plėtra ir darbo judėjimas

Konferencijoje, kuri vyks Vilniaus m. Savivaldybės Tarybos posėdžių salėje (Konstitucijos pr. 3),
kartu su abiejų šalių profsąjungų atstovais dalyvaus žinomi Lietuvos ir Norvegijos aktyvistai - intelektualai, aktyviai dalyvaujantys viešame gyvenime ginant darbuotojų teises, skatinant darbo judėjimą, pasisakant prieš stambaus kapitalo įsigalėjimą. Renginyje bus svarstomos ne tik idėjos ir ateities perspektyvos, bet ir konkretūs veiksmai, kurių galima būtų imtis jau dabar, siekiant, kad dirbančiųjų teisės nebūtų paminamos.

Visų renginio organizatorių ir rėmėjų vardu kviečiame dalyvauti ir laukiame atvykstant gegužės 24 d. 10 val. Renginys vyks anglų kalba. Bus sinchroninis vertimas.

Naujoji Kairė 95 (www.nk95.org) ir Fondas Manifest (www.stiftelsenmanifest.no)

Renginio koordinatorė:Jolanta Bielskienė, VšĮ DEMOS kritinės minties institutas
tel. 865255045,
demos@inbox.lt

Būtume dekingi jei apie ketinimą dalyvauti konferencijoje praneštumėte adresu: demos@inbox.lt

Panagrinėkime detaliau kuo užsiima spekuliantai ir kaip jų veikla įtakoja rinką.

Kaina – vertės išraiška

Kiekviena gėrybė turi savo kainą, kurios laisvas nusistatymas yra vienas iš būtinųjų laisvos rinkos egzistavimo prielaidų. Kaina formuojasi atsižvelgiant į tai, kaip esanti pasiūla patenkina esančią paklausą ir parodo kiek reikėtų atsisakyti kitų gėrybių (ar pinigų) siekiant įsigyti vieną vienetą norimos gėrybės.

Rinkos kaina ne tik leidžia palyginti skirtingų gėrybių teikiamą naudą individualiam rinkos dalyviui (susiformuoti preferencijų eilę), bet ir leidžia skirtingiems rinkos dalyviams nebyliai derinti savo veiksmus tarpusavyje, organizuojant gamybą ir tarpusavio mainus. Kuo tiksliau kaina atspindi realią pasiūlos ir paklausos būklę, tuo efektyviau yra paskirstomos ir panaudojamos gėrybės, tuo daugiau naudos sukuria visa ekonomika.

Spekuliantai prognozuoja kainas

Pirminė ir pagrindinė spekuliantų veikla yra rinkos analizė ir prognozavimas. Jie seka pasirinktą rinką įtakojančius veiksnius ir vertinami jų poveikio kryptį ir mąstą bando pagrįstai nuspėti ateityje susiformuosiančią gėrybių paklausą ir pasiūlą bei atitinkamą pusiausvyros kainą. Pastebėję, kad dėl esamų aplinkybių pasikeitimo turės keistis ir būsima pusiausvyros kaina, spekuliantai žengia į rinką ir atlieka pirkimo/pardavimo sandorius.

Priešingai nei mano daugelis, iš esmės spekuliantai uždirba ne todėl, kad prekiauja, bet todėl, kad teisingai numato ateities aplinkybes. Jei nepavyksta identifikuoti pagrįstų prognozių, spekuliantas gali visai rinkoje neprekiauti, nes atsitiktinis spėjimas statistiškai (t.y. neatsižvelgiant į galimus atskirų asmenų trumpalaikius atspėjimus) yra visada nuostolingas.

Visgi, aktyvi prekyba rinkoje yra labai svarbus aspektas. Pirmiausiai, spekuliantai nėra rinkos analitikai, kurie gali sąlyginai saugiai patarinėti dėl esamų rinkos sąlygų ir dinamikos. Spekuliantai savo sugebėjimus tikrina turimais pinigais, kuriuos investuoja remdamiesi savo prognozėmis. Tai užtikrina tiek individualių dalyvių savikontrolę, tiek ir geriausių rinkos dalyvių atranką verčiant tobulėti ar visai pasitraukti prasčiausiai dirbančius atstovus.

Antra, kiekvienu prekybiniu sandoriu individualūs spekuliantai įtakoja gėrybės kainą ta kryptimi, kurią jų manymu lemia besikeičiančios aplinkybės. Tokiu būdu, agreguotas daugelio nepriklausomų spekuliantų veikimas užtikrina, kad nuolat prisitaikanti rinkos kaina tiksliai atspindi visas reikšmingas pasiūlą ir paklausą įtakojančias aplinkybes.

Spekuliacinė prekyba šalina rinkos nuokrypius

Spekuliantai pradeda veiklą tada, kai rinkos kaina nebeatitinka pasikeitusių pasiūlos bei paklausos sąlygų ir savo veiksmais koreguoja kainą tol, kol ji pradeda atspindėti naująjį rinkos pusiausvyros tašką (kadangi kaina yra subjektyvus vertinimas – ji visada kinta, tačiau imant rinką kaip visumą trumpu laikotarpiu ji gan pastovi).

Kai paklausa ženkliai didesnė už pasiūlą spekuliantai perka gėrybes ir taip kelia kainą iki tikrosios pusiausvyros kainos, o kai paklausa mažėja – spekuliantai parduoda gėrybes ir kaina krenta iki tikrosios rinkos pusiausvyros kainos. Šis nuokrypių šalinimo mechanizmas pasireiškia tokiais aspektais (pristatyta tiekimo krizės atveju):

Skatinama gamyba. Kylančios kainos siunčia aiškų signalą gamintojams, kurie vedami potencialaus pelno skuba investuoti ir plėsti gamybinius pajėgumus, o tuo pačiu ir prekių pasiūlą.

Mažinamas švaistymas. Kylant kainoms, priklausomai nuo preferencijų skalės, vartotojai gali pradėti taupyti, keisti pakaitalais ar visai atsisakyti šių prekių. Taip mažinamas švaistymas, o prekes gauna tie, kas labiausiai jas vertina.

Užtikrinama nuolatinė mažmeninė pasiūla. Didėjant kainai mažinamas dabartinis vartojimas, tokiu būdu užtikrinant galimybę įsigyti prekes per visą laikotarpį iki sekančio natūralaus prekių riekimo ciklo.

Mažėja kainos svyravimo amplitudė. Pastoviai stebint rinką ir nuolat koreguojant kainas užtikrinamas daug tolygesnis ir racionalesnis kainos kitimas.

Užtikrinamas rinkos likvidumas. Spekuliantai įgalina verslo subjektus nuolat prekiauti gėrybėmis nepriklausomai nuo pasiūlos ciklo ar vartotojų rinkos sąlygų.

Spekuliantai yra aktyvūs rinkos analitikai, kurie nei apsunkina vartotojų gyvenimą, nei jį palengvina. Patenkinti rinką yra gamintojų užduotis. Spekuliantai užtikrina, kad esama rinkos kaina pilnai ir tiksliai atspindėtų numatomas paklausos ir pasiūlos sąlygas, tuo būdu leidžiant rinkai tiksliai suformuoti paklausą atitinkančią pasiūlą ir efektyviausiai paskirstyti ribotas gėrybes labiausiai jų pageidaujantiems subjektams.

Specifinių kaltinimų aptarimas

Nors spekuliantams pateikiami kaltinimai dažniausiai yra emocinio ar grynai politinio pobūdžio, apžvelkime keletą dažniausiai pasitaikančių.

