Išsikraustau iš šio mažo Wordpress pasaulėlio į savo atskirą puslapį. Niekas nesikeis, tiesiog šiuo adresu, šio blogo nebepildysiu, o jį tęsiu kitame puslapyje. Nuo šiol mano tinklaraštį galėsite rasti adresu http://www.kleckas.lt/blog/ . Taigi, kviečiu visus persikrausyti tenai, čia NEBEKOMENTUOTI, o palikti savo mintis naujame puslapyje. Lauksiu ten jūsų išskėstomis rankomis :)

SVARBI INFORMACIJA skaitantiems mane per RSS skaitymo programas!

Dabartinis RSS adresas liks šio tinklaraščio RSS adresas, todėl juo nieko naujo nebesužinosite. Jeigu ir toliau norite skaityti mano blevyzgas, kviečiu jūsų RSS programose užregistruoti mano naują RSS adresą - http://feeds.feedburner.com/kleckas . Senąjį galite ir ištrinti, nes visus šio tinklaraščio įrašus perkelsiu į naująjį puslapį.

Gero vakaro, ir susitiksim naujame puslapyje! :)

P.S.: jeigu norite ką gero pasakyti po šiuo įrašu, tą padarykite naujame puslapyje - nenoriu, kad jūsų komentarai pasimestų :) Ačiū :)

Tikriausiai grupės Radiohead pristatyti nereikia - kai kas juos prisimena nuo Creep ir albumo OK Computer laikų, kiti juos žino kaip “britvų” naudotojus - albume Amnesiac po kompaktu dėžutėje buvo priklijuotas skutimosi peiliukas “tinkamam vartojimui”. Dar kiti juos žino iš išsišokimo prieš leidybines agentūras ir iš jų fantastiško elektroninės prekybos pasisekimo - albumo In Rainbows (dabar jau parduodamo ir CD formatu - nusiperki dėlionę, kuri vadinasi “susirink kompaktą” :) ). Šiame įraše nerasite smulkios informacijos apie juos. Šis įrašas labiau yra mano ilga ir nuobodi istorija apie tai, kaip aš susipažinau su jų muzika, kaip ilgą laikotarpį jų nekenčiau ir kaip vėl pradėjau jų klausyti.

Nežinantiems apie grupę, galiu trumpai papasakoti, kad tai grupė, susiformavusi iš vienos mokyklos mokinių. Vokalistas Thom Yorke turi įgimtą ydą - jo kairys vokas beveik nejuda ir visada yra pusiau primerktas. Todėl mokykloje iš jo visi šaipydavosi ir jį vadindavo išsigimėliu. Kai grupė tik susikūrė, niekas Thom’o nenorėjo priimti - kas norėtų nesveiko ir nemėgstamo vokalisto? Tačiau Yorke ir toliau bandė ir jam pavyko, ko tikriausiai dabar nesigaili nei vienas grupės narys.

Aš priklausau pirmiesiems klausytojams - kai tik buvo išleistas albumas OK Computer (1997), brolis davė jo paklausyti. Išgirdęs nemirtingą hitą Karma Police susirgau ir aš :) Klausydavau jų albumų The Bends (1995) ir OK Computer kiekvieną dieną. Iš Pergalės kinoteatro piratų turgelio gavau jų pirmąjį albumą Pablo Honey (1993) ir išgirdau fantastišką koverį Creep. Duodavau jų paklausyti kiekvienam pažįstamam, kišdavau klasiokams, kurie, klausydami įvairios pop muzikos, sakydavo “kas čia per šūdas?” Tada Radiohead išleido naują albumą - Kid A (2000). Ir tada aš supratau, kad jie pasikeitė - pasitenkindavo tik minimaliais elektroniniais ritmais ir keliais gitarų akordais. Net balsas buvo nebe toks melodingas, o daug paprastesnis ir santūresnis.

