Kadaise sėdėdamas ties didžiu darbu tualete sumasčiau, kad yra viena neišnaudota patyrimų (ar patirčių?) turizmo niša, pareikalausianti Lietuvoje tik nedidelių investicijų, o kraštą padarysianti šios srities mėgėjų Meka. Gal jau supratote, bet kalbu apie savižudybes. Jums, tikiuosi, ne paslaptis, kad šiuo požiūriu (bene vieninteliu?) pirmaujame ES ir apylinkėse.

Na taigi: kadangi turime šioje pramogų srityje daug ekspertų, tai galėtume teikti mokamas savižudybių turizmo paslaugas (juk Lietuva -- Hanibalo Lekterio tėvynė su memorialiniais jo takais, vis dėl to). Pagrindinis metų sezonas turėtų būti lapkritis, ypač aplink Vėlines-Hėlovyną. Klientams būtų siūlomos įvairios vienišos ar grupinės savižudiškų pramogų vietos, platus pasirinkimas būdų, tarp kurių:

A. Paprastoji smurtinė savižudybė su įvairiais įrankiais (pvz. smaugvirvės, pištalietai kaimo kapinėse) ar be jų (pvz. šokant nuo Stelmužės ąžuolo arba Seimo rūmų stogo).

B. Ištęsta cheminė savižudybė (ne šiaip degtinė promaišiui su kokainu, betgi tiesiog Vyrų Šalies alus bei kiti linksminamieji pilstukai vartojimui be perstogės, pvz. 10 m. -- bet įmanu rengti ir pilstuko gėrimo varžybas su 90 proc. nusižudymo per 12 val.).

C. Ekstremali socialinė savižudybė (paliekant visą turtą, jei jo yra, valstybei arba giminėms ir išeinant gyventi gatvėje kokiems 5 m., vėlgi be perstogės vartojant arba odekolonus (kai įmanu), arba dervinius klijus, o prireikus -- grybus).

Pirminė rinkos analizė rodo, kad pagrindinis klientas (kaip ir sekso turizmo atveju) -- pusamžis vyras-europietis, ypačiai norvegas, vengras, suomis albo mūsų brolis litwinas, kuriam labiau rūpi ne staigūs ir intensyvūs, bet subtilesni ir ištęsti savižudybės malonumai.

Trumpalaikė finansinė sėkmė (ko ir trokšta visi Dainavos Šalies Tikri Vyrai) -- garantuota! (kaip čia aš nepasiūliau šitos idėjos "Vertas milijono"??).

Aišku tik viena, jog blogo minties gylis pasiekia, net negyvus objektus. Tačiau po paskutinio AD pamąstymo apie ekspermentus su seneliais, galima įsivaizduoti, jog gūdžiose amazonės džiunglėse vyksta baisūs ekspermentai ir negyvi keramikos gabalai paverčiami nuostabiais operos solistais.

Taigi klausykimės, ką kitą kartą mums papasakos baltas pisuaras.

Man jau atrodė, kad mano vaikystės mėnulis -- būsimų mokslinių ar ten karinių stočių, drąsių kosmoso inspektorių ir melioratorių mėnulis dingo kartu su šaltuoju karu (žr. puikią Viktoro Pelevino fikciją apie tai). Man jau dingojosi, kad mano jaunystės mėnulis -- dеpresijos, ilgesio ir nepatenkinto libido mėnulis, papuoštas įžvelgiamais ant paviršiaus veidais, neva romantiška eilėdara ir prasta proza -- taip pat amžiams nutolo kartu su ta nelengvos brandos stotele (pamenu, per vieną ypač jaudinančią pilnatį paskambinau vienam savo grupiokui 12 h. ir kvaršinau jo mieguistą galvą 8-o a. kinų poezijos pavyzdžiais, žinoma, apie mėnesieną ir draugystę, sutvirtinamą vynu).

Vėliau, brandesniame amžiuje, teko ne kartą susidurti su moterų agresijos ir smurto pateisinimais mėnulio fazėmis (kas man visuomet kėlė mažesnę pagarbą ir supratimą už prasto elgesio aiškinimą priešmenstruaciniu sindromu). Tačiau, jei mano ankstesnius santykius su šiuo dangaus kūnu galima labiau iliustruoti Jurgos Ivanauskaitės ar Viktoro Pelevino rašiniais, tai dabartinis jaunimas patiria visai kitokią jojo įtaką.

Gal būt Nietzsche buvo teisus dėl "amžinojo sugrįžimo", o gal tai paryškėjusi kartų kaita (vertybės, svajonės ir pan.) -- bet šiuo metu Mėnulis yra tapęs daugybės merkantilinių (kas palyginti nauja) ir inžinerinių (kas nenauja, bet skamba naujai finansinių svajų kontekste) projektų taikiniu. Maža to, visi šie aplink-žemiški projektai pradeda dominti netgi tokius trapaus grožio jaunuolius-medalininkus (turiu omeny spaudos numylėtinį Karolį Balčiūną), kurie, atrodytų, turėtų domėtis kur kas romantiškesniais dalykais. Na ką gi -- vėl grįžta paguodžiančios "Техника молодёжи" vizijos apie grandiozines sporto sales-valgyklas 1000-iui galvų tame mėnulyje. Tik žinoma, daug mažesniu ir praktiškesniu, didesnę grąžą investuotojui žadančiu mastu.