Jei nebūtų spekuliantų kainos kiltų, bet ne tiek aukštai. Jei kainos išviso nekiltų, kiltų ne taip greitai, ar ne taip aukštai, tai įvairiais laipsniais pasireikštų visos bėdos, kurias spekuliacija sprendžia, nes prie mažų kainų: nėra skatinama gamyba; nėra poreikio taupyti (kol nesibaigė atsargos kainos išlieka mažos); pradžioje suvartojus vėliau, nors kainos taps milžiniškos, prekių paprasčiausiai nebebus; mažėja galimybė planuoti ir prognozuoti; didėja rinkos dalyvių savarankiškumas, o tai mažina specializaciją ir efektyvumą. Taip pat svarbu pažymėti, kad spekuliantai kainas kelia ne be galo, o tik tiek, kiek paklausa yra mažesnė už pasiūlą. Spekuliantai siekia pelno ir neperka daugiau (bei nekelia kainos aukščiau) nei tikrąsias rinkos aplinkybes atspindintis pusiausvyros taškas. Jei kai kurie spekuliantai užkelia kainą per daug, vėliau jie praranda pinigus ir taip faktiškai subsidijuoja rinką.

Spekuliantai naudojasi prekių trūkumu ir pelnosi tuo metu kai skurdžiausi kenčia. Aiškinimas analogiškas prieš tai esančiam. Spekuliantai nesukelia tiekimo krizės, tai lemia [valstybės intervencinių veiksmų iškreiptos rinkos sukelta] per maža gamyba. Spekuliantai parodo tikrąjį neatitikimo mąstą ir leidžia rinkai prisitaikyti per trumpiausią galimą laiką. Morališkai jie kalti tiek pat kiek ir bet kas už savo paslaugas prašantis pinigų: gydytojas, mokytojas ir t.t. Jei jų paslaugomis naudojamasi – jos buvo naudingos, jei ne – jie savo sąskaita gaišta laiką, o dažniausiai dar ir savo lėšomis subsidijuoja rinką.

Spekuliantai monopolizuoja rinką ir dirbtinai kelia kainas. Čia atskiras klausimas apie monopolijas. Trumpai, tai neįmanoma diktuoti [nerealių] sąlygų rinkoje tol, kol nėra ribojama konkurencija ir yra laisvas įėjimas į šaką. Laisvoje rinkoje tiekėjų rinkos galią riboja konkurentai (kurių atsiradimą/plėtrą skatina dideli viršpelniai), bendras klientų biudžetas ir siūlomi pakaitalai. Jei bet kokia didesnė galia atsirastų – ji būtų trumpalaikė. Vienintelis būdas realiai monopolizuoti rinka yra valstybinių potvarkių pagalba, o tai tik dar vienas valstybinės intervencijos į laisvą rinką trūkumų.

Kaip matome iš pristatytos analizės spekuliantai nesukelia ir nedidina pasaulinės maisto krizės, o priešingai yra tas mechanizmas, kuris padeda rinkai susireguliuoti ir greičiausiai bei lengviausiai iš krizės išeiti.

Bet supykęs esu ne dėl to. Suprantu, kad kartais būna sunku kalbėti prieš auditoriją, su kai kuo susitikti žvilgsniai, nes tai gali tave išblaškyti, o galiausiai ne visi tai moka. Man pačiam kartais sunku tai padaryti. Bet, o kodėl gi jūs manot, kad jei kas nors užduoda jums klausimą, tai yra bandymas jums pakenkti ir tai tik tam, kad jūs pasijustumėte kvailai prieš visą auditoriją? Esu ne kartą apsikvailinęs. Prisimenu vienoje konferencijoje, net neišleidęs garso, priverčiau visus klausytojus juoktis. Pasijutau labai nejaukiai, juk turėjau kalbėti visgi apie santykius šeimoje, o tai, manau, buvo gana rimta tema[...]

Manau, kad kiekvienas prieš imdamasis kažkokių subjektyvių veiksmų, kurie gali atrodyti juokingai, vedamas keršto ar kažkokios nuoskaudos, iš pradžių turėtų gerai pamąstyti, ar tikrai yra taip, kaip jam atrodo? Ar tikrai viskas buvo taip blogai?

Gal geriau nusišypsoti ir padėkoti už tai, kad tai įvyko dabar, nes tai puiki pamoka, kurią įsisavinęs, dar kartą susidūręs su panašia situacija, prisiminsi Vofką ir Pašką, na, ir visą lyderių galiorką ir per skype pasikviesi visus alaus. :)

Kažkodėl tapo įprasta matyti, kad kai pasaulis žengia vieną žingsnį pirmyn, Lietuva žengia vieną atgal. Taip galima įvertinti Seimo sprendimą siūlyti mažinti mokesčius mėsai ir jos gaminiams. Nepaisant to, kad vis daugiau pasaulio aplinkosauginių organizacijų praneša apie gyvūninių produktų gamybos žalą mūsų Žemės resursams, o Jungtinės Tautos pradeda raginti politikus imtis aiškių reformų, Seimo nariai (kaip visada?) siūlo eiti priešinga kryptimi, motyvuodami naujų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifų įvedimą galimu mėsos kainų sumažėjimu, darbo vietų atsiradimu, ir kas juokingiausia, „suvienodėjimu konkurencinių sąlygų su turgaus prekeiviais“ (tiesą sakant, tikrai sunku patikėti, kad konkurencinės, tarkim, „Maximos“ ir turgaus prekeivių sąlygos realybėje yra vienodos, o dar sunkiau patikėti, kad siekiama didelių, pelningų įmonių dar didesnio pasipelnijimo). Pataisų iniciatorius V.Kurbauskis tvirtina, kad įvedus 5 proc. tarifą atšaldytai mėsai per 2003-2006 metus mėsos suvartojimas išaugo net 1,5 karto - lyg tai būtų kuo didžiuotis: gal tiesiog Lietuvos politikai (nors iš tikrųjų, ne tik Lietuvos) nėra susipažinę su įvairiomis mokslinėmis publikacijomis gyvulininkystės tema, nurodančiomis jos neefektyvumą maitinant sparčiai augančią žmonių populiaciją? Tiek aplinkosauginių, tiek valstybinių ir kitų institucijų ratuose (nekalbant jau apie sveikatos organizacijas) bei žiniasklaidoje (1, 2, 3...) vis labiau raginama mažinti mėsos vartojimą (štai kad ir Londono taryboje) - būtų apmaudu, jei Lietuva šiuo klausimu liktų visiškai abejinga.

Net jei mes spjausime į aplinkosaugą, nekreipsime dėmesio į žmonių populiacijos ir pasaulinio bado problemas, ir, tuo labiau, į etiką ir „visas tas gyvūnų teises“, argumentas, kad mėsos kainos Lietuvoje sumažės įvedus papildomas PVM lengvatas, nėra visiškai teisingas: 2007 metais Valstybės kontrolė nustatė, kad didžiausią naudą dėl sumažinto PVM tarifo gauna ne prekių vartotojai (tai yra mes, paprasti piliečiai), o susijusios su gyvulininkyste įmonės; ir, beje, nereikia pamiršti, kad Europos Sąjungos gyvulininkystės sektorius ir taip gauna milžiniškas ES dotacijas - apie 50 milijardų eurų kasmet (įskaitant ir netiesiogines subsidijas).

Pažiūrėkime, kas vyksta mėsos mokesčių linkme pasaulyje, o tiksliau, Švedijoje: kaip jau buvo rašyta pranešime „Kova už ekologinius mokesčius gyvūniniams produktams“, nors gyvulininkystės sektorius, anot Jungtinių Tautų ataskaitos, yra atsakingas už 18% šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiau nei visas transportas - 13,5%), gyvūniniams produktams Švedijoje yra taikomas tik bendras maisto produktų pridėtinės vertės mokestis: 12%. Palyginimui, benzinas, kuris, sąlyginai, kiek netiksliai vis dar yra apibūdinamas kaip didesnis taršos šaltinis, Švedijoje yra apmokestinamas net 150% (energijos, CO2 bei pridėtinės vertės mokesčiai).