Laukdamas albumo aš tikėjausi dar krūvos lengvo rokelio hitų, tokių kaip Karma Police, Creep, Just, Climbing up the Walls, Street Spirit, Paranoid Android, Planet Telex, No Surprises. Tačiau to neradau jokioje Kid A dainoje. Ir tai mane baisiausiai nuvylė. Supykau ir mečiau kompaktą į sieną. Deja, muzikai esu per daug jautrus - jeigu kokia nors grupė labai patinka ir staiga jie pakeičia savo stilių - negaliu prisitaikyti prie jų naujos muzikos, netgi jei ta muzika yra labai gera. Tiesiog negaliu, nes vis tikiuosi kažko tokio, kaip anksčiau. Tai, iš tiesų, yra labai didelė mano bėda - bet esu pastovumo megėjas. O jų muzika man atrodė labai gera, norėjosi, kad ji niekad nesikeistų. Buvau jaunas ir negalvojau, kad žmonės gali “išsisemti”. Taigi, šveičiau albumą ir jo nebeklausiau. O neapykanta vienai nuostabiausių grupių vis didėjo. Tuo metu juos atrado mano klasiokai, todėl mano noras jų klausyti sumažėjo dar labiau (nepykite, mielieji buvę klasiokai, bet jūs visuomet muzikoje nuo manęs atsilikdavote apytikriai metais :) kartais ir dvejais).

Po to nustojau klausyti ir jų senų albumų. Gal dėl kvailo pykčio, o gal dėl prasiplėtusio muzikinio akiračio, nes klausomos muzikos kiekis padidėjo dešimteriopai. Tada sulaukiau dar vieno albumo Amnesiac (2001), kuris irgi nuvylė, nors pora dainų ir patiko (tuo metu jau labai stipriai buvau pamėgęs drum’n'bass’ą ir šiaip elektroniką). Tačiau neklausiau ir šio albumo, nes neapykanta kėrojo ir neleido man blaiviai įvertinti naujo Radiohead stiliaus ir jų muzikos.

Po kelių metų pamačiau naują jų klipą, kuris man nepatiko. Taip sužinojau, kad jie išleido dar vieną albumą Hail to the Thief (2003). Atrodo, kad jo gal ir klausiau, bet toks įspūdis, kad ne :) Gėda, bet praeitą savaitę pastebėjau, kad jo net neturiu įsirašęs… Tikriausiai tada klausomos muzikos kiekis buvo išaugęs dar labiau, o kaip tik tuo metu buvau pamėgęs stipresnę ir sunkesnę muziką - metal hardcore, screamo ir pan. Tikriausiai todėl į Radiohead net neatkreipiau dėmesio.

Tada greitai prabėgę metai ir štai dabartis. Praeitų metų gale sužinau apie jų pasisekimą su In Rainbows. Vau, nuostabu, bet tai nesuvilioja paklausyti to naujojo jų albumo. Jis voliojasi kažkur kietajame diske, tačiau taip ir nepaklausau. Ir tada youtubėje pasklinda jų pačių platinimas naujametinis filmas-gyvas dainų atlikimas Scotch Mist, kurį prisiverčiu pasižiūrėti. Ir tada viskas prasideda…

Šią savaitę albumas In Rainbows iš Winamp’o taip ir neišlipo ir buvo praklausytas dešimtis kartų. Albumo klausymasis iš tiesų buvo labai juokingas:

• 1 kartas - na visai neblogai, gražiai groja.
• 2 kartas - hm, neblogos melodijos, geri žodžiai.
• 3 kartas - ė vyručiai, neblogai varot, Weird Fishes/Arpeggi geras gabalas!
• 4 kartas - nurovė stogą, o Weird Fishes/Arpeggi - geriausia šių metų daina.