Tai mat ne bet kas, o Google, robota tenai siųs, tai kažkokie amerikonai mobilaus ryšio stotelę mėnulyje įkurdins ir per ten siųs sms spamą ... . Kas ne diena, tai vis naujos taikomosios mėnulininkystės perspektyvos. Gerai, kad ne visi aukštojo mokslo ir finansų pasaulyje su tuo mėnuliu duodasi: kaip gryno oro gurkšnį prarijau italų mokslinykų pranešimus apie tai, kaip jie po ilgų dešimtmečių tyrinėjimų ir eksperimentų atrado, kad kurios žuvys moka skaičiuoti net ligi keturių, o Fomalhauto žvaigždės apylinkės atrodo kaip Saurono (taip, to iš "Žiedų valdovo") akis.

Na ačiū Tau J. ! (pagal pasirinkimą: Jėzau, Jehova arba Jadalbaofai)

...

Na, gal ir ne Gucci, bet nesuklystamai kažko bais' brangaus. Įspūdžio jėgą stiprino dar ir nuolatinė garsų kakofonija: jau kelintą kartą restorano kartojamas ir gana nemuzikalus Jamiroquai'jaus CD (na-nana-nė na-na nė na-nanėna) pramaišiui su man iki šiol mįslingo Eugenijaus Ostapenkos šliageriu "Mano dviratukas", kuriam buvo pritariama dviem balsais. Šia netikėta kakofoniją paįvairindavo dar ir retkarčiais garsiai dūžtantys indai. Nevalingai jauteisi atsidūręs ŠMC TV filmavimo vietoje.

Taip mes sutikome Vasario 16.

Viskas gana maloniai kontrastavo su aplinka -- germano-skandinaviško stiliaus erotinio-pramoginio poilsio namais "Belvilis". Prabangus smėliškai-rudas minimalistinis interjeras, malonus moteriškos lyties personalas, puikiai iššukuotas apytankis pušynas su ežeru, o už gretimo stalo -- kaimo verslininkai ir pavargę merginos frotiniais "laisvalaikio drabužiais" (nors vaizdas piršo mintį, kad tai darbas, o ne poilsis).

Verslininkai nuolat gėrė degtinę tai su sultimis, tai su alumi, ir lyg mantrą kartodavo Ostapenkos dainos pirmąjį posmą. Merginos sėdėjo panarinusios žvilgsnius, užsinėrusios rankas ir piktai dėbsodamos į žvalumo likučių niekaip neprarandančius savo ar tai augintinius, ar tai klientus. Šie savo ruožtu karts nuo karto bandydavo kareivišku flirtu pralinksminti padavėjas, o kai jos ilgiau nekreipdavo į stalą dėmesio, karčiamos šeimininko tonu liepdavo apversti malkas gražiame vokiškame židinyje.

Kas labiausiai žavėjo juose, tai nuoširdus, sunkiai paslepiamas įsitikinimas, kad jie čia namie, čia jų Motina-Tėvynė, o sesuo jų -- piemens sunki birbynė. Išsikėtoję ant ištaigingų svetainės centre, priešais židinį sustatytu puslankiu minkštasuolių jie linksmai kriokė, dainavo ir, valingai ar ne, kaustė visų dėmesį.

Svečių namų pavadinimas "Belvilis" man pasirodė tą vakar ir nepatriotiškas, ir netikslus. Jei jau naudoti romanų kalbų paveldą -- tai žymiai labiau tiktų "Cavaleria Rusticana" (lot. kaimo garbė). Nors gal užtektų ir vertimo į Adomo Mickevičiaus (jei jis iš tikrųjų buvo lietuvis ir bent bandė lietuviškai kalbėti su tarnais) kalbą: GRĄŽKIEMIS (nosinė -- marketingо priemonė dėmesiui ilgiau išlaikyti), o "Kaimo garbė" ar ta CR galėtų būti picerija rastiniame name (padavėjos o-lia-lia mergelių stiliuje, nuolat skamba Cicino ir Ostapenkos įrašai). Eureka: kuo greičiau reikia parduoti šią idėja tautinio TV žaidimo "Vertas milijono" mecenatams!

Šio projekto nudžiugintas ir prabudau šįryt namelyje tarp pušų, vis dar tebešvęsdamas Tautos Nepriklausomybės Nuo Bet Ko šventę visu savo kūnu ir siela. Supratau, kad aš myliu savo Tėvynę, noriu nuolat jai groti birbyne -- ir taip žadinti kaimo verslininkus naujiems plėtros horizontams.