Šių metų kovo mėnesį, tiesa, Švedijos parlamentas diskutavo galimą mokesčių mėsai didinimą - aplinkosaugininkų nenaudai, kol kas jokiems pakeitimams Švedijos parlamentarai nesiryžo. Tačiau to kol kas nesitikėjo ir patys optimistiškiausi „žalieji“: atvirkščiai, tvirtinama, kad teigiamu rezultatu jau yra pačios diskusijos šiuo klausimu svarbiausioje šalies instancijoje. Tuo labiau, ekologinių mokesčių problema vis aštriau yra diskutuojama Švedijos žiniasklaidoje bet tarp politikų, gyvulininkystės (t.y. mėsos ir jos gaminių gamybos) įtaka Žemės resursams ir bendrajai pasaulio ekonomikai yra analizuojama analitinėse televizijos laidose (kur, be viso ko, galima buvo išgirsti Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovo pareiškimą, kad šiuo metu nei Europos Sąjungoje, nei kitur pasaulyje gyvulininkystės sektorius nemoka tikrosios mėsos įtakos Žemei kainos, ir kad reikėtų skubiai raginti politikus pradėti daryti kažką šia linkme), o mėsos mokesčių kampanijos aktyvistai ir toliau renka parašus.

Pasaulinė tarša yra realus dalykas. Ir reikėtų jau pagaliau atsikratyti požiūrio, kad ją sukelia vien autopramonė, metalurgijos įmonės, ir pan. Gyvulininkystė yra ne mažiau atsakinga už taršą ir antropogeninę įtaką klimato kaitai, nei kitos industrijos šakos.

Dėl visų čia ir žemiau pateiktuose straipsniuose išvardintų priežasčių ir yra visai logiška siekti ne mažesnių, o didesnių mokesčių mėsai ir kitiems gyvūniniams produktams, nes mokesčių mėsos pramonei didinimas yra vienas būdų sumažinti mėsos vartojimą visuomenėje; juk nepamirškime, kad, anot Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) bei Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC), o taip pat neseniai paskelbtos Greenpeace ataskaitos, mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant anglies dioksido (CO2), metano (CH4) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į atmosferą, bei išsaugotų milžiniškus kiekius vandens, žemės ir energijos resursų.

***

Papildomi skaitiniai (lietuvių kalba):

• „Ar ir toliau šersime grūdais kiaules badu mirštančių sąskaita?“
• „Mitybos įpročių įtaka aplinkai ir sveikatai“
• „Aplinkosauga prasideda nuo virtuvės“
• „Vegetarizmas laikomas efektyviausia kovos priemone prieš pasaulinį atšilimą“

Mokslinės ataskaitos ir kitos publikacijos (anglų kalba): žr. čia

***

^{foto: equality (1), glynnish (2), Miguel A.Lopez "Migufu" (3)}

^{foto: Jonathan Talbot / World Resources Institute Staff}

Už klimato kaitos tyrinėjimus Nobelio Taikos premiją gavęs Al Gore (nors ir dažnai prieštaringai vertinamas) savo knygoje „Nepatogi tiesa“ (angl. Inconvenient Truth) rašo, kad „mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant CO2 patekimą į atmosferą ir išsaugotų milžiniškus kiekius vandens bei kitų gamtos resursų“. Jungtinių Tautų (JT) organizacija savo naujausiame pranešime apie planetos ekologinę situaciją „GEO-4“ teigia, kad „sumažėjęs gyvūninių produktų vartojimas galėtų turėti ryškią teigiamą įtaką tiek žmonių sveikatai, tiek ir aplinkai“.

Dar ne taip seniai nė viena iš šių organizacijų nors ir paminėdama gyvulininkystės žalą aplinkai net nebandė rekomenduoti mažinti mėsos vartojimą, arba jos visai atsisakyti. Tačiau tai keičiasi, gausėjant įrodymų, kad vis augančios žmonių populiacijos mitybos įpročiai nėra ekologinė smulkmena, bet priešingai – viena iš pagrindinių aplinkosaugos problemų priežasčių.

Pastebėta, kad gyventojų valgomas maistas turi gana stiprų ryšį su šalies ekonomika. Augant pragyvenimo lygiui žmonės linkę pirkti brangesnius produktus, kurių pagaminimui sunaudojama daugiau energijos ir išteklių. Taip pat daugiau suvartojama intensyviai perdirbto ir labiau supakuoto maisto, kas dar labiau padidina jo ekologinę kainą. Nors daugumoje šalių dabartinis žmonių maistas yra tokios pačios maistinės vertės ir panašaus kaloringumo, kaip ir prieš keliasdešimt metų, tačiau jo pagaminimui sunaudojama žymiai didesni kiekiai įvairių resursų. Pagrindinė to priežastis – smarkiai augantis gyvūninių produktų vartojimas.

JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pasaulinis mėsos suvartojimas per paskutinius 60 metų išaugo daugiau nei 5 kartus: nuo 47 mln. tonų 1950 metais iki 284 mln. tonų 2007-aisiais. Per tą patį laikotarpį kiaušinių suvartojimas išaugo 4 kartus, o pieno produktų – 2 kartus. Tuo tarpu žmonių skaičius Žemėje nuo 1950-ųjų padidėjo tik 2,5 karto.
Kiekvienas žmogus pasaulyje šiuo metu suvalgo vidutiniškai dvigubai daugiau mėsos, nei prieš 50 metų, ir tas vidurkis nepaliaujamai auga. Šiuo metu statistinis japonas per metus suvartoja 40 kilogramų, kinietis – 53 kg, lietuvis – 71 kg, vokietis – 86 kg, amerikietis - 123 kg mėsos, neįskaitant žuvies ir kitų jūros gyvūnų. Panašiai yra ir su kiaušiniais bei pieno produktais.

Gyvūninių produktų kelias yra ženkliai ilgesnis, nei augalinių, ir reikalauja, pirmiausia, daugiau darbo. Iš pradžių yra užauginamos pašarinės kultūros, transportuojamos iš lauko į sandėlius, vėliau - perdirbamos ir sušeriamos gyvuliams. Šie tik mažąją pašaro dalį (priklausomai nuo rūšies - 10-30 proc.) paverčia mėsa, kiaušiniais ar pienu. Didesnioji maisto dalis panaudojama gyvūno gyvybinėms funkcijoms palaikyti (judėjimui, šilumai, ir pan.) arba žmogaus atžvilgiu visai nevertingų kūno dalių auginimui (kaulams, kremzlėms, vidaus organams ir kt.). Ekologiniu požiūriu svarbu ir tai, kad kiekvienas gyvūnas į aplinką išskiria išmatas, o atrajotojų virškinimo sistemos – metaną.
Galiausiai gyvūnai transportuojami į skerdyklas, ten išmėsinėjami, o jų kūno dalys atvėsinamos arba užšaldomos. Vėliau mėsa atitinkamai perdirbama ir galiausiai pasiekia vartotojus. Pienas ir kiaušiniai taip pat pereina kelis jiems būdingus etapus, kol patenka į parduotuves.