Aišku, pripažinkim - jie beveik sugrįžo į savo pradmenis. Vėl lengvas rokelis, vėl nebe tokie psichodeliniai dainų žodžiai. Gitara, ritmai, melodingas vokalas. Gražus, lengvas rokelis. Ir dar su tuo rimtumo/liūdnumo kabliuku. Tas jau šiek tiek buvo sugrįžę albume Hail to the Thief, tačiau jame elektronikos dar buvo apstu. Bet pagaliau pripažinau, kad ir Kid A, ir Amnesiac - labai geri albumai su labai gera muzika. Tai drąsiai pavadinčiau elektronine muzika, tačiau labai vykusia ir kokybiška. Amnesiac man ir taip patiko, bet neklausydavau dėl principo - dabar rišu su visais durnais principais ir mėgaujuosi gera muzika.

Taigi, jaučiu, kad persilaužiau ir pradedu gydytis tą savo kvailą ligą - pastovumą, kai nepriimu muzikos grupių naujų išraiškos formų ir stiliaus pasikeitimo. Lygiai taip pat man buvo su Children of Fall, Defdump, Analena, System of a Down, The Cinematic Orchestra ir daugybe kitų - stilius šiek tiek pasikeičia, ir aš jau nebegaliu klausyti. Noriu visko, kaip buvo anksčiau. Su Radiohead jau baigiu išgyti - albumą In Rainbows jau garbinu, dabar pradedu klausyti ir ankstesnių albumų.

Apie In Rainbows nėra ką daug ir sakyti - labai “išbaigtas”, gražiai sulipdytas rimtas ir brandus darbas. Daina Weird Fishes/Arpeggi - fantastiškas kūrinys, kurio pradžia visiškai skiriasi nuo pabaigos - dažnai daina kaip prasideda, panašia melodija ir baigiasi. O ši daina nuo pradžios iki pabaigos visiškai persimaino. Labai nuostabus kūrinys, kuris jau pateko į mano “idealių dainų sąrašą”. Dainoje All I Need sugebėjau netgi išgirsti Sigur Ros skambesius. Vieną akimirką pagalvojau, kad klausau Sigur Ros, o ne Radiohead. Ši daina skamba lygiai taip pat nuostabiai, kaip dauguma Sigur Ros kūrinių - ramiai, užburiančiai, bet energingai. Taip pat būtinai paklausykite antrojo, “bonusinio” albumo disko - tokių dainų kaip Down is the New Up arba Go Slowly negalima neišgirsti. Albumas labai geras. Priverčiantis linguoti pagal ritmą ir užburiantis stebuklingu emocionaliu Tom Yorke balsu.

Taigi, tatai kokia mano istorija. Tikiuosi, kad išvis atsikratysiu savo tokių muzikinių ligų ir vėl pradėsiu klausyti grupių, kurias nurašydavau. Nes prarasti tokią gerą muziką, kaip In Rainbows, ir jos neišgirsti - nusikaltimas.

I’ll hit the bottom
Hit the bottom and escape
Escape

Tikriausiai žaviausia vieta klipe yra 29 sekundė, tada, kai pataikydamas į taktą susitraukia krūtinės raumuo. Rammstein kuo toliau, tuo yra drąsesni, atviresni ir už tai aš juos labai gerbiu.

Geriausia daina - Buržujus :) Tikriausiai dėl asociacijų :)

Nebloga daina - Girtuoklis arba Rugpjūčio 33.

Visa kita - šlamštas. Mielieji, kodėl reikia bandyti sukišti praeito amžiaus dvasią į šiuolaikinį neprofesionalų albumą? Klausant labai jaučiama, kad albumas padarytas "iš reikalo". Žodžiai - tragiški. Toks įspūdis, kad parašyti paskubomis ir per prievartą, nes vietomis jie tokie idiotiški (paklausykite dainų Dėmė, Senelis - kas per..?). Muzika... Na panašu į senąją Antį, bet tikriausiai bandymas padaryti panašia viską ir gadina. Juk nebe tie laikai, nebe tas mąstymas, nebe tos revoliucijos. Ir nebe tas Kaušpėdas, kuriam jau nebereiktų groti visokių pankizmų - geriau jau roko operos ir panašūs projektai.

