Tai - chroniškas neklystamumas. Šią diagnozę man padėjo atskleisti draugas Lewis'as, labai paprastai ją perkandęs. Pacituosiu:
"Ar esate kada girdėjęs, kad koks pasipūtėlis drąsiai PAGIRTŲ paveikslą? Vienas dalykas, ko jis bijo (kito nėra pastebėta), yra ĮVERTINTI KLAIDINGAI! Jei sykį PAGIRSITE paveikslą, jūsų kaip NEKLYSTANČIO reputacija pakibs ant plauko. Sakykime, matote figūrinį paveikslą ir surizikuojate pasakyti: "Jis gerai piešia". Kas nors pamatuoja ir atranda, kad viena iš proporcijų aštuntadaliu colio netiksli. Jūs žlugęs kaip kritikas! "Tai sakote, kad jis GERAI piešia?", - sarkastiškai paklaus jūsų bičiuliai, o jūs nuleisite galvą ir smarkiai parausite".
Neklystamumu lengva susirgti, o dar lengviau susirgti ilgam, nes tai - viena iš priklausomybės ligų. Kartą pamatęs esąs teisus žmogus pajunta didį pasitenkinimą. Jo ego pakrapštoma labiausiai jam niežtinti vieta, kuri vadinasi "aš esu fantastiškai nuostabus".
Chroniškas neklystamumas yra gana sunki priklausomybės forma, ypač jei ego yra labai didelis, o visos kitos asmenybės dalys (intelektas, siela, jautrumas, bla bla bla), lyginant su juo, mažesnės. Čia, aišku, galima daug kalbėti apie tai, kad nereikia leisti ego išaugti iki tolio makabriško dydžio (seniau žmonės naudojo tam nemažai priemonių: griežtas auklėjimas, religija ir t.t.) - dabar gi daugelis tų priemonių beviltiškai paseno (pvz. religija), o juos pakeitusios (pvz. prekės ženklai ir kiti vartojimą skatinantys dalykai) veikia atvirkščiai: suteikia viską, kas tą ego dar truputį pakasytų.

Chroniškas neklystamumas matomas visur. Aiškiausia jo oazė, aišku, yra "Delfi" komentarai. Požymių yra darbo rinkoje: žmonės neina į darbą, kuriame moka geriau, kad tik galėtų tapti vadybininkais-konsultantais ir dėvėti kostiumą, neklystančiojo veido išraišką bei balso toną ir nešiotis vizitinę kortelę, o ne, pvz., tiesiog plauti indus. Dar vienas požymis - bendravime: blaivūs žmonės siaubingai bijo pasirodyti neteisūs ar nusišnekėti, todėl labai daug kalba apie tai, kas yra blogai, ir viską kritikuoja. Ir taip toliau.
Chroniškas neklystamumas neleidžia mums bendrauti kaip žmonėms. Mes bendraujam kaip PROFESIONALAI. Vienas už kitą, žinoma, geresni ir profesionalesni. Vietoj pokalbių apie tai, kas tikrai svarbu, kas skauda ar neduoda ramybės, kalbam apie nekilnojamojo turto kainas.
Gerai, viskas nėra taip beviltiška. Sakiau, kad chronišką neklystamumą galima gydyti. Yra kelios rūšys vaistų.
Viena - nuskausminamieji (dažniausiai naudojama, kuo labiau išsikerojęs neklystamumas, tuo didesnėmis dozėmis). Tai - alkoholis, bilietas į suklydimus, nes girtas gali nebekritikuoti, gali apsikabinti, gali žliumbti ir sakyti "aš jus... visus... myyyliu..." ir pan. Tai nuveda net iki sekso, kuris būtų geriausias vaistas, jei jo nebūtų taip desperatiškai siekta net nesistengiant per daug susipažinti su partneriu. Kaip ir beveik visi nuskausminamieji, ilgalaikio gydančio poveikio alkoholis neturi, bet yra labai populiarus.
Antra rūšis yra mokymasis. Padeda. Mokydamasis nori nenori susipažįsti su naujais dalykais, kurių pats nebūtum išradęs, ir žmonėmis, kurie yra gerokai protingesni, tad jau kažkaip sunkiau save ir savo mintis iškelti (net tik kitų akyse) aukščiau visko. Juolab kiekvienas dėstytojas vietoj to, kad pakasytų ego, mielai trinktels jam gera kuoka, kad jis truputį pamiegotų, o protas veiktų ne "aš esu toks ir toks", o kita linkme: nukreiptas ne į savo ego, o į aplinką, ir truputį tobulėdamas.
Aišku, geriausias vaistas visada brangiausias. Tokia jau ta mūsų farmacijos pramonė. Tad geriausias vaistas, net geresnis už mokslą, yra ego mažinimas. Pasakyti sau "aš nesu nei tobulas, nei netobulas" - jau mažytė pradžia. Sunku pripažinti, kad esi kažkoks nei šis, nei tas. Bet kad, po velnių, visi mes tokie, tik išsigalvojam iliuziją, kad kažkas apskritai GALI būti tobulas. Loginis mąstymas mus, gyvulius (turiu omenyje biologiškai), privedė prie daugelio iliuzijų. Soriukas, mane sudaro mėsa, kaulai ir jausmai, tad galiu būti maksimum KAM NORS fainas, o ne TOBULAS visiems. Toks vienas aktorius gerai pasakė, truputį jį perfrazuosiu: pasižiūrėk į kiekvieną dalyką iš mirties pozicijos. Ego tikrai bijo pasakymo "vis tiek mirsi". Skaudu, ne? Bet sveika.
Pabaigai turiu prašymą: žmonės, leiskit man nusišnekėti. Negalvokit, kad esu toks ar anoks žmogus. Tiesiog žiūrėkit, jauskit, juokitės iš manęs, bet kartais susilaikykit ir nekritikuokit, a? Nepažadu, kad man pavyks lengvai atsakyti tuo pačiu, bet nepykit dėl to ant manęs. Aš dažnai ir daug klystu.