Kaip matyti, palyginus su augaliniais, gyvūninių produktų gamyba reikalauja daugiau darbo ir žymiai daugiau energijos, vandens, žemės ir kitų resursų. Jeigu mes galime augalinį maistą valgyti iš karto po derliaus nuėmimo ir tam tikro nedidelio perdirbimo, tai mėsos, pieno ir kiaušinių gavimas yra žymiai ilgesnis procesas. Kaip teigia vieno įvairių maisto produktų įtaką aplinkai nagrinėjusio tyrimo autoriai, „jeigu į gyvūnus žiūrėtume tik kaip į „maisto gaminimo mašinas“, tai tektų pripažinti, kad jos yra ypatingai teršiančios, daug vartojančios ir labai neefektyvios“.

Panagrinėkime kiekvieną iš gyvulininkystei reikalingų resursų atskirai ir palyginkime jų sunaudojimą augalininkystėje.

Žemė

^{foto: leoffreitas}

JT organizacija, apibendrinusi daugybės įvairių mokslinių sričių tyrimų duomenis, daugiau nei prieš metus išleido ataskaitą, kurioje teigia, kad net 70 proc. visos planetos dirbamos žemės yra vienaip ar kitaip susiję su gyvūnų auginimu žmonių reikmėms.
Augant žmonių poreikiams ir vartojimui, dirbamos žemės plotai taip pat plečiami. Tai daugiausiai vyksta naikinant miškus, ypač tropikuose (Pietų Amerikoje, Centrinėje Afrikoje, Ramiojo vandenyno salose). Šiuo metu žemėje telikę tik pusė tiek atogrąžų miškų, kiek buvo prieš šimtą metų, o kai kurios valstybės yra praradę net daugiau nei 80 proc. miškų. Pagrindinė tokio jų naikinimo priežastis - siekis paversti žemės plotus tinkama žemdirbystei žeme. Nors gyvulininkystė labiausiai išvystyta Europoje, JAV bei kituose ekonomiškai stipriuose regionuose, tačiau didelė dalis pašarų užauginama už jų ribų. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga (ES) per metus sunaudoja 40 mln. tonų sojos pupelių ir yra didžiausia jų importuotoja pasaulyje. 4/5 šio kiekio gaunama iš Brazilijos ir Argentinos, kuriose miškų kirtimas ir jų pavertimas į sojos plantacijas yra vienas iš intensyviausių. Tokį kiekį užauginti pačios ES viduje būtų praktiškai neįmanoma, ypač žinant tai, kad virš 70 proc. visų ES augalų ir taip yra sunaudojama pašarams.
Kitas pavyzdys – Kinija, kuri pati užaugina tik trečdalį sunaudojamų sojos pupelių, o likusias importuoja. Nors prieš kelis dešimtmečius Kinija galėjo pati apsirūpinti savo teritorijoje išaugintu maistu, tačiau augant žmonių skaičiui ir didėjant mėsos suvartojimui (vidutinis kinietis per metus suvalgo 53 kg mėsos, arba dvigubai daugiau, nei prieš 20 metų) tai dėl žemės trūkumo tapo neįmanoma.
Dėl jau minėto gyvūnų neefektyvumo, mėsos, pieno ar kiaušinių pagaminimui būtinas kur kas didesnis žemės plotas, nei augalinio maisto gamybai. Kad gauti vieną kilogramą mėsos mums reikia sušerti iki 10 kg augalų. Dauguma pašarams sunaudojamų kultūrų, kaip kad kukurūzai, sojos pupelės ar kviečiai, yra tinkamos tiesioginiam naudojimui, ir, nesušeriant jų gyvūnams, tas pats žemės plotas galėtų išmaitinti žymiai didesnį kiekį žmonių. Yra įprasta žemės ūkio praktika iš vieno hektaro gauti 6 tonas kviečių arba 15 tonų bulvių, tačiau net geriausi ūkiai iš to pačio ploto gauna tik iki 400 kg jautienos. Todėl akivaizdu, kad veganiška mityba reikalauja žymiai mažiau žemės, ir didesnę jos dalį galima palikti žmogaus nepaliestai gamtai.
Be to, gyvulininkystės skatinamas miškų kirtimas kelia ir rūšių nykimo problemą, nes taip yra mažinami plotai, kuriuose gali išgyventi tam tikri augalai ir gyvūnai. Tiek JT organizacija, tiek Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) teigia, kad gyvulininkystė yra viena iš pagrindinių rūšių nykimo priežasčių. Ypač nuo to nukenčia atogrąžų miškai - vietos, kuriose aptinkama didžiausia gyvūnų ir augalų įvairovė.

Vanduo

^{foto: Changhua Coast Conservation Action}

Vanduo yra antras būtinas resursas. Nors Lietuvoje jo trūkumas gali būti jaučiamas tik sausringais metais, tačiau kitose pasaulio vietose, siekiant patenkinti žemės ūkio poreikius ir naudojant drėkinimo sistemas, nusausinami ežerai, upės, ar išsekinami lėtai atsinaujinantys gruntiniai vandenys.
Gyvūninių produktų gamyba reikalauja didžiulio kiekio vandens. Įskaičiuojant jo sunaudojimą pašarų auginimui ir pačio gyvūno poreikiams, 1kg jautienos gavimui prireikia nuo 30 000 iki 70 000 litrų. Net efektyviausios šiuo atžvilgiu vištienos gavimui sunaudojama beveik tris kartus daugiau vandens (1kg – apie 4000 litrų) nei kviečiams ar ankštiniams (1kg – 1400 litrų) ir keturis kartus daugiau nei bulvėms (1kg – 1000 litrų).
Tačiau didesnis rūpestis ekologams kyla ne dėl vandens sunaudojimo, bet dėl jo užterštumo. Gyvulininkystė šioje srityje yra „laiminti“, įvertinant pašarų auginimo metu naudojamas trąšas bei kiekvieno gyvūno išskiriamas išmatas.
Tiek mėšlas, tiek trąšos, išplautos lietaus ir patekę į vandens telkinius, padidina juose azoto bei fosforo koncentracijas. Tai sukelia reiškinį, vadinamą eutrofikacija, kuomet žymiai padidėja tam tikrų rūšių vandens augalų bei dumblių kiekis. Jų spartus augimas gali išstumti kitas rūšis ir mažinti vandens telkinio biologinę įvairovę, kol galiausiai padidėjusių organinių medžiagų bakterinis skaidymas išnaudoja vandenyje esantį deguonį iki tokio lygio, kad jame negali gyventi žuvys ir kitokie gyvūnai.
Gyvūnų išmatos taip pat yra didžiausias įvairių patogenų (bakterijų, virusų, parazitinių organizmų) bei pagrindinis rūgščius lietus sukeliančio amoniako šaltinis.
Dėl visų šių priežasčių minėtoji JT ataskaita gyvulininkystę įvardino kaip didžiausią vandens naudotoją ir teršėją.