Aišku, viso albumo idėja, ir kai kurių dainų žodžių idėja - labai pagirtina. Kiaušingalvis ant viršelio, šaipymasis iš kiaušingalvių emigrantų, girtuoklių, asocialių debilų ir pedofilų senelių. Labai šaunu! Tačiau visam tam neužtenka tik idėjos - idėja reikia pateikti skaniai ir profesionaliai. O šiame Anties albume neįžvelgiu nei skonio, nei profesionalumo - tiesiog viskas suvaryta paskubomis, sugrota, sudainuota, suklijuota ir štai turime gatavą albumą? Ne, aš nesutikčiau - albumą tai turime, bet kokybiškos muzikos - ne.

Tikrai nusivyliau, tikrai nepirksiu ir net nebeįdomu klausyti. Dėl prievolės paklausiau kelis kartus dainos Buržujus, kuri visai smagi ir neblogai nuteikia, tačiau greit atsibosta. Prastas albumas, gadinantis garbios grupės vardą. Martyno mėlyno dangaus laikai nebesugrįš, todėl ir nereikia stengtis jų sugrąžinti.

Žinot, pirmą kartą gyvenime man patiko Kastetas. Anksčiau taip nervindavo tas lievas ir spigus jo balsas - neformatas aišku, bet neformatas irgi turi būti įmanomas klausyti :) Tačiau šita daina - sprogimas! Gal dėl to, kad joje apstu ironijos ir pašaipos. Apstu ne pašaipos nemetantiems ar tiems, kuriems nepavyksta, bet pašaipos patiems veiksmams - rūkymui ir dažnam nesėkmingam metimui. Ir žinot, šita daina tikrai smagiai nuteikia, ypač kai dar tokie juokingi dainos žodžiai "Va tada tai bus blogaiiiiii/va tada tai bus bėdaaaaaaa..."). Ir ji tikrai nuteikia metimo nuotaikai - net mano draugė jau pradėjo vis kažkaip užsiminti, kad gal kažkaip irgi pabandys mesti, visokiausių būdų prigalvoja :)

"Aš nuo pirmaaaaaadienio mesiu rūkyt! Pažadu, paskutinę surūkysiu!" - nu tiesio fantastika :) Kai klykaudavau kartu su Kastetu, sesė juokdavosi ir sakydavo "Neprisižadėk". Taigi, prisižadu, bet nesakau, nuo kurio pirmadienio :))

Labai gera daina. Tikiuosi pastumės dar bent kelis žmones mesti rūkyti. Beje, skubėkite! Praeitais metais Britanijoje sausio mėnesį metė 13 procentų rūkalių! O tai yra nežmoniškai didelis skaičius, taigi, sausis sėkmingas mėnuo! :)

Koncertas buvo labai gražus ir vykęs. Gal viskas ir atrodė šiek tiek per "daug", per labai "masyvu", bet iš tiesų buvo labai gražu. Muzika skambėjo nepriekaištingai, Kotrynos bažnyčia tam labai gerai tiko. "Lazdų pūtikas" gerai varė, jau jis seniai gerbiamas, pianistas - be priekaištų, perkusininkas - labai viskas puiku, tik matosi, jog jam dar trūko repeticijų su grupe. Kai kur vis užsikirsdavo, nes dar ne 100% pažįsta kai kurias dainas. Bet čia tik smulkmena.

Labai nervino dūmai. Tas PŠPŠPŠPŠŠŠŠŠPŠPŠPŠŠŠŠPŠPŠPŠPŠPŠPŠŠŠŠ vidury kiekvienos dainos taip sunervindavo - visas dainos gražumas trumpam nublėsdavo. O tada ateidavo milžiniški kamuoliai dūmų, kurie viską uždengdavo ir nieko nesimatydavo. Kas per nesąmonė? :) Įsivaizduoju, kad priekyje sėdintys turėjo jaustis nekaip, nes tie visi kamuoliai risdavosi tiesiai per juos. Dar nervino tai, jog žmonių NEkultūros yra net ir bažnyčiose - kam trankyti durimis išeinant viduryje dainos?