Energija

^{foto: davipt}

Trečias resursas yra energija: elektra, kuras ir kt. Šiuo atžvilgiu gyvūniniai produktai savo ekonomiškumu taip pat smarkiai nusileidžia augaliniams. Priklausomai nuo mėsos, pieno ar kiaušinių gamybos būdo ir gyvūno rūšies, vienos kalorijos gyvūninio produkto gamybai reikia sunaudoti nuo 6 iki 40 kartų daugiau kalorijų, gaunamų iš kuro. Jautienos atveju šis santykis siekia 1:40, kiaulienos - 1:14, kiaušinių – 1:39, pieno – 1:14. Tuo tarpu augalinių produktų vidurkis yra tik 1:2.
Didesnis kuro sudeginimas reiškia ir didesnį užterštumą bei klimato kaitą sukeliančių dujų išmetimą. JT atskaitoje teigiama, kad vien tik gyvulininkystė yra atsakinga už 18 proc. visų į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų, ir tai yra daugiau, nei visas pasaulio transportas kartu sudėjus. Beveik pusę to kiekio sudaro metanas ir diazoto oksido dujos, atsirandančios iš atrajojančių gyvūnų virškinimo sistemų bei išmatų. Kita pusė – CO2, atsirandantis kertant miškus tam, kad atlaisvinti žemę pašarų auginimui arba paversti ją į ganyklas, nes kultūriniais augalais apsodinti laukai smarkiai nusileidžia miškams CO2 sugėrimu ir „užkonservavimu“. Galiausiai, likusi dalis šiltnamio dujų išskiriama deginant kurą pašarų bei pačių gyvūnų transportavimo metu, o taip pat atliekant įvairius ūkio darbus bei gaminant trąšas ir pesticidus.
Japonijoje atliktas tyrimas parodė, jog gaunant 1 kg jautienos į aplinką išmetama tiek CO2, kiek ir nuvažiuojant su vidutine mašina apie 150 km. Kiaulienos gamyba šiuo atžvilgiu dvigubai efektyvesnė, tačiau ir jos metu į aplinka išskiriama 8 kartus daugiau CO2, nei auginant kviečius. Dėl šios priežasties minėtas IPCC vadovas savo kalboje paminėjo ir tai, kad mėsa yra vienas iš didžiausių klimato kaitą sukeliančių dujų šaltinių mūsų mityboje ir apskritai kasdieniniame gyvenime. Jeigu tik vienas žmogus gyvūninius produktus pakeistų į augalinius, to užtektų per metus CO2 išmetimą sumažinti beveik 1 tona. Įvertinus dabartinį žmonių kiekį Žemėje, tai yra labai daug.

- - -

Nemažai žmonių pasaulyje yra veganai dėl ekologijos. Žinant visus paminėtus faktus, yra akivaizdu, kad savo mitybos pakeitimas gali turėti ne mažesnį poveikį aplinkai, nei automobilio iškeitimas į dviratį, ir net didesnį, nei paprastų elektros lempučių pakeitimas į taupesnes. Tai nereiškia, kad pasirinkdami veganišką mitybą galime išspręsti visas aplinkosaugos problemas, tačiau tai gali būti vienas iš lengviausių ir efektyviausių būdų kiekvienam tapti mažiau vartojančiu ir teršiančiu. Tam nereikia išleisti nei pinigų, nei laiko. Nereikia pirkti naujų ir brangių technologinių išradimų, keisti įstatymų ar kovoti su turtinga teršiančia industrija. Tereikia kiekvieną kartą sėdant prie stalo pasirinkti aplinkai mažiau kenkiantį maistą ir atrasti naujus receptus bei skonius. Be to, gydytojai pripažįsta, kad tai būtų sveika ne tik mūsų Žemei, bet ir patiems žmonėms.


***

Papildoma literatūra:

JT ataskaita:
Steinfeld H, De Haan C, Blackburn H. Livestock-Environment interactions: Issues and options. Food and Agriculture Organization of the United Nations, the United States Agency for International Development and the World Bank. 2006.
http://www.virtualcentre.org/en/library/key_pub/longshad/A0701E00.htm

Greenpeace ataskaita:
Bellarby, Foereid, Hastings, Smith. Cool farming: Climate impacts of agriculture and mitigation potential. Greenpeace. 2008
http://www.greenpeace.org/raw/content/international/press/reports/cool-farming-full-report.pdf

Tyrimai apie resursų naudojimą žemės ūkyje:
[1] David Pimentel, Marcia Pimentel. Sustainability of meat-based and plant-based diets and the environment. 2003. American Journal of Clinical Nutrition, Vol. 78, No. 3, 660S-663S
[2] L. Baroni, L. Cenci, M. Tettamanti, M. Berati. Evaluating the environmental impact of various dietary patterns combined with different food production systems. 2006. European Journal of Clinical Nutrition (2006), pp. 1–8.
[3] Gidon Eshel, Pamela Martin. Diet, Energy and Global Warming. 2006. Earth Interactions, Vol. 10, pp. 1-17, March 2006
[4] Akifumi OGINO, Hideki ORITO, Kazuhiro SHIMADA, Hiroyuki HIROOKA. Evaluating environmental impacts of the Japanese beef cow-calf system by the life cycle assessment method. 2007. Animal Science Journal 78 (4), 424–432.

Veganiška mityba medicinos požiūriu:
Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Kanada: Vegetaran Diets. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, Summer 2003
http://www.dietitians.ca/news/downloads/vegetarian_position_paper_2003.pdf

***
^{foto: equality (2, 3); foto: kiwanja (7)}

Wind turbines, once built, generate almost free electricity - they require only some basic maintenance and servicing. That means that they have a marginal cost of production close to zero (i.e. each additional kWh of production only requires more wind, but no actual spending); that also means that their main long term cost is the repayment of the initial construction cost, in the form of debt repayment and return on capital for the investors.

This has two simple consequences:

• the cost of wind power is essentially set at the time of construction, when the parameters of the financing of the initial investment are agreed, in the form of debt service plus a set return, over an agreed period of time, typically 15-20 years. That cost is fixed and will not vary in accordance with the price at which electricity is actually sold.
• once installed, wind power will always be dispatched - with its negligible marginal cost of production, it will always be cheaper than alternatives, and the only reason not to take such free power will be technical constraints from the network (which I'll discuss later). When dispatched, wind power will move the dispatch curve, and ensure that the marginal cost of production required at that point ot satisfy demand will be lower than if wind power were not available - ie wind power displaces the most expensive power source that would have been needed otherwise, typically a gas-fired plant.

Taigi ir saulės šiluminės energijos ekonomika yra panaši.

http://www.youtube.com/watch?v=8Bhodyt4fmU&feature=related

foto: Klimatet.org

Nors gyvulininkystės sektorius, anot Jungtinių Tautų ataskaitos, yra atsakingas už 18% šiltnamio efektą sukeliančių dujų (daugiau nei visas transportas!), gyvūniniams produktams Švedijoje yra taikomas tik bendras maisto produktų pridėtinės vertės mokestis: 12%. Palyginimui, benzinas Švedijoje yra apmokestinamas 150% (energijos, CO2 bei pridėtinės vertės mokesčiai).

Mokesčių mėsos pramonei didinimas yra vienas būdų mažinti mėsos suvartojimą visuomenėje. Anot Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) bei Tarpvyriausybinės klimato kaitos grupės (IPCC), o taip pat neseniai paskelbtos Greenpeace ataskaitos, mažesnis mėsos suvartojimas turėtų stiprią įtaką mažinant anglies dioksido (CO2), metano (CH4) ir kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų patekimą į atmosferą, bei išsaugotų milžiniškus kiekius vandens ir kitų gamtos resursų.

Užrašyta: „Sustabdykite klimato chaosą / Mokestis mėsai - DABAR / Mėsa yra žalingesnė už auto pramonę / 18.0 % šiltnamio efektą sukeliančių dujų / 13,5 % šiltnamio efektą sukeliančių dujų / www.smmi.nu - Švedijos maisto ir aplinkos informacija“

Kas 5 sekundes dėl bado arba nepakankamo maitinimosi miršta 1 vaikas.

Tai mane tiesiog pribloškė. Kol aš sotus ir aprengtas bei su stogu virš galvos rašau šias eilutes, o jūs jas skaitote, tai šiuo metu vienas po kito - kas kelias sekundes - dėl maisto trūkumo pasaulyje miršta žmonės, daugumą kurių sudaro būtent vaikai. Tai yra, aišku, aš ir anksčiau žinojau, kad miršta žmonės nuo bado, ir kad jų yra ne vienas ir ne du. Bet.... žinoti yra viena, o suvokti – kita. Šiandien aš pagaliau suvokiau, kad kol aš ramiai papusryčiavau, suvalgiau pietus, o vakare dar nepatingėjau įgrūsti 2 lėkštes vakarienės – tai per visą dieną nuo bado mirė 16‘000 vaikų! Tuo pačiu metu Pasaulio maisto programa (World Food Programme, WFP) teigia, kad pasaulyje yra užtektinai maisto, kad pramaitinti visus badaujančius žmones - ir ne maisto trūkume esmė, o labiau jo pasiskirstyme.

Ir liūdniausia, kad aš nedaug ką galiu ir tepadaryti. Tai yra, darau viską, ką galiu, reguliariai įnešant porą eurų į labdarybės vaikams fondų sąskaitas, bei atsisakant absoliučiai visų gyvūninės kilmės produktų (mėsos bei pieno produktų gamybai yra sunaudojama keliskart daugiau Žemės resursų: vandens, energijos, naudojamų ūkiui žemės plotų, - jei augalinės kilmės produktus tiesiogiai suvartotų žmogus, o ne auginami mėsai galvijai, mes be vargo sugebėtume išmaitinti visus badaujančius pasaulio žmones). Bet... viskas atrodo taip beviltiška, nes tik nedaugelis žmonių iš tikrųjų pajudina pirštą dėl kitų. O visada bus ir tokių, kurie sakys: „O kam čia dabar kažką gelbėti? Sveika konkurencija gi! Kas moka prasimaitinti, tas nemirs iš bado, he he...” O taip, jei tik viskas būtų taip paprasta mūsų sudėtingoje visuomenėje, kur paprasta gamtinė konkurencija seniai nebeegzistuoja, kur korporacijos superka žemę ir „išsiurbia“ visą jos derlingumą per keletą metų, kur įstatymai pirmiausiai gina interesus didelių investitorių, kur vaikai dirba „Nike” fabrikuose gamindami sportbačius mūsų numylėtojams-krepšininkams bei gauna 0,1% nuo jų realios pardavimo kainos...

Jei tik aš galėčiau, atiduočiau viską, ką turiu virtuvėje, vaikui, kuriam galiu išgelbėti gyvybę. Netgi pasižadu, kad niekada gyvenime nebandysiu taupyti pinigų kažkokiems nereikalingiems daiktams, šiuolaikiniam namui, patogumams, naujiems drabužiams – mano pinigai keliaus ten, kur jie gali išgelbėti gyvybes: badaujančių žmonių bei besaikiškai išnaudojamų gyvūnų... Vienas mano pažįstamas, švedas, kuris nepasitiki visais tais labdaros fondais, jau trečius metus iš eilės važiuoja į Etiopiją bei dalina savo pinigus tiesiog miestų gatvėse, paprastiems žmonėms. Kiek žinau, jis jau išdalino virš 20’000 eurų, ir net nežada sustoti.

Šiemet 11 milijonų žmonių mirs iš bado. Ne dėl kokio nors dar vieno JAV inicijuoto karo, ir ne dėl kažkokios sveikos gamtinės konkurencijos. Ne. Kas 5 sekundes mirštantis vaikas yra mūsų abejingumo rezultatas. Tai yra taipogi mūsų savanaudiškai priimtų įstatymų bei reguliavimų rezultatas. Kai anksčiau dirbau viename restorane, buvau nemaloniai nustebintas vienu reiškiniu: mes išmesdavome kasdien maisto „likučių“ pusei šiukšlių konteinerio. Kartais mums į virtuvę grąžindavo beveik nepaliestas lėkštes su visu maistu! Ir viską, ką mes galėjome padaryti, tai išmesti viską lauk, nes naudoti šį maistą naujų porcijų paruošimui buvo uždrausta – mat, gal kokią infekciją gali vienas restorano lankytojas nuo kito pagauti. Neneigiu, kad kartais gal ir yra teisinga tokia maisto kokybės kontrolė, bet šiuo atveju tikimybė, kad dar kartą panaudotas maistas kažką apkrėstų, buvo tokia maža, o tie maisto „likučiai“ galėjo pramaitinti tiek daug žmonių, kad man buvo visiškai neaišku, kur yra tas žmogaus žmogiškumas: trumparegiški maisto kokybės reguliavimai visiškai neatsižvelgia į bendrą maisto paskirstymo ekonomiką ir savo egzistavimu tik patvirtina, kad moralę bei humanistinius siekius kol kas sėkmingai nukonkuruoja šaltas savanaudiškumas, aprengtas oficialumu bei šimtais bereikšmių ir abejingų žmogaus gyvenimui popierių, ant kurių mūsų politikai bei ekonomistai ir surašo savo sukurtus reguliavimus, neišlendant iš savo prabangių rūmų.

Bet aš žinau, kad kartu mes galime pakeisti pasaulį. Ne per vieną dieną, o pamažu, darant teisingus sprendimus mūsų maisto bei kituose pasirinkimuose. Taip, mes turime ką pasirinkti. Ir tai, kas iš tiesų verta pasirinkimo, nėra reklamuojama televizijoje. Nes korporacijų valdomoje rinkoje nėra vietos pareiškimui „Kas 5 sekundės dėl bado arba nepakankamo maitinimosi miršta 1 vaikas“. Vietoj to, mes išgirsim „Pirk du už vieno kainą!”

***

Šio straipsnio diskusija atrandama štai čia.

^{foto (su vaikais): Guaka}    

Kaut arī tuvāko mēnešu laikā inflācija vēl turpinās pieaugt, šo procesu veicinošie iekšējie un ārējie faktori strauji zaudē spēku. Pakāpeniski izzūdot līdzšinējā enerģijas un pārtikas izmaksu kāpuma ietekmei, gada otrajā pusē un jo īpaši 2009.gadā inflācija ievērojami samazināsies, jo tajā brīdī arī iekšējā pieprasījuma spiediens būs samērā vājš. Nav šaubu, ka šo procesu veicinās patērētāju pragmatiskāka attieksme un konkurences saasināšanās.

Viens nu ir skaidrs - inflācija vēl kādu laiku būs augsta un 2008. gads ir tas savilktās jostas gads, kur tiek aicināts tieši mums - patērētājiem, diktēt noteikumus ar saviem maciņiem - taupīt, nepirkt, atteikties!Es personīgi piebiedrojos, jo jau pietiekami sen uzskatu, ka latvieši nedaudz pārspīlēti tērē tur kur nevajag. Vai tu atteiksies no kaut kā?

Kaip suprasti šitą sakinį? Žmonės turi laisva valia rinktis menkiau apmokamą, mažesnės kvalifikacijos darbą ("darbininkiškų specialiybių"), kad dirbdami viršvalandžius galėtų uždirbti tiek pat, kiek indų plovėjai Vakaruose? Skamba man kaip dvigubas ir jaunų žmonių ir paties darbo nuvertinimas.

Kitas kalbėtojas dar įdomesnis -- tai daug kam žinomas Danas Arlauskas, ne visuomet maloniai pagarsėjusios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktorius (jų svetainėje pristatomas, greičiausiai nevalingai, kaip Danukas). Antai, santūriai džiaugdamasis, kad ribota ekonominė migracija Lietuvon atneštų pakankamai naudos, tuo pat metu prideda:

"/.../Pavojus kiltų, jei pradėtų važiuoti bet kas, kas tik nori palikti savo tėvynę [? -- A.D.], tačiau mes dar nesame valstybė į kurią veržiamasi ieškant gerovės", -- įsitikinęs p. Arlauskas, manantis, kad kinų kvartalų ir baltarusių rajonų pas mus nebus. / Kiek imigrantų mums reikia, niekas negali pasakyti, nes ekonomikos augimas letėja /.../. "Problema, kad mes nemokame kurti gilių analizių ir prognozių ilgesniam laikotarpiui", -- neslepia p. Arlauskas.