Dabar mano šiek tiek egoistinis pamąstymas ir mano asmeninė nuomonė apie koncertą:

Viskas labai gražu, naujas skambesys gražu, improvizacijos kokybiškos, paskutinės dvi dainos raunančios stogą, tačiau man "nekabino". Gražu, bet nepriot. Gal jau pasidariau per išrankus muzikai, gal per daug noriu, bet čia juk tik mano asmeninis pomėgis. O pomėgis yra toks - man labiau patinka Eglės undergroundas - koncertėliai salytėse, prie laužo, (o ypač mokytojų namuose ant laiptų, sese :) ). Eglei dėl to dabar tikrai nereikia susikrimsti - jos dabartinis skambesys tikrai gražu ir fantastiška, man tiesiog už tai labiau patinka kitoks skambesys. Tikriausiai dėl to, kad prie Eglės balso (mano ausų būgneliuose) nesiderina joks papildomas instrumentas, nes jos balsas pats yra nuostabiausias ir gražiausias instrumentas. Tai tiek ;)

Labas Rokai,

Ačiū, Mykolas

Kodėl? Todėl, kad manau, jog kiekvienas turėtų sumokėti už tokią muziką, jei neperka jų CD. Radiohead sprendimas buvo superinis, tačiau Lietuvoje to dar galima palaukti, dar per anksti.

Taigi, kviečiu visus draugus ir nedraugus, kurie parsisiuntė šį albumą nelegaliai ir jiems jis patiko, jį tiesiog nusipirkti CD formatu arba, jei CD nevartojate, už jį užsimokėti. Būdų tam yra daug :) Remkime kokybišką lietuvišką muziką!

Kažkada senai, senai, kai buvau dar jaunasis paauglys, kai naktį paslapčiomis žiūrėdavau erotinius serialus per LNK, kažkodėl vieną vakarą vietoj tokio serialo parodė muzikinį filmą "Stomp out Loud". Ir žinot - malonumas žiūrint šį filmą buvo kur kas didesnis. Atsimenu, kad tada prilipau prie ekrano ir nepajudėjau visą tą valandą (kaip džiugu, kad rodė be reklamų).

O dabar staiga sužinau, kad jie atvyksta į Lietuvą... Pavydėjau savo sesutei, nes ji su mama matė jų pasirodymą Londone. Pats neturėjau progos nuvažiuoti, o dabar net nereiks - bene svarbiausias dalykas, dėl kurio buvo verta aplankyti Londoną, atvažiuoja pas mus :)

Todėl visiems, kuriems muzika yra nors kiek svarbi, kažką reiškia ar šiaip suteikia malonių jausmų, siūlau BŪTINAI apsilankyti jų pasirodyme kovo mėnesį. Tikrai nepasigailėsite, nes neveltui jiems žmonės ploja atsistoję. Tai ne tik muzika - tai kažkoks nepakartojamas stebuklas, kai muzika kuriama absoliučiai su bet kuo. O aš bandysiu susitaupyti pinigų bent pusei jų pasirodymų, nes vieno man tikrai neužteks :)

E. Bžeskas tikina, kad labai daug skambinėjo ir labai daug tokių mergaičių kvietė į perklausą. Ir šiaip ne taip jam pavyko surinkti balsingas gatvių mergaites, kurios dabar įrašinėja dainas ir greit lips ant scenos.