Hmm, anokia čia paslaptis, kad tiek valdininkai, tiek stambaus kapitalo vadybininkai yra buitiniai (t.y. proginiai, nenuoseklūs dėl neišsilavinimo) klasistai-rasistai, o ir gilių analizių rašyt nemoka bei vargu ar dar mokės. Ne problema. Įdomiau, kad VŽ visa tai pateikia kaip vyraujančią "ekspertų" nuomonę, atsveriama tik neapibrėžtais ir savęs neįpareigojančiais LR SADM valstybės sekretoriaus Rimanto Kairelio (galime vadinti jį tefloniniu -- jis ten sėdi jau virš 13 metų) pakosėjimais a la "visos ES šalys konkuruoja dėl darbo jėgos, Lietuvai ši problema vis aktualesnė, manau...".

Na, manau lygiai taip pat -- problemos aktualumą ženkliai aštrina vietos sprendimų priėmėjų, t.y. verslo darbdavių, valstybės sekretorių, kompanijų prezidentų net nebandomas slėpti menkinamas požiūris į darbingus žmones kaip į mechaniškai valdomus "žmogiškuosius išteklius", tarp kurių, pageidautina, neturėtų daugėti tokių "piktžolių" kaip kinai, baltarusiai, o gal dar romai, čečėnai ar dar "biesas žino kas". Mat "jie", kaip man sakė niūriais 1996 m. Pabradės imigrantų sulaikymo centro direktorius Tuinyla (TS-LK), "jie valgo mūsų duoną ir spjaudo mums į akis". Atsiradus jų rajonams, kvartalams, o trumpiau -- getams -- "kiltų pavojus" (greičiausiai lytinių ligų ir antisocialaus elgesio).

Taaip, trūksta mums Lietuvoje socialinių-ekonominių ar darbo rinkos analizių gilumo ir toliaregiškumo. Užtatai bent jausmus (baimė, nerimas, nepasitikėjimas) mokame netiesiogiai įvardinti -- jau šioks toks atspirties taškas ...

Dziesma iedvesmai, lasot rakstu:

[audio http://kaganet.org/~jonne/mp3/01%20Legalize%20It.mp3]

Par atkarību. Apkārt mums ir daudzas vielas, kuras var lietot, lai uzlabotu cilvēka, hmm, tā teikt, emocionālo pieredzi. Bieži vien šai pieredzei ir augsta cena, tā saucas atkarība, bet narkomānija ir tas vārds, kas cilvēkiem bieži nāk prātā. Cik zināms, Latvijā ir trīs juridiski legālās (iegādājamas pārtikas veikalos, neskaitot medikamentus) atkarības vielas - kofeīns, nikotīns un alkohols. Grūti teikt, kāpēc tas ir tā izveidojies, bet nevienu jau tas tāpat neinteresē. Tāds likums ir un viss. Atkarību no šīm vielām neviens par narkomāniju nesauc, kaut gan vajadzētu.

Kofeīns kā narkotika nevienam neinteresē, iedarbības efekts neliels - stimulējot smadzeņu darbību, uzmanību un emocionālo un fizisko spēju apjomu. Pieļauju, ka kafiju Latvijā varētu lietot ap 70-90% iedzīvotāju. To reklamē pa TV, laikrakstos un visur citur. Atkarība no kafijas izveidojas samērā ātri, atmešanas simptomi - galvassāpes, nemiers un vājas koncentrēšanās spējas. Nedzerot 5 dienas, esi kafiju atmetis. No kafijas tā īsti nemaz nevar nomirt. Pārdozēt gandrīz nemaz nav iespējams, bet nāves gadījumi ir bijuši.

Nikotīns ir visaktuālākais temats šobrīd Latvijā, tieši cigarešu cenu kāpuma dēļ. Šai vielai, atšķirībā no iepriekšējās, tiek piemērots akcīzes nodoklis, kas arī sastāda lielāko daļu cenas un izraisa cenu kāpumu. Latvijā ir nenormāli daudz smēķētāju. Cilvēki bieži vien neapzinās to, kāpēc smēķē un kāpēc tas vispār ir vajadzīgs - tērēt lielu naudu par veselības maitāšanu? Kā zombiji tie gaida rindās pie kioskiem un lielveikaliem, lai iegādātos ikdienas devu. Viena doma - cigaretes. Ievilkt dūmu plaušās, lai sajustu to kaifu, kura nav, kurš rodas tikai uz tā rēķina, ka nav kādu laiciņu smēķēts. Atmešanas simptomi aptuveni tādi paši kā no kafijas smagi atkarīgam pilsonim. Nekā īpaša. Nesmēķējot 3 dienas, var teikt, ka esi atmetis, pēc 3 nedēļām tavā organismā no nikotīna praktiski nebūs ne vēsts.

Nikotīns pats par sevi nav kaitīgs. Tas tikai izraisa atkarību. Kaitīgas ir visas pārējās vielas, kas nāk līdzi dūmam. ASV ik gadu ar smēķēšanu saistītām slimībām mirst gandrīz pusmiljons iedzīvotāju. Smēķēšana nav ieteicama pat mazās devās. Jo vairāk izpīpēts, jo lielāks risks nomirt.

Alkohols ir visur. Par to runā gandrīz jebkurš. Pavadīt piektdienas vai sestdienas vakaru bez kāda spēcīgāka dzēriena nav iespējams. Tas pat ir ieteicams. Saprātīgās devās alkohols uzlabo cilvēka veselību. Valsts regulē patēriņu ar akcīzes nodokli un "sauso likumu pēc 22". Alkohola atkarība nav nemaz tik grūti dabūjama, un tā ir krietni vien smagāka par nikotīna atkarību. Alkohols ir bīstams dzīvībai tāpēc, ka letālā deva tikai nedaudz pārsniedz efektīvo devu. Attiecīgi vidējie rādītāji ir 4 promiles pret 0.8. Un tas pakļauj riskam gandrīz ikvienu personu, jo pudele bieži vien ir pirmais, pēc kā sniedzas roka grūtajos dzīves brīžos.

Par netaisnību. Kāpēc, dzīvojot Eiropas Savienībā, valda tāda netaisnība, ka tikai vienā valstī (it sevišķi brīdī, kad sākam izjust Šengenas līguma labumus) ir atļauts vēl kaut kas cits bez jau minētajām atkarību izraisošām vielām? Tiek runāts par Nīderlandi, kur atļauto vielu sarakstā vēl ir tādas vielas kā marihuāna, hašišs un psilocibīna ("maģiskās") sēnes (tās tiek uzskatītas par vieglajām narkotikām, kas ir nošķirtas no t.s. smagajām narkotikām). Man kā ES pilsonim ļoti dīvaina liekas šī situācija, ka aizbraucot gandrīz 2000 kilometrus dienvidrietumu virzienā, legāli varu lietot šīs vielas. Ideja sekot Nīderlandes piemēram ir radusies arī Beļģijas un pāris Vācijas apgabalu valdībām.

Latvijas ideja. Latvijai kā ļoti progresīvai, perspektīvai un jaunai valstij daudzās jomās vajadzētu rīkoties revolucionāri, lai sasniegtu kaut nedaudz kaut ko ievērības cienīgu pasaules līmenī. Tā kā lielu dabas bagātību mums praktiski nav, bet tikai daudz mežu un neizmantotas zemes, tad, lai uzlabotu esošo ekonomisko situāciju valstī, nāku klajā ar ideju legalizēt šīs vielas un sekot Nīderlandes politikai.

Plusi.