Ką aš manau? Ogi tai, kad Lietuvoje tokių merginų (lelių?) kiek tik nori, kurioms sumokėjus ir pažadėjus, kad jos bus žvaigždės, jos apsimes kuo tik reikės ir sakys ką tik reikia. Mano nuomone, taip atsitiko ir šįkart - kadangi pop scenoje krizelė, Bžeskas sugalvojo naują "šokiruojantį" dalyką. Spėju, kad šis projektas atkreips dėmesį ir susilauks šiokios tokios sėkmės. Surado kaimietukių, neblogai atrodančių mergaičių, pasirašė "slaptas" sutartis ir pamokė, kaip kalbėti apie jų varganą gyvenimą ir sakyti, kad buvo prostitutės. Taip taip, kuo tikriausios prostitutės! Pamokė liūdnų istorijų (kurios, beje, vietomis skambėjo labai juokingai ir neįtikinamai). Štai viskas ir padaryta! Tada reikia mestelti gerą reklamą, apsimesti gelbėtoju, kuris iš prostitucijos liūno traukia merginas, ir viskas - pinigai garantuoti.

Kaip gali būti? Gali būti, kad jos tikrai buvusios prostitutės. Neatmetu tokios galimybės. Bet vis tiek, idėja pop scenai ir lauciams jos klausytojams - labai tinkama, pasisekimas turėtų būti didelis. Gal net didesnis už idiočių yvų ir smegenų neturinčių "69 pragare".

Valio Bžeskui, nestokojančiam idėjų, kaip praturtinti ir taip "nuostabią" Lietuvos muzikos padangę. Bet gal visgi nereikia mums tų prostitučių ant scenos? Juk jau turim muzikinę prostitutę - ir ji tikrai neblogai groja.

Kada? Šiuo metu parduotuvėse.

Kaip? Labai smagiai ir ramiai. Nors kai klausant kai kurias dainas apima nuoboduliukas, tačiau iškart jį nuveja kitoje dainoje skambanti fleita. Skylė šiame albume skamba kaip labai atsigavusi. O Radzevičiaus balsas - labai pavargęs. Aistės balsas - šiek tiek vienodokas, bet jo vingrybės vis tiek skamba labai fantastiškai ir paslaptingai. Apskritai - albumas labai gražus ir neveltui taip ilgai brandintas.

Graži daina: "Šventaragis".

Nuostabi daina: "Ruduo".

Išvada: daugiau tokios muzikos mūsų padangėje. Aišku, situacija jau gėrėja, ir labai sparčiai gėrėja visose muzikos srityse, tačiau man dar maža :) Dar, dar dar!

Tai tikriausiai bus pirmasis albumas, kurio ieškosiu Flac formatu (lossless formatas, pateikiantis aukščiausią garso kokybę). Šis albumas - fantastika! Nepakartojamas set'as, visiškai naujas senų ir nelabai senų Daft Punk dainų skambesys, visiškai netikėti dainų sumixavimai ir nepakartojamas garsas! Kaip parašyta vienam komentare - net ir penktą kartą klausant šio albumo, per kūną bėga šiurpuliukai. Labai džiaugiuosi, kad turiu savo Creative 5.1 kolonėles - per paprastas stereo arba per ausines šis albumas, deja, neskambės taip nuostabiai.

Klausau Daft Punk kažkur nuo 1997-1998 metų, kai jie išleido pirmąjį albumą Homework ir kai man juos parodė mano brolis. Tačiau dar niekad taip jais nesižavėjau, kaip išgirdęs šį albumą. Tai yra nepakartojama! Girdėjau daugybę "Live" pasirodymų, ir elektroninės muzikos, ir sunkiosios, tačiau dar niekad negirdėjau tokio gero.

Dabar reiks labai laukti Daft Punk DVD - kuo daugiau gražių robotukų vaizdų! O dabar jau svaigstu, kaip noriu į Daft Punk pasirodymą. Nokia trends vis tiek jų tikriausiai neatveš, nors galėtų ir pasistengti. Tikėkimės. O tuo tarpu būtinai paklausykite šio šedevro!