• kaņepēs atrodamais THC neizraisa fizisko atkarību (tikai spēcīgo psiholoģisko un emocionālo)
• no zāles neviens cilvēks pasaulē vēl nav nomiris (letālā deva ir 1/3 daļa no ķermeņa svara (!))
• lielisks stresa un depresijas iznīcinātājs
• marihuānai piemīt unikālas medicīniskās īpašības
• tas būtu vēl viens ar akcīzes nodokli apliekams produkts, kas rezultātā sekmētu valsts budžeta pieaugumu
• milzīgs tūrisma pieaugums legalizēšanas rezultātā

Mīnusi.

• tā tomēr ir narkotika ar visām no tā izrietošajām sekām
• pārmērīgas lietošanas rezultātā samazinās prāta spējas kā jau ar visām tādām vielām
• "maģiskās" sēnes var izraisīt pārāk ticamas halucinācijas (piemēram, ka logs ir durvis, utt.)

Mīnusi, kas tomēr nav mīnusi.

• zāle tiek uzskatīta kā ceļš uz stiprajām narkotikām, kaut gan tam varētu nepiekrist, jo tāds ir gan alkohols, gan cigaretes, un pētījumu metodes šī fakta apstiprināšanai ir dikti apšaubāmas
• mūsu valsts kļūtu par lielisku kontrabandas mērķi, bet kad gan tā nav bijis?!
• draudi jaunatnes atkarībai ir vērtējami kā nemainīgi, jo attīstītās valstīs nepilngadīgām personām iegādāties nelegālas vielas no rokas ir daudz vieglāk nekā to, ko pārdod veikalā (+ vēl "aizliegtā augļa" efekts)
• statistikas ailēs pieaugs veselībai kaitīgo vielu lietotāju skaits - muļķības (tas pats kas ar nelegālo alkoholu), patieso situāciju nav iespējams izmērīt

Kāpēc vispār aizliedza? Par to var izlasīt daudz kur internetā, diskusijas ir ļoti daudz. Tam galvenokārt ir bijuši politiski iemesli, lai atbalstītu alkohola un tabakas kompāniju intereses iekš ASV. Tā kā pat pirmajam ASV prezidentam bija sava vaga kaņepei piemājas dārzā, tad smieklīgi un nesaprotami. Aizliegumam ir ļoti smagas sekas, jo ik gadu ASV tiek arestēti gandrīz miljons iedzīvotāju par šīs vielas lietošanu un uzglabāšanu. Tas ir absurdi.lai neteiktu vairāk.

Secinājums. Šis raksts netapa tādēļ, lai kaut kādā veidā popularizētu narkotikas. Tieši otrādi, vēlējos pateikt to, ka ne viss tas, kas ir atļauts, ir labāks par to, kas ir aizliegts. Vēsture ir noteikusi to, ka tabakas kompānijām un valstu valdībām ir jāpelna nauda uz nabaga atkarīgo ļautiņu rēķina un viss; kamēr vairākiem miljoniem cilvēku pasaulē jāsēž aiz restēm samērā nevainīgas vielas dēļ. Visā pasaulē ir daudzas politiskas un sabiedriskas kustības, kas cīnās par marihuānas legalizēšanu, bet cīnīties pret pastāvošo iekārtu pasaulē ir gandrīz bezcerīgi, jo sabiedriskā doma ir "iepotēta" masās. Un lai man piedod tie visi vecie tantuki, kas, izdzirdot vārdu narkotika, nolamā jebkuru zāles pīpmani, kamēr pašas hiperintelektuālais vecis un no krutkas atkarīgie 50-gadīgie bomždēli kūpina kaut kādas lētās cigaretes uz mājas lieveņa. Kā piemēram šis eksemplārs. Kurš tad te ir tas narkomāns?

Řečí ekonomického analytika: v následujících letech můžeme očekávat postupný pokles cen za samotného kapra a naopak nárůst cen za doplňkové služby s vysokou přidanou hodnotou.

Za nejpříhodnějšího kandidáta pro zdražení pokládám položku "zabití ryby", v současné době na úrovni hodnoty igelitové tašky. Účtovat si za usmrcení živé bytosti mrzkého bůra, se mi jeví jako výrazně podhodnocené.

Z čistě materiálního hlediska dobře mířené klepnutí paličkou možná nestojí více než 5 Kč, ale co duchovní dimenze, kterou je třeba vzít v úvahu zvláště v čase vánočním? Pro vánoce 2008 navrhuji následující cenotvorbu: 5 Kč za samotný úkon zabití a 44 Kč za expertní know-how rybáře související se složitým metafyzickým aspektem této práce. Tím se dostaneme na - podle mě - velmi přijatelných 49 Kč (vč. DPH) za tuto komplexní službu.

1 problema: Naftos kainų kilimas. Kaina jau pasiekė beveik 100$ už barelį (barelis ≈ 42 galonai).

Sprendimas: Kai tik kaina pasieks 100 dolerių ją reikia užfiksuoti ir daugiau nebekelti. Bet, kad arabai būtų laimingi užtat reikia pradėti mažinti barelį. Barelį bus galima mažinti tiek kiek reikia – kaina daugiau nebekils. Kadangi naftos pasaulyje vis mažėja, barelis gali tapti labai mažas ilguoju laikotarpiu. Kai jis taps toks mažas, kad net nesimatys per mirkroskopą, tada bus galima devolvuoti dolerį ir padaryti kainą apie 10$ už barelį ir pradėti barelį didinti atitinkamai.

2 problema: Neturtingų valstybių skurdėjimas

Sprendimas: Kadangi jie neturi daug dolerių, tai jiems yra labai brangu viską pirkti. Todėl galima jiems viską parduoti pigiau mažinant tokius dydžius kaip kilogramą, metrą, kvadratinį metrą, kubinį metrą, metrą per sekundę kvadratu, laipsnius ir sieksnius. Taip šitie žmonės turės daug daiktų ir išmoks taupyti. Sužinos, kad yra svarbu netinginiauti ir reikia daugiau dirbti, jei nori didesnio kilogramo ryžių.

3 problema: Lenkija

Sprendimas: Nu tikrai nežinau. Zlotas labai jau keista valiuta...

Šiandien tiek ekonominių problemų buvau pajėgus išspręsti.

Kitą savaitę: dolerio krizė, Latvijos infliacija ir vėl Lenkija.

Jautājums: Vai Bagātais Latvietis būs laimīgāks, ja pelnīs vismaz 965 Ls/mēnesī uz galviņu?

Atbilde: Nē!

Kādēļ tas tā ir? Vairāki psihologi to skaidro ar to, ka cilvēka apmierinātība ar savu labklājību nav mērāma naudas vienībās, bet gan proporcijās... proporcionāli cik man ir naudas salīdzinot ar kaimiņiem, valsts redzamākajiem darboņiem, prezidentu, uzņēmējiem, sportistiem... Ja šodien Bagātais latvietis saņem 1/3 no Saeimas deputāta algas vai 1/6 daļu no ministra algas... vai 1/8 daļu no prezidenta algas, tad pēc kāda laika šī starpība var būtiski pieaugt. Tāpat ir svarīgi saprast cik reizes vairāk saņem redzamākie uzņēmumu vadītāji. Pieņemsim, ka LMT vadītājs saņem 10 000 Latu mēnesī.... tas ir tikai 33 reizes vairāk kā bagātajam latvietim... kas nav nemaz tik traki. Ekonomikai augot parādīsies veiksmīgu uzņēmumu vadītāji, kas saņems 100 000 un vairāk latus mēnesī, tādējādi pat ja Bagātais latvietis pelnīs 1000 Ls, viņš jutīsies nelaimīgāks kā ir šodien.

Tā lūk... aug dzīves līmenis, bet prasības aug ātrāk